Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. ir jo gynėjui advokatui Vladimirui Buslovičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-01 nuosprendžio, kuriuo A. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, laiduotoja paskiriant L. V. ir baudžiamoji byla, vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalimi A. V. atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (1000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 6 mėnesių įmokos sumokėjimo terminą, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu A. V. dvejus metus uždrausta vairuoti transporto priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2020-04-22 apie 10.20 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, vairuodamas automobilį „Peugeot“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kieme stovėjusį I. P. automobilį „Toyota“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgadino šio automobilio dešinį šoną, po ko, nelaukdamas nei I. P., nei policijos pareigūnų, kad būtų nustatytos eismo įvykio aplinkybės, toje pačioje vietoje, sėdėdamas automobilyje, vartojo alkoholį, kol apie 11.30 val. jo iškvėptame ore policijos pareigūnai nustatė 2,92 promilių etilo alkoholio koncentraciją ir šiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. A. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-01 nuosprendžio dalį, kuria jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, pastarąją panaikinant, o teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skiriant mažesniam nei 1 metų terminui.

2.1. Apelianto teigimu, jo padarytos veikos pavojingumas yra žymiai mažesnis nei kitų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių nusikalstamų veikų, tačiau teismas individualizuodamas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą to neįvertino. Teismas taip pat neįvertino jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių, nors iš esmės nuosprendyje jas formaliai nurodė kaip išimtines. Pažymima, kad teismas rėmėsi aukštesniosios instancijos teismo praktika, susiformavusia iki 2019-04-01, kai atsakomybė už vairavimą esant neblaiviam buvo nustatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje.

2.2. Skunde nurodoma, kad uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro šiurkščiai, sąmoningai pažeisdamas KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tuo tarpu jis alkoholį vartojo po eismo įvykio, taigi jo padaryta veika nebuvo padaryta naudojantis specialiąja teise vairuoti transporto priemones. Apelianto teigimu, alkoholio vartojimas sėdint automobilyje nekėlė pavojaus aplinkiniams, todėl teismas nepagrįstai savo sprendimą motyvavo tuo, kad nustatytas neblaivumas rodo, kad jis neatsakingai naudojosi savo teise vairuoti ir taip kėlė pavojų ne tik sau, bet ir aplinkiniams, tuo tarpu atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės teismas pasisakė, kad veika yra atsitiktinio pobūdžio. Taip pat pažymima, kad nustatytas 2 metų terminas neadekvatus, teismas nenurodė motyvų kodėl baudžiamojo poveikio priemonę skiria būtent tokiam terminui

2.3. Skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad teisę vairuoti apeliantas prarado 2020-04-23, kai jam buvo paskirtos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas ir specialiosios teisės sustabdymas, kurios savo turiniu faktiškai atitinka paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės turinį.

2.4. Skunde taip pat nurodoma, kad įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą taip pat paskirta nepagrįstai. Apelianto manymu, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą nulėmė tai, kad atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismo teigimu, jis nepatirs realių pasekmių dėl savo veiksmų. Taikyti automobilio konfiskaciją byloje nebuvo pagrindo, todėl jam ir buvo paskirta įmoka, jos dydį faktiškai nustatant artimą automobilio vertei. Apelianto teigimu dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas jo atžvilgiu yra akivaizdžiai perteklinis.

4. Teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo paskirtis. Šio straipsnio 2 dalis leidžia baudžiamojo poveikio priemones taikyti ir asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės. Ar skirti baudžiamojo poveikio priemones, kokias ir kelias sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis šių priemonių prevencine paskirtimi. Įstatymas nenumato nei minimalaus, nei maksimalaus baudžiamojo poveikio priemonių skaičiaus, tačiau privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principą. Pagal susiformavusią teismų praktiką atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šios kategorijos bylose (dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje), paprastai skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, derinant ją su turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemone (priemonėmis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-64-511/2019).

6. Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti atėmimo 2 metams terminas yra aiškiai per griežtas, o įmokos į Nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų fondą paskyrimas yra perteklinė priemonė. Apeliantas tai grindžia tuo, kad teismas nepakankamai įvertino jo padarytos veikos pavojingumą bei neatsižvelgė į jo asmenybę bei kitas su jo asmeniu susijusias aplinkybes. Mažesnį savo veikos pavojingumą grindžia aplinkybe, kad jis automobilio nevairavo, todėl jokios grėsmės nei sau, nei aplinkiniams nekėlė. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad A. V. vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Ši veika yra įtvirtinta BK 281¹ straipsnio, numatančio atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, kai vairuoja neblaivus asmuo, 1 dalyje, kuri numato atsakomybę ir už alternatyvias veikas: vairavimą ar praktinį vairavimo mokymą asmeniui esant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas ir neblaivumo patikrinimo vengimą. Visų šių nusikalstamų veikų objektas yra transporto eismo saugumas, o įstatymo leidėjo šių alternatyvių nusikalstamų veikų įtvirtinimas toje pačioje BK 281¹ straipsnio dalyje, numatant už jų padarymą tą pačią bausmės rūšį ir dydį rodo vienodą šių veiksmų pavojingumo laipsnio vertinimą.

7. Kolegija pažymi, kad baudžiamasis kodeksas BK 281¹ straipsniu buvo papildytas, siekiant efektyviau kovoti su asmenimis, kurie transporto priemones vairuoja būdami neblaivūs, taip pat formuoti vairuotojų įpročius bei visuomenės požiūrį, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai. Alkoholio vartojimo po eismo įvykio, kai asmeniui nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, kriminalizavimas susijęs su griežtesne atsakomybe už KET pažeidimus ir atsakomybės neišvengiamumo principo užtikrinimu. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad jo padaryta veika yra mažiau pavojinga, nei kiti, šiame straipsnyje numatyti alternatyvūs veiksmai, yra nepagrįsti.

8. Apeliantas savo prašymus skirti mažesnį nei įstatymo numatytasis teisės vairuoti atėmimo terminą ir panaikinti jam paskirtą įmoką taip pat grindžia jo manymu išimtinėmis jo sveikatos būklės, šeimyninėmis ir šeimos finansinės padėties aplinkybėmis. Apeliantą teigiamai charakterizuojančias aplinkybes teismas įvertino spręsdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Byloje esantys ir apeliacinės instancijos metu pateikti dokumentai (b.l. 114–117; 174-177) patvirtina, kad apeliantas augina tris vaikus, du iš jų studijuoja, studijos mokamos, šeima yra sudariusi būsto kreditavimo sutartį. Šios aplinkybės svarbios, tačiau pagal teismų formuojamą praktiką gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės nėra pripažįstamos išimtinėmis, kurios leidžia asmens atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-213-719/2020). Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas yra baigęs teisės studijas, dirbo kriminalinėje policijoje, posėdžio metu parodė, kad jam buvo žinoma, kad po eismo įvykio, nenustačius įvykio aplinkybių, vartoti alkoholį yra draudžiama, taigi jis suvokė galinčias kilti pasekmės, todėl privalėjo jas įvertinti prieš atlikdamas nusikalstamus veiksmus. Duomenų patvirtinančių skunde išdėstytus teiginius apie sveikatos būklę apeliantas nepateikė.

9. Kaip jau minėta, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiems asmenims pagal susiformavusią teismų praktiką, atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paprastai skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, derinant ją su turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemone, todėl teigti, kad įmoka yra perteklinė nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. V. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bausmė jam neskiriama, teistumas neatsiranda, t. y. sankcijos dėl savo neteisėtų veiksmų jis realiai nepatiria, transporto priemonė ar jos vertė nekonfiskuojama, laidavimas skiriamas be užstato, todėl, siekiant išvengti nebaudžiamumo nuostatų formavimosi, taisomai veikti kaltinamąjį, kad jis laikytųsi kelių eismo taisyklių ir nepažeidinėtų įstatymų, jam skirtinos dvi BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonės. Svarbu pažymėti ir tai, kad teismas skirdamas teisės vairuoti atėmimą nustatė artimą minimaliam šios priemonės taikymo terminą ir skyrė artimą minimaliam nustatytam dydžiui įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kas leidžia teigti, kad apelianto nurodytos, anksčiau aptartos aplinkybės, apie jo šeimos finansinę padėtį, pirmos instancijos teismo buvo įvertintos.

10. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad teisę vairuoti jis prarado 2020-04-23, kai jam buvo paskirtos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas ir specialiosios teisės sustabdymas, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas paskyręs baudžiamojo poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metams jos skaičiavimo terminą numatė būtent nuo 2020-04-23.

11. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi aukštesnės instancijos teismo praktika, susiformavusia iki 2019-04-01, kuomet už vairavimą neblaiviam atsakomybė buvo nustatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje. Baudžiamasis kodeksas 281¹ straipsniu buvo papildytas panaikinus 281 straipsnio 7 dalį, numačiusią atsakomybę asmeniui, kuris vairavo transporto priemonę ar mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatyta daugiau nei 1,5 promilių alkoholio koncentracija. Atsakomybė už šiuos veiksmus buvo perkelta į BK 281¹ straipsnio 1 dalį, įtraukiant ir alternatyvius veiksmus: tas kas vartojo alkoholį po eismo įvykio. Atsakomybė už visus straipsnyje numatytus nusikalstamus veiksmus tapati, tapačios ir taikomų baudžiamojo poveikio priemonių sąlygos ir pagrindai, todėl kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonių taikymą pagrįstai rėmėsi aukštesnės instancijos teismo praktika galiojusia iki kodekso papildymo BK 281¹ straipsniu, kadangi teismo praktika, transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo bylose nekito.

12. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. V. pagrįstai taikė dvi BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 71 straipsnyje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, bei teisingai nustatė teisės vairuoti atėmimo terminą, bei įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydį. Priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-01 nuosprendį palikti galioti nepakeistą

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.