Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-202-823/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-05-04
Bylos Nr.: 2A-202-823/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02004-2015-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Poškus, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: Z. V.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Admivita“

Kategorijos

2.6.1.6.2Netiesioginis ieškinys

Civilinė byla Nr. 2A-202-823/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02004-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.2; (S) 2.6.10.5.2.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Z. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo ir 2016 m. liepos 7 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1049-480/2016 pagal ieškovo Z. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Admivita“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „FF LIZINGAS“ ir AAS „BTA Insurance Company“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Z. V. kreipėsi į teismą netiesioginiu ieškiniu, prašydamas priteisti BUAB „FF LIZINGAS“ naudai iš atsakovės 454 411,65 EUR žalos atlyginimo, 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašė dėl galimai nusikalstamų veikų (sukčiavimo) priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui, Lietuvos advokatūrai – apie advokato S. J. netinkamą atstovavimą atsakovei, nesant atstovavimo sutarties; apie UAB „Admivita“ atstovių, vienu metu atstovaujančių šioje byloje atsakovei UAB „Admivita“ ir trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“, elgesį pranešti atsakovės bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui (civilinė byla Nr. B2-866-413/2016) ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo tarnybai – dėl netinkamo atstovavimo.Ieškovas nurodė, kad yra BUAB „FF LIZINGAS“ pirmosios eilės kreditorius, kurio 212 662,69 Lt dydžio finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi. Netiesioginis ieškinys reiškiamas įgyvendinant BUAB „FF LIZINGAS“ reikalavimo teisę jos bankroto administratorei atsakovei UAB „Admivita“. Ieškovas paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 įtraukė VĮ Turto banką į BUAB „FF LIZINGAS“ kreditorių sąrašą su 454 411,65 EUR dydžio trečios eilės finansiniu reikalavimu. Taip VĮ Turto bankas įgijo didelę finansinio reikalavimo teisę į BUAB „FF LIZINGAS“ (antras pagal dydį kreditorinis reikalavimas), tuo padarant žalą pačiai bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams, tarp jų ir ieškovui. Bankroto administratorė UAB „Admivita“ su trečiojo asmens VĮ Turto banko prašymu priteisti minėtą sumą sutiko, neprašė taikyti ieškinio senaties šiam reikalavimui. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 VĮ Turto bankui priteisė dar ir nebeegzistuojančios bei iš Juridinių asmenų registro išregistruotos AB „Oruva“ trečios eilės kreditorinius reikalavimus. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartis, kuria VĮ Turto bankas buvo įtraukta į BUAB „FF LIZINGAS“ kreditorių sąrašą, dėl atsakovės kaltės nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka. UAB „Admivita“ be motyvų ir argumentų sutiko su civilinės bylos Nr. 2-5265-275/2015 trečiojo asmens VĮ Turto banko reikalavimais. Toks bankroto administratorės neteisėtas neveikimas yra ne tik šiurkštus BUAB „FF LIZINGAS“ ir jos kreditorių interesų pažeidimas, bet ir galimai nusikalstamas veikimas (sukčiavimas), padedantis VĮ Turto bankui neteisėtai įgyti didelės vertės reikalavimą į UAB „FF LIZINGAS“.Ieškovo vertinimu, UAB „Admivita“ atžvilgiu taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.230 straipsnio nuostatos, nes į civilinę bylą Nr. 2-5265-275/2015 vietoje ieškovės BUAB „FF LIZINGAS“ atstovo į bylą įstojus bankroto administratorei pasikeitė BUAB „FF LIZINGAS“ nuomonė dėl nurodytos bylos ginčo dalyko. Civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 atsakovė BUAB „FF LIZINGAS“ savo procesiniais dokumentais buvo išreiškusi nesutikimą su Finansų ministerijos reikalavimais, tačiau UAB „Admivita“ be motyvų sutiko ir su Finansų ministerijos reikalavimais, ir su į bylą 2014 m. įstojusio VĮ Turto banko visais be išimčių prašymais. Taigi, UAB „Admivita“ tvarkė juridinio asmens reikalus prieš šio asmens valią, sąmoningai netinkamai vykdė BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorės pareigas, todėl bankroto administratorei atsirado pareiga atlyginti įmonei padarytą žalą. Ieškovo teigimu, atsakovės veiksmai taip pat atitinka CK 6.245 straipsnyje įtvirtintus deliktinės civilinės atsakomybės taikymo pagrindus. Nors bankroto administratorius perima bankrutuojančių įmonių valdymo organų teises ir pareigas, tačiau, faktiškai pripažindamas įmonei pareikštus reikalavimus, kai įmonė iki bankroto bylos iškėlimo juos aktyviai ginčijo, veikia akivaizdžiai priešingai kreditorių ir įmonės interesams. Tokiu būdu dar iki bankroto bylos iškėlimo ginčytas reikalavimas patvirtinamas be ginčo, o bankroto administratorius įmonės ir kreditorių interesų negina. Atsakovė UAB „Admivita“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, skirti ieškovui maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad yra paskirta BUAB „FF LIZINGAS bankroto administratore Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartimi. Bankroto procedūrų vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos, kuriomis vadovaudamasis bankroto administratorius turi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punkte numatytą teisinę pareigą atstovauti arba įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentai dėl kito asmens reikalų tvarkymą reglamentuojančių teisės normų taikymo atsakovės atžvilgiu yra nepagrįsti.Atsakovės vertinimu, ieškovas neįrodė ir atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų. Ieškovo teiginys dėl neva BUAB „FF LIZINGAS padarytos žalos dydžio – kreditorės įgyto didelės vertės turto, yra deklaratyvaus pobūdžio, nes trečios eilės kreditoriaus VĮ Turto banko finansinis reikalavimas nebuvo tenkinamas. Šiuo atveju nėra nei neteisėtų bankroto administratorės veiksmų, nei žalos. Trečiasis asmuo BUAB „FF LIZINGAS“ prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovui maksimalią 5 792 EUR baudą.Nurodė, kad ieškovo netiesioginis ieškinys yra teisiškai nepagrįstas. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi UAB „FF LIZINGAS“ yra iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Admivita“, todėl CK 6.229 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos šioje civilinėje byloje nėra tenkinamos.Trečiojo asmens vertinimu, šiuo atveju nėra nustatytos ir UAB „Admivita“ deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. UAB „Admivita“ veikė atidžiai ir rūpestingai, todėl kreditoriaus VĮ Turto banko finansinis reikalavimas yra galiojantis, jis patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi. Ieškovo teiginys dėl neva padarytos žalos dydžio – kreditorės įgyto didelės vertės turto, yra teisiškai nepagrįstas, nes įmonės turtas dar nerealizuotas. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS „BTA Insurance Company“ filialą Lietuvoje, prašė ieškovo ieškinį atmesti.Nurodė, kad atsakovė UAB „Admivita“ įvykdė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punkte nustatytą pareigą, veikė atidžiai ir rūpestingai, todėl kreditoriaus VĮ Turto banko finansinis reikalavimas buvo pripažintas įsiteisėjusia 2015 m. rugpjūčio 4 d. teismo nutartimi. VĮ Turto bankas įgijo tik teisę į faktinį tokio reikalavimo iš skolininkės patenkinimą, o ieškovas ieškiniu reikalauja patirtos žalos atlyginimo pinigine išraiška, kuri ne tik yra tariama, bet ir faktiškai dar nepatirta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo Z. V. bylinėjimosi išlaidas: atsakovei UAB „Admivita“ – 1 350 EUR, trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“ – 87,56 EUR, o AAS „BTA Baltic Insurance Company“ – 240 EUR.2016 m. liepos 7 d. papildomu sprendimu Kauno apygardos teismas taip pat priteisė iš ieškovo Z. V. trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“ 1 936 EUR advokato pagalbos išlaidų. Teismas sprendė, kad nors ieškovas yra trečiojo asmens BUAB „FF LIZINGAS“ kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkei, tačiau tam, kad būtų galima pareikšti netiesioginį ieškinį, BUAB „FF LIZINGAS“ turėtų turėti galiojančią turtinę teisę į atsakovę UAB „Admivita“. Skolininkės BUAB „FF LIZINGAS“ turtinė teisė, kurios ji neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina ir vykdytina. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad jo skolininkė BAUB „FF LIZINGAS“ turi tam tikrą turtinę teisę į atsakovę – bankroto administratorę UAB „Admivita“, ir jos neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, o atsakovė turi pareigą vykdyti savo prievolę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 ir 178 straipsniai). Teismas sprendė, kad bankroto administratoriaus atstovavimas bankrutuojančiai įmonei teisme nesietinas su kito asmens reikalų tvarkymu, kurį reglamentuoja CK 6.229 – 6.236 straipsniuose įtvirtintos teisės normos. Kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti būtina konstatuoti visų šių sąlygų egzistavimą: 1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai; 3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų. Nustačius, kad nėra bent vienos išvardytų sąlygų, nėra pagrindo susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymo. Atsakovė UAB „Admivita“ buvo paskirta administruoti BUAB „FF LIZINGAS“ Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi. Bankroto procedūrų vykdymą reglamentuoja ĮBĮ nuostatos. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 7 dalimi, su bankroto administratoriumi kreditoriai sudaro pavedimo sutartį. Bankroto administratoriaus veiksmus atstovaujant administruojamą įmonę teisme reglamentuoja ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punktas. Aptartas teisinis reglamentavimas ir faktinės bylos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad bankroto administratoriaus ir bankrutavusios įmonės materialinių teisinių santykių negalima kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymo, taigi ir ieškovo teiginiai dėl CK 6.230 straipsnio 1 dalies šioje byloje taikymo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nereikia iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2A-223-157/2015) ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-5265-275/2015). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu konstatavo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, jog trečiojo asmens VĮ Turto banko reikalavimas nenagrinėtinas šioje byloje, todėl šios bylos dalies esmė liko neatskleista ir šią bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiuo sprendimu atsakyta į ieškovo teiginius dėl netinkamos VĮ Turto banko procesinės padėties ir procesinio dokumento, juos paneigiant, konstatavus, jog VĮ Turto bankas įtrauktas į bylą kaip trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais, nors pagal CPK 46 straipsnio nuostatas ieškinio pareiškimu pavadintas procesinis dokumentas ir nebuvo pateiktas, teismas nereikalavo ištaisyti šių trūkumų, todėl tokį reikalavimą priėmė ir pripažino esant nagrinėtiną teisme kaip tinkamą. Išnagrinėjęs grąžintą bylos dalį dėl trečiojo asmens VĮ Turto banko finansinio reikalavimo, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi patenkino trečiojo asmens VĮ Turto banko prašymą iš dalies ir įtraukė jį į BUAB „FF lizingas“ kreditorių sąrašą su 454 411,65 EUR reikalavimu, tenkintinu trečiąja eile, kitą prašymo dalį atmetė. Minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi.Teismas nurodė, kad nagrinėdamas grąžintą bylos dalį dėl trečiojo asmens VĮ Turto banko finansinio reikalavimo, Vilniaus apygardos teismas iš esmės sprendė šio kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto byloje. Vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis, bankroto administratorius turi teisinę pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, tarp jų ir ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punkte numatytą pareigą atstovauti arba įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme. ĮBĮ, reglamentuojantis bankroto procedūrų vykdymą, nenumato visų bankrutuojančios įmonės kreditorių dalyvavimo teisme sprendžiant vieno iš kreditorių finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, nes kreditorių interesus atstovauja bankroto administratorius (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies, 9 ir 14 punktai). VĮ Turto bankas kaip pirmos eilės AB „Oruva“ kreditorius su 9 188 068,47 Lt finansiniu reikalavimu, turėjo teisę pareikšti BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto byloje atitinkamai 454 411,65 Lt (1 568 992,56 Lt) dydžio trečios eilės finansinį reikalavimą. Teismas sprendė, kad nors VĮ Turto bankas trečiuoju asmeniu į bylą įstojo tik 2014 m., nagrinėjamu atveju ieškinio senaties skaičiavimas pradėtinas nuo 2006 m. spalio 24 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino negaliojančiu BAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ reikalavimų, kurių dydis 6 911 101,06 Lt, įskaitymą pagal 2002 m. gruodžio 6 d. vienašalį UAB „Parex lizingas“ pareiškimą, ir VĮ Turto bankui trečiuoju asmeniu įstojus į bylą 2014 m. balandžio 11 d. jis nebuvo pasibaigęs. Aplinkybė, kad atsakovė neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties apeliacine tvarka, taip pat neįrodo neteisėtų atsakovės veiksmų, nes, remiantis bylos medžiaga, atskirojo skundo padavimo teisinis ir faktinis pagrindas nenustatytas. Teismo vertinimu, įrodinėdamas neva neteisėtus atsakovės veiksmus (neveikimą), ieškovas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo nutartį, o tai prieštarauja CPK nuostatoms (CPK 18 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (civilinė byla Nr. B2-866-413/2016), ir UAB „Admivita“ bei BUAB „FF LIZINGAS“ atstovų paaiškinimais, VĮ Turto banko 454 411,65 EUR finansinis reikalavimas, patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, nėra tenkintinas ir BUAB „FF LIZINGAS“ realios žalos nepatyrė. Ieškovo argumentus, kad toks neveikimas, kai atsakovė UAB „Admivita“ neprašė taikyti ieškinio senaties VĮ Turto banko reikalavimui, yra galimai nusikalstamas veikimas (sukčiavimas), padedant VĮ Turto bankui neteisėtai įgyti didelės vertės reikalavimą į BUAB „FF LIZINGAS“, teismas pripažino subjektyvia, įrodymais nepagrįsta, ieškovo nuomone, nesudarančia pagrindo apie tai pranešti prokurorui.Teismas taip pat atmetė ieškovo prašymą apie advokato S. J. atstovavimą byloje be sutarties pranešti Lietuvos advokatūrai, kadangi atstovaudamas UAB „Admivita“ pagal Teisinių paslaugų sutartį jis jokių procesinių veiksmų byloje neatliko.Teismas nurodė, kad įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorius atstovauja įmonei teisme ir gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Teismas sprendė, kad esant situacijai, kuomet Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. BUAB „FF LIZINGAS“, kuri yra trečiasis asmuo byloje, bankroto administratore paskirta UAB „Admivita“, o pati UAB „Admivita“ yra byloje atsakovė, UAB „Admivita“ direktoriaus išduoti įgaliojimai UAB „Admivita“ atstovauti G. O., o BUAB „FF LIZINGAS“ – I. K. yra tinkami atstovavimą patvirtinantys dokumentai, taigi teisinio pagrindo neleisti joms atstovauti šioms įmonėms nėra. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog ieškovo ieškinys atmestinas, nereiškia, kad jį padavęs asmuo padavė kitu tikslu, nei siekdamas apginti savo tariamai pažeistas teises. Tai savaime nepatvirtina nesąžiningumo ar sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Ieškovo nepagrįstai reiškiamo nušalinimo teisėjai klausimas buvo sprendžiamas CPK 69 straipsnio 5 dalies nustatyta tvarka. Kadangi paduotą ieškinį kvalifikuoti kaip akivaizdžiai nesąžiningą, pareikštą ne siekiant apginti tariamai pažeistas teises, bet kitais tikslais, nėra pakankamo pagrindo, nėra ir pagrindo ieškovui taikyti procesinę sankciją už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis).Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės ir trečiojo asmens AAS „BTA Baltic Insurance Company“ turėtos išlaidos advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau ir – Rekomendacijos), teismas jas atsakovei ir trečiajam asmeniui priteisė iš ieškovo. Kadangi BUAB „FF LIZINGAS“ pateikė prašymą apmokėti už kurą, vykstant į paskirtus teismo posėdžius ir tai patvirtinančius dokumentus, teismas šias išlaidas – 87,56 EUR priteisė trečiajam asmeniui iš ieškovo kaip kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). 2016 m. liepos 7 d. papildomu sprendimu teismas nustatė, kad byloje yra pateikta atstovavimo sutartis Nr. PV/15/11/06-1, sudaryta tarp BUAB „FF LIZINGAS“, UAB „Admivita“ ir advokato P. V.. 2016 m. vasario 11 d. parengiamojo teismo posėdžio metu trečiasis asmuo BUAB „FF LIZINGAS“, atstovaujamas bankroto administratorės UAB „Admivita“ atstovės I. K., pateikė prašymą prijungti prie bylos įrodymus, patvirtinančius patirtas 1 936,00 EUR išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 2016 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 160129-03 ir Swedbank, AB mokėjimo nurodymą Nr. 119. Šis ieškovės prašymas kartu su išlaidų, susijusių su advokato pagalba, pagrindimu protokoline nutartimi prijungtas prie bylos, tačiau priimdamas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo teismas neišsprendė. Atsižvelgęs į tai teismas trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“ iš ieškovo priteisė 1 936,00 EUR advokato pagalbos išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas Z. V. apeliaciniais skundais prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prijungti pridedamus įrodymus, išreikalauti iš Šiaulių apygardos teismo AB „Oruva“ bankroto bylos teismo nutartis, kuriomis buvo tvirtinti ar keisti Finansų ministerijos ir VĮ Turto banko kreditoriniai reikalavimai, priimti atskirąją nutartį ir apie galimai nusikalstamas veikas pranešti prokurorui, panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. papildomą sprendimą, priteisti iš UAB „Admivita“ ir I. K. bylinėjimosi išlaidas ir neleisti joms apeliacinės instancijos teisme atstovauti BUAB „FF LIZINGAS“, skirti joms CPK 95 straipsnyje numatytas maksimalias baudas, 50 procentų jų priteisiant ieškovui. Apeliaciniai skundai grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog skolininkė BUAB „FF LIZINGAS“ turi neabejotiną turtinę teisę į atsakovę ir jos neįgyvendina, o atsakovė turi pareigą ją vykdyti, nepagrįsta jokiais argumentais ar motyvais. Teismas prieštarauja pats sau, nes iš vienos pusės teigia, kad nėra ieškovo skolininkės UAB „FF LIZINGAS“ neabejotinos teisės į atsakovę, kuri nevykdo savo prievolės UAB „FF LIZINGAS“, tačiau iš kitos pusės pripažįsta, kad galima kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo BUAB „FF LIZINGAS“, kurią ši ieškovo skolininkė patyrė dėl neteisėtų bankroto administratorės veiksmų. UAB „Admivita“ nuomonė dėl ieškovo teisės reikšti netiesioginį ieškinį šioje byloje, kurią be motyvų sprendime pakartojo teismas, yra nesąžininga, nes kitose civilinėse bylose, pradėtose pagal nedidelių BUAB „FF LIZINGAS“ kreditorių UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ netiesioginius ieškinius dėl žalos atlyginimo trečiajam asmeniui ieškovų pusėje BUAB „FF LIZINGAS“ iš atsakovo buvusio UAB „FF LIZINGAS“ direktoriaus Z. V., UAB „Admivita“ pritaria. Nagrinėjamu atveju prašoma priteisti žala, atsiradusi dėl bankroto administratorės neteisėtų veiksmų. Todėl yra dar viena sąlyga netiesioginiam ieškiniui reikšti, numatyta CK 6.68 straipsnio 1 dalyje, kai skolininko atstovas neįgyvendina savo teisių reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo savo skolininkui, t. y. sau pačiam. Teismo nuomonė, kad UAB „Admivita“, administruodama bankroto procedūrą, veikia pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punkto nuostatas ir jos veikla nesietina su kito asmens reikalų tvarkymu, taip pat nepagrįsta. Šis teismo teiginys yra be motyvų. Priešingai, bankroto administratorė tvarkė BUAB „FF LIZINGAS“ reikalus prieš jos valią, išreikštą civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015. Bankroto administratorė suvokė, kad tvarko ne savo, o kito asmens – BUAB „FF LIZINGAS“, reikalus, atlikti šiuos veiksmus nebuvo administratorės pareiga. Administratorė be motyvų sutiko su 2014 m. balandžio 11 d. teismui pateiktu VĮ Turto banko prašymu civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015. Tokiais veiksmais administratorė gynė tik VĮ Turto banko, bet negynė jos atstovaujamos BUAB „FF LIZINGAS“ ir jos kreditorių teisių bei interesų. Nors teismas pripažino, kad ieškinys grindžiamas neteisėtais bankroto administratorės veiksmais – UAB „Admivita“ sutikimu su VĮ Turto banko kreditoriniais reikalavimais BUAB „FF LIZINGAS“ civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015, tačiau be jokių argumentų ar motyvų abstrakčiai teigia, kad ieškovas neįrodė civilinei deliktinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Tai, kad į bylą įstojęs trečiasis asmuo VĮ Turto bankas ne pagal CPK reikalavimus pasiprašė teismo būti įtrauktas į bylą ir prašė priteisti didelę sumą iš BUAB „FF LIZINGAS“, yra savaime išskirtinis įvykis, reikalaujantis papildomo ir teisiškai kvalifikuoto dėmesio. UAB „Admivita“ veiksmai, sutinkant su trečiojo asmens prašymu, pateiktu praleidus ieškinio senaties terminus, dėl 454 411,65 EUR skolos priteisimo iš jos atstovaujamos įmonės ir neskundžiant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, gali būti vertinami tik kaip sąmoningi ir padaryti tyčia. Šie veiksmai atitinka CK 6.245 straipsnyje nustatytus deliktinės civilinės atsakomybės pagrindus. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veiklos ir kilusių neigiamų padarinių trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“ yra akivaizdus – dėl to iš BUAB „FF LIZINGAS“ priteista didelė skola ir bankroto byloje patvirtintas VĮ Turto banko reikalavimas negali būti neapskaitomas šios įmonės balanse. Pagal jį BUAB „FF LIZINGAS“ mokės gautas lėšas ir VĮ Turto bankui. Teismo teiginys, kad VĮ Turto banko reikalavimo pripažinimu UAB „FF LIZINGAS“ nepadaryta žala, yra nemotyvuotas ir klaidingas. Nurodytais atsakovės veiksmais (neveikimu) neteisėtai priteista skola ir patvirtintas VĮ Turto banko reikalavimas BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto byloje, todėl šio ieškinio sumos dydžiu sumažėjo BUAB „FF LIZINGAS“ turtas. Nepriklausomai nuo BUAB „FF LIZINGAS“ turto pardavimo, šis VĮ Turto banko reikalavimas yra atsiradęs dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ir dėl to yra apskaitomas bankrutuojančios įmonės balanse kaip jos įsipareigojimas, mažinantis šios žalos dydžiu įmonės turtą. Šio reikalavimo sumažėjimas dėl jo tenkinimo ĮBĮ nustatyta tvarka negali mažinti žalos dydžio, nes VĮ Turto bankui teksiančios lėšos, kurias UAB „FF LIZINGAS“ gaus iš turto pardavimo ar kitų bankroto metu gautų pajamų, neatiteks šiai įmonei ar kitiems kreditoriams. Todėl konstatuotina, kad visa ieškiniu prašoma priteisti žala trečiajam asmeniui yra padaryta. Teismas neprijungė ieškovo pateikto įrodymo – 2013 m. lapkričio 13 d. BUAB „FF LIZINGAS“ vardu UAB „Admivita“ pasirašytos su UAB „Finvita“ buhalterinių paslaugų teikimo sutarties, kuria pirmąją bankroto bylos iškėlimo dieną atsakovė neteisėtai esminę bankroto administratoriaus funkcijų dalį perdavė UAB „Finvita“. Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. posėdyje civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016, svarstant bankroto administratorės nušalinimo klausimą, UAB „Admivita“ atstovė patvirtino, kad įmonėje nėra darbuotojų, tvarkančių buhalterinę apskaitą. Todėl ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismą priimti šį įrodymą, patvirtinantį, kad atsakovė administruoja įmonę, neturėdama buhalterinę apskaitą tvarkančių darbuotojų. Atsakovės atsiliepime į ieškinį demonstruojamas buhalterinės apskaitos neišmanymas tvirtinant, kad kreditorinio reikalavimo patvirtinimas nemažina BUAB „FF LIZINGAS“ turto, t. y. nedaro žalos. Šiuo sąmoningai melagingu paaiškinimu savo sprendimą pagrindė ir pirmosios instancijos teismas. Teismas daro ne tik nepagrįstas, bet iš esmės neteisingas ir prieštaringas išvadas. Nors teismas teigia, kad reikia vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-260/2012, tačiau teismo sprendime nepasisakyta dėl esminių ieškinio argumentų apie šiems teismams privalomus Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties esminius išaiškinimus. Šia nutartimi nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-24-71/2011 priimta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartimi neišspręstas AB „Oruva“ turto paskirstymo klausimas ir kad ši nutartis apskritai negali sukelti teisinių padarinių iš Juridinių asmenų registro išregistruotai AB „Oruva“, jos kreditoriams ir debitoriams.Teismas neįvertino, kad atsakovė be argumentų sutiko su Finansų ministerijos bei VĮ Turto banko reikalavimais, kuriuos nuo 2003 m. pradžios iki BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto bylos iškėlimo pagrįstai ir iš esmės ginčijo ieškovas, atstovaudamas įmonę. Būtent nepagrįsto ir žinomai melagingo Finansų ministerijos atstovo VĮ Turto banko aiškinimo teismams, kad BUAB „FF LIZINGAS“ pirko iš BAB „Oruva“ tariamai Finansų ministerijai įkeistą turtą ir nulėmė BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto bylos iškėlimo prielaidas – vėluojančius darbo užmokesčio mokėjimus. Tik po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos 2013 m. sausio 25 d. sprendimą dėl 6 911 101,06 Lt skolos priteisimo Finansų ministerijai ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, Finansų ministerija savo reikalavimą sumažino iki 86 428 Lt. Teismas nepasisakė dėl esminių ieškinio argumentų: nevertino atsakovės veiksmų, atstovaujant BUAB „FF LIZINGAS“ civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015, pripažįstant sumažintą Finansų ministerijos ir tik 2014 m. balandžio 11 d. teismui pateiktą VĮ Turto banko reikalavimą, aplinkybių, kad AB „Oruva“ dar 2005 m. kovo 31 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis nesukūrė jokių teisių ar pareigų nei Finansų ministerijai, nei BUAB „FF LIZINGAS“, kad būtina tikrinti nebeegzistuojančios AB „Oruva“ ir Finansų ministerijos reikalavimų pagrįstumą, kad AB „Oruva“ bankroto byloje surinkti įrodymai, jog nėra jokio AB „Oruva“ teisių ir pareigų perėmėjo. Visų šių aplinkybių teismas civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 netyrė, o atsakovė, skirtingai nuo buvusio BUAB „FF LIZINGAS“ direktoriaus, su viskuo sutiko ir neprašė teismo atlikti pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-260/2012 privalomus veiksmus.Teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartimi, pripažino, kad VĮ Turto banko statusas civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 buvo tinkamas. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad VĮ Turto bankas į bylą įstojo trečiuoju asmeniu tik 2014 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus 13 metų nuo VĮ „Turto bankas“ kreditorinio reikalavimo iš Juridinių asmenų registro dar 2005 m. kovo 31 d. išregistruotai AB „Oruva“. VĮ Turto banko kreditorinis reikalavimas AB „Oruva“ bankroto byloje buvo patvirtintas dar iki 2001 m. gruodžio 12 d., o sutartys ar kiti dokumentai, kurių pagrindu atsirado VĮ Turto banko finansiniai reikalavimai AB „Oruva“ buvo sudaryti dar anksčiau. Akivaizdu, kad VĮ Turto bankas piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis sąmoningai pateikė CPK reikalavimų neatitinkantį ir su Finansų ministerijos ieškinio dalyku nieko bendra neturintį 2014 m. balandžio 11 d. prašymą šią įmonę civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 įtraukti trečiuoju asmeniu ir priteisti iš BUAB „FF LIZINGAS“ niekuo nepagrįstą skolą. Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovės argumentais, jog ieškinio senatį civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 reikia skaičiuoti tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2006 priėmimo. VĮ Turto banko reikalavimas skolininkei AB „Oruva“ vėliausiais atsirado ir buvo patvirtintas AB „Oruva“ bankroto byloje iki Šiaulių apygardos teismo 2001 m. gruodžio 12 d. sprendimo dėl AB „Oruva“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kasaciniam teismui priėmus 2006 m. spalio 24 d. nutartį, galimai atsirado tik VĮ Turto banko buvusios skolininkės AB „Oruva“ turtas – reikalavimo teisė į BUAB „FF LIZINGAS“. Finansų ministerija, 2011 m. rugpjūtį pateikusi ieškinį kaip AB „Oruva“ kreditorė, gal ir nepraleido 10 metų ieškinio senaties termino. Šią aplinkybę reikia patikrinti AB „Oruva“ bankroto byloje, kurios atsiuntimo ieškovo prašymu iš Šiaulių apygardos teismo nesulaukęs Kauno apygardos teismas pradėjo šią civilinę bylą nagrinėti iš esmės. Tačiau VĮ Turto banko reikalavimui, pateiktam tik 2014 m. balandžio 11 d., ieškinio senaties terminas taikytinas. Todėl ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš Šiaulių apygardos teismo iš AB „Oruva“ bankroto bylos teismų nutartis, kuriomis buvo patvirtinti, keisti Finansų ministerijos ir VĮ Turto banko kreditoriniai reikalavimai atsakovei AB „Oruva“.Teismas neužtikrino ieškovui nepriklausomo ir nešališko teismo proceso. Ieškovas 2015 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą dėl neleidimo atstovauti, tačiau teisėja 2015 m. gruodžio 22 d. teismo posėdyje neleido ieškovui baigti skaityti prašymo ir atmetė jį, net neskaičiusi ir nesusipažinusi su jo priedais. Šių priedų teismas neprijungė prie bylos. Šiuos priedus ieškovas teismui dar kartą pateikė 2015 m. vasario 15 d. parengiamajame teismo posėdyje kartu su patikslintu ieškiniu, kurį teisėja pateikė kitiems bylos dalyviams susipažinti ir atsisakė jį priimti. Nors šio patikslinto ieškinio priėmimo klausimą teismas svarstė, tačiau neprijungė prie bylos patikslinto ieškinio ir jo priedų. Byloje jie atsirado tik po to, kai ieškovas juos pateikė drauge su pareiškimu dėl teisėjos nušalinimo. BUAB „FF LIZINGAS“ buvo netinkamai atstovaujama. UAB „Admivita“ ir jos atstovai – I. D., I. K. bei advokatas P. V., dėl interesų konflikto negali šioje byloje atstovauti BUAB „FF LIZINGAS“. I. D. sutuoktinis E. D. yra UAB „Admivita“ direktorius, kuris administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-10048-276/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarimu dėl netinkamo BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administravimo nubaustas 5 000 Lt bauda. Todėl UAB „Admivita“, jos direktorius ir jo sutuoktinė negali būti BUAB „FF LIZINGAS“ atstovais teisme ir tuo labiau bylose, kuriose nagrinėjami teisminiai BUAB „FF LIZINGAS“ ginčai su ieškovu.Atsakovė dalyvauja galimai nusikalstamose veikose, organizuojamose UAB „Skomė“ ir UAB „Baltic arms“ direktoriaus J. M. prieš UAB „Skomė“ akcininkus – ieškovą ir jo vadovaujamą BUAB „FF LIZINGAS“, ieškovo sutuoktinę bei jos vadovautą UAB „Infoverslas“. Tokiais veiksmais siekiama apsunkinti jų teisminius ginčus dėl nesąžiningai ir nusikalstamai J. M. 2009 m. perimto UAB „Skomė“ valdymo. Šios aplinkybės ištyrimo būtinumą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2013. J. M. sutuoktinės J. M. advokatų kontoroje dirba advokatas J. V., kurio brolis yra P. V..Teismas taip pat nepasisakė dėl konfliktinės advokato P. V. ir Z. V. situacijos teisminiuose ginčuose. Dėl interesų konflikto advokatas P. V. neturi teisės atstovauti BUAB „FF LIZINGAS“ šioje byloje. Trečiojo asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neatitinka CPK 98 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes trečiasis asmuo ieškovo pusėje BUAB „FF LIZINGAS“ prašė šias bylinėjimosi išlaidas priteisti ne iš atsakovės, o iš savo pusės – ieškovo. BUAB „FF LIZINGAS“ nepateikė teismui privalomo išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo. Be to, papildomu teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka teisingumo ministro rekomendacijų, nes advokatas P. V. tik surašė atsiliepimą į ieškinį, bet teisme BUAB „FF LIZINGAS“ neatstovavo, atsakovės UAB „Admivita“ ir BUAB „FF LIZINGAS“ atsiliepimai yra identiški, todėl juos surašiusių advokatų atstovavimo išlaidos mažintinos.Teismas nepasisakė dėl ieškovo argumentų, jog trečiąjį asmenį BUAB „FF LIZINGAS“ atstovaujančiai atsakovei teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu priteisė iš ieškovo 1 350 EUR už identiškų UAB „Admivita“ ir BUAB „FF LIZINGAS“ atsiliepimų į ieškinį surašymą. Teismas nepasisakė dėl ieškovo argumento, kad BUAB „FF LIZINGAS“ prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo pasirašė UAB „Admivita“ darbuotoja ir atstovė I. K., kuri yra su ieškovu ne tik konfliktinėje situacijoje, bet šioje byloje pagal tą patį 2015 m. birželio 5 d. UAB „Admivita“ direktoriaus E. D. išduotą įgaliojimą atstovauja ir atsakovę UAB „Admivita“, ir ieškovo pusėje veikiantį trečiąjį asmenį BUAB „FF LIZINGAS“. I. K. neturėjo teisės pateikti BUAB „FF LIZINGAS“ prašymo dėl papildomo sprendimo, nes tai prieštarauja ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat sudaro CPK 56 straipsnio 4 dalyje ir 60 straipsnio 4 punkte nurodytus pagrindus teismui neleisti I. K. vienu metu atstovauti byloje priešingus interesus turinčias šalis.Atsiliepimu į ieškovo skundus atsakovė UAB „Admivita“ prašo juos atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais: 2013 m. lapkričio 13 d. BUAB „FF LIZINGAS“ ir UAB „Finvita“ sudarytos buhalterinių bei įmonės aptarnavimo paslaugų sutarties ir 2016 m. birželio 11 d. ieškovo prašymo kopijas apeliantas bandė pateikti dar civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau teismas motyvuotai atsisakė prijungti minėtus įrodymus, kadangi jie neturi ryšio su nagrinėjama byla. Nepaisant to, apeliantas, piktnaudžiaudamas teisės aktų suteiktomis teisėmis, siekia dar kartą pateikti tuos pačius, su nagrinėjamos civilinės bylos dalyku nesusijusius, dokumentus, kurie niekaip nepagrindžia nei vieno iš apelianto materialinių reikalavimų, todėl nėra jokio pagrindo prijungti šiuos įrodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliantas nepateikė jokių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų neištyręs šiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių, kurių neįvertinimas būtų lėmęs netinkamą bylos išnagrinėjimą. Apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų ir objektyvių argumentų, patvirtinančių, kad teismas būtų pažeidęs procesinės ar materialinės teisės normas. Atsakovė, įvertinusi priimtus teismų sprendimus bei juose nustatytas faktines aplinkybes, kreditorei VĮ Turto bankas pareiškus 454 411,65 EUR dydžio finansinį reikalavimą BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto byloje, iš esmės grindžiamą įsiteisėjusiais teismų sprendimais, neginčijo teisėto bei pagrįsto reikalavimo, išskyrus dėl to, kad VĮ Turto banko finansinis reikalavimas nebūtų tvirtinamas ir tenkinamas pirmąja eile, bei nesutiko su kreditorės reikalavimu perduoti jai 5 255 681,47 Lt finansinio reikalavimo dalį, į kurią išieškojimą galėtų nukreipti kiti išregistruotos AB „Oruva“ pirmos eilės kreditoriai. Todėl atsakovė įvykdė jai įstatymo nustatytas pareigas bei veikė atidžiai ir rūpestingai. Iki šios dienos, vykdant BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto procedūras, BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto byloje patvirtintas trečios eilės kreditoriaus VĮ Turto banko 454 411,65 EUR finansinis reikalavimas nebuvo tenkinamas ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl apelianto teiginiai dėl padarytos žalos dydžio – kreditorės VĮ Turto banko įgyto didelės vertės turto – 454 411,65 EUR dydžio kreditorinio reikalavimo, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Atsakovė yra BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi. Pagal ĮBĮ nuostatas atsakovė turi teisinę pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, tarp jų ir ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje 9 punkte numatytą pareigą atstovauti arba įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme. Todėl nėra CK 6.229 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, kad bankroto administratorės ir bankrutavusios įmonės santykį būtų galima kvalifikuoti kaip kito asmens reikalų tvarkymą. Apelianto teiginiai dėl CK 6.230 straipsnio 1 dalies taikymo teisiškai nepagrįsti. Teisėjos, nagrinėjusios bylą, šališkumo (nešališkumo) klausimas šioje byloje pagal ieškovo nuolatinius pareiškimus buvo nagrinėjamas ne kartą. Tačiau Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d., 2016 m. vasario 19 d., 2016 m. kovo 1 d. nutartimis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartimi nebuvo tenkintas ieškovo prašymas nušalinti bylą nagrinėjančią teisėją. Ieškovo teiginiai, jog UAB „Admivita“, jos darbuotojai E. D., I. D., I. K. ir advokatas P. V. negali atstovauti BUAB „FF LIZINGAS“, yra nepagrįsti. Atsakovė yra įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-866-413/2016 paskirta bankroto administratore, todėl yra teisėta BUAB „FF LIZINGAS“ atstovė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl apelianto prašymo priimti atskirąją nutartį ir pranešti prokurorui dėl galimai nusikalstamų veikų, įgyjant VĮ Turto banko didelės vertės reikalavimo teisę į BUAB „FF LIZINGAS“. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie ieškovo teiginiai yra tik subjektyvi, įrodymais nepagrįsta nuomonė.Skunde dėl papildomo teismo sprendimo ieškovas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad teismas būtų neištyręs šiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių. Teismas, įvertinęs BUAB „FF LIZINGAS“ laiku pateiktus bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, atitinkančius civilinį procesą reglamentuojančias teisės normas, išsamiai motyvavo papildomą sprendimą.Atsiliepimu į ieškovo apeliacinius skundus trečiasis asmuo BUAB „FF LIZINGAS“ prašo juos atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir 2016 m. liepos 7 d. papildomą sprendimą nepakeistus. Atsiliepimas į skundus grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė administruoti BUAB „FF LIZINGAS“ yra paskirta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ir jos veiksmus, atstovaujant administruojamą įmonę teisme, reglamentuoja ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punktas. Bankroto administratorės veikimas, vykdant pareigas bankroto procedūrų metu, nesietinas su kito asmens reikalų tvarkymu. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nėra nustatytos būtinos deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorė, vadovaudamasi ĮBĮ nuostatomis dėl teisės ginčyti (neginčyti) kreditorių finansinius reikalavimus bei įvertinusi procesinių sprendimų skirtingose civilinėse bylose eigą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1908/2013 konstatuotas faktines aplinkybes, kreditoriui VĮ Turto bankui civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 pareiškus pagrįstą 454 411,65 EUR dydžio finansinį reikalavimą, teisėtai ir pagrįstai neginčijo šio reikalavimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas pradėtinas skaičiuoti nuo 2006 m. spalio 24 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino negaliojančiu BAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ reikalavimų įskaitymą. Tai, kad atsakovė neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties apeliacine tvarka, taip pat neįrodo neteisėtų atsakovės veiksmų. Įrodinėdamas atsakovės neteisėtus veiksmus (neveikimą) ieškovas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo nutartį, o tai prieštarauja CPK nuostatoms. Vykdant BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto procedūras įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus VĮ Turto banko 454 411,65 EUR finansinis reikalavimas BUAB „FF LIZINGAS“ nebuvo tenkinamas pagal ĮBĮ 35 straipsnio tvarką. Todėl apelianto teiginys dėl padarytos žalos dydžio yra teisiškai nepagrįstas. Nesutiktina su deklaratyviais apelianto teiginiais, kad BUAB „FF LIZINGAS“ atstovais negali būti UAB „Admivita“ ir jos atstovai E. D., jo sutuoktinė I. D., I. K. ir advokatas P. V.. Teismas sprendime aiškiai pasisakė, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi BUAB „FF LIZINGAS“ administratoriumi paskyrus UAB „Admivita“, o UAB „Admivita“ direktoriui išdavus įgaliojimus UAB „Admivita“ atstovauti G. O., o BUAB „FF LIZINGAS“ – I. K., tai yra tinkami atstovavimą patvirtinantys dokumentai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo konstatuota, kad dėl UAB „Admivita“ atstovavimo BUAB „FF LIZINGAS“ jau yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1669-180/2015. Be to, nagrinėjamoje civilinėje byloje trečiojo asmens neatstovavo nei E. D., nei I. D.. Apeliantas, prašydamas prijungti naujus įrodymus, nenurodė, ką pagrindžia ar įrodo pateikti įrodymai. Apeliantas taip pat nenurodė, kokias aplinkybes įrodinės prašomomis išreikalauti teismo nutartimis, kuriomis tvirtinti ar keisti Finansų ministerijos ir VĮ Turto banko kreditoriniai reikalavimai AB „Oruva“. Apeliantas, turėdamas duomenų, kad atsakovė ar kiti fiziniai asmenys atlieka nusikalstamas veikas ir turi tai pagrindžiančių įrodymų, gali pats savo iniciatyva kreiptis į atitinkamas institucijas, kad būtų atliktas ikiteisminis tyrimas, o ne reikalauti to iš teismo. Civilinėje byloje Nr. 2-825-254/2016, kurioje susiklostė iš esmės analogiška situacija dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo trečiojo asmens BUAB „FF LIZINGAS“ naudai, nors ieškovas buvo įtraukęs į bylos nagrinėjimą BUAB „FF LIZINGAS“ ieškovo pusėje, Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu jau yra konstatavęs, kad vien aplinkybė, jog trečiasis asmuo, būdamas ieškovo pusėje dėl jo paties pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo – netiesioginio ieškinio, nepalaikė ieškinio, konstatuoti jo suinteresuotumo nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju, ieškovui pareiškus nepagrįstą netiesioginį ieškinį, trečiasis asmuo jo nepalaikė pagrįstai. Todėl ir nagrinėjamoje byloje ieškovo argumentai dėl teismo papildomu sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų yra nepagrįsti. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Apelianto argumentai dėl atsakovės tariamai kilusios prievolės atlyginti bankrutuojančiai įmonei žalą pagal CK 6.229 straipsnį yra atmestini. Pagal ĮBĮ 11 straipsnį įmonės bankroto administratorių skiria teismas. Bankroto administratorius vykdo teisines pareigas, numatytas ĮBĮ, o kreditoriai su bankroto administratoriumi sudaro pavedimo sutartį. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad bankroto administratoriaus veikimas, vykdant pareigas bankroto procedūrų metu, sietinas su kito asmens reikalų tvarkymu. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad įrodytos visos atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygos. Kauno apygardos teismas pagrįstai konstatavo tokių sąlygų nebuvimą, be to teisingai pažymėjo, kad ieškovas, įrodinėdamas neva neteisėtus UAB „Admivita“ veiksmus (neveikimą) iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusią 2014 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti apelianto pareikštą netiesioginį ieškinį ir iš atsakovės – bankrutuojančios bendrovės bankroto administratorės, šios bendrovės naudai priteisti žalą, kildinamą iš bankroto administratorės veiksmų/neveikimo civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015, taip pat pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas, kuriuo buvo išspręstas klausimas dėl trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinių skundų ribų, taip pat ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamų sprendimų negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamų sprendimų negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą, arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.Apeliantas, apeliaciniuose skunduose reikšdamas prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nepateikia jokių motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Kolegija, atsižvelgdama į šios bylos apeliacijos objektą, į tai, kad apeliantas buvo išklausytas žodiniuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, jo paaiškinimai, be kita ko, išsamiai išdėstyti apeliaciniuose skunduose, sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos nagrinėjamoje byloje nėra, todėl apelianto prašymai skirti žodinį apeliacinės bylos nagrinėjimą kolegijos atmetami.

Dėl naujų įrodymų prijungimo ir išreikalavimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo pateikė į bylą naujus įrodymus: 2013 m. lapkričio 13 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, įmonės aptarnavimo paslaugų sutartį, 2016 m. birželio 11 d. Z. V. prašymą bankroto administratorei dėl dokumentų pateikimo su įteikimo žyma; taip pat prašo iš Šiaulių apygardos teismo (AB „Oruva“ bankroto bylos) išreikalauti teismo nutartis, kuriomis buvo tvirtinti ar keisti Finansų ministerijos ir VĮ Turto banko kreditoriniai reikalavimai AB „Oruva“.Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujai teikiami įrodymai taip pat turi atitikti bendruosius leistinumo reikalavimus ir būti susiję su byloje nagrinėjamasi klausimais (CPK 177, 180 straipsniai). Bylos duomenimis nustatyta, kad apelianto kartu su apeliaciniu skundu teikiama 2013 m. lapkričio 13 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartis buvo teikiama pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas šį dokumentą atsisakė priimti kaip nesusijusį su nagrinėjama byla (t. III, b. l. 37). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde dėstomas aplinkybes, kurias, apelianto teigimu, turėtų patvirtinti naujai teikiamas įrodymas, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2013 m. lapkričio 13 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartis neatitinka sąsajumo reikalavimų, todėl šį naujai teikiamą įrodymą priimti atsisako. Sąsajumo reikalavimų neatitinka ir dėl to nepriimama ir apelianto su apeliaciniu skundu teikiama 2013 m. lapkričio 13 d. įmonės aptarnavimo paslaugų sutartis bei 2016 m. birželio 11 d. Z. V. prašymas bankroto administratorei dėl dokumentų pateikimo, kadangi šie įrodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti apelianto šioje byloje įrodinėjamo ieškinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat netenkina apelianto prašymo išreikalauti iš Šiaulių apygardos teismo žinioje esančios AB „Oruva“ bankroto bylos teismo nutartis, kuriomis buvo tvirtinami arba keičiami Finansų ministerijos ir VĮ Turto banko kreditoriniai reikalavimai, kadangi apeliantas nepagrindžia šių dokumentų įrodomosios reikšmės nagrinėjamai bylai. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, AB „Oruva“ bankroto byla yra užbaigta, todėl apeliantas turėjo visas galimybes susipažinti su šios bylos medžiaga savarankiškai (CPK 10 straipsnis).

Dėl kitų apelianto procesinių prašymų

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, UAB „Admivita“ esant paskirtai BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratore, teismas neturi teisinio pagrindo neleisti jai atstovauti BUAB „FF LIZINGAS“, kadangi tai prieštarautų ĮBĮ nuostatoms, pagal kurias būtent bankroto administratorius įgaliotas atstovauti bankrutuojančią įmonę teismuose. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apelianto nurodomi argumentai dėl interesų konflikto UAB „Admivita“ atstovėms I. K. ir G. O. pagal identiškus įgaliojimus šioje byloje atstovaujant UAB „Admivita“ ir priešingą interesą turintį bei apelianto pusėje veikiantį trečiąjį asmenį BUAB „FF LIZINGAS“, yra nepagrįsti, kadangi BUAB „FF LIZINGAS“ procesinė pozicija byloje buvo ir yra priešinga būtent apelianto, o ne atsakovės, pozicijai. Vien ta aplinkybė, kad dėl apelianto pasirinkto gynybos būdo (netiesioginio ieškinio) BUAB „FF LIZINGAS“ yra įtraukta trečiuoju asmeniu apelianto (ieškovo) pusėje, nesudaro pagrindo teigti, kad BUAB „FF LIZINGAS“ procesinė pozicija turi atitikti ieškovo procesinę poziciją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindų tenkinti apelianto prašymą dėl atskirosios nutarties priėmimo, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad apelianto teiginiai apie galimai nusikalstamą UAB „Admivita“ veikimą yra tik subjektyvi apelianto nuomonė, kuriai patvirtinti byloje nėra jokių įrodymų.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę Nr. 2-44-160/2014 pagal ieškovės Finansų ministerijos ieškinį atsakovei UAB „FF LIZINGAS“ dėl skolos priteisimo bei trečiojo asmens VĮ Turto banko pareikštą savarankišką reikalavimą dėl perdavimo jam kaip pirmosios eilės kreditoriui 1 568 992,56 Lt reikalavimo teisės į BUAB „FF LIZINGAS“, 2014 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad ieškinio atmetimas neužkerta kelio ieškovei ir trečiajam asmeniui kreiptis į BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorių dėl jų įtraukimo į BUAB „FF LIZINGAS“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą panaikino – ieškovės Finansų ministerijos ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės BUAB „FF LIZINGAS“ 25 031,28 EUR, patvirtinant šį reikalavimą, tenkintiną trečiąja eile, atsakovės BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto byloje; bylos dalį dėl trečiojo asmens VĮ Turto banko reikalavimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 iš dalies tenkino VĮ Turto banko prašymą, įtraukdamas jį į BUAB „FF LIZINGAS“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 454 411,65 EUR finansinio reikalavimo suma, su kuria BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorė sutiko ir kurios byloje neginčijo. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, minėta nutartis apeliacine tvarka apskųsta nebuvo ir 2015 m. rugpjūčio 12 d. įsiteisėjo. 2015 m. rugsėjo 30 d. apeliantas Z. V. pateikė prašymą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-44-160/2014 (Nr. 2-5265-275/2015) atnaujinimo, tačiau civilinė byla, pradėta pagal minėtą apelianto prašymą, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartimi buvo nutraukta. Ši teismo nutartis įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2016 m. gegužės 5 d. priėmus nutartį, kuria ji buvo palikta nepakeista.

Dėl sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti

Netiesioginio ieškinio instituto tikslas – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas yra nesuinteresuotas savo subjektinės teisės įgyvendinimu dėl to, kad kreditorius į prisiteistą turtą nukreips savo reikalavimų patenkinimą. CK 6.68 straipsnyje nustatytas vienas kreditoriaus interesų gynimo būdų, pagal kurį kreditorius už skolininką jo vardu turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Tokiu atveju kreditorius priverstinai įgyvendina skolininko reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį pareikšdamas netiesioginį ieškinį (skolininko skolininkui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2014). Kasacinio teismo praktikoje dėl netiesioginio ieškinio instituto taikymo pažymima, kad netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas; skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan.; skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę; tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK 6.68 straipsnio 2 dalis). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.).Byloje neginčijama, kad apeliantas yra trečiojo asmens BUAB „FF LIZINGAS“ kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkei BUAB „FF LIZINGAS“. Apelianto teigimu, netiesioginiu ieškiniu jis įgyvendina neabejotiną ir galiojančią BUAB „FF LIZINGAS“ reikalavimo teisę atsakovei UAB „Admivita“, kylančią iš žalos atlyginimo prievolės, atsiradusios dėl neteisėtų UAB „Admivita“ veiksmų, neginčijant VĮ Turto banko finansinio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas, 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu atmesdamas apelianto ieškinį, konstatavo, jog apeliantas neįrodė, kad BUAB „FF LIZINGAS“ turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę UAB „Admivita“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Teismų praktikoje pripažįstama kreditoriaus teisė reikalauti žalos atlyginimo pareiškiant netiesioginį ieškinį bankrutuojančios bendrovės vardu, jei pati bendrovė šios savo teisės neįgyvendina. Tačiau, siekdamas įrodyti sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti egzistavimą (skolininko neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę) kreditorius šiuo atveju turi įrodyti egzistuojant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Tokių sąlygų nenustatymas kartu reiškia ir skolininko neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip netiesioginio ieškinio sąlygos nebuvimą. Atsakovės atsakomybę BUAB „FF LIZINGAS“ apeliantas grindė dviem savarankiškais teisiniais pagrindais – CK 6.230 straipsniu, numatančiu kito asmens reikalus prieš šio asmens valią tvarkiusio asmens pareigą atlyginti tokiais savo veiksmais padarytus nuostolius, ir bendrosiomis deliktinės civilinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6. 245 straipsnis).

Dėl atsakovės atsakomybės pagal CK 6.230 straipsnio nuostatas

Kito asmens reikalų tvarkymo santykiai susiklosto, kai neturėdamas nei iš sutarties, nei iš delikto kylančios pareigos asmuo savanoriškai ir be jokio pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo tvarko kito asmens reikalus, kuriuos tvarkyti nėra jo pareiga (CK 6.229 straipsnio 1 dalis). Tai nesutartinės prievolės, atsirandančios dėl kito asmens reikalų tvarkymo be pavedimo, kai vienas asmuo savanoriškai atlieka juridinę reikšmę turinčius veiksmus kito asmens naudai ir jo interesais. Asmenis siejant sutartiniams teisiniams santykiams, kito asmens reikalų tvarkymo santykius reglamentuojančios teisės normos šiems santykiams netaikytinos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kito asmens reikalų tvarkymui kvalifikuoti būtina konstatuoti visų šių sąlygų buvimą: 1) asmuo suvokia, kad tvarko ne savo, bet kito asmens reikalus, t. y. kito asmens interesais atlieka faktinius ar teisinius veiksmus; 2) atlikti šiuos veiksmus nėra asmens teisinė pareiga, jie atliekami savanoriškai; 3) asmuo, kurio interesais atliekami veiksmai, nėra išreiškęs savo valios dėl jo reikalų tvarkymo ir tuo metu nėra galimybės sužinoti jo valios dėl atliekamų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011, 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-611/2015).Atsakovė UAB „Admivita“ yra BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorė. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalį bankroto administratorių skiria teismas. Teismo nutartis – tai procesinis administratoriaus įgaliojimo pagrindas, sukuriantis leidimą administruoti konkrečią nemokią įmonę. Ši nutartis sudaro prielaidas atsirasti materialiesiems teisiniams bankroto administratoriaus santykiams, kuriuos reglamentuoja ne tik ĮBĮ, bet ir CK.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius yra kito asmens turto administratorius CK 4.237 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2011). CK 4.236 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad administravimas gali būti nustatomas teismo nutartimi, įstatymu, administraciniu aktu ir sandoriu. Vienas iš sutartinio turto administravimo atvejų nustatytas CK 6.757 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią pavedimo sutartimi įgaliotojas gali pavesti įgaliotiniui atlikti teisinius veiksmus, susijusius inter alia su įgaliotojo turto administravimu. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalį kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu sudaryti su administratoriumi pavedimo sutartį. Tarp įmonės administratoriaus ir įmonės susiklosto sutartiniai pavedimo administruoti nemokios įmonės turtą teisiniai santykiai, kurių pagrindas yra pavedimo sutartis. Nors pavedimo sutartis sudaroma kiek vėliau nei paskiriamas administratorius, šios sutarties teisiniai padariniai taikomi ex tunc, t. y. nuo pat teismo nutarties skirti teismo administratorių įsiteisėjimo dienos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2012). Kadangi bankroto administratorių ir jo administruojamą įmonę sieja sutartiniai pavedimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu bankroto administratorius turi teisinę pareigą atlikti tam tikrus veiksmus bankrutuojančios įmonės vardu, inter alia atstovauti šią įmonę teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kito asmens reikalų tvarkymą reglamentuojančios CK nuostatos bankroto administratoriaus veiklai netaikytinos.

Dėl atsakovės deliktinės atsakomybės

Apelianto teigimu, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo) BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto byloje buvo patvirtintas nepagrįstas VĮ Turto banko finansinis reikalavimas, tokiu būdu padarant BUAB „FF LIZINGAS“ žalą, kurią sudaro nepagrįstai patvirtinto finansinio reikalavimo suma. Pirmosios instancijos teismas apelianto reikalavimą atmetė, nenustatęs neteisėtų atsakovės veiksmų ir žalos, kaip būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pasisakydama dėl atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, VĮ Turto banko finansinis reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Pritarimas apelianto teiginiams, kad VĮ Turto banko finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, reikštų prieštaravimą įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui, kuriuo šis reikalavimas patvirtintas, o tokia situacija, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra negalima. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015). Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmė galioja taip pat ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; kt.).Kadangi VĮ Turto banko finansinis reikalavimas BUAB „FF LIZINGAS“ pripažintas pagrįstu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės iš naujo vertinti VĮ Turto banko finansinio reikalavimo BUAB „FF LIZINGAS“ pagrįstumo. Tuo pačiu pagrįsto kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo teismui nebuvo pagrindo vertinti kaip BUAB „FF LIZINGAS“ padarytos žalos.Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad teismas neįpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus ir teismui tvirtinti pateiktus kreditorių finansinius reikalavimus. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Kadangi nepriklausomai nuo bankroto administratoriaus pozicijos kiekvienu atveju dėl pareikštų kreditorių reikalavimų pagrįstumo sprendžia teismas, kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiais, kad tuo atveju, jei atsakovė civilinės bylos Nr. 2-5265-275/2015 nagrinėjimo metu būtų nesutikusi su teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. minėtoje byloje patvirtinta VĮ Turto bankroto finansinio reikalavimo dalimi, šis reikalavimas teismo nebūtų patvirtintas. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo aktyvumu nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-5265-275/2015, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas – šioje byloje nėra ir negali būti vertinamas įsiteisėjusios teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5265-275/2015 teisėtumas bei pagrįstumas.Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko, remiasi argumentu, kad BUAB „FF LIZINGAS“ bankroto administratorė civilinės bylos Nr. 2-5265-275/2015 nagrinėjimo metu neprašė teismo VĮ Turto banko reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio senaties termino praleidimas susijęs su ieškinį pareiškusio asmens galimybėmis savo pažeistas teises ginti teismine tvarka, tačiau šio termino praleidimas nedaro nepagrįstu pačio reikalavimo, kuriam pareikšti ieškinio senaties terminas yra praleistas. Taigi, net ir sutikus su apelianto argumentais, kad VĮ Turto banko reikalavimas buvo patvirtintas pasibaigus ieškinio senaties terminui, tai nesudarytų pagrindo teigti, jog teismo buvo patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas. Galiojantys įstatymai taip pat suteikia teismui teisę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, jei jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Kita vertus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinio senaties VĮ Turto banko reikalavimui pareikšti skaičiavimas pradėtinas nuo 2006 m. spalio 24 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino negaliojančiu BAB „Oruva“ ir UAB „Parex lizingas“ reikalavimų, kurių dydis 6 911 101,06 Lt, įskaitymą pagal 2002 m. gruodžio 6 d. vienašalį UAB „Parex lizingas“ pareiškimą, todėl šis terminas VĮ Turto bankui trečiuoju asmeniu įstojus į bylą 2014 m. balandžio 11 d. nebuvo pasibaigęs. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygos, o tuo pačiu ir netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos, nagrinėjamoje byloje neįrodytos. Apeliaciniu skundu ši pirmosios instancijos teismo išvada nebuvo paneigta.

Dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumo

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl neobjektyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme. Bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2KT-41-943/2016 išsprendė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis grindžiamą apelianto pareiškimą dėl Kauno apygardos teismo, įskaitant ir bylą nagrinėjusios teisėjos, galimo šališkumo (t. II, b. l. 179-181). Minėta nutartimi teismas nenustatė pagrindo patenkinti tokį apelianto prašymą. Naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumu, apeliantas nenurodė, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Pažymėtina, kad apelianto skundo argumentai dėl bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumo yra paremti iš esmės vien tik apelianto nesutikimu su teismo priimtais jam nepalankiais procesiniais sprendimais.

Dėl ginčijamo teismo sprendimo motyvavimo

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto teiginiu, kad tam tikros ginčijamo teismo sprendimo dalys yra be motyvų, pažymi, kad vertinant, ar konkrečiu atveju teismo priimtas procesinis sprendimas yra be motyvų, turi būti atsižvelgiama į tai, ar teismo procesiniu sprendimu atsakyta į esminius nagrinėjamos bylos aspektus, ar iš procesinio sprendimo turinio galima suprasti, kuo remdamasis teismas priėmė procesinį sprendimą. Jeigu teismo procesiniame sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Šiuo atveju ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra pakankami, iš ginčijamo sprendimo yra visiškai aiškus teisinis ir faktinis pagrindas, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio netenkino.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, priteistų Kauno apygardos teismui 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu

Apeliantas skundu taip pat nesutinka su Kauno apygardos teismui 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu trečiajam asmeniui bei atsakovei priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Apeliantas nesutikimą su šia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi grindžia tuo, kad teismo sprendimas šioje byloje priimtas ne trečiojo asmens ieškovo pusėje – BUAB „FF LIZINGAS“, o atsakovės naudai, todėl bylinėjimosi išlaidos BUAB „FF LIZINGAS“ buvo priteistos nepagrįstai. Atsakovei bylinėjimosi išlaidos priteistos nepagrįstai dėl to, kad byloje nėra UAB „Admivita“ ir advokato S. J. atstovavimo sutarties, be to, UAB „Admivita“ atsiliepimas į ieškinį yra identiškas advokato P. V. šioje byloje surašytam BUAB „FF LIZINGAS“ atsiliepimui į ieškinį.Teisėjų kolegijas pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantas, į bylą yra pateikta atsakovės UAB „Admivita“ ir advokatų profesinės bendrijos „Jonikaitis, Janušaitis, Živoltė ir partneriai“ teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. JJZ-19-06-15/01, kurios pagrindu už atsiliepimo šioje byloje surašymą buvo išrašyta sąskaita – faktūra 1 350 EUR sumai (t. II, b. l. 122-124). Pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis – 1 350 EUR neviršija 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų atitinkamų maksimalių priteistinų dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam tikri atsakovės bei trečiojo asmens šioje byloje pateiktų atsiliepimų panašumai nesudaro pagrindo netekinti atsakovės prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ar šias išlaidas mažinti, kadangi šie panašumai lemti vieningos atsakovės ir trečiojo asmens procesinės pozicijos byloje. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad trečiasis asmuo šioje byloje veikė ieškovo, o ne atsakovės pusėje – iš BUAB „FF LIZINGAS“ šioje byloje teiktų procesinių dokumentų turinio matyti aiški trečiojo asmens šioje byloje – BUAB „FF LIZINGAS“ procesinė pozicija, sutampanti su atsakovės pozicija – trečiasis asmuo viso proceso metu nesutiko su ieškovo byloje pareikštu ieškiniu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Formalus BUAB „FF LIZINGAS“ įtraukimas į bylą ieškovo pusėje, kaip jau minėta, nulemtas ieškovo pasirinkto teisių gynimo būdo, ir tikrosios trečiojo asmens procesinės pozicijos neatspindi. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies taip pat matyti, kad teismas BUAB „FF LIZINGAS“ patirtas išlaidas už kurą, vykstant į paskirtus teismo posėdžius, priteisė bendrai, o ne atskirai už kiekvienos UAB „Admivita“ teisininkės dalyvavimą, todėl aptariami apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

Nustačiusi, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą, kolegija atmeta ieškovo apeliacinį skundą ir iš ieškovo atsakovės bei trečiojo asmens naudai priteisia bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, atitinkamai trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“ – 726 EUR (t. III, b. l. 156-157), atsakovei UAB „Admivita“ – 600 EUR (t. IV, b. l. 94-98).

Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. papildomo sprendimo

CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jei teismas, priimdamas sprendimą, neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo klausimo, šis klausimas gali būti sprendžiamas teismui priimant papildomą sprendimą. Prašydamas priteisti teisinės pagalbos išlaidas nagrinėjamoje byloje, trečiasis asmuo BUAB „FF LIZINGAS“ pateikė PVM sąskaitą – faktūrą už suteiktas paslaugas 1 936 EUR sumai bei minėtos sąskaitos – faktūros apmokėjimą pagrindžiančius įrodymus (t. II, b. l. 8-9). Kadangi Kauno apygardos teismui 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetus ieškovo ieškinį trečiajam asmeniui (atsakovės pusėje) patirtos bylinėjimosi išlaidos, dėl kurių priteisimo tiek prašymas, tiek jų dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti laiku, priteistos nebuvo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį klausimą išsprendė papildomu sprendimu. Apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. papildomo sprendimo, kuriuo BUAB „FF LIZINGAS“ naudai iš apelianto buvo priteista 1 936 EUR advokato pagalbos išlaidų, be kita ko, grindžiamas argumentais, dėl kurių teisėjų kolegija jau pasisakė šios nutarties 65-67 punktuose ir pripažino juos nepagrįstais. Šių argumentų kolegija nekartoja. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad ginčijamu papildomu sprendimu BUAB „FF LIZINGAS“ naudai priteistos advokato pagalbos išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius. Pagrindų, dėl kurių nagrinėjamoje byloje būtų buvęs pagrindas nukrypti nuo rekomenduojamų maksimalių priteistinų advokato pagalbos išlaidų dydžio, kolegija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. papildomas sprendimas keistinas, sumažinant trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“ iš ieškovo priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 1 936 EUR iki 1 785 EUR.

Dėl baudos skyrimo

Apeliantas taip pat prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis UAB „Admivita“ ir I. K. skirti CPK 95 straipsnyje numatytas maksimalias baudas, 50 proc. šių baudų priteisiant ieškovui.Pagal teismų formuojamą praktiką, įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-224/2005). Kadangi, kaip konstatuota šioje teismo nutartyje, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai tenkino trečiojo asmens prašymą dėl papildomo sprendimo šioje byloje priėmimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad UAB „Admivita“ ir I. K. būtų piktnaudžiavusios procesinėmis teisėmis, t. y. pareiškusios aiškiai nepagrįstą prašymą priimti byloje papildomą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 7 d. papildomą sprendimą pakeisti, nurodant, kad trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“ iš ieškovo Z. V. priteisiama 1 785 EUR advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovo Z. V. trečiajam asmeniui BUAB „FF LIZINGAS“ – 726 EUR, o atsakovei UAB „Admivita“ – 600 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėVirginija ČekanauskaitėAlvydas Poškus