Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Jakubonienės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės M. V. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui, nustatant 2 (dviejų) mėnesių terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. 2023 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės M. V. pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo A. S. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) ir 253 straipsnio 1 dalį:

1.1. pagal BK 1992 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) A. S. kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis: jis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 (2013 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 4-759 redakcija) patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto, 2.1 papunkčio reikalavimus, numatančius, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose, alkoholinius gėrimus, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, 3 punkto, 3.1, 3.1.2 papunkčių reikalavimus, numatančius, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus alkoholinius gėrimus, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką alkoholinius gėrimus, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 litrų spiritinių gėrimų, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, nuo nenustatyto laiko iki 2023 m. gegužės 23 d., teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo rūsyje, garaže ir transporto priemonėje „Ford Transit“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, t. y. 396 l nedenatūruoto etilo alkoholio (TARIC kodas 2207100090), 2170,80 l nedenatūruoto etilo alkoholio (TARIC kodas 2208909190), 1080 l (886,68 kg) dezinfekcinio skysčio (TARIC kodas 3808949090), kurių bendra prekių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą bei sudaro 64 711,14 Eur, iki kol 2023 m. gegužės 23 d. kratos metu buvo paimtos Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų;

1.2. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį A. S. kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu: jis iki 2023 m. gegužės 23 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, savo gyvenamoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), laikė savadarbiu būdu pagamintą šaunamąjį ginklą, perdirbtą Rusijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoletą IŽ 79-9T, Nr. 0633718791, su dviem pramoninės gamybos 9 mm kalibro (9 mm P.A.) šoviniais su guminėmis kulkomis, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra B kategorijų ginklams skirti šaudmenys.

2. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui, nustačius, kad prokurorės M. V. pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu surašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 419 straipsnio reikalavimų. Apygardos teismas iš esmės sprendė, kad: 1) A. S. veiksmai galimai atitinka ir kitų nusikalstamų veikų požymius; 2) baudžiamuoju įsakymu skirtina bausmės rūšis (bauda) kelia abejones; 3) byloje gali likti neišspręstas turto konfiskavimo klausimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu surašytas nesilaikant BPK 419 straipsnyje numatytų reikalavimų, todėl, vadovaudamasis BPK 234 straipsnio 2 dalimi, nutarė bylą perduoti prokurorui bei nustatė 2 (dviejų) mėnesių terminą minėtiems pažeidimams pašalinti.

II. Skundo argumentai ir prašymai

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė M. V. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti Vilniaus apygardos teismui sprendimo, numatyto BPK 420 straipsnyje, priėmimui.

3.1. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu ir baudžiamąją bylą su pareiškimu grąžindamas prokurorui bei nustatydamas terminą trūkumams pašalinti, nepagrįstai sprendė, kad byloje yra esminių trūkumų. Prokurorės vertinimu, baudžiamąją bylą perdavus teismui ir bylos nagrinėjimo metu kilus abejonėms dėl kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų ar neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo, byla negali būti grąžinama prokurorui neatlikus jokių procesinių veiksmų. Nustačius, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik bylos nagrinėjimo teisme metu, teismas, vadovaudamasis BPK 420 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gali perduoti bylą nagrinėti teismo posėdyje, kur teismas privalo pats tiesiogiai ištirti bylos įrodymus ir tik iš esmės atlikęs įrodymų tyrimą turi pareigą nustatyti, ar pateikti duomenys pasitvirtino, ar ne. Teismas negali apsiriboti vien tik kaltinime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK numatytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, teismas turi galimybę pakeisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą bei priimti sprendimus dėl tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo. Baudžiamojo proceso įstatymas apibrėžia esminius baudžiamojo proceso pažeidimus kaip tam tikrus BPK reikalavimų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą. Tuo tarpu baudžiamosios bylos perdavimas prokurorui dėl tariamo, o ne dėl esminio proceso pažeidimo, kuris gali būti pašalintas ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, teismui tiriant ir vertinant įrodymus, pažeidžia baudžiamosios bylos nagrinėjimo greitumo principo nuostatas ir nepateisinamai vilkina bylos nagrinėjimą.

3.2. Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė bylos perdavimo prokurorui pagrindus, nustatytus BPK 234 straipsnio 2 dalyje. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką supaprastintame baudžiamajame procese negali būti taikoma įstatymo analogija ir vadovaujamasi bendraisiais bylos perdavimo prokurorui pagrindais, nustatytais BPK 234 straipsnio 2 dalyje. Supaprastintas baudžiamasis procesas yra reglamentuotas atskirame baudžiamojo proceso įstatymo skyriuje, kas leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokį teisinį reglamentavimą, įgyvendino ir suteikė prioritetą baudžiamojo proceso greitumo principui, kai prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių, jog per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Tais atvejais, kai teismui nėra visiškai aiškus kaltinimo turinys, apimtis ar nustatomi kiti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir teismas negali priimti teismo baudžiamojo įsakymo, BPK 420 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas perduoti bylą nagrinėti teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. eS1-313-898/2022).

3.3. Prokurorė pažymi, kad pareiškime dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo A. S. suformuotame kaltinime yra išsamiai nurodytos kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės – laikas, vieta, būdas, aprašomi kiti būtini nusikalstamos veikos požymiai bei šiuos požymius patvirtinantys duomenys. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas neatitinka bylos faktinių aplinkybių, o teismas, net ir perdavęs bylą nagrinėti teisme, negalėtų šių tariamų trūkumų ištaisyti, neatitinka tiek Lietuvos Respublikoje galiojančio teisinio reguliavimo, tiek ir jau suformuotos teismų praktikos. Juo labiau, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. S. patvirtino, jog jam pareikštas įtarimas yra aiškus ir suprantamas, savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo jis pripažino. Taip pat nei A. S., nei jo gynėjas jokių abejonių dėl A. S. pareikšto kaltinimo nepateikė. Visa tai, prokurorės vertinimu, leidžia spręsti, kad byloje surašytas baigiamasis dokumentas atitinka visus BPK 419 straipsnio reikalavimus, nesuvaržo A. S. teisės į gynybą bei jo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

3.4. Skunde pažymima, kad nagrinėjamu atveju buvo atlikti visi galimi ir būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleistos A. S. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Nors A. S. 2023 m. gegužės 24 d. apklausos metu parodė, kad asmuo, vardu (duomenys neskelbtini), jam pasiūlė užsidirbti, nurodydamas, kad A. S. savo gyvenamoje vietoje turės gaminti alkoholinius gėrimus ir jam bus parūpinta visa tam būtina įranga, taip pat iš 2023 m. gegužės 23 d. kratos protokole, 2023 m. birželio 20 d. tarnybiniame pranešime ir 2023 m. birželio 9 d. apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad A. S. gyvenamojoje vietoje buvo rasta įvairių talpų su nedenatūruotu įvairios koncentracijos etilo alkoholiu, dezinfekciniu skysčiu, nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniais, įvairių tuščių butelių tarų, etikečių, lipdukų, pakuotės, kamštelių užspaudimo įranga, termometrai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. S. savo kaltės dėl BK 201 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos nepripažino, o asmuo, vardu Genadijus, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, todėl jo apklausti jokios galimybės nėra. Kitų objektyvių duomenų, kad A. S., turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai gamino, laikė, gabeno naminius stiprius alkoholinius gėrimus, nedenatūruotą ar denatūruotą etilo alkoholį, jų skiedinius (mišinius) arba juos būtų realizavęs, byloje nėra. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, ikiteisminio tyrimo metu buvo nuspręsta, kad byloje nebuvo nustatyti duomenys, objektyviai įrodantys, kad A. S. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje. Visi netikslumai ir neaiškumai, kurių procesinėmis priemonėmis nepavyko pašalinti, aiškintini kaltininko naudai.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės M. V. skundas tenkinamas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiama nutartimi, bylos medžiaga ir prokurorės skundo argumentais, konstatuoja, kad baudžiamojo proceso įstatymas, priešingai nei skunde teigia prokurorė, suteikia teismui teisę spręsti klausimą dėl bylos perdavimo prokurorui ir tuo atveju, kai teisme nagrinėjamas prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau nagrinėjamoje situacijoje toks sprendimas negalėjo būti grindžiamas apygardos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, todėl yra nepagrįstas ir naikintinas.

5. Lietuvos apeliacinis teismas pagal pateiktą prokurorės skundą ir jame išdėstytus argumentus iš esmės turi atsakyti į du pagrindinius klausimus: 1) ar teismas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, turi teisę perduoti (grąžinti) bylą prokurorui; 2) ar šioje konkrečioje situacijoje prokurorės pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu iš tiesų surašytas nesilaikant BPK 419 straipsnyje numatytų reikalavimų ir dėl to, t. y. siekiant pašalinti padarytus pažeidimus, byla pagrįstai perduota (grąžinta) prokurorui.

Dėl teismo teisės perduoti prokurorui baudžiamąją bylą su pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu

6. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo perduoti (grąžinti) bylos prokurorui, nes procese dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo negali būti taikoma įstatymo analogija ir vadovaujamasi bendraisiais bylos perdavimo prokurorui pagrindais, nustatytais BPK 234 straipsnio 2 dalyje. Įstatymų leidėjas, BPK įtvirtindamas supaprastinto proceso institutą, siekė įgyvendinti ir suteikti prioritetą baudžiamojo proceso greitumo principui.

7. BPK 420 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, ne vėliau kaip per septynias dienas turi priimti vieną iš šių sprendimų: 1) surašyti teismo baudžiamąjį įsakymą; 2) perduoti bylą nagrinėti teisme šio Kodekso 423 straipsnyje numatytais atvejais; 3) nutraukti baudžiamąjį procesą šio Kodekso 424 straipsnyje numatytais atvejais. Nei BPK 420 straipsnyje, nei visame BPK XXXI skyriaus „Bylų supaprastintas procesas“ pirmame skirsnyje „Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas“, priešingai nei numatyta bendrosiose baudžiamųjų bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklėse (BPK V dalis ir, be kita ko, BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis), taip pat taisyklėse, reglamentuojančiose kitą bylų supaprastinto proceso formą – „Pagreitintą procesą“ ir BPK 429 straipsnio 2 dalies nuostatose, nėra pasisakyta, kaip turi pasielgti ir kokį sprendimą turi priimti teismas tuo atveju, kai teismui pateikiamas esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų neatitinkantis pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo priimti procesinį sprendimą, numatytą BPK 420 straipsnio 1 dalyje.

8. Teismų praktika ir bylose dėl baudžiamojo įsakymo priėmimo valstybinį kaltinimą palaikančių prokurorų pozicija dėl teismo teisės perduoti (gražinti) bylą prokurorui nėra vienareikšmiška. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenagrinėja kasacinių skundų dėl teismo baudžiamojo įsakymo, dėl to šiuo klausimu kasacinio teismo praktikoje nėra plačiau pasisakyta. Lietuvos apeliacinio teismo praktika šiuo klausimu – tik pavienė ir nėra išplėtota (trijų teisėjų kolegijoje šis klausimas nespręstas). Žemesniųjų teismų praktika vertintina tik kaip besiformuojanti, bet iš esmės leidžianti perduoti (grąžinti) bylą prokurorui ir tais atvejais, kai teisme nagrinėjamas pareiškimas dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo (toliau šioje nutartyje ši praktika bus detaliau aptarta). Taigi, atsakymas į prokurorės skunde keliamą klausimą dėl nagrinėjamu atveju apygardos teismo sprendimo perduoti bylą prokurorui, kaip apskritai negalimo teismo sprendimo, reikalauja platesnio, sisteminio ir įstatymų leidėjo ketinimais paremto BPK nuostatų aiškinimo.

9. Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas yra viena iš dviejų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų „Bylų supaprastinto proceso“ formų. Šia proceso forma įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė sudaryti prielaidas baudžiamojo proceso paskirtį atspindinčius tikslus tam tikrų kategorijų bylose ir esant įstatyme numatytoms sąlygoms pasiekti greičiau, bet tuo pačiu nepažeidžiant baudžiamojo proceso principų bei procesinių garantijų, kurios numatytos tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek ir Baudžiamojo proceso kodekse. Proceso greitumo principas nagrinėjamo klausimo kontekste yra itin svarbus, nes, viena vertus, bylos perdavimas į ankstesnę proceso stadiją gali reikšti proceso vilkinimą, kita vertus, tokiu sprendimu gali būti siekiama to paties proceso greitumo, kai teisme gautoje byloje nustatomi dar ikiteisminio tyrimo stadijoje padaryti pažeidimai, galintys trukdyti bylos nagrinėjimą supaprastinta procesine forma, be kita ko, ir dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, ir juos ištaisyti būtų galima greičiau ne teisminio nagrinėjimo metu, o perduodant bylą prokurorui. Būtent tokio teisės aiškinimo, kai bylos perdavimas prokurorui grindžiamas siekiu pagreitinti procesą, yra laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, kurioje priimami galutiniai ir neskundžiami sprendimai dėl žemesniųjų teismų nutarčių, kai bendrąja tvarka su kaltinamuoju aktu gautoje baudžiamojoje byloje dar pirminėje (parengiamojoje) nagrinėjimo stadijoje nustatomos bylos nagrinėjimą teisme trukdančios kliūtys ir pažeidimai:

„<...>daugeliu atvejų kaltinamojo akto trūkumus ir baudžiamojo proceso teisės pažeidimų teisinius padarinius galima pašalinti bylą nagrinėjant teisme, tačiau visais atvejais turi būti įvertinama, koks būdas taisant padarytus pažeidimus yra greičiausias ir labiausiai atitinka proceso dalyvių bei teisingumo interesus. Tais atvejais, kai tokie pažeidimai įžvelgiami rengiantis nagrinėti bylą ar tik pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje, o prokuroras neįžvelgia padarytų pažeidimų, galimybės perduodant bylą prokurorui ištaisyti padarytus pažeidimus yra kur kas platesnės ir gali paspartinti bendrą proceso trukmę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-156-1020/2020). Šiuo atveju apygardos teismas sprendimą dėl bylos perdavimo prokurorui priėmė įvertinęs šiuos proceso aspektus ir nurodė veiksmus, kuriuos turėtų atlikti prokuroras. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai perduodant bylą prokurorui gali būti pašalinti per gana trumpą laiką ir greičiau, nei tai būtų įmanoma padaryti teisiamojo posėdžio metu. Tai netrukdytų proceso dalyvių ir užtikrintų kaltinamojo teisę nuo teisiamojo posėdžio pradžios žinoti, kuo jis yra kaltinamas, be to, teismui nereikėtų perimti kaltintojo funkcijos ir teismo posėdyje atlikti tyrimo veiksmus, kuriuos daug greičiau gali atlikti prokuroras, siekdamas suformuluoti tinkamą kaltinimą. Toks teismo sprendimas yra orientuotas ne į teismo pareigų perkėlimą prokurorui, o į esminių baudžiamojo proceso principų ir šio proceso paskirties užtikrinimą, todėl byla perduotina prokurorui, kuris pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį privalo pašalinti teismo konstatuotus pažeidimus, trukdančius bylos nagrinėjimą

<...> Toks procesinis sprendimas ir prokuroro įpareigojimas visiškai atitinka Konstitucijoje apibrėžtą aktyvaus teismo modelį ir valstybės kaltinimą palaikančio prokuroro įgaliojimus. Konstitucinio Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad „Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad <...> teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams“. Taigi toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į jo priėmimo stadiją, šiuo atveju atitinka iš Konstitucijos ir BPK paskirties išplaukiančius teisingumo interesus. <...> Teisėjų kolegija, apibendrindama šiame sprendime išsakytus argumentus ir ankstesnę teismo praktiką sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus pabrėžia, kad teismo teisė perduoti bylą prokurorui turi aiškiai atspindėti teismo siekį pašalinti kliūtis, kurios trukdo ir apsunkina bylos nagrinėjimą. <...> šiuo atveju bylos nagrinėjimas teisme nebuvo pradėtas ir sprendimas perduoti bylą prokurorui buvo priimtas bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje, todėl toks sprendimas pateisina teismo siekį pašalinti kliūtis, kurios aiškiai trukdo ir apsunkina bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje teismo sprendimas perduoti bylą prokurorui neprieštarauja proceso paskirčiai (BPK 1 straipsnis)“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-94-449/2023; taip pat žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-133-579/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-312-487/2023).

10. Tokia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, be kita ko, buvo grindžiama įstatymų leidėjo ketinimais. Šiame kontekste, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kelis kartus įvykusius teisinio reglamentavimo pokyčius, kurie palaipsniui išplėtė teismo teisę perduoti bylą prokurorui. Pirmiausia, dar 2007 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo įstatymo leidėjo priimtos BPK pataisos, kuriomis, be kita ko, atsisakyta BPK 234 straipsnio 2 dalyje buvusios sąlygos, kad kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti teisme. Vėliau, 2011 m. gruodžio 22 d., įstatymų leidėjas dar kartą keitė BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį bei dar labiau išplėtė teismų galimybes perduoti bylą prokurorui bei numatė galimybę perduoti bylą prokurorui ir dėl kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (Baudžiamojo proceso kodekso 100, 109, 219, 220, 227, 234, 254, 256, 302, 3081, 426 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad siūlomu pakeitimu būtų „įvesta labai efektyvi galimybė pakelti ikiteisminio tyrimo kokybę, teismai būtų atlaisvinti nuo papildomo darbo taisyti ikiteisminio tyrimo klaidas ar neretai patys pildyti ikiteisminį tyrimą taip atlikdami darbą, kuris gali būti traktuojamas kaip teismo išankstinio suinteresuotumo išraiška“).

11. Tokių įstatymų leidėjo ketinimų kontekste Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad „BPK 234 straipsnio 2 dalies ir 254 straipsnio 3 dalies nuostatose minima esminių baudžiamojo proceso pažeidimų sąvoka nėra tapati BPK 369 straipsnyje apibrėžtai esminių BPK pažeidimų sąvokai. BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytų pažeidimų, kaip kasacijos pagrindų, samprata siejama tik su tais baudžiamojo proceso teisės pažeidimais, kurie lėmė ar galėjo lemti neteisingą bylos išnagrinėjimą iš esmės, t. y. neteisingo teismo nuosprendžio priėmimą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-942/2015, Nr. 2K-553-942/2015). Akivaizdu, kad bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijose teisme, dar nėra priimtas teismo nuosprendis ir byla nėra išnagrinėta iš esmės, todėl minėtuose straipsniuose įtvirtinta pažeidimų samprata jokiu būdu negali būti tapatinama su esminiu baudžiamojo proceso teisės pažeidimu kaip kasacinio skundo pagrindu. Esminio procesinio pažeidimo samprata šiuo atveju turi būti siejama su bylos parengimo nagrinėti teisme ir teisminio nagrinėjimo metu vertinamais ikiteisminio tyrimo pažeidimais, taigi apima tuos ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytus baudžiamojo proceso teisės pažeidimus, kurie pagal savo pobūdį nėra formalūs ir gali būti vertinami kaip kliūtis ne tik išsamiam, objektyviam ir nešališkam, bet ir greitam bei netrukdomam baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-156-1020/2020).

12. Minėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjant skundus dėl tarpinių nutarčių, priimtų parengiamojoje bylos nagrinėjimo stadijoje pirmosios instancijos teisme, niekaip neprieštarauja bei papildo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje aptariamos pakankamai ribotos teismo galimybės perduoti bylą prokurorui ne pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje, o tuomet, kai teisminis nagrinėjimas truko ilgai ir yra baigiamojoje stadijoje ar apskritai baigtas ir tęsiasi apeliacinės instancijos teisme (tokiu atveju bylos perdavimas prokurorui į pirminę proceso stadiją gali prieštarauti proceso paskirčiai ir proceso greitumo principui; proceso greitumo principas dažniausiai sąlygoja būtinybę teismui imtis aktyvaus vaidmens ir pačiam ištaisyti net ir ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytas klaidas; visgi ir šiuo atveju bylos perdavimas prokurorui galimas, jei byloje surašytas kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų ir nesutapimų su bylos medžiaga ir tokie „nesutapimai trukdo teismui priimti teisingą sprendimą byloje, nes baudžiamojo proceso įstatyme numatytos priemonės nesuteikia teismui pakankamų galimybių juos pašalinti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-697/2024)).

13. Aptarta teismų praktika, aiškinant teismo teisę perduoti bylą prokurorui, kai ji nagrinėjama pagal bendrąsias proceso taisykles, yra svarbi ir negali būti nevertinama, sprendžiant nagrinėjamoje byloje keliamą klausimą dėl atitinkamų teismo įgaliojimų apimties, bylą nagrinėjant supaprastinta proceso forma. Tokia šio klausimo sprendimo kryptis, t. y. bendrosios taisyklės taikymas pagal analogiją ir teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procese, aiškiai matoma ir apygardos teismų praktikoje (pvz., Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-546-813/2016; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-208-891/2018; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-268-885/2019; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1S-65-354/2020; Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-171-530/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-213-898/2021; Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-214-317/2022; Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-359-919/2022 ir kt.) bei ja besivadovaujančių apylinkių teismų priimamuose procesiniuose sprendimuose (pvz., Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-286-633/2023; Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-1325-946/2023; Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2023 m. vasario 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-314-1173/2023; Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. liepos 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-448-913/2023; Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-734-314/2023; Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 17 d. nutartis Nr. e1-1768-946/2023 ir kt.). Būtent tokios teismų praktikos buvo laikomasi ir skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje.

14. Prokurorė su tokiomis apygardos teismo išvadomis aiškinant teisę nesutinka, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuratūros (bendrąja prasme) pozicija šiuo klausimu nėra vieninga. Teismų praktikoje pasitaikė ir tokių atvejų, kai prokuroras, pateikęs pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, dar iki teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo ar baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisme BPK 423 straipsnyje numatytais atvejais pats pateikė teismui prašymą perduoti bylą prokurorui, nes nustatė tam tikrus teismui pateikto pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu trūkumus, galinčius lemti neteisėtą teismo baudžiamojo įsakymo priėmimą (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-845-859/2021; Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-386-908/2021; Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. gegužės 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-548-434/2022). Iš to matyti, kad nors BPK nuostatose dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procese nėra nustatyta prokuroro teisė prašyti bylą perduoti prokurorui, visgi prokurorai tokius prašymus teismams teikia, be kita ko, ir vadovaudamiesi BPK 234 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad „byla taip pat gali būti perduota prokurorui jo prašymu ikiteisminiam tyrimui papildyti“. Tokiais ir panašiais atvejais iš esmės siekiama pašalinti kliūtis, kurios aiškiai trukdo ir apsunkina bylos nagrinėjimą, taip pat ir užtikrinti proceso dalyvių interesus į greitą procesą supaprastinta proceso forma. Atsižvelgiant į tai, panašiose situacijose priimtas teismo sprendimas perduoti bylą prokurorui gali būti vertinamas kaip užtikrinantis proceso paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus, kuriais buvo grindžiami teisinio reguliavimo pokyčiai išplečiant teismo teisę perduoti bylą prokurorui. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su teismų praktika, kurioje pripažįstama, kad teismas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, siekdamas užtikrinti proceso greitumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principus, pirminėje proceso stadijoje, t. y. iki BPK 420 straipsnio 1 dalyje nustatytų sprendimų priėmimo, gali bylą perduoti prokurorui.

15. Prokurorės skunde teismo teisė perduoti bylą dėl baudžiamojo įsakymo prokurorui neigiama ir remiantis BPK 423 straipsnio nuostatomis, pagal kurias įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti ne tik proceso greitumo, bet ir teisingumo bei kitus fundamentalius baudžiamojo proceso principus, numatė teismo galimybę nesutikti su prokuroro pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir bylą perduoti nagrinėti teismo posėdyje, t. y. byloje inicijuotą supaprastintą procesą tęsti taikant įprastas bylų nagrinėjimo teisme taisykles.

16. Pagal BPK 423 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai pradėjus teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą paaiškėja, kad bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusių abejonių negalima pašalinti nagrinėjant bylą supaprastina procesine forma (nerengiant teismo posėdžio ir priimant teismo baudžiamąjį įsakymą), t. y. jas galima pašalinti tik bylą nagrinėjant teisme pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo teisme taisykles. Taigi, tokiu atveju supaprastinta proceso forma transformuojasi į įprastą bylos nagrinėjimo teisme procesą ir visi kilę neaiškumai sprendžiami bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Akivaizdu, kad toks teisinis reguliavimas ir įstatymų leidėjo numatyta teismo teisė perduoti bylą nagrinėti įprasta tvarka negali būti aiškinama formaliai bei taikoma tik tam, kad teismas įgytų teises, numatytas bendrosiose bylų nagrinėjimo teisme taisyklėse, bet niekaip neatspindėtų BPK 423 straipsnio 1 dalies nuostatų turinio. Todėl teisėjų kolegija negali sutikti su tokia teismų praktika, kurioje teismo teisė perduoti bylą prokurorui įžvelgiama tik po to, kai pradžioje teismui perduota nagrinėti supaprastinto proceso tvarka byla iš esmės dirbtinai ir formaliai transformuojama į įprasto proceso tvarka nagrinėjamą bylą, t. y. pirmiausia priimamas sprendimas perduoti bylą nagrinėti teisme, o tik tuomet, taikant bendrąsias bylos nagrinėjimo teisme taisykles, t. y. taikant BPK 234 straipsnio 2 dalį, perduodama prokurorui dėl tų pačių priežasčių, kurios jau buvo aiškios gavus prokuroro pareiškimą dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo. Toks teisės aiškinimas ir taikymas vilkintų procesą, todėl šis aspektas, be kita ko, turint omenyje ir prokurorės skunde minimą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1S-264-487/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1S-270-851/2022), vėlesnėse bylose sudarė pagrindą nukrypti nuo ankstesnėje teismų praktikoje pateikto aiškinimo (taip kaip tai padaryta ir nagrinėjamoje byloje), be to, atskirais atvejais išsakant ir svarius argumentus, kodėl aiškumo stokojantį BPK teisinį reguliavimą dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą reikia aiškinti, remiantis bendrosiomis bylų nagrinėjimą teisme reglamentuojančiomis taisyklėmis (pvz., Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e1-1768-946/2023).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartą teismų praktiką, taip pat ir įstatymų leidėjo ketinimais grįstą aktualių BPK nuostatų dėl teismo teisės perduoti bylą prokurorui skirtingose bylose turinį, aiškindama minėtas BPK 423 straipsnio 1 dalies nuostatas, pabrėžia, kad pagal BPK 423 straipsnio 1 dalį sprendimas transformuoti supaprastintą procesą į įprastą procesą tikslingas tik tuomet, kai kilusias abejones galima pašalinti bylos nagrinėjimo teisme metu („kai bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik bylos nagrinėjimo teisme metu“). Be kita to, iš tokios BPK 423 straipsnio 1 dalies redakcijos galima spręsti ir tai, kad supaprastintos proceso formos netikslinga transformuoti į įprastą procesą, kai kilusias abejones galima pašalinti ne bylą nagrinėjant teisme teismo posėdyje, o, pvz., pavedant prokurorui ištaisyti padarytus pažeidimus, kaip tai akcentuojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje. Tokiu atveju, būtent šioje proceso stadijoje, bylą perdavus (grąžinus) prokurorui dėl nustatytų pažeidimų pašalinimo, nebūtų užkertamas kelias, ištaisius padarytus pažeidimus, bylą išnagrinėti supaprastinto proceso tvarka ir užtikrintų galimybę asmeniui taikyti įstatyme nustatytas teises dėl tokio proceso taikymo nagrinėjant baudžiamąją bylą (pvz., BK 64¹ straipsnio taikymo).

18. Nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Konstitucinio Teismo praktiką, ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteisminis tyrimas yra atliktas nekvalifikuotai, neišsamiai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį tyrimą (ar atskirus jo veiksmus) būtų galima atlikti pakartotinai. Ypač pabrėžiama, kad ikiteisminio tyrimo metu priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Dėl šios priežasties ir prokuroro pareiškimui dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kaip ikiteisminį tyrimą šiame procese užbaigiančiam ir svarbiausiam šios proceso stadijos procesiniam dokumentui bei kaip valstybės vardu reiškiamai oficialiai pozicijai (būtent taip apibrėžiamas valstybinis kaltinimas ir kaltinamasis aktas Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime), yra keliami ypatingi aiškumo, teisinio pagrįstumo ir pareiškime nustatytų faktinių aplinkybių atitikimo baudžiamosios bylos medžiagai reikalavimai. Taigi, prokuroro pareiškimo turinio trūkumai negali trukdyti proceso ir apskritai eliminuoti teismo, be kita ko, ir Konstituciniais imperatyvais grįstos galimybės baigti procesą greitai ir supaprastinta procesine forma – teismo baudžiamuoju įsakymu.

19. Tokios Konstitucinio Teismo doktrinos kontekste akcentuotina ir prokuroro pareiga vadovautis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2023 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. I-230 „Dėl Rekomendacijų dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu patvirtinimo“. Šio įsakymo 5.2 papunktyje, be kita ko, nurodyta, kad „prokuroras gali kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu tik tais atvejais, kai nekyla abejonių, kad įtariamasis padarė jam inkriminuotą veiką, yra nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) ir, atsižvelgiant į visas nustatytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir nusikalstamos veikos sudėties požymius, veika kvalifikuota tinkamai“. Visų bylos aplinkybių aiškumas teismo baudžiamojo įsakymo išdavimo procese itin svarbus, nes tokiame procese teismas jokių papildomų duomenų nerenka ir jų nevertina, o visi procesiniam sprendimui priimti reikalingi duomenys turi būti prokuroro pateikti pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu. Jei tokioje byloje teismui pateikti bylos duomenys kelia abejonių, teismas gali surengti teismo posėdį ir jo metu bandyti jas pašalinti (atlikti visus tam reikiamus procesinius veiksmus, rinkti trūkstamus duomenis ar pavesti tai padaryti prokurorui), tačiau tai bus aiškiai ilgesnis procesas, be to, tai jau nebebus supaprastintas procesas, su kuriuo sutiko įtariamasis, be kita ko, tikėdamasis ir įstatyme numatytų lengvatų, pvz., BK 641 straipsnio nuostatų taikymo paskiriant mažesnę bausmę.

20. Apibendrinant visus šiame sprendime jau aptartus teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso aspektus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo proceso įstatymas, priešingai nei skunde teigia prokurorė, suteikia teismui teisę spręsti klausimą dėl bylos perdavimo prokurorui ir tuo atveju, kai teisme nagrinėjamas prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu. Tačiau tokiame procese teismo sprendimas perduoti bylą prokurorui gali būti pateisinamas tik tiek, kiek jis atspindi įstatymų leidėjo siekį paspartinti procesą ir nesudaro prielaidų jį vilkinti. Tokia teismo teisė, įvertinant ir šio sprendimo 9 pastraipoje aptartą teismų praktiką, negali būti aiškinama plačiau, nei tai numatyta bendrosiose bylos nagrinėjimo taisyklėse, nustatytose BPK 234 straipsnio 2 dalyje, t. y. kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas (šiuo atveju iš esmės BPK 419 straipsnio reikalavimų neatitinkantis prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu) ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą ir priimti teismo baudžiamąjį įsakymą neperduodant bylos nagrinėti teismo posėdyje. Tai reiškia, kad bylos perdavimas prokurorui turi aiškiai atspindėti teismo siekį pašalinti kliūtis, kurios trukdo ir apsunkina bylos išnagrinėjimą priimant teismo baudžiamąjį įsakymą. Tačiau toks sprendimas paprastai nėra galimas tais atvejais, kai prokuroro pareiškime nurodytos bylos aplinkybės nėra aiškios bei kilusias abejones galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu (BPK 423 straipsnio 1 dalis). Visais atvejais, įžvelgiant pagrindą perduoti bylą prokurorui, t. y. nustačius ne formalias, teismų praktikoje pasitaikančias technines kliūtis, kurias galima išspręsti be bylos perdavimo prokurorui ir nerengiant teismo posėdžio (pvz., teismui pateikta ne visa baudžiamosios bylos medžiaga, ji netinkamai suskaitmeninta ir pan.), turi būti įvertinama, koks būdas taisant padarytus pažeidimus yra greičiausias ir labiausiai atitinka proceso dalyvių interesus bei teisingumo principą.

Dėl bylos perdavimo prokurorui pagrįstumo

21. Nagrinėjamoje byloje prokurorės pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu A. S. buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 1992 straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) ir 253 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Tačiau, įvertinęs prokurorės pareiškime išdėstytų duomenų visumą, atsižvelgdamas ir į kitus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis (2023 m. gegužės 23 d. kratos protokole, 2023 m. birželio 20 d. tarnybiniame pranešime, 2023 m. birželio 9 d. apžiūros protokole nustatytas faktines aplinkybes), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad A. S. veiksmai galimai atitinka ir kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje („Neteisėtas naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas“), sudėties požymius ir šios naujos nusikalstamos veikos inkriminavimas suponuotų pagrindą iš naujo svarstyti, ar A. S. teismo baudžiamuoju įsakymu skirtina baudos bausmė atitiktų kaltinamojo asmenybę, jo galimai padarytų nusikalstamų veikų kiekį ir mastą. Be to, apygardos teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama pas A. S. kratos metu rastų pinigų, t. y. 4 000 Eur kilmė, nespręstas šių pinigų galimo konfiskavimo klausimas, nevertinta, ar A. S. turtinė padėtis atitinka jo pajamas ir ar jo veiksmuose nėra dar vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnyje („Neteisėtas praturtėjimas“), sudėties požymių. Atsižvelgęs į šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prokurorės pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu surašytas nesilaikant BPK 419 straipsnyje numatytų reikalavimų.

22. Pagal BPK 419 straipsnio nuostatas, prokuroro pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu turi būti: 1) nurodyti kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė ir prokuroro nuožiūra – kiti asmens duomenys; 2) trumpai aprašyta veika, dėl kurios padarymo kaltinamasis turi būti nubaustas baudžiamuoju įsakymu; 3) nurodytas baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką; 4) išvardyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) nurodyta siūlomos kaltinamajam skirti bausmės rūšis ir dydis ir išdėstyta kaltinamojo nuomonė dėl to.

23. Prokuroro pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kaip ir kaltinamuoju aktu, asmeniui yra pareiškiamas kaltinimas, dėl kurio pagrįstumo, vadovaudamasis BPK XXXI skyriaus „Bylų supaprastintas procesas“ nuostatomis, vėliau pasisako teismas, priimdamas vieną iš BPK 420 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių sprendimų. Dėl šios priežasties prokuroro pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu turinys privalo atitikti aiškumo, konkretumo ir teisinio pagrįstumo reikalavimus, jis turi būti surašomas itin kruopščiai, dėl pareiškimo turinio neturi kilti kliūčių teisingo sprendimo priėmimui. Pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu pirmosios instancijos teismui yra BPK 420 straipsnyje numatytų galimų priimti procesinių sprendimų krypties orientyras bei esminis šių procesinių sprendimų ribas nustatantis kriterijus, todėl tiek pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, tiek ir jame asmeniui pareikštas kaltinimas privalo būti aiškus, suprantamas ir teisiškai pagrįstas.

24. Tinkamas prokuroro pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu surašymas yra reikšmingas ir teisės į gynybą užtikrinimo aspektu. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, o BPK 44 straipsnio 7 dalyje, be kitų principų, nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą. Kaltinamajam visa apimtimi ir efektyviai įgyvendinti savo teisę gintis galima tik esant aiškiam ir konkrečiam kaltinimui. Kaltinimas atitinka aiškumo ir konkretumo kriterijus tada, kai tiksliai nurodomos inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės – vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Nei proceso dalyviai, nei teismas negali būti įpareigojami spėlioti dėl byloje pareikšto kaltinimo ir atskirų kaltininkui inkriminuojamų nusikalstamos veikos požymių bei ieškoti šių duomenų baudžiamosios bylos medžiagoje.

25. Analogiškos pozicijos dėl kaltinamajam pareikšto kaltinimo aiškumo ir pagrįstumo laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, savo jurisprudencijoje ne kartą pasisakęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, nuostatose nurodoma, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą; išsami informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktą kaltinamajam suteikiama teisė būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą; ši informacija turi būti išsami (1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pélissier ir Sassi prieš Prancūziją (peticijos Nr. 25444/94); 2001 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Dallos pieš Vengriją (peticijos Nr. 29082/95); 2007 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje J. N. prieš Suomiją (peticijos Nr. 45830/99).

26. Minėta, kad nagrinėjamu atveju prokurorės pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu A. S. buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 1992 straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) ir 253 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad prokurorės pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu neatitinka BPK 419 straipsnyje numatytų prokuroro pareiškimo turiniui keliamų reikalavimų, esminių priekaištų dėl šių dviejų A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų bei jų teisinio vertinimo neturėjo. Iš ginčijamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismui nekilo esminių abejonių nei dėl neteisėto ginklo ir šaudmenų laikymo, nei dėl akcizinių prekių laikymo. Vis dėlto apygardos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą ir atkreipdamas ypatingą dėmesį į kratos metu rastų daiktų pobūdį, teismų praktikoje paprastai liudijantį apie neteisėtą alkoholinių gėrimų gamybą (rasta įvairių etilo alkoholio skiedinių, įvairių gėrimų etikečių, lipdukų su prekės ženklais rulonas, įvairių pakuočių, kamštelių užspaudimo įranga, termometrai ir pan.), suabejojo inkriminuojamų aplinkybių pagrįstumu ta dalimi, kuria asmuo nebuvo kaltintas dėl galimos BK 201 straipsnio dispozicijoje nurodytų daiktų laikymo ir/ar gaminimo. Be to, teismas pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta pas A. S. kratos metu rastų 4 000 Eur kilmė, neišsiaiškintos ir neištirtos aplinkybės, iš kokių lėšų pragyveno A. S., nevertinta, ar jo turtinė padėtis atitinka jo pajamas ir ar jo veiksmuose nėra dar vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnyje („Neteisėtas praturtėjimas“), požymių.

27. Šiame kontekste pastebėtina, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje teigiama, kad šios funkcijos priklauso išimtinei prokuroro kompetencijai: vadovavimas ikiteisminiam tyrimui ir šio tyrimo kontrolė yra iš esmės kitokie nei teismo vykdoma konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas. Prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, yra konstitucinė vertybė, todėl negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuoti ikiteisminį tyrimą, jam vadovauti ir palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Taigi, teismas niekaip negali perimti diskrecinės prokuroro teisės nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybių tyrimo apimties ir negali nurodyti prokurorui, kaip įvertinti ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kai prokuroras priima tik jo kompetencijoje esančius sprendimus, kuriems priskiriamas ir prokuroro sprendimas dėl kaltinimų pareiškimų ir bylos perdavimo teismui, taip pat ir kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, be kita ko, apibrėžiant ir asmeniui pareikšto kaltinimo apimtį ir ribas.

28. Tuo tarpu teismas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kaip ir baudžiamąją bylą teismui perdavus su kaltinamuoju aktu, yra betarpiškai saistomas BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, apibrėžiančios bylos nagrinėjimo teisme ribas, – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti. Įstatymų leidėjas bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikia teisės už prokurorą suformuluoti visiškai naujo kaltinimo ar siekiant, kad baudžiamojoje byloje asmeniui būtų pareikšti konkretūs nauji kaltinimai, įpareigoti prokurorą savo pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu pareikšti tokius kaltinimus, kurių pagrįstumu pats prokuroras netiki. Priešingu atveju, būtų paneigta ikiteisminio tyrimo, kaip vienos iš baudžiamojo proceso stadijų, esmė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-195-453/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-318-654/2019). Pagal Konstituciją teismas gali pasisakyti tik dėl prokuroro padarytų pažeidimų priimant bylai reikšmingus sprendimus, gali įpareigoti prokurorą ištaisyti padarytus pažeidimus, bet negali perimti kaltintojo funkcijos.

29. Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje apygardos teismui kilusios abejonės iš tiesų svarbios, tačiau įstatyme, t. y. jau minėtoje BPK 423 straipsnio 1 dalyje, yra numatytas ir tokio pobūdžio abejonių pašalinimo būdas – bylos nagrinėjimas teismo posėdyje pagal bendrąsias teisminio nagrinėjimo taisykles (tuo atveju, kai bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu, teismas priima nutartį perduoti bylą nagrinėti teisme). Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu atveju, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2012).‏‏‎ Tai reiškia, kad skundžiamoje nutartyje teismui kilusios abejonės dėl galimai visiškai naujų nusikalstamų veikų, pvz. neteisėto praturtėjimo, nesant prokuroro prašymo perduoti bylą tyrimui papildyti ir naujų kaltinimų, aiškiai peržengia aptariamos bylos ir teisminio nagrinėjimo ribas. Kita vertus, teisme, ištyrus ir įvertinus pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą bei paaiškėjus, kad asmuo gali būti padaręs ir kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, ar, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi apie tai turi teisę pranešti prokurorui (BPK 257 straipsnio 1 dalis).

30. Atsižvelgiant į visa tai, pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas perduoti (grąžinti) baudžiamąją bylą prokurorui dėl to, kad šiuo atveju prokurorės pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu surašytas nesilaikant BPK 419 straipsnio reikalavimų, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Pirmosios instancijos teismui kilusias abejones nagrinėjamoje situacijoje apygardos teismas gali išspręsti išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, todėl skundžiamas teismo sprendimas perduoti bylą prokurorui yra nepagrįstas ir naikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą – baudžiamąją bylą Nr. e1-325-898/2023, teisminio proceso Nr. 1-02-4-00078-2023-9, su Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės M. V. pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.