Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui V. N., jo atstovui advokato padėjėjui Mariui Ruzui, atsakovei I. L. (buvusi pavardė N), jos atstovui advokatui Dariui Pociui, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apaugos skyriaus vyriausiajai specialistei Anželai Šumauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei I. L. (buvusi pavardė N) dėl teismo sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo nustatymo pakeitimo, bei atsakovės priešieškinį dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

5. Įstatymas numato, kad tam tikros sutuoktinių santuokos nutraukimo sutartyje aptartos sąlygos gali būti peržiūrimos ir gali būti pakeistos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.53 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jei šalys nesusitaria dėl sutarties sąlygų pakeitimo, ginčas dėl teismo sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių pakeitimo sprendžiamas ginčo teisenos tvarka.

6. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvų valdžios turinys – tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis).

7. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

9. Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019). Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylas dėl vaikų, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Taip pat Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Be to, aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

10. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis išimtinai vaiko interesais (CK 3.174 straipsnio 2 dalis), taip pat turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko norus ir kt. Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

11. Vaiko interesai ir vaiko teisės yra glaudžiai susiję, nes vienokių ar kitokių teisių įgyvendinimas užtikrina vaiko interesus. Geriausių vaiko interesų prioriteto principo turinys yra atskleidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte. Taikant šį principą, turi būti remiamasi konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-378/2020; 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021).

12. Viena svarbiausių byloje nustatytų faktinių aplinkybių yra tai, kad D. N. jau nuo 2020 m. birželio mėnesio pradžios išėjo gyventi pas tėvą, jau daugiau negu vieneri metai gyvena pas tėvą ir tokį sprendimą priėmė jis pats.

13. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Nepilnametis vaikas turi teisę dalyvauti sprendžiant bet kokį su juo susijusį klausimą. Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisinio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Jungtinių Tautų Vaikų teisių komitetas 1997 metų Instrukcijoje dėl ataskaitų apie žmogaus teises pažymėjo, kad Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nustatyta vaiko teisė būti išklausytam gali būti įgyvendinama įvairiais būdais tiesiogiai, per atstovus ar kitus tam tinkamus asmenis bei nurodė, kad visi šie būdai yra galimos alternatyvos, kiekvienas iš jų nustatytas tam, kad suteiktų vaikui geriausias galimybes išreikšti savo nuomonę laisvai ir informatyviai. Šios nuostatos taip pat įtvirtintos ir nacionalinėje teisėje - teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (CK 3.177 straipsnis). Visais atvejais teismas, aiškindamasis vaiko pažiūras ir norus, turi išsiaiškinti, ar vaikas pakankamai brandus, kad juos suformuluotų ir išreikštų. Teismas, aiškindamasis, ar vaikas pakankamai brandus, kad suformuluotų ir išreikštų savo norus ir pažiūras, atsižvelgia į vaiko amžių ir išreikštą jų motyvaciją, ir tik teismui suabejojus vaiko gebėjimu suformuluoti ir išreikšti savo norus ir pažiūras, jis gali į teismo posėdį pakviesti ekspertą psichologą ar skirti psichologinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2004).

16. Teismas parengiamajame teismo posėdyje išklausė nepilnametį vaiką – D. N., dalyvaujant teismo psichologei (CPK 380 straipsnio 2 dalis). Išklausius šalių paaiškinimus byloje, ištyrus visus rašytinius įrodymus, teismas žodine nutartimi netenkino atsakovės prašymo dėl teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės skyrimo. Kadangi byloje nėra duomenų apie D. N. psichikos sutrikimus, psichiatrijos ekspertizė apskritai negali būti skiriama. Kaip yra išaiškinta Kasacinio teismo, tik teismui suabejojus vaiko gebėjimu suformuluoti ir išreikšti savo norus ir pažiūras, jis gali į teismo posėdį pakviesti ekspertą psichologą ar skirti psichologinę ekspertizę. Teismui išklausius vaiko -D. N. - nuomonę, nekyla jokių abejonių dėl vaiko, kuriam jau yra 15 metų brandos, gebėjimo suformuluoti ir išreikšti savo norus ir pažiūras. D. ne tik geba išreikšti savo norus, pažiūras, tačiau ir juos motyvuoja. Pažymėtina, kad kuo vaikas yra brandesnis, tuo jam sunkiau išsakyti savo nuomonę klausimu, kuris yra susijęs su jo tėvų ir jo paties santykiais. Iš D. paaiškinimų matyti, kad jis vienodai myli savo tėvus ir jie abu jam yra svarbūs. Tačiau jis sprendimą gyventi su tėčiu priėmė pats ir nenori, kad jo sprendimas būtų pakeistas.

17. Iš esmės vienintelis atsakovės argumentas dėl kurio ji nurodo nesutinkanti, kad D. gyventų su tėvu yra tai, kad jos nuomone vaiko tėvas daro žalingą įtaką dėl religijos. Lietuvos Aukščiausiojo teismo dar 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2004 išaiškinta, kad negalima teikti privilegijų tėvui (motinai) dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis), kitaip būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis dėl diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo mažumai, nuosavybės, gimimo, taip pat būtų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25-26 straipsniai bei CPK 6 straipsnyje įtvirtintas subjektų lygiateisiškumo principas. Europos žmogaus teisių teismas 1993 m. birželio 23 d. sprendime byloje Hoffmann v. Austria ir 2003 m. gruodžio 16 d. sprendime Palau-Martinez v. France pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 ir 8 straipsniuose įtvirtintas draudimas diskriminuoti religijos pagrindu pažeidimas yra tada, kai teismas skiria lemiamą reikšmę pareiškėjo religiniam priklausomumui.

18. Ieškovas V. N. yra Jehovos liudytojas. Atsakovės teiginys, kad tai yra sekta yra visiškai nepagrįstas. Lietuvoje veikianti Jehovos liudytojų religinė bendrija yra teisėtai veikianti, pripažinta religija.

20. Teismas išsireikalavo iš (duomenys neskelbtini) progimnazijos duomenis apie mokyklos psichologo konsultacijas D. N., taip pat teismo posėdžio metu nustačius, kad D. lanko psichologo konsultacijas, ieškovė lankosi pas psichologą, šalis įpareigojo pateikti kitus turimus duomenis apie psichologų konsultacijas/rekomendacijas, teiktas tiek jiems tiek D. N.. Iš biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro 2021-03-24 pažymos nustatyta, kad psichologo teiktų konsultacijų metu D. N. bendrauja adekvačiai, geba išreikšti savo mintis, įvardyti savo jausmus, nevengia akių kontakto su psichologu, D. išreiškė poreikį psichologo konsultacijoms ir sutiko jas tęsti. (duomenys neskelbtini) progimnazija 2021-04-13 raštu informavo teismą, kad D. konsultacijų su mokyklos psichologu metu išaiškėjo, kad D. jautė emocinę įtampą ir nerimą dėl tėvų santykių, kaltės jausmą dėl pritarimo/nepritarimo tėvams, kas įtakojo jo norą atsiriboti nuo konfliktų. Buvo nuspręsta, kad visų pirma reikia gerinti mamos ir vaiko tarpusavio komunikaciją. Iš biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro 2021-04-09 teiktos informacijos nustatyta, kad I. N. pačiai labai reikalinga psichologinė pagalba. Atsakovė teigia, kad jos niekas „negirdi“. Tačiau iš atsakovės paaiškinimų matyti, kad ji „girdi“ tik save, nepriima kitų pagalbos. 2021 m. kovo 22 d. nutartimi teismas, išklausęs šalių, nustatė, kad ieškovas bando kontaktuoti su atsakove, tačiau atsakovė atsisako bendrauti su vaiko tėvu, atsisako atvykti ir į Vaiko teisių institucijos organizuojamus susitikimus. Teismas sutiko su vaiko teisių apsaugos institucijos atstovės nuomone, kad ekspertizės skyrimas savaime neišspręs mamos-vaiko-tėvo santykių problemos. Kadangi vaiko tėvai nesugeba kilusio ginčo išspręsti patys, teismas padarė išvadą, kad šalims nei karto net nepabandžius ginčo spręsti kartu (atsakovė atsisakė ir ikiteisminės mediacijos), ginčą perduoti privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu, kuri baigėsi šalims iš jos pasitraukus. Vaiko teisių apsaugos institucija pateikė biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro 2021-05-12 pagalbos planą, iš kurio nustatyta, kad buvo nutarta patenkinti atsakovės prašymą nutraukti socialinių paslaugų teikimą I. L..

21. Tuo tarpu ieškovas yra atviras ir pasiruošęs tiek susitikimams, tiek psichologų konsultacijoms, jis toliau dalyvauja socialinių paslaugų teikime pagal 2021-04-27 ir 2021-06-01 pagalbos planą. Pažymėtina, kad tiek iš vaiko teisių apsaugos institucijos išvados, duotos teismo posėdžio metu, tiek iš paties D. nustatyta, kad daug įtakos šeimos psichologiniam klimatui formuoti daro V. N. sutuoktinė A., kurią D. net vadina mama. Teismas supranta, kad tai žeidžia atsakovę. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad ji turi teisę spręsti gyventi santuokoje ar ne, bet ji turi pripažinti, kad vaikai buvo auklėjami ir religija, kurią pripažįsta D., netoleruoja nesantuokinio gyvenimo ir tai gali įtakoti jų santykius. Tiek pats D., tiek liudytoju apklaustas jo brolis S. N. patvirtino, kad ši religija nedraudžia bendrauti su netikinčiais, tačiau su tokiais asmenimis nerekomenduojama bendrauti religiniais klausimais, kad nebūtų daroma tam tikra įtaka. Iš D. paaiškinimų nustatyta, kad būtent todėl jam yra sunku bendrauti su mama. Kaip pripažino pati atsakovė, nuo religijos ji buvo atskirta dėl jos pasirinkto gyvenimo būdo. Ir atsakovė turi suprasti, kad tai yra pagrindinė jos nesėkmingų santykių su abiem sūnumis priežastimi. Dar viena priežastis, dėl kurios atsakovė nori, kad D. gyvenamoji vieta būtų palikta su ja, kaip ji nurodo- bijo prarasti vaiką. Tačiau atsakovė turi suprasti, kad tai kokie yra tėvų santykiai su nepilnamečiais vaikais, priklauso ne nuo vaikų, o nuo tėvų. Iš pokalbio su D., (duomenys neskelbtini) progimnazijos informacijos, ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad jau ir iki santuokos nutraukimo teismo sprendimu D. gyveno pas tėtį, tik nutraukus santuoką tėvai sutarė kaip bus nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, bet ir tuomet D. dažnai lankydavosi pas tėvą, nakvodavo. Taigi D. grįžimas pas tėvą nėra kažkas netikėto. Atsakovė pripažino, kad ji ir neprieštaravo, kad D. pas tėvą gyventų per vasarą, tačiau tikėjosi, kad rugsėjo mėnesį, kai reikės vėl lankyti mokyklą, sūnus grįš.

22. Vaiko teisių apsaugos institucija įpareigota teismo atliko ir pateikė teismui vaiko gyvenimo sąlygų tiek tėvo, tiek mamos gyvenamojoje vietoje, patikrinimo aktus, iš kurių nustatyta, kad vaikui gyvenimo sąlygos abiejuose butuose yra geros ir tinkamos vaikui, tačiau pažymėtina ir tai, kad nustatyta, jog atsakovė turimą būstą nuomoja ir jau ne kartą yra pakeitusi gyvenamąją vietą.

23. Priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad įvertinus visus byloje esančius įrodymus, vaiko teisių apsaugos institucijos nuomonę apie D. brandą išsakyti savo nuomonę, nėra reikalinga skirti psichologinės ekspertizės. Pažymėtina, kad teismas 2021 m. kovo 22 d. nutartimi konstatavo, kad susisiekus telefonu su ekspertizės įstaiga - Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių TPS – nustatyta, kad tokios ekspertizės atlikimo terminas civilinėje byloje gali užtrukti iki vienerių metų (dėl ekspertų darbo krūvio). Nagrinėjamoje byloje yra svarbu kuo greičiau priimti sprendimą, nes to reikia visų pirma ne šalims, o pačiam D., kuriam reikalingas stabilumas, konfliktų pabaiga. Teismo sprendimą sąlygoja ir tai, kad atsakovė nurodė, jog teismo nutartį dėl nuvykimo pas psichologą vykdytų antstolių pagalba.

Dėl bendravimo tvarkos nustatymo

25. Tėvų teisės ir pareigos vaikų atžvilgiu yra lygios, už vaikų auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai, nepriklausomai nuo to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156, 3.159 straipsniai). Tėvai, negyvenantys kartu su vaikais, turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1 dalis). Bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

26. Šalims (V. N. ir I. N.) nutraukiant santuoką bendru sutikimu ginčo dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nebuvo. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis).

27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

30. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-378/2021) konstatuota, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nėra saistomas šalių nurodyto bendravimo grafiko, bet saugodamas vaikų, tėvų ir (ar) artimų vaikų giminaičių interesus teismas gali ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) nukrypti nuo minėtų pasiūlymų ir nuspręsti pritaikyti tokį bendravimo grafiką ir tokias dalyvavimo auklėjant vaikus formas, kurie šalių dokumentuose nebuvo nurodyti.

31. Kaip išaiškinta Kasacinio teismo, teismų sprendimai, kuriais nustatoma bendravimo su vaiku tvarka, turi būti aiškūs, suprantami ir realiai įvykdomi, o tai reiškia, kad jais turi būti nustatomos konkrečios bylos šalių pareigos. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka (CK 3.170 straipsnio 4 dalis).

32. Kadangi asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomi jomis naudojasi (CK 3.5 straipsnio 1 dalis), tai ir tėvai pirmiausia skatinami patys susitarti, kokiu būdu ir kaip jie užtikrins šeimos teisių, taip pat ir tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo teisės ir pareigos įgyvendinimą. Įstatyme įtvirtinta, kad, įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai (CK 3.5 straipsnio 2 dalis). Įstatymu draudžiama įgyvendinti šeimos teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 3.5 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021 išaiškino, kad teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečio vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius.

33. Byloje nenustatyta, kad ieškovas ribotų atsakovės bendravimą su sūnumi, trukdytų jai dalyvauti auklėjant sūnų. Atvirkščiai, ieškovas nurodo, kad skatina sūnų D. bendrauti su mama. D. pasisakymas, jo brolio S. N. parodymai patvirtina, kad bendravimą riboja pati atsakovė, nuolat priekaištaudama ne tik dėl religijos, bet ir kaltindama vaikus, kad ji yra palikta viena. Kaip jau nustatyta iš (duomenys neskelbtini) progimnazijos pateiktos informacijos, D. paaiškinimų, būtent tėvų nesusitarimas dėl bendravimo, mamos priekaištai, lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, t. y. nebendrauti su mama. Tačiau pažymėtina, kad bendravimo tvarka nustatytina tėvams. Tai nėra pareiga vaikui. Kaip, kad bendravimo tvarka nėra tam tikra teisė į vaiką. Todėl nesutiktina su vaiko teisių apsaugos institucijos išvada, kad bendravimo tvarka turi būti detalesnė, negu siūlo pačios šalys. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į D. amžių, negalima priverstinai sudėlioti tokio bendravimo, kuris jam būtų nepriimtinas, neatitiktų ir jo norų. Su kuo pažymėtina sutiko ir atsakovės atstovas.

34. CK 3.178 straipsnyje nurodyta, kad, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas; valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo, išskyrus atvejus, kai byla teisme nagrinėjama valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareikšto ieškinio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020 išaiškino, kad Teismas, spręsdamas ginčą, įvertina ne tik valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus (CK 3.178 straipsnio 2 dalis). Taigi kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiami su vaikais susiję klausimai, vaiko teisių apsaugos institucijos išvada turi būti pateikiama, tačiau joje esančios informacijos įrodomoji reikšmė turi būti įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą.

35. Plėtodamas kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021 išskyrė šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, 2) bendravimo tvarka turi užtikrinti saugaus, tiesioginio ir pastovaus ryšio su atskirai gyvenančiu tėvu (motina) nuolatinį palaikymą; 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam tėvui (motinai) su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams ateityje; 6) teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka galės būti realiai įgyvendinta, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendrauti su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu ir nustatyti priemones tokioms priežastims pašalinti ar sumažinti (galimai nustatant tėvo (motinos) bendravimą su vaiku per tarpininką); 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo bei vaiko prigimtinio intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti. Jei dėl nuolat kylančių priešpriešų atskirai gyvenantis tėvas (motina) galiausia nustoja bendrauti su vaiku arba beatodairiškai nuolat reikalauja maksimalaus vaiko dėmesio jam (jai), ne visada atsižvelgdamas į vaiko norus, baimes ir pan. ar bent jau stengdamasis juos išgirsti ir suprasti, vaikas ilgesnėje laiko perspektyvoje gali jaustis paliktas, atstumtas, nesvarbus, turėti mažą savivertę, todėl tėvai, siekdami tinkamai įgyvendinti tėvų valdžią ir užtikrinti vaiko teises, turi stengtis ieškoti sutarimo ir geriausio būdo vaikui bendrauti su atskirai gyvenančiu tėvu (motina).

36. Vadovaujantis tiek nurodyta teismų praktika, tiek atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su tėvu (ieškovu), atsižvelgiant, kad abiejų tėvų siūloma bendravimo tvarka su D. yra panaši, nustatytina atsakovės su D. N. bendravimo tvarka taip kaip priešieškiniu siūlo atsakovė, tik pailginant bendravimo laiką (kaip siūlo ieškovas) ir leidžiant šalims suderinti ir kitą susitikimų laiką (taip kaip siūlo ieškovas).

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020 išaiškino, kad santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo.

Dėl išlaikymo priteisimo

38. Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis) Įstatymas numato pareigą abiem tėvams išlaikyti savo vaiką (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.198 straipsnio 1 dalį, teismas, priteisdamas išlaikymą vaikams, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, leisdamas teismui kiekvienu konkrečiu atveju išsaugoti protingą vaiko interesų, jo poreikių tenkinimo bei tėvų galimybių pusiausvyrą (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 pažymėjo, kad išlaikymo dydis nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina teismų praktika bei akcentavo, kad išlaikymo dydis turi būti nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Sprendžiant dėl vaikų išlaikymo, būtina užtikrinti, kad vaikai turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus. Už šių teisių įgyvendinimą yra atsakingi vaiko tėvai. Naujausioje Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai. Mažesnes išlaidas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti. Plėtodamas praktiką Kasacinis teismas nurodė, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020). Apskaičiuodami vaiko poreikiams reikalingą išlaidų sumą, teismai turėtų remtis vidutinėmis išlaidomis vaiko poreikiams tenkinti, atsižvelgdami į individualias faktines bylos aplinkybes, lemiančias tam tikrą vaiko poreikių tenkinimo išlaidų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

39. Teismo sprendimu priteistos vaiko išlaikymo prievolės pakeitimo galimybę tiesiogiai nustato CK 3.201 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, ir CK 3.201 straipsnio 3 dalis, leidžianti pakeisti išlaikymo formą. Tais atvejais, kai dėl vaiko išlaikymo buvo susitarta teismo patvirtinta sutuoktinių sutartimi dėl santuokos nutraukimo padarinių, taikytina taip pat ir CK 3.53 straipsnio 3 dalies norma, pagal kurią buvę sutuoktiniai arba vienas iš jų, iš esmės pasikeitus aplinkybėms (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.), gali kreiptis į teismą dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų pakeitimo. Kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad teismų procesiniai sprendimai dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo yra priskirtini tiems procesiniams sprendimams, kurie pasižymi res judicata galios neįgijimo ypatumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018).

40. Kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad teismas visų pirma turi nustatyti, kokiu pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, ir, ištyręs bei įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoti, ar šis pagrindas egzistuoja, ar jis yra įrodytas; tik tada, atsižvelgdamas į įstatyme įtvirtintus kriterijus ir suformuotą tokios kategorijos bylose teismų praktiką, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-687/2018). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis gali būti peržiūrėtas (pakeistas) dviem pagrindais: 1) įvykus esminiam tėvų turtinės padėties pasikeitimui (CK 3.192 straipsnio 2 dalis, 3.201 straipsnio 1 dalis); 2) pasikeitus nepilnamečio vaiko poreikiams (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad asmuo gali remtis abiem pagrindais, reikalaudamas pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, bet tuomet turi pagrįsti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą tą padaryti (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018). Pagal Kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014).

41. Turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Jeigu tėvų valdžia priklauso tik vienam iš nepilnamečio vaiko tėvų, tai vaiko turtą uzufrukto teise tvarko tik šis tėvas arba motina. Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju, nepaisant to, kad tėvų valdžią vaikui paprastai išsaugo abu tėvai, turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Pagal suformuotą teismų praktiką išlaikymas vaikui priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo, kol nėra paneigta prezumpcija, kad tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tinkamai atlieka savo išlaikymo pareigą. Taigi išlaikymo priteisimą lemia tai, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.

42. Taigi, šiuo sprendimu nustačius (pakeitus) D. N. gyvenamąją vietą – ją nustačius su vaiko tėvu V. N., nėra jokio teisinio pagrindo nepriteisti išlaikymo iš vaiko mamos (atsakovės I. L.). Pažymėtina, kad ir 2014 m. lapkričio 4 d. teismo sprendimu pačios šalys buvo sutarusios, kad išlaikymą teikia abu – tam vaikui, kuris su juo negyvena. Minėtu teismo sprendimu šalių sutarta suma buvo 500 litų kiekvienam vaikui. Taigi buvo konstatuota, kad vienam vaikui išlaikyti reikalinga suma 1000 litų (289 Eur). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismo procesinis sprendimas dėl išlaikymo priteisimo tiek, kiek tokiu procesiniu sprendimu atliktas teisinis padėties, buvusios jo priėmimo momentu, kvalifikavimas (tiksliau – konstatavimas, kad priteisto išlaikymo dydis (sprendimo priėmimo momentu) proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams ir jo tėvų turtinei padėčiai bei užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas), turi res judicata galią, kaip ji suprantama pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, todėl šiuo aspektu nebegali būti peržiūrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar išlaikymo dydis buvo vienašališkai nustatytas teismo ar šalių susitarimu, patvirtintu teismo sprendimu (CK 3.53 straipsnio 3, 4 dalys), visais atvejais teigtina, jog teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis atitiko tuo metu buvusią to iš tėvų, kuris teismo sprendimu įpareigotas teikti išlaikymą, turtinių galimybių ir vaiko (vaikų), kuriam priteistas išlaikymas, poreikių pusiausvyrą, užtikrino galimybę patenkinti būtinus ar bent minimalius vaiko raidos poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/20130). Pažymėtina, kad atsakovė ir neįrodinėjo, kad D. išlaikymui tokia suma (buvusi sutarta pačių šalių) yra per didelė. Kaip nustatyta, abu tėvai dirba, turi profesiją, nei viena šalis neįrodinėjo, kad jos turtinė/finansinė padėtis po teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas išlaikymo dydis, pasikeitė. Jokių sąlygų, kurios sudarytų pagrindą nustatyti ne vienodą šalių teikiamą išlaikymą vaikui nėra nustatyta.

43. Išaugę vaiko poreikiai yra vienas dažniausiai teismų praktikoje pasitaikančių išlaikymo dydžio pakeitimo kriterijų. Kasacinis teismas akcentuoja, kad nustatant, ar pasikeitė (išaugo) vaiko poreikiai, būtina atsižvelgti į tai, kad visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010).

44. Atsakovės atstovo argumentai, kad D., gyvendamas pas tėvą nebeturi poreikių, yra visiškai nepagrįsti. Kaip išaiškinta Kasacinio teismo minimalių poreikių, kurie neviršija minimalios mėnesinės algos nėra reikalaujama ir pagrįsti. Be to pažymėtina, kad byloje nustatyta, kad D. sportuoja (ieškovas yra nupirkęs dviratį, paspirtuką), domisi muzika, toliau norėtų lankyti tinklinį arba baseiną. Pažymėtina, kad teismas jau yra nurodęs, kad visą laikotarpį nuo D. atsikraustymo gyventi pas tėvą ir bylos nagrinėjimo metu, šalyje galiojo karantino režimas, todėl ir visų galimybės tenkinti tam tikrus laisvalaikio poreikius buvo ribotos.

45. Nors kasacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad, vaikams augant, jų poreikiai didėja, tačiau tai nereiškia, kad konkrečioje byloje neturi būti įrodinėjami pasikeitę vaiko poreikiai vien dėl to, kad vaikas paaugo: vaiko individualūs poreikiai priklauso nuo daug įvairių aplinkybių (vaiko sveikata, jam reikalinga priežiūra, ugdymas ir t. t.), todėl vien tai, kad vaikas yra didesnis, nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra didesni, kiekvienu atveju turi būti vertinamos visos konkrečios bylos faktinės aplinkybės (pavyzdžiui, didesniam geros sveikatos vaikui nėra reikalingos papildomos vaiko priežiūros išlaidos, tačiau jam gali būti reikalinga didesnė asmeninė gyvenamoji erdvė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2013).

46. Teismas sutinka su valstybinės vaiko teisių institucijos išvada, kad ieškovo prašoma priteisti 200 Eur suma nėra ta, kuri viršytų minimalius vaikų poreikius, tiek vertinant ateities perspektyvą, vertinant D. amžių. Tačiau ieškovui byloje neįrodinėjus vaiko poreikių pasikeitimo, atsižvelgiant ir į ieškovo paaiškinimą, kad jis neturi finansinių problemų, kad visiškai išlaikyti D. ir į jo prašytą sumą priteisti kaip laikiną išlaikymą, t.y. 140 eurų, teismas konkrečioje byloje, vertindamas konkrečias aplinkybes, daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo keisti 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-11659-613/2014 nustatyto D. N. išlaikymui reikalingos sumos dydžio, kuri priteistina iš su vaiku negyvenančio vienu iš tėvų, šiuo atveju vaiko mamos – I. L., kurios išraiška eurais – 144,81 Eur.

47. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės vaikui mokamos išmokos dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020). Pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų arba iki nepilnametis vaikas pripažįstamas emancipuotu ar sudaro santuoką ir emancipuotam ar susituokusiam nepilnamečiam vaikui arba vyresniam kaip 18 metų asmeniui, jeigu jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą (įskaitant ir profesinio mokymo įstaigose besimokančius pagal bendrojo ugdymo programą ir pagal bendrojo ugdymo programą kartu su profesinio mokymo programa, iki baigs bendrojo ugdymo programą), bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 21 metai, skiriama ir mokama 1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį. Bazinės socialinės išmokos dydis nuo 2021 m. sausio 1 d. yra 40 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 1467 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1206 Dėl socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių dydžių patvirtinimo pakeitimo), todėl šiuo metu išmokos dydis sudaro 70 Eur (40 x 1,75). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas įgys teisę į kas mėnesį valstybės mokamą 70 Eur išmoką, kuri vadovaujantis teismų praktika, yra skirta vaiko poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams, teismo vertinimu, ši suma padengia dalį vaiko poreikių, todėl išlaikymo dydis mažintinas išmokos vaikams dydžiu. To pagrindu iš atsakovės nepilnamečiam vaikui D. N. priteistino išlaikymo dydžio suma yra 75 eurai.

48. Pažymėtina, kad įstatymas numato, kad priteisto išlaikymo dydis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, teismo sprendimu gali būti pakeistas (CK 3.201 straipsnis).

49. Pagal CK 3.203 straipsnio 1 dalį vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams. Byloje nustatyta, kad D. N. jau nuo 2020 m. birželio mėn. pradžios faktiškai gyvena pas tėvą. Kaip nurodoma Kasacinio teismo praktikoje, išlaikymą teikiantis tėvas (motina) turi teisę kontroliuoti išlaikymo panaudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2011). Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016).

50. Kol nepriimtas naujas teismo sprendimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, galioja tas teismo sprendimas, kuriuo išlaikymas priteistas. Patenkinus ieškinį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, asmens prievolė, nustatyta pirmiau priimtu teismo sprendimu, modifikuojama, o šio pakeitimo pagrindas – naujas teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Tai reiškia, kad pakeistos vaiko išlaikymo prievolės pradžia yra naujo teismo sprendimo įsiteisėjimo momentas, nes pagal bendrąją taisyklę teisinius padarinius teismo sprendimas sukelia nuo įsiteisėjimo momento. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neginčijo atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji laikotarpiu kai jau D. gyveno pas tėvą, suruošė D. mokyklai, pirko rūbus, maistą, leisdavo kartu ir laisvalaikį, ką patvirtino ir pats D. Be to tik šiuo teismo sprendimu pakeista vaiko gyvenamoji vieta ir ji įsigalios taip pat nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Todėl teismas konstatuoja, kad teisinio pagrindo taikyti išimtį ir priteisti išlaikymą nuo ieškinio padavimo dienos – nėra (CK 3.200 straipsnis).

51. Vaiko išlaikymui priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skirtinas ieškovas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (šio straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

53. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos: 129 Eur žyminio mokesčio (75 + 54 Eur), 850 Eur už advokato padėjėjo teisinę pagalbą.

54. Atsakovės bylinėjimosi išlaidos: 75 Eur žyminis mokestis, 1100 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

55. Teismo sprendimu iš dalies tenkinti tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai. Tenkinus ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo, laikytina, kad už šiuos reikalavimus šalių sumokėtas žyminis mokestis nėra atlygintinas. Nustačius, kad nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydis iš atsakovės pusės yra 144,81 Eur, tenkinta 72 procentai šio ieškinio reikalavimo, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 52 Eur žyminio mokesčio. Šalių išlaidos teisinei pagalbai yra beveik vienodos (minusavus 200 Eur prašymui skirti ekspertizę), neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, todėl atsižvelgiant į ginčo pobūdį, tenkintus/atmestus reikalavimus, darytina išvada, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos teisinei pagalbai nepaskirstytinos, t.y. kiekvienai iš šalių paliktinos jos patirtos išlaidos teisinei pagalbai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-11659-613/2014 nustatytą nepilnamečio vaiko D. N. gyvenamąją vietą ir nustatyti nepilnamečio vaiko D. N., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu ieškovu V. N., a.k. (duomenys neskelbtini) jo gyvenamojoje vietoje.

Nustatyti atsakovės I. L., a.k. (duomenys neskelbtini) bendravimo su nepilnamečiu vaiku D. N., gim. (duomenys neskelbtini), tvarką: 1) vaiko mama atsakovė I. L. turi teisę nepilnametį D. N. pasiimti iš jo gyvenamosios vietos kiekvieno mėnesio kas antrą savaitgalį, t.y. šeštadienį, paimdama vaiką iš jo gyvenamosios vietos 11.00 val. ir grąžindama į jo nuolatinę gyvenamąją vietą iki tos pačios dienos 20.00 val.; 2) Kiekvienais metais atsakovė I. N. turi teisę praleisti kartu su nepilnamečiu vaiku D. N. šias dienas, paimdama vaiką iš jo gyvenamosios vietos 11.00 val. ir grąžindama į jo nuolatinę gyvenamąją vietą iki tos pačios dienos 20.00 val.: (duomenys neskelbtini). (atsakovės gimimo diena), šv. Kalėdų pirma diena, šv. Velykų antra diena, Motinos diena, (duomenys neskelbtini) (vaiko gimimo diena); 3) atsakovė I. L. turi teisę D. N. pasiimti iš jo gyvenamosios vietos bei grąžinti į jo nuolatinę gyvenamąją vietą ir kitą bet kurią dieną iš anksto trumpąja žinute ar telefonu su ieškovu V. N. suderintu laiku.

Priteisti iš atsakovės I. L., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą nepilnamečiam vaikui D. N., gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki vaiko pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Vaiko išlaikymui priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti ieškovą V. N..

Kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti.

Priteisti ieškovui V. N. iš atsakovės I. L. 52 Eur (penkiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.