Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.9; 2.6.1.4; 2.6.8.1; 2.6.8.4; 2.6.8.8; 2.6.8.10; 2.6.11.6; 2.6.11.11; 2.6.29.3; 2.6.37; 3.1.7.6;

2024 m. liepos 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo) ir Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų E. Č. ir V. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams E. Č. ir V. Č. dėl nuostolių atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. K. ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. Č. ir V. Č. 14 819,57 Eur nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad pagal atsakovės E. Č. su Šiaulių kredito unija 2016 m. kovo 1 d. sudarytą kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kredito sutartis) atsakovei buvo suteiktas vartojimo (būsto remontui) 14 400 Eur kreditas. Prievolės užtikrinimui buvo įkeistas ieškovui priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovei nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ieškovui priklausęs turtas buvo parduotas už 16 000 Eur, antstolė jam grąžino 1 180,43 Eur, tokiu būdu ieškovas patyrė 14 819,57 Eur nuostolius. Kreditas buvo paimtas abiejų atsakovų bendru sutikimu (sutarimu) ir panaudotas šeimos poreikių tenkinimui, todėl atsakovai solidariai atsakingi už prievolės įvykdymą ir už atsiradusių nuostolių atlyginimą.

3. Atsakovai E. Č. ir V. Č. atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo V. K. ieškinį atmesti ir atsakovų naudai iš ieškovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė, kad 2012 m. gegužės 7 d. pagal atsakovų, ieškovo ir S. M. buvo sudaryta jungtinės veiklos partnerystės sutartis (toliau – Jungtinės veiklos sutartis) pagal, kurią buvo sutarta vykdyti jungtinę veiklą – švelniakailių žvėrelių auginimą. Dar iki sutarties sudarymo, buvo pradėta ieškoti vietos bei patalpų veiklos vykdymui. Atsakovai rado tinkamą sodybą adresu (duomenys neskelbtini). E. Č. jos įsigijimui 2012 m. balandžio 20 d. avansu sumokėjo 4 000 litų, tačiau buvo susitarta, kad sodybą savo vardu perka ieškovas V. K. 2016 m. prireikus apyvartinių lėšų su Šiaulių kredito unija buvo sudaryta Kredito sutartis ir nors Kredito sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta vartojimui, tačiau faktiškai ji buvo skirta Jungtinės veiklos sutarties vykdymui ir buvo užtikrinta turtu, kuris buvo susijęs su jungtine veikla, t. y. ieškovo vardu registruotu nekilnojamuoju turtu, kuris buvo skirtas jungtinės veiklos vykdymui. Kredito sutarties pagrindu gautas kreditas nebuvo skirtas atsakovų vartojimo poreikių tenkinimui, o išimtinai jungtinės veiklos pagal Jungtinės veiklos sutartį vykdymui. Vėliau Jungtinės veiklos sutarties pagrindu veikę partneriai patyrė nuostolį, kuris pagal minėtos Jungtinės veiklos sutarties 3 punktą visiems paskirstomas vienodai, todėl ieškovo reikalavimas priteisti visus nuostolius tik iš atsakovų yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 25 d. sprendimu teismas ieškinį tenkino: priteisė ieškovui V. K. solidariai iš atsakovų E. Č. ir V. Č. 14 819,57 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 14819,57 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 172,60 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovų E. Č. ir V. Č. valstybės naudai lygiomis dalimis po 6,64 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

5. Teismas vertino, nors atsakovų pateikti įrodymai iš dalies patvirtina jų teiginius, kad kredito sutarties pagrindu gauti pinigai buvo panaudoti visų jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesais, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog prievolė grąžinti kreditą yra solidari visų jungtinės veiklos dalyvių prievolė. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovai neneigė, kad jei būtų kreditas imamas verslui (apyvartinėms lėšoms), kredito išdavimo procedūra būtų buvusi lėtesnė, sudėtingesnė ir brangesnė, todėl buvo pasirinktas kreditas vartojimui. Pasirinkdama tokios paskirties kreditą, atsakovė turėjo suprasti ir įvertinti galimas tokio pasirinkimo rizikas. Jei kredito paskirtis būtų buvusi verslui (apyvartinėms lėšoms), tokiu atveju jo negrąžinus, tai būtų galėję sudaryti pagrindą pripažinti jį visų partnerių nuostoliais. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kur atsakovės gautas vartojimo kreditas buvo panaudotas nėra esminė, nes imdami tokios paskirties kreditą ir jį panaudodami jungtinei veiklai atsakovai veikė savo pasirinkimu ir rizika, nes kreditą galėjo panaudoti iš esmės bet kur, ir tam jokios įtakos likę jungtinės veiklos partneriai negalėjo daryti, todėl tai negali sukelti neigiamų pasekmių įkeisto turto turėtojui, jam negali kilti prievolė atsiskaityti pagal atsakovų asmeninę prievolę.

6. Teismas akcentavo, kad tam, kad ieškovui priklausęs turtą būtų pripažintas visų partnerių bendrąja daline nuosavybe, tai turėjo būti įforminta notarinės formos sutartimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 9.969 straipsnio 4 dalis), tačiau tai padaryta nebuvo, todėl atsakovams priklausantis žemės sklypas taip pat netapo bendru jungtinės veiklos partnerių turtu, o ieškovui priklausęs nekilnojamasis turtas buvo tik perduotas bendrai veiklai vykdyti, kuris bendromis partnerių pastangomis ir sąnaudomis buvo pritaikytas vykdytai švelniakailių žvėrelių auginimo veiklai. Faktas, kad šis turtas buvo įtrauktas į ūkio ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, nekeičia jo nuosavybės formos, t. y. jis kaip liko ieškovo asmenine nuosavybe.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal 2018 m. rugsėjo 1 d. preliminariąją nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pirkimo–pardavimo sutartį, po šios sutarties pasirašymo pardavėjo atžvilgiu nutraukiama ir nustoja galioti 2012 m. gegužės 7 d. Jungtinės veiklos partnerystės sutartis.

8. Teismas spręsdamas dėl 2018 m. rugsėjo 1 d. preliminariosios sutarties kvalifikavimo mišria sutartimi, atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties pasirašymo metu jungtinės veikos dalyvių skolos sudarė virš 80 000 Eur, o ieškovas veikloje iš esmės nedalyvavo, buvo pasyvus, todėl šalių siekis savo susitarimus įforminti mišria sutartimi buvo logiškas ir suprantamas. Aktyvūs jungtinės veiklos dalyviai siekė kuo greičiau perimti ieškovo teises ir pareigas, tad jų interesus atitiko ieškovo turtinių teisių pagal 2012 m. gegužės 7 d. Jungtinės veiklos sutartį perėjimas nuo sutarties pasirašymo dienos, todėl šioje dalyje teismas sutartį vertino kaip galutinę. Tuo tarpu siekį perpirkti ieškovui priklausiusį ir veiklai perduotą naudoti nekilnojamąjį turtą, ribojo sunki finansinė padėtis, tačiau turėdami turto (žvėrelių kailių), kurį ateityje realizavus, atsakovai pagrįstai tikėjosi gauti pajamų tolimesnės veiklos vykdymui, tad preliminarus susitarimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, kurį ir toliau buvo ketinama naudoti jungtinėje veikloje, aiškiai atitiko atsakovų interesus. Teismas įvertinęs, kad nors atsakovai norėjo, tačiau sutarties sudarymo metu negalėjo pilnai atsiskaityti su ieškovu už ketinamą pirkti nekilnojamąjį turtą, todėl sutarė atsiskaityti dalimis, po to, notarine tvarka įforminti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį, sutartis dalyje dėl nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo vertintino kaip preliminarią sutartį (CK 6.165 straipsnis).

9. Teismas įvertinęs, kad ieškovo V. K. teisės ir pareigos kilusios iš 2012 m. gegužės 7 d. Jungtinės veiklos partnerystės sutarties pasibaigė 2018 m. rugsėjo 1 d., sprendė, kad ieškovas neturi pareigos atsakyti o jungtinės veiklos dalyviai neturi teisės reikalauti ieškovo atsakyti pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovams nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kredito davėjas, kaip hipotekos kreditorius kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), kurio pagrindu buvo pradėta priverstinio išieškojimo procedūra. Teismas vertino, kad pardavus ieškovui priklausantį turtą, laikytina, kad ieškovas įkeistu turtu įvykdė atsakovų prievolę kreditoriui, nes už parduotą turtą gautos lėšos buvo panaudotos atsakovų skolai dengti. Teismas padarė išvadą, kad tai, kad ieškovas prarado savo turtą, lėmė atsakovų neteisėti veiksmai, hipoteka apsaugotos prievolės nevykdymas, todėl ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką – atsakovus CK 4.195 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas ieškinį tenkino ir solidariai iš atsakovų ieškovui priteisė 14 819,57 Eur nuostolių atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovai E. Č. ir V. Č. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškovo V. K. ieškinį atmesti; neįžvelgus pagrindo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; atsakovų E. Č. ir V. Č. naudai iš ieškovo V. K. priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinio proceso metu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Nesutinka su teismo argumentais, kad atsakovai yra atsakingi už netinkamą Kredito sutarties vykdymą. Teismas byloje turėjo vertinti faktus (faktines aplinkybes), o ne hipotetines situacijas, kurios realiai niekada taip ir nesusiklostė bei apskritai neturėjo susiklostyti, nes ginčo šalys neturėjo tokios valios. Tai atspindi teismo argumentai, jog atsakovai kreditą, gautą Kredito sutarties pagrindo, neva „<...> galėjo panaudoti iš esmės bet kur, ir tam jokios įtakos likę jungtinės veiklos partneriai negalėjo daryti <...>“. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad esminius atsakovų argumentus teismas laikė nepagrįstais išimtinai hipotetinių situacijų, o ne konkrečiai susiklosčiusių faktų vertinimo pagrindu. Tai lėmė sprendimo motyvavimą prielaidomis, hipotezėmis, o ne faktais.

11.2. Atkreipė dėmesį, kad vertindamas Kredito sutartį kaip ji buvo vykdoma faktiškai, teismas nustatė, kad kreditą atsakovai naudojo jungtinei veiklai pagal Jungtinės veiklos sutartį. Aplinkybė, kad Kredito sutartyje kaip kredito gavėja nurodyta tik atsakovė, nereiškia, jog ši sutartis sudaryta tik dėl atsakovės poreikių. Faktiškai visi partneriai pagal Jungtinės veiklos sutartį buvo numatę, kad būtent atsakovė ir sudarinės sandorius su trečiaisiais asmenimis (Jungtinės veiklos sutarties 5 punktas, 2012 m. liepos 7 d. susitarimo dėl Jungtinės veiklos sutarties papildymo 2 punktas).

11.3. Kredito sutarties 9 punkte numatyta, kad Kredito gavėjo sąskaita kredito unijoje yra (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad 2016 m. kovo 3 d. į šią sąskaitą atsakovė 7300 Eur pervedė iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), į banko sąskaitą, kurią naudojo Jungtinės veiklos sutarties vykdymui. Kredito sutartis sudaryta 2016 m. kovo 1 d., o pinigų pervedimas atliktas dvejų dienų laikotarpyje, t. y. iškart po Kredito sutarties sudarymo. Toliau iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad 2016 m. kovo 3 d. Z. D. įmonei Paringuvio ūkis pervedama 7 000 Eur. Ši pinigų suma Z. D. įmonei Paringuvio ūkis pervesta dėl atsiskaitymo už pašarus, kurie pirkti Jungtinės veiklos sutarties vykdymui, t. y. maitinti žvėrelius. Kredito sutarties 2.1 punkte numatyta, kad kredito dydis yra 14 400 Eur, taigi, per 2 dienas nuo Kredito sutarties sudarymo pusė šios sumos panaudota ne atsakovų vartojimo poreikiams tenkinti (būstui remontuoti), o Jungtinės veiklos sutarčiai vykdyti.

11.4. Kita dalis kredito panaudota taip: 1 proc. kaip suteikto kredito draudimas; 1 440 Eur kaip pajus (liko kredito unijoje); 500 Eur išmokėta grynais jungtinės veiklos išlaidų apmokėjimui; 5 000 Eur išmokėta atlyginimo forma partneriams pagal Jungtinės veiklos sutartį. Tokį suteikto kredito likučio panaudojimą atsakovai atvaizdavo kasmėnesinėje ataskaitoje apie ūkio pajamas-išlaidas už 2016 m. balandžio mėnesį. Šią ataskaitą atsakovas 2016 m. gegužės 5 d. siuntė ieškovui elektroniniu paštu. Be to, tiek šioje ataskaitoje, tiek kitoje ataskaitoje už, pavyzdžiui, 2017 m. lapkričio mėnesį yra nurodyta, kad jungtinės veiklos išlaidas sudaro apytiksliai 278–279 Eur/mėn., mokėtini kredito unijai.

11.5. Kredito sutarties vykdymo metu kredito davėjui tapus nemokiam, paskirtas nemokumo administratorius atsakovei pateikė 2017 m. lapkričio 24 d. pranešimą, kad Kredito sutartis bus vykdoma toliau joje numatytomis sąlygomis, į kurį atsakydama atsakovė nurodė, kad kredito laiku grąžinti negali dėl to, jog švelniakailių žvėrelių auginimo ūkis šiuo metu neturi apyvartinių lėšų. Tai yra, dar 2018 metais atsakovė nurodė, kad kreditas nėra niekaip susijęs su atsakovų vartojimo poreikiais, jis kaip tik susijęs su švelniakailių žvėrelių auginimo ūkiu (Jungtinės veiklos sutartimi). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad kreditas, gautas Kredito sutarties pagrindu, buvo panaudotas atsakovų vartojimui, būsto remontui.

11.6. Teismas nepagrįstai vertino, kad imdami tokios paskirties kreditą ir jį panaudodami jungtinei veiklai, atsakovai veikė savo pasirinkimu ir rizika, nes jį galėjo panaudoti iš esmės bet kur. Tokia teismo išvada yra nepagrįstas byloje esančiais įrodymais ir jiems prieštaraujanti. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad vienintelis Kredito sutarties sudarymo tikslas buvo Jungtinės veiklos sutarties vykdymas. Atsakovai neturėjo ketinimų panaudoti šį kreditą kur nors kitur, todėl neaišku kodėl teismas svarstė apie priešingą hipotetinę situaciją. Be to, kredito panaudojimas Jungtinės veiklos sutarties vykdymui nebuvo tik atsakovų pasirinkimas, tai buvo visų partnerių pagal Jungtinės veiklos sutartį pasirinkimas.

11.7. Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei kasacinio teismo praktika. Atsakovai argumentą, kad vienintelis kredito panaudojimo tikslas ir Kredito sutarties sudarymo tikslas buvo gauti finansavimą Jungtinės veiklos sutarties vykdymui, įrodinėjo savo paaiškinimais, banko sąskaitos išrašu, Kredito sutartimi, Jungtinės veiklos sutartimi, elektroniniais laiškais su ūkio veiklos išlaidomis, liudytojo S. M. paaiškinimais, elektroniniais laiškais kredito unijos nemokumo administratoriui. Tuo tarpu ieškovas, teigdamas, kad Kredito sutartis buvo sudaryta atsakovų vartojimo poreikių tenkinimui, be savo paties paaiškinimų ir rėmimosi Kredito sutarties 2.4 punkto pažodiniu aiškinimu, į bylą nepateikė įrodymų, kurie atspindėtų tokį ginčo kredito panaudojimą. Nepaisant tokios įrodymų persvaros, pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles, laikė, kad Kredito sutarties tikslas – tenkinti atsakovų vartojimo poreikius.

11.8. Atsakovų ir ieškovo nesiejo draugystės, giminystės ryšiai, šalių nesiejo asmeniški santykiai, kurie galėtų patvirtinti, kad ieškovas išties būtų ryžęsis užtikrinti kitų asmenų, su turtinius įsipareigojimus gana didele apimtimi. Šalis siejo partnerystė pagal Jungtinės veiklos sutartį. Ieškovas Kredito sutartį užtikrino dėl to, kad ginčo šalių jungtinėje veikloje tik jo vardu buvo registruota pakankamai nekilnojamojo turto, galėjusio būti hipotekos objektu ir buvusio įnašu į jungtinę veiklą. Dubliku ieškovas to neginčijo. Jis tik nurodė, kad nebėra Jungtinės veiklos sutarties šalis, kadangi tarp ginčo šalių sudaryta Preliminarioji sutartis. Skundžiamas sprendimas šioje dalyje yra siurprizinis, kadangi ieškovas iš esmės net nekėlė ginčo dėl Kredito sutarties tikslo bei prasmės.

11.9. Aplinkybę, kad Kredito sutartis sudaryta tik dėl to, jog būtų galima ir toliau vykdyti Jungtinės veiklos sutartį, patvirtina ir tai, kad tikslu užtikrinti Kredito sutartį, ieškovas įkeitė ne kitą savo nekilnojamąjį turtą, o tą, kuris buvo įnašu pagal Jungtinės veiklos sutartį. Pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo suabsoliutino aplinkybę, kad Jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta notarine forma, kad ieškovo įnašas netapo visų partnerių bendrąja daline nuosavybe. Esminė aplinkybė yra tai, kad Kredito sutartis buvo užtikrinta turtu, kuris buvo ieškovo įnašu į jungtinę veiklą, kam jis priklausė nuosavybės teise – teisiškai nereikšminga. Tai, kad šis tas turtas yra įnašu pagal Jungtinės veiklos sutartį, atsakovų vertinimu, yra įrodymas aplinkybės, kad Kredito sutartis sudaryta išimtinai tikslu gauti finansavimą Jungtinės veiklos sutarties vykdymui. Šiaulių kredito unijai nekilnojamąjį turtą ieškovas įkeitė ne dėl to, kad užtikrintų atsakovų vartojimo poreikių tenkinimą, o dėl to, kad užtikrintų Kredito sutartį, kuri buvo susijusi su jungtine veikla pagal Jungtinės veiklos sutartį, kurios dalyvis buvo ir pats ieškovas.

11.10. Atsakovų įsitikinimu, iš Kredito sutarties kylanti pareiga grąžinti kreditą yra ne tik atsakovų, bet visų Jungtinės veiklos sutarties šalių solidarioji pareiga. Atsižvelgiant į tai, visos apimties negrąžinto kredito priteisimas (nuostolių) iš atsakovų prieštarauja tikrajai Jungtinės veiklos sutarties šalių valiai ir pažeidžia CK 6.6 straipsnio 3 dalies normą.

11.11. Teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo S. M. paaiškinimai duotais bylos nagrinėjimo iš esmės metu, kurie patvirtina, kad kreditas pagal Kredito sutartį buvo naudojamas būtent Jungtinės veiklos sutarties vykdymui. Teismas nepagrįstai pasisakė, kad šis liudytojas yra suinteresuotas atsakovams duoti palankius paaiškinimus. Pažymi, kad teismas nenurodė kaip konkrečiai šis liudytojas yra suinteresuotas, kokį interesą jis turi, juo labiau, kad šalių atžvilgiu šis liudytojas yra jungtinės veiklos partneris. Dėl to aplinkybė, kad teismas nesirėmė šio liudytojo parodymais, yra grįsta išimtinai prielaidomis apie tariamą šio liudytojo suinteresuotumą.

11.12. Teismas nepagrįstai ieškinį tenkino, nes teismo nuomone ieškovas nėra Jungtinės veiklos sutarties šalis, t. y., kad ieškovo teisės ir pareigos kilusios iš 2012 m. gegužės 7 d. sudarytos Jungtinės veiklos partnerystės sutarties pasibaigė 2018 m. rugsėjo 1 d. ir ieškovas neturi pareigos atsakyti, o jungtinės veiklos dalyviai neturi teisės reikalauti ieškovo atsakyti pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles.

11.13. Nesutinka su teismo išvada dėl Preliminarios sutarties mišraus pobūdžio, t. y., kad Preliminari sutartis dalyje dėl turtinių teisių (Preliminarios sutarties 1.2 punktas) pirkimo–pardavimo yra ne preliminari, o pagrindinė, t. y. ja ieškovas pardavė, o atsakovai (ir S. M.) įgijo ieškovo turtines teises, kurias jis turėjo Jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Teismo nuomone, susitarimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo buvo preliminarus dėl to, kad atsakovai neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti už šį turtą, todėl tik preliminariai susitarė dėl jo pirkimo–pardavimo, o pagrindinę sutartį būtų sudarę tuomet, kai būtų realizuotas jungtinės veiklos produktas – žvėrelių kailiai. Pažymi, kad atsakovai neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovu ir už turtines teises pagal Preliminariosios sutarties 1.2 ir 2.2 punktą. Byloje nekilo ginčas, kad atsakovai nėra atsiskaitę su ieškovu už turtines teises. Atsakovai sumokėjo ieškovui bendrai tik 2 000 Eur pagal Preliminarios sutarties 2.3.1 punktą, kuris nėra susietas nei su atsiskaitymu už turtines teises, nei su atsiskaitymu už nekilnojamąjį turtą. Atsakovų vertinimu, ieškovo turtinių teisių pirkimas–pardavimas taip pat turėjo būti vertinamas kaip preliminarus sandoris. Be to, pagal Preliminarios sutarties 2.1-2.2 punktus kaina už nekilnojamąjį turtą buvo nustatyta 9 000 Eur suma, o kaina už turtines teises – 16 000 Eur. Vadinasi, jeigu jau Atsakovai sutarties sudarymo metu negalėjo pilnai atsiskaityti su ieškovu už ketinamą pirkti nekilnojamąjį turtą, tai jie taip pat negalėjo pilnai atsiskaityti su ieškovu už ketinamas pirkti turtines teises, nes jų kaina buvo ženkliai didesnė nei nekilnojamojo turto. Šioje skundžiamo sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių pagrįstų motyvų, kuriais remiantis būtų pagrindas teigti, kad Preliminarioji sutartis jos 1.1 punkto dalyje yra preliminarioji, o 1.2 punkto dalyje –pagrindinė sutartis.

11.14. Preliminariosios sutarties vertinimą kaip mišrų (iš dalies pagrindine sutartimi, iš dalies preliminaria) paneigia ir tokios aplinkybės kaip: 1) Pačios sutarties pavadinimas yra „preliminarioji“ sutartis, jame nenumatyta, kad sutarties preliminarumas yra susijęs tik su nekilnojamojo turto pirkimu–pardavimu; 2) Preliminariosios sutarties tekstas paruoštas ieškovo iniciatyva, todėl neaiškios, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai; 3) Paties ieškovo pripažinimas, kad Preliminarioji sutartis dalyje dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo buvo preliminarus susitarimas; 4) Ieškovo neveikimas po Preliminariosios sutarties sudarymo, t. y. pagal Preliminariąją sutartį, jeigu laikyti ją pagrindine sutartimi, atsakovai, o taip pat ir S. M., ieškovui tapo skolingi už tariamai iš jo įgytas nario teises pagal Jungtinės veiklos sutartį, tačiau ieškovas pagal Preliminariosios sutarties terminus nereikalavo sumokėti skolos. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad aiškinant sutartį turi būti atsižvelgta į šalių elgesį po sutarties sudarymo, akivaizdu, kad, jeigu Preliminari sutartis bent iš dalies būtų buvusi pagrindinė, tai ieškovas ir būtų veikęs atitinkamai, tačiau pats ieškovas jos nevertino kaip pagrindinės; 5) Ieškovas net ir po Preliminariosios sutarties sudarymo minimaliai vykdė Jungtinės veiklos sutartį, 2019 m. sausio 30 d. pervesdamas ūkio reikmėms 280 Eur. Taigi, jis pats nelaikė, kad yra netekęs parduotų savo nario teisių; 6) Preliminariosios sutarties 6.8 punkte nurodyta, kad ginčo šalys dar turi sudaryti baigtinę sutartį, šioje sutarties dalyje nėra nurodyta, kad baigtinė sutartis bus sudaroma tik dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo.

11.15. Preliminariosios sutarties vertinimą kaip mišrų (iš dalies pagrindine sutartimi, iš dalies preliminaria) paneigia ir tai, kad ginčo šalys Preliminariąja sutartimi tarėsi dėl kompleksinių pirkimo–pardavimo teisinių santykių, t. y. ir dėl nekilnojamojo turto, ir dėl turtinių teisių iš ieškovo įsigijimo. Atsakovams buvo svarbu įsigyti tiek vieno, tiek kito pobūdžio turtą. Atskirai įsigyti tik kurį nors vieną atsakovai neturėjo tikslo. Dėl to, Preliminarioji sutartis sudaryta kaip viena ir nedaloma sutartis tiek dėl ieškovo turtinių teisių, tiek dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir šios sutarties neskaidė ir nevertino kaip iš dalies pagrindinės, iš dalies preliminariosios sutarties. Pavyzdžiui, šios sutarties preambulėje nurodyta, kad šią sutartį sudarantys asmenys „<...> susitaria ir sudaro šią Nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį (toliau vadinama „Sutartimi“) <...>“. Kaip matyti, Preliminarios sutarties preambulėje Ieškovo turtinių teisių pirkimas-pardavimas net nepaminėtas. Sutarties pavadinime tai pat pirmiausia nurodoma, kad tai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Nepaisant to, teismas priėjo prie išvados, kad Preliminari sutartis yra preliminari tik dalyje dėl nekilnojamojo turto, o dalyje, kuri sutarties preambulėje net nepaminėta (dėl turtinių teisių pirkimo–pardavimo), vis tik yra pagrindinė.

11.16. Atsakovų interesas buvo įgyti ne tik turtines teises, bet ir nekilnojamąjį turtą. Priešingu atveju (įgijus tik turtines teises,) atsakovai galėjo likti įgiję tik turtines teises tokioje jungtinėje veikloje, kurioje nėra esminio veiklos elemento – nekilnojamojo turto, t. y. patalpų, kuriose ir vykdyta jungtinė veikla. Pažymi, kad Preliminaria sutartimi turtinių teisių kaina nustatyta įvertinant, kad bus įgyjamas ir nekilnojamasis turtas. Preliminaria sutartimi t nebuvo tartasi, kokia šių teisių kaina bus, jeigu pagrindinė sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo vis tik nebus sudaryta. Be to, Preliminarios sutarties 1.2 punktas yra labai abstraktus, nepasižymintis pagrindinei sutarčiai būdingu konkretumu.

11.17. Atsižvelgiant į CK 6.165 straipsnio 5 dalį, sudaryta Preliminari sutartis vertintina kaip pasibaigusi (nebegaliojanti), kadangi dėl jos nesudaryta pagrindinė sutartis per vienerius metus, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Jungtinės veiklos partnerystės sutartis pasibaigė 2018 m. rugsėjo 1 d. (sutarties 6.6 punktas), ieškovas neturi pareigos atsakyti, o jungtinės veiklos dalyviai neturi teisės reikalauti ieškovo atsakyti pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles. Todėl kredito grąžinimas pagal Kredito sutartį yra bendra visų Jungtinės veiklos sutartį sudariusių šalių prievolė (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Tai, kad ginčo šalys buvo sudariusios Preliminarią sutartį esmės nekeičia, kadangi ji ir liko preliminaria sutartimi. Baigtinė sutartis, kaip numatyta Preliminarios sutarties 6.8 punkte, taip ir nesudaryta.

11.18. Skundžiamas sprendimas dalyje dėl Preliminariosios sutarties neteisėtas dar ir dėl to, kad teismui skundžiamą sprendimą motyvuojant Preliminaria sutartimi, šia sutartimi remiantis tenkintas ieškinys. Teismas atsisakė 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi priimti kaip priešieškinį nesusijęs su pradiniu ieškiniu. Tačiau teismas Preliminariosios sutarties ryšį su nagrinėjama byla įžvelgė, ja rėmėsi priimdamas Skundžiamą sprendimą. Atsakovai priešieškiniu buvo išreiškę poziciją, kad Preliminari sutartis visų pirma yra preliminari visoje jos apimtyje (priešieškinio 19–23 punktai), tačiau jeigu teismas su tokia pozicija nesutiktų, tai teismo prašyta pakeisti Preliminarią sutartį dalyje dėl turtinių teisių pirkimo–pardavimo šioje dalyje jos nuostatas panaikinant. Atsakovai priešieškiniu ginčijo Preliminarią sutartį, kuria nagrinėjamoje byloje rėmėsi ne tik ieškovas, bet ir teismas. Teismui nepriėmus priešieškinio, o vėliau motyvavus skundžiamą sprendimą sutartimi, kurią priešieškiniu buvo norima ginčyti, atsakovų galimybės atsikirsti į ieškinį buvo pažeistos, teismas neužtikrino lygiateisiškumo ir rungimosi principų įgyvendinimo ir priėmė siurprizinį sprendimą. Ieškovas kaip tik ir laikėsi pozicijos, kad ieškinio tenkinimo prielaida yra tai, kad Preliminarios sutarties pagrindu ieškovas nebėra jungtinės veiklos dalyvis, kurios vykdymui ir buvo sudaryta Kredito sutartis. Atsakovai priešieškiniu bandė tokią ieškovo poziciją paneigti, tačiau teismas nesudarė atsakovams galimybės paneigti tokios ieškovo pozicijos, netinkamai taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 143 straipsnio 2 dalies nuostatas.

12. Ieškovas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliantų apeliacinio skundo netenkinti ir apskųstą Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti solidariai iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Ieškovas ieškinį grindė atsakovų sudaryta su Šiaulių kredito unija Kredito sutartimi, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas vartojimui (būsto remontui) 14 400 Eur kreditas), kuri nėra nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka ir yra galiojanti visa apimtimi bei šalims turi įstatymo galią. Šios bylos nagrinėjimo ribos ir yra apibrėžtos minėta šalims įstatymo galią turinčia sutartimi, t. y. atsakovų jos sąlygų nevykdymu bei toliau nurodytų teisės aktų nuostatomis, nustatančiomis kredito gavėjo (atsakovų) civilinę atsakomybę įkeisto daikto savininkui (ieškovui, kurio asmeninės nuosavybės teisės į įkeistą turtą buvo įregistruotos ir išviešintos teisės aktų nustatyta tvarka bei nėra nuginčytos), kredito gavėjui negrąžinus kredito, jeigu dėl to įkeistas daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių (CK 4.195 straipsnio 4 dalis). Ieškovas, vadovaudamasis CK 4.195 straipsnio 4 dalimi, prašė atgręžtinio reikalavimo tvarka priteisti iš atsakovų nuostolius, atsiradusius dėl jam priklausančio turto praradimo.

12.2. Pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantai, tarp šalių buvę jungtinės veiklos santykiai pasibaigė 2012 m. gruodžio 7 d. tarp ieškovo su atsakovais bei S. M. sudarytos galiojančios ir šalims įstatymo galią turinčios Preliminariosios nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pirkimo–pardavimo sutarties, pagrindu, pagal kurią (Sutarties 1.2. punktas) visos ieškovo teisės (kaip ir pareigos) pagal Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį yra perleistos atsakovams bei S. M. už 16 000 Eur, o pastarieji asmenis šias įgytas teises perėmė nuo šios sutarties pasirašymo momento, t. y. 2018 m. rugsėjo 1 d. (Preliminarios sutarties 4.1. punktas). Nors atsakovai bei S. M. iki šiol nėra pilnai atsiskaitę su ieškovu pagal Preliminarią sutartį (2.3.2. punktas), tačiau tai nekeičia sutarties esmės bei jos sąlygų, šios sutarties šalims nustatytų prievolių bei teisinių pasekmių, tame tarpe, kad ieškovo su atsakovais buvę, bet kokie jungtinės veiklos santykiai yra pasibaigę. Pastarieji buvę santykiai niekaip nėra susiję su ieškiniu ir šios bylos dalyku bei išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų. Preliminariosios sutarties 6.6. punktas nustato, kad po šios sutarties pasirašymo pardavėjo atžvilgiu nutraukiama ir nustoja galioji Jungtinės veiklos partnerystės sutartis (CK 6.969 straipsnis), kuri Pirkėjams lieka galioti.

12.3. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad įkeistas daiktas buvo „įnašas“ ar kad atsakovai galėjo turėti, kokias nors daiktines teise į šį turtą, nepagrįstumą, nes iš jos turinio (pvz., Preliminarios sutarties 1.1.,2.1., 3.1., 3.3., 4.3. p., 6.6. punktai) matyti, jog atsakovai nelaikė, kad įkeistas kredito unijai nekilnojamasis turtas yra į jungtinę veiklą ieškovo įneštas įnašas, kaip ir nelaikė, kad atsakovai turi, bet kokias teises į tą nekilnojamąjį turtą, kaip ir neginčijo ieškovo turėto ir išviešintų asmeninės nuosavybės teisės į šį turtą. Jeigu atsakovai būtų vertinę, kad įkeistas daiktas yra „įnašas“ ar kad jie turi kokias nors turtines teises į šį turtą, tai nebūtų jokios prasmės sudaryti Preliminariąją sutartį.

12.4. Jeigu atsakovai būtų vertinę, kad įkeistas daiktas yra „įnašas“ ar, kad jie turi, kokias nors turtines teises į šį turtą, tai nebūtų jokios prasmės sudaryti nurodytą Preliminariąją sutartį. Iš atsakovų 2023 m. spalio 11 d. prašymo dėl sutarties pakeitimo turinio matyti, jog atsakovai tuo metu pripažino, kad įkeistas nekilnojamasis turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė ir toliau sutiko jį iš ieškovo nupirkti už mažesnę kainą (vietoje pirminės šio žemės sklypo kainos –16 000 Eur siūlė sumokėti 7 000 Eur), kadangi šiame dokumente jie nurodė prašymą <...> Sutartį pakeisti, panaikinant jos 1.2, 2.2, 6.6 punktus ir Sutarties 2.3.2 punktą pakeičiant bei išdėstant tokia redakcija: „7000 (septynis tūkstančius eurų) sumoka per sekančius du metus, nuo sutarties pasirašymo dienos, tai yra iki 2020 metų rugsėjo 1 dienos.“. Atsakovų keliamas ginčas buvo tiktai dėl atlyginimo už ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusio iš varžytinių parduoto turto sumos, o ne dėl šio turto iki jo pradavimo iš varžytinių priklausymo ieškovui asmeninės nuosavybės teise.

12.5. Šalių sudaryta Preliminarioji sutartis yra mišri sutartis – turi tiek preliminariajai sutarčiai (sutarties sąlygos, kuriose nurodytas susitarimas ateityje sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį), tiek pagrindinei sutarčiai (sutarties sąlygos, kuriomis buvo sutarta dėl pagal Jungtinės veiklos sutartį pardavėjo turėtų teisių pardavimo–pirkimo) būdingų bruožų.

12.6. Preliminarios sutarties 6.8. punktas nurodo, kad šios sutarties šalys ateityje turės sudaryti Baigtinę notarinės formos sutartį, už kurią (kaip šalys Sutartyje nurodė „notarinio tvirtinimo išlaidas“) šalys turės sumokėti lygiomis dalimis. Vien ši aplinkybė paneigia atsakovų tik deklaratyvaus pobūdžio teiginį, kad tariamai Preliminarioji sutartis dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo yra ne šalių susitarimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o laikytina nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri, vadovaujantis atsakovų vertinimu, dalyje dėl nekilnojamojo daikto būtų negaliojanti CK 1.93 straipsnio 3 dalies, 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu. Šią išvadą patvirtina ir Preliminariosios sutarties 4.3 punktas dėl nekilnojamojo turto nuosavybės pirkėjams perėjimo tik po pilno atsiskaitymo už šį turtą; 6.5 punktas dėl teisinių pasekmių tretiesiems asmenims sukėlimo tik įstatymų nustatyta tvarka įregistravus šią sutartį viešajame registre; 6.8. punkto sąlyga sudaryti Baigtinę Sutartį. Tuo tarpu, dėl Turtinių teisių perleidimo jau yra nurodyta, kad po šios sutarties pasirašymo pardavėjo atžvilgiu nutraukiama ir nustoja galioji tarp šalių pasirašyta Jungtinės veiklos partnerystės sutartis, kuri Pirkėjams lieka galioti (Preliminariosios sutarties 6.6. punktas). Taigi, nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą pirkėjams pereina (atitinkamos teisinės pasekmės atsiranda) tik po pagrindinės (Baigtinės) sutarties sudarymo ir patvirtinimo pas notarą bei pilno už perleidžiamą nekilnojamąjį turtą atsiskaitymo, kaip tuo tarpu Preliminarioje sutartyje nurodytos teisinės pasekmės dėl pardavėjo turėtų turtinių teisių (pagal Jungtinės veiklos sutartį) pardavėjo netekimo, o pirkėjų šių teisių įgijimo atsirado vien tik nuo šios sutarties pasirašymo, t. y. 2018 m. rugsėjo 1 d., nepriklausomai nuo kitų Preliminariosios sutarties sąlygų vykdymo, t. y. nepriklausomai nuo šalių ateityje pagrindinės (Baigtinės) sutarties pas notarą sudarymo ar nesudarymo, be to, nepriklausomai net ir nuo pirkėjų atsiskaitymo ar neatsiskaitymo už tas perleistas turtines teises. Po Preliminariosios sutarties pasirašymo pardavėjas neteko, bet kokių Jungtinės veiklos sutarties pagrindu iki tol turėtų teisių ir jo atžvilgiu Jungtinės veiklos sutartis nutraukta ir nustojo galioti.

12.7. Nors atsakovai bei S. M. nėra pilnai atsiskaitę su ieškovu pagal Preliminarią sutartį ir yra 2018 m. rugsėjo 3 d. pavedimu sumokėję ieškovui tik 2 000 Eur, tačiau tai nekeičia pastarosios sutarties esmės bei jos sąlygų, šios sutarties šalims nustatytų prievolių bei teisinių pasekmių.

12.8. Atsikertant į apeliacinio skundo 14.4 punkto nurodytus motyvus, pažymi, kad atsakovė paskirtam nemokumo administratoriui kredito unija Baltija nurodė, jog pinigų grąžinti negali, bet byloje yra pateiktas 2017 m. gruodžio 29 d. partnerių susitarimas paskirstyti kelių dešimčių tūkstančių pelną, kas įrodo, kad ūkyje pinigų buvo, o kreditas paimtas, kaip jame ir nurodyta, asmeninėms reikmėms.

12.9. 2012 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją akte Nr. (duomenys neskelbtini), ties įrašu „V. K.“ esantis parašas yra ne ieškovo ir tokio dokumento jis nepasirašė. Net jei šis turtas buvo įtrauktas į ūkio ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, nekeičia jo nuosavybės formos, t. y. jis kaip buvo taip ir liko ieškovo asmenine nuosavybe. Nors atsakovai, jų atstovas teigė, kad ieškovui priklausęs turtas buvo jo įnašas į jungtinę veiklą, todėl jis laikytinas visų parnerių bendrąja daline nuosavybe, tačiau įstatyme numatytais atvejais jungtinės veiklos sutartis turi būti notarinės formos (CK 9.969 straipsnio 4 dalis), todėl jungtinės veiklos susitarimai, kiek tai liečia daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą perleidimą ar suvaržymą imperatyviai turėjo būti sudaromas tiktai notarine forma (CK 1.74 straipsnis, 6.969 straipsnio 4 dalis), o tokios notarinės formos nesilaikymas imperatyviai daro atitinkamą sutartį negaliojančia. Šiuo atveju norint, kad ieškovui priklausęs turtą būtų pripažintas visų partnerių bendrąja daline nuosavybe, tai turėjo būti įforminta notarinės formos sutartimi, kadangi toks veiksmas laikytinas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimu, tačiau tai padaryta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teisingas yra pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad pagrįstais laikytini ieškovo ir jo atstovo argumentai, kad ieškovui priklausęs nekilnojamasis turtas buvo tik perduotas bendrai veiklai vykdyti, po ko bendromis partnerių pastangomis ir sąnaudomis buvo pritaikytas vykdytai švelniakailių žvėrelių auginimo veiklai.

12.10. Nepagrįstas yra apeliantų teiginys, kad pirmosios instancijos teismas vertino „išimtinai hipotetinio pobūdžio situacijas“, motyvuodamas, jog atsakovai kreditą, gautą Kredito sutarties pagrindo <...> galėjo panaudoti iš esmės bet kur, ir tam jokios įtakos likę jungtinės veiklos partneriai negalėjo daryti . Nurodytas teismo vertinimas yra pagrįstas ir ne „išimtinai hipotetinio pobūdžio“, nes teismas turėjo vertinti ir įvertino, ar ginčo kredito panaudojimą atsakovams ribojo, kokios nors prievolės, išskyrus su kredito unija sudarytoje Kredito sutartyje nustatytas šio tikslinio kredito vartojimo sąlygas – būsto remontui, ir nustatė, kad kitokių nei nurodyta Kredito sutartyje ribojimų nebuvo ir todėl atsakovai galėjo panaudoti iš esmės bet kur, ir tam jokios įtakos likę jungtinės veiklos partneriai negalėjo daryti.

12.11. Net ir darant hipotetinę prielaidą, kad atsakovai tokį tikslinį kreditą ėmė ne kredito davėjui (kredito unijai) nurodytu bei Kredito sutartyje įtvirtintu tikslu (būsto remontui), o jungtinei veiklai ar kitu tikslu, tačiau tai jie darė kredito gavėjui (kredito sutartyje) nurodant žinomai melagingus duomenis, be to, tai jie darė išimtinai savo interesais ir savo rizika, todėl visa jiems to pasėkoje galinti kilti bei kilusi civilinė atsakomybė tenka išimtinai paties atsakovams. Ieškovas sutiko įkeisti savo turtą ir taip užtikrinti nurodytos Kredito sutarties vykdymą suprasdamas ir žinodamas apie savo prieš tai nurodytą regreso teisę (ieškinio pagrindas), jei atsakovai neįvykdytų kredito sutartimi prisiimtų prievolių ir dėl to ieškovas netektų savo įkeistos asmeninės nuosavybė.

12.12. Nepagrįstas apeliantų tik deklaratyvaus pobūdžio teiginys (apeliacinio skundo 14.2 punktas), kad kredito pinigų suma pervesta dėl atsiskaitymo už pašarus, kurie pirkti Jungtinės veiklos sutarties vykdymui, t. y. maitinti žvėrelius, kadangi toks teiginys yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir jo nepatvirtina byloje esantys faktiniai duomenys.

12.13. Nesutinka su apeliantų argumentais, jos teismas atsisakydamas priimti priešieškinį nesudarė atsakovams galimybės paneigti ieškovo pozicijos dėl nurodytos Preliminariosios sutarties aiškinimo ir taikymo bei įrodyti savo poziciją minėtos sutarties. Pažymi, kad teismas sudarė atsakovams visas galimybes aiškinti nurodytos preliminariosios sutarties sąlygas bei teikti savo poziciją dėl jų taikymo, tuo tikslu atsakovai ne kartą teikė visus jų vertinimu su tuo susijusius įrodymus, išsamius paaiškinimus, todėl apeliantų tik deklaratyviai nurodomų teisių pažeidimo nebuvo bei nebuvo pažeisti civilinio proceso pamatiniai principai, CPK 143 straipsnio nuostatos. Atsakovams nebuvo jokių kliūčių reikšti atitinkamus priešieškinyje nurodytus ginčo reikalavimus atskiru ieškiniu ir jį priėmus, prašyti teismo sustabdyti bylą, tačiau atsakovai tokiomis teisėmis nesinaudojo.

12.14. Nesutinka su apeliantų argumentais dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo. Apeliantai siekia įrodymus vertinti ne jų visete, o ištraukiant atskiras ir daugumoje atveju ne neesmines bei iš esmės mažareikšmes aplinkybes iš konteksto ir interpretuojant jas jiems naudingesne prasme. Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas tinkamai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle, o atitinkamas išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas analizavo ir tinkamai įvertino įrodymų visumą, ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2016 m. kovo 1 d. Šiaulių kredito unijos ir E. Č. sudarytą kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), Šiaulių kredito unija kredito gavėjai E. Č. suteikė 14 400 Eur kreditą. Sutartyje nurodyta kredito paskirtis – vartojimui (būsto remontui); kredito grąžinimo terminas – iki 2021 m. kovo 1 d. Kredito sutartį taip pat pasirašė kredito gavėjos sutuoktinis V. Č.. Kredito užtikrinimui buvo įkeistas ieškovui V. K. priklausantis nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Antstolė I. K. 2023 m. gegužės 10 d. turto arešto aktu, pagal 2023 m. kovo 23 d. notaro vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą, areštavo įkeistą turtą (arešto mastas 14 336,92 Eur). Antstolės 2023 m. gegužės 31 d. patvarkymu dėl turto vertės nustatyta areštuoto V. K. priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė – 16 000 Eur. 2023 m. liepos 4 d. antstolė I. K. ieškovui V. K. priklausiusį turtą už 16 000 Eur pardavė skolininko pasiūlytam pirkėjui. Antstolė 2023 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodymu V. K. pervedė 1 180,43 Eur.

15. 2012 m. balandžio 20 d. E. Č. sumokėjo 4 000 Lt avansą už perkamą sodybą (duomenys neskelbtini) Pagal 2012 m. gegužės 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį V. K. asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus pastatus adresu (duomenys neskelbtini).

16. 2012 m. gegužės 7 d. E. Č., V. Č., V. K. ir S. M. sudarė Jungtinės veiklos partnerystės sutartį, pagal kurią sutarties šalys susitarė žemės ūkio veiklai naudoti ūkininko ūkį, jungtinei veiklai naudoti: E. Č. ir V. Č. 2,8 ha ploto žemės sklypą, V. K. žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) 0,5759 ha, gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius duomenys neskelbtini), ir S. M. 30 000 Lt. 2012 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją akte užfiksuota, kad ilgalaikis turtas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perduotas naudoti ūkinėje veikloje nuo 2012 m. birželio 26 d. Pagal 2012 m. liepos 27 d. sudarytą Jungtinės veiklos partnerystės sutarties papildymą, sutarties šalys sutarė, kad Jungtinės veiklos sutarties 2 punkte įnašai būtų įvertinami litais – 30 000 Lt verte: E. Č. ir V. Č., žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – 30 000 Lt; V. K., žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) – 30 000 Lt; S. M. – 30 000 Lt.

17. 2016 m. kovo 3 d. į E. Č. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB DNB banke, iš Šiaulių kredito unijos (sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pervestas 7 300,00 Eur sąskaitos papildymas. Iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB DNB banke, buvo įvykdytas mokėjimas Z. D. įmonei Paringuvio ūkis 7 000 Eur, mokėjimo paskirtis nenurodyta, 2016 m. kovo 7 d. pervesta Valstybinei mokesčių inspekcijai 1 040,34 Eur, 2016 m. kovo 15 d. ūkininkui B. N. pervesta 700 Eur, mokėjimo paskirtis – pirminis kailių išdirbimas. 2016 m. gegužės 5 d. V. Č. siųsto elektroninio laiško V. K. priede „balansas04.xlsx“ nurodomas gauto kredito panaudojimas.

18. 2017 m. lapkričio 24 d. bankrutuojančios kredito unijos bankroto administratorius N. Č. informavo kredito gavėją, kad Kredito sutartis privalo būti vykdoma joje numatytomis sąlygomis. E. Č. 2018 m. sausio 8 d. atsakydama į bankroto administratoriaus pranešimą, dėl apyvartinių lėšų trūkumo paprašė paskolos grąžinimą atidėti 12 mėnesių.

19. Pagal 2018 m. rugsėjo 1 d. sudarytą Preliminarią nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pirkimo– pardavimo sutartį pardavėjas V. K. bei pirkėjai E. Č., V. Č. ir S. M. sutarė, jog pardavėjas parduoda, o pirkėjai perka žemės sklypą su priklausiniais adresu (duomenys neskelbtini) (šios sutarties 1.1.1.punktas), pardavėjas parduoda, o pirkėjai perka turtines teises (piniginius įnašus) pagal 2012 m. gegužės 7 d. Jungtinės veiklos sutartį. Šalys sutarė, kad po šios Sutarties pasirašymo pardavėjo atžvilgiu nutraukiama ir nustoja galioti Jungtinės veiklos partnerystės sutartis.

20. 2019 m. gegužės 31 d. E. Č. pranešime dėl Preliminariosios nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pirkimo–pardavimo sutarties sustabdymo nurodoma, kad ūkio veikla sustabdyta, E. Č. ūkis nepajėgus vykdyti sutarties ir ją sustabdo. Taip pat sustabdomas kredito grąžinimas buvusiems partneriams atsisakius solidariai dengti įmokas. Šiaulių apygardos prokuratūros 2019 m. birželio 12 d. nutarime sustabdyti ikiteisminį tyrimą užfiksuota, kad dėl nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. įvykdytos turto vagystės, tyrimas sustabdytas nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens. V. K. 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateikė reikalavimą E. Č., V. Č. ir S. M. vykdyti prievoles pagal Preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. E. Č. 2021 m. rugpjūčio 26 d. pranešime nurodė, kad reikalavimas vykdyti prievoles pagal sutartį yra nesąžiningas ir negarbingas, ji nelaiko ką nors įsigijusi nuosavybėn Preliminarios sutarties pagrindu, nes sutartis buvo skirta tik aptarti būsimos pagrindinės sutarties sąlygoms. E. Č. ir V. Č. 2023 m. spalio 11 d. pateikė prašymą V. Č. dėl Preliminariosios nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pirkimo– pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo. V. K. 2023 m. spalio 24 d. atsakyme nurodė, kad prašymas nepagrįstas ir neteisėtas, nes šalių sudaryta sutartis yra mišri ir turi tiek preliminariai, tiek pagrindinei sutarčiai būdingų bruožų, o Preliminari sutartis dalyje dėl turėtų teisių pardavimo pagal Jungtinės veiklos sutartį yra įvykdyta.

Dėl vartojimo kredito paskirties

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad apeliantai yra atsakingi už Kredito sutarties vykdymą. Apeliantai skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, tai, jog Kredito sutartyje kaip kredito gavėja nurodyta tik apeliantė, nereiškia, jog ši sutartis sudaryta tik dėl apeliantų poreikių, nes faktiškai, kaip ir nustatė teismas, gautą kreditą apeliantai naudojo jungtinei veiklai pagal Jungtinės veiklos sutartį, tokia buvo tikroji Kredito sutartį sudariusių apeliantų valia.

22. Apeliantai gauto vartojimo kredito panaudojimą jungtinei veiklai įrodinėjo iš savo banko sąskaitos DNB banke ir iš sąskaitos esančio kredito unijoje įvykdytais, per kelias dienas nuo vartojimo kredito gavimo, mokėjimais susijusiais su vykdyta jungtine veikla (sumokėta 7 000 Eur suma už maistą žvėreliams, mokesčių mokėjimas, 500 Eur išmokėta grynais jungtinės veiklos išlaidų apmokėjimui, 5 000 Eur išmokėta atlyginimo forma partneriams pagal Jungtinės veiklos sutartį ir kt.), 2018 m. sausio 8 d. atsakymu kreditorės nemokumo administratoriui, kuriame akcentuotas jungtinėje veikloje susidaręs apyvartinių lėšų trūkumas, liudytojo jungtinės veiklos partnerio S. M. paaiškinimais bei kitais įrodymais. Priešinai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad apeliantų patekti įrodymai iš dalies patvirtina, kad pagal Kredito sutartį gauti pinigai buvo panaudoti visų jungtinės veiklos dalyvių interesais. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tai nesudaro pagrindo išvadai, jog prievolė grąžinti kreditą yra solidari visų jungtinės veiklos dalyvių prievolė, kadangi apeliantai siekdami pigesnės ir lengvesnės kredito gavimo procedūros pasirinko paskolos gavimą vartojimo kredito forma, jie yra faktiniai kredito gavėjai, kiti jungtinės veiklos dalyviai negalėjo daryti įtakos gauto kredito panaudojimui ir kaip buvo panaudotas gautas kreditas priklausė tik nuo pačių apeliantų valios.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylai aktualios vartojimo sutarties šalys buvo ne tik apeliantai, bet ir kreditorė suteikusi kreditą. Kredito sutartyje, būtent šios sutarties šalių buvo išreikšta valia – suteikti ir gauti vartojimo kreditą, kurio paskirtis būsto remontui (Kredito sutarties 2 punktas).

24. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku – fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.228¹ straipsnio 2, 3 dalys).

25. Kasacinio teismo praktika dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo yra gausi ir išplėtota – remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016 31, 32 punktus; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą).

26. Jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, 22 punktas).

27. Kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį asmens tikslai konkrečios sutarties atžvilgiu yra nustatomi sutarties sudarymo metu. Taigi taikomas statinis požiūris į asmens padėtį konkrečios sutarties atžvilgiu. Toks požiūris remiasi nuspėjamumo, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 29 punktas).

28. Nagrinėjamu atveju apeliantė sudarydama Kredito sutartį ir ją pasirašydamas jos sutuoktinis išreiškė sudaryti valią Kredito sutartį kaip vartotojai, o kredito davėjas sutiko su tokia kredito gavėjų valia ir suteikė vartojimo kreditą apeliantams kaip fiziniams asmenims, jų poreikių tenkinimui, nesusijusiam su vykdoma jungtine veikla. Jei kredito suteikimo metu būtų išreikšta valia sudaryti paskolos sutartį verslo tikslais, tai kreditorius būtų suteikęs paskolą šiam tikslui ir kitomis sąlygomis, nei numatyta vartojimo kredito sutartyje bei atsakingais už paskolos sutartį būtų ne vien sutartį sudarę apeliantai, bet ir kiti jungtinės veiklos dalyviai. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šiuo atveju nėra ginčijama pati Kredito sutartis, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad aplinkybė, kur apeliantai panaudojo gautą kreditą, šiuo atveju nėra esminė, nes imdami tokios paskirties kreditą ir jį panaudodami jungtinei veiklai, apeliantai veikė savo pasirinkimu ir rizika, ir tam jokios įtakos likę jungtinės veiklos dalyviai negalėjo daryti, nes jie nebuvo Kredito sutarties šalys ir jiems tokia sutartis negali sukelti neigiamų pasekmių. Nagrinėjamu atveju, ieškovui, Kredito sutarties sudarymo metu buvus jungtinės veiklos dalyviui ir pagal Kredito sutartį įkeisto turto turėtojui, negali kilti prievolė atsiskaityti pagal apeliantų asmeninę prievolę, kilusią iš Kredito sutarties.

29. CK 6.971 straipsnyje apibrėžta partnerių bendrosios nuosavybės sąvoka, kurio 1 dalyje numatyta, kad partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis.

30. Apeliantai, remdamiesi Jungtinės veiklos sutarties 2 punktu ir šios sutarties papildymo 1 punktu, 2 punktu teigia, kad Kredito sutarties vykdymui užtikrinti įkeistas ieškovo nekilnojamasis turtas buvo ieškovo įnašas į jungtinę veiklą, todėl šis laikytinas visų parnerių bendrąja daline nuosavybe.

31. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai), nepasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai dalyviai neturi teisinio pagrindo vienas iš kito reikalauti įnašų grąžinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009, 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013). Įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).

32. CK 6.969 straipsnio 4 dalis nustato jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą – jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.

33. CK 1.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip.

34. Tai gi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Jungtinės veiklos sutartimi šalys sutarė dėl ieškovui priklaususio nekilnojamojo turto perleidimo jungtinės veiklos vykdymui, todėl šiais sutarčiai yra privaloma notarinė forma. Atsižvelgiant į tai, nekilnojamiesiems daiktams perleisti kaip įnašą jungtinei veiklai vykdyti paprastos rašytinės sandorio formos nepakanka – privaloma sandorį sudaryti notarine forma. Notarinė sandorių sudarymo forma yra kvalifikuota ir turi prioritetą prieš paprastą rašytinę formą. Nurodyta, kad pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Dėl nurodytų priežasčių, ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas nurodytas Jungtinėje veiklos sutartyje netapo bendru jungtinės veiklos partnerių turtu, nors ieškovui priklausęs nekilnojamasis turtas buvo perduotas bendrai veiklai vykdyti ir bendromis partnerių pastangomis ir sąnaudomis buvo pritaikytas vykdytai švelniakailių žvėrelių auginimo veiklai. Atsižvelgiant į tai, faktas, kad šis turtas buvo įtrauktas į ūkio ilgalaikio materialiojo turto apskaitą, nekeičia jo nuosavybės formos, t. y. jis kaip buvo taip ir liko ieškovo asmenine nuosavybe.

35. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovui priklausęs nekilnojamasis turtas netapo bendru jungtinės veiklos partnerių turtu, atmestini apeliantų argumentai, kad šio turto įkeitimas Kredito sutarties vykdymui užtikrinti, įrodo aplinkybę, kad turtas buvo įkeistas ne užtikrinti apeliantų poreikius, o gauti kreditą jungtinei veiklai vykdyti. Vien aplinkybė, kad apeliantai ir ieškovas buvo partneriai pagal Jungtinės veiklos sutartį, o ne šeimos nariai ar artimi draugai, nepaneigia Kredito sutarties sudarymo kaip vartojimo sutarties aplinkybės.

36. Įvertinus tai, kad kredito sutarties užtikrinimui buvo įkeistas ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas, apeliantam nevykdant Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ir kredito davėjui, kaip hipotekos kreditoriui iniciavus iš šio įkeisto turto priverstinio išieškojimo procedūra, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas savo įkeistu turtu įvykdęs apeliantų prievolę kreditoriui, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininkus – apeliantus (CK 4.195 straipsnio 4 dalis). Taip pat tai, kad Kredito sutarties sudarymo metu ieškovas buvo jungtinės veiklos dalyvis kartu su apeliantais, nekeičia jo turimo turto nuosavybės, bei nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovui jungtinės veiklos dalyviui, kurios partneriai yra ir apeliantai, kilo pareiga atsakyti už apeliantų kaip fizinių asmenų savo poreikių tenkinimui prisiimtus įsipareigojimus.

37. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliantų skundo argumentus, kad iš Kredito sutarties kylanti pareiga grąžinti kreditą yra ne tik atsakovų, bet visų Jungtinės veiklos sutarties šalių solidarioji pareiga.

Dėl preliminarios sutarties mišraus pobūdžio

38. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Preliminarios sutarties mišraus pobūdžio, t. y., kad Preliminari sutartis dalyje dėl turtinių teisių (Preliminarios sutarties 1.2 punktas) pirkimo–pardavimo yra ne preliminari, o pagrindinė, t. y. ja ieškovas pardavė, o atsakovai (ir S. M.) įgijo ieškovo turtines teises, kurias jis turėjo Jungtinės veiklos sutarties pagrindu.

39. Priešingai nei skunde teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas aiškindamas Preliminarią sutartį, pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, pagal kurias, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 1–5 dalys). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019, 79 punktas; kt.).

40. Pagal 2018 m. rugsėjo 1 d. sudarytą Preliminarią nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas V. K. bei pirkėjai E. Č., V. Č. ir S. M. sutarė, jog pardavėjas parduoda, o pirkėjai perka žemės sklypą su priklausiniais adresu (duomenys neskelbtini) (šios sutarties 1.1.1.punktas), pardavėjas parduoda, o pirkėjai perka turtines teises (piniginius įnašus) pagal 2012 m. gegužės 7 d. Jungtinės veiklos sutartį. Šalys sutarė, kad po šios Sutarties pasirašymo pardavėjo atžvilgiu nutraukiama ir nustoja galioti Jungtinės veiklos partnerystės sutartis.

41. Apeliantai teigia, kad Preliminari sutartis pasibaigė, nes per vienerius metus nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, kaip numatyta šios sutarties 6.8 punkte.

42. Preliminarios sutarties 4.3. punkte nustatyta, kad nekilnojamasis turtas nuosavybės teise pirkėjams pereina po to, kai pirkėjai pilnai atsiskaito su pardavėju pagal šią sutartį. Preliminarios sutarties 6.6. punkte nustatyta, kad po šios sutarties pasirašymo pardavėjo atžvilgiu nutraukiama ir nustoja galioti šalių pasirašyta Jungtinės veiklos sutartis, kuri pirkėjams lieka galioti. Šios sutarties 2.3. punkte nustatyta atsiskaitymo tvarka, kurioje sutarta, kad pirkėjai sumoka pardavėjui 2 000 Eur sutarties pasirašymo dieną (2.3.1. papunktis), ir 23 000 Eur sumoka per du metus nuo sutarties pasirašymo dienos – iki 2020 m. rugsėjo 1 d.

43. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Preliminarioji sutartis turi tiek preliminariajai sutarčiai (sutarties sąlygos, kuriose nurodyti organizaciniai veiksmai ir pagal kurias sutarties objektas yra nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymas), tiek pagrindinei sutarčiai (sutarties sąlygos, kuriomis nustatyta prievolė vykdyti sutartį natūra, t. y. kuriomis ieškovas įsipareigojo parduoti pirkėjams turtines teises (piniginius įnašus) pagal Jungtinės veiklos sutartį. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Preliminariosios sutarties dalies, turinčios pagrindinei sutarčiai būdingų bruožų, vykdymo.

44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad sudarydamos Preliminariąją sutartį šalys siekė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį dėl nekilnojamojo turto prikimo–pardavimo. Pagal Preliminarioje sutartyje nustatytą atsiskaitymą tvarką (2.3.1., 2.3.2. papunkčiai), sutarties kainos sumokėjimas nėra siejamas su sutarties įvykdymu dėl turtinių teisių pagal Jungtinės veiklos sutartį perleidimo. Pagal Preliminarios sutarties 6.6. punktą, turtinių teisių perleidimas yra siejamas su šios sutarties pasirašymo momentu.

45. Esminiai sutarties šalių tikslai sudarant sutartį nustatomi pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, pagal kurias turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sutarčiai aiškinti svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

46. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Be to, šalys gali sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims. Tokios sutartys vadinamos mišriosiomis sutartimis, turinčiomis kelių rūšių sutarčių elementų, ir joms taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).

47. Taigi mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 24 punktas).

48. Kasacinis teismas yra nurodęs preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumus, aiškindamas, kad paprastai dėl preliminariojoje sutartyje nustatytos pagrindinės sutarties nesudarymo nukentėjusioji šalis gali ginti tikrumo, o ne lūkesčio interesą apimančius nuostolius, t. y. jos nuostoliai apima dalyvavimo ikisutartiniuose santykiuose ir pasirengimui sudaryti pagrindinę sutartį realiai patirtas išlaidas. Būtent tokie teisiniai šalių lūkesčiai ginami preliminariosios sutarties atveju. Taip apibrėžiamas ir preliminariosios sutarties sukuriamas teisinis tikrumas, nes šalys žino, kad nebus verčiamos sudaryti pagrindinės sutarties (CK 6.165 straipsnio 5 dalis), ir žino galimų nuostolių atlyginimo ribas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Todėl CK 6.165 straipsnio 5 dalis nustato bendrąją taisyklę, apibrėžiančią preliminariosios sutarties šalių teisėtus lūkesčius ir teisinį tikrumą. Pagal CK 6.213 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kylančios iš pagrindinės sutarties, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. CK 6.215 straipsnyje įtvirtinta ir speciali kreditoriaus patenkinto reikalavimo įvykdyti sutartį natūra įgyvendinimo užtikrinimo priemonė, kurią gali skirti teismas, – baudos, kuri išieškoma kreditoriaus naudai, skyrimas skolininkui. Taigi, esminis preliminariosios ir pagrindinės sutarties skiriamasis bruožas – (ne)galėjimas įpareigoti sutartį vykdyti natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2021).

49. Sutarties laisvės principas aiškintinas ir kaip apimantis šalių teisę sudaryti tiek preliminariąsias sutartis, kurios turi pagrindinės sutarties bruožų, tiek pagrindines sutartis, kurios turi preliminariosios (organizacinės) sutarties bruožų.

50. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šalių ketinimus, pasirašant Preliminarią sutartį atsižvelgė į tai, kad sutarties pasirašymo metu jungtinės veikos dalyvių skolos sudarė virš 80 000 Eur, o ieškovas veikloje iš esmės nedalyvavo, buvo pasyvus ir padarė išvadą, kad šalių siekis savo susitarimus įforminti mišria sutartimi buvo logiškas ir suprantamas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad aktyvūs jungtinės veiklos dalyviai siekė, kuo greičiau perimti ieškovo teises ir pareigas, tad jų interesus atitiko ieškovo turtinių teisių pagal Jungtinės veiklos sutartį perėjimas nuo sutarties pasirašymo dienos, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šioje dalyje sutartį vertino kaip galutinę.

51. Tuo tarpu siekį nupirkti ieškovui priklausiusį ir veiklai perduotą naudoti nekilnojamąjį turtą ribojo sunki finansinė padėtis, tačiau turėdami turto (žvėrelių kailių), kurį ateityje realizavus, apeliantai pagrįstai tikėjosi gauti pajamų tolimesnės veiklos vykdymui, tad preliminarus susitarimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, kurį ir toliau buvo ketinama naudoti jungtinėje veikloje, atitiko atsakovų interesus. Kaip minėta jungtinės veiklos dalyviams trūko lėšų, buvo susidariusios skolos, todėl sutarties sudarymo metu pirkėjai negalėjo pilnai atsiskaityti su ieškovu už ketinamą pirkti nekilnojamąjį turtą, todėl sutarė atsiskaityti dalimis, ir notarine tvarka įforminti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį, todėl jų sutartį dalyje dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertintino kaip preliminarią sutartį (CK 6.165 straipsnis). Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantai, sutarties pavadinimas neturi esminės reikšmės sutarties kvalifikavimui.

52. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo teisės ir pareigos kilusios iš Jungtinės veiklos partnerystės sutarties pasibaigė 2018 m. rugsėjo 1 d., ieškovas neturi pareigos atsakyti, o jungtinės veiklos dalyviai neturi teisės reikalauti, kad ieškovas atsakytų pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles.

Dėl priešieškinio

53. Apeliantai skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi priimti priešieškinį kaip nesusijusi su pradiniu ieškiniu, tačiau teismas Preliminaria sutartimi rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą. Teismui nepriėmus priešieškinio, o vėliau motyvavus skundžiamą sprendimą sutartimi, kurią priešieškiniu buvo norima ginčyti, atsakovų galimybės atsikirsti į ieškinį buvo pažeistos, teismas neužtikrino lygiateisiškumo ir rungimosi principų įgyvendinimo ir priėmė siurprizinį sprendimą. Teismas nesudarė atsakovams galimybės paneigti ieškovo argumentų, jog jis nebėra jungtinės veiklos dalyvis.

54. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsisakė priimti E. Č. ir V. Č. priešieškinį, motyvuodamas, kad atsakovai reiškia reikalavimą, nesusijusį su pradiniu ieškiniu, ryšio tarp reikalavimų nėra, reikalavimai kilę iš skirtingų civilinės teisės institutų skirtingais pagrindais, nagrinėjant ieškinį ir priešieškinį kartu, bylos nagrinėjimas užsitęstų.

55. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas atsisakęs priimti byloje apeliantų priešieškinį nesudarė apeliantams galimybės paneigti ieškovo argumentų, jog jis nebėra jungtinės veiklos dalyvis ir priėmė siurprizinį sprendimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui nutartimi atsisakius priimti apeliantų priešieškinį, nebuvo apribota teisė apeliantams teikti ieškinį priešieškinyje nurodytų pagrindu ir dalyku atskiroje byloje. Apeliacinės instancijos teismui patikrinus per Lietuvos teismų informacinę sistemą (LITEKO) nustatyta, kad apeliantai nėra atskiroje byloje pateikę ieškinio susijusio su Preliminaria sutartimi. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi Preliminaria sutartimi, su kurios turinio įvertinimu apeliantai nesutinka, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismas priėmė siurprizinį sprendimą, juo labiau, kad minėta sutartimi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme rėmėsi ieškovas, įrodinėdamas, kad jis po to, kai buvo sudaryta Preliminari sutartis nebėra jungtinės veiklos partneris.

Dėl įrodymų vertinimo

56. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 02 15 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 07 02 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 10 31, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, teisės normas būtų pažeidęs ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ginčo šalių nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

58. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

59. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

60. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantams neatlygintinos.

61. Ieškovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

62. Spręsdamas dėl atsakovams atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, atsakovų atstovo darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį, turinį.

63. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovui iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinos 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų E. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.