Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „iClaim“ pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovas A. M., suinteresuoti asmenys byloje – Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, I. P., uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, SIA „Citadele Leasing“ Lietuvos filialas, uždaroji akcinė bendrovė „Analizė“, uždaroji akcinė bendrovė „Elektrum Lietuva“, akcinė bendrovė „Telia Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Bitė Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Apicus LT“ (toliau – Bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „iClaim“ (toliau – nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2022 m. spalio 20 d.

4. Administratorė nustatė, kad Bendrovės vadovas A. M. turėjo grąžinti Bendrovei išmokėtą subsidiją pagal Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro, įgyvendinimo Aprašo 39 ir 43 punktus ir atsižvelgiant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. R-4756 „Dėl informacijos pateikimo“, 2021 m. lapkričio 18 d. priimtą įsakymą Nr. 4-1200, kuriuo nusprendė, kad: 1) UAB Apicus LT privalo grąžinti išmokėtą subsidijos sumą - 11 407,26 Eur; 2) UAB Apicus LT turi sumokėti pagalbos išmokėjimo dieną Europos Komisijos nustatyto dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo šio įsakymo 1.1 punkte nurodytos subsidijos išmokėjimo iki jos sugrąžinimo dienos. Kaip matyti iš bendrovės 2021 m. gruodžio 31 d. parengto balanso duomenų, materialusis turtas sudarė 47 615 Eur, suteikta paskola 75 000 Eur, atsargos ir išankstiniai apmokėjimai sumai 1 147 Eur, ir pinigai bei jų ekvivalentai (24 803 Eur banke ir kasoje). Tokiu būdu, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos/panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

13. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

14. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

15. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pareiškimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas yra susijęs su bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės iki bankroto bylos iškėlimo vykdytos veiklos ir jos valdymo vertinimu, kuris leidžia nustatyti, ar įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017, 24 punktas). Taigi tyčinio įmonės bankroto klausimo nagrinėjimo tikslas yra nustatyti, ar įmonės bankrotas buvo sąmoningo blogo valdymo pasekmė.

17. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi BUAB „Apicus LT“ iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1071-933/2022 Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi, nutartis dėl bankroto iškėlimo Bendrovei įsiteisėjo 2022 m. spalio 20 d.

Dėl taikytinų materialiosios teisės normų

20. JANĮ nuostatos nemokumo procesams, pradėtiems iki 2019 m. gruodžio 31 d., taikomos asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus. Atsižvelgdamas į teisės normų, reglamentuojančių tyčinį bankrotą, pobūdį (materialiosios teisės normos), kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas yra susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu. Todėl, sprendžiant dėl tyčinio bankroto pagrindų ir jų nustatymo, turi būti taikomas jų atlikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 50 punktas).

21. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorės pareiškimas, kuriame prašoma pripažinti BUAB „Apicus LT“ bankrotą tyčiniu, grindžiamas įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais už 2020 m. ir 2021 metus, 2021 m. lapkričio 30 d. sudaryta paskolos sutartimi (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas), Bendrovės finansinių ataskaitų neteikimu Juridinių asmenų registro tvarkytojui (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas), Bendrovės atsiskaitymais iki bankroto bylos iškėlimo pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnį (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Nemokumo administratorės teigimu, minėti finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, jog įmonė buvo nemoki jau 2020 m. gruodžio 31 d., o tai iš esmės nulėmė sudaryta paskolos sutartis, atsakovo tyčiniai veiksmai neteikiant Bendrovės finansinių ataskaitų bei paskolos suteikimas turint skolą valstybei.

22. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, paskutinis BUAB „Apicus LT“ vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo ėjo A. M. (nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2022 m. spalio 31 d.).

23. Nemokumo administratorės nurodomas sandoris ir aplinkybės įvyko 2021 m., t. y. jau galiojant JANĮ, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių (ne)buvimo yra taikytinos JANĮ nuostatos.

Dėl bendrovės nemokumo momento

24. Iki JANĮ įsigaliojimo 2020 m. sausio 1 d. suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

25. Kaip nustatyta iš kasacinio teismo išaiškinimų, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.

26. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), iš BUAB „Apicus LT“ bankroto bylos Nr. eB2-407-1187/2024 duomenų nustatyta, kad:

26.1. Į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2022 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi VSDFV Vilniaus skyrius, nurodydamas, kad Bendrovės skola 2022 m. rugpjūčio 3 d. buvo 6 605,33 Eur. Bendrovė 2020 m. rugpjūčio 11 d. pateikė VSDFV prašymą atidėti skolos sumokėjimą, kurio pagrindu buvo priimtas 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. VIA_SP-10-1514 dėl skolos atidėjimo supaprastinta tvarka. 2021 m. liepos 30 d. Bendrovė taip pat pateikė prašymą atidėti skolos sumokėjimą, kurio pagrindu 2021 m. liepos 30 d. buvo priimtas sprendimas Nr. VIA_SP10-1770 dėl skolos atidėjimo supaprastinta tvarka (pakeičiantis sprendimą Nr. VIA_SP10-1514), pagal kurį atidėtą įsiskolinimą draudėja turėjo pradėti mokėti nuo 2022 m. liepos 30 d. BUAB „Apicus LT“ nemokėjo einamųjų įmokų, nesilaikė 2021 m. liepos 30 d. priimto sprendimo Nr. VIA_SP10-1770 sąlygų, todėl šis sprendimas neteko galios. 2022 m. vasario 23 d. Bendrovei išsiųstas raštas Nr. (8.1) DV_S-18290 dėl įsiskolinimo Fondo biudžetui sumokėjimo, tačiau įsiskolinimas sumokėtas nebuvo. VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. vasario 21 d. sprendimu nusprendė skolą išieškoti priverstine tvarka. Iš 2021 m. liepos 30 d. Bendrovės pateikto prašymo atidėti skolos sumokėjimą matyti, kad Bendrovė prašė atidėti mokėjimą, kadangi dėl COVID-19 taikomų apribojimų patyrė neigiamą poveikį.

26.2. Bankroto byloje atsiliepimą teikė ir VMI, kuriame nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 6 d. duomenimis Bendrovės įsiskolinimas valstybės (savivaldybės) biudžetui sudarė 21 885,95 Eur. Bendrovės mokestinė nepriemoka susidarė mokesčių įstatyme nustatytu terminu nesumokėjus deklaruotų mokesčių. Gyventojų pajamų mokesčio skola susidarė už 2020 metų vasario – gruodžio mėnesius, už 2021 metų sausio – kovo mėnesius. Nekilnojamojo turto mokesčio skola susidarė už 2021 metus ir pelno mokesčio skola susidarė už 2019 metus.

26.3. Po Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutarties priėmimo užvesta vykdomoji byla Nr. 0171/22/01408 dėl 989,75 Eur skolos išieškojimo iš atsakovės Advokatų profesinės bendrijos „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ naudai.

27. JAR duomenimis taip pat nustatyta, kad BUAB „Apicus LT“ teikė odontologijos paslaugos, kurios priskirtos prie licencijuojamos veiklos. Bendrovei licencija suteikta laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2020 m. birželio 15 d. Vadinasi, Bendrovė veiklos nebevykdė nuo 2020 m. birželio 15 d.

28. Iš atsakovės 2020 m. gruodžio 31 d. metinio balanso matyti, kad įmonė turėjo turto iš viso už 140 504 Eur (ilgalaikio turto už 62 269 Eur, trumpalaikio turto už 78 235 Eur), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 129 845 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 47 242 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 82 602 Eur). 2020 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis įmonė patyrė 7 377 Eur nuostolį.

29. Iš 2021 m. gruodžio 31 d. balanso (pasirašytas tik įmonės vadovo, nėra nurodomo finansininko parašo ir nebuvo teiktas Juridinių asmenų registrui) matyti, kad įmonė turėjo turto iš viso už 148 755 Eur (ilgalaikio turto už 122 617 Eur, trumpalaikio turto už 26 138 Eur), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 113 187 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 44 762 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 113 187 Eur). 2021 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis įmonė turėjo 35 049 Eur pelno.

30. Vadovaujantis 2022 m. rugpjūčio 4 d. balanso duomenimis (pasirašytas tik įmonės vadovo, nėra nurodomo finansininko parašo) atsakovei priklausančio turto vertė sudarė 123 949 Eur (ilgalaikis turtas – 123 759 Eur, trumpalaikis turtas – 190 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 103 812 Eur (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 38 729 Eur, po vienerių metų mokėtinos sumos – 65 083 Eur). 2022 m. rugpjūčio 4 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įmonė patyrė 15 431 Eur nuostolį.

31.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinių nusižengimų byloje Nr. A6.-1217-1072/2022 A. M. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, t. y. A. M. 2018 m. birželio 4 d. iki 2022 m. spalio 31 d., būdamas UAB „Apicus LT“ vadovu ir žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį bei nevykdomus ir didėjančius įsipareigojimus VMI, privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Apicus LT“, ir skyrė jam 1 500 Eur baudą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 10 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-53-891/2023 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Nutartyje taip pat nustatyta, kad UAB „Apicus LT“ finansinė situacija dėl jos nemokumo A. M. turėjo būti žinoma nuo 2022 m. vasario 10 d., gavus VMI 2022 m. vasario 9 d. sprendimą dėl 2021 m. gegužės 19 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (23.34-08) 327-9176 nutraukimo ir nuo tada A. M. kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

31.2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-753-484/2023 valstybei priteista iš BUAB „Apicus LT“ 11 407,26 Eur išmokėtos subsidijos, 133,27 Eur Europos Komisijos nustatyto dydžio metinių palūkanų ir 147,15 Eur delspinigių. Iš sprendimo turinio nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministras, įgyvendindamas Aprašo 39 ir 43 punktus ir atsižvelgdamas į VMI 2021 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. R-4756 „Dėl informacijos pateikimo“, 2021 m. lapkričio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 4-1200, kuriuo nusprendė, kad: 1) BUAB „Apicus LT“ privalo grąžinti išmokėtą subsidijos sumą – 11 407,26 Eur; 2) BUAB „Apicus LT“ turi sumokėti pagalbos išmokėjimo dieną Europos Komisijos nustatyto dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo šio įsakymo 1.1 punkte nurodytos subsidijos išmokėjimo iki jos sugrąžinimo dienos. VMI 2021 m. lapkričio 22 d. per „Mano VMI“ raštu Nr. RES-208664 informavo Bendrovę apie Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. lapkričio 18 d. priimtą įsakymą Nr. 4-1200. Pranešime buvo nurodyta, kad atsakovė per 90 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo priėmimo dienos privalo grąžinti išmokėtą subsidijos sumą – 11 407,26 Eur į Ministerijos sąskaitą. VMI 2022 m. kovo 3 d. gavo Ministerijos raštą, kuriame nurodyta, kad atsakovė per nustatytą terminą subsidijos į Ministerijos sąskaitą negrąžino. Taip pat, atsakovė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. lapkričio 18 d. priimtą įsakymą Nr. 4-1200 2021 m. gruodžio 17 d. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris administracinėje byloje Nr. eI3-2157-595/2022 2022 m. gegužės 24 d. priimtu sprendimu, įsiteisėjusiu 2023 m. rugpjūčio 2 d., bankrutuojančios UAB „Apicus LT“ skundą atmetė.

32. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, teismas prieina prie išvados, kad BUAB „Apicus LT“ faktiškai nebevykdė veiklos nuo 2020 m. birželio 15 d., kai pasibaigė licencijos teikti odontologijos paslaugas galiojimas. LITEKO duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad jau 2021 m. Bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, kadangi Bendrovei, dėl jos finansinės padėties buvo atidėti VMI ir VSDFV mokėjimai, tačiau tuo metu, remiantis finansinių ataskaitų duomenimis ir Lietuvos apeliacinio teismo išvadomis, įmonės įsipareigojimai ir mokėtinos sumos neviršijo jos turimo turto (t. y. įmonė turėjo turto iš viso už 148 755 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 113 187 Eur). VSDFV Vilniaus skyriaus atidėtą įsiskolinimą Bendrovė turėjo pradėti mokėti nuo 2022 m. liepos 30 d., tačiau kaip nustatyta, mokėjimas nebuvo atliktas, todėl 2021 m. liepos 30 d. priimtas sprendimas Nr. VIA_SP10-1770 dėl skolos VSDFV išdėstymo neteko galios, taip pat, VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. vasario 23 d. Bendrovei išsiuntė raštą Nr. (8.1) DV_S-18290 dėl įsiskolinimo Fondo biudžetui sumokėjimo, tačiau įsiskolinimas sumokėtas nebuvo. VSDFV Vilniaus skyrius 2022 m. vasario 21 d. sprendimu nusprendė skolą išieškoti priverstine tvarka. Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 10 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-53-891/2023 nustatytas Bendrovės nemokumo momentas – 2022 m. vasario 10 d. Įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

33. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Bendrovė tapo nemokia vėliausiai 2022 m. vasario 10 d.

34. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nemokumo administratorė nurodė, jog įmonė tapo nemokia jau 2020 m. gruodžio 31 d., vis dėlto, dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo su tuo sutikti. Nemokumo administratorė tvirtina, kad Bendrovė buvo nemoki jau 2020 m. gruodžio 31 d., kadangi Bendrovės įsipareigojimai (129 845 Eur) viršija du kartus Bendrovės trumpalaikio turto vertę, o ilgalaikis turtas negali būti įtrauktas, nes jo vertę sudaro lizinguojama transporto priemonė Audi Q7. Teismas atkreipia dėmesį, kad finansinės ataskaitos už 2022 m. duomenimis, Bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai buvo 129 845 Eur, kurią sudarė: 82 602 Eur po vienų metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai bei 47 243 Eur per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Vadinasi, į Bendrovės mokėtinas sumas yra įtraukti ir mokėjimai už lizingą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad Bendrovės bankroto byloje teismo 2023 m. sausio 2 d. buvo patvirtintas UAB „Citadele Leasing“ Lietuvos filialo 46 712,28 Eur finansinis reikalavimas, kuris vėliau sumažintas, kadangi UAB „Citadele Leasing“ Lietuvos filialas pardavė lizinguojamą transporto priemonę ir tokiu būdu pasidengė dalį savo kreditorinio reikalavimo. Šių aplinkybių pagrindu, teismas atmeta nemokumo administratorės teiginius, jog įmonė jau 2020 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki kaip neįrodytus (CPK 178 straipsnis).

Dėl tyčinio bankroto, numatyto JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte, požymių

35. Įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei teismas nustato įstatyme nurodytus tyčinio bankroto požymius. JANĮ tyčinio bankroto požymiai reglamentuojami šio įstatymo 70 straipsnio 1–2 dalyse. Teismų praktikoje nurodoma, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).

36. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad vienas iš bendrovės tyčinio bankroto požymių yra tai, jog buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai.

37. Nemokumo administratorė Bendrovės nemokumą iš esmės motyvuoja tuo, kad Bendrovės bankrotą lėmė 2021 m. lapkričio 30 d. bendrovės UAB „Apicus LT“ vadovo A. M. sudaryta paskolos sutartis su K. P., suteikiant 75 000 Eur paskolą, kurios grąžinimas numatytas 2025 m. lapkričio 30 d. (toliau – Paskolos sutartis), kadangi Bendrovė tuo metu jau turėjo įsiskolinimų, tačiau dėl nežinomų priežasčių suteikė fiziniam asmeniui 75 000 Eur paskolą, kuri nebuvo grąžinta.

38. Tuo tarpu atsakovas A. M. atsiliepime nurodo, kad nemokumo administratorė net nebandė atgauti Paskolos (Paskolos grąžinimo terminas nėra suėjęs), o Bendrovės nemokumą lėmė patalpų, kuriose veikė Bendrovė, nuomotojos I. P. veiksmai, dėl kurios atsakomybės buvo kreiptasi į teismą, t. y. pareikštas ieškinys dėl 102 535 Eur žalos atlyginimo (civilinės bylos Nr. e2-749-560/2023, buvęs Nr. e2-2121-560/2022), tačiau nemokumo administratorė, pradėjusi administruoti Bendrovę, ieškinį atsiėmė ir byla buvo nutraukta.

39. Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Minėta, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

40. Teisės doktrinoje nurodyta, kad tokia teismų praktikoje suformuota tyčinio bankroto pagrindų ir įmonės nemokumo priežastinio ryšio teorija leidžia teigti, jog tyčinį bankrotą nulėmusiais laikomi tik tokie veiksmai, kurie yra įmonės nemokumo priežastis arba kuriais nemokios įmonės padėtis buvo iš esmės pabloginta. Kitaip tariant, tokie veiksmai turi arba lemti įmonės nemokumą, arba iš esmės pabloginti jos padėtį, įmonei esant nemokiai. Pirmasis tokių veiksmų kriterijus siejamas su konkrečia faktine aplinkybe – įmonės nemokumo sukėlimu. Praktikoje gali susiklostyti, kad pavienis veiksmas, pavyzdžiui, sandorio sudarymas, gali lemti įmonės nemokumą, tačiau įprastai blogą įmonės valdymą rodo tokių neteisėtų veiksmų visuma, kurią ir turėtų nustatyti teismas. Antras tokių veiksmų kriterijus siejamas su esminiu nemokios įmonės padėties pabloginimu. Manytina, kad jis siejamas su tais atvejais, kai įmonei esant nemokiai ji vis tiek tęsia veiklą, prisiima nenaudingus įsipareigojimus, eikvoja turtą ir pan. Tokie veiksmai laikytini neteisėtais, nes įmonei tapus nemokiai nėra vykdoma pareiga inicijuoti nemokumo (bankroto) procesą, bet toliau didinamos įmonės mokumo problemos ir mažinamas jos turto aktyvas. Vertinant tyčinio bankroto požymius, manytina, kad vien formalus šių požymių nustatymas nereiškia, jog įmonės bankrotas laikytinas tyčiniu. Tyčinis bankrotas yra šalutinis bankroto procese sprendžiamas klausimas, kuris bankroto procese iš esmės nėra skirtas pagrindiniam šio proceso tikslui – kuo operatyviau ir kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus – pasiekti. Todėl veiksmai, kurie yra tyčinio bankroto požymiai, gali būti pagrindas taikyti kitas kreditorių teisių gynybai veiksmingesnes priemones, pavyzdžiui, sandorių ginčijimą ir kt. (Remigijus Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 223).

41. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).

42. Teismas, visapusiškai ištyręs byloje surinktus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad aptariamas sandoris (Paskolos sutartis) savaime nepagrindžia buvusio įmonės vadovo tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekiama įmonę privesti prie bankroto tyčia, ar ženkliai sumažinti turimą įmonės turtą, kad kreditoriai negalėtų nukreipti į jį išieškojimo.

43. Minėta, kad finansinių ataskaitų duomenimis Bendrovė 2021 m. veikė pelningai, turimi įsipareigojimai neviršijo jos turto. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad Bendrovei tuo metu buvo atidėti VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus mokėjimai, kurių bendra suma sudaro 26 246,62 Eur (4 360,67 Eur VSDFV atidėtas mokėjimas ir 21 885,95 Eur VMI mokėjimai). Taigi, iš esmės, Bendrovei nesudarius Paskolos sutarties, t. y. fiziniam asmeniui nepaskolinus 75 000 Eur sumos, šios sumos būtų užtekę padengti VMI skolą, kurios nesumokėjimas būtent ir buvo nemokumo bylos iškėlimo priežastimi. Be to, atsakovas nepagrindė, kokiu tikslu buvo suteikta paskola bei byloje nėra duomenų, kad šis sandoris būtų buvęs naudingas Bendrovei. Visgi, tyčinis bankrotas siejamas tik su sąmoningu blogu įmonės valdymu, kuris nulėmė įmonės bankrotą. Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1517-407/2020; 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1069-934/2023).

44. Pažymėtina ir tai, kad siekiant įgyvendinti pagrindinį bankroto proceso tikslą – patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, tyčinio bankroto instituto taikymas įmonės vadovą pripažinus atsakingu už tyčinį bankrotą, yra ultima ratio (paskutinė priemonė), taikoma išnaudojus kitus kreditorių teisių bei interesų gynimo būdus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-450/2022). Todėl pritartina atsakovui, kad šiuo atveju nemokumo administratorė nesiėmė pakankamai veiksmų siekdama išieškoti Paskolos sutartimi suteiktą sumą, t. y. Paskolos sutarties nenutraukė, į teismą dėl skolos priteisimo nesikreipė ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad su pareiškimu nemokumo administratorė pateikė duomenis, kad K. P. buvo grąžinęs dalį paskolos: 2022 m. kovo 15 d. 2 343,75 Eur ir 2022 m. rugpjūčio 5 d. 14 300 Eur (Kasos pajamų orderiai).

45.1. Civilinėje byloje Nr. e2-1874-466/2023 Bendrovė 2021 m liepos 9 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovę I. P. ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti su ja susitarimą dėl 2016 m. liepos 1 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pratęsimo tomis pačiomis sąlygomis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m vasario 3 d. sprendimu ieškinys atmestas.

45.2. Civilinėje byloje Nr. e2-749-560/2023 Bendrovė 2022 m. balandžio 25 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės I. P. 102 535 Eur žalos. Ieškinyje nurodė, kad I. P. elgdamasi neatidžiai ir nerūpestingai, žinodama apie teisminį procesą, kuriuo nagrinėjamas neteisėtas Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimas, sąmoningai, siekdama pakenkti ir sukelti UAB „Apicus LT“ nuostolius, nutraukė elektros energijos tiekimą Patalpoms bei atsakovės iniciatyva buvo panaikintas leidimas-higienos pasas. Dėl šių I. P. veiksmų, UAB „Apicus LT“ patyrė 102 535 Eur nuostolių (negautos pajamos, darbo užmokesčio išlaidos, išlaidos mokesčiams, kitos veiklos vykdymo patirtos sąnaudos bei išlaidos). Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (10-11 14.2.2)BSV-19923 panaikino Bendrovei leidimą – higienos pasą, kuris išduotas UAB „Apicus LT“, suteikiant jai teisę ginčo patalpose (duomenys neskelbtini), vykdyti komercinę ambulatorinės odontologijos priežiūros paslaugų veiklą. Minėtas leidimas panaikintas gavus I. P. prašymą. Byla nutraukta 2023 m. sausio 12 d. nemokumo administratorei pateikus atsisakymą nuo ieškinio.

46. Taigi, nors šiuo atveju sutiktina, kad Paskolos sutartis nebuvo Bendrovei ekonomiškai naudingas sandoris, tačiau, remiantis aukščiau nurodytais LITEKO duomenimis matyti, kad Bendrovės vadovas ėmėsi veiksmų, siekdamas vykdyti veiklą toliau, todėl abejotina, kad atsakovas, sudarydamas Paskolos sutartį, siekė Bendrovę tyčia privesti prie bankroto. Be to, nustatyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad bankrotą lėmė ir tai, jog Bendrovė nebegalėjo toliau vykdyti veiklos ir iš to gauti pajamų. Šiame kontekste dar kartą pažymėtina, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 31 punktas). Taigi, nemokumo administratorė, tvirtindama, kad Paskolos sutartis sudaryta fiktyviai, gali kreiptis į teismą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia.

47. Teismo vertinimu, nemokumo administratorės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad tokiais Bendrovės vadovo veiksmais (sudarant Paskolos sutartį) buvo siekiama sužlugdyti Bendrovę ir būtent Paskolos sudarymas lėmė bendrovės tyčinį bankrotą. Taigi, byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie netinkamus bendrovės vadovo veiksmus, neteisėtus mokėjimus ar sandorius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, šiuo atveju neegzistuoja būtinų sąlygų visuma pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl tyčinio bankroto, numatyto JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte, požymių.

48. Pagal JANĮ straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

49. Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017). Tačiau, nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamas pagrindas manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1136-823/2018 32 punktas).

50. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant ĮBĮ straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 28 punktas).

51. Tuo pačiu kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 29 punktas).

52. Nemokumo administratorės tvirtinimu, atsakovo veiksmai nepateikiant Juridinių asmenų registro tvarkytojui Bendrovės finansinių ataskaitų duomenų už 2021 m., apsunkino kreditorių galimybes tinkamai ir laiku išieškoti skolas. Teismas pažymi, kad Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinė ataskaita nepateikta tik už vienerius metus, be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovas, ji buvo pateikta nagrinėjant Bendrovės bankroto iškėlimo klausimą. Taigi, nemokumo administratorė turi finansinės ataskaitos duomenis už 2021 m. ir byloje nėra duomenų, kad ji negalėtų nustatyti Bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl tyčinio bankroto, numatyto JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymių.

53. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

54. Aiškindamas CK 6.930¹ straipsnio tikslus, kasacinis teismas yra pripažinęs, kad CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 yra išaiškinta, kad, sprendžiant dėl reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimo, turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Vertinant, ar mokėjimai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo nustatyto mokėjimų eiliškumo, neturi reikšmės aplinkybė, kokia buvo kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir jos palyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018 42 punktas).

56. Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi, ši norma turi tam tikras sąlygas – turi būti ne tik pažeistas atsiskaitymo eiliškumas, bet ir apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą, išieškojimo pirmenybė sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir taip padaryta žinant, kad kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti išieškojimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-853-553/2021 59 punktas).

57. Nemokumo administratorė reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimą iš esmės argumentuoja tik tuo, kad Paskolos suteikimo metu A. M. turėjo grąžinti Bendrovei išmokėtą subsidiją pagal Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro, įgyvendinimo Aprašo 39 ir 43 punktus ir atsižvelgiant į Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. R-4756 „Dėl informacijos pateikimo“, 2021 m. lapkričio 18 d. priimtą įsakymą Nr. 4-1200.

58. Visų pirma, teismas pažymi, kad atsakovė Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. lapkričio 18 d. priimtą įsakymą Nr. 4-1200, 2021 m. gruodžio 17 d. apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Antra, nemokumo administratorė neįrodinėja būtinų sąlygų JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymui, t. y. kad atsakovas atliko mokėjimą savo kreditoriui ir, kad mokėjimas atliktas pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo

59. Nemokumo administratorė prašo apriboti atsakovui teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nurodo, kad nustačius, jog tyčinis bankrotas buvo sukeltas neteisėtais A. M. veiksmais, be kita ko, siekiant naudos sau, darytina išvada, kad egzistuoja teisinis pagrindas JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens pareigas ar būti kolegialaus valdymo organų nariu apribojimui.

60. Šia nutartimi nenustačius pagrindo pripažinti Bendrovės bankrotą tyčiniu, nemokumo administratorės prašymas apriboti atsakovui teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 3 punktu, 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 199, 290-291 straipsniais,

nutaria:

bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Apicus LT“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „iClaim“ prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.