Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta, S. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį S. J. atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, S. Z. nuspręsta paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. kovo 10 d. Apie priimtą sprendimą informuoti AB „Regitra”.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir 3 punktu, nuspręsta konfiskuoti S. J. nuosavybės teise priklausantį automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą ir specialiosios teisės sustabdymą – nuspręsta palikti galioti iki šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuosprendžiui įsiteisėjus, S. Z. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), saugomą voke prie bylos, nuspręsta perduoti AB „Regitra”, Ukrainos piliečio pasą (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta grąžinti S. Z..

Laikiną nuosavybės teisės apribojimas S. Z. turtui – keleiviniam automobiliui „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. Z. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, už tai, kad 2025 m. kovo 8 d. apie 17.15 val., Vilniuje, Molynės gatvėje, ties pastatu Nr. 4, vairavo automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, atsisakė tikrintis etilo alkoholio koncentraciją iškvėptame ore ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam byla nutraukta, S. Z. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. nuosprendį, netaikant jam turto konfiskavimo, numatyto BK 72 straipsnyje ir nekonfiskuoti jam nuosavybės teise priklausančio turto – automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini) (past. - gynėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad apeliantas padarė techninę klaidą, nes skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad teismas konfiskuoja ne apeliantui priklausančią transporto priemonę, o S. J., ir sumaišyta transporto priemonės rūšis ir valstybiniai numeriai); 2) pakeisti nuosprendį ir skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones – minimaliam terminui; 3) teismui manant, kad privalu taikyti dvi (atimti specialiąją teisė ir kt.) baudžiamojo poveikio priemones, skirti jam 10 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų fondą ir atidėti mokėjimą vienerių metų laikotarpiui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neatsižvelgė į baudžiamųjų poveikio priemonių tikslingumą, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais. Nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą neskirti konfiskacijos instituto, arba skirti mažesnį dalinį konfiskavimą, arba skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant įmokos dydį artimą minimaliam. Kartu sumažinti draudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – terminą iki minimalaus. Pažymėtina, kad S. Z. nenuteistas, tačiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kas reiškia, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir nuteisimo atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Be kita ko, S. Z. teigiamai charakterizuojamas, t. y. jis UAB „(duomenys neskelbtini)“ apibūdinamas, kaip pareigingas, atsakingas, darbštus specialistas, laiku atliekantis savo pareigas, gebantis spręsti konfliktines situacijas ir besilaikantis vidaus tvarkos taisyklių bei saugos reikalavimų. Gerai išmanantis savo darbo sritį, gebantis dirbti tiek savarankiškai, tiek komandoje. Neturintis jokių reikšmingų drausminių pažeidimų ar konfliktinių situacijų, o kolegos jį apibūdina kaip atvirą, komunikabilų ir patikimą žmogų. Be to, S. Z. nurodo, kad nuolat kelia savo kvalifikaciją, buvo kraujo donoras, veda sveiką gyvenimo būdą, sportuoja, užsiima labdara, teikia paramą kitiems žmonėms bei aukoja.

2.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei apeliacinių instancijų teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad konfiskavimas neturi būti taikomas formaliai, o kiekvienu atveju turi būti vertinamas jo proporcingumas, asmens charakteristikos, pažeidimo pobūdis, atsitiktinumas ir nesistemiškumas. Byloje nustatyta, kad S. Z. anksčiau neteistas, nėra linkęs daryti teisės pažeidimų, nuoširdžiai gailėjosi, prisipažino padaręs veiką ir yra išskirtinai teigiamai charakterizuojamas. Taip pat nurodo, kad būtina įvertinti, kad ginčo transporto priemonė realiai naudojama trečiųjų asmenų interesais, t. y. S. Z. sesers ir jos neįgalaus vaiko poreikiams, kurie nėra niekaip susiję su padaryta nusikalstama veika. Transporto priemonės ar jos vertės konfiskavimas (kurios vertė siekia 10 510 Eur) šiuo atveju sukeltų neproporcingą ir pernelyg didelę individualią naštą, pažeistų trečiųjų asmenų teisėtus interesus ir neatitiktų baudžiamosios atsakomybės tikslų. Nėra pagrindo transporto priemonę pripažinti nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia BK 72 straipsnio taikymo sąlygas, o tuo pačiu negali būti konfiskuojama ir jos vertė pinigais. Pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą, nes byloje nenustatyta, jog transporto priemonės bendrasavininkiai žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad turtas bus naudojamas nusikalstamai veikai daryti. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tretieji asmenys nebuvo susiję su nusikalstama veika, apie ją nežinojo ir neturėjo objektyvios galimybės jai užkirsti kelio.

2.3. Nurodoma, kad jeigu teismas manytų, jog atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės teismas turėtų taikyti dvi (atimti specialiąją teisę ir kt.) baudžiamojo poveikio priemones, tokiu atveju prašo skirti – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant artimą minimaliam įmokos dydį (5 MGL), atidedant mokėjimą 12 (dvylika) mėnesių laikotarpiui. Be to, prie tokio pobūdžio nusikaltimo, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą palaiko ir apeliacinės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-323-312/2021).

2.4. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, padarytus konkrečius KET pažeidimus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje asmenims buvo paskirta baudžiamoji poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trumpesniam laikotarpiui, nors asmenims buvo nustatyti sunkūs girtumo laipsniai (Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-197-851/2018; 1A-413-626/2018). Papildomai minimos pirmosios instancijos sprendimai, kuriuose specialioji teisė atimama minimaliam laikotarpiui, t. y. 1 (vieneriems) metams. Šiuo atveju byloje yra nustatytos S. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. S. Z. neteistas, nėra įrašytas į psichiatrinių ar narkologinių įstaigų įskaitą, jis drausmingas vairuotojas, vairavimo stažas apie 22 metai ir šia teise naudojasi intensyviai, per visą vairavimo stažą nepadaręs jokių nusižengimų, nebuvo atimta teisė vairuoti, per paskutinius 5 (penkerius) metus jo atžvilgiu yra užfiksuoti keli smulkūs KET pažeidimai, o baudos už juos buvo sumokėtos laiku.

2.5. Poreikį turėti teisę vairuoti patvirtina ir tai, kad S. Z. darbo funkcijų atlikimui privalu turėti teisę vairuoti, kadangi kiekvieną dieną tenka vairuoti, kad būtų užtikrintas sklandus įmonės darbas, be to, objektai yra skirtinguose Lietuvos miestuose. Nurodo, kad turi sveiktos problemų (susijusios su stuburu), todėl kai atsiranda ligos paūmėjimas (didelis nugaros skausmas), tokiais atvejais jam teisė vairuoti transporto priemones yra labai reikalinga, kad galėtų tinkamai savimi pasirūpinti. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismams nagrinėjant kitų viešosios teisės šakos pažeidimų bylas, pavyzdžiui, administracinių nusižengimų bylas, retais atvejais skiria teisės pažeidėjui specialiosios teisės atėmimą atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui ar didesniam terminui. Jei pažeidėjas gailisi, pripažįsta kaltę ir yra kitos aplinkybės (gailisi, teisė vairuoti reikalinga darbo funkcijoms atlikti, sunki pažeidėjo sveikata ir pan.), tokiu atveju, teismai dažnu atveju skiria minimalų teisės atėmimo terminą.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu advokatas Džigintas Žebelis prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė Danutė Brazdeikienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

6. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės S. Z. apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, įrodymų vertinimo. Įvertinus byloje esančius duomenis ir apeliacinio skundo argumentus konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo. Nenustačius kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tenkinus nuteistojo S. Z. gynėjo advokato Džiginto Žebelio prašymą, nuspręsta atnaujinti įrodymų tyrimą dalyje, apklausti liudytoją S. J..

8. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. J. parodė, kad S. Z. yra jo žmonos brolis. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį jis yra automobilio „BMW 320D“ savininkas ir yra visiškai atsiskaitęs už transporto priemonę. Automobilis įgytas santuokos metu. Liudytojas nurodė, kad šeima naudojasi šiuo automobiliu, taip pat ir S. Z.. Kai liudytojas būna išvykęs į komandiruotes, automobilis stovi kieme, teisę naudotis minėta transporto priemone jis suteikia savo žmonai ir žmonos broliui. Žmona turi teisę vairuoti, tačiau transporto priemonės nevairuoja, nes bijo. Kai liudytojas dirba ir nebūna namuose, jis leidžia S. Z. naudotis automobiliu, jis padeda šeimai, nuveža vaikus į mokyklą. Kadangi vienas vaikas turi neįgalumą, o liudytojui nebūnant namuose, S. Z. nuveža vaiką į ligoninę tyrimams ir konsultacijoms, todėl be transporto priemonės būtų problematiška. Jeigu būtų žinojęs, kad žmonos brolis gali panaudoti transporto priemonę nusikalstamai veikai, niekada to nebūtų leidęs, nes nei jis, nei jo žmona tam nepritaria. Nežino, kodėl įvykio dieną jo žmona suteikė leidimą vairuoti transporto priemonę S. Z. būnant neblaiviam, kadangi tuo laikotarpiu liudytojo nebuvo, apie šį incidentą pranešė jam vyresnis vaikas, į ką jis sureagavo neigiamai. Anksčiau nepastebėjo, jog žmona ar jos brolis vairuotų neblaivūs, ir pats neleistų vairuoti transporto priemonės esant neblaiviems. Raktai nuo transporto priemonės laisvai prieinami, jeigu S. Z. reikia automobilio ne tik jų šeimoms reikmėms, bet ir savo reikmėms nuvykti į parduotuvę ar dar kur, jis juos pasiima. Liudytojas teigė pasitikintis juo, kadangi anksčiau niekada nėra buvę, kad jis sėstų už vairo neblaivus. Ši transporto priemonė jiems buvo reikalinga, nes jis turi transporto priemonę, kuri registruota VĮ „Regitra“, tačiau jos remontas labai brangus, ji negali praeiti techninės apžiūros. Dėl šios priežasties jis su žmonos broliu susitarė, kadangi jis dažniau būna darbe, mažai automobilį eksploatuoja, todėl nusprendė, kad netikslinga pasilikti šį automobilį sau, o tikslinga padėti jiems. Nežino, ar tą dieną S. Z. prašė žmonos leidimo vairuoti transporto priemonę, nes jo nebuvo, jis buvo išvykęs į užsienį darbo reikalais.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemones

9. S. Z. prašo paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise (teisę vairuoti kelių transporto priemones) minimaliam, t. y. 1 (vienerių) metų terminui, argumentuodamas, kad teismas nepakankamai individualizavo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes bei S. Z. asmenybę.

10. Šioje byloje kilo ginčas dėl baudžiamosios poveikio priemonės taikymo termino. Pirmosios instancijos teismas S. Z. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones, nustatant 2 (dvejų) metų terminą, jį skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo – paskyrimo dienos, t. y. nuo 2025 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatytas terminas, didesnis nei minimalus, bet mažesnis nei tokios poveikio priemonės vidurkis, yra proporcingas bei padės užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.

11. BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį, uždraudimas naudotis specialiąja teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas atsižvelgia į jos tikslus, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2024). Neprieštaraujama, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

12. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas bei jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės (jei ji skiriama), sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Sprendžiant kiekvienos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes.

13. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino, pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-531/2018).

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. Z. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustačius neblaivumo požymius – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai, atsisakė tikrintis etilo alkoholio koncentraciją iškvėptame ore ir taip vengė neblaivumo patikrinimo (1 t., b. l. 10). Pabrėžtina, jog nors ir nenukentėjo asmenys ar kitų asmenų turtas, tačiau pastebėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad S. Z. automobilį „BMW 320D“ pavojingai manevravo kelyje Vilniuje, Molynės gatvėje, ties pastatu Nr. 4, savaitgalį – šeštadienį (2025 m. kovo 8 d.), apie 17.45 val., kur iš bylos medžiagos matyti, jog eismas kelyje buvo gana intensyvus (per perėję ėjo senyvo amžiaus moteris, su dviračiais važiavo mergaitė su tėvu). Dar daugiau, iš byloje esančios medžiagos matyti, jog apeliantas minėtą transporto priemonę vairavo itin pavojingai, keldamas grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui, kiti eismo dalyviai pastebėję įtartiną apelianto vairavimą nedelsiant ėmėsi veiksmų ir skambino į bendrąjį pagalbos centrą (1 t., b. l. 31-35). Vienas iš eismo dalyvių tvirtino, jog pastebėjo prie „Norfos“ parduotuvės, esančios adresu: Vilnius, Salininkų g. 129A, „neįgaliųjų“ vietoje stovintį juodos spalvos automobilį „BMW“, prie kurio buvo akivaizdžiai neblaivus vyras. Pastarajam įsėdus į vairuotojo vietą ir pradėjus važiuoti, liudytojas važiavo iš paskos ir nedelsdamas pranešė policijai. Sekant automobilį buvo pastebėta, kad jis vingiavo važiuojamąja kelio dalimi, kelis kartus užvažiavo ant kelkraščio, Salininkų gatvėje buvo įvažiavęs į griovį (past., įvykio vietos apžiūros protokole, apžiūrint lengvąjį automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog priekinio bamperio apačioje ties grotelėmis yra žemės su žolės (1 t., b. l. 18-20)), iš kurio vėliau išvažiavo ir tęsė važiavimą. Be to, vairuodamas transporto priemonę apeliantas kėlė realią grėsmę eismo saugumui – per pėsčiųjų perėją vos nepartrenkė senyvo amžiaus moters. Tai jo nesustabdė nuo neteisėtų veiksmų, ir jis toliau itin pavojingai manevravo automobilį, judėdamas Salininkų, Gervėbalės ir Molynės gatvėmis, kol Molynės gatvėje kitas eismo dalyvis, dviračiu užblokavęs automobiliui kelią ir taip sustabdydamas transporto priemonę. Policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, pastebėjo besigrumiančius asmenis. Tiek automobilio „BMW 320D“ vairuotojas S. Z., tiek keleivė K. J. (K. Y.) buvo agresyvūs, todėl buvo panaudotos specialios priemonės – antrankiai. Iš neblaivumo nustatymo akto matyti, jog S. Z. buvo nustatyti neblaivumo požymiai, o būtent, iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai. Eiti tiesia linija – negali, stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą – negali (1 t., b. l. 10). Nustačius S. Z. minėtus neblaivumo požymius, jis atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją ir taip vengė neblaivumo patikrinimo. Darytina išvada, kad tokie apelianto veiksmai kėlė itin didelį pavojų kitų asmenų bei savo paties saugumui, nuosavybei, sveikatai ar net gyvybei, ir skaudžių pasekmių buvo išvengta tik laimingo atsitiktinumo dėka. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kilus pasekmėms dėl tokio neteisėto elgesio, jo veika galėtų būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį griežtesnę atsakomybę. Apeliantas, vairuodamas transporto priemonę, būdamas neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, sėdo už transporto priemonės vairo, kas rodo neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą. Nors jokia materialinė žala neteisėtais apelianto veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) matyti, kad jis administracine tvarka baustas ne vieną kartą – 2024 m. kovo 20 d. vairuodamas transporto priemonę viršijo leistiną greitį, 2025 m. kovo 2 d. taip pat vairavo transporto priemonę viršydamas leistiną greitį, taip padarydamas ANK 416 straipsnio 3 dalies pažeidimą, 2025 m. kovo 1 d. transporto priemonės valdytojas (vairuotojas) pastatė automobilį transporto priemonių stovėjimo vietoje, neturėdamas specialaus leidimo, suteikiančio teisę statyti automobilį rezervuotose stovėjimo vietose (1 t., b. l. 65–68). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas už padarytus pažeidimus baudas sumokėjęs, tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, jog už pastarųjų dviejų administracinių nusižengimų padarymą informacijos apie baudų sumokėjimą nėrą.

15. Apeliaciniu skundu S. Z. savo prašymą sutrumpinti draudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą grindžia teigiama asmenybės charakteristika, ilgamečiu – apie 22 metų – vairavimo stažu, per kurį jam niekada nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones ir jis nebuvo padaręs teisės pažeidimų būdamas neblaivus, taip pat prašo atsižvelgti į jo darbo pobūdį, kadangi teisės jam yra labai reikalingos vykti į tam tikrus darbo objektus. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į savo sveikatos būklę, nurodo, kad turi problemų su stuburu, todėl teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga, kad tinkamai pasirūpintų savimi (1 t., b. l. 160). Konstatuotina, kad nors nurodytos aplinkybės yra reikšmingos vertinant apelianto asmenybę ir jo socialinę padėtį, jos pačios savaime nesudaro išskirtinio pagrindo laikyti, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar neproporcingas. Minėtos aplinkybės jam buvo žinomos ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tai jo nesulaikė nuo itin neatsakingo ir pavojingo elgesio, todėl kilę neigiami padariniai vertintini kaip pačio S. Z. veiksmų rezultatas. Teisėjų kolegija pažymi, šiuo atveju konkuruoja asmens (kaltininko) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. BK 1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau įstatymų leidėjas nenumato imperatyvo visais atvejais taikyti vieną ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę, ar jų netaikyti – tai paliekama teismo diskrecijai (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-119-593/2021). Akcentuotina, jog neigiamos pasekmės laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai ir vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patiria tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nesant kitų išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas, neadekvatus ar neproporcingas.

16. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 (vienerių) iki 5 (penkerių) metų. Už BK 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo 1 (vienerių) iki 7 (septynerių) metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad S. Z. nusikalto būdamas neteistas, viso proceso metu kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi, administracinių nusižengimų registro duomenimis, penkerių metų laikotarpyje S. Z. administracine tvarka baustas tris kartus, iš kurių apie dviejų baudų sumokėjimą informacijos nėra. Be to, įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai uždraudė pastarajam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dviejų) metų laikotarpiui. Dėl to nėra pagrindo sutikti su S. Z. apeliacinio skundo argumentu, kad jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė savo terminu yra per griežta ir neproporcinga.

17. Apeliaciniame skunde S. Z. taip pat nurodo teismų praktiką, kurioje baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones asmenims buvo paskirtas minimalus terminas, nors asmenims buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-197-851/2018, 1A-413-626/2018). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad minėta praktika yra 2018 metų, pastebėtina, jog tuo metu galiojo kita įstatymo redakcija, kuri numatė, jog uždraudimas naudoti specialia teise gali būti paskirtas nuo vienerių iki trejų metų. Taigi, apelianto pateikta teismų praktika nėra aktuali dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino sutrumpinimo. Be to, apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika pirmosios instancijos teismo bei prašymas atsižvelgti į viešosios teisės šakos pažeidimų bylas, pavyzdžiui, administracinių nusižengimų bylas yra nepagrįstas. Pabrėžtina, kad baudžiamoji atsakomybė savo pobūdžiu ir intensyvumu iš esmės skiriasi nuo administracinės atsakomybės, todėl administracinių nusižengimų bylose formuojama praktika negali būti laikoma nei analogiška, nei taikytina sprendžiant klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino baudžiamojoje byloje. Baudžiamojo proceso metu vertinamas ne tik nusikalstamą veiką padariusio asmens elgesys ar individualios aplinkybės, bet ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, jos keliama grėsmė visuomenės saugumui bei prevenciniai baudžiamosios teisės tikslai.

18. Konstatuotina, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas nuteistajam teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 (dviejų) metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos taikymo terminą, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei jos asmenybę. Skirdamas trumpesnį teisės vairuoti atėmimo terminą nei šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, kad taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturėtų varžyti asmens akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau aptartas nusikalstamos veikos padarymo bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, kurios nekartojamos, nustatė teisingą ir proporcingą aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės automobilio konfiskavimo

19. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl netinkamo BK 72 straipsnio nuostatų taikymo, sprendžiant konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausantį automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (past. - apeliaciniame skunde buvo nurodoma nekonfiskuoti jam nuosavybės teise priklausančio turto – automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), tačiau gynėjas posėdžio metu nurodė, kad apeliantas padarė techninę klaidą, nes skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad teismas konfiskuoja ne apeliantui priklausančią transporto priemonę, o S. J., ir sumaišyta transporto priemonės rūšis bei valstybiniai numeriai). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

20. Sprendžiant dėl turto konfiskavimo taikymo šios kategorijos baudžiamosiose bylose teismų praktikoje yra pažymėta, kad: BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Automobilis yra tyčinės automobilio vairavimo esant neblaiviam nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas byloje, teismas privalo skirti įstatyme nurodytą turto konfiskavimą. Išimtis iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-699/2018, 2K-51-699/2018, 2K-392-699/2017, 2K-80-511/2018, 2K-112-942/2021).

21. Byloje nustatyta, kad S. Z. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką padarė vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad 2025 m. sausio 25 d. S. Z. išsimokėtinai pardavė S. J. automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 4), taigi, nusikalstamą veiką apeliantas padarė naudodamasis trečiajam asmeniui – S. J. priklausantį automobilį. Dėl to šis automobilis yra konfiskuotinas turtas BK 72 straipsnio prasme.

22. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, S. Z. prašo iš esmės netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo arba skirti mažesnį dalinį konfiskavimą, arba skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog S. Z. anksčiau neteistas, nėra linkęs daryti teisės pažeidimų, nuoširdžiai gailėjosi, prisipažino padaręs veiką ir yra išskirtinai teigiamai charakterizuojamas. Taip pat nurodoma, kad transporto priemonė realiai naudojama trečiųjų asmenų interesais, t. y. S. Z. sesers ir jos neįgalaus vaiko poreikiams, kurie nėra niekaip susiję su padaryta nusikalstama veika. Pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą, kadangi byloje nenustatyta, jog transporto priemonės bendraturčiai žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad turtas bus naudojamas nusikalstamai veikai daryti. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tretieji asmenys nebuvo susiję su nusikalstama veika, apie ją nežinojo ir neturėjo objektyvios galimybės jai užkirsti kelio. Be to, minėtas aplinkybes patvirtino ir S. J. – asmuo, iš kurio pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti nuosavybės teise priklausantį automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – tiek jo prie apeliacinio skundo pridėtame paaiškinime-prašyme (2 t., b. l. 48-49), tiek apklausiant jį kaip liudytoją teismo posėdžio metu (2 t., b. l. 109-113). Vis dėlto, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti nuosprendžio dalies dėl automobilio konfiskavimo.

23. Pažymėtina, jog apelianto argumentai, grindžiami tuo, jog ginčo transporto priemonė naudojama trečiųjų asmenų – S. Z. sesers ir jos nepilnamečio (neįgalaus) vaiko – poreikiams tenkinti, savaime nesudaro pagrindo netaikyti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Baudžiamasis įstatymas nenumato išimčių turto konfiskavimui vien dėl to, kad konfiskuotinas turtas yra naudojamas socialiniais ar buitiniais tikslais. Priešingas aiškinimas paneigtų BK 72 straipsnio prevencinę ir bendrąją atgrasymo funkciją. Be to, konfiskavimo taikymo klausimu lemiamą reikšmę turi ne turto socialinė reikšmė ar jo naudojimo paskirtis, o tai, ar turtas atitinka nusikalstamos veikos padarymo priemonės požymius ir ar yra nustatyti BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti pagrindai konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausantį turtą.

24. Pagal teismų praktiką atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais turi įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės apibūdinančios S. Z. asmenybę buvo pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, visgi, tai nėra išskirtinės aplinkybės, kurios leistų neskirti ir baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo. Sprendžiant klausimą dėl turto (automobilio) konfiskavimo taikymo, nurodytų aplinkybių negalima vertinti vienpusiškai, iš esmės suteikiant prioritetą kaltininko interesams ir jo asmenybę teigiamai apibūdinančioms aplinkybėms. Šiuo atveju ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti S. Z. padarytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jis buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, pavojingumo laipsnį. Nors teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti skundo argumentui, kad S. Z. padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė, tačiau pabrėžia, kad jis padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių pažeidimą. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad S. Z. bandė išvengti atsakomybės, kategoriškai atsisakydamas tikrintis blaivumą. Šios nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad S. Z. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo mažesnis. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į jos asmenybę apibūdinančias aplinkybes – tai, kad apeliantas yra ne kartą baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, nors jos padaryti pažeidimai nėra šiurkštūs, tačiau pasižymi sistemiškumu.

26. BK 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti konfiskuojamas trečiojo asmens turtas, nepriklausomai nuo to, ar tas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta, kad nusikalstamai veikai padaryti buvo panaudotas automobilis „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nusikalstamos veikos padarymo metu priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise K. J. ir S. J.. Nors liudytojas S. J. teismo posėdžio metu tvirtino, kad jis nežinojo apie galimą neteisėtą transporto priemonės naudojimą ir nebūtų leidęs ja naudotis neblaiviam asmeniui, tokie jo teiginiai vertintini kritiškai ir laikytini paneigtais byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pažymėtina, jog viena iš transporto priemonės bendrasavininkių – K. J. – ne tik leido apeliantui S. Z. naudotis automobiliu, bet ir važiavo kartu su juo nusikalstamos veikos padarymo metu, būdama keleivė. Byloje surinkti įrodymai, įskaitant liudytojų parodymus, policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus bei kūno kamerų vaizdo įrašus, patvirtina, kad tiek apeliantas, tiek K. J. buvo akivaizdžiai neblaivūs, elgėsi neadekvačiai ir agresyviai, iš jų sklido stiprus alkoholio kvapas, o neblaivumo požymiai buvo matomi dar iki policijos pareigūnų atvykimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad K. J., būdama automobilio bendrasavininkė ir kartu važiuodama su savo broliu, žinojo apie S. Z. neblaivumą, tačiau nepaisydama to ne tik nesustabdė transporto priemonės naudotojo, bet ir pati važiavo kartu, taip faktiškai pritardama automobilio naudojimui nusikalstamai veikai padaryti. Tokios aplinkybės neleidžia pripažinti, kad transporto priemonė buvo panaudota be savininkų žinios ar valios. Pastebėtina, kad S. J. teiginiai, jog nei jis, nei jo sutuoktinė nebūtų leidę naudotis transporto priemone neblaiviam asmeniui, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kadangi K. J. faktiškai perdavė automobilį savo broliui būtent tą dieną, kai šis buvo neblaivus, ir kartu su juo važiavo. Atsižvelgiant į tai, kad automobilis „BMW 320D“ priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o viena iš bendrasavininkių atitiko BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytas sąlygas, transporto priemonės konfiskavimas yra teisėtas ir pagrįstas, nepaisant kito bendraturčio teiginių apie jo nežinojimą ar nepritarimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir teisėtai nusprendė konfiskuoti automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę, priklausančią tretiesiems asmenims, kurie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti apie jo naudojimą nusikalstamai veikai padaryti.

27. Be to, nagrinėjamu atveju egzistuoja ir kitas savarankiškas konfiskavimo pagrindas, numatytas BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punkte. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pati automobilio bendrasavininkė K. J. ne tik perdavė vairuoti jai priklausančią transporto priemonę neblaiviam broliui S. Z., bet ir važiavo kartu su juo. Byloje nustatyta, kad automobilis buvo perleistas kaltininkui kaip šeimos nariui, o S. Z. ir S. J. atitinka BPK 38 straipsnyje įtvirtintą šeimos narių sampratą.

28. Šiuo atveju, apelianto pageidavimas išsaugoti S. J. konfiskuotą nuosavybės teise priklausantį automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), negali būti prioritetizuojamas, nes įstatymas aukščiau iškelia visos visuomenės viešąjį interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad asmuo, dar prieš darydamas nusikalstamą veiką, turi numatyti galimas neigiamas pasekmes, kilsiančias dėl jos padarymo. Konstatuotina, kad paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio) konfiskavimą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė ir pagrįstai vadovaudamasis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir 3 punktu, nusprendė konfiskuoti S. J. nuosavybės teise priklausantį automobilį „BMW 320D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini),

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju automobilio konfiskavimu siekiama tokių teisinių padarinių, kurie būtų proporcingi S. Z. padarytai nusikalstamai veikai bei jos pavojingumui. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojamos S. Z. asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės buvo pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių kitų svarbių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl automobilio konfiskavimo akivaizdaus neproporcingumo ir neteisingumo, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021).

30. Automobilio konfiskavimo neproporcingumą apeliantas grindžia ir apeliaciniame skunde nurodytais apeliacinės instancijos teismo sprendimais baudžiamosiose bylose Nr. 1A-168-312/2020, 1A-315-908/2020, 1A-41-497/2021 ir kt., tačiau visi šie apelianto paminėti sprendimai šiai bylai neturi precedento galios, nes nagrinėjamos ir anų bylų faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios.

31. Be kita ko, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nurodo, kad vietoje baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo, jam galėtų būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis). Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti, nes BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė labiau siejasi su apelianto padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo priemone, kuri parodo, kokią riziką asmuo yra pasiryžęs prisiimti darydamas nusikalstamą veiką, ir tuo pačiu teisine atsakomybe plačiąja prasme.

32. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. nuosprendžiu buvo tinkamai išspręstas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo klausimas, jis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės S. Z. (S. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.