- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-03
- Bylos Nr.
- e2-371-998/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04943-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys atmestas.
- Teisėjas
- Diana Bučienė (pirm.)
- Ieškovas
- Lietuvos centrinės, G. D., M. D., Lietuvos Centrinė kredito unija
- Atsakovas
- M. D., BUAB ,,Pajūrio kredito unija"
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos centrinės, Lietuvos Centrinė kredito unija, bankrutavusi kooperatinė bendrovė Pajūrio kredito unija
- Advokatai
- Vilma Gudaitė
- Kategorijos
- 2.6.8.6Sutarties turinys (sutarties sąlygos)
- 2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
- 2.6.29.2Kreditavimas
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
- 2.6.29.4Kiti su paskola susiję klausimai
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.3.1Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.2.6.5Galutinis sprendimas
atsakovo M. D. bei ieškovės pagal priešieškinį G. D. atstovams E. P., advokatei Vilmai Gudaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos patikslintą ieškinį atsakovui M. D. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“, bei pagal ieškovų G. D. ir M. D. (atsakovas pagal ieškinį) priešieškinį atsakovei bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“ (trečiasis asmuo pagal ieškinį) dėl sutarties pripažinimo pasibaigusia, susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir susitarimo dalies pripažinimo nesudaryta, trečiasis asmuo Lietuvos centrinės kredito unija (ieškovė pagal ieškinį).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė Lietuvos centrinės kredito unija (toliau LCKU) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo M. D. 3 750 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė LCKU nurodo, kad 2015 m. M. D. kreipėsi į kooperatinę bendrovę Pajūrio kredito uniją (toliau PKU) dėl paskolos suteikimo. PKU 2015 m. gegužės 29 d. jam pateikė pasirašytinai standartinę informaciją apie vartojimo kreditą. Joje nurodyta bendra vartojimo kredito suma – 12 500 Eur. Standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą nurodytos lėšų išmokėjimo sąlygos nurodant, kad „Lėšos bus pervedamos į Jūsų sąskaitą Unijoje arba išmokėtos grynais pinigais ne vėliau kaip per 5 darbo dienas pasirašius vartojimo kredito sutartį, įmokėjus pajinį įnašą 3 750 Eur (12948,00 Lt) ir įvykdžius Jūsų įsipareigojimus dėl užtikrinimo priemonių pateikimo, jei jų pateikimas numatytas šioje informacijoje.“ Taip pat nurodyta, kad: „Reikalaujamas prievolių įvykdymo užtikrinimas: Du žemės sklypai“, t. y. prievolei užtikrinti prašoma įkeisti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypus. 2015 m. birželio 18 d. PKU valdyba, apsvarsčiusi M. D. prašymą paskolai gauti, nutarė: „(...) išduoti 60 mėn. 12 500 Eur paskolą M. D. su 9 proc. dydžio metinėmis palūkanomis ir 30 proc. dydžio papildomu pajumi, papildomą pajų grąžinat visiškai atsiskaičius su kredito unija, įkeičiant nuosavybės teise priklausantį vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos paskirties žemės sklypą Un. Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) ir perkamą žemės ūkio (sodų) žemės sklypą Un. Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) (...)“. 2015 m. birželio 29 d. PKU ir M. D. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią PKU paskolino atsakovui 12 500 Eur. Paskola atsakovui išmokėta 2015 m. rugpjūčio 7 d. į jo sąskaitą, esančią PKU. Paskolos grąžinimo terminas pagal paskolos sutartį – 2020 m. birželio 10 d. 2015 m. rugpjūčio 6 d., t. y. prieš paskolos išmokėjimą, atsakovas ir PKU sudarė sutartinės hipotekos sandorį, kuriuo prievolei, kylančiai iš paskolos sutarties, užtikrinti atsakovas įkeitė du žemės sklypus. 2015 m. rugpjūčio 7 d., t. y. prieš paskolos išmokėjimą, M. D., įgyvendindamas standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą nurodytą lėšų išmokėjimo sąlygą, įmokėjo į PKU sąskaitą 3 750 Eur dydžio pajinį įnašą. 2016 m. birželio 9 d. M. D. įmokėjo 7 741,28 Eur paskolai dengti. Po šio atlikto mokėjimo liko grąžinti 3 750 Eur kredito likutį. Dar 2016 m. birželio 2 d. M. D. PKU valdybai pateikė prašymą papildomą pajų panaudoti likusioms įmokoms paskolai Nr. 72004302 dengti. 2016 m. birželio 3 d. PKU valdyba Protokolu Nr. 17, išnagrinėjusi M. D. gautą prašymą ir įvertinusi PKU finansinę padėtį, priėmė tokį nutarimą: „Sudaryti paskolos sutarties pakeitimą pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pakeičiant paskolos sumą iš 12 500 Eur į 3 500 Eur, nunulinant metinę paskolos palūkanų normą ir kaip paskolos užtikrinimo priemone – įkeičiant papildomą pajų sumoje 3 750 Eur.“ 2016 m. birželio 9 d. tarp PKU ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo, pagal kurį paskolos suma iš 12 500 Eur pakeista į 3 750 Eur, metinė palūkanų norma – iš 9 proc. į 0 proc., užtikrinimo priemonė pakeista iš žemės sklypų įkeitimo į 3 750 Eur dydžio papildomo pajaus įkeitimą. PKU, įgyvendindama tarp šalių pasirašyto susitarimo Nr. 2 nuostatas, atsisakė paskolos sutarties užtikrinimo priemonės – žemės sklypų hipotekos, ir 2016 m. birželio 10 d. pateikė M. D. raštą Nr. 137 dėl sutartinės hipotekos išregistravimo, kuriame nurodė, kad „Skolininkas M. D. skolinius įsipareigojimus (prievolę) pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo užtikrinta 2015 m. rugpjūčio 6 d. sutartinės hipotekos lakštu (hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), PKU 2016 m. birželio 9 d. dalinai įvykdė (...)“. 2017 m. sausio 13 d. M. D. pateikė PKU prašymą, kuriame prašė pateikti informaciją apie atsiskaitymą su PKU dėl paskolos Nr. (duomenys neskelbtini). 2017 m. sausio 17 d. PKU pateikė M. D. pažymą Nr. 31, kurioje nurodė, kad PKU negrąžintos paskolos likutis pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sudaro 3 750 Eur, tai pat nurodė, kad M. D. PKU turi 3 750 Eur dydžio papildomą pajų, tačiau PKU, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau KUĮ) 18 straipsnio 3 dalimi, turi sustabdyti jo grąžinimą. 2019 m. kovo 19 d. PKU ir ieškovė LCKU sudarė reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 19-74, pagal kurią PKU perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovą. PKU pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį perleido naujajai kreditorei LCKU 3 750 Eur dydžio reikalavimo teises į atsakovą. Ieškovė nurodo, kad, perėmusi reikalavimą, 2019 m. rugpjūčio 12 d. M. D. pateikė raštą Nr. 2-1068 dėl kreditoriaus pasikeitimo ir tolesnio prievolių vykdymo naujajam kreditoriui. Raštas atsakovui siųstas registruota siunta paskolos sutartyje nurodytu adresu. 2019 m. spalio 16 d. ir 2019 m. lapkričio 19 d. registruotomis siuntomis pateikė M. D. raštus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pranešimus / reikalavimus padengti įsiskolinimą. Ieškovė pažymi, jog iki ieškinio padavimo dienos atsakovo piniginė prievolė grąžinti negrąžintą paskolos dalį nebuvo įvykdyta. Pagal paskolos sutartį paskolos grąžinimo terminas – 2020 m. birželio 10 d. Ieškinio padavimo dieną liko negrąžintas paskolos likutis – 3 750 Eur.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas M. D. prašo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pripažįsta, jog su PKU buvo sudaręs 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 12 500 Eur paskolos. Teigia, kad jam nebuvo išmokėta visa sutartyje nurodyto dydžio pinigų suma, t. y. realiai jam buvo išmokėta mažesnio dydžio paskolos suma, kurią jis yra grąžinęs pradiniam kreditoriui PKU. Paskolą ėmė siekdamas įsigyti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį įsigijo pagal 2015 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš pardavėjo N. M.. Paskolos sumą pradinis kreditorius išmokėjo tiesiogiai pardavėjui. Iš PKU gautai paskolai pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) užtikrinti jis pagal 2015 m. rugpjūčio 7 d. hipotekos sutartį buvo įkeitęs du savo žemės sklypus: perkamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jau turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Grąžinus visą gautą paskolą, žemės sklypams taikyta hipoteka buvo išregistruota. Tokiu būdu mano, kad ieškovė įsigijo neegzistuojančią reikalavimo teisę į jį.
Trečiasis asmuo bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ (PKU) atsiliepimu prašo tenkinti ieškovės ieškinį. Tvirtina, kad ieškinyje išdėstytos aplinkybės yra teisingos ir pagrįstos. 2019 m. kovo 29 d. sudarant su LCKU reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį pardavė, be kitų, galiojančią reikalavimo teisę pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu buvo išduota paskola skolininkui M. D.. Iki 2019 m. kovo 29 d. reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo M. D. su PKU nebuvo iki galo atsiskaitęs, todėl PKU turėjo reikalavimo teisę į skolininką, kurią perleido LCKU.
Šalies argumentai
Atsakovas M. D. bei G. D. pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašo:
1. pripažinti, kad M. D. prievolė bankrutavusiai ir likviduojamai dėl bankroto PKU pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pasibaigė 2016 m. rugsėjo 4 d. įskaitymu;
2. pripažinti negaliojančiu tarp ieškovų pagal priešieškinį M. D. bei G. D. ir PKU 2016 m. birželio 9 d. sudarytą susitarimą Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo, sudarius M. D. ir G. D. dėl suklydimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 1.90 straipsnį ir / arba dėl apgaulės pagal CK 1.91 straipsnį;
3. pripažinti nesudarytu pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį tarp ieškovų pagal priešieškinį M. D. bei G. D. ir PKU sudaryto 2016 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo 2.2 punkto sąlygą Nr. 1, kuriuo 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 2.1. punktas pakeistas – iš paskolos sumos 12 500 Eur į 3 750 Eur.
4. ieškovės LCKU ieškinį atsakovui M. D. atmesti.
Patikslintu priešieškiniu nurodo, kad atsakovas M. D. su atsakove pagal priešieškinį PKU 2015 m. birželio 29 d. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Nors paskolos sutartyje nurodyta kredito suma 12 500 Eur, tačiau M. D. gavo tik 8 750 Eur kreditą. PKU, suteikusi 12 500 Eur dydžio kreditą, iš tų pačių pinigų nuskaitė 3 750 Eur papildomam pajiniam įnašui bei 7 500 Eur pervedė žemės sklypo pirkėjams N. M. ir L. M., likusius pinigus bei atskaičius administravimo mokestį – ieškovui pagal priešieškinį M. D.. Paskolą ėmė įsigyti žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini). Paskolai užtikrinti PKU įkeitė du žemės sklypus: žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2016 m. kovo 17 d. PKU su M. D., už kurį pagal įgaliojimą veikė sutuoktinė G. D., sudarė susitarimą Nr. 1 dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo buvo sudarytas naujas paskolos ir palūkanų mokėjimo grafikas. Pagal paskolos sutartį M. D. paskolą turėjo grąžinti iki 2020 m. birželio 10 d., tačiau jis grąžino anksčiau. M. D. 2016 m. birželio 2 d. kreipėsi į PKU, prašydamas nurodyti, kokią paskolos sumą jis turi sumokėti, kad nebebūtų skoloje ir paskolos sutartis būtų baigta įvykdymu. PKU nurodė, kad reikia sumokėti unijai 7 508,10 Eur, ir parašyti prašymą, kad papildomas pajus būtų užskaitytas už kredito likusią sumą. Taip pat ieškovui pagal priešieškinį M. D. patikino, kad per mėnesio laikotarpį papildomas pajus bus užskaitytas likusiai paskolos sumai dengti ir kreditiniai santykiai bus baigti. M. D. taip ir padarė – diktuojant tekstą PKU darbuotojui, parašė prašymą su tekstu „Prašau papildomą pajų panaudoti likusioms įmokoms paskolai Nr. (duomenys neskelbtini) dengti“. Šis prašymas buvo parašytas 2016 m. birželio 2 d. Taip pat 2016 m. birželio 9 d. sumokėjo PKU darbuotojo nurodytą kredito sumą – 7 508,10 Eur. 2016 m. birželio 9 d. M. D. telefonu buvo iškviestas su sutuoktine G. D. (ieškove pagal priešieškinį) atvykti į PKU, kur jiems pranešė, kad yra parengtas dokumentas, jog palūkanų norma pakeista iš 9 proc. į 0 proc. ir kad nuimta hipoteka nuo žemės sklypų, ir šį dokumentą reikia pasirašyti. Jie pasirašė naują susitarimą – Susitarimą Nr. 2. M. D. tikėjo, kad atsakovė pagal priešieškinį PKU jo prašymą įvykdė, t. y. papildomą pajų pervedė jo kredito dengimui, nes jokių pastabų, informacijos apie prašymo įvykdymo kliūtis iš PKU negavo. 2017 m. sausio mėn. pradžioje M. D. nuvyko į PKU ir paprašė suteikti naują paskolą automobilio įsigijimui. PKU darbuotojas derino su juo paskolos suteikimo sąlygas. Apie tai, kad jis yra skoloje kredito unijai, darbuotojas jam nesakė. Imti naują paskolą iš PKU atsisakė dėl iškelto reikalavimo – Kasko draudimu apdrausti perkamą automobilį. Tuomet kreipėsi į kitą kredito įstaigą dėl paskolos gavimo, kuri jam pranešė, kad jis yra skoloje PKU. 2017 m. sausio 13 d. PKU pateikė prašymą, kad išduotų jam ir suinteresuotiems asmenims, kurie kreipsis į PKU, pažymą apie jo atsiskaitymą su PKU, nurodant paskolos sutarties nutraukimo datą. Kadangi po kelių dienų jam kita kredito įstaiga suteikė paskolą, jis manė, jog PKU įvykusią klaidą ištaisė ir jis PKU skoloje nėra. Pažymos iš PKU jis negavo. Toliau gyveno ramiai, kol 2019 m. rugpjūčio mėn. gavo pranešimą apie reikalavimo teisių perleidimą, iš kurio suprato, jog LCKU nupirko PKU skolas ir kad iš jo reikalaujama vykdyti paskolos sutartį, t. y. padengti 3 750 Eur kreditą. Kadangi ieškovas M. D. laikė, jog PKU skoloje nėra, jis telefonu paskambinęs LCKU darbuotojui pranešė, kad nesutinka su skolos dengimu, nes PKU kreditą yra padengęs 2016 metais birželio mėn.
Patikslintu priešieškiniu dėl kredito likučio už papildomą pajų įskaitymo nurodo, kad M. D. 2016 m. birželio 2 d. prašymas papildomą pajų panaudoti likusioms paskolos įmokoms dengti prilygsta prašymui išstoti iš kredito unijos. PKU valdyba 2016 m. birželio 3 d. nusprendė „sudaryti paskolos sutarties pakeitimą pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pakeičiant paskolos sumą iš 12 500 Eur į 3 750 Eur, nunulinant metinę paskolos palūkanų normą ir kaip paskolos užtikrinimo priemone – įkeičiant papildomą pajų sumoje 3 750 Eur.“ PKU valdyba vienašališkai, nesant išreikštai kredito gavėjo M. D. valiai, nusprendė pakeisti sutartį, papildomą pajų įkeičiant už paskolos likutį – 3 750 Eur. Iš esmės sprendimas nunulinti metinę paskolos palūkanų normą parodo, jog PKU laiko, kad M. D. kreditą yra padengęs, tačiau, kad nereikėtų nutraukti kredito sutarties su juo ir baigti kreditinius santykius – sukurtas būdas M. D. papildomą pajų įkeisti už paskolos likutį. Apie šį priimtą sprendimą M. D. nebuvo informuotas, priešingu atveju jis būtų padengęs kredito likutį – 3 750 Eur, kad pasiektų tikslą – būtų nutraukta įvykdymu kredito sutartis, išstotų iš PKU ir atgautų papildomo pajaus sumą – 3 750 Eur. Nutarimo dalį dėl palūkanų pakeitimo PKU įvykdė iškart po nutarimo priėmimo, t. y. palūkanos M. D. nebeskaičiuojamos nuo 2016 m. birželio 3 d. Abi šalys įstatymo reikalavimus įvykdė, t. y. M. D. PKU pranešė apie išstojimą iš kredito unijos narių, o PKU priėmė sprendimą dėl šio prašymo, nuspręsdama pakeisti palūkanų normą iš 9 proc. į 0 proc., išregistruodama žemės sklypų hipoteką, pakeisdama paskolos sumą ir paskolos užtikrinimo priemonę. Šis vienašalis valdybos sprendimas buvo įvykdytas, pakeičiant palūkanų normą, išregistruojant žemės sklypų hipoteką bei sudarant susitarimą Nr. 2, kuriuo siekiama įteisinti paskolos sumos pakeitimą ir įkeitimo nustatymą. Pažymi, kad išstojimo atidėjimas 3 mėnesiams yra įstatyminis reikalavimas, todėl PKU valdyba praėjus 3 mėnesiams nuo valdybos posėdžio dienos privalėjo vykdyti M. D. prašymą – papildomą pajų panaudoti paskolos dengimui ir įforminti M. D. išstojimą iš kredito unijos narių. Pažymi, kad PKU M. D. prašymo svarstymo metu – 2016 m. birželio 3 d., veikė nenuostolingai, todėl prašymą dėl papildomo pajaus panaudojimo kredito dengimui privalėjo tenkinti. Akcentuoja, jog M. D. prašymas prilygsta prašymui atlikti įskaitymą. Egzistavo visos įvardintos sąlygos, nes PKU turėjo teisę reikalauti paskolos sumos sumokėjimo, o M. D. galėjo reikalauti įskaityti pajaus sumą į bendrą skolos sumą, kas buvo numatyta paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), 5.10 punktu „Paskolos gavėjo pajinius įnašus be atskiro Paskolos gavėjo sutikimo panaudoti paskolos grąžinimui“, kas parodo, kad šalys buvo susitarusios dėl galimybės anksčiau grąžinti pajų įskaitymo būdu. Esant pateiktam nario prašymui, PKU privalėjo po trijų mėnesių nuo prašymo apsvarstymo valdyboje dienos atlikti įskaitymą – įskaityti M. D. pajinėje sąskaitoje esantį 3 750 Eur dydžio papildomą pajų už 3 750 Eur kredito likutį. Pažymi, kad M. D. 2016 m. birželio 2 d. pateikęs prašymą, surašytą tokiu tekstu, kokį jam diktavo atsakovo PKU darbuotojas, pagrįstai tikėjosi, jog jis nebėra skolingas PKU, todėl M. D. laikymas skolininku pažeidžia asmens teisėtų lūkesčių principą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo prašo pripažinti, kad ieškovo M. D. 3 750 Eur sumos kredito likutis pagal M. D. su PKU sudarytą 2015 m. birželio 29 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintas PKU 2016 m. rugsėjo 4 d. (po trijų mėnesių nuo valdybos sprendimo priėmimo) įskaitymu. Teigia, kad valdyba neturėjo teisinio pagrindo netenkinti M. D. prašymo, todėl privalėjo priimti sprendimą tenkinti M. D. prašymą ir papildomą pajų panaudoti kredito dengimui. O praėjus trims mėnesiams nuo valdybos sprendimo, t. y. 2016 m. rugsėjo 4 d., turėjo būti laikoma, kad prievolė atsakovui PKU padengta įskaitymu.
Patikslintu priešieškiniu dėl 2016 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo CK 1.90 straipsnio pagrindu nurodo, kad šį susitarimą M. D. ir G. D. sudarė iš esmės suklydę. Dėl paskolos sumos pakeitimo nurodo, kad PKU pasielgė neteisėtai, nes, nesuteikusi paskolos gavėjui naujos paskolos, keičia paskolos sumą, t. y. kredito unija, suteikusi paskolą, po kurio laiko, neturi keisti paskolos sumos iš suteiktos paskolos sumos į paskolos likutį nauju susitarimu, kai paskolos gavėjui nesuteikia naujos paskolos (dar vieno kredito). Šiuo atveju PKU papildomo kredito M. D. ir G. D. nesuteikė, t. y. neišdavė papildomai dar 3 750 Eur kredito, todėl paskolos sutarties pakeitimas yra neteisėtas veiksmas. Ieškovai M. D. ir G. D. pasirašė susitarimą Nr. 2 iš esmės suklydę, suklaidinti atsakovo PKU darbuotojo, kuris teigė, kad šį dokumentą reikia sudaryti tam, kad būtų atliktas galutinis ieškovo M. D. papildomo pajaus įskaitymas kredito dengimui ir nutraukti visi paskoliniai santykiai su PKU. Be to, susitarimo Nr. 2 sąlyga 2.2 punkto Nr. 1 dėl paskolos sumos pakeitimo yra pažeidžianti paskolos sutarties sampratą, numatytą CK 6.870 straipsnyje, kurios esminiai požymiai yra paskolos davėjo pinigų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl prieš sudarant sutarties pakeitimą Nr. 2, neperdavus M. D. ir G. D. pinigų – 3 750 Eur, šiems atsiranda teisė ginčyti paskolos sutartį, pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju PKU nepateikus įrodymų, kad 2016 m. birželio 9 d. ieškovams buvo suteiktas naujas 3 750 Eur kreditas, susitarimo Nr. 2 sąlyga 2.2 punkto Nr. 1 dėl paskolos sutarties 2.1 punkto pakeitimo turi būti pripažįstama nesudaryta. Dėl palūkanų normos pakeitimo nurodo, kad susitarime Nr. 2 2.2 punkte Nr. 2 numatyta, kad keičiamas 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutarties 2.6 punktas, t. y. iš 9 proc. metinės palūkanų normos į 0 proc. metinę palūkanų normą. Metinė palūkanų norma M. D. jau buvo pakeista valdybos 2016 m. birželio 3 d. vienašališku sprendimu, todėl atskirai forminti sutarties šalių abipusiu susitarimu nereikėjo. Jei jie būtų žinoję, kad palūkanų normai pakeisti užtenka vienašalio valdybos sprendimo, kuris jau buvo priimtas, tik jiems apie tai nepranešta, jie būtų nepasirašę susitarimo Nr. 2. Dėl papildomo pajaus įkeitimo nurodo, kad iš susitarimo Nr. 2 2.2 punkto Nr. 3 matyti, jog pakeistas 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2.14 punktas, t. y. žemės sklypų hipoteka naikinama, o įkeičiamas M. D. 3 750 Eur dydžio papildomas pajus. Prieš pasirašant susitarimą Nr. 2, PKU darbuotojas jiems neišaiškino, kad šiuo dokumentu yra įkeičiamas 3 750 Eur M. D. papildomas pajus, neišaiškino ir tokio įkeitimo teisinių pasekmių, todėl pasirašytas iš esmės suklydus, nes jie nesuprato, kad papildomai suvaržoma paskola M. D. papildomo pajaus įkeitimu. Iš esmės šis susitarimas neteisėtas, nustačius, kad paskolos suma 3 750 Eur nebuvo suteikta, bei neteisėtas dar ir dėl to, kad tokia PKU gudrybe buvo siekiama išvengti M. D. reikalavimo papildomą pajų panaudoti paskolos padengimui vykdymo. Šiuo atveju suklydimas aiškus, nes jų tikroji valia buvo baigti kreditinius santykius su PKU. Dėl viso dokumento – susitarimo Nr. 2 pripažinimo, sudarius M. D. ir G. D. dėl suklydimo, nurodo, kad prieš pasirašant jiems nebuvo išaiškinta, kad šiuo dokumentu jie įkeičia M. D. 3 750 Eur papildomą pajų, nebuvo išaiškintos tokio įkeitimo teisinės pasekmės. Pamena, kad pasirašė susitarimą, jog pakeičiama metinė palūkanų norma iš 9 proc. į 0 procentų, tačiau, kad papildomai suvaržoma paskola papildomo pajaus įkeitimu – nesuprato, jiems tai nebuvo išaiškinta. Šį susitarimą Nr. 2 jie pasirašė manydami, kad po jo pasirašymo bus atliktas galutinis M. D. pajaus įskaitymas kredito dengimui ir nutraukti visi paskoliniai santykiai su PKU, nes M. D. visą laiką to siekė ir PKU darbuotojų to prašė. Šiuo atveju buvo suklysta dėl sandorio esmės ir dalyko, nes metinė palūkanų norma M. D. jau buvo pakeista valdybos 2016 m. birželio 3 d. vienašališku sprendimu, todėl atskirai forminti sutarties šalių abipusiu susitarimu nereikėjo, o kad susitarimu Nr. 2 buvo siekiama vertybinio popieriaus – M. D. papildomo pajaus įkeitimo, jie nesuprato. Jei jiems būtų buvę pranešta, kad minėtu dokumentu bus įkeistas M. D. papildomas pajus ir jei būtų paaiškintos tokio veiksmo pasekmės – jie būtų nepasirašę susitarimo Nr. 2. PKU, parengusi susitarimą Nr. 2, siekė išvengti vykdyti M. D. 2016 m. birželio 2 d. prašymą – papildomą pajų panaudoti paskolos dengimui –ir padaryti taip, kad prašymo nevykdymas taptų teisiškai legalus.
Patikslintu priešieškiniu dėl 2016 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio pagrindu nurodo, kad susitarimas Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo buvo sudarytas ir pateiktas M. D. ir G. D. pasirašyti, panaudojant apgaulę. Kadangi paskolos palūkanų normos pakeitimas iš 9 proc. į 0 proc. bei hipotekos išregistravimas galėjo būti vykdomas vien esant vienašaliam PKU valdybos nutarimui, kuris tuo metu jau buvo priimtas bei realiai vykdomas nuo valdybos sprendimo priėmimo dienos, tai akivaizdu, kad susitarimo Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo sudarymo tikslas buvo apgauti juos, kad jie prisidengiant tikslu – nutraukti M. D. paskolinius santykius su PKU, pasirašytų dokumentą, kuriuo būtų įkeistas M. D. vertybinis popierius – papildomas pajus. Iš esmės buvo apgauti, nes apie užstato pakeitimą iš hipotekos į papildomo pajaus įkeitimą informuoti nebuvo ir manė, jog pasirašo susitarimą tik dėl palūkanų normos pakeitimo ir hipotekos nuėmimo, ką jiems teigė kredito unijos darbuotojas. PKU ši apgaulė pasireiškė ir buhalterinių duomenų iškraipymu, nes sugalvojus klientui taikyti papildomo pajaus įkeitimą, šios įstaigos balansas padvigubėjo – kredito įstaiga turi ir skolininkus 3 750 Eur sumai ir įkeistą 3 750 Eur vertės vertybinį popierių, todėl balanse vietoj 3 750 Eur figūruoja 7 500 Eur, kas gerina kredito įstaigos rodiklius prieš Centrinį Lietuvos banką ir kt. Pats papildomo pajaus išdavimas parodo, jog kredito įstaiga turi garantą, nes pagal su M. D. sudarytos kredito sutarties 5.10 punktą gali paskolos gavėjui nemokant kredito, vienašališkai pajų panaudoti kredito dengimui. O tai, kad papildomai panaudojant apgaulę privertė pasirašyti ieškovus susitarimą dėl M. D. papildomo pajaus įkeitimo jau parodo atsakovo PKU sugalvotą apgaulės schemą, siekiant tikslo – nevykdyti kliento prašymo ir nepanaudoti papildomo pajaus paskolos dengimui. Mano, kad ši apgaulės schema sukurta todėl, kad buvo planuojamas PKU bankrotas, juolab kad po pusmečio PKU buvo iškelta bankroto byla bei įvyko skolų portfelio trečiajam asmeniui pagal priešieškinį LCKU pardavimas–pirkimas. M. D. 3 750 Eur dydžio papildomas pajus buvo įkeistas PKU 3 750 Eur paskolos sumai užtikrinti. Iš esmės šis susitarimas neteisėtas dar ir dėl to, kad paskolos suma 3 750 Eur nebuvo suteikta. Neteisėtas dar ir dėl to, kad tokia PKU gudrybe buvo siekiama nevykdyti M. D. prašymo papildomą pajų panaudoti kredito dengimui ir atimti teisę tokį prašymą reikšti ateityje. Tai neatitiko tikrosios valios, jie susitarimą Nr. 2 pasirašė būdami apgauti.
Dėl vartotojų teisių gynimo nurodo, kad paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) turi būti laikoma vartojimo kredito sutartimi, nes kredito davėjas buvo verslu užsiimanti bendrovė ir suteikė kreditą fiziniam asmeniui jo kaip vartotojo poreikiams tenkinti. Analogiškai vartojimo sutartimi turi būti laikomas ir pasirašytas susitarimas Nr. 2. Sutarties ir susitarimo sąlygas bei tekstą parengė PKU, todėl visi neaiškumai dėl sudarytos sutarties bei susitarimo Nr. 2 turi būti aiškinami ieškovų pagal priešieškinį, kaip vartotojų, naudai. Akcentuoja, kad PKU darbuotojas nurodė M. D., kokiu raštu ir kokį tekstą įrašant prašyti pabaigti kredito sutartį, t. y. pabaigti kreditinius santykius. Todėl PKU darbuotojas (verslininkas) nurodė, kokiu būdu pasibaigs vartojimo kredito sutarties galiojimas. Todėl visi neaiškumai dėl sudarytų sutarčių turi būti aiškinami ieškovų pagal priešieškinį, kaip vartotojų, naudai. PKU, neatlikusi įskaitymo dėl M. D. papildomo pajaus įskaitymo į negrąžintą kredito dalį, liko nepagrįstai praturtėjusi, nes M. D. laikomas skolininku dėl kredito dalies, o bankrutavusios PKU kreditiniai reikalavimai parduoti trečiajam asmeniui.
Šalies argumentai
Patikslintu priešieškiniu dėl M. D. neįtraukimo kreditoriumi bankroto byloje nurodo, kad 2017 m. PKU iškelta bankroto byla ir šiuo metu ji yra likviduojama. Jis apie PKU bankroto bylos iškėlimą informuotas nebuvo, kreditoriumi įtrauktas bankroto byloje nėra. Jei byloje teigiama, kad ieškovas M. D. yra įkeitęs savo papildomą pajų, tai jis PKU bankroto byloje privalėjo būti įtrauktas kaip kreditorius, kurio vertybinis popierius – papildomas pajus yra įkeistas PKU. Pirmiausia skolininko prievolė turi būti patenkinama iš įkeisto daikto vertės. Todėl laikant, kad susitarimas Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo yra teisėtas, M. D. turėjo būti įtrauktas kreditoriumi PKU bankroto byloje. Tai, kad M. D. nebuvo įtrauktas kreditoriumi PKU bankroto byloje parodo, jog PKU pripažįsta, jog papildomo pajaus įkeitimas susitarimu Nr. 2 yra negaliojantis. Jei yra laikoma, kad susitarimas Nr. 2 yra teisėtas ir galiojantis, tai bankroto byloje privalo įtraukti M. D. į kreditorių sąrašą, skolinį reikalavimą tenkinti iš įkeitimo objekto, ir tik trūkstant skolai padengti lėšų, reikšti turtinį reikalavimą dėl skolos priteisimo trūkstamai sumai prisiteisti ir jį parduoti. Šiuo atveju, nesant tokių atliktų veiksmų, ieškinys turi būti atmestas, nes neatliktas papildomo pajaus ir skolos įskaitymas, kas reiškia, kad nėra atlikti veiksmai, kurių pagalba galima būtų nustatyti tikrąjį likusios skolos dydį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į priešieškinį LCKU prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad M. D. prievolė pagal sutartį negali būti laikoma pasibaigusia įskaitymu 2016 m. rugsėjo 4 d. Nors M. D. ir buvo pateikęs 2016 m. birželio 2 d. prašymą PKU papildomą pajų panaudoti likusioms įmokoms paskolai dengti, tačiau PKU valdyba tokio prašymo netenkino ir nei pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatas, nei pagal tuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo redakcijos nuostatas neturėjo pareigos papildomą pajų grąžinti. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, PKU valdyba, įvertinusi kredito unijos finansinę padėtį ir veiklos rizikos normatyvų rodiklius, atitinkamai ir priėmė 2016 m. birželio 3 d. sprendimą – negrąžinti M. D. papildomo pajaus, o jį įkeisti. Šis sprendimas yra nenuginčytas ir galiojantis. Šio sprendimo pagrindu ir buvo sudarytas tarp šalių ginčytinas 2016 m. birželio 9 d. susitarimas Nr. 2. Be to, ir pačiame PKU 2015 m. birželio 18 d. sprendime, kuriuo buvo nutarta suteikti M. D. paskolą buvo nurodyta kaip sąlyga: papildomą pajų grąžinant visiškai atsiskaičius su kredito unija. Esant tokioms aplinkybėms, negalima teigti, kad M. D. prievolė, kylanti iš paskolos sutarties, pasibaigė įskaitymu, kadangi, PKU priėmus sprendimą negrąžinti papildomo pajaus, nėra vienos iš įskaitymui būtinos sąlygos – vienarūšių priešpriešinių reikalavimų.
LCKU nurodo, kad priešieškinyje atsakovai tik nurodo, kad susitarimą Nr. 2 sudarė iš esmės suklydę, tačiau nedetalizuoja, kaip pasireiškė suklydimas. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi turėti valios trūkumų, tačiau atsakovų nurodytos aplinkybės nesusijusios su valios trūkumu – priešieškinyje nagrinėjami tik galimai neteisėti susitarimo Nr. 2 punktai ir sąlygos, nurodoma, kad „iš esmės šis susitarimas neteisėtas, nustačius, kad paskolos suma 3 750 Eur nebuvo atsakovui suteikta, bei neteisėtas dar ir dėl to, kad tokia PKU gudrybe buvo siekiama išvengti M. D. reikalavimo papildomą pajų panaudoti paskolos padengimui vykdymo.“. Vertinant M. D. kaip fizinio asmens patirtį šioje srityje, t. y. kad asmuo jau buvo sudaręs paskolos sutartį su įkeitimu, kaip pats nurodo, kad siekė sukurti paskolinius santykius ir sukūrė su kita finansų įstaiga, įkeitimas kaip užtikrinimo priemonė jam iš principo nebuvo nežinoma ir nesuprantama prievolės užtikrinimo priemonė – jis jau buvo įkeitęs PKU žemės sklypus, o susitarime aiškiai parašyta, kad viena užtikrinimo priemonė (žemės sklypų hipoteka) pakeičiama kita – papildomo pajaus įkeitimu. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, susijusius su CK 1.90 str. nuostatomis, ir atsakovų priešieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, susitarimo Nr. 2 negalima pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo, nes negali būti konstatuotas pats suklydimo faktas.
Atsiliepimu į priešieškinį LCKU taip pat nurodo, kad atsakovų pareiškimai dėl jų apgaulės iš principo yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nes susitarime Nr. 2 yra aiškiai parašyta, kokios sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygos keičiamos, tarp jų ir užtikrinimo priemonių pakeitimas. M. D. ir G. D. pasirašė susitarimą Nr. 2, kuriame nurodoma, kad paskolos gavėjo (jo atstovas) patvirtina, kad visos susitarimo sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam išaiškintos prieš pasirašant susitarimą, paskolos gavėjas (jo atstovas) visas susitarimo sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją paskolos gavėjo valią. Atsižvelgiant į tai, kad susitarime Nr. 2 kredito davėjo aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistos visos susitarimo sąlygos ir nėra jokių aktyvių ir tyčinių veiksmų nuslėpti aplinkybes dėl užtikrinimo priemonių pasikeitimo, vien aplinkybė – atsakovų manymas, kad pasirašo susitarimą tik dėl palūkanų ir hipotekos nuėmimo, nėra pagrindas susitarimą Nr. 2 pripažinti negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsniu, t. y. sudarytą dėl apgaulės.
LCKU pažymi, kad M. D., įvykdžius paskolos sutarties 6.3 punktą ir 2015 m. rugpjūčio 7 d. įmokėjus 3 750 Eur dydžio papildomą pajinį įnašą, 2015 m. rugpjūčio 7 d. į atsiskaitomąją sąskaitą jam buvo pervestos 12 500 Eur suteiktos paskolos lėšos. Pats paskolos sutarties pakeitimas – susitarimas Nr. 2 – nesukuria naujų paskolinių santykių, t. y. šalys nesusitarė, kad bus suteikta nauja 3 750 Eur dydžio paskola, o tiesiog jau tarp šalių sudaryta 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) pakeičiama, nurodant, kad 2016 m. birželio 9 d. paskolos suma – 3 750 Eur, t. y. toks tai dienai buvo negrąžintos paskolos likutis. Tai patvirtina ir paties M. D. dėstymas priešieškinyje, kuriame jis nurodo, kad apie priimtą sprendimą (2016 m. birželio 3 d. PKU priimtas Protokolu Nr. 17) jis nebuvo informuotas (įkeisti papildomą pajų, o ne grąžinti ir įskaityti į skolą), priešingu atveju jis būtų padengęs kredito likutį – 3 750 Eur, kad pasiektų tikslą – būtų nutraukta įvykdymu kredito sutartis, išstotų iš PKU ir atgautų papildomo pajaus sumą – 3 750 Eur. Tokiu pareiškimu M. D. pats patvirtino, kad 2016 m. birželio 2 d. (diena, kai pateikė prašymą PKU papildomą pajų panaudoti likusioms įmokoms dengti), o taip pat ir 2016 m. birželio 9 d. (kai tarp šalių buvo pasirašytas susitarimas Nr. 2) turėjo 3 750 Eur skolą PKU. Po 2016 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 pasirašymo PKU 2016 m. birželio 10 d. išdavė raštą Nr. 137, adresuotą M. D. ir kitiems suinteresuotiems asmenims dėl sutartinės hipotekos išregistravimo. Jame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad skolininkas M. D. skolinius įsipareigojimus (prievolę) pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo užtikrinta 2015 m. rugpjūčio 6 d. sutartinės hipotekos lakštu (hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), PKU 2016 m. birželio 9 d. dalinai įvykdė. M. D. pateikė prašymą likusią 3 750 Eur paskolos sumą padengti iš M. D. papildomo pajaus sąskaitos. PKU valdyba yra priėmusi sprendimą dėl pajinio įnašo grąžinimo už papildomą pajų ir įskaitymo M. D. paskolai pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai sustabdyti. Pretenzijų skolininkui neturi ir prašo išregistruoti aukščiau paminėtą sutartinę hipoteką. Šis raštas buvo išduotas M. D. ir jis jį pateikė notaro biurui, kad būtų išregistruota sutartinė hipoteka, kuri buvo sudaryta 2015 m. paskolai Nr. (duomenys neskelbtini) užtikrinti. Įvertinus minėto rašto Nr. 137 turinį ir aplinkybę, kad jis paties M. D. buvo pateiktas notaro biurui, darytina išvada, kad M. D. žinojo ir turėjo suprasti susitarimo Nr. 2 turinį bei faktą, kad jo 2016 m. birželio 2 d. prašymas PKU valdybai nebuvo patenkintas ir jis tebeturi skolą PKU pagal 2015 m. birželio 39 d. paskolą Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimu į priešieškinį bankrutavusi PKU prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, tenkinti ieškovės LCKU ieškinį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2016 m. birželio 3 d. vykusio PKU valdybos posėdžio protokole nutarta sudaryti su M. D. ir G. D. paskolos sutarties pakeitimą. Joks sprendimas dėl to, kad paskolos dengimui būtų įskaitytas papildomas pajus, nebuvo priimtas. Minėto valdybos posėdžio nutarimo pagrindu 2016 m. birželio 9 d. tarp M. D. ir G. D. bei PKU buvo sudarytas susitarimas Nr. 2 prie paskolos sutarties, kuriame numatyta, kad keičiama palūkanų norma iš 9 proc. į 0 proc., taip pat paskolos suma sumažinta M. D. atliktų mokėjimų apimtimi iki 3 750 Eur, pakeista užtikrinimo priemonė. Susitarimą pasirašė patys ieškovai pagal priešieškinį, iki LCKU ieškinio pareiškimo susitarimo neginčijo. 2017 m. sausio 13 d. M. D. prašant paskolos kitoje kredito unijoje, jis buvo informuotas, kad yra likusi skola PKU. Po tos dienos PKU jokio priešingo patvirtinimo, kad ieškovai pagal priešieškinį neturėtų skolos PKU, taip pat nepateikė.
PKU pažymi, kad 2016 m. birželio 3 d. PKU valdybos posėdyje buvo apsvarstytas M. D. prašymas likusią paskolos dalį padengti iš papildomo pajaus ir šis prašymas aiškiai nebuvo tenkintas, todėl buvo sudarytas susitarimas Nr. 2.
PKU taip pat nurodo, kad priešieškinio reikalavimas pripažinti, jog M. D. yra atsiskaitęs su PKU nuo 2016 m. rugsėjo 4 d. dienos, negali būti tenkintas, kadangi toks reikalavimas prieštarauja teisiniam reglamentavimui. PKU 2016 m. rugsėjo 4 d. tenkindama M. D. prašymą būtų pažeidusi imperatyvius įstatymo reikalavimus. PKU 2016 m. veikė nuostolingai, PKU nuostolis per metus sudarė 410 000 Eur. Vadinasi, PKU negalėjo tenkinti ir netenkino M. D. prašymo dėl pajaus grąžinimo ir kartu panaudojimo įskaitymui, kadangi tenkinus M. D. prašymą būtų pažeistos įstatymų (Kredito unijų įstatymo) nuostatos, taip pat ir atitinkamos PKU įstatų nuostatos. PKU neprivalėjo ir net neturėjo teisės tenkinti skolininko prašymo dėl pajaus įskaitymo skolos likučio pagal paskolos sutartį dengimui, kadangi pajus galėtų būti grąžinamas tik skolininkui visiškai atsiskaičius – kaip M. D. pats pripažįsta priešieškinyje, prašymo teikimo metu jis nebuvo atsiskaitęs su PKU pagal paskolos sutartį, t. y. nebuvo (ir iki šiol nėra) grąžinęs visos skolos, kadangi nepagrįstai tikėjosi jos įskaitymo su turėtu pajumi, nors tokiam lūkesčiui nebuvo jokių objektyvių prielaidų, įskaitant ir susitarimo Nr. 2 sudarymą, kuriame aiškiai susitariama ne dėl įskaitymo, o dėl kitokio paskolos pertvarkymo. M. D. prašymas dėl pajaus įskaitymo negalėjo būti tenkinamas ir po 2016 m. (2017 m.), kadangi jau 2017 m. balandžio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1154-459/2017 PKU buvo iškelta bankroto byla.
Taip pat PKU pažymi, kad aplinkybės dėl papildomo pajaus įmokėjimo buvo aiškiai įvardintos, atskleistos bei paaiškintos pačioje paskolos sutartyje. Paskolos sutarties 6.3 p. yra numatyta paskolos gavėjo pareiga iki paskolos suteikimo (išmokėjimo) įnešti į PKU papildomą pajinį įnašą ir užtikrinti, kad paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų PKU suma nebūtų mažesnė nei 1/10 paskolos sumos ir kitų įsipareigojimų PKU sumos. Papildomas pajinis įnašas negalėjo būti grąžintas anksčiau, nei paskolos gavėjas grąžino visą paskolos sumą. Kadangi apsvarsčius prašymą nebuvo pripažinta, kad paskolos laikotarpis pasibaigė, PKU pagal paskolos sutartį ir teisės aktų reikalavimus turėjo užtikrinti, kad M. D. pajinis įnašas išliktų ir nebūtų mažinamas. Pažymi, jog ir pats skolininkas turėjo pareigą domėtis ir žinoti apie savo neįvykdytą įsipareigojimą PKU. Žinodamas, kad 2016 m. birželio 3 d. PKU valdybos posėdžio nutarimu paskolos dengimas papildomu pajumi nebuvo atliktas ir pats pasirašęs susitarimą Nr. 2, iš kurio tai buvo akivaizdu, M. D. negalėjo ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad šis prašymas buvo tenkintas. Skolininkas turėjo pareigą domėtis, teikti papildomus prašymus ir kitais aktyviais veiksmais susižinoti, koks yra jo paskolos likutis ir statusas. M. D. visu laikotarpiu po 2016 m. birželio 3 d. PKU valdybos posėdžio ir Susitarimo Nr. 2 sudarymo išliko PKU skolininku ir pajininku – tai reiškia, kad pajus nebuvo panaudotas paskolos padengimui. Susitarimo Nr. 2 turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas, jis neabejotinai turėjo būti suprantamas.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose atkreipia dėmesį, kad 2015 m. M. D. kreipėsi į PKU dėl paskolos suteikimo. PKU jam pateikė standartinę informaciją apie kreditą. Vykdydamas lėšų išmokėjimo sąlygas, M. D. 2015 m. rugpjūčio 7 d. įmokėjo 3 750 Eur papildomą pajų, kuris įmokėtas grynais pinigais į papildomo pajaus sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią PKU. Pagal įgaliojimą už M. D. papildomą pajų įmokėjo G. R. (D.), veikianti pagal įgaliojimą. Įmokėjus papildomą pajų, 2015 m. rugpjūčio 7 d. M. D. buvo suteikta 12 500 Eur paskola, atidarant paskolos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią PKU. Šios sąskaitos kontrolė yra išimtinėje kredito unijos dispozicijoje ir kontrolėje. Šios sąskaitos paskirtis yra kontroliuoti paskolos dengimą ir joje atsispindi lėšos, kurios skirtos kreditui, palūkanoms bei delspinigiams dengti. Tą pačią dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 7 d., M. D. buvo atidaryta einamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kurią skolininkas (šiuo atveju M. D.) gali kontroliuoti ir joje esančiomis lėšomis disponuoti. 2015 m. rugpjūčio 7 d. iš paskolos sąskaitos 12 500 Eur lėšos buvo pervestos į M. D. einamąją sąskaitą. Tą pačią dieną M. D. nurodymu jam iš einamosios sąskaitos grynais buvo išmokėti 4 702 Eur. Taip pat 2015 m. rugpjūčio 7 d. M. D. nurodymu iš einamojoje sąskaitoje esančių lėšų atliktas pavedimas N. M. – 7 500 Eur. Atlikus šiuos du veiksmus, M. D. einamojoje sąskaitoje 2015 m. rugpjūčio 7 d. pabaigoje buvo 298 Eur, t. y. iš einamosios sąskaitos M. D. nurodymu buvo panaudota 12 202 Eur (4 702 Eur +7 500 Eur). Todėl visiškai nepagrįsti ir melagingi M. D. pasakyti teiginiai, kad jis „negalėjo naudotis paskolos lėšomis“ ir „nevaldė sąskaitos“. Iš M. D. einamosios sąskaitos duomenų matyti, kad jau 2015 m. rugpjūčio 7 d. jis buvo panaudojęs 12 202 Eur iš 12 500 Eur suteiktų (likutis – 298 Eur, 2015 m. rugpjūčio 7 d. duomenimis). Be to, M. D. nurodymu 2015 m. rugsėjo 11 d. į jo einamąją sąskaitą buvo pervesta 263 Eur iš kito banko einamosios sąskaitos papildymui. Analogiški einamosios sąskaitos papildymai buvo įvykdyti 2015 m. spalio 14 d., 2015 m. lapkričio 11 d., 2015 m. gruodžio 11 d., 2016 m. sausio 13 d., 2016 m. vasario 18 d., 2016 m. balandžio 13 d., 2016 m. gegužės 18 d. Šie faktai akivaizdžiai rodo, kad M. D. galėjo disponuoti einamojoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) esančiomis 12 500 Eur lėšomis, šiomis lėšomis jis galėjo operuoti savo valia kredito unijos darbuotojų pagalba arba prisijungdamas prie el. bankininkystės. 2016 m. birželio 9 d. M. D. paskolos dengimui įnešė į paskolos sąskaitą 7 741,28 Eur savo asmeninių lėšų grynais pinigais (7 508,10 kredito dengimui ir 233,18 palūkanoms) ir jo skolos likutis pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tapo 3 750 Eur. Prieš šį veiksmą 2016 m. birželio 2 d. M. D. PKU buvo pateikęs prašymą papildomą pajų panaudoti likusioms įmokoms paskolai dengti. PKU valdyba M. D. pasiūlė pasirašyti Susitarimą Nr. 2 prie 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuotas M. D. skolos likutis pagal paskolos sutartį – 3 750 Eur. Šis susitarimas buvo abiejų sutarties pusių pasirašytas ir yra galiojantis. Atkreipia dėmesį, kad, kaip numatyta PKU valdybos protokole Nr. 15, papildomas pajus galėjo būti grąžintas tik visiškai atsiskaičius su unija. Kadangi 2016 m. birželio 3 d. skola pagal paskolos sutartį buvo 3 750 Eur, galima konstatuoti, kad nebuvo pagrindo grąžinti papildomo pajaus iki galo nepadengus skolos pagal paskolos sutartį. 2019 m. kovo 19 d. buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis tarp PKU ir LCKU, kuria buvo perleistos reikalavimo teisės į skolininką M. D.. Perleistos skolos dydis – 3 750 Eur. Perleidusi reikalavimą į M. D. skolą – 3 750 Eur, PKU paskolos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) uždarė 2019 m. balandžio 25, kadangi skola buvo parduota Lietuvos centrinei kredito unijai. Einamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) buvo uždaryta 2017 m. rugpjūčio 10 d. PKU jau iškėlus bankrotą bylą, šioje sąskaitoje esantį likutį – 77,42 Eur – perkeliant kaip įsipareigojimą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovė patvirtino, kad kartu su reikalavimu pagal 2015 birželio 29 d Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) neperėmė jokių užtikrinimo priemonių, užtikrinančių M. D. įsipareigojimų vykdymą.
Teismo posėdyje ieškovės atstovas prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Papildė, kad atsakovo prašymas dėl pajų įskaitymo už kreditą buvo netenkintas, pajai buvo palikti kaip paskolos užtikrinimas, paskolos suma liko 3 750 Eur. Atsakovas paskolą padengė tik iš dalies. Akcentavo, kad atsakovas neteikė jokio prašymo išstoti iš kredito unijos. Atsakovas ne kartą buvo sudaręs paskolos sutartis, sutarties forma ir sąlygos buvo akivaizdžios, todėl atsakovo pozicija, kad apgaule ir nesuprantant buvo sudaryta sutartis, nepagrįsta. Paaiškino, kad į PKU kreditorių sąrašą M. D. nėra įtrauktas, nes pats nesikreipė dėl įstojimo kaip kreditorius. PKU bankroto administratorius jokių įskaitymų (skolos likučio ir pajų) neatliko.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovas prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Paaiškino, kad buvo apgautas PKU darbuotojų. Jis turėjo pinigų sumą, kurią ketino grąžinti PKU, tačiau PKU darbuotojai patys nurodė, kad pajai bus įskaityti į skolą. Pasirašė pakeitimą (Susitarimą Nr. 2) neįsiskaitęs, neįsigilinęs. Suprato, kad pasirašius susitarimą kreditoriniai įsipareigojimai baigsis, manė, kad pajai bus įskaityti. Apie valdybos protokolus nebuvo informuotas. Apie skolą PKU sužinojo 2019 m., po reikalavimo perleidimo sutarties. Prieš tai apie tariamą skolą PKU nebuvo informuotas. Teigė, kad 12 500 Eur paskolos negavo, gavo tik 7 500 Eur. PKU valdė jo sąskaitas. Dėl Reikalavimo perleidimo sutarties atkreipė dėmesį, kad sutartimi ieškovė neperėmė įkeisto pajaus. Pajus yra likęs PKU. Esant PKU bankroto procesui nėra realios galimybės atgauti pajaus.
Teismo posėdyje trečiasis asmuo pagal ieškinį, ieškovė pagal priešieškinį G. D. prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Paaiškino, kad ji ir vyras buvo apgauti PKU darbuotojų. Niekas nebuvo aiškinę, kad pajai yra kaip vertybiniai popieriai. Manė, kad su PKU yra atsiskaitę, kai pasirašė Susitarimą. Pasirašydama nesigilino į susitarimą. Realiai buvo suteikta 8 750 Eur paskola. Teigė, kad 12 500 Eur tikrai nebuvo pervesta į sutuoktinio sąskaitą.
Teismo posėdyje atsakovų atstovė prašė ieškinį atmesti. Rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Pažymėjo, kad atsakovas ir jo sutuoktinė nežinojo apie valdybos sprendimą netenkinti atsakovo prašymo dėl pajus užskaitymo. Teigė, kad PKU turėjo daryti įskaitymą, t. y. pajus įskaityti už skolą. Valdybos sprendimas buvo neteisėtas. Atsakovo prašymas dėl skolos dengimo turi būti prilygintas prašymui išstoti iš unijos. Pažymėjo, kad pagal Reikalavimo perleidimo sutartį ieškovė taip pat nupirko įkeistą turtą, skolos užtikrinimo priemones, t. y. pajus.
Teismo posėdyje atsakovų atstovas nurodė, kad M. D. buvo suteikta 12 500 Eur paskola, tačiau 3 750 Eur buvo nurašyta kaip pajus (užstatas). Tvirtino, kad G. D. faktiškai neįnešė 3 750 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
bylos duomenimis nustatyta, kad PKU 2015 m. gegužės 29 d. atsakovui M. D. pateikė pasirašytinai standartinę informaciją apie vartojimo kreditą, kurioje nurodyta bendra vartojimo kredito suma – 12 500 Eur. Nurodyta, kad „Lėšos bus pervedamos į Jūsų sąskaitą Unijoje arba išmokėtos grynais pinigais ne vėliau kaip per 5 darbo dienas pasirašius vartojimo kredito sutartį, įmokėjus pajinį įnašą 3 750 Eur (12 948 Lt) ir įvykdžius Jūsų įsipareigojimus dėl užtikrinimo priemonių pateikimo, jei jų pateikimas numatytas šioje informacijoje“. Reikalaujamas prievolių įvykdymo užtikrinimas: du žemės sklypai. Numatyta 9 proc. fiksuota palūkanų norma visam paskolos laikotarpiui. Parašu atsakovas M. D. patvirtino, kad siūlomos vartojimo kredito sąlygos jam aiškios, suprantamos ir priimtinos.
2015 m. birželio 18 d. PKU valdyba posėdyje (protokolas Nr. 15), apsvarsčiusi M. D. prašymą paskolai gauti, nutarė išduoti 60 mėn. 12 500 Eur paskolą M. D. su 9 proc. dydžio metinėmis palūkanomis ir 30 proc. dydžio papildomu pajumi, papildomą pajų grąžinat visiškai atsiskaičius su kredito unija, įkeičiant nuosavybės teise priklausantį vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir perkamą žemės ūkio (sodų) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
2015 m. birželio 29 d. PKU ir atsakovas M. D. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią PKU paskolino atsakovui M. D. 12 500 Eur. Paskolos grąžinimo terminas 2020 m. birželio 10 d. Metinė palūkanų norma – 9 proc. Paskolos grąžinimo užtikrinimas: žemės sklypas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), žemos ūkio (sodų) sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Bendra paskolos suma: 15 681,15 Eur.
2015 m. liepos 27 d. G. D., M. D. ir L. M., N. M. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią G. D. ir M. D. nusipirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Daikto kaina 8 000 Eur. Šalių susitarimu kaina mokėta tokiomis dalimis, tvarka ir terminais: 500 Eur pirkėjai sumokėjo pardavėjams prieš pasirašant šią sutartį; 7 500 Eur pirkėjai įsipareigojo sumokėti pardavėjams ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šios Sutarties sudarymo dienos pavedimu į sąskaitą.
2015 m. rugpjūčio 7 d. atsakovas M. D., atstovaujamas G. D., įmokėjo į PKU sąskaitą 3 750 Eur dydžio pajinį įnašą į papildomo pajaus sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
2015 m. rugpjūčio 7 d. PKU atsakovui M. D. išmokėjo 12 500 Eur į paskolos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
2015 m. rugpjūčio 7 d. M. D. atidaryta einamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) ir į ją iš paskolos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesta 12 500 Eur
2015 m. rugpjūčio 7 d. M. D. iš einamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) grynais išmokėta 4 702 Eur.
2015 m. rugpjūčio 7 d. M. D. nurodymu iš einamosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) atliktas 7 500 Eur pavedimas N. M..
2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. spalio 14 d., 2015 m. lapkričio 11 d., 2015 m. gruodžio 11 d., 2016 m. sausio 13 d., 2016 m. vasario 18 d., 2016 m. balandžio 13 d., 2016 m. gegužės 18 d. į einamąją M. D. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš kito banko einamosios sąskaitos atlikti mokėjimo pavedimai.
2016 m. birželio 2 d. atsakovas M. D. PKU pateikė prašymą „Prašau papildomą pajų panaudoti likusioms įmokoms paskolai Nr. (duomenys neskelbtini) dengti.“.
2016 m. birželio 3 d. PKU valdyba posėdžio metu (protokolas Nr. 17) nutarė sudaryti paskolos sutarties pakeitimą pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pakeičiant paskolos sumą iš 12 500 Eur į 3 750 Eur, nunulinant metinę paskolos palūkanų normą ir kaip paskolos užtikrinimo priemonę – įkeičiant papildomą 3 750 Eur pajų.
2016 m. birželio 3 d. PKU valdyba priėmė nutarimą sudaryti paskolos sutarties pakeitimą pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pakeičiant paskolos sumą iš 12 500 Eur į 3 500 Eur, metinę palūkanų normą pakeičiant iš 9 proc. į 0 proc., paskolos užtikrinimo priemonę įkeičiant papildomą 3 750 Eur pajų.
2016 m. birželio 9 d. M. D. į paskolos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė 7 741,28 Eur.
Laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. birželio 9 d. atsakovas M. D. įmokėjo 7 893,89 Eur PKU.
2016 m. birželio 9 d. atsakovai M. D. bei G. D. ir PKU sudarė susitarimą Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo, pagal kurį pakeista 2015 m. birželio 9 d. paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), paskolos suma iš 12 500 Eur pakeista į 3 750 Eur, metinė palūkanų norma pakeista iš 9 proc. į 0 proc., užtikrinimo priemonė pakeista iš žemės sklypų įkeitimo į 3 750 Eur dydžio papildomo pajaus įkeitimą.
2016 m. birželio 10 d. PKU raštu Nr. 137 dėl sutartinės hipotekos išregistravimo patvirtino, kad skolininkas M. D. skolinius įsipareigojimus (prievolę) pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo užtikrinta 2015 m. rugpjūčio 6 d. sutartinės hipotekos lakštu (hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), PKU 2016 m. birželio 9 d. iš dalies įvykdė. Rašte nurodyta, kad M. D. pateikė prašymą likusią 3 750 Eur paskolos sumą padengti iš jo papildomo pajaus sąskaitos. PKU valdyba yra priėmusi sprendimą dėl pajinio įnašo grąžinimo už papildomą pajų ir įskaitymo M. D. paskolai pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai sustabdyti.
2016 m. liepos 11 d. M. D. žemės sklypams, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), išregistruota hipoteka.
2017 m. sausio 13 d. M. D. pateikė PKU prašymą, kuriuo prašė pateikti informaciją apie atsiskaitymą su PKU dėl paskolos Nr. (duomenys neskelbtini).
2017 m. sausio 17 d. PKU pažymoje Nr. 31, adresuotoje M. D., nurodyta, kad PKU negrąžintos paskolos likutis pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sudaro 3 750 Eur, tai pat nurodyta, kad M. D. PKU turi 3 750 Eur dydžio papildomą pajų ir yra pateikęs prašymą panaudoti jį paskolos dengimui, tačiau PKU, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (KUĮ) 18 straipsnio 3 dalimi, turi sustabdyti jo grąžinimą, tol, kol bus užtikrinta, kad yra vykdomi kredito unijos veiklos riziką ribojantys normatyvai.
2017 m. balandžio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1154-459/2017 PKU iškelta bankroto byla.
2017 m. rugpjūčio 10 d. uždaryta M. D. einamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini).
2019 m. kovo 19 d. PKU ir LCKU sudarė reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 19-74, pagal kurią PKU perleido LCKU 3 750 Eur dydžio reikalavimo teises į atsakovą M. D.
2019 m. balandžio 25 d. PKU uždarė M. D. paskolos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
2019 m. rugpjūčio 12 d. LCKU atsakovui M. D. išsiuntė raštą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kreditoriaus pasikeitimo ir tolesnio prievolių vykdymo naujajam kreditoriui.
2019 m. spalio 16 d. ir 2019 m. lapkričio 19 d. LCKU išsiuntė atsakovui M. D. raštus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) su reikalavimais padengti įsiskolinimą.
Dėl 2016 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 pripažinimo nesudarytu CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų yra paskolos sutartis. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, arba kita šalis šio dalyko nepriims, reiškia, jog paskolos sutartis nesudaryta. Kartu tai reiškia, kad ir paskolos gavėjas neįsipareigoja paskolos davėjui grąžinti paskolos dalyką.
M. D. bei G. D. priešieškiniu, remiantis CK 6.875 straipsnio 3 dalimi, prašo pripažinti nesudarytą 2016 m. birželio 9 d. susitarimą Nr. 2, teigdami, jog susitarimo pagrindu jiems nebuvo suteiktas naujas 3 700 Eur kreditas.
CK 6. 875 straipsnio 3 dalis numato, jog nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.
Teismas pastebi, jog Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog 2016 m. birželio 9 d. ieškovai pagal priešieškinį M. D. bei G. D. ir PKU sudarė susitarimą Nr. 2 dėl paskolos sutarties pakeitimo. Susitarimo 2.2 punktu šalys susitarė pakeisti šias sąlygas, t. y. grafoje buvusi sąlyga 2.1 punkte nurodoma, jog paskolos suma 12 500 Eur, galiojanti sąlyga (nuo susitarimo pasirašymo dienos) paskolos suma – 3 750 Eur. Taigi, kaip matyti iš šalių susitarimo, šalys nesitarė dėl naujos paskolos suteikimo. Susitarimu, kuriuo buvo keičiama 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo aptartas paskolos sumos dydis pagal minėtą paskolos sutartį susitarimo pasirašymo metu. Pastebėtina, jog ieškovė taip pat nurodo, jog susitarimu Nr. 2 nauja paskola atsakovams nebuvo suteikta.
Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. birželio 9 d. susitarimu Nr. 2 šalys nesitarė dėl naujos 3 750 Eur paskolos suteikimo, ieškovų pagal priešieškinį priešieškinys dėl 2016 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 pripažinimo nesudarytu CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu atmestinas (CK 6. 875 straipsnio 3 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl 2016 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ir / arba CK 1.91 straipsnio pagrindais.
Teismas pažymi, jog sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl savo valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina asmens suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.
Aptariant suklydimą apibūdinančius kriterijus visų pirma pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje suklydimas yra suprantamas kaip neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).
Konkrečiu atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014, kt.).
Kita vertus, suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Taigi tais atvejais, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Toks vertinimas siejamas su tuo, kad tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017).
Kaip minėta, rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
Ieškovų pagal priešieškinį teigimu, pasirašant susitarimą Nr. 2, jie buvo suklaidinti, nes prieš pasirašant susitarimą jiems nebuvo išaiškintos įkeitimo teisinės pasekmės, susitarimą pasirašė manydami, kad po pasirašymo bus atliktas galutinis pajaus įskaitymas kredito dengimui ir nutraukti visi paskoliniai santykiai.
Teismas kritiškai vertina tokius ieškovų pagal priešieškinį teiginius. Kaip matyti iš susitarimo Nr. 2, paskolos gavėjai, šiuo atveju ieškovai pagal priešieškinį, patvirtino, kad visos sutarimo sąlygos su jais buvo aptartos individualiai ir išaiškintos prieš pasirašant susitarimą. Paskolos gavėjai visas susitarimo sąlygas suprato, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją paskolos gavėjo valią. Paskolos gavėjai patvirtino, kad gavo paskolos gavėjui priklausantį sutarties egzempliorių. Iš susitarimo Nr. 2 taip pat nustatyta, kad ieškovai pagal priešieškinį M. D. ir G. D. patys įrašė savo anketinius duomenis į susitarimą bei jį pasirašė. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad M. D. ir G. D. buvo skubinami ieškovės darbuotojų sudaryti sutartį, pasidomėti galimomis pasekmėmis ar kitais kylančiais klausimais (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi ieškovai pagal priešieškinį galėjo įvertinti savo įsipareigojimų pobūdį ir mastą, tačiau, kaip nustatyta iš pačių ieškovų paaiškinimų, to jie nepadarė. Teismo posėdžiuose pastarieji nurodė, kad jie nesigilino, kas parašyta susitarime Nr. 2, galvojo bei jautėsi, kad yra atsiskaitę su PKU. Teismas daro išvadą, jog ieškovų pagal priešieškinį manymas apie kitokias susitarimo sąlygas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovai pagal priešieškinį buvo suklaidinti. Akcentuotina, kad susitarimo tekstas yra aiškus, jame taip pat ieškovų pagal priešieškinį parašais patvirtinta, jog visos sąlygos su paskolos gavėjais aptartos individualiai bei išaiškintos, jas supranta ir su jomis sutinka. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai pagal priešieškinį jau turėjo patirties pasirašant paskolos sutartis, yra raštingi žmonės, todėl jų pačių neatsakingas požiūris į pasirašomų dokumentų vertinimą, neapgalvotą galimą riziką negali būti pateisinamas suklydimu (CPK 185 straipsnis).
CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
Ieškovai pagal priešieškinį nurodo, kad sutarties pakeitimo tikslas buvo apgauti juos, jie iš esmės buvo apgauti, nes apie užstato pakeitimą iš hipotekos į papildomo pajaus įkeitimą informuoti nebuvo ir manė, jog pasirašo tik dėl palūkanų normos pakeitimo ir hipotekos nuėmimo, ką jiems teigė kredito unijos darbuotojas.
Tokius ieškovų pagal priešieškinį teiginius teismas vertina kaip deklaratyvius bei niekuo nepagrįstus. Kaip minėta, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovai pagal priešieškinį neturėjo galimybės susipažinti su susitarimo sąlygomis, įskaitant sąlygą, numatančią pajaus įkeitimą. Nėra pateikta įrodymų, kad jie buvo skubinami ieškovės darbuotojų sudaryti susitarimą, pasidomėti galimomis pasekmėmis. Vien tai, jog jie manė, kad pasirašo tik dėl palūkanų normos pakeitimo ir hipotekos nuėmimo, nesudaro pagrindo išvadai, kad jie buvo apgauti. Pastebėtina, kad byloje taip pat nepateikta jokių objektyvių duomenų, jog ieškovės darbuotojas jiems paaiškino kitokias susitarimo sąlygas, negu išdėstytos šalių pasirašytame susitarime Nr. 2. Be to, susitarimo Nr. 2 turinys atitiko PKU valdybos 2016 m. birželio 3 d. protokolo Nr. 17 nutarimą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kitas sąlygas, t. y. kurios buvo palankios jiems, ieškovai pagal priešieškinį suprato tinkamai.
Dėl ieškovų pagal priešieškinį teiginių, kad PKU, sugalvojus klientui taikyti papildomo pajaus įkeitimą, šios įstaigos balansas padvigubėjo – kredito įstaiga turi ir skolininkus 3 750 Eur sumai ir įkeistą 3 750 Eur vertės vertybinį popierių, todėl balanse vietoj 3 750 Eur figūruoja 7 500 Eur, kas gerina kredito įstaigos rodiklius prieš Centrinį Lietuvos banką, kad tai buvo sugalvota PKU apgaulės schema ir taip buvo planuojamas PKU bankrotas pažymėtina, kad tai yra tik pačių ieškovų pagal priešieškinį samprotavimai, neparemti jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog atsakovui M. D. buvo suteikta 12 500 Eur paskola, atsakovas, norėdamas gauti kreditą, įnešė 3 750 Eur pajų, kad taptų unijos nariu ir jam būtų suteikta paskola. Taigi ieškovų pagal priešieškinį teiginiai apie dvigubą PKU balansą ar apgaulės schemą atmestini kaip niekuo nepagrįsti. Juo labiau nesuprantama, kaip šios aplinkybės turėjo įtakos pasirašant susitarimą Nr. 2.
Ieškovai pagal priešieškinį nurodo, kad jie buvo apgaule priversti pasirašyti susitarimą, tačiau šiuo atveju teismas pažymi, jog ieškovai pagal priešieškinį, būdami protingi ir apdairūs, galėjo atsisakyti pasirašyti susitarimą Nr. 2, patys iniciuoti sutarties nutraukimą, tačiau, kaip matyti, tokių veiksmų nesiėmė, tik manė, kad pasirašo kitokį susitarimą. Pažymėtina ir tai, kad iškarto po susitarimo Nr. 2 atsakovui buvo išduota pažyma dėl sutartinės hipotekos išregistravimo, kurioje atsispindėjo analogiška informacija kaip ir susitarime Nr. 2. Tokiu būdu, jeigu ieškovai pagal priešieškinį manė, kad susitarimas pažeidžia jų teises ar jei buvo apgauti, galėjo iškarto ginčyti tokį susitarimą, tačiau iki pat ieškovės kreipimosi į teismą dienos to nedarė.
Minėta, jog, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, jog PKU būtų atlikusi tyčinius nesąžiningus veiksmus prieš ieškovus pagal priešieškinį. Kaip minėta, iš šalių paaiškinimų bei rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad su ieškovais pagal priešieškinį buvo individualiai aptartos susitarimo Nr. 2 sąlygos, byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kokia informacija buvo neatskleista ar nurodyta neteisingai, todėl spręsti, jog susitarimas Nr. buvo sudarytas apgaulės įtakoje, nėra jokio pagrindo (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ieškovų pagal priešieškinį reikalavimas dėl 2016 m. birželio 9 d. susitarimo Nr. 2 pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ir / arba CK 1.91 straipsnio pagrindais atmestinas (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia įskaitymu.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. gegužės 29 atsakovui M. D. buvo pateikta pasirašyti standartinė informacija apie vartojimo kreditą, kurioje nurodyta, jog lėšos bus pervestos per 5 dienas, pasirašius vartojimo kredito sutartį, įmokėjus 3 700 Eur pajinį įnašą ir įvykdžius įsipareigojimus dėl užtikrinimo priemonių pateikimo, jei jų pateikimas numatytas šioje informacinėje sutartyje. 2015 m. birželio 18 d. PKU valdybos posėdyje nutarta M. D. suteikti 12 000 Eur paskolą 60 mėnesių terminui su 9 proc. dydžio metinėmis palūkanomis ir 30 proc. dydžio papildomu pajumi, papildomą pajų grąžinant visiškai atsiskaičius su kredito unija, įkeičiant nuosavybės teise priklausantį vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir perkamą žemės ūkio (sodų) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
Šio sprendimo pagrindu tarp PKU ir jos nario M. D. 2016 m. birželio 2 d. sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. rugpjūčio 7 d. M. D. įgaliota atstovė G. D. į PKU sąskaitą įmokėjo 3 750 Eur pajinį įnašą. Tą pačią dieną M. D. buvo pervesta 12 500 Eur paskola.
Byloje nėra ginčo, kad susiklostė buvimo PKU nariu ir paskolos PKU nariui teisiniai santykiai, o atsakovas paskolos teisiniuose santykiuose su ieškove laikytinas vartotoju, todėl esant neaiškumų sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsakovo naudai.
Ieškovai pagal priešieškinį prašo pripažinti, kad prievolė pagal 2015 m. birželio 29 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra pasibaigusi įskaitymu. Tokį reikalavimą grindžia tuo, jog M. D. turėtu 3 750 Eur pajiniu įnašu pagal jo prašymą turėjo būti padengtas skolos likutis.
Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios.
Pažymėtina, kad pajinis įnašas – tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Sumokėdamas pajinį įnašą, asmuo įgyja pajų, kuris kaip vertybinis popierius patvirtina asmens dalyvavimą kredito unijos kapitale su kredito unijos nariui suteikiamomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis (KUĮ) 2 straipsnio 8, 9 dalys, įstatymo redakcija, galiojusi atsakovo tapimo Unijos nariu ir paskolos jam suteikimo metu). Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (KUĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pajiniai įnašai nuosavybės teise priklauso kredito unijai, tačiau nepaisant to jos narių turimų pajų suteikiamos turtinės teisės apima teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jų pajinius įnašus ar pajinių įnašų dalį, laikantis KUĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo (KUĮ 14 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Ši turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (KUĮ 15, 18 straipsniai), o jai taikomas apribojimas yra sąlygotas kredito unijos veiklos specifikos, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijos teiktinos finansinės paslaugos apima skolinimo paslaugų kredito unijos nariams teikimą. Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama skolinama suma su palūkanomis (KUĮ 47 straipsnio 3 dalis).
Pagal tarp šalių 2015 m. birželio 29 d. sudarytos paskolos sutarties 5.10 punktą paskolos davėjas, t. y. PKU, turi teisę paskolos gavėjo pajinius įnašus be atskiro paskolos gavėjo sutikimo panaudoti paskolos grąžinimui. Sutarties 9 punktas numato, kad paskolos gavėjas turi teisę grąžinti paskolą arba jos dalį anksčiau numatyto termino, prieš tai žodžiu ar raštu suderinęs su unija.
Bylos duomenimis, atsakovas 2016 m. birželio 2 d. kreipėsi į PKU su prašymu jo papildomą pajų panaudoti likusios paskolos įmokai dengti. 2016 m. birželio 9 d. atsakovas ieškovei įmokėjo 7 508,10 Eur ir jo likusi nepadengtos skolos suma liko 3 750 Eur, t. y. tokia pati, koks buvo jo pajinio įnašo dydis. Taigi, atsakovui atlikus 7 508,10 Eur mokėjimą, buvo visos sąlygos atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnis), t. y. šalis siejo priešpriešiniai vienarūšiai (piniginio pobūdžio) reikalavimai; abiejų pusių reikalavimai buvo galiojantys ir vykdytini; reikalavimai buvo aiškiai apibrėžti. Remiantis CK 6.131 straipsnio 1 dalimi, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad, nors įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų: (1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; (2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; (3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); (4) abu reikalavimai turi galioti; (5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; (6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014). Nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant tarp šalių sudarytą 2015 m. birželio 29 d. kredito sutartį, nenustatyta jokių aplinkybių, jog nebuvo galimas vienarūšių reikalavimų įskaitymas. PKU turėjo teisę reikalauti paskolos sumos su palūkanomis sumokėjimo, o atsakovas galėjo reikalauti įskaityti pajaus sumą į bendrą skolos sumą. Kaip minėta, sutarties 9 punktas numato, kad paskolos gavėjas turi teisę grąžinti paskolą arba jos dalį anksčiau numatyto termino. Remiantis 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartimi, galutinis paskolos grąžinimo terminas 2020 m. birželio 10 d. Atsakovas M. D. į PKU, prašydamas nepadengtos skolos likutį padengti iš jo pajinio įnašo, kreipėsi 2016 m. birželio 2 d. PKU valdyba, svarstydama atsakovo prašymą, 2016 m. birželio 3 d. nusprendė sudaryti paskolos sutarties pakeitimą pagal paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pakeičiant paskolos sumą iš 12 500 Eur į 3 500 Eur, metinę palūkanų normą pakeičiant iš 9 proc. į 0 proc., paskolos užtikrinimo priemonę įkeičiant papildomą 3 750 Eur pajų. Tačiau šiuo atveju pastebėtina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog atsakovas iki kreipimosi įskaityti pajų skolos dengimui būtų netinkamai vykdęs savo prievoles pagal paskolos sutartį, t. y. nėra jokių duomenų, kad būtų vėlavęs atlikti mokėjimus pagal skolos mokėjimo grafiką. 2016 m. birželio 9 d. atliktas 7 508,10 Eur mokėjimas visiškai atitiko nepadengtos paskolos sumą pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovas turėjo teisę prašyti įskaityti pajų į nepadengtos paskolos dalį (CK 6.130 straipsnis, 6.131 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, iš paties PKU valdybos 2016 m. birželio 3 d. sprendimo matyti, kad skolos likučio dengimas papildomo pajaus verte buvo galimas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog po 2016 m. birželio 3 d. protokolo su ieškovais pagal priešieškinį 2016 m. birželio 9 d. buvo sudarytas susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo, būtina vertinti tolimesnius sutarties šalių veiksmus bei ieškovų pagal priešieškinį, kaip vartotojų ir silpnesnės santykių pusės, teisėtus interesus bei lūkesčius. 2016 m. birželio 9 d. susitarime buvo numatytas paskolos grąžinimo užtikrinimas papildomu pajumi, tačiau, kaip minėta, atsakovas šį pajų prašė įskaityti skolos likučio dengimui. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog po 2016 m. birželio 9 d. susitarimo ieškovai pagal priešieškinį neatliko jokių mokėjimų paskolai dengti, tačiau PKU savo ruožtu reikalavimų ar pretenzijų pastariesiems dėl pradelstų mokėjimų nekėlė. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. birželio 9 d. susitarimu sąlygos dėl kasmėnesinių įmokų nebuvo keistos. Su pretenzija dėl nepadengtos skolos į atsakovą pirmą kartą buvo kreiptasi jau po reikalavimo perleidimo sutarties 2019 m. rugpjūčio 12 d. Taigi iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. nebuvo imtasi jokių priemonių skolos išieškojimui, tarp jų ir dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto – pajaus. Teismas daro išvadą, kad tokie kreditoriaus veiksmai sukėlė atsakovui teisėtą lūkestį, jog skola pagal jo prašymą yra įskaityta ir jis nebėra skolingas. Pastebėtina ir tai, kad nors 2017 m. sausio 13 d. atsakovas kreipėsi į PKU dėl pažymos apie skolos padengimą išdavimo, tačiau ir po to kreditorius neatliko jokių veiksmų, iš kurių atsakovas būtų manęs, jog jo prašymas dėl įskaitymo yra netenkintas. Nors byloje pateikta 2017 m. sausio 17 d. PKU pažyma dėl M. D. įsipareigojimų, tačiau nėra pateikta objektyvių duomenų, kad ši pažyma atsakovui buvo įteikta ir jis būtų tinkamai informuotas apie besitęsiančius paskolinius santykius. Ant pažymos matyti prierašas, jog ji išsiųsta elektroniniu paštu, tačiau, kokiu paštu siųsta, duomenų nėra. Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas būtų pageidavęs atsakymą gauti elektroniniu paštu. Kaip matyti iš 2017 m. sausio 13 d. atsakovo prašymo, jame nurodomi kontaktiniai duomenys yra gyvenamosios vietos adresas. Iš visų kitų byloje pateiktų šalių sudarytų bei pasirašytų dokumentų taip pat matyti, jog atsakovo kontaktiniai duomenys nurodomi jo gyvenamoji vieta, nė viename iš dokumentų nėra nurodytas atsakovo elektroninis paštas. Taigi pagrįstų duomenų, kad atsakovas 2017 m. būtų informuotas apie besitęsiančius paskolinius santykius, nėra.
Apibendrinant tai, kas paminėta, konstatuotina, jog abi šalys iki PKU bankroto bylos iškėlimo 2017 m. elgėsi taip, kad jų tarpusavio prievolės yra pasibaigusios (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Ieškovai pagal priešieškinį prašo pripažinti, kad prievolė pagal 2015 m. birželio 29 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra pasibaigusi įskaitymu 2016 m. rugsėjo 4 d., t. y. praėjus trims mėnesiams nuo valdybos sprendimo.
KUĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė kiekvienam kredito unijos nariui savo noru išstoti iš kredito unijos, pranešus apie tai raštu kredito unijos valdybai ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki numatomo išstojimo. Šiuo atveju, ieškovės teigimu, atsakovo pateiktas prašymas jo pajinį įnašą įskaityti skolos dengimui neatitinka prašymo išstoti iš kredito unijos. Teismas su tokiais ieškovės teiginiais nesutinka ir sprendžia, jog atsakovo 2016 m. birželio 2 d. prašymas savo esme atitinka prašymą išstoti iš unijos narių. Kaip matyti iš atsakovo prašymo, atsakovas prašė visą jo 3 750 Eur papildomą pajų įskaityti skolos dengimui. Taigi prašant visą unijoje turimą pajų panaudoti skolos dengimui, buvo išreikšta atsakovo pozicija nutraukti santykius su PKU, kas, teismo vertinimu, atitinka prašymą išstoti iš PKU (CPK 185 straipsnis).
Konstatavus, jog byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad nebuvo galimas vienarūšių reikalavimų įskaitymas, jog abi šalys iki PKU bankroto bylos iškėlimo 2017 m. elgėsi taip, kad jų tarpusavio prievolės yra pasibaigusios, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, jog atsakovo prievolė pagal 2015 m. birželio 29 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra pasibaigusi įskaitymu 2016 m. rugsėjo 4 d. Kartu pastebėtina, kad Lietuvos bankas PKU licenciją atšaukė tik 2017 m. kovo 17 d., o kredito unijų įstatymas nustatė draudimą įskaityti bet kokius kredito unijos ir jos klientų reikalavimus nuo sprendimo paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti kredito unijos laikinąjį administratorių pateikimo unijai dienos (KUĮ 65 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Šiuo atveju atsakovo prašymas gautas iki pradinės kreditorės veiklos apribojimo.
Dėl ieškovės teiginių, kad 2016 m. birželio 3 d. PKU valdybai priimant sprendimą unijos veiklos rizikos rodikliai buvo ribojantys pajų grąžinimą, pažymėtina, kad atsakovas nesiekė pajaus grąžinimo. Atsakovas savo turėtą likusią paskolos sumą siekė įvykdyti kitu paskolos sutartyje numatytu būdu – pajinio įnašu panaudojimu galutiniam paskolos dengimui. Todėl, teismo vertinimu, ieškovės argumentai šiuo pagrindu riboti prievolės pasibaigimą atmestini kaip niekuo nepagrįsti. Taigi ieškovė neįrodė atsisakymo atsakovo papildomą pajinį įnašą panaudoti paskolos dengimui pagrįstumo (CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, jog konstatuota, kad atsakovo prievolė pagal 2015 m. birželio 29 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra pasibaigusi įskaitymu 2016 m. rugsėjo 4 d., ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo atmestinas.
Vadovaujantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, taip pat vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, konstatuotina, jog yra pagrindas ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos ieškinį atmesti, ieškovų pagal priešieškinį M. D. ir G. D. priešieškinį tenkinti iš dalies – tenkinti reikalavimą prievolę pripažinti pasibaigusia įskaitymu, reikalavimus 2016 m. birželio 9 susitarimą Nr. 2 pripažinti nesudarytu bei negaliojančiu atmesti (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis, 6.130 straipsnis, 6.131 straipsnio 1 dalis, 6.875 straipsnio 3 dalis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).
Šiuo atveju teismas sprendžia, kad kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti motyvai ir argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas byloje patyrė 1 762,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 600 Eur advokatų teisinės paslaugos, 225 Eur žyminis mokestis, 12,88 Eur išlaidos už Registro centro duomenis.
Atmetus ieškovės ieškinį bei iš dalies tenkinus priešieškinį, atsakovui M. D. priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai tenkintų reikalavimų daliai. Kadangi tenkinta 33,33 proc. priešieškinio reikalavimų, atsakovui (ieškovo pagal priešieškinį) M. D. iš atsakovė pagal priešieškinį bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės „Pajūrio kredito unija“ priteistina 75 Eur žyminio mokesčio išlaidų.
Atkreiptinas dėmesys, jog šalims nenurodžius, kiek kiekviena iš jų patyrė išlaidų, susijusių su ieškiniu, kiek su priešieškiniu, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, vertintina bendra šalių patirta bylinėjimosi išlaidų suma. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestinas, į tai, kad atsakovo byloje patirtos 1 600 Eur advokato atstovavimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr.1R-77 dėl 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų maksimalių dydžių, atsakovui iš ieškovės priteistina 1 600 Eur advokato atstovavimo išlaidų bei 12,88 Eur išlaidų už Registro centro duomenis, iš viso 1 612, 88 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 268–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priešieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) M. D. prievolė bankrutavusiai ir likviduojamai dėl bankroto kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“ pagal 2015 m. birželio 29 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pasibaigė įskaitymu 2016 m. rugsėjo 4 d.
Kitą priešieškinio dalį atmesti.
Priteisti atsakovui M. D. iš ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos 1 612,88 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovui M. D. iš atsakovės pagal priešieškinį bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės „Pajūrio kredito unija“ 75 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.