Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Rolandai Bučmienei,

nuteistajam A. B., jo gynėjams advokatams Arvydui Verpečinskui, Kęstučiui Dobilui, nukentėjusiosioms J. R. (buvusiai B.), R. M., L. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnyje, ir jam skirta bausmė – 1 (vieneri) metai ir 1 (vienas) mėnesis laisvės atėmimo, bausmę numatyta atlikti atvirtojoje kolonijoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką A. B. įskaitytas laikas: 2010 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 17 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 10 d., t. y. laikas jo išbūtas laikinai sulaikytu ir suimtu, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. B. nuteistas už tai, kad Jonavos rajono apylinkės teismui adresuotame 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 (Jonavos rajono apylinkės teisme šis pareiškimas gautas 2010 m. vasario 24 d., reg. Nr. GD-804) viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T. dėl jų veiklos, o būtent: A. B. pareiškime nurodė, jog teisėja L. T. užsiima turto prievartavimu kartu su antstole R. M., teisėjos J. B. ir L. D. nemoka aritmetikos ir kartu prievartauja turtą bei plėšikauja.

2. Apeliaciniame skunde A. B. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo į apeliacinės instancijos teismo posėdį išreikalauti Jurbarko rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-12-714/2013 arba Nr. 2-15- 559/2009 III tomą su 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu dėl nušalinimo ir prašo iškviesti ir apklausti visus kaltinamajame akte nurodytus liudytojus. Skunde nurodo, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas ir ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o tai trukdė nagrinėti bylą. Jam įteiktame kaltinamajame akte nėra jokių duomenų apie nusikalstamos veikos padarymo būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, kurios pagrįstų pagrindinius duomenis, kuriais remiantis pateikiamas kaltinimas, tai trukdė nagrinėti bylą ir gintis nuo pareikšto kaltinimo pirmosios instancijos teisme.

2.1. Jonavos rajono apylinkės teisme faksu gautas 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas, reg. Nr. GD-804, dėl teisėjos J. B., Jonavos rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nušalinimo nuo minėtos civilinės bylos nagrinėjimo, jame nurodyta, kad pareiškimas yra siunčiamas faksu ir paštu. Minėtos civilinės bylos III tome, b. l. 152, yra minėto pareiškimo, apelianto manymu, originalas, tačiau neaišku, kaip jis pateko į civilinę bylą. Dėl to kaltinamajame akte nebuvo nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas. Teisėjos L. D., J. B., J. P. parodė, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas Jonavos rajono apylinkės teisme buvo gautas faksu. Teismo posėdžio metu teisėja L. D. parodė, kad negali paaiškinti ir nematė, kaip 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas pateko į Jonavos rajono apylinkės teismą: faksu ar paštu, ar buvo atneštas asmeniškai. Todėl nuosprendyje nustatyta aplinkybė, kad pareiškimą pateikė jis, buvo grindžiama netiesioginiais įrodymais ir subjektyviais samprotavimais. A. B. pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 (Nr. 2-12-714/2013) dalyvavo ir jos eiga aktyviai domėjosi dar du ieškovai, kurie net neapklausti kaip liudytojai šioje byloje. Taip pažeista Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija (in dubio pro reo principas). 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas buvo rašomas dėl teisėjos J. B., Jonavos rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nušalinimo nuo civilinės bylos nagrinėjimo, teisėja J. B. jau buvo nusišalinusi, todėl 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu galėjo būti šalinama teisėja J. P., nes antrą kartą šalinti jau nušalintą teisėją J. B. negalima, todėl negalėjo būti padaryta BK 232 straipsnyje numatyta nusikalstama veika.

2.2. Be to, kaltinamajame akte ir nuosprendyje subjektyviai iškraipoma 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo teiginių tikrovė ir prasmė, kai nustatinėjama, jog pareiškimo teiginiai yra užgaulūs, žemina teisėjų garbę ir orumą bei diskredituoja visą teisingumo sistemą. 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas yra susijęs tik su teisėjos J. B., Jonavos rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nušalinimu, o ne su jam nepatikusiais procesiniais sprendimais. Kaltinamajame akte nenurodyti nusikalstamai veikai pagrįsti reikiami duomenys, kurie paneigtų, kad pareiškime nepagrįstai nurodyti teiginiai: elementarus matematikos veiksmų nemokėjimas, turto prievartavimas bei plėšikavimas. 2009 m. rugpjūčio 11 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros nutarimu dėl to buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas nustatant, kad pareiškimas yra dėl teisėjos ir teismo nušalinimo, o ne dėl veiklos, todėl nėra BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties.

2.3. Pirmosios instancijos teismo teisėja J. K. buvo šališka, tai patvirtina šie duomenys: 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdyje nutariama apklausti tik atvykusią teisėją L. D. ir perskaityti kitų asmenų duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nors pagal BPK 276 straipsnio l dalies l-3 punktus galima perskaityti nukentėjusiojo, liudytojo pirmiau duotus parodymus tik kai yra įstatyme nustatytos aplinkybės ir atvejai. Apeliantui ir šališkai bei suderintai su Kauno miesto apylinkės ir apygardos prokuratūra jam primestam advokatui R. L. nebuvo suteikta teisė jį ginti ir užduoti neatvykusioms nukentėjusiosioms ir liudytojoms klausimus. Advokatas R. L. jam yra paskiriamas priverstinai, nors nuosprendyje nustatinėjama, kad jis turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. 2010 m. liepos 10 d. teismo posėdyje su minėtu advokatu suderinus jam paskiriamas suėmimas. Tačiau posėdžiuose dėl suėmimo pagrįstumo advokatas nepasirodo. Jam atsisakius šio advokato paslaugų, teisėja J. K. jo atsisakymą atmeta. Taigi bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas, teisėja J. K. savo veiksmus derino su Kauno miesto apylinkės ir apygardos prokuratūromis. Tai patvirtina faktai, jog advokatui R. L. kartu su prokuroru J. B. ir kitiems yra pareikšti įtarimai dėl korupcijos. Taip pat pažymima, kad Kauno apygardos teismas apkaltinamuosius nuosprendžius be kyšių nepanaikina.

2.4. Apelianto teigimu, nuosprendyje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių bei netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai.

2.5. Tiek 2009 m. lapkričio 27 d. pareiškimas dėl nušalinimo, tiek 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas dėl nušalinimo su tai pagrindžiančiais duomenimis ir argumentais buvo parašyti tikslu ne viešai užgauliai žeminti teismą ar teisėją dėl veikos, bet tikslu nušalinti Jonavos rajono apylinkės teismą ir teisėją J. B. nuo civilinės bylos nagrinėjimo. Teisėja J. B. 2010 m. vasario 8 d. nutartimi nusišalino nuo tolimesnio civilinės bylos nagrinėjimo ir neliko teisinio pagrindo 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu ją šalinti iš naujo. Todėl 2010 m. vasario 24 d. nušalinimo pareiškimas buvo paduotas faksu atsitiktinai, per klaidą ir netyčia bei išprovokuotas organizuotais Jonavos rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjų veiksmais. Apeliantas pažymi, jog patys teiginiai, kad nemoka elementarių matematikos veiksmų ar užsiima turto prievartavimu ir plėšikavimu nėra ir negali būti užgaulūs, žeminantys teismą ar teisėją, kol neištirta ir nenustatyta priešingai.

2.6. Nuosprendyje yra netinkamai išspręsti ir kiti klausimai, kai nustatoma, kad iš pareikšto kaltinimo šalinama aplinkybė, jog antstolei R. M. adresuoti užgaulūs žodžiai pažemino teisėjų garbę, nes antstolis nėra teisingumą vykdantis asmuo. Pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, tačiau yra pažeidžiamas BPK 257 straipsnis ir paaiškėjus, kad galėjo būti padaryta kita nusikalstama veika, tyčia nepriimama motyvuota nutartis ir apie tai nepranešama prokurorui.

2.7. Nuosprendyje į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas neteisėtas sulaikymas neteisėtos kratos pagrindu ir neteisėtas suėmimas kardomojo kalinimo pagrindu. Į laisvės atėmimo bausmę gali būti įskaitomas tik teisėtai paskirtas kardomasis kalinimas. 2010 m. liepos 21 d. ir 2011 m. gegužės 16 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimis yra pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu baudžiamoje byloje ir jam turi būti atlyginta neteisėtais veiksmais padaryta žala.

2.8. Nuosprendyje dėl teisėjos J. K. šališkumo yra tyčia neišreikalauta ir netirta kartu su kitais įrodymais civilinės bylos Nr. 2-15-559/2009 arba Nr. 2-12-714/2013 III tomo medžiaga, kurioje yra faksu Jonavos rajono apylinkės teisme gautas 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas dėl nušalinimo. Iš minėto III tomo medžiagos matyti, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas siųstas faksu 3.40 val. naktį iš Jonavos, nors tą naktį jis buvo Kaune ir prižiūrėjo velionę motiną. Prieš tai 2010 m. vasario 22 d. iš Kauno vyko į Panevėžio miesto apylinkės teismą, o 2010 m. vasario 25 d. iš Kauno vyko į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Jonavos rajono apylinkės teismas nustato, kad faksu paduoti procesiniai dokumentai neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų ir būtina pateikti jų originalus, tačiau teisėja J. P. nustato atvirkščiai ir pateikia faksu atsiųsto 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo dėl nušalinimo kopiją Generalinei prokuratūrai. Baudžiamosios bylos III tome, b.1.6, ta pati teisėja J. P. patvirtina kaip liudytoja raštu, jog 2010 m. vasario 24 d. gautas faksu pareiškimas dėl nušalinimo atitinka originalą. Tokiu atveju nuosprendyje nustatyta aplinkybė, jog teisėja J. P. negalėjo jo apkalbėti ar jam kenkti, yra neteisinga. J. K. tyčia atsisako iškviesti ir apklausti liudytojus, taip pat ir teisėją J. P., bei išreikalauti civilinės bylos Nr. 2-15-559/2009 ne tik visą medžiagą, bet ir III tomą, kadangi minėtų aplinkybių ištyrimas kartu su kitais įrodymais keičia nusikalstamos veikos pagal BK 232 straipsnį įvertinimą. Teismo raštinės darbuotoja nesusipažino su 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo turiniu, ką ji ir patvirtino, šie parodymai buvo perskaityti 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdžio metu, tačiau nuosprendyje nustatoma priešingai. 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas dėl nušalinimo buvo skirtas teisėjai J. B. nušalinti ir pas teisėją J. P. pateko netyčia, nes neįrodyta, kad proceso dalyviai žinojo apie teisėjų pasikeitimą. Kadangi BK 232 straipsnyje numatyta veika padaroma tik tyčia, tai šios bylos aplinkybės turi tiesioginę reikšmę nusikalstamos veikos teisingam įvertinimui.

2.9. Be to, nuosprendyje nustatoma, kad nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, jog teisėjos nemoka aritmetikos, užsiima turto prievartavimu ir plėšikavimu. Tai įrodo, kad pateikus rašytinius įrodymus ar kreipimąsi į kompetentingas institucijas minėti teiginiai nebūtų užgaulūs, žeminantys teisėjų garbę ir orumą, diskredituojantys visą teisingumo sistemą. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį BPK pažeidimą.

2.10. Apeliantas pateikia 2006 m. vasario 20 d. tris patvarkymus, kurie patvirtina, kad antstolė R. M. netinkamai atliko pareigas ir savavaldžiaudama bandė prisiteisti nepagrįstas 395,20 1itų vykdymo išlaidas iš jo tėvo ir 312,70 1itų bei 395,20 1itų vykdymo išlaidų iš jo, kadangi 2006 m. liepos 5 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nutartimi jos veiksmai dėl minėtų aplinkybių buvo pripažinti neteisėtais. Antstolė R. M. nevykdo įsiteisėjusios 2006 m. liepos 5 d. nutarties, bet piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, pradeda prievartauti turtą 2006 m. lapkričio 8 d. pasiūlymuose reikalaudama sumokėti tas pačias neteisėtas vykdymo išlaidų sumas. Antstolė R. M. Jonavos rajono apylinkės teisme slaptai rašytinio proceso tvarka bando prisiteisti iš jo tėvo tas pačias neteisėtas vykdymo išlaidas dvigubai, tačiau Jonavos rajono apylinkės teismo ir antstolės R. M. bendri neteisėti veiksmai nutraukiami (priedas 18).

2.11. Taip pat teisėja L. T. nevykdo įsiteisėjusios 2006 m. liepos 5 d. nutarties ir 2008 m. vasario 8 d. nutartimi priteisia antstolei vykdymo išlaidas, kurių išieškojimą 2010 m. liepos 5 d. nutartimi pripažino neteisėtu tas pats Jonavos rajono apylinkės teismas. Teisėjos L. D. ir J. B., nevykdydamos įsiteisėjusios 2006 m. liepos 5 d. nutarties, priteisia iš jo antstolei R. M. neteisėtai ir nusikalstamai 112,70 1itų vykdymo išlaidų, vietoje 507,90 1itų sumos priteisia 620,60 1itų. Be to, Kauno apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi neteisėtai padidina priteistinas vykdymo išlaidas 18% PVM. Nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija reaguoja į kitų antstolių tokius pačius neteisėtus veiksmus kaip antstolės R. M. jo atžvilgiu, tačiau antstolei R. M. nekeliamas net drausminės atsakomybės klausimas. Teisėja L. D. dengia neteisėtus antstolės R. M. veiksmus, kai ši neteisėtai sistemingai bando prisiteisti dvigubas vykdymo išlaidas. Taip pat antstolė R. M. kartu su Kauno miesto apylinkės teismu bandė prisiteisti iš jo neteisėtai jam nepaskirtą l000 litų baudą viešai atsiliepimuose paskelbdama, kad tokia bauda jam yra paskirta. Lietuvos kompetentingos teismų institucijos dengia neteisėtą nusikalstamą veiką, kas patvirtina nusikalstamą nebaudžiamumą, savivalę ir visišką Lietuvos teisingumo sistemos degradaciją.

2.12. Kad nebūtų demaskuotas baudžiamosios bylos Nr. l-105/2005 sufabrikavimas ir realizavimas, dirbtinai suklastojus padarytos žalos dydį ir faktą, tuo pačiu ir BK numatytą sunkią nusikalstamą veiką bei politinį persekiojimą ir šantažą, Lietuvos teismų ir prokuratūros bei advokatūros institucijų pareigūnai neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais organizuoja prieš jį baudžiamąją bylą BK 232 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausias Teismas su prokuratūra ir advokatūra primityviai sukčiavo ir apgaudinėjo jį, kurdami ir panaudodami dvigubus teisingumo standartus ir viešumo sąvokos taikymą civilinėse ir baudžiamose bylose jo atžvilgiu.

2.13. Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugpjūčio 2 d. buvo atlikta neteisėta krata ir neteisėtas sulaikymas, kai po autoavarijos namuose gulėjo lovoje ir gydėsi ambulatoriškai, negalėjo judėti. Tačiau buvo sulaikytas ir nuvežtas į Kėdainių rajono policijos komisariatą, dėl to buvo sužalotas jo stuburas, kentė didelius skausmus, o jo atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, kas yra BPK 20 straipsnio pažeidimas ir tą dieną prieš jį baudžiamosios bylos medžiagoje surinkti įrodymai negali būti laikomi gautais teisėtai ir įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 17 d. neteisėtai buvo suimtas. Neteisėto suėmimo metu jam prasidėjo inkstų akmenligės skausmai, dantenų liga, dėl ko kentė stiprius skausmus, o jo atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Tai yra BPK 20 straipsnio pažeidimas.

2.14. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeisti BPK 22, 276 straipsniai, nes jam nebuvo leista 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdžio metu užduoti klausimus nukentėjusiems ir visiems liudytojams, nes jiems leista nedalyvauti teismo posėdyje ir jų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu tik perskaityti teismo posėdyje, kas yra esminis jo teisių pažeidimas. Šis pažeidimas suvaržė ir pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir gynybą. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeisti BPK 22, 52 straipsniai ir jam priverstinai paskirtas konkretus gynėjas. Teismo posėdžiuose jis atsisakė minėto gynėjo paslaugų, tačiau jo atsisakymas nebuvo patenkintas. Tai suvaržė jo teises ir trukdė gintis bei buvo tyčia provokuojamas konfliktas.

2.15. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeistas BPK 257 straipsnis ir paaiškėjus, kad kaltinamasis padarė kitą nusikalstamą veiką ar kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, nebuvo priimta motyvuota nutartis ir pranešta prokurorui, kad antstolė R. M. nebūtų pripažinta įtariamąja ir kaltinamąja jo atžvilgiu. Šis pažeidimas yra esminis, kadangi buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.

2.16. Skunde nurodoma ir tai, kad buvo vykdoma diskriminacija jo atžvilgiu dėl jo tautybės ir pilietybės. Todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

3. Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis pakeistas apeliantui sumažinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi A. B. kasacinį skundą tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Nutartyje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas apklausė pirmosios instancijos teismo neapklaustas liudytojas ir nukentėjusiąsias, tačiau tai padarė teismo posėdyje nedalyvaujant nuteistajam A. B.. Todėl iš esmės nebuvo pašalinti pažeidimai, susiję su nuteistojo teisės dalyvauti tiriant įrodymus, užtikrinimu. Teisme apklausiamiems nukentėjusiesiems, liudytojams kaltinamasis turi teisę užduoti klausimus (BPK 275 straipsnis). Šios nuostatos nebuvo įgyvendintos, o apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių tam, kad nuteistasis dalyvautų teismo posėdyje. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje A. B. dėl savo pateikto apeliacinio skundo nepasisakė, jo gynėjas advokatas nurodė, jog nežino savo ginamojo pozicijos, todėl vengdamas interesų konflikto baigiamųjų kalbų metu taip pat nepasisakė. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

6. A. B. apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl veikos pagal BK 232 straipsnį įrodytumo

7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7.1. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

7.2. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neužtikrino jo procesinės teisės apklausti kaltinimo liudytojų įgyvendinimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

7.3. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. B. apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino nesilaikydamas aukščiau paminėtų BPK reikalavimų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo A. B. veiksmuose.

8.1. Nagrinėjamoje byloje A. B. kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad jis Jonavos rajono apylinkės teismui adresuotame 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 (Jonavos rajono apylinkės teisme šis pareiškimas gautas 2010 m. vasario 24 d., reg. Nr. GD-804) viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T. dėl jų veiklos, o būtent: A. B. pareiškime nurodė, jog teisėja L. T. užsiima turto prievartavimu kartu su antstole R. M., teisėjos J. B. ir L. D. nemoka aritmetikos ir kartu prievartauja turtą bei plėšikauja.

8.2. A. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus, taip pat atsakyti į klausimus dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 232 straipsnį.

8.3. Nukentėjusioji L. D. nurodė, jog kaltinamąjį A. B. pažįsta tik iš jos nagrinėtų civilinių bylų, jokių asmeninių konfliktų ar pykčių tarp jų nėra. Kokios jos nagrinėtų civilinių bylų baigtys, ji nepamena. Net jei jos priimti procesiniai sprendimai buvo aukštesnės instancijos teismų pakeisti ar panaikinti, tai neįgalina nepatenkintų asmenų nepagarbiai ir įžeidžiančiai elgtis. Jai žinoma, kad Jonavos rajono apylinkės teismo raštinėje buvo gautas A. B. pareiškimas dėl nušalinimo teisėjos J. P. žinioje esančioje civilinėje byloje. Ką tiksliai šalino kaltinamasis, ji nežino, tačiau tame pareiškime buvo ją, teisėją J. B. (dabar – R.) ir antstolę R. M. įžeidžiantys žodžiai. Kaltinamasis teigė, kad jos yra turto prievartautojos ir plėšikės. Dėl tokio kaltinamojo pareiškimo teisėja J. P. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Šį kaltinamojo pareiškimą jai parodė teisėja J. P.. Ji pamena, kad pareiškimas buvo pasirašytas A. B., ar tai buvo kaltinamojo parašas, ji negali atsakyti. Ji nepamena, kokiu būdu pareiškimas pateko į teismą: ar buvo gautas faksu, ar paštu, ar atneštas.

8.4. Baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad:

8.5. Jonavos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje pagal ieškovų A. B., A. A. B. ir V. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi (t. 1, b. l. 4, civilinė byla Nr. 2-7-737/2010, teisėja J. P.) kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl ieškovo A. B. 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo dėl nušalinimo ? dėl galimai padarytos BK 232 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2010 m. kovo 4 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 232 straipsnį (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00035-10).

8.6. Jonavos rajono apylinkės teisme 2010 m. vasario 24 d. gautas (registracijos Nr. GD-804) ieškovo A. B., gyv. (duomenys neskelbtini), 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 (t. 3, b. l. 6). Šiame pareiškime nurodyta, jog pareiškimas teismui siunčiamas faksu ir paštu. Pareiškimas pasirašytas – „A. B.“ ir parašas. Pareiškime nurodyta, jog 2009 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje buvo pareikštas nušalinimas teisėjai J. B., Jonavos rajono apylinkės teismui ir Kauno apygardos teismui, tačiau nušalinimo pareiškimas nebuvo išnagrinėtas Lietuvos Respublikos CPK nustatyta tvarka – neperduotas spręsti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui. Kadangi civilinė byla vilkinama, todėl pareiškėjas/ieškovas A. B. 2010 m. vasario 24 d. teismo posėdyje reiškia nušalinimą teisėjai J. B., Jonavos rajono apylinkės teismui ir Kauno apygardos teismui bei prašo šį klausimą perduoti nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui. Pareiškėjas/ieškovas A. B. detaliai aprašo nušalinimo motyvus, tiksliai nurodydamas teismų pavadinimus, jų priimamų procesinių sprendimų datas bei civilinių ir baudžiamųjų bylų numerius, bylose dalyvaujančius asmenis, konkrečius teisėjus ir antstolę. Nurodydamas paskutinį pareikšto nušalinimo motyvą, pareiškėjas/ieškovas A. B. nurodo, kad: „nors 2008-10-16 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-849-230/2008 ir 2009-02-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-331-153/2009 Kauno apygardos teismas nustato, kad Jonavos rajono apylinkės teismas ir teisėja L. T. užsiima turto prievartavimu kartu su antstole R. M. vietoj 200 litų atlyginimo vykdymo bylose Nr. 0064/05/01842 ir Nr. 0064/05/01762 neteisėtai reikalauja 400 litų atlyginimo antstolei, tačiau Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja J. B. ir L. D. nemoka aritmetikos ir kartu su nemokančiais elementarių matematikos veiksmų Kauno apygardos teismo teisėjais neteisėtai prievartauja turtą ir plėšikauja vietoje 200 litų priteisdami antstolei 332,30 litų atlyginimą be jokio teisinio pagrindo. Tokie teisėjos J. B., Jonavos rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo veiksmai plėšikaujant ir prievartaujant turtą kelia abejonių nešališkumu ir šioje civilinėje byloje, dėl ko turi būti nušalinti, o civilinė byla perduota nagrinėti kitos apygardos apylinkės teismui“.

8.7. Jonavos rajono apylinkės teisme civilinėje byloje pagal ieškovų A. B., A. A. B. ir V. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo 2009 m. lapkričio 27 d. teisme faksu buvo gautas ieškovo A. B. pareiškimas dėl nušalinimo, t. y. ieškovas A. B. pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai J. B., Jonavos rajono apylinkės teismui ir Kauno apygardos teismui. Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi šį ieškovo pareiškimą buvo atsisakyta priimti. Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 2 d., gavęs ieškovo A. B. atskirąjį skundą, Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikino ir Jonavos rajono apylinkės teismui grąžino ieškovo A. B. pareikšto nušalinimo klausimą spręsti iš naujo. Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja J. B. 2010 m. vasario 8 d. nutartimi nusišalino nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo (civilinė byla Nr. 2-7-559/2010). Byla perduota nagrinėti teisėjai L. Š., kuri 2010 m. vasario 10 d. nutartimi taip pat nusišalino (civilinė byla Nr. 2-7-814/2010). Byla perduota nagrinėti kitai teisėjai ? J. P. (civilinė byla Nr. 2-7-737/2010). 2010 m. vasario 24 d. prieš pat teismo posėdį faksu buvo gautas ieškovo A. B. pareiškimas dėl Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjos J. B., Jonavos rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo nušalinimo (t. 1, b. l. 4, 35-37).

8.8. Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo ieškovo A. B. 2010 m. vasario 24 d. pareiškimą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjų nušalinimo civilinėje byloje Nr. 2-7-737/2010 ir 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi jį atmetė (t. 1, b. l. 35, 38-39).

8.8. Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. birželio 8 d. apklausta nukentėjusioji J. B. (šiuo metu – R., t. 5, b. l. 53) paaiškino, kad ji dirba Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja ir yra nagrinėjusi civilines bylas Nr. 2-2863-559/2009 ir Nr. 2-1236-559/2009, kuriose A. B. buvo pareiškėjas, o byloje Nr. 2-32-559/2008 ? skolininkas. Pirmoje byloje A. B. pareiškimas buvo patenkintas, antroje ? atmestas, o trečioje byloje, kur jis buvo skolininkas, buvo patenkintas antstolės pareiškimas. Taip pat, ji yra nagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-15-559/2009, kurioje A. B. yra ieškovas ir kuri 2010 metais jau yra numeruojama kitu numeriu ? 2-7-737/2010. Šioje byloje ji 2010 m. vasario 8 d. yra priėmusi nutartį nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, bylą nagrinėja Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja J. P.. Kolegė ? teisėja J. P., jai pasakė, kad šioje byloje yra gautas A. B. pareiškimas, kuriame jis nurodo, kad ji ir teisėja L. D., kartu su Kauno apygardos teismo teisėjais, prievartauja turtą, plėšikauja. Taip pat teisėja J. P. pasakė jai, kad šioje byloje ji priėmė nutartį dėl A. B. pareiškimo kopijos perdavimo Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl galimos A. B. nusikalstamos veikos. Be to, nukentėjusioji J. B. šioje apklausoje nurodė, kad asmeniškai A. B. nepažįsta. Tokius pareiškimus A. B. rašo nuolat ir visuose išreiškia panašius teiginius. Šie A. B. teiginiai ją žemina kaip teisėją ir ji juos supranta kaip pažeminimą dėl jos kaip teisėjos veiklos.

8.9. Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja J. B. yra nagrinėjusi bylų, kuriose yra dalyvavęs kaltinamasis A. B.: civilinę bylą Nr. 2-32-559/08 pagal antstolės R. M. prašymą dėl 395,20 Lt vykdymo išlaidų priteisimo iš skolininko A. B. vykdomojoje byloje Nr. 0064/05/01762, antstolės prašymas patenkintas, Kauno apygardos teismas Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo dalį dėl 18 proc. PVM priteisimo panaikino ir vykdymo išlaidas sumažino iki 334,92 Lt; civilinę bylą Nr. 2-1236-559/2009 pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl antstolės R. M. veiksmų vykdomosiose bylose Nr. 0064/08/01321 ir Nr. 0064/09/00380 dėl atlyginimo antstoliui, pareiškėjo skundas atmestas, Kauno apygardos teismas Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą; civilinę bylą Nr. 2-2863-559/2009 pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl antstolio J. K. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0060/07/01090, pareiškėjo skundas patenkintas; civilinę bylą Nr. 2-7-559/2010 pagal ieškovų A. B., A. A. B. ir V. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo, nusišalino (t. 1, b. l. 40-56).

8.10. Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. liepos 12 d. apklausta nukentėjusioji R. M. paaiškino (t. 1, b. l. 31), kad jai A. B. žinomas kaip nuolatinis skolininkas, kuris, siekdamas vilkinti procesą, visada rašo skundus ir niekada nesumoka skolų. Apie tai, kad ji kartu su Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjomis J. B. ir L. D. bei Kauno rajono apylinkės teismo teisėja L. T. yra apkaltinta turto iš A. B. prievartavimu, sužinojo tik per šią apklausą. Į Jonavos rajono apylinkės teismą ji kreipėsi dėl vykdymo išlaidų priteisimo iš A. B. vykdomosiose bylose Nr. 0064/05/01842 ir Nr. 0064/05/01762, nes A. B. geranoriškai jų nemokėjo. Vykdomojoje byloje Nr. 0064/05/01842 200 litų dydžio vykdymo išlaidos nebuvo priteistos, o vykdomojoje byloje Nr. 0064/05/01762 teismas priteisė 395,20 litų vykdymo išlaidų. Teismo nutartį A. B. apskundė Kauno apygardos teismui, kuris vykdymo išlaidas sumažino PVM dydžiu iki 334,92 litų. Daugiau piniginių lėšų pagal A. B. skunde minimas vykdomąsias bylas iš jo ji nereikalavo. A. B. savo skunduose nuolat stengiasi apkaltinti tiek teismą, tiek antstolį turto iš jo prievartavimu. Tai yra A. B. taktika, stengiantis vilkinti vykdymo procesą ir ateityje iš viso išvengti bet kokių mokėjimų ir skolininkų įsipareigojimų vykdymo. Yra ne vienas panašaus turinio ir pobūdžio A. B. skundas, šiuo konkrečiu atveju tai vienas iš daugelio jo skundų, tik į jį sureagavo Jonavos rajono apylinkės teismas, priimdamas atskirąją nutartį. Nurodytose vykdomosiose bylose yra šie dokumentai: A. B. raginimas sumokėti baudą, pasiūlymas tą padaryti geruoju; patvarkymas daryti išskaitas iš jo gaunamų pašalpų ar pensijos; baigus vykdymo procesą, pasiūlymas sumokėti vykdymo išlaidas su išlaidų paskaičiavimo lentele (kadangi A. B. jų niekada nemoka, kreiptasi į teismą dėl vykdymo išlaidų priteisimo); taip pat skelbimai laikraščiuose, nepavykus A. B. įteikti registruotų siuntų.

8.11. Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. birželio 9 d. apklausta liudytoja L. T. paaiškino (t. 1, b. l. 25-26), kad ji nuo 2008 m. gruodžio 1 d. dirba Kauno rajono apylinkės teismo teisėja, o iki to, dirbo teisėja Jonavos rajono apylinkės teisme. Ji buvo pradėjusi nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje A. B. buvo kaltinamas BK 232 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Kadangi ji buvo perkelta dirbti į Kauno rajono apylinkės teismą, šios baudžiamosios bylos neišnagrinėjo. Be to, ji yra nagrinėjusi ir civilinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. skundą dėl antstolės R. M. veiksmų. Ji yra susipažinusi su A. B. 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu, kuriame nurodoma, kad ji su antstole prievartauja turtą. Jonavos rajono apylinkės teismo nutartimi šio A. B. pareiškimo kopija buvo perduota Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

8.12. Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. birželio 11 d. apklausta liudytoja J. P. paaiškino (t. 1, b. l. 27-28), kad ji yra Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja, 2010 m. vasario 10 d. Jonavos rajono apylinkės teismo pirmininkės rezoliucija jai buvo pavesta nagrinėti civilinę bylą Nr. 2-7-737/2010 pagal ieškovų A. B., A. A. B. ir V. B. ieškinį Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo. 2010-02-24 šioje byloje faksu teisme buvo gautas A. B. pareiškimas (užregistruotas teismo raštinėje), kuriame jis reiškia nušalinimą teisėjai J. B., Jonavos rajono apylinkės teismui bei Kauno apygardos teismui. Tame pareiškime A. B. apkaltino teisėjas J. B. ir L. D. turto prievartavimu, plėšikavimu, nemokėjimu aritmetikos. Šio pareiškimo kopiją nutartimi ji perdavė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai išsiaiškinti, ar A. B. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Kadangi A. B. nurodytame pareiškime reiškė nušalinimą ir Kauno apygardos teismui, klausimas buvo perduotas spręsti Lietuvos apeliaciniam teismui.

8.13. Ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. birželio 11 d. apklausta liudytoja M. S. paaiškino (t. 1, b. l. 29-30), kad ji yra Jonavos rajono apylinkės teismo raštinės vertėja, tačiau jai pavesta registruoti teisme gaunamus dokumentus. 2010 m. vasario 24 d. gauto A. B. pareiškimo ji neskaitė, tik priskyrė pareiškime nurodytai bylai.

8.14. Ikiteisminio tyrimo metu, po įtarimų pareiškimo, A. B. 2010 m. gruodžio 20 d. pateikė paaiškinimą dėl jam pareikšto įtarimo pagal BK 232 straipsnį (t. 1, b. l. 99), kuriame nurodė, kad negalėjo būti padaryta ir nepadaryta nusikalstama veika, nes: tuo pačiu negalėjo būti ir nebuvo tiesioginės ar netiesioginės tyčios; dėl Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjų ir antstolės R. M. nemokėjimo elementarių matematikos veiksmų, užsiimant turto prievartavimu ir plėšikavimu, yra pareikšta tik nuomonė, kuri yra pagrįsta tikrais ir neišgalvotais faktais apie neteisėtus ir nusikalstamus veiksmus, kurios negalima riboti, nors nuomonės reiškimo forma gali būti užgauli ar įžeidžianti. Tai, kad išsakyta nuomonė yra pagrįsta realiais faktais, įrodo visa eilė prokurorų nutarimų ir teismo nutarčių (t. 1, b. l. 100-105): civilinė byla pagal jo ieškinį taip ir nepradedama nagrinėti, perduodama iš vieno teismo į kitą; jam nesiunčiami teismo šaukimai, kad jo skundai būtų palikti nenagrinėtais arba atmesti, taip dengiant antstolės R. M. neteisėtus veiksmus; Jonavos rajono apylinkės teismas neteisingai priteisia vykdymo išlaidas pagal nurodytos antstolės neteisingus paskaičiavimus, ką konstatuoja aukštesnysis teismas, tačiau Jonavos rajono apylinkės teismas į tai nereaguoja.

9. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus procedūrinius pažeidimus, t. y. nebuvo sudaryta galimybė kaltinamajam užduoti klausimus visoms nukentėjusiosioms bei kaltinimo liudytojams, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu, dalyvaujant A. B., buvo gauti šie duomenys:

9.1. Liudytoja L. T. parodė, kad maždaug prieš šešis metus, 2010 m. jai dirbant Jonavos rajono apylinkės teisme teisėja, buvo gautas bylininko, galimai civilinėje byloje, pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo ir šiame pareiškime buvo parašyta, kad ji prievartauja kartu su antstole R. M. turtą, teisėjos L. D. ir J. B. irgi prievartauja turtą, plėšikauja ir nemoka aritmetikos. Pareiškimas buvo parašytas raštu, kuris buvo prieinamas ne tik tai jai, t. y. duotas perskaityti, bet su juo susipažino ir teismo darbuotojos, kurios registravo pareiškimą. Tuo A. B. viešai, užgauliai, raštu pažemino jos kaip teisėjos garbę ir orumą ir visų teisingumo sistemoje dirbančių teisėjų garbę ir orumą, nes tokiais posakiais neigiamai apibūdino ir nepagrįstai žemino teisėjus. Nukentėjusiąja ji atsisakė būti pripažinta, nes norėjo dalyvauti procese dėl laiko stokos, suprato, jog procesas bus ilgas. Vis dėlto, mano, jog buvo įžeista, nes A. B. ją kaltino nusikaltimo padarymu – turto prievartavimu.

9.2. Nukentėjusioji J. R. (ankstesnė pavardė B.) parodė, kad įvykio tiksliai neprisimena, nes jau praėjo daug laiko. Nagrinėjo civilinę bylą, bet nežino ar tikrai tą, nes A. B. bylų Jonavos teisme buvo labai daug. Mano, jog pareiškimas buvo gautas jos nagrinėjamoje byloje. Tame pareiškime buvo parašyta, kad ji nemoka aritmetikos, o po to ji negali pasakyti ar tame pačiame pareiškime, ji buvo apkaltinta nusikaltimo padarymu – plėšikavimu ir turto prievartavimu. A. B. reiškė nušalinimus kiekvieną posėdį ją vadindamas „artiste“. Tuo metu ji nagrinėjo antstolės pareiškimus dėl vykdymo išlaidų priteisimo ir yra nagrinėjusi vieną prašymą antstolės R. M., kurį patenkinus buvo priteistos iš A. B. vykdymo išlaidos, Kauno apygardos teismas tas vykdymo išlaidas sumažino. Daro prielaidą, jog galbūt dėl to kaltinamasis padarė išvadą, jog ji nemoka matematikos, bet dėl tos aritmetikos ji neįsižeidė. Dėl plėšikavimo ir prievartavimo, mano, jog tai A. B. pareiškė norėdamas pažeminti ir užgauti teisėjus. Kaltinamasis yra baigęs teisės mokslus, todėl puikiai supranta šių sąvokų turinį. Šie žodžiai ją užgavo, įžeidė ir pažemino. Iki šio pareiškimo buvo dar kokie trys lengvai įžeidžiantys kaltinamojo atsiųsti pareiškimai. A. B. galėjo padaryti išvadą, kad klaidą ji padarė jo nenaudai, tai dėl to jis sakė, kad jį apiplėšė, bet kaltinamasis siekė tą civilinę bylą užvilkinti, kad teisėjas įsižeistų, kad teisėjas nusišalintų, kad vyktų procesas kuo ilgiau. Visi dokumentai yra registruojami raštinėje, taigi raštinės darbuotoja jai atnešė tą pareiškimą, o ar ši skaitė ar neskaitė, ji nežino, bet ji pareiškimą perskaitė, jis nebuvo įdėtas į voką. Pareiškimą skaitė ir jos sekretorė.

9.3. Nukentėjusioji R. M. parodė, kad neprisimena, kas jai pagarsino A. B. pareiškimą, tačiau jame išsakytos ir nurodytos aplinkybės ją žeidžia, jos kartojasi visuose kaltinamojo raštuose ir prieš ir po šio įvykio, tai ne tik įžeidimas, bet ir pažeminimas, tai yra siekimas sumenkinti garbę ir orumą aplinkinių, darbuotojų akyse, jos kaip antstolės autoritetą teismo akyse, kitų pareigūnų, jos darbuotojų akyse. Ji turi dvidešimt vykdomųjų A. B. bylų. Kaltinamasis taip elgiasi sąmoningai, siekdamas padaryti poveikį. A. B. teiginius apie turto prievartavimą supranta kaip jos šmeižtą, kaip nusikalstamą veiką, darant poveikį kažkokiam asmeniui, siekiant iš jo apgaule, per jėgą, smurtu išgauti turtą. Jokių daiktų, turto iš A. B. nėra paėmusi, jo bute nėra buvusi. Kaltinamasis turto prievartavimą sutapatina su priverstiniu skolų išieškojimu vykdymo procese, kadangi skolų geruoju nemoka.

9.4. Liudytoja J. P. parodė, kad Jonavos rajono apylinkės teisme nagrinėjo civilinę bylą, kur buvo gautas procesinis dokumentas, jis buvo pasirašytas A. B. pavarde, kaip ieškovo, dokumente buvo teisėjus įžeidžiantys žodžiai. Kadangi įžvelgė, kad tai gali būti nusikalstamos veikos požymis, tai šį procesinį dokumentą išsiuntė Generalinei prokuratūrai. Kaltinamojo pareiškimas buvo gautas raštinėje, kur užregistruotas, įvestas į LITEKO sistemą. Taigi su pareiškimu susipažino ne vienas asmuo. Liudytoja neprisiminė, ar buvo gautas 2010 m. vasario 24 d. faksu atsiųstą dokumentą pagrindžiantis originalus dokumentas. Pats pareiškimo tekstas buvo nekorektiškas, todėl ir perdavė spręsti Generalinei prokuratūrai.

9.5. Liudytoja M. S. parodė, kad ji įvykio metu dirbo Jonavos rajono apylinkės teismo raštinėje, užregistruodavo gaunamus dokumentus, įvesdavo į LITEKO sistemą, tuomet atiduodavo dokumentą teisėjui. Taip pat dirbo vertėja. Iš pradžių paskaitydavo dėl ko dokumentas yra atsiųstas, jei būtų skaičiusi visų dokumentų pilną turinį, tai nebūtų laiku suspėjusi atlikti savo funkcijų. A. B. atsiųsto dokumento viso neskaitė, todėl apie jo turinį nieko nežino. Užregistruotą ir įvestą į LITEKO sistemą dokumentą, ji atiduoda teisėjui, kitiems asmenims nerodo. Ar dokumentas buvo gautas tik faksu, ar ir paštu, nepamena. Dokumentai nešami tam, kam jie skirti.

9.6. Liudytoja N. A. parodė, kad dirba Jonavos rajono apylinkės teisme administracijos sekretore. M. S. yra jos buvusi bendradarbė. Jos santykiai su teisėja J. R. ir M. S. yra kolegiški. Apie šią bylą ji nieko nežino. Ji priimu iš piliečio tik raštus. Jei jie pateikti faksu, tai faksas iki šio mėnesio pradžios buvo teismo pirmininkės kabinete. Sekretorė gaudavo dokumentus, juos atnešdavo užregistruoti. Visus raštus, kuriuos ji gauna, taip pat faksu, paštu gautus raštus registruodavo M. S.. Ji, jei ir gaudavo dokumentus, tai jų neregistruodavo. Juos nešdavo užregistruoti M. S.. Ji tik atiduodavo į raštinę. Ji gali uždėti žymą ant dokumentų „gauta“, bet registruoja ir deda žymas M. S., jei ši neuždeda, tuomet ji gali uždėti.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarti įrodymai sudaro pagrindą manyti, jog A. B. veiksmai buvo neteisėti, priešingi visuomenėje priimtiniems elgesio standartams, tačiau juose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos (BK 232 straipsnis). Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Teismų praktikoje pripažinta, kad šiame įstatyme įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad teismų, kurie yra teisingumo garantai ir vaidina fundamentalų vaidmenį teisės viršenybės principu valdomoje valstybėje, darbui reikia visuomenės pasitikėjimo, todėl jie turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų išpuolių (e. g. Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgment of 27 May 2003; Łopuch v. Poland, no. 43587/09, judgment of 24 July 2012).

11.1. Objektyviąją BK 232 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties pusę sudaro viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Užgauliu pažeminimu BK 232 straipsnio prasme gali būti pripažįstamas teisėjo asmenybės, atskirų jo savybių, veiksmų, poelgių viešas vertinimas, šiurkščiai pažeidžiant įprastas, visuomenėje priimtas elgesio taisykles. Pagal teismų praktiką, užgaulumas reiškia veiksmus ar vertinimus, kurie akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą (t. y. jo garbės ar orumo žeminimą) matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352/2012).

12. Nagrinėjamu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl to, kaip 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas dėl nušalinimo pateko į Jonavos rajono apylinkės teismą. Apylinkės teismas išsamiai aptarė, kodėl laiko, jog minėtą pareiškimą pateikė būtent A. B., šiems teiginiams aukštesnysis teismas pritaria, todėl šiuo aspektu nesikartoja. Pažymėtina, jog pats apeliantas savo skunde apygardos teismui pateikia prieštaringus duomenis: iš pradžių teigia, jog nėra aišku, kaip pareiškimas dėl nušalinimo pateko į civilinę bylą, ginčija, jog šį veiksmą atliko jis, vėliau jau sutinka, jog minėtą pareiškimą pateikė, tačiau ne tikslu viešai užgauliai pažeminti teismą ar teisėją, bet siekiant nušalinti Jonavos rajono apylinkės teismą ir teisėją J. B. (šiuo metu Ramanauskienę) nuo civilinės bylos nagrinėjimo. Dar toliau skunde aiškinama, kad nors ir pateikė pareiškimą, tačiau tai padarė atsitiktinai, per klaidą, netyčia. Taigi apeliantas iš esmės pripažįsta, jog 2010 m. vasario 24 d. datuotą pareiškimą jis pateikė teismui, tačiau stengiasi sumenkinti šio pareiškimo turinį bei pateikimo aplinkybes. Pareikšti teismui nušalinimą yra įstatymo garantuojama atitinkamų proceso dalyvių teisė, tačiau jos realizavimas privalo vykti laikantis konkrečių procedūrinių reikalavimų. Įgyvendindamas įstatymo garantuojamą teisę, asmuo negali savo interesų iškelti aukščiau kitų asmenų teisių ir interesų, tokiu būdu sumenkindamas ar pažemindamas kitus asmenis. Kadangi teisėjų kolegija laiko nustatyta, jog 2010 m. vasario 24 d. pareiškimą pateikė apeliantas, todėl nėra pagrindo išsamiai analizuoti A. B. keliamas gynybos versijas, jog civilinės bylos, kurioje buvo pateiktas minėtas pareiškimas, eiga aktyviai domėjosi dar du ieškovai, kurie nebuvo apklausti teisiamajame posėdyje, taip pat tai, kad 2010 m. vasario 24 d. naktį, t. y. tuomet, kai faksu buvo išsiųstas analizuojamas pareiškimas, jis buvo Kaune ir prižiūrėjo velionę motiną. Apklausti kitus civilinės bylos Nr. 2-15-559/2009 proceso dalyvius nėra jokio pagrindo, kadangi pareiškimas yra pasirašytas A. B., pareiškimo turinys atitinka jo tikrąją valią, kadangi apeliantas pripažįsta, jog šiuo pareiškimu siekė nušalinti Jonavos rajono apylinkės teismą bei teisėją J. B., be to, apeliantas pripažino, jog turto prievartavimu ir plėšikavimu jis laiko nepagrįstą ir neteisėtą, per didelių vykdymo išlaidų priteisimą. Taigi, asmeniui, nerašiusiam minėto pareiškimo, jo turinys nebūtų puikiai žinomas. Tai, jog baudžiamojoje byloje nėra 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo originalo, nėra procesinis pažeidimas, nes byloje yra minėto pareiškimo kopija, kuri tinkamai patvirtinta ir nekelia abejonių jos tikrumu.

13. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja J. B. yra nagrinėjusi civilinių bylų, kuriose dalyvavo ir nuteistasis A. B.. Civilinėje byloje Nr. 2-32-559/2008 buvo tenkintas antstolės R. M. prašymas dėl 395,20 Lt vykdymo išlaidų priteisimo iš skolininko A. B., tačiau Kauno apygardos teismas Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimo dalį dėl 18 proc. PVM priteisimo panaikino ir vykdymo išlaidas sumažino iki 334,92 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad teisėjo priimti sprendimai, kurie vėliau yra panaikinami aukštesniojo teismo ar kurie proceso dalyvio nuomone yra neteisėti ir nepagrįsti, nesuteikia teisės šiam proceso dalyviui rodyti nepagarbą teismui. Akivaizdu, jog nuteistojo teiginiai: „nemoka aritmetikos“, „prievartauja turtą“, „plėšikauja“, yra tiesiogiai susiję su aukščiau minėtu aukštesnės instancijos teismo pakeistu Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimu. Turto prievartavimas bei plėšimas yra baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios sąvokos pačios savaime žemina teisėjų garbę ir orumą, yra užgaulios. Vis dėlto, svarbu įvertinti, jog A. B. pareiškime nėra vartojama necenzūrinių žodžių ar vulgarios leksikos. Nors apelianto išreikštas kritiškas požiūris į teisėjų darbą yra nepriimtinas, tačiau tikslo nukentėjusias teisėjas apkaltinti nusikalstamų veikų darymu nuteistasis neturėjo. Tokiu teisiškai nepriimtinu būdu A. B. siekė išreikšti savo nepasitenkinimą dėl jo atžvilgiu priimamų sprendimų ir sustiprinti savo teiginį, jog yra pagrindas nušalinti Jonavos rajono apylinkės teismą ir teisėją J. B. nuo civilinės bylos Nr. 2-15-559/2009 nagrinėjimo. Nepritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vien faktas, kad A. B. turi aukštąjį teisinį išsilavinimą įrodo, jog jis tyčia kaltino nukentėjusiąsias nusikalstamų veikų padarymu, tokiu būdu siekdamas jas užgauliai pažeminti. Vis dėlto, nėra pagrindo teigti, jog apeliantas išreiškė tik savo subjektyvią nuomonę, kas nesukelia jokių teisinių pasekmių.

13.1. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši – individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tuo tarpu nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė negali kilti. Nagrinėjamu atveju nukentėjusios teisėjos nėra teistos už jokių nusikalstamų veikų padarymą, A. B. tai neabejotinai buvo žinoma ir suprantama, kadangi priešingu atveju teisėjos negalėtų dirbti teismų sistemoje. Nepaisant to, nuteistasis pateikė itin kategoriškus teiginius, suvokdamas, jog tai netiesa.

14. Sprendžiant apie veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį tokio pobūdžio bylose itin svarbu atidžiai įvertinti nustatytų aplinkybių visumos pavojingumą: kokius adresatus ši informacija pasiekė, kokią reakciją tokia informacija sukėlė, galėjo sukelti, t. y. koks buvo pats viešumo pobūdis. Pagal kasacinio teismo praktiką teismo teisėjo užgaulus pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010). Būtina įvertinti tai, jog minėti neteisingi faktai į plačiąją visuomenę nepasklido, t. y. įvertinamas A. B. 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo pateikimo tretiesiems asmenims būdas. Šis pareiškimas nebuvo platinamas spaudoje, televizijoje, internete ar kitose masinio informavimo priemonėse. Pareiškimas buvo pateiktas Jonavos rajono apylinkės teismui, kur buvo užregistruotas liudytojos M. S.. Tačiau pastaroji tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nurodė, jog A. B. atsiųsto dokumento išsamiai neskaitė, todėl apie jo turinį nieko nežino. Šį dokumentą ji tik užregistravo, įvedė į LITEKO sistemą ir atidavė teisėjai, kuriai jis buvo skirtas. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad galimybę susipažinti su A. B. pareiškimu turėjo ir nagrinėjimui bylą rengiantis teisėjo padėjėjas, taip pat kiti byloje dalyvaujantys asmenys, išreiškę pageidavimą susipažinti su byla, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, nagrinėjęs A. B. pareiškimą dėl nušalinimo, kiti šio teismo darbuotojai, nepagrindžia fakto, jog visi aukščiau minėti asmenys iš tiesų susipažino su 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo turiniu ir šį pareiškimą suvokė kaip užgauliai žeminantį jame nurodytų teisėjų garbę ir orumą. Priešingai, rimtų žalingų pasekmių analizuojamas pareiškimas nesukėlė. Pareiškimo turinys nepadarė esminės įtakos nuomonės apie teisėjas J. B., L. D., L. T. ir antstolę R. M. pakeitimui. Dėl teiginio, jog nemoka aritmetikos, teisėja J. R. (buvusi B.) teigė neįsižeidusi, kitos nukentėjusiosios taip pat pažymėjo, kad jas įžeidė tik teiginiai apie turto prievartavimą ir plėšikavimą. Tačiau visi šie teiginiai yra susiję, jie buvo skirti atkreipti dėmesį į tai, kad buvo priimtas pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstas sprendimas civilinėje byloje. Kadangi BK 232 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, svarbu aptarti ir tai, kaip pats A. B. suvokė savo išsakytas mintis ir galimas jų pasekmes. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, užduodamas klausimus nukentėjusiajai L. D., nuteistasis retoriškai klausė, kaip įvardyti nepagrįstą ir neteisėtą per didelį vykdymo išlaidų priteisimą, jei ne turto prievartavimu ar plėšikavimu. Taigi apeliantas, nerasdamas korektiškų, teisiškai neutralių žodžių, pasirinko teisėjų autoritetą menkinančius teiginius, prasilenkiančius su realybe. Tokiu būdu A. B. siekė sumenkinti nukentėjusių teisėjų darbą, diskredituoti jas kolegų akivaizdoje. Užgaulumo požymis, kuris skiria baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės, paprastai reiškia didesnį pažeminimo laipsnį, o tai yra susiję su veikos pavojingumo vertinimu (Baudžiamoji byla Nr. 2K-476/2014). Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. Iš aptarto darytina išvada, kad nuteistojo A. B. veiksmai atitinka BK 232 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau kita dalis šio teismo išvados, kad S. S. veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, jog būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrįsta tinkamais teisiniais argumentais, vertinant nustatytų aplinkybių visumos pavojingumą. Šios bylos kontekste viešumas nebuvo itin didelis, todėl konstatuotina, kad jis nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio A. B. reikėtų traukti baudžiamojon atsakomybėn.

15. Šiuo atveju, spręstina, jog A. B. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 186¹ straipsnyje, požymių. Atribojant BK 232 straipsnyje numatytą nusikaltimą nuo ATPK 186¹ straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo, pastebėtina, jog šiose normose įtvirtintų veikų sudėtys nėra analogiškos. Pagal BK 232 straipsnį, kaip minėta, inter alia atsako tas, kas viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. O administracinė atsakomybė pagal ATPK 186¹ straipsnį kyla už trukdymą teismui vykdyti teisingumą, teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę skiria veikos pavojingumas ir viešas pobūdis, taip pat veikos padarymo motyvai, sukeltos teisinės pasekmės (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2013). Taigi nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą, kuris yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti Baudžiamojo kodekso straipsnio dispoziciją, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę (ATPK 186¹ straipsnį nuo BK 232 straipsnio) skiria ne tik veikos pavojingumas, bet ir viešas pobūdis. Viešumas, kai užgauli informacija pasiekia keletą asmenų ir kai viešumas pasireiškia daug plačiau, pavyzdžiui, per žiniasklaidos priemones, viešo teismo posėdžio metu ir pan., yra skirtingo pavojingumo laipsnio ir į tai reikia atsižvelgti teisiškai vertinant veiką (Baudžiamoji byla Nr. 2K-476/2014). Konstatuotina, kad šios bylos kontekste viešumas nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio apeliantą reikėtų traukti baudžiamojon atsakomybėn. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

15.1. Užgaulus pažeminimas, kuris įtvirtintas BK 232 straipsnyje, reiškia didesnį pažeminimo laipsnį nei teisėjo autoriteto pažeminimas, įtvirtintas ATPK 186¹ straipsnyje. Užgaulus pažeminimas turėtų būti vertinamas kaip itin skaudžiai įžeidžiantis, įžūlus, piktas, niekinantis, šmeižikiškas, atžarus, sukeliantis realias žalingas pasekmes veiksmas. Nors analizuojamu atveju nukentėjusios teisėjos bei antstolė teigė įsižeidusios dėl joms skirtų A. B. raštiškų teiginių, tačiau, jau minėta, realių žalingų pasekmių pareiškimo dėl nušalinimo padavimas Jonavos rajono apylinkės teismui nesukėlė: nukentėjusių teisėjų bei antstolės reputacija esmingai nebuvo pabloginta, A. B. pareiškimas kitiems teismo darbuotojams nesukėlė itin neigiamos reakcijos, pasipiktinimo ir pan. Tokiais atvejais paprastai taikoma administracinė atsakomybė. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi pažeidėjas nubaustas pagal ATPK 186¹ straipsnį dėl teismo posėdžio metu išreikštų teiginių: „jūs esate suįžūlėjusi teisėja“, „sufabrikavote bylą“, „gal jūs narkotikų apsiėdę“ (Panevėžio apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-191-134/2014). Iš esmės analogiškus A. B. elgesiui veiksmus, kaip užtraukiančius administracinę atsakomybę, vertina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pavyzdžiui, byloje Nr. N62-531/2011 pažeidėja administracine tvarka nubausta už pareiškimo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui pateikimą, kuriame buvo nurodyta, jog minėto teismo teisėjai fabrikuoja bylas, rašo nusikalstamus sprendimus, už dokumentų klastojimą teisėją J. E. reikėtų sodinti į kalėjimą, be to, šališkų teisėjų pagalba buvo išreketuota iš pažeidėjos 100 Lt bauda. Šioje byloje pažymėta, jog įžeidžiančio turinio rašto rašymas peržengia nuomonės reiškimo ribas ir yra nepriimtinas civilizuotoje visuomenėje, tačiau galimos atsakomybės baudžiamąja tvarka klausimas šiuo atveju nebuvo sprendžiamas. Taigi A. B. atžvilgiu iš karto pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nebuvo tinkamai įvertintos kitos teisinės priemonės, kurios šiuo atveju būtų pagrįstos ir atitiktų jo veiksmų pobūdį bei pavojingumo laipsnį. Baudžiamoji atsakomybė visada yra ultima racio (paskutinė, kraštutinė) priemonė, taikoma tik tuomet, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negalima užtikrinti pažeistų nukentėjusių asmenų teisių gynimo.

15.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu taikyti A. B. administracinę atsakomybę nebėra prasmės. Nuo galimo administracinio teisės pažeidimo padarymo jau yra praėję daugiau nei šešeri metai ir keturi mėnesiai. Baudžiamasis procesas vyko labai ilgai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas du kartus grąžino šią baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo dėl procesinių pažeidimų padarymo, visa tai neabejotinai kėlė tam tikrus nepatogumus bei ribojimus apeliantui. A. B. buvo taikytos įvairios kardomosios priemonės: nuo sąlyginai švelnių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, periodinio registravimosi policijos įstaigoje, iki pačių griežčiausių ir labiausiai asmens laisvę varžančių procesinių prievartos priemonių – namų arešto bei suėmimo. Darytina išvada, jog šios taikytos sankcijos padarė atitinkamą poveikį apeliantui, todėl naujo proceso pradėjimas pagal administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną nebūtų nei tikslingas, nei efektyvus.

Dėl apeliaciniame skunde keliamų procesinės teisės pažeidimų

16. Aukštesnės instancijos teismas atmeta A. B. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismo teisėja J. K. buvo šališka. Nors minėta teisėja padarė procesinį pažeidimą, t. y. dalyvaujant kaltinamajam apklausė tik vieną nukentėjusią teisėją L. D., o kitų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tik pagarsino, tokiu būdu nesudarydama galimybės A. B. užduoti klausimus nukentėjusiosioms bei kaltinimo liudytojams, tačiau šis procesinis pažeidimas nepatvirtina, jog bylą nagrinėjusi teisėja būtų turėjusi asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi ar išankstinį neigiamą, priešišką nusistatymą A. B. atžvilgiu. Teiginiai, jog teisėja J. K. savo veiksmus derino su Kauno miesto apylinkės ir apygardos prokuratūromis yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais duomenimis, todėl plačiau neanalizuojami. Nors apeliantas skunde reiškia nepasitenkinimą ir dėl, jo teigimu, priverstinai paskirto advokato R. L., tačiau tai taip pat nepatvirtina teisėjos šališkumo. Teisėja J. K. 2011 m. liepos 13 d. nutartimi perduodama bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje nutarė kaltinamajam A. B. skirti gynėją BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. motyvuotai nurodydama priežastis, kodėl šiuo atveju gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Teisėja pažymėjo, jog A. B. yra nustatytas 30 proc. darbingumo lygis, be to, byla perduota teismui 2011 m. gegužės 30 d., o kaltinamasis iš suėmimo paleistas tik 2011 m. gegužės 17 d. Siekiant užtikrinti kaltinamojo teisių tinkamą įgyvendinimą, buvo įpareigotos Kauno ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkti A. B. gynėją. Taigi advokatą R. L. ginti kaltinamąjį A. B. parinko ne teisėja J. K., tačiau Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatorė (t. 2, b. l. 105). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog apeliantas pageidavo pasikviesti sau tinkamą gynėją iš Vokietijos Federacinės Respublikos (t. 2, b. l. 133), nes teigė esantis Vokietijos Federacijos pilietis, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu pateikė užklausą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kurio direktorius informavo, jog Migracijos departamentas neturi duomenų apie tai, kad A. B. būtų įgijęs Vokietijos ar kitos valstybės pilietybę. Jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, 1990 m. gruodžio 20 d. pasirašęs pasižadėjimą Lietuvos Respublikai pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punktą (t. 2, b. l. 150). Taigi bylą pirmąja instancija nagrinėjusi teisėja pagrįstai neatleido advokato R. L. nuo tolesnio bylos nagrinėjimo, be to, advokatas R. L. dar 2011 m. spalio 18 d. teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, kad jo ginamasis A. B. nesiteikia su juo bendrauti ir pažeidžia nuostatas dėl bendros gynybos taktikos, strategijos derinimo, tačiau jo priedermė yra bet kokiu atveju ginti kaltinamąjį.

17. Dar vienas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas A. B. apeliacinio skundo teiginys yra tai, jog buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą. Apelianto nuomone, kaltinamajame akte nėra jokių duomenų apie nusikalstamos veikos padarymo būdą, padarinius, kitas svarbias aplinkybes, kurios pagrįstų kaltinimą. Su šiuo vertinimu aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

17.1. Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame galutinai formuluojamas kaltinimas asmeniui, kartu apibrėžiamos baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo ribos. Vadovaudamasis BPK 218 straipsniu, prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, atlikęs šiame straipsnyje numatytus veiksmus, surašo kaltinamąjį aktą ir jį kartu su visa bylos medžiaga perduoda teismui, kuriam ta byla teisminga. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tik tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2013). Visiškai normalu, jog teisminio nagrinėjimo metu gali paaiškėti naujų veikos padarymo aplinkybių, tačiau kiekvienu tokiu atveju perrašyti kaltinamojo akto įstatymas nereikalauja. Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kaltinamajame akte smulkiai detalizuoti visų duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybių pateikti išbaigtus vienareikšmius duomenis, kadangi išsamiai šie duomenys yra analizuojami teisiamajame posėdyje atliekant įrodymų tyrimą ir juos įvertinus teismas priima galutinį sprendimą, motyvuodamas, kodėl sprendimą grindžia vienais ar kitais įrodymais.

17.2. Nagrinėjamu atveju byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka jam keliamus reikalavimus. Jame nurodyti visi BPK 219 straipsnyje numatyti duomenys, t. y. teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas, įtariamojo asmens duomenys, nusikalstamos veikos aprašymas, duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kita rašytinė ikiteisminio tyrimo medžiaga), BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką, įtariamojo gynėjo duomenys, įtariamojo pozicija dėl inkriminuoto įtarimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas nėra BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinasis požymis, tačiau prokuroras konkrečiai nurodė, kaip, jo vertinimu, pasireiškė užgaulus teisėjų bei antstolės pažeminimas, t. y. pareiškime dėl nušalinimo nurodant teiginius, jog teisėjos J. B. ir L. D. nemoka elementarių matematikos veiksmų, užsiima turto prievartavimu ir plėšikavimu, o teisėja L. T. ir antstolė R. M. užsiima turto prievartavimu. BK 232 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, tai reiškia, jog šis nusikaltimas vertintinas kaip baigtas nuo konkrečių viešų žeminančių teisingumą vykdančius asmenis veiksmų atlikimo, todėl kaltinamajame akte, priešingai nei nurodo apeliantas, nebuvo pagrindo detalizuoti kilusius padarinius. Tai, jog antstolė R. M. nėra teisingumą vykdantis asmuo, yra aptarta skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog antstolei R. M. adresuoti užgaulūs žodžiai pažemino teisėjų garbę. Nepaisant šio kaltinimo formuluotės netikslumo, kaltinamojo akto turinys niekaip nesuvaržė kaltinamojo teisės į gynybą ir netrukdė bylos išsamiam nagrinėjimui nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme.

18. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir BPK 257 straipsnio, numatančio, jog nustačius, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nenurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui, reikalavimų. Nagrinėjamu atveju kitų A. B. galimai padarytų nusikalstamų veikų nenustatyta, taip pat nėra jokių pagrįstų duomenų, kad kaltinamajame akte nurodytą veiką galėjo padaryti kitas asmuo, todėl kreiptis į prokurorą vadovaujantis minėtu straipsniu nebuvo objektyvaus pagrindo.

19. Apeliantas skunde pažymi, jog nuosprendyje jam į laisvės atėmimo bausmės laiką yra įskaitytas neteisėtas sulaikymas neteisėtos kratos pagrindu ir neteisėtas suėmimas kardomojo kalinimo pagrindu. Baudžiamosios bylos medžiaga liudija, kad Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras 2010 m. liepos 21 d. kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismą su prašymu priimti nutartį dėl kratos A. B. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), ir pagalbinėse patalpose, siekiant surasti įtariamąjį A. B., kadangi jis kviečiamas neatvyko į apklausą, jo taip pat nepavyko ir atvesdinti (t. 1, b. l. 69). Kėdainių rajono apylinkės teismas 2010 m. liepos 21 d. nutartimi sankcionavo kratos darymą (t. 1, b. l. 70), tačiau Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi kratos atlikimą pripažino neteisėta (t. 1, b. l. 74). Taigi, nors atlikta krata, siekiant surasti A. B. buvo pripažinta neteisėta, tačiau pagrindas laikinai sulaikyti asmenį buvo, kadangi neatvykdamas į apklausas, neįsileisdamas policijos pareigūnų, A. B. aktyviais veiksmais kliudė atlikti procesinius veiksmus, t. y. trukdė procesui. Atlikus būtinus procesinius veiksmus, dar tą pačią dieną, t. y. 2010 m. rugpjūčio 2 d., A. B. nedelsiant buvo paleistas iš sulaikymo (t. 1, b. l. 107), jam paskirta švelnesnė kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kadangi A. B. savo kaip įtariamojo pareigų ir toliau nevykdė, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpė, todėl buvo paskelbta jo paieška, 2011 m. balandžio 12 d. BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi jam paskirtas suėmimas. Suradus įtariamąjį, 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi suėmimo terminas jam nustatytas vienam mėnesiui, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi minėta Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis panaikinta. Taigi, nors aukštesniojo teismo nutartimi A. B. ikiteisminio tyrimo metu taikytas suėmimas buvo pripažintas neteisėtu, tačiau tai nėra pagrindas šio laikotarpio neįskaityti į skiriamos bausmės laiką, kadangi įstatymas numato realaus, faktinio laikino sulaikymo ir suėmimo įskaitymą į bausmės laiką. Tuo tarpu kompensacijos klausimas dėl neteisėtų procesinių veiksmų atlikimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, todėl visi aukščiau minėti laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpiai nėra aktualūs, nes apeliantui neskiriama jokia baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė.

20. Apeliaciniame skunde A. B. nurodo ir tai, kad jo atžvilgiu buvo vykdoma diskriminacija dėl jo tautybės ir pilietybės, tačiau kaip pasireiškė minima diskriminacija, apeliantas nedetalizuoja. Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą bei patikrinęs bylą nagrinėjusios teisėjos atliktus procesinius veiksmus, jokių apelianto diskriminacijos apraiškų nenustatė. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas užtikrino, jog proceso metu būtų gerbiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės bei užtikrino, jog nebūtų tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, kalbos, socialinės padėties, religijos ar įsitikinimų. A. B. yra Lietuvos Respublikos pilietis, baudžiamasis procesas vyko pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymą.

21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. B. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka (t. 9, b. l. 55, 86, 126, 183). Iš pateiktų pažymų matyti, kad antrinę teisinę pagalbą A. B. teikė advokatai – K. D. ir V. K..

21.1. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl apelianto gynimo iš A. B. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

A. B., a. k. (duomenys neskelbtini), išteisinti iš kaltinimo pagal BK 232 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti A. B. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.