Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nuteistojo A. B. gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, nukentėjusiosioms J. R., R. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmimo ir sulaikymo laikotarpiai: 2010 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 17 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 10 d., vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pagal BK 232 straipsnį nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismui adresuotame 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme šis pareiškimas gautas 2010 m. vasario 24 d., registracijos Nr. GD-804) viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T. dėl jų veiklos, o būtent: kaltinamasis A. B. pareiškime nurodė, jog teisėja L. T. užsiima turto prievartavimu kartu su antstole R. M., teisėjos J. B. ir L. D. nemoka aritmetikos ir kartu prievartauja turtą bei plėšikauja.

A. B. skundžia Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantas nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o tai trukdė teismui nagrinėti bylą. Kaltinamajame akte nėra duomenų apie nusikalstamos veikos padarymo būdą, padarinius ir kitų svarbių aplinkybių, kurie pagrįstų pagrindinius duomenis, ir ši aplinkybė trukdė nagrinėti bylą ir gintis nuo pareikšto kaltinimo pirmosios instancijos teisme. Apelianto teigimu, kaltinamajame akte nenurodytas nusikaltimo padarymo būdas, kadangi neaišku, kaip pareiškimas pateko į civilinę bylą. Nuosprendyje nustatant aplinkybes, kad pareiškimą pateikė A. B., remiamasi netiesioginiais įrodymais ir subjektyviais samprotavimais apie 2010-12-20 pateikto pareiškimo turinį, paskutinio žodžio metu pasakytos kalbos turinį, teisiamojo posėdžio metu užduotų klausimų turinį, 2012-02-24 pareiškime nurodytus detalius nušalinimo motyvus, teismų pavadinimus, procesinių dokumentų datas ir bylų numerius, dalyvaujančius asmenis, padarant išvadą, kad šias aplinkybes gali žinoti tik apeliantas, nors civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 arba Nr. 2-12-714/2013 dalyvavo ir jos eiga aktyviai domėjosi dar du ieškovai, kurie net neapklausti kaip liudytojai šioje baudžiamojoje byloje. Teismas taip pat remiasi 2010-02-24 pareiškimo išnagrinėjimu Lietuvos apeliaciniame teisme ir pareiškimo originalu civilinėje byloje, tačiau šios aplinkybės nepagrindžia nusikaltimo padarymo būdo, o tai rodo, kad surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, tai trukdė kaltinamajam gintis, o teismui – išnagrinėti bylą.

Apelianto teigimu, kaltinamajame akte taip pat nėra kitų svarbių duomenų, iš kurių būti aiškios kitos svarbios bylos aplinkybės. Jame, kaip ir nuosprendyje, aiškiai subjektyviai iškraipoma pareiškimo teiginių tikrovė ir prasmė, kadangi 2010-02-24 pareiškimas susijęs tik su teisėjos J. B., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nušalinimu. Nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad pareiškimo teiginiai susiję su vienaip ar kitaip apeliantui nepatikusiais procesiniais sprendimais, kadangi šie sprendimai turi būti įvardyti konkrečiai, be to, nuosprendyje nenurodyti duomenys, kurie paneigtų 2010-02-24 pareiškime nurodytas aplinkybes, susijusias su elementariu matematikos veiksmų nemokėjimu ir turto prievartavimu bei plėšikavimu.

Apeliantas skunde nurodo, kad jo baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes teisėja, nepaisydama to, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjant bylą teisme, buvo apklausta tik nukentėjusioji J. D., o kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu, dėl ko nei kaltinamasis, nei jam primestas gynėjas negalėjo užduoti nukentėjusiosioms ir liudytojoms klausimų. Be to, teisėja nepagrįstai netenkino jo atsisakymo konkretaus gynėjo paslaugų, o tai rodo, kad teisėja derino savo veiksmus su Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos prokuratūromis.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuosprendyje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Tiek 2009-11-27, tiek 2010-02-24 pareiškimas dėl nušalinimo su nušalinimą pagrindžiančiais duomenimis ir argumentais buvo parašyti su tikslu ne viešai užgauliai žeminti teismą ar teisėją dėl jų veiklos, bet su tikslu nušalinti (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismą ir teisėją J. B. nuo civilinės bylos nagrinėjimo, kuri buvo vilkinama nuo 2005 metų. Be to, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo išreikalauta civilinė byla, kurios medžiagoje yra ir kiti pareiškimai dėl teisėjos J. B. nušalinimo. Kadangi 2010-02-08 teisėja J. B. nuo civilinės bylos nagrinėjimo nusišalino, nebebuvo pagrindo reikšti jai dar vieną nušalinimą, kas rodo, kad 2010-02-24 nušalinimo pareiškimas buvo atsitiktinis, netyčinis ir išprovokuotas organizuotais (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjų veiksmais.

Apelianto teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, nebuvo paneigta, kad teisėjos ir antstolė nemoka elementarių matematikos veiksmų ir kartu su Kauno apygardos teismu užsiima turto prievartavimu ir plėšikavimu. Tokie teiginiai nėra ir negali būti užgaulūs, žeminantys teismą ar teisėją iki neištirta ir nenustatyta priešingai, kadangi kitaip būtų suvaržoma žodžio laisvė ir teisė kreiptis dėl įtarimų, jog nusikalto teisėjas ar prokuroras.

Apeliantas nurodo, kad pašalinus iš kaltinimo aplinkybę, jog antstolei R. M. adresuoti žodžiai pažemino teisėjų garbę, teismas pripažino, kad buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, tačiau, paaiškėjus, kad galimai padaryta kita nusikalstama veika, tyčia motyvuota nutartimi nepranešė prokurorui, kadangi žinoma, jog visi Lietuvos teismai ir teisėjai bylose organizuotai dengia neteisėtą ir nusikalstamą antstolės R. M. veiklą, kad nepaaiškėtų ir nebūtų nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, jog nusikalstamą veiką padarė teisėjos J. B., L. D., L. T. kartu su antstole R. M. ir Kauno apygardos teismo teisėjais, nemokėdami elementarių matematikos veiksmų ir dėl to nebaudžiami užsiima turto prievartavimu ir plėšimu, kas įrodo, kad Lietuvoje dirbtinai nuo visuomenės slepiama padėtis apie visą nusikalstamą teisingumo sistemą.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitė neteisėtą sulaikymą ir neteisėtą suėmimą, nes tik teisėtai paskirtas suėmimas gali būti įskaitomas į bausmės laiką.

Apelianto teigimu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes teismas rėmėsi ne jo 2010-02-24 pareiškimo originalu, bet teisėjos J. P. patvirtinta faksu atsiųsto dokumento kopija, tačiau apklausti teisėją J. P. teismas atsisakė, neišreikalavo civilinės bylos medžiagos, be to, neįvertino to, kad pareiškimas dėl nušalinimo buvo skirtas civilinę bylą nagrinėjusiai teisėjai J. B. nušalinti, o raštinės darbuotoja nurodė, kad su pareiškimu nesusipažino, ką klaidingai nurodo teismas.

Apeliantas taip pat nurodo, kad nuosprendyje neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, be to, teismas padarė esminį BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą. Apeliantas teigia, kad prie jo apeliacinio skundo pridedami dokumentai patvirtina, jog antstolė R. M. netinkamai vykdo savo pareigas, savavaldžiauja, piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, padeda prievartauti turtą. Apelianto teigimu, teisėja L. T. nevykdė įsiteisėjusios nutarties ir priteisė antstolei vykdymo išlaidas, kurių išieškojimą tas pats (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas pripažino neteisėtu, teisėjos L. D. ir J. B. taip pat iš apelianto neteisėtai priteisė antstolei R. M. vykdymo išlaidas.

Skunde taip pat minimi, pasak apelianto, esminiai BPK pažeidimai: 2010-02-08 atlikta neteisėta krata, jis buvo neteisėtai sulaikytas ir suimtas, teisminio nagrinėjimo metu jam nebuvo suteikta galimybė užduoti klausimus nukentėjusiosioms ir liudytojoms, apeliantui priverstinai buvo paskirtas gynėjas, neišreikalautos civilinės bylos, buvo vykdoma jo diskriminacija dėl tautybės ir pilietybės.

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas, o iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas A. B. inkriminuotas užgaulus viešas teisėjų vadinimas nemokančiais aritmetikos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, motyvuodamas tuo, kad nagrinėjant A. B. baudžiamąją bylą nebuvo užtikrinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) – nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausta tik nukentėjusioji L. D., o kitų liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymai teismo posėdyje paskelbti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu. Nors kaltinamasis išreiškė norą, kad visi šie asmenys būtų apklausti teismo salėje, taip pat pareiškė apie savo teisę tiesiogiai užduoti jiems klausimus, tačiau jo bei gynėjo prašymai buvo atmesti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad A. B. pareikšto kaltinimo pobūdis suponuoja būtinumą įvertinti ne tik objektyvią formą, kuria teismui buvo demonstruojama nepagarba (šiuo atveju rašytinis pareiškimas), bet ir konkrečiai pažemintų ir įžeistų asmenų (liudytojų ir nukentėjusiųjų) subjektyvų požiūrį į kaltinamojo veiksmus, kaip jie suprato A. B. teiginius ir kaip juos įvertino. Teismas, nusprendęs netenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų apklausti teismo posėdyje minėtas liudytojas ir nukentėjusiąsias, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o apeliacinės instancijos teismas šio procesinio pažeidimo neištaisė. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų sprendimuose nėra tinkamai aptartas A. B. paskirtos bausmės klausimas, o iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė A. B. paskirta iš esmės atsižvelgus vien į jo teistumus.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 straipsnyje, nepažeidė.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis savo skundą grindžia dviem pagrindiniais motyvais, tai yra tuo, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą padaryta BPK pažeidimų, kurie laikytini esminiais, bei tuo, kad jo veikoje nėra visų būtinųjų BK 232 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pagal BK 232 straipsnį už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai tai – viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia. Pagal kasacinio teismo praktiką teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010). Taigi, užgaulus teisėjo ar teismo pažeminimas teismui pateiktame procesiniame dokumente, su kuriuo turi teisę susipažinti proceso dalyviai, vertintinas kaip viešas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-571/2012).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. veika pasireiškė tuo, jog siekdamas nušalinti civilinę bylą nagrinėjančią teisėją J. B., jis (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismui pateikė pareiškimą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog teisėja L. T. užsiima turto prievartavimu kartu su antstole R. M., teisėjos J. B. ir L. D. nemoka aritmetikos ir kartu prievartauja turtą bei plėšikauja. Vienas iš objektyviųjų BK 232 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių yra užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo atžvilgiu išsakytų teiginių pobūdis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad A. B. pareiškime išsakytos frazės apie teisėjų aritmetikos nemokėjimą, plėšikavimą ir turto prievartavimą žemina teisėjų garbę ir orumą bei diskredituoja visą teisingumo sistemą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo. Minėtą valstybės pareigą saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos privalo įgyvendinti ir patys teismai, vykdydami teisingumą ir tinkamai taikydami įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-385/2006). Vertinant A. B. pareiškime išdėstytus teiginius šiame kontekste, konstatuotina, kad teiginiai apie teisėjų daromas nusikalstamas veikas, neturint jokių objektyvių duomenų apie neteisėtą teisėjų veiklą, bet siekiant išreikšti savo subjektyvią, kaip proceso dalyvio, poziciją bylas nagrinėjančių teisėjų atžvilgiu, atitinka BK 232 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę – užgaulų teisėjo, vykdančio teisingumą, pažeminimą.

Ši išvada darytina ne tik objektyviai vertinant A. B. teiginių turinį ir jų išraiškos formą, bet ir atsižvelgiant į nukentėjusiųjų bei liudytojų, kurių atžvilgiu buvo išreikštos užgaulios frazės, subjektyvų požiūrį į A. B. veiksmus. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja L. D. nurodė, kad A. B. žodžiai ją įžeidė (t. 5, b. l. 93). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji J. R. (buvusi pavardė B.) teigė, kad iki įvykio nuteistąjį pažinojo tik kiek, kiek jai teko nagrinėti bylas, kuriose A. B. buvo ieškovas. Jis nuolat rašydavo pareiškimus dėl nušalinimo, vadindamas ją „artiste“, „nusikaltėle“, o paskutinį kartą – plėšike ir turto prievartautoja. Gavusi tokį pareiškimą, teisėja nuo bylos nagrinėjimo nutarė nusišalinti. A. B. teiginiai nukentėjusiosios atžvilgiu ją įžeidė, ji jautėsi pažeminta (t. 6, b. l. 187). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. M. nurodė, kad asmeniškai A. B. nepažįsta, nuo 2003 m. jis buvo skolininkas jos vykdomosiose bylose. Nuteistasis nuolat kartodavo tuos pačius šmeižiančius pareiškimus, skundus, kalbėdamas ne tik apie antstolę, bet ir apie Teisingumo ministerijos darbuotojus, visų teismų teisėjus, Lietuvos Respubliką, ministrus. A. B. turto prievartavimu laiko reikalavimą mokėti vykdymo išlaidas. Tokie pareiškimai, raštai, užgaulios informacijos viešinimas žeidžia, kenkia darbui (t. 7, b. l. 36-37). Liudytoja L. T., apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat nurodė nagrinėjusi civilinę bylą, kurioje A. B. buvo proceso dalyvis, o jo pareiškime nurodyti teiginiai ją įžeidė ir pažemino. Liudytojos vertinimu, tokie nepagrįsti pasisakymai griauna pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, meta šešėlį teisėjams ir yra vertintini kaip nepagarba, įžeidimas (t. 6, b. l. 188). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausta ir liudytoja J. P., kuri nurodė, kad po teisėjos J. R. (buvusios B.) nusišalinimo jai buvo paskirta nagrinėti civilinė byla, kurioje vienas iš proceso dalyvių buvo A. B.. Skaitydama pareiškimą, jį įvertino kaip galimai įžeidžiantį, todėl kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad spręstų, ar A. B. veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties (t. 6, b. l. 188).

Būtinasis BK 232 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis yra teisėjo pažeminimo viešumas. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje teisėjo pažeminimas laikytinas viešu, kai užgaulias frazes matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. 2010-02-24 pareiškimas teismui buvo pateiktas kaip procesinis dokumentas civilinėje byloje, todėl su šiuo dokumentu galėjo susipažinti bet kuris proceso dalyvis, taip pat teismo darbuotojai ir valstybės tarnautojai, šis dokumentas kaip pareiškimas dėl (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjos, (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nušalinimo nuo civilinės bylos nagrinėjimo buvo išsiųstas nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, kur su juo susipažino ne tik pareiškimą nagrinėjęs teisėjas, bet ir teismo darbuotojai. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, manydama, kad A. B. veikoje gali būti nusikalstamos veikos požymių, į Generalinę prokuratūrą kreipėsi teisėja J. P., kurios atžvilgiu A. B. pareiškime jokių užgaulių pasisakymų nebuvo nurodyta, taigi akivaizdu, kad su A. B. pareiškimo turiniu susipažino ir kiti asmenys, kurie vertino jį kaip užgaulų. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja M. S., (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo raštinės darbuotoja, nurodė, kad su A. B. pareiškimo turiniu nesusipažino (t. 7, b. l. 189), tačiau jau minėtų aplinkybių pakanka išvadai, kad A. B. užgaulus teisingumą vykdančių teisėjų pažeminimas buvo viešas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir A. B. padarytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo tikslas buvo ne pažeminti teisėjas, bet nušalinti teisėją A. B. nuo civilinės bylos nagrinėjimo, šis argumentas nepaneigia, jog A. B., išreikšdamas savo kritiką teisėjų atžvilgiu, peržengė leistinos kritikos ribas. Vertinant tai, kad, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, A. B. nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad jis kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl galimai padarytų nurodytų nusikalstamų veikų, taip pat nenurodė nė vieno apkaltinamojo nuosprendžio, kuris patvirtintų jo teiginių teisingumą, nuteistojo pareiškime išdėstyti teiginiai leidžia spręsti, kad jis veikė tiesiogine tyčia – suvokė, kad jo teiginiai gali užgauliai pažeminti savo pareigas atliekančias teisėjas ir siekė taip veikti. Šią išvadą tik patvirtina nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti analogiški teiginiai apie teisėjų vykdomas nusikalstamas veikas, nusikalstamumą, įsigalėjusį Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje ir pan.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažinta, jog teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas, pavyzdžiui, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-385/2006). Taigi, šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai dėl neva neteisėtų ir nepagrįstų teisėjų sprendimų bei neteisėtų antstolės veiksmų neturi jokios teisinės reikšmės, juolab, kad iš bylos duomenų akivaizdu, jog nuteistasis A. B. gina savo galimai pažeistas teises aktyviai dalyvaudamas įvairiuose teisminiuose procesuose.

Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT jurisprudencijoje pažymėta, jog teismai, kaip ir kitos valstybės institucijos, neturi imuniteto kritikai ir jų darbo stebėjimui, tačiau turi būti daromas aiškus skirtumas tarp kritikos ir įžeidimo. Jei vienintelis bet kurios formos saviraiškos tikslas yra įžeisti teismą arba jo atstovus, tai tinkamas nuteisimas iš esmės nebūtų 10 straipsnio 2 dalies pažeidimas (Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgement of 27 May 2003). Taigi, asmuo, naudodamasis saviraiškos teise, neturi ja piktnaudžiauti, pažeisti kitų įstatymais saugomų vertybių, priešingu atveju, jis turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Šiuo atveju, byloje nustatyta, kad A. B. pareiškime nurodyti žodžiai vertintini ne kaip kritika, o kaip žeminantys ir įžeidžiantys sprendimus civilinėse bylose priėmusias teisėjas dėl jų veiklos, todėl jis pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent baudžiamoji atsakomybė yra proporcinga A. B. padarytos veikos pobūdžiui ir ja sukeltoms pasekmėms. Nors atsakomybę už teismo autoriteto žeminimą numatyta ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 186¹ straipsnyje, tačiau ši norma nėra analogiška BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėčiai. ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus administracinius teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Iš minėtų veikų apibūdinimo įstatymuose matyti, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę skiria veikos pavojingumas ir viešas pobūdis, taip pat veikos padarymo motyvai bei sukeltos teisines pasekmės, todėl A. B. padaryta veika negali būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo padarytais esminiais BPK pažeidimais, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Visų pirma, nuteistasis skunde teigia, kad jo atžvilgiu surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai sutrukdė objektyviai ir pilnai išnagrinėti bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui apeliacinės instancijos teismas gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų kaltinamojo akto turiniui, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-480/2012, 2K-254/2013, 2K-435/2013).

Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui, kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-268/2013, 2K-435/2013).

Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame nurodytos visos faktinės aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant A. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. Nei pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nei apeliacinės instancijos teismas, pats atlikęs įrodymų tyrimą, jokių naujų, t. y. iš esmės kitokių faktinių aplinkybių, nei nurodytos kaltinime, nenustatė. Tai, jog pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog antstolei R. M. adresuoti kaltinamojo užgaulūs žodžiai pažemino teisėjų garbę, pašalino iš kaltinimo, motyvuodamas tuo, kad antstolis nėra teisingumą vykdantis asmuo, nesudaro pagrindo spręsti, kad kaltinamasis aktas neatitiko jam keliamų reikalavimų, juolab, kad šis netikslumas buvo pašalintas priimant nuosprendį. Apeliantas neteisus skunde teigdamas, jog kaltinamajame akte nenurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas, kadangi ši aplinkybė kaltinime yra aiškiai ir tiksliai nurodyta – užgaulūs teiginiai teisingumą vykdančių teisėjų atžvilgiu buvo išreikšti raštu pateiktame (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismui adresuotame 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme šis pareiškimas gautas 2010 m. vasario 24 d., registracijos Nr. GD-804). Šiuo atveju tai, kad baudžiamojoje byloje nėra šio pareiškimo originalo, nėra procesinis pažeidimas, kadangi byloje esanti minėto pareiškimo kopija (t. 3, b. l. 6) tinkamai patvirtinta ir nekelia abejonių jos tikrumu. Nekelia abejonių ir tai, kad ši pareiškimą teismui pateikė A. B.. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo bylos duomenis ir pateikė išsamius argumentus, leidžiančius spręsti, kad pareiškimo ir juose nurodytų teiginių autorius yra būtent A. B.. Teisėjų kolegija šiems pirmosios instancijos teismo argumentams pritaria, juolab, kad ir apeliacinio skundo turinys, kuriame pateikiami tokio pat pobūdžio samprotavimai, kaip ir minėtame pareiškime, neleidžia abejoti, kad abiejų šių procesinių dokumentų autorius yra tas pats asmuo.

Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad buvo suvaržytos jo teisės gintis nuo pareikšto kaltinimo ir užduoti klausimus liudytojoms (nukentėjusiosioms), kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausta tik liudytoja L. D., o kitų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai buvo paskelbti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodyta tvarka. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (t. 5, b. l. 94-95), paskelbus šių liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus teismo posėdžio metu, kaltinamasis išreiškė pageidavimą, jog visi asmenys būtų apklausti teismo salėje, kadangi jis turi teisę jiems užduoti klausimus, tačiau bylą nagrinėjusi teisėja šį kaltinamojo prašymą, kurį palaikė ir jo gynėjas, atmetė.

Bylą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punktas, tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), užtikrindami kaltinamojo teisę į teisingą teismą, garantuoja jam ir teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti. Pagal EŽTT praktiką ši teisė suprantama taip, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (žr. Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Saidi v. France, no. 14647/89, judgement of 20 September 1993; Luca v. Italy, no. 33354/96, judgement of 27 February 2001; Mild and Virtanen v. Finland, no. 39481/98 and 40227/98, judgment of 26 July 2005). Tuo atveju, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Rachdad v. France, no. 71846/01, judgement of 13 November 2003). Apie būtinumą užtikrinti minėtą įstatymų garantuojamą kaltinamojo procesinę teisę savo nutartyse taip pat ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-476/2013).

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad kaltinamojo A. B. teisė apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) nebuvo užtikrinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-115/2014). Šis procesinis pažeidimas ištaisytas bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apie 2014-03-13 13 val. vyksiantį apeliacinės instancijos teismo posėdį A. B. informuotas pranešimu (t. 6, b. l. 162). 2014-03-13 Kauno apygardos teisme gautas faksu siųstas A. B. pareiškimas, jog Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas pareiškimas perduoti jo baudžiamąją bylą nagrinėti kitam apygardos teismui (t. 6, b. l. 172-179). Kolegijos pirmininkei susisiekus su Lietuvos apeliaciniu teismu, pranešta, kad A. B. pareiškimas gautas faksu, o tokie pareiškimai Lietuvos apeliaciniame teisme nenagrinėjami. Teisėjų kolegija nutarė bylą nagrinėti nuteistajam nedalyvaujant, kadangi nuteistasis apie posėdžio datą ir laiką buvo tinkamai informuotas, žinojo, tačiau savo neatvykimą pateisinančių priežasčių nepateikė, o baudžiamojo proceso įstatymas nenumato privalomo nuteistojo dalyvavimo nagrinėjant jo skundą apeliacinės instancijos teisme. Apie 2014-04-15 10:15 val. vyksiantį tolesnį bylos nagrinėjimą po pertraukos, A. B. buvo tinkamai informuotas (t. 6, b. l. 191), tačiau prieš pat teismo posėdį Kauno apygardos teisme buvo gautas faksu A. B. siųstas pareiškimas dėl viso Kauno apygardos teismo nušalinimo (t. 7, b. l. 13-14). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad faksu gauti pareiškimai, nesant jų originalų, teisme nenagrinėtini, A. B. pareiškimą paliko nenagrinėtą ir nuteistajam nedalyvaujant baigė nagrinėti bylą apeliacine tvarka (t. 7, b. l. 35-38).

Apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusiąsias J. R. (buvusi pavardė B.) ir R. M., liudytojas L. T., J. P., M. S., nuteistajam A. B. apie bylos nagrinėjimo datą ir vietą buvo tinkamai pranešta, šias aplinkybes jis žinojo, ką rodo jo prieš pat teismo posėdžius faksu siųsti pareiškimai, tačiau savo procesine teise apklausti kaltinimo liudytojas (nukentėjusiąsias) nepasinaudojo.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su kitais procesiniais pažeidimais, taip pat vertintini kaip nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinamasis A. B. buvo suimtas, taigi gynėjo dalyvavimas buvo privalomas, tuo pagrindu ir buvo atmestas jo gynėjo atsisakymas. Apelianto argumentai, jos jis buvo diskriminuojamas ir jo bylą nagrinėjo šališkas teismas, vertintini kaip deklaratyvūs, kadangi nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Apeliantui paskirto suėmimo pagrįstumas nėra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, kadangi skundams dėl suėmimo paskyrimo ar pratęsimo pagrįstumo nagrinėti yra numatyta atskira tvarka. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad į bausmės laiką įskaitytas sulaikymas ir suėmimas buvo neteisėtas, taigi šie laikotarpiai pagrįstai įskaityti į bausmės laiką.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nekėlė bausmės individualizavimo klausimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad EŽTT praktikoje nagrinėjant klausimus dėl baudžiamosios atsakomybės už panašaus pobūdžio nepagarbos demonstravimą teismui suderinamumą su Konvencijos 10 straipsniu, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į taikomų sankcijų proporcingumą ir būtinumą demokratinėje visuomenėje, atskirai aptartinas bausmės, skirtinos A. B., klausimas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad labai artima BK 232 straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo vidurkiui bausmė jam paskirta atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, nenustatyta nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, kaltinamasis nedirba, turi negalią, yra 30 proc. darbingas, administracine tvarka nebaustas, tačiau jau du kartus teistas, šį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. B., atsižvelgiant į jo darbingumo lygį, paskirta bausmė yra per griežta ir turėtų būti švelninama, tačiau paliktina ta pati bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Bylos duomenys patvirtina, kad A. B. šį nusikaltimą padarė būdamas du kartus teistas, paskutinį kartą – pagal BK 232 straipsnį už dvi nusikalstamas veikas. Nuteistasis teigia turįs aukštąjį teisinį išsilavinimą, yra aktyvus įvairių teismo procesų dalyvis, todėl neabejotina, kad jam žinomos teisinės priemonės, kuriomis galima teisėtai ginti savo galimai pažeistas teises, bei atsakomybė, gresianti už viešai reiškiamos kritikos ribų peržengimą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimas, už kurį A. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nebuvo atsitiktinis, jis nuolat įvairiais būdais ir priemonėmis reiškia nepasitenkinimą ne tik teismų, teisėjų ir antstolių sprendimais, bet ir daugelio kitų valstybės institucijų ir pareigūnų veikla. Kaip jau minėta, asmuo, naudodamasis saviraiškos teise, neturi ja piktnaudžiauti, pažeisti kitų įstatymais saugomų vertybių, priešingu atveju, jis turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Kadangi A. B., jau būdamas teistas už tokio pat pobūdžio dviejų nusikalstamų veikų padarymą, praėjus tik trims mėnesiams po bausmės atlikimo (paleistas iš laisvės atėmimo vietos 2009-10-10), vėl padarė analogišką nusikaltimą, todėl jis laikomas recidyvistu LR BK 27 straipsnio prasme. BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Bylos duomenys rodo, kad nuteistasis nusikaltimus daro sistemingai, kėsinasi į tą patį baudžiamojo įstatymo saugomą objektą, nevertina visuomenėje priimtų elgesio normų, todėl darytina išvada, kad tik griežčiausia BK 232 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė ir realus jos atlikimas gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės dydį, neįvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnio, nusikalstamos veikos objekto ir tai lėmė netinkamą BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos vertinimą nustatant bausmės dydį. Tokiu būdu teismas paskyrė neteisingą bausmę, todėl nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas), A. B. skirtina nauja bausmė.

Byloje gauti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. B., išlaidas iki 2014 m. kovo 10 d. sudaro 80 litų dydžio advokato užmokestis (t. 6, b. l. 169), o iki 2014 m. kovo 19 d. – 200 litų dydžio advokato užmokestis.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 51 straipsnio 3 dalimi (Žin., 2013, Nr. XII-275) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 4 punktu, pateikė teismui pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam A. B. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 51 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pakeistos 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-275, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 1 d., ir jose numatyta, kad <...> paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka <...>. Tačiau šios įstatymo nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo į valstybės biudžetą, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, taikomos tik po įstatymo Nr. XII-275 įsigaliojimo dienos priimtiems sprendimams dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje sprendimas dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo priimtas 2013-02-15, t. y. dar iki 2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 (Žin., 2013, Nr. 54-2680) nuostatų įsigaliojimo (2014-01-01), todėl šių nuostatų pagrindu iš nuteistojo antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį pakeisti. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 straipsnyje, padarymą skirti A. B. 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.