Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams V. B. ir G. B. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

16. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007).

18. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Atsakovai prašo prijungti prie atsiliepimo į apeliacinį skundą jų teikiamus įrodymus – 2022 m. balandžio 1 d. atsakovo pateikto antstoliui Irmantui Gaideliui 2017 m. rugpjūčio 27 d. garso įrašo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

20. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtina pastebėti, kad 2017 m. rugpjūčio 27 d. garso įrašas, kurio turinys aprašytas antstolio, buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Taigi nėra pagrindo teigti ir tokių aplinkybių nenurodo patys atsakovai, jog minėtų įrodymų jie neturėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar jiems nebuvo žinoma apie šių įrodymų egzistavimą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pateiktais į bylą garso įrašais, nesant galimybės nustatyti šių įrodymų leistinumo ir autentiškumo. Iš atsakovų prašomų prijungti įrodymų nustatyta, jog antstolis iš esmės atlieka garso įrašo transkripciją, iš kurios visgi negalima identifikuoti kalbančiųjų. Vienintelis antstolio klausomame garso įraše girdimų asmenų identifikacinis rodiklis nurodomas kaip „moteriškas“ ar „vyriškas balsas“.

23. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog atsakovai pirmosios instancijos teismui jau buvo pateikę minėtą įrodymą, todėl nėra pagrindo jo priimti. Darytina išvada, kad atsakovai pakeitė teikiamo įrodymo formą – iš garsinės medžiagos į rašytinius duomenis, tačiau tai nepakeičia jo įrodomosios reikšmės, jo leistinumo bei autentiškumo; negalima nustatyti jokių naujų bylai reikšmingų aplinkybių. Atsižvelgiant į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, prašomi prijungti prie atsiliepimo į apeliacinį skundą nauji rašytiniai įrodymai nepriimami ir nevertinami.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

24. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į prieštaravimus, esančius atliktose teismo ekspertizės aktuose ir siekiant atskleisti bylos esmę tikslinga būtų apklausti teismo ekspertus.

25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

26. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia žodinio proceso būtinybės (arba kitaip – išimtinių aplinkybių), dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, konstatavimas, o išimtinė teisė dėl žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

27. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nors apeliaciniu skundu prašoma apklausti ekspertus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo buvo paskirtos dvi psichiatrijos ekspertizės ir gauti atsakymai į teismo pateiktus klausimus. Taip pat šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, apeliantas neprašo apklausti naujų liudytojų. Be to, nėra aplinkybių, kurios leistų manyti, kad byla pagal ieškovo apeliacinį skundą galėtų būtų išnagrinėta išsamiau surengiant žodinį teismo posėdį. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

28. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad:

28.1. 2013 m. spalio 4 d. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi A. L. B. (rentos gavėja) perdavė atsakovui G. B. (rentos mokėtojui) jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 2 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį rentos mokėtojas priėmė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine atsakove V. B. Nurodyta sutartis patvirtinta Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės, sutartyje pažymėta, kad sutartis perskaityta garsiai, suprasta dėl turinio, pasekmių, ir kaip atitinkantį tikrąją šalių valią ir tikruosius ketinimus.

28.2. (duomenys neskelbtini) mirė rentos gavėja A. L. B.

28.3. 2019 m. vasario 18 d. Vilniaus m. 22-ojo notarų biuro raštas patvirtina, kad yra pradėta paveldėjimo byla Nr. 8/19 dėl mirusios A. L. B. paveldimo turto; palikimą po jos mirties priėmė ieškovas – mirusiosios sūnėnas.

28.4. 2020 m. sausio 15 d. Testamentų registro išrašas liudija, jog A. L. B. kaip testatorė, 2003 m. rugsėjo 18 d., 2004 m. gegužės 26 d. ir 2011 m. spalio 26 d. buvo įregistravusi tris oficialius testamentus. 2004 m. gegužės 26 d. testamentu A. L. B. butą, (duomenys neskelbtini), paliko atsakovui G. B.; 2011 m. spalio 26 d. testamentu A. L. B. visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą paliko atsakovui; nurodyti testamentai patvirtinti notaro.

28.5. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad butas, (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso atsakovams; nuosavybės įregistravimo pagrindas – 2013 m. spalio 4 d. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis.

28.6. 2014 m. gegužės 4 d. ieškovo sutuoktinė I. M. R. kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės rūpybos skyrių dėl atsakovų veiksmų. Rašte nurodė, kad atsakovai įteigė A. L. B., jog jie yra giminės ir privertė pastarąją 2013 m. atlikti buto, (duomenys neskelbtini), dovanojimą. Pažymėjo, kad atsakovai nesirūpina pastarąja, dėl ko ji badauja ir prašė imtis veiksmų.

28.7. 2020 m. kovo 26 d. rašte Vilniaus m. socialinių paslaugų skyrius nurodė, kad 2014 m. gruodžio 18 d., 2015 m. sausio 9 d., 2018 m. liepos 23 d. ir 2018 m. lapkričio 12 d. buvo gauti pranešimai dėl galimai netinkamos A. L. B. priežiūros, galimo socialinių paslaugų poreikio. Reaguodami į gautus pranešimus, socialiniai darbuotojai lankėsi (duomenys neskelbtini) ir bendravo su A. L. B. bei atsakovais. Apsilankymų metu jos nepriežiūros požymių bei jos teisių ir interesų pažeidimų nenustatyta, nurodyta, kad moteris bendravo adekvačiai, teigė, jog atsakovų teikiama priežiūra ji yra patenkinta. Dėl nurodytų aplinkybių socialinių paslaugų poreikis A. L. B. nenustatytas.

Dėl psichiatrinės ekspertizės aktų vertinimo

29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys du teismo psichiatrijos ekspertizės aktai savo esme prieštarauja vienas kitam, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi pirmuoju 2021 m. sausio 25 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. TP-E35-2021. Šis pirminis ekspertizės aktas prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, taip pat prieštarauja teismo sprendime išdėstytiems motyvams, yra neišsamus bei grįstas prielaidomis.

30. Kasacinio teismo išaiškinta (CPK 4 straipsnis), kad: i) teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis; ii) visgi, eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis); iii) ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams; iv) teismas, kiek leidžia jo (teismo) žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, kad testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K -3-221-916/2020, nutarties 41 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, nutarties 66 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, nutarties 43–45 punktai).

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad, siekiant išsiaiškinti A. L. B. gebėjimą rentos sandorio sudarymo metu suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, buvo atlikta 2021 m. sausio 25 d. teismo psichiatrijos ekspertizė Nr. TPE-35/2021. Ekspertizės akto išvadoje konstatuota, jog ekspertizei pateiktoje A. L. B. medicininėje dokumentacijoje nėra jokių duomenų apie jos sveikatos būklę bei vartojamus vaistus nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. Taip pat padaryta kategoriška išvada, jog A. L. B., rentos sudarymo ir pasirašymo metu, t. y. 2013 m. spalio 4 d., neturėjo jokių psichikos sutrikimų, dėl savo psichikos sveikatos būklės ji galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti (el. b. 1 t., b. l. 181–182).

33. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. TPE-35/2021 turinį bei į aplinkybę, jog nebuvo gauti visi duomenys apie mirusios sveikatos būklę iš medicininių įstaigų bei siekiant pašalinti bet kokius prieštaravimus, paskyrė pakartotinę psichiatrinę ekspertizę. 2021 m. rugsėjo 20 d. – spalio 1 d. teismo psichiatrijos ekspertizės Nr. 82TPK-8/2021 išvadose nurodyta, kad atsižvelgiant į 2014 metais užfiksuotą A. L. B. sveikatos pablogėjimą, darytina dėsninga išvada, kad per penkerius metus nuo 2009 m. iki 2014 m. velionės būklė ryškiai pasikeitė, tačiau jos medicininiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kada prasidėjo sveikatos būklės blogėjimas ir kokia konkrečiai jos būklė buvo rentos pasirašymo laikotarpiu. Taip pat konstatuota, jog nesant faktinių medicininių duomenų apie A. L. B. sveikatos būseną teismui svarbiu laikotarpiu (5 metų laikotarpiu, į kurį įeina 2013 m. spalio 4 d.), nėra galimybės įvertinti velionės psichikos būseną buvusią sutarties dėl rentos pasirašymo dieną ir nėra galimybės duoti ekspertinę išvadą. Pakartotinėje ekspertizėje papildomai pažymėta, jog velionė nuo 2004 m. gegužės 26 d. iki 2014 m. birželio 14 d. net 6 kartus darė įvairius patvarkymus, pasirašė skirtingus savo nuosavybės perdavimo dokumentus. Tuo pagrindu daryta prielaida apie tai, kad velionė būdama senyvo amžiaus, jausdamasi priklausoma nuo jai pagalbą teikiančių asmenų, galimai išgyvenanti dėl turimų sveikatos sutrikimų ir patirianti emocinės būklės sutrikimus, tikėtinai galėjo keisti savo valią dėl turimos nuosavybės tiek dėl savo somatinės būklės pablogėjimų, tiek ir dėl emocinės būklės bei pažintinės veiklos svyravimų, o taip pat ir dėl galimai daromos išorinės įtakos (el. b. 2 t., b. l. 110–111).

34. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo psichiatrijos pirmine ir pakartotine ekspertizėmis, sprendžia, jog apeliantas nepagrįstai teigia pirmosios instancijos teismą pažeidus įrodymų vertinimo taisykles. Pirmiausia, atkreipiamas dėmesys į tai, jog tiek pirminė, tiek pakartotinė ekspertizė nėra prieštaringos – abiejose ekspertizėse nurodyta tapati išvada, t. y. jog nėra faktinių medicininių duomenų apie A. L. B. sveikatos būklę bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau šios ekspertizės iš dalies skiriasi savo teikiamos išvados forma. Pirminėje ekspertizėje, nesant minėtų medicininių duomenų, pateikiamas kategoriškas atsakymas apie velionės sveikatos būklę ir psichikos sutrikimų neturėjimą. Tuo tarpu pakartotinėje ekspertizėje, nors ir konstatuojant medicininių duomenų nebuvimą, daroma prielaida apie tikėtiną ir galimą velionės elgesį. Atsižvelgiant į anksčiau pateiktą kasacinio teismo praktiką, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pirminę ekspertizę tiesioginiu įrodymu, o pakartotinės ekspertizės akto prielaidą vertino visų byloje esančių duomenų kontekste (CPK 185 straipsnis).

35. Taip pat pakartotinėje ekspertizėje nurodomas sveikatos būklės blogėjimas iš esmės siejamas su 2014 m. balandžio 15 d. – 18 d. šeimos gydytojos vizitais A. L. B. namuose. Pakartotinėje ekspertizėje teigiama, jog 2014 m. balandžio 15 d. šeimos gydytojos įraše yra užfiksuota ženkliai pablogėjusi velionės sveikatos būklė. A. L. B. „sunku vaikščioti“, gydytojai informaciją teikusi kaimynė nurodė, kad A. L. B. yra „bloga atmintis, pati neprisimena, kada gerti vaistus“. Šio įrašo duomenimis, A. L. B. būklę įvertinusi gydytoja jai diagnozavo ne tik anksčiau buvusius susirgimus – arterinę hipertenziją ir širdies nepakankamumą, bet taip pat nustatė „lėtinę galvos smegenų išemiją“ (lėtinį galvos smegenų kraujotakos nepakankamumą). Pažymėtina tai, kad lėtinis galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas sukelia neišvengiamus smegenų veiklos – pažintinių funkcijų sutrikimus, kurie ilgainiui sąlygoja demencijos (silpnaprotystės) išsivystymą. 2014 m. balandžio 18 d. šeimos gydytojos padarytame įraše atsispindi sutrikęs A. L. B. gebėjimas apsitarnauti („padeda giminaitė“), kuris galėjo būti sąlygotas tiek fizinės negalios, tiek ir savirūpos įgūdžių praradimo dėl pažintinės veiklos nusilpimo („dažnai neatsimena“). Šiame įraše taip pat pažymėta, kad „anamnezė rinkta“ iš giminaitės.

36. Teisėjų kolegija pastebi, jog nurodytuose šeimos gydytojos įrašuose esanti informacija apie velionės sveikatos būklę, tuo metu esančių sutrikimų pobūdį buvo teikiama ne jos pačios. Abejais atvejais įrašuose fiksuota, jog duomenis apie A. L. B. būklę teikė kaimynė ir giminaitė. Pažymėtina, kad asmens psichinė būklė yra medicininis kriterijus ir jam konstatuoti privalomi medicininiai duomenys, surinkti profesionalių asmenų – gydytojų, o ne asmenų, neturinčių medicininio išsilavinimo, šioje situacijoje – kaimynų ir giminaičių. Kita vertus, atsižvelgiant į tuo metu buvusį A. L. B. amžių bei kitus medicininius duomenis (el. b. 2 t., b. l. 107–109), sutiktina, kad velionė turėjo tam tikrų sveikatos problemų. Tačiau šiame kontekste atkreipiamas dėmesys į pirminiame ekspertizės akte pateiktą poziciją, jog senstant dėl sulėtėjusių neurofiziologinių procesų silpsta naujos informacijos perėmimas bei atgaminimas jau įsimintos, t. y. susilpnėja atmintis, dėmesys, mąstymo procesai, tačiau net ir atsiradus šiems psichikos pakitimams, asmenys sugeba laikytis socialinio elgesio stereotipų, pakankami orientuotis praktinio gyvenimo klausimuose. Pažymėta, kad tik gilūs kognityvinių funkcijų sutrikimai, išreikštas mąstymo neproduktyvumas bei visiškas savikritikos praradimas gali sutrikdyti asmens valios pasireiškimą, t. y. gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ir laisvai priimti sprendimą.

37. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakartotinės ekspertizės išvadas dėl velionės sveikatos blogėjimo 2014 metais vertino kaip nepatikimas ir nepakankamas faktui pripažinti, jog velionė dėl savo psichinės būklės ginčo sandorio sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų pasekmių.

38. Abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu ekspertizių vertinimu nesudaro pagrindo ir apelianto nurodomas atsakovų garso, vaizdo įrašų ar rašytinių liudijimų pateikimas pirminei ekspertizei. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nesivadovavo garso, bet ne vaizdo įrašais. Be to, teismas vertino atliktų ekspertizių turinį ir išvadas kartu su kitais įrodymais, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismas pripažino, kad pirminės ekspertizės išvada nuosekli, neprieštaringa, pagrįsta tyrimo duomenimis. Šią išvadą apylinkės teismas vertino ir medicininių dokumentų kontekste, prieštaravimų tarp jų nenustatė. Pakartotinai pažymima, kad lyginant būtent pakartotinės ekspertizės išvadas su medicininiais dokumentais ir kitų įrodymų visuma, teismas kritiškai vertino numanomą velionės sveikatos blogėjimą 2014 metais. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pakartotinei ekspertizei nebuvo pateikta garso ir vaizdo medžiaga (el. b. 2 t., b. l. 178), tačiau tai nepakeitė ekspertizės akto išvados. Šiame kontekste atmetami ir apelianto teiginiai dėl to, jog pirminis ekspertizės aktas neišsamus, kadangi pateikti papildomi medicininiai dokumentai pakartotinei psichiatrijos ekspertizei atlikti iš esmės taip pat nepakeitė pirminės ekspertizės išvadų. Kaip minėta, abi ekspertizės konstatavo, jog nėra faktinių medicininių duomenų apie A. L. B. sveikatos būklę bylai aktualiu laikotarpiu.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodomi pirminei ekspertizei pateikti V. K. ir E. R. rašytiniai parodymai remiasi asmeniniais patyrimais, t. y. subjektyvia patirtimi bendraujant su velione buityje. Būtent tam, kad būtų gautos objektyvios, medicininiais kriterijais ir duomenimis grįstos išvados ir buvo skirtos pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės. Todėl ekspertizių aktuose tokie asmenų parodymai tikrinami pagal medicininius įrašus. Atitinkamai ekspertizių aktuose daugiau dėmesio skirta medicininiams duomenims apie velionės sveikatos istoriją, tikrinami įrašai ambulatorinėse kortelėse. Pagrįstai medicinos dokumentuose užfiksuoti specialistų duomenys laikytini patikimesniais, nei suinteresuotų bylos baigtimi šalių paaiškinimai ar liudytojų parodymai. Taip pat, priešingai nei nurodo apeliantas, V. K. rašytiniai parodymai buvo patvirtinti notaro 2020 m. kovo 5 d. (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 16). Ši liudytoja dalyvavo nuotoliniame teismo posėdyje praėjus beveik dviem metams (2022 m. sausio 26 d. posėdis) po rašytinių parodymų teikimo, nes ji nuolat gyvena (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu E. R. teikti rašytiniai parodymai nėra patvirtinti notaro, ji teismo posėdyje nedalyvavo, todėl pagrįstai teismas jais nesivadovavo.

40. Pažymėtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi pirminės ekspertizės išvada, ir tai, jog teismo nuomonė sutampa su pirminės ekspertizės akte eksperto nurodyta nuomone, nereiškia, kad teismas šiai ekspertizei byloje suteikė viršenybės statusą. Nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi ne tik pirmine teismo ekspertizės išvada, bet ir kitais įrodymais: pakartotine teismo psichiatrijos ekspertize, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, medicininiais duomenimis ir liudytojų parodymais – juos ne tik įvardijo, bet ir išsamiai tyrė, analizavo bei vertino. Taigi pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, įvertino visą byloje surinktą medžiagą ir sprendimą priėmė remdamasis šių įrodymų visuma. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo ekspertizių išvadų vertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl liudytojų parodymų vertinimo

41. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai atliko liudytojų parodymų vertinimą, t. y. ieškovo pusės liudytojų parodymus vertino išskirtinai kitų liudytojų kontekste, neatsižvelgė į kitus byloje esančius įrodymus, priimant sprendimą rėmėsi nepatikimais liudytojų parodymais.

42. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 186 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, nors asmens būseną kaip juridinį faktą paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007) Šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013).

44. Apeliantas nurodo, jog liudytojų R. F. (einančios (duomenys neskelbtini) pareigas), L. S., T. S., L. V., A. R. (dirbančių (duomenys neskelbtini) parodymai turėjo būti vertinti kritiškai. Šių liudytojų teigimu, A. L. B. buvo prižiūrėta, patenkinta gyvenimo sąlygomis, atsakinėjo į klausimus, bendravo sąmoningai, konstruktyviai, elgėsi adekvačiai. R. F. parodė, kad 2017 m. – 2018 m. velionės bute lankėsi 4 kartus dėl gautų pranešimų apie nepriežiūrą; A. R. parodė, kad pas velionę lankėsi taip pat 4 kartus nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d.; L. V. paaiškino, jog lankėsi pas velionę 2014 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. bei pabrėžė, kad šie atvejai jai įstrigo, nes buvo gauti skundai dėl nepriežiūros, tačiau nuvykus butas rastas tvarkingas, o velionė jautėsi puikiai. Šių liudytojų teigimu apsilankymai trukdavo iki 30–40 minučių. L. S. nurodė, jog lankė velionę vieną kartą 2018 m. lapkričio 21 d., tačiau įsiminė puiki A. L. B. būsena ir rūpinimasis ja; teigė, kad retas atvejis jos praktikoje, kad tokio amžiaus asmuo taip adekvačiai ir inteligentiškai elgėsi. T. S. parodė, jog velionę lankė vieną kartą 2018 m., nes gautas pranešimas kaimynių iniciatyvia dėl galimos nepriežiūros. Bendravo sąmoningai, konstruktyviai, nepastebėjo jokių ženklų, kad gali nesuprasti savo žodžių, veiksmų reikšmės.

45. Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su liudytojų parodymais, visų pirma, pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šias liudytojas neturint suinteresuotumo bylos baigtimi, kurių parodymus patvirtina ir bylos rašytinė medžiaga bei jau aptartos ekspertų išvados. Byloje esantys ieškovo sutuoktinės, dukros bei velionės kaimynių 2014 m. gegužės 4 d. ir 2016 m. sausio 25 d. pareiškimai prokuratūrai, policijos komisariatui (el. b. 3 t., b. l. 50–51) ir Vilniaus m. savivaldybės rūpybos skyriui (ieškinio priedas) tik patvirtina aplinkybę, jog šie asmenys inicijuodavo institucijų tikrinimus atsakovams, nurodant jų netinkamą elgesį. Tačiau apsilankius tiek policijos pareigūnei, kuri buvo apklausta liudytoja, tiek socialiniams darbuotojams – netinkamas atsakovų elgesys ir galima A. L. B. nepriežiūra – nepasitvirtindavo. Tokia pati išvada fiksuota ir Vilniaus m. socialinės paramos centro 2020 m. kovo 26 d. rašte (el. b. 1 t., b. l. 64). Taigi, minėtų liudytojų – policijos pareigūnės bei socialinių darbuotojų – parodymai pagrįstai buvo laikomi objektyviais bei patikimais. Kaip nustatyta iš parodymų turinio, liudytojos velionės namuose lankydavosi dėl gaunamų skundų ar pranešimų apie galimą velionės nepriežiūrą, tačiau jokių pažeidimų nenustatydavo. Veikiau priešingai, liudytojoms įsiminė buvusios tinkamos, tvarkingos A. L. B. gyvenimo sąlygos bei jos pačios išskirtinai teigiama būsena. Šiame kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu dėl šių liudytojų parodymų abejotino patikimumo. R. F., A. R., L. V. nurodė, jog velionę lankę po kelis kartus, todėl natūralu, kad ir praėjus tam tikram laiko tarpui, jos prisimena įvykių detales. Kartu pažymėtina ir tai, kad liudytojų nurodytos realios buvusios A. L. B. gyvenimo sąlygos įsiminė joms, kadangi neatitiko dėl velionės tariamos nepriežiūros gaunamų skundų turinio.

46. Atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiau nevertino velionės kaimynių I. U. bei A. B. liudijimų. Kaip nurodyta nutarties 45 punkte, kaimynės teikdavo pranešimus policijai bei socialinių paslaugų institucijoms apie galimą velionės nepriežiūrą, tačiau tokie skundai niekada nepasitvirtindavo. Šių liudytojų parodymai prieštarauja ir policijos bei socialinių darbuotojų teiktiems liudijimams. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, esant objektyviems duomenims (teismo psichiatrijos pirminei ir pakartotinei ekspertizėms) aptariamų liudytojų parodymai nėra tokie reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste ir nėra pagrindo jais vadovautis daugiau, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Medicininių duomenų analizė patikimesnė, nei liudytojų parodymai. Be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, velionės kaimynių parodymai prieštaringi kitiems bylos duomenims, todėl negalima šių liudytojų parodymams apie velionės psichinę sveikatą teikti lemiamos reikšmės.

Dėl rentos sutarties pripažinimo negaliojančia

47. Teikdamas apeliacinį skundą apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog velionė rentos sudarymo metu suprato savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi notarų įsitikinimu apie velionės veiksnumą, sprendimą grindė prielaidomis, o ne įrodymais bei nevertino byloje esančių aplinkybių visumos.

48. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006). Pagal šią sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties požymiai ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (CK 6.461 straipsnio 1 dalis). Pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013).

49. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad A. L. B. 2013 m. spalio 4 d. rentos sutarties sudarymo metu būtų pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia tam tikroje srityje (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, 2.10 straipsnio 1 dalis, 2.11 straipsnio 1 dalis), todėl civilinėje teisėje galiojant sąžiningumo bei asmens veiksnumo prezumpcijoms, nesant teismo sprendimo pripažinti asmeniu neveiksniu ar ribotai veiksniu tam tikroje srityje, pagal bendrą taisyklę sandoris laikytinas galiojančiu.

50. Negalioja sandoriai, sudaryti fizinių asmenų, kuriuos teismas yra pripažinęs neveiksniais dėl ligos ar silpnaprotystės, nes jie adekvačiai nesuvokia juos supančio pasaulio ir jų valios išraiška neturi teisinės reikšmės. Fizinių asmenų, kurie įstatymo nustatyta tvarka nepripažinti neveiksniais, bet serga psichikos liga ar yra silpnapročiai, sudaryti sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais remiantis CK 1.89 straipsniu. Pagal šį straipsnį, būtina pripažinti negaliojančiais sandorius, sudarytus fizinių asmenų, iki jie įstatymo nustatyta tvarka pripažįstami neveiksniais, jeigu nustatoma, kad sudarant sandorį jie sirgo psichikos liga ar buvo silpnapročiai ir negalėjo suvokti savo veiksmų padarinių.

51. CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog: i) CK 1.89 straipsnio nuostata nereiškia, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį gali pareikšti tik pats asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, ar jo globėjas. CPK 5 straipsnio 1 dalis garantuoja, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą, jog būtų apginta ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas; ii) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Teismai turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018, nutarties 22–23 punktai). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009).

52. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motyvavo sprendimą tuo, jog velionės sudarytus testamentus bei ginčo sutartį patvirtino notarai, įsitikinę jos veiksnumu. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Paminėtina, jog testamentai (2003 m., 2004 m. ir 2011 m.) ir rentos sutartis bei įgaliojimas (2014 m. birželio 3 d.) buvo patvirtinti 4 skirtingų notarų. Įgyvendindami teisės aktų notarams keliamus reikalavimus, prieš tvirtindami notarinį veiksmą, notarai privalo užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų, privalo įsitikinti fizinio asmens veiksnumu (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 31, 45 straipsniai). Byloje nėra duomenų, kad notarė, tvirtindama rentos sandorį, būtų pažeidusi šias pareigas. Rentos sutartyje nurodyta, jog ši sutartis perskaityta garsiai, šalių suprasta dėl turinio, pasekmių ir, kaip atitinkanti šalių valią bei tikruosius ketinimus, pasirašyta.

53. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad notaro funkcijų samprata suponuoja išvadą, jog notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Taigi notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013). Kita vertus, atsisakymas atlikti notarinį veiksmą turi turėti objektyvų pagrindą ir negali būti susijęs vien su subjektyviu notaro požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-248/2018). Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju velionė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo veiksni, suprato savo atliekamo notarinio veiksmo esmę ir pasekmes, išreiškė aiškią valią dėl rentos sutarties sudarymo, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo notarei atsisakyti tvirtinti ginčo sutartį.

54. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių rašytinių duomenų priešpriešos ir nevertino to, jog velionė nesuprato rentos sutarties reikšmės. Šis argumentas grindžiamas 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. balandžio 27 d. velionės rašytais raštais dėl jai reikalingos pagalbos ir sutikimo, kad ieškovo sutuoktinė su dukra apsigyventų pas ją. Taip pat 2014 m. birželio 3 d. įgaliojimu ieškovės sutuoktinei. 2014 m. birželio 14 d. neoficialiu testamentu, kuriuo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą palieka ieškovui; 2015 m. gruodžio 20 d. neoficialiu testamentu, kuriuo visą savo turtą ir daiktus palieka atsakovams.

55. Teisėjų kolegija, susipažinusi apelianto minimais rašytiniais dokumentais, apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra galimybės įvertinti 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. balandžio 27 d. neva velionės rašytų raštų autentiškumo. Byloje nėra ginčo, kad panašiu metu velionės namuose buvo apsigyvenusios ieškovo sutuoktinė ir jos dukra. Šios nutarties 45 punkte aptarti raštai bei skundai prokuratūrai, Vilniaus m. savivaldybės rūpybos skyrių, teismo psichiatrinėse ekspertizėse analizuoti 2014 m. balandžio 15 d. ir balandžio 18 d. šeimos gydytojos įrašai, suponuoja išvadą, jog ieškovo sutuoktinė ir kaimynės teikdavo realybės neatitinkančią informaciją apie velionės būklę ar atsakovų netinkamą priežiūrą. Pažymėtina ir tai, kad rentos santykiai yra tęstiniai, todėl natūralu, kad tam tikru laikotarpiu vieno sutartyje aptarto rentos gavėjo poreikio užtikrinimas gali tapti mažiau svarbus tam tikram laikui. Tai, kad atsakovai pirmoje 2014 m. negyveno velionės bute, nesudaro pagrindo spręsti apie jos netinkamą priežiūrą, ar nesirūpinimą. Be to, 2014 m. gruodžio 17 d. – 22 d. apsilankiusios socialinės darbuotojos, kaip minėta anksčiau, nenustatė jokių velionės nesirūpinimo aplinkybių. Šiame kontekste paminėta, kad apeliantas nepagrįstai susieja 2014 m. birželio 3 d. velionės pasirašytą įgaliojimą ieškovo sutuoktinei su rentos sutarties reikšmės nesupratimu. Šiuo įgaliojimu ieškovo sutuoktinė vieneriems metams buvo įgaliota atstovauti velionę visose įstaigose dėl pensijos, šalpos, kompensacijos ir kitų išmokų gavimo ir skyrimo. Įgaliojimas buvo terminuotas ir apibrėžtas atstovavimu tam tikrose institucijose ar situacijose, tačiau ne priežiūros, rūpinimosi ar kitai išlaikymo iki gyvos galvos pagalbai teikti. Atsižvelgiant į visa tai, nėra pagrindo spręsti, jog šie 2014 m. balandžio 8 d. – 27 d. raštai bei 2014 m. birželio 3 d. įgaliojimas įrodo velionę nesupratus rentos sutarties reikšmės.

56. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 2014 m. birželio 14 d. neoficialaus testamento teisinės reikšmės. Iš liudytojos L. J. parodymų nustatyta, jog ne velionė, bet ji 2014 m. surašė šį testamentą, nes neva A. L. B. jos paprašė. Be to, nurodytas testamentas nebuvo įregistruotas testamentų registre ir nebuvo perduotas saugoti kaip tai numatyta CK 5.31 straipsnyje. Vertinant 2015 m. gruodžio 20 d. neoficialaus testamento turinį pažymėtina, jog apeliantas klaidina apeliacinės instancijos teismą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog velionė po rentos sutarties sudarymo, nuosavybės teise nebeturėjo jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, todėl šis jos surašytas testamentas suponuoja, kad ji suprato, jog butas jai vis dar priklauso. Atkreiptinas dėmesys, jog šiame testamente nėra minimas butas. Be to, nepagrįstas apelianto teiginys, jog velionė jau rentos sutartimi buvo perdavusi visą kilnojamąjį turtą ir daiktus atsakovams. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo spręsti apie velionės rentos sutarties pasekmių nesupratimą šių neoficialių testamentų kontekste.

57. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003).

58. Rentos gavėjai A. L. B. išreiškus valią su atsakovais V. B. ir G. B. sudaryti sutartį dėl jos išlaikymo iki gyvos galvos, byloje nesant neginčijamų įrodymų apie velionės psichinės sveikatos trūkumus sandorio sudarymo metu ar velionės rentos sutarties pasekmių nesupratimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto skundą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino rentos sutarties turinį, kuris neabejotinai patvirtina, kad velionė sudarė sandorį sau naudingais interesais, duomenų, patvirtinančių sandorio žalingumą, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

59. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

60. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), vadovavosi CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama patvirtinti faktui, jog A. L. B. suprato savo veiksmų reikšmę, pati sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė rentos sutartyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

62. Atsakovai pateikė prašymą priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą, taip pat pateikė įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11 punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl iš ieškovo atsakovams priteistinos 800 Eur dydžio išlaidos už advokato teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.