- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-13
- Bylos Nr.
- e2S-936-562/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05791-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Ieškovas
- I. A.
- Atsakovas
- B. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) B. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. patikslintą ieškinį atsakovui B. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei nepilnamečio vaiko pavardės pakeitimo, išvadą teikianti byloje institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. A. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui patikslintą ieškinį atsakovui B. K. dėl nepilnamečio vaiko W. K. gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei nepilnamečio vaiko pavardės pakeitimo.
Šalies argumentai
2. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) nustatyti šalių sūnaus gyvenamąją vietą su atsakovu, netenkinus šio reikalavimo – nustatyti atsakovo siūlomą bendravimo tvarką su sūnumi; 2) priteisti iš ieškovės sūnaus išlaikymui po 420 Eur per mėnesį mokomomis periodinėmis išmokomis; 3) nustatyti atsakovo siūlomą ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką.
3. Priešieškinio reikalavimams užtikrinti atsakovas prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti šalių sūnaus gyvenamąją vietą su atsakovu, įpareigojant ieškovę perduoti atsakovui vaiką; 2) priteisti sūnui iš ieškovės laikiną 420 Eur išlaikymą; 3) nustatyti atsakovo siūlomą ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką.
4. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės atsakovas grindė tuo, kad ieškovė sistemingai ir nuolat trukdo atsakovui bendrauti su vaiku ir neketina savo elgesio keisti. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leidžia padaryti kategorišką išvadą, kad šiuo metu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos ieškovė nevykdo, tokiais savo veiksmais darydama neigiamą įtaką ir didelę žalą vaikui, kuris negali bendrauti su tėvu. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad tėvo ir jo vaiko bendravimas negali priklausyti tik nuo ieškovės įnorių, nes vaiko teisė bendrauti ir kurti ryšį su tėvu yra prigimtinė, todėl prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės padės šalims vengti konfliktinių tarpusavio santykių, nepilnamečius vaikus auklėti ir jais rūpintis teismo nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
5. Ieškovė atsiliepimo į prašymą per nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-223-1094/2023, atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Nutartis grindžiama šiais argumentais :
6.1. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su šalių sūnumi, teisme nagrinėjamas jau dešimtą kartą ir pabrėžė, kad nors šiuo atveju tarp šalių susiklosčiusi nekontroliuojama konfliktinė situacija, tačiau tėvų tarpusavio konfliktai yra tėvų problema, kurią patys tėvai ir privalo išspręsti. Labiausiai šioje situacijoje pažeidžiamas vaikas, todėl tėvams šiuo metu svarbiausia užduotis turėtų būti kuo labiau emociškai apsaugoti vaiką ir sugebėti iškelti būtent vaiko interesus aukščiau už savo neigiamus jausmus, subjektyvią nuomonę vienam apie kitą. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog nagrinėjamu atveju šalių nepilnamečio vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, taip pat ir žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, jog abu tėvai jam vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais.
6.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindinis ginčas kyla dėl ieškovės draudimo tėvui bendrauti su vaiku. Teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2VP-2615-1040/2023 pagal pareiškėjo antstolio Donato Kisieliaus pareiškimą dėl baudos ieškovei skyrimo, nes nepilnamečio vaiko motina netinkamai vykdo įsiteisėjusią teismo nutartį, kuria nustatyta laikinoji tėvo bendravimo tvarka su sūnumi. Visgi, teismas vertino, kad net nustačius laikiną vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, ieškovė turėtų teisę bendrauti su vaiku, todėl jos nustatymas niekaip neužtikrintų vaiko interesų ir neišspręstų šalių nesutarimo dėl vaiko bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu.
6.3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali būti atsakyta į klausimą, ar prašoma nustatyti vaiko gyvenamoji vieta geriausiai atitiks nepilnamečio vaiko interesus. Atsakovo pareikštas prašymas glaudžiai susijęs su priešieškinio dalyku ir klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bus sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus procesinių dokumentų argumentus ir įrodymų visumą.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Atsakovas B. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2023 m. vasario 17 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Nurodo, kad Lietuvoje bendraudami, nesijaučia saugūs nei vaikas, nei atsakovas, nes atsakovas kelis kartus buvo sumuštas ieškovės tėvo, dėl šios priežasties buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01?1?45021?21, taip pat ieškovė melagingai daugiau nei 20 kartų skundė atsakovą policijai, kuri pradėjo, o vėliau nutraukė ikiteisminius tyrimus, tačiau iki šiol vyksta vienas ikiteisminis tyrimas ir viena byla nagrinėjama teisme, remiantis išimtinai ieškovės parodymais. Ieškovė savo veiksmais ciniškai ir piktybiškai neleidžia atsakovui ne tik bendrauti su vaiku savaitgaliais, bet ir praleisti atostogų, ir neteikia informacijos apie vaiką, pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį, nes nėra užtikrinama atsakovo ir jo sūnaus teisės į šeimos gyvenimo apsaugą ir privatumą.
7.2. Pažymi, kad tėvas arba motina, tai yra vienas iš tėvų, negyvenantis kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas. Atsakovo įsitikinimu, iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, kad ieškovės veiksmai, kuriais siekiama užblokuoti vaiko bendravimą su tėvu, neleisti vaikui pažinti savo gimtosios Anglijos ir pabūti tėvo namuose, yra laikyti neatitinkančiais vaiko interesų. Nors teismas teisingai pastebėjo, kad abu tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar tėvų santuoka yra nutraukta, tačiau nusprendė, jog vaikas gali ir toliau gyventi ieškovės namuose, kur vaikas nuolat patiria psichologinę prievartą dėl ieškovės patologinio nusistatymo neleisti atsakovui bendrauti su vaiku.
7.3. Akcentuoja, jog ieškovė, siekdama išvengti teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo, nuolat trukdo atsakovui bendrauti su vaiku, nusikalstamai melagingai skundžia atsakovą ikiteisminio tyrimo įstaigoms, keičia vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą be atsakovo sutikimo, vaiką palieka ne vaiko tėvo, o pašalinių asmenų – savo motinos (senelės) globai, apie tai atsakovo neinformuodama. Ieškovė ciniškai ir piktybiškai nevykdė teismo nustatytos atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos. Atitinkamai, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo 2023 m. vasario 17 d. nutartis naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta, nes vaiko gyvenamoji vieta laikinai turi būti nustatyta su atsakovu, kuris bylos nagrinėjimo metu užtikrins vaiko bendravimą su abiem tėvais.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
10. 2023 m. kovo 22 d. atsakovas pateikė naują įrodymą – 2023 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2VP-2615-1040/2023, bei prašymą šį naują įrodymą prijungti prie bylos.
11. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
12. CPK 179 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Šiuo atveju, atsakovo pateikti duomenys teismui yra prieinami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, todėl pateiktą naują įrodymą apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti.
Dėl nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šeimos teisinių santykių kylančiose bylose teismai gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje.
14. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas šeimos bylose, atsižvelgdamas į buvusių sutuoktinių, vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš jų ir nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Esminis laikinosios apsaugos priemonės – laikino gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų yra siekis užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).
15. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas yra skirtas apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Minėta laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Be to, nustatyta vaikų laikina gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų sukurtų prielaidas tikėtinam galutiniam sprendimui, sukurtų palankias aplinkybes tik vienam iš tėvų formuoti stipresnį ir glaudesnį ryšį su nepilnamečiais vaikais, todėl neatitiktų vaikų interesų.
16. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
17. Taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, tai yra ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, tuo pat metu efektyviai vadovautis vaiko prioritetinių teisių ir teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principu, užtikrinant vaiko interesus.
18. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, nustatyta, kad patikslintu ieškiniu ieškovė siekia, jog vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ja, tuo tarpu atsakovas priešieškiniu reikalauja, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo.
19. Taip pat nustatyta, jog ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove (motina); 2) priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 900 Eur kas mėnesį, mokomomis periodinėmis išmokomis nuo 2021 m. kovo 1 d. iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartimi ieškovės prašymas tenkintas iš dalies, iš atsakovo B. K. priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiui vaikui po 250 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2021 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pavedant šiomis lėšomis disponuoti uzufrukto teise nepilnamečio vaiko įstatyminei atstovei motinai; priteisto išlaikymo suma turi būti kasmet indeksuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Kitą prašymo dalį teismas atmetė.
20. Teismas 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, pagal kurią: 1) B. K. turi teisę kasdien nuo 18.30 iki 20.00 val. Lietuvos laiku bendrauti su sūnumi nuotolinio ryšio priemonėmis, o savaitgaliais (šeštadienį, sekmadienį) ir švenčių dienomis nuo 11.00 iki 13.00 val. Lietuvos laiku; 2) B. K. turi teisę bendrauti su sūnumi jo faktinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje pas motiną I. A., kas antrą savaitgalį, pradedant skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos, atvykstant pas vaiką ne anksčiau negu šeštadienį nuo 11.00 val. ir išvykstant tos pačios dienos 15.00 val., atvykstant to savaitgalio sekmadienį 11.00 val. ir išvykstant tos pačios dienos 15.00 val. Apie konkretų susitikimų laiką, dienas, atsakovus turi pranešti ieškovei ne vėliau kaip prieš mėnesį bei pateikti kelionės dokumentus.
21. Teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi laikinoji bendravimo tvarka koreguota, leista atsakovui pasiimti sūnų 7 kalendorinių dienų atostogoms Lietuvoje laikotarpiais tarp 2022 m. rugsėjo 17 d. ir 2022 m. spalio 2 d. ir tarp 2022 m. gruodžio 26 d. ir 2023 m. sausio 8 d., įpareigojant ieškovę perduoti atsakovui vaiką. Ši tvarka buvo koreguota ir teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartimi, kuria teismas leido atsakovui pasiimti sūnų nepertraukiamoms atostogoms Lietuvoje nuo nutarties priėmimo dienos iki 2023 m. vasario 19 d. ir nuo 2023 m. balandžio 1 d. iki 2023 m. balandžio 16 d., įpareigojant ieškovę perduoti atsakovui vaiką paruoštą atostogoms, kurių metu atsakovas rūpinasi vaiko dienos režimu, užtikrina darželio lankymą ir pan., taip pat informuoja ieškovę, kur atsakovas su vaiku apsistoja, kaip jaučiasi vaikas ir panašiai bei suteikia galimybę ieškovei pabendrauti su vaiku kiekvieną dieną nuo 18 iki 19 val. iki 1 val. nuotolinio ryšio priemonėmis ir per kiekvieną atostogų laikotarpį 2 kartus per atostogų laikotarpį, dienas suderinus iš anksto, ieškovei susitikti su vaiku gyvai iki 2 val. Bylos duomenys patvirtina, jog ši tvarka tinkamai įgyvendinta nebuvo.
22. Atsakovas, pateikęs priešieškinį, pateikė pirmosios instancijos teismui ir prašymą taikyti naujas laikinąsias apsaugos priemones bei nustatyti šalių sūnaus laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisiant sūnui iš ieškovės laikiną išlaikymą bei nustatant ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką. Atsakovas prašymą grindė iš esmės tuo, kad byloje yra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leidžia padaryti kategorišką išvadą, kad šiuo metu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos ieškovė nevykdo, tokiais savo veiksmais darydama neigiamą įtaką ir didelę žalą vaikui, kuris negali bendrauti su tėvu.
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2023 m. vasario 17 d. nutartimi, atsižvelgdamas į šalių konfliktiškus santykius bei geriausius nepilnamečio vaiko interesus, netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Šią nutartį atsakovas atskiruoju skundu iš esmės kvestionuoja, nurodydamas, kad ieškovė savavališkai draudžia bendrauti atsakovui su sūnumi, taip pažeisdama tiek atsakovo, tiek nepilnamečio vaiko interesus, o nustačius laikiną nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su atsakovu, atsakovas bylos nagrinėjimo metu užtikrintų vaiko bendravimą su abiem tėvais.
24. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, vertina, kad atsakovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nenurodė pagrįstų argumentų ir nepagrindė būtinybės taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę ar grėsmės šalių nepilnamečio vaiko interesams, nepritaikius šios laikinosios apsaugos priemonės. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog, ieškovė netinkamai rūpintųsi šalių nepilnamečio vaiko sveikata, auklėjimu, priežiūra, ugdymu, darytų žalingą įtaką vaikui savo elgesiu ar kitaip neigiamai veiktų vaiką. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog atsakovas tokių aplinkybių net neįrodinėja – tiek prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek ir atskirąjį skundą, atsakovas iš esmės grindžia konfliktiškais šalių santykiais. Sutiktina, jog iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad tarp šalių yra susiklostę itin konfliktiški santykiai, į šalių ginčus įtraukiamas ir jų nepilnametis vaikas, o tokia padėtis pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad nustačius vaiko laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu, šie, tarp šalių kylantys konfliktai, bus išspręsti. Atkreiptinas dėmesys, kad konfliktiškų santykių bylose yra pabrėžiama, kad tam, jog tėvai galėtų peržengti emocines kliūtis ir atkurti tarpusavio ryšį, orientuotą į geriausius vaiko interesus, turi praeiti šiek tiek laiko, o šioje srityje valstybės pareigos nėra absoliučios. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia ieškovės bei atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka bei kokia nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta labiausiai atitiktų tiek jų, tiek vaiko interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio (priešieškinio) dalyką sudarančius klausimus, kokia nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta. Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone, kaip jau aukščiau buvo minėta, yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebūtų pažeidžiamos ne tik vaiko, bet ir jo tėvų teisės bei teisėti interesai.
25. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog, laikantis kasacinio teismo išaiškinimų, vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama tik esant objektyvioms priežastims ir šis įprastos aplinkos pakeitimas turi būti būtinas ir neišvengiamas. Ginčo atveju, byloje nesant duomenų apie tai, jog ieškovės aplinka būtų iš esmės netinkama vaikui bei, nesant duomenų, kurie patvirtintų, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tarp šalių kylantys konfliktai bus išspręsti, nėra pagrindo keisti vaiko gyvenamosios aplinkos. Atkreiptinas dėmesys, jog vaikas yra mažametis, šiuo metu jis gyvena Lietuvoje, vaikas nuo 2019 m. nebuvo Jungtinėje Karalystėje, todėl vaiko laikinas perkėlimas gyventi į šią valstybę, nesant tam būtinų priežasčių, neabejotinai gali sukelti vaikui daug streso ir neigiamų išgyvenimų.
26. Pažymėtina, jog atsakovas nenurodo ir nepaaiškina, kaip jo ir nepilnamečio vaiko pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta bendravimo tvarka pažeidžia vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka užtvirtina ir įpareigoja abi šalis susiklosčiusioje situacijoje būti atsakingomis dėl vaiko perdavimo ir grąžinimo vienam iš tėvų. Iš esmės ši tvarka nevykdoma dėl tarp šalių kylančių konfliktų, tačiau tai nedaro nustatytos bendravimo tvarkos netinkama ar pažeidžiančia vaiko interesus. Priešingai, pačių ginčo šalių pasirenkamos netinkamos priemonės šiems konfliktams spręsti, yra priežastis, kuri pažeidžia tiek pačių šalių, tiek ir nepilnamečio vaiko interesus bei daro įtaką nustatytos bendravimo tvarkos netinkamam vykdymui..
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas nepateikė teismui duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad ieškovės elgesys ar gyvenimo būdas keltų akivaizdžią grėsmę šalių nepilnamečiui vaikui, kol byla nagrinėjama teisme, kas sudarytų pagrindą taikyti atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nors ir galima sutikti, kad nuolatiniai tėvų konfliktai neatitinka geriausių vaiko interesų, visgi, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pritaikius atsakovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę, šie konfliktai galėtų būti realiai išspręsti, o dėl šių konfliktų yra kaltos abi bylos šalys, savo elgesiu nerandančios ir nesiekiančios rasti kompromiso.
28. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje bylos stadijoje esami duomenys nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad siekiant apsaugoti vaiko interesus, turėtų būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Atsakius į esminius atskirojo skundo argumentus, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą nutartį neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atskirąjį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai).
30. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, atitinka šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovo B. K. atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.