Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-6485-983/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-04-29
Bylos Nr.: eI2-6485-983/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00298-2024-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
Pareiškėjas: Y. P.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI2-6485-983/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00298-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 29 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratė Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

dalyvaujant pareiškėjui Y. P., pareiškėjo atstovui advokatui Ž. K.,atsakovo atstovui D. J.,vertėjui T. T.,

žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Y. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 24S16868, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 24S20037, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 17 d. iki 2029 m. sausio 16 d; 3) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 24S46516, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad 2024 m. sausio 15 d. sprendimas priimtas atsakovui iš esmės nukrypus nuo teismų praktikoje suformuotų užsieniečio galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo pagrindinių taisyklių. Atsakovo 2024 m. sausio 15 d. sprendime nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) precedentai pareiškėjo atvejui nėra aktualūs. Atsakovas, nurodydamas atitinkamas LVAT nutartis, į jas neatsižvelgia kaip į vientisą procesinį dokumentą, parengtą atitinkamų faktinių aplinkybių kontekste.

Nurodo, jog 2024 m. sausio 17 d. sprendime cituojamoje Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. lapkričio 15 d. pažymoje Nr. 18-11993 (toliau – ir Raštas, Išvada) vertinimas, esą pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui pateiktas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2011 metais dirbo Baltarusijos Respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini). Šią informaciją Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė atsakydamas į klausimyno 2 klausimą. Tačiau pareiškėjas nebuvo papildomai apklaustas, nebuvo detaliau aiškinamasi jokia papildoma informacija apie jo darbo pobūdį, atliekamas funkcijas, ryšius ir pan. Trečiasis suinteresuotas asmuo tokią išvadą padarė vien tik vadovaudamasis pareiškėjo pateiktu atsakymu bei bendro pobūdžio informacija apie Rusijos bei Baltarusijos žvalgybą bei jos tikslus. Šiuo atveju, nei VSD, nei Migracijos departamentas net nepaaiškina, kas yra minima unitarinė įmonė (duomenys neskelbtini), koks jos veiklos pobūdis, kada ši įmonė buvo įsteigta/sukurta, kokia šios įmonės veiklos specifika buvo būtent 2011 m. (pareiškėjo darbo joje metu), kas buvo šios įmonės vadovai 2011 m.

Teigia, jog unitarinė įmonė (duomenys neskelbtini)vykdo pastatų, statinių ir inžinerinių tinklų priežiūros bei remonto darbus, teikia patalpų valymo, aplinkos (vejos) priežiūros, avarijų pašalinimo paslaugas. Kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos, šios įmonės veikla susijusi išimtinai su ūkinio techninio pobūdžio (komunalinio tipo) paslaugų teikimo veikla, kurios darbuotojai (nepriklausantys vadovybei) yra paprasčiausi techniniai specialistai: ūkvedžiai, komunalininkai, valytojai, elektrikai, aplinkos tvarkymo specialistai ir pan. Šiuo atveju, pareiškėjo 4 mėnesių trukmės darbas šioje įmonė (studijų metais) paprasčiausiu techniniu darbininku yra nesusijęs su Baltarusijos režimo palaikymu ar žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla. Pareiškėjas darbo santykius su (duomenys neskelbtini) nutraukė 2011 m. Nuo jo darbo įmonėje (duomenys neskelbtini) pabaigos praėjo daugiau nei 12 metų, nuo to laiko jis pakeitė ne vieną darbovietę.

Pažymi, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis kompetentingų valstybės institucijų išvadomis dėl užsieniečio grėsmės nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 4 straipsnio 3 dalis) vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis. Atsižvelgdamas į minėtą įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą ir LVAT praktiką, pareiškėjas pabrėžia, kad VSD išvada negali būti laikoma paneigiančia ar ribojančia Migracijos departamento, kaip savarankiško viešojo administravimo subjekto, kompetenciją atlikti savarankišką užsieniečio individualaus atvejo aplinkybių visumos vertinimą ir priimti nustatytų faktinių aplinkybių visuma ir įstatymų normomis pagrįstą savarankišką sprendimą. Atsakovas 2024 m. sausio 15 d. sprendimo nepagrindė nustatytais objektyviais duomenimis, o tik perkėlė į šį administracinį aktą VSD Išvadą, nepagrįstai suteikdamas jai išskirtinę įrodomąją galią, nekreipdamas dėmesio į tai, kad Išvada pagrįsta vien tik VSD spėjimais ir prielaidomis.

Tvirtina, jog Migracijos departamentas priimdamas 2024 m. sausio 15 d. sprendimą turėjo įvertinti pareiškėjo atliktos tarnybos pobūdį, pareigas, tarnybos trukmę, tarnybos pasibaigimo pagrindą, praėjusį laiko tarpą nuo atliktos karinės tarnybos, pareiškėjo tolesnį darbą (tarnybą) Baltarusijos įvairiose valdžios institucijose, pareiškėjo ryšius su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo. Migracijos departamentas šios informacijos nerinko ir netikrino, o iš sprendimų matyti, kad atsakovas atlikdamas tyrimą apsiribojo tik Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenų kopijavimu. Be to, atsakovas nevertino aplinkybės, kad VSD Išvadoje pateikti duomenys, t. y. <...> pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką <...> yra pateikti būtuoju laiku. VSD Išvadoje pateikta informacija yra pernelyg bendro pobūdžio, niekaip nesusieta konkrečiai su pareiškėjo individualiu atveju.

Teigia, jog 2024 m. sausio 15 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus (atsakė, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai) nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo Baltarusijos Respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjo, šis motyvas parodo atsakovo itin formalų požiūrį į pareiškėjo individualaus atvejo vertinimą, nes 2024 m. sausio 15 d. sprendime ir jame aprašytoje VSD Išvadoje nėra duomenų, kad pareiškėjas palaiko ryšius su kuo nors iš minėtos įmonės (duomenys neskelbtini) ar iš Baltarusijos žvalgybos tarnybų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas taip pat pažeidė teisės aktuose nustatytas klausimynų pildymo sąlygas.

Nurodo, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo išduotą leidimą daugiau nei metus laiko gyveno ir dirbo Lietuvoje, nepadarė jokių teisės pažeidimų. Kartu su pareiškėju Lietuvoje gyvena ir šeima. Pareiškėjo sūnus lanko darželį Vilniuje, jo podukra lanko mokyklą, akivaizdu, kad jo gyvenimas Lietuvoje negali būti siejamas išimtinai su ekonomine nauda, šeima siekia įsitvirtinti Lietuvoje ir čia gyventi, stengiasi integruotis į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjo darbdavys apie jį atsiliepia teigiamai. Klaidingą atsakovo prielaidą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje siejamas išimtinai su ekonomine (darbine) veikla, paneigia pareiškėjo ir jo šeimos aktyvus įsitraukimas į vietos krikščioniškos bendruomenės gyvenimą bei aktyvus dalyvavimas Lietuvos Naujosios apaštalų bažnyčios veikloje. Pamaldos bažnyčioje vyksta lietuvių kalba, tačiau tai nesudaro jokių sunkumų pareiškėjo šeimai dalyvauti pamaldose ir išpažinti tikėjimo tiesas.

Pažymi, jog 2024 m. sausio 17 d. sprendimo priėmimo teisinis pagrindas – UTPĮ 133 straipsnio, nustatančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, 5 dalis, kurioje nurodyta, kad užsieniečiui yra draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Kadangi 2024 m. sausio 17 d. sprendimo faktinis pagrindas yra tas pat, t. y. priimtas remiantis VSD Raštu, todėl pareiškėjas prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą, skunde nurodytais motyvais.

Teigia, kad 2024 m. vasario 8 d. sprendime atsakovas nesiaiškino, ar nėra UTPĮ 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurios draudžia išsiųsti užsienietį. Atsakovas nepateikia jokių motyvų, kurių pagrindu galima būtų vienareikšmiškai vertinti, jog grįžimo atveju pareiškėjui kilmės valstybėje negrėstų pavojus.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nesutinka, kad VSD Išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo bei kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovas mano, kad sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsakovas taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir formalūs dėl to, kad jų turinyje atsispindi VSD Išvada. Šiuo atveju, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Šalies argumentai

Pažymi, jog pareiškėjas skunde nurodo, kad dirbo techniniu darbininku. Tačiau grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Baltarusijos valstybės institucijomis. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems/tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjas įmonėje dirbo tik 4 mėnesius ir pareiškėjo užpildytas klausimynas apie Krymo priklausymą nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus.

Teigia, kad Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas pažeidė teisės aktuose nustatytas klausimynų pildymo sąlygas ir pažymi, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę bei vadovaudamasis teisės aktuose nustatyta tvarka pagrįstai paprašė pareiškėjo užpildyti klausimyną. Migracijos departamentas vertina, kad pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, dėl ko pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Taip pat pareiškėjui nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VSD 2023 m. lapkričio 15 d. rašte pažymėjo, kad pareiškėjas 2011 m. dirbo Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini). Tai valstybinė įmonė, kuri yra pavaldi Baltarusijos Respublikos prezidento reikalų valdybai. VSD nuomone, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri yra pavaldi Baltarusijos Respublikos prezidento reikalų valdybai, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. VSD turima informacija patvirtinta, kad Baltarusijos valstybės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Todėl pareiškėjui – Baltarusijos Respublikos piliečiui gyvenant Lietuvos Respublikoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Teigia, jog be duomenų, kad pareiškėjas yra turėjęs darbo santykių su Baltarusijos Respublikos prezidento reikalų valdybai pavaldžia unitarine įmone, grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui suponuoja ir aplinkybės, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 12 d. buvo nuteistas pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 328 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės apribojimu be nukreipimo į atvirojo tipo pataisos įstaigą – už nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Taigi, pareiškėjas yra turėjęs reikalų su Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijomis, kurios taip pat kontroliuojamos autoritarinio Baltarusijos režimo. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. Baltarusijoje yra atlikęs karinę tarnybą ir įgijęs karinį laipsnį – jefreitoriaus, o tai taip pat kelia papildomą grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, kadangi egzistuoja ir pareiškėjo turėtos sąsajos su karinėmis Baltarusijos struktūromis.

Pažymi, kad pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas nėra nutraukęs ir ryšių su Baltarusijos Respublikoje likusiais gyventi artimaisiais giminaičiais, kurie šiuo metu taip pat dirba valstybinėse įstaigose (organizacijose). Be to, iš skundžiamuose Migracijos departamento sprendimuose pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai (sutuoktinė su nepilnamečiais vaikais) neretai vyksta į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjas ir jo šeima yra išlaikę glaudų santykį su Baltarusijos Respublika, fiziškai į ją vyksta, o jų veiksmai išvykus į Baltarusijos Respubliką Lietuvos Respublikos žvalgybos tarnybų iš esmės negali būti kontroliuojami, todėl išlieka minėta aukšta potenciali grėsmė.

Mano, jog pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, tariamai išimtinai teigiamai charakterizuojančios jo asmenybę, nelaikytinos išskirtinėmis ar reikšmingomis, o atitinka įprastinius teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio duomenis. Todėl legalaus darbo Lietuvos Respublikoje turėjimas, gyvenamojo būsto nuoma, reguliarus maldos namų lankymas ir faktas, kad kartu atvykę ir su pareiškėju gyvenantys nepilnamečiai vaikai lanko Lietuvos Respublikos ugdymo įstaigas niekaip nešalina VSD Rašte padarytos išvados, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje, įvertinus kitus jo biografinius duomenis, žvalgybinę informaciją apie Baltarusijos autoritarinio režimo veikimo prieš Lietuvos Respubliką būdus, dabartinį bendrą geopolitinį kontekstą, kelia realią grėsmę valstybės saugumui.

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VSAT) atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog teisinio pagrindo nesilaikyti atsiliepime nurodytų teisės aktų normų, reglamentuojančių užsieniečių teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje procesus bei taikyti kitokias pareiškėjui išimtines taisykles, nei visiems kitiems užsieniečiams, nėra pagrindo. Be kita ko, pareiškėjui Lietuvos Respublikoje būnant neteisėtai, pastarasis negali šalyje gauti pajamų iš teisėtos veiklos, ir tuo pačiu teistomis priemonėmis užtikrinti savo poreikių bei interesų. Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo pateiktus argumentus, turėtų būti atsižvelgta į pareiškėjo pateiktų duomenų pakankamumą, jų nuoseklumą, teiginių logiškumą ir įstatymo viršenybės principą. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių individualių aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti priimtas ginčijamas sprendimas dėl išsiuntimo.

Tarnyba palaiko Migracijos departamento priimtus sprendimus, sutinka, kad jie yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta ABTĮ nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 24S16868, 2024 m. sausio 17 d. sprendimo 24S20037, 2024 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 24S46516 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4(1) punkte nustatytu aukštos profesinės kvalifikacijos darbo pagrindu. Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad 2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri yra pavaldi Baltarusijos Respublikos prezidento reikalų valdybai.

Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos Respublikos unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, priėmė šiuos sprendimus: 2024 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 24S16868 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 2024 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 24S20037 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių; 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 24S46516 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, kreipėsi su skundu į Regionų administracinį teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. LVAT išaiškino, kad sprendžiant prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jo keliama grėsmė valstybės saugumui išimtinai siejama tik su jo darbu Baltarusijos Respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), tačiau tai niekaip nepagrindžia nei pareiškėjo turimų politinių pažiūrų ar palaikymo Baltarusijos vykdomai agresyviai politikai, nei jo keliamos realios ir akivaizdžios grėsmės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo nuomone, 4 mėnesių trukmės darbas minėtoje įmonėje (techniniu darbininku) nesudaro pagrindo vertinti, kad jis palaiko Baltarusijos režimą ir yra susijęs su Baltarusijos saugumo tarnybų veikla.

Pažymėtina, jog Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Byloje nustatyta, kad atsakovas priimdamas Sprendimą vadovavosi VSD Išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas 2011 m. dirbo Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri, kaip nustatė VSD, yra pavaldi Baltarusijos Respublikos prezidento reikalų valdybai. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad LVAT yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2023 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023).

Taigi, Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, tačiau teismui atliekant Migracijos priimto sprendimo teisminę kontrolę teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Baltarusijos Respublikos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu.

Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors pareiškėjas nurodo, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nesiaiškino, kas yra minima unitarinė įmonė (duomenys neskelbtini)ir koks jos veiklos pobūdis, tačiau teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. VSD Rašte pateikė vertinimą, kad pareiškėjas 2011 m. dirbo Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini)t. y. valstybinėje įmonėje, kuri yra pavaldi Baltarusijos Respublikos prezidento reikalų valdybai. Teismo vertinimu, toks šios įmonės statusas pagrindžia atsakovo išvadą, kad pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri yra pavaldi Baltarusijos Respublikos prezidento reikalų valdybai, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Šią išvadą patvirtina ir VSD turima informacija, kuri patvirtinta, kad Baltarusijos valstybės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Vien faktas, kad pareiškėjas Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini) ėjo techninio darbininko - sistemų administratoriaus pareigas (buvo atsakingas už interneto laidų išvedžiojimą, kabelių tiesimą, klaviatūrų keitimą), kad jis šias pareigas ėjo 2011 m. bei kad darbas truko tik 4 mėnesius ir šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeužima, savaime nereiškia, kad jis ryšių su rėžimui lojaliais asmenimis neturėjo, ar kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas 2011 m. Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Nors skunde pareiškėjas nurodė nebuvęs apklaustas Migracijos departamente ir negalėjo paneigti VSD ir atsakovo įtarimų dėl jo grėsmės, tačiau teismas pažymi, kad nei kartu su skundu, nei teismo posėdžio metu nebuvo pateikti įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo veiklą prieš autoritarinį rėžimą; priešingai, pareiškėjas patvirtino, kad tokių įrodymų nėra. Byloje taip pat nepaneigta VSD nurodyta valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumo pareiga. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1300-525/2024, 2024 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1139-552/2024; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023).

Pažymėtina, kad LVAT panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

Atkreiptinas dėmesys, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Nr. eA-2585-629/2023, 2024 m. vasario 14 d. nutartį byloje eA-1211-552/2024 ir kt.).

Kaip matyti, nors pareiškėjas skunde nurodo, jog Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini) atliko tik techninio pobūdžio darbus, t. y. ėjo techninio darbininko-sistemų administratoriaus pareigas, tačiau pagal prieš tai minėtą naujausią LVAT praktiką, vien tokio pobūdžio darbas valstybinėje institucijoje yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024). Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, jog teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas periodiškai lankosi Baltarusijoje (2023 m. 3 kartus vyko į Baltarusiją), kadangi ten gyvena jo tėvai. Pagal VSD pateiktą informaciją bei teismo posėdžio metu pareiškėjo nurodytas aplinkybes nustatyta, jog pareiškėjo motina dirba 8-ajame Valstybinio švietimo įstaigos ugdymo komplekse mokytoja, o tėvas pirmininkauja 8-osios Respublikinės religinio susivienijimo asociacijos valdybai bei yra vyriausiasis šventikas Naujų apaštalų bažnyčioje. Teismas pripažįsta, kad pareiškėjo šeimos narių gyvenimas ir darbas Baltarusijoje gali suponuoti didesnį jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, nes atitinkamos Baltarusijos tarnybos gali daryti poveikį pareiškėjui per jo artimuosius. Teismo vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėjas palaiko tamprius ryšius su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis ir dažnai grįžta į kilmės šalį. Tokios praktikos šiuo klausimu laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024).

Teismas pažymi, kad nors iš Migracijos departamento sprendimų matyti, jog esminis jų pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo 2011 m. eitų pareigų Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), tačiau iš šių sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad asmuo turėjo nuo 2022 m. birželio 23 d. iki 2022 m. rugsėjo 29 d. galiojusią nacionalinę vizą ir turėjo nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. iki 2024 m. sausio 15 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi. Aktualiausiais 2024 m. vasario 7 d. VSDFV informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki dabar dirba UAB „Gurtam“. Tačiau kaip teisingai nustatė atsakovas, šie asmens ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Šiuo atveju, vertintina, jog pareiškėjo asmeninis interesas dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Svarbu paminėti, jog atsakovas taip pat vertino asmens šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad Lietuvoje gyveno jo sutuoktinė ir jų nepilnametis vaikas bei jo sutuoktinės nepilnametis vaikas, kuriems 2022 m. rugsėjo 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimus išduoti leidimus laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (šeimos narys). Atsižvelgiant į tai, kad asmuo turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, kurie yra tiesioginės priklausomybės ryšiu susiję su jo teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje, t. y. leidimai laikinai gyventi jo sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams yra išduoti asmens leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, todėl, panaikinus asmens leidimą laikinai gyventi, yra UTPĮ 50 straipsnio 3 dalyje nustatytas pagrindas panaikinti jo sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams išduotus leidimus laikinai gyventi. Iš ginčijamų sprendimų turinio nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. vasario 6 d. priėmė sprendimus panaikinti leidimus laikinai gyventi jo sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams. Pagal atsakovo atstovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, pareiškėjo šeimos nariai yra grįžę ir gyvena Baltarusijoje.

Taigi, atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas savo Sprendime rėmėsi tik VSD pateikta Išvada bei nevertino jo situacijos individuliai, atmetami kaip nepagrįsti. Tuo pačiu, esant minėtoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo šeimos nariams (sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams) taip pat panaikinti leidimai laikinai gyventi, teismas vertina, kad pareiškėjo niekas nesieja su Lietuvos Respublika. Tokiu būdu, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti gyventi Lietuvoje.

Pažymėtina, jog nors VSD atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 12 d. buvo nuteistas pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 328 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės apribojimu be nukreipimo į atvirojo tipo pataisos įstaigą – už nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis medžiagomis bei pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. Baltarusijoje yra atlikęs karinę tarnybą ir įgijęs karinį laipsnį, tačiau šios aplinkybės nebuvo vertinamos ginčijamuose atsakovo sprendimuose, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisakys.

Pareiškėjo argumentai, kad gyvendamas Lietuvoje pareiškėjas elgėsi pareigingai, nepadarė jokių teisės pažeidimų, apie jį darbdavys atsiliepia teigiamai, teismo vertinimu, neturi jokios lemiamos reikšmės sprendžiant pareiškėjo situaciją, kadangi pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos saugumui nustatyta visai kitu pagrindu, t. y. VSD įsitikinimu, pareiškėjas 2011 m. dirbo Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini) dėl ko privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai. Teismas pažymi, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą bei ar nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti, tačiau šiuo atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų gauti leidimą gyventi Lietuvoje.

Pastebėtina, kad nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno klausimus, pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, ir Krymą laiko Ukrainos dalimi, tačiau tai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jo darbo Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje (duomenys neskelbtini), ir todėl jis yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Baltarusijos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.

Pareiškėjas nurodo, kad sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, nes Migracijos departamentas jo papildomai neapklausė, nesudarė galimybių pasisakyti dėl VSD Išvados.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Migracijos departamento pareigą, gavus VSD informaciją, apklausti užsieniečius ar reikalauti papildomų duomenų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).

Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

Teismas pažymi, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau jis nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamų sprendimų pagrįstumą ir leidžiančių teismui abejoti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teise skundžiamais sprendimais užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą konkrečioje situacijoje, susijusioje su pareiškėjo konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis ir konkrečiais ryšiais Baltarusijoje.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 24S20037 uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis).

Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 37 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

Teismo įsitikinimu, atsižvelgus į tai, jog byloje pateikta kompetentingos institucijos (VSD) išvada dėl grėsmės valstybės saugumui ir nebuvo nustatyta pareiškėjo šeiminių, ekonominių (socialinio pobūdžio) ryšių su Lietuvos Respublika, nėra pagrindo vertinti, jog ginčijamo atsakovo sprendimo išvada, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl pripažintina pagrįsta ir teisėta (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjas taip pat nesutinka su 2024 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 24S46516 išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmuo išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl asmens išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą – Migracijos departamentas arba VSAT, o juos vykdo VSAT.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Remiantis Įstatymo 130 straipsnio 1 dalimi, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį, užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog 2024 m. vasario 8 d. sprendime nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, siekdamas nustatyti, ar nėra Įstatymo 130 straipsnyje 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios draudžia išsiųsti užsienietį, tačiau pagal minėto straipsnio 3 dalį, Įstatymo 130 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Kaip matyti, šiuo atveju VSD nurodė, jog pareiškėjo buvimas kelią grėsmę valstybės saugumui bei viešajai tvarkai, todėl nėra pagrindo nustatinėti Įstatymo 130 straipsnyje 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios draustų išsiųsti užsienietį. Kita vertus, nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenį į jo kilmės (Baltarusijos Respubliką) valstybę, tokių priežasčių skunde nenurodė ir pareiškėjas.

Teismo įsitikinimu, atsižvelgus į tai, jog byloje pateikta kompetentingos institucijos (VSD) išvada dėl grėsmės valstybės saugumui ir nebuvo nustatyta pareiškėjo šeiminių, ekonominių (socialinio pobūdžio) ryšių su Lietuvos Respublika, nėra pagrindo vertinti, jog ginčijamo atsakovo 2024 m. vasario 8 d. sprendimo išvada, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl pripažintina pagrįsta ir teisėta.

Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl jo skundas atmestinas kaip negrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašė teismą kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei teismo nuomone, užsieniečio grėsmės vertinimo kriterijai gali būti nustatomi poįstatyminiu norminiu teisės aktu, o ne įstatymu, kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo baigiamuosiuose aktuose yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.).

Taigi, pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pareiškėjas savo prašymu iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą, nurodydamas, jog Įstatyme turėtų būti nurodyti kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra nurodęs, jog legislatyvinė omisija reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Toks teisės aktas (jo dalis) vien dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra įtvirtintas būtent jame (būtent toje jo dalyje), gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (be kita ko) Konstitucijai, tik tuo atveju, jeigu tas aukštesnės galios teisės aktas įsakmiai reikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų įtvirtintas būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme. Tiek nacionalinių teismų, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pripažįstama, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022, EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Šiuo atveju teismui, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aptarta, kad nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, be kita ko, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Europos Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą, ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą, kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą (Europos Sąjungos sutarties 4 str. 2 d.). Europos Sąjungos teisės kontekste nacionalinį saugumą užtikrinti išimtinai turi nacionaliniai subjektai, t. y. Lietuvos valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos (tai yra esminė valstybės funkcija), taip pat piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos; tai nėra Europos Sąjungos funkcijų sritis. Kitaip tariant, nacionalinio saugumo santykiai ir bendros Sąjungos saugumo politikos santykiai yra skirtingi, nors ir susiję, todėl jie reguliuotini skirtingomis teisinėmis priemonėmis (atitinkamai – nacionalinėmis ar Europos Sąjungos). Lietuvos valstybė, priimdama įstatymus ir kitus teisės aktus, be kita ko, Įstatymą, privalo vadovautis, be kita ko, ir Europos Sąjungos teise, t. y. nepaneigti Europos Sąjungos vertybių ir Sąjungos teisės normų bei jos bendrųjų principų, be kita ko, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms. (žr. LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022).

Teismas nenustatė, jog būtų pagrįstų argumentų, kad individualaus asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus. Teismo vertinimu, Direktyvos 2011/98/ES tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu.

Taigi, teismas nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ar Aprašas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmė valstybės saugumui, pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, teismas pažymi, kad teismas nėra saistomas pareigos kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinė teismą dėl asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto teisėtumo ( žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).

Teismas spręsdama šį klausimą, vadovaujasi tais pačiais argumentais, išdėstytais dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą bei papildomai atkreipia dėmesį, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, todėl akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Apraše nustatydamas tokio vertinimo kriterijus, viršytų savo įgaliojimus ir veiktų ultra vires. Esant tokioms, aplinkybėms, pareiškėjo prašymas ištirti Aprašo teisėtumą netenkinamas, nes nėra pagrindo norminės bylos vadai dėl Aprašo teisėtumo.

Tokia praktika dėl analogiško prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl vertinimo kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, įtvirtinimo konkrečiame įstatyme formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz., LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje eA-1211-552/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėJūratė Blizinikaitė-PovilanskienėSigita Fomičiova