Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Svetlanos Paninos ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų terminalas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „A Justice“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žaliavų terminalas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2.3. Nors už Reaktorius sąskaitos buvo išrašytos atsakovei, šiai nebuvo numatyta perleisti jų nuosavybę. Reaktorių nuosavybė turėjo pereiti ieškovės buvusio vadovo vadovaujamai UAB „Remakas“, prie kurios atsakovė ir kita bendrovė UAB „Vegoil Baltic“ būtų prisijungusi, jeigu Reaktoriai būtų atgabenti į Lietuvos Respubliką. Tokiu atveju, buvęs ieškovės vadovas perleistų dalį savo turimų UAB „Remakas“ akcijų, kad akcininkais taptų atsakovė ir UAB „Vegoil Baltic“, kurios abi turėtų po 33 vnt. UAB „Remakas“ akcijų. Tuo tarpu, oficialiai žaliavinio aliejaus valymo (perdirbimo) veiklą vykdytų UAB „Remakas“. Buvęs ieškovės vadovas buvo nutaręs, kad ieškovė suteiks finansavimą UAB „Remakas“, kad ši užsakytų Reaktorius Ukrainoje. Juos pristačius į Lietuvos Respubliką ir atsakovei tapus UAB „Remakas“ akcininke, atsakovė pasirūpins Reaktorių eksploatavimu, dėl ko šiai buvo reikalinga, kad Reaktoriai Lietuvos Respublikoje būtų technologiškai paruošti. Kadangi visos šalys naują žaliavinio aliejaus valymo (perdirbimo) veiklą turėjo vykdyti per UAB „Remakas“, siekiant proporcingo šios veiklos, kaip verslo projekto, kaštų padalinimo, iki Reaktorių atgabenimo į Lietuvos Respubliką bei iki atsakovės tapimo UAB „Remakas“ akcininke, atsakovei buvo išrašytos Sąskaitos už Reaktorius bei jų technologinio proceso paleidimą, ką ieškovė būtų atlikusi jeigu Reaktoriai būtų pristatyti Lietuvos Respublikoje. Nei atsakovė, nei UAB „Vegoil Baltic“ netapo UAB „Remakas“ akcininkėmis. Po sąskaitų išrašymo ieškovė niekada nereiškė pretenzijų dėl jų apmokėjimo. 2023 m. vasario 3 d., kai atsakovė gavo ieškovės nemokumo administratoriaus pretenziją dėl sąskaitų apmokėjimo, atsakovė išrašė debetines sąskaitas. Nemokumo administratoriui paaiškinus sąskaitų išrašymo aplinkybes, ieškovės nemokumo administratorius atsisakė pretenzijos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

8. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

11. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad:

11.1. Ieškovę ir atsakovę siejo bendradarbiavimo santykiai įvairiais verslo klausimais (el. b. 1 t., b. l. 1, 7–10, 26–34, 40).

11.5. Nemokumo administratoriui kreipusis į atsakovę dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo, atsakovė 2023 m. vasario 15 d. ir 2023 m. rugsėjo 6 d. raštais informavo nemokumo administratorių, kad ieškovė nesuteikė atsakovei konsultacijų, atsakovė sąskaitų neanuliavo, nes neatmetė galimybės ateityje gauti paslaugas (el. b. 1 t., b. l. 13–15). Atsakovė, gavusi duomenis apie ieškovei keliamą bankroto bylą, išrašė dvi debetines PVM sąskaitas faktūras 2023 m. vasario 9 d. data, koreguodama ieškovės PVM sąskaitas faktūras 27 628,98 Eur sumai (el. b. 1 t., b. l. 15, 98, 99).

Dėl šalis siejusių sutartinių teisinių santykių (ne)egzistavimo

13. Teismas, spręsdamas ginčą, privalo konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-381/2021, 30 punktas). Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija nėra savitikslė, ji neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-701/2020, 27 punktas).

14. Sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir neturi lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016).

15. Nagrinėjamos bylos atveju pirmiausiai pažymėtina, jog dauguma bylos šalių nurodomų aplinkybių dėl sutartinių teisinių santykių (ne)egzistavimo yra pagrįstos šalių paaiškinimais, t. y. ieškovės išrašytomis PVM sąskaitų faktūrų interpretacijomis. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių rašytinė sutartis dėl konsultavimo paslaugų nebuvo sudaryta. Ieškovę atstovaujančiai nemokumo administratorei ieškovės dokumentai nebuvo perduoti, o ieškovės buvęs vadovas T. B. yra miręs. Iš byloje pateiktų ginčo 2021 m. liepos 19 d. ir 2021 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaitų faktūrų nustatyta, kad ieškovė išrašė šias sąskaitas už suteiktas konsultacines paslaugas atsakovei. Iš 2022 m. gruodžio 13 d. tarpusavio skolų suderinimo akto nustatyta, jog tam tikri teisiniai santykiai šalis siejo ir anksčiau, būdavo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, atliekami mokėjimai. Minėtas ginčo sąskaitas atsakovė įtraukė į skolų suderinimo aktą ir prie jų paskirties nurodė „Konsultacija“. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė, rengdama atsakymą ieškovei į jos pretenziją, nurodė, kad atsakovės skolų suderinimo akte matomas atsakovės įsiskolinimas už konsultacijas, tačiau konsultacijos nebuvo suteiktos, atsakovė nebesitiki jų gauti. Taigi, iš nurodytų rašytinių įrodymų pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog pati atsakovė suprato nurodytų sąskaitų prigimtį. Taip pat šios sąskaitos faktūros pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti apie šalių valią ir identifikuoti konkrečius šalių susitarimus, t. y. tarpusavio teisinį santykį – jose yra nurodytas suteiktų paslaugų pobūdis (konsultacinės paslaugos), paslaugų pirkėjas (atsakovė) ir pardavėjas (ieškovė), jų kaina, pateikti šalių rekvizitai. Tai reiškia, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl esminių sandorio sąlygų – dėl konkrečių paslaugų atlikimo ir atlyginimo už tokias paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes padarytos išsamiai ištyrus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus.

16. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra įtraukos į registrą ir pateiktos į Elektroninio sąskaitų faktūrų posistemį (i.SAF). Atlikus PVM sąskaitų faktūrų kryžminį sutikrinimą, kuomet buvo palyginamos ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros su atsakovės nurodytomis iš ieškovės gautomis ir priimtomis PVM sąskaitomis faktūromis, buvo nustatyta, kad PVM sąskaitų faktūrų duomenyse tarp šalių neatitikimų nėra. Tai leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovė visas jai ieškovės išrašytas ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras, tame tarpe ir ginčo PVM sąskaitas faktūras, su jose nurodytomis mokėtinomis sumomis už suteiktas konsultacines paslaugas, ne tik priėmė, bet ir deklaravo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) posistemyje i.SAF, t. y. atsakovė įtraukė jas į savo buhalterinę apskaitą bei laikė jas teisiškai įpareigojančiomis. Duomenų, paneigiančių šias aplinkybes atsakovė į bylą nėra pateikusi.

17. Nors, kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2020 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020 ir kt.), todėl sprendžiant dėl šalių susitarimo turinio turi būti nustatytos ir kitos reikšmingos bylai aplinkybės, kurios leistų įvertinti ginčo šalių sutartinių santykių atsiradimo aplinkybes.

18. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad nors rašytinė sutartis tarp šalių nesudaryta, tačiau byloje nebuvo ginčijama, jog šalys ilgą laiką bendradarbiavo, tarp jų buvo susiklostę tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Iš atsakovės paaiškinimų ir anksčiau nurodyto tarpusavio skolų suderinimo akto taip pat nustatyta, jog tarp šalių egzistavo žaliavinio aliejaus pirkimo – pardavimo (tiekimo) sutartiniai santykiai. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė priteisti nesumokėtas sumas už suteiktas konsultacines paslaugas, kurių suteikimo faktą atsakovė iš esmės ginčijo. Kaip paaiškino ieškovė, ji konsultavo atsakovę jai siekiant pradėti naują veiklos rūšį. Ieškovė pasinaudojo savo ryšiais, pasirūpino, kad būtų užsakyta atsakovės naujai veiklai reikalinga įranga, panaudodama savo turimas žinias ir ryšius atsakovei teikė konsultavimo ir pagalbos derybose paslaugas, už kurias išrašė minėtas PVM sąskaitas faktūras. Nors atsakovė teigia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tokio santykio egzistavimą, su tuo nėra pagrindo sutikti. Be anksčiau nurodytų rašytinių įrodymų, atkreiptinas dėmesys į pačios atsakovės atsiliepime į ieškinį pateiktus paaiškinimus, jog ieškovė padės atsakovei su nauja veiklos rūšimi, susijusia su žaliavinio aliejaus valymu. Ieškovė pasirūpino, kad būtų užsakyta 2 Reaktorių gamyba Ukrainoje, ieškovė dalyvavo Reaktorių gamybos, derybų dėl gabenimo, atsakovės paslaugų užsakymo procese. Atsiliepime į ieškinį taip pat nurodoma, jog šalių buvo sutarta, kad atsakovė padengs išlaidas, susijusias su Reaktorių atgabenimu į Lietuvos Respubliką ir Reaktorių technologinio proceso paleidimu. Tuo tarpu byloje nėra įrodymų, jog ieškovė ir atsakovė buvo susitarusios, jog ieškovė, teikdama paslaugas atsakovei, turi pasiekti rezultatą – atgabenti Reaktorius į Lietuvą ir juos technologiškai paleisti. Tai patvirtina, kad ieškovė suteikė atsakovei paslaugas dėl naujo verslo pradėjimo – konsultavo atsakovę, padėjo užsakant Reaktorių gamybą, vedant dėl to derybas.

19. Šiame kontekste aktualūs ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią atsakovės atsiliepime į ieškinį klaidingai nurodytiems teiginiams nei atsakovės triplike patikslintoms aplinkybėms. Triplike iš esmės nurodoma, jog PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ne už ieškovės konsultacines paslaugas, bet dėl to, kad ieškovė finansavo kitą T. B. (buvusio ieškovės vadovo) vadovaujamą įmonę, kurios akcininke ketino tapti atsakovė po Reaktorių atgabenimo ir paleidimo, o PVM sąskaitos faktūros išrašytos kaip atsakovės įsipareigojimas ateityje padengti trečdalį Reaktorių kainos. Tokią atsakovės poziciją apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė dalyvavo susitarime dėl naujo verslo pradėjimo ar dėl dalyvavimo jame ateityje. Iš atsakovės pateikto akcininkų sąrašo projekto nustatyta, kad susitarime dalyvavo UAB „Vegoil Baltic“, T. B., kaip fizinis asmuo, ir atsakovė. Susitarimas turėjo būti vykdomas per dar vieną T. B. valdomą bendrovę – UAB „Remakas“, kurios akcijas, nurodyti asmenys, ketino pasidalinti (el. b. 1 t., b. l. 76). UAB „Remakas“ užsakė dviejų Reaktorių gamybą Ukrainoje ir jie buvo pagaminti (el. b. 1 t., b. l. 87–95, 96–97). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Reaktorių kaina buvo 34 600 Eur (el. b. 1 t., b. l. 97), o PVM sąskaitos faktūros išrašytos 27 628,98 Eur sumai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai paneigia atsakovės argumentus, kad atsakovė per PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą būtų padengusi trečdalį Reaktorių kainos. Be to, tai, kad į UAB „Remakas“ sąskaitą ieškovė pervedė 28 000 Eur, t. y. mažiau nei Reaktorių kaina, paneigia atsakovės argumentus, kad UAB „Remakas“ buvo tik finansuojama ieškovės bei kad ieškovė atliko mokėjimus už Reaktorių gamybą. Tokia atsakovės dėstoma pozicija nepaneigia ankstesnių išvadų dėl ieškovės suteiktų konsultacinių paslaugų ir ieškovės atitinkamų sąskaitų priėmimo.

20. Apibendrinant tai, kas nurodyta ir nustačius jog: i) išrašytos PVM sąskaitos faktūros už suteiktas konsultacines paslaugas, ii) atsakovei šias sąskaitas priėmus ir apskaičius, iii) ieškovei ir atsakovei paaiškinant, jog konsultacinės paslaugos buvo suteiktos, padedant nupirkti Reaktorius, derantis dėl jų ir kt., iv) Reaktoriai buvo nupirkti, sudaro pagrindą spręsti, jog tarp šalių egzistavo žodinė paslaugų teikimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė turėjo vykdyti prievoles atsiskaityti už paslaugas, todėl atsakovei tenka pareiga sumokėti ieškovei už suteiktas konsultavimo paslaugas.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, įrodinėjimo pareigos (naštos) paskirstymo, teismo sprendimo motyvavimo

22. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 52 punktas). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020 24–25 punktai; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktas; 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 40 punktas).

24. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

25. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

26. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

27. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir rungimosi principą ar tinkamai nemotyvavo savo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, objektyviai įvertino surinktą medžiagą ir padarė faktiškai ir teisiškai pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė turėjo įrodyti realų paslaugų sutarties įvykdymą, o atsakovė priešingai – tai, kad ieškovė nesuteikė paslaugų (atsiliepimo į ieškinį pozicija) arba kad šalių teisiniai santykiai apskritai nesiejo (sandorio tariamumas, tripliko pozicija). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovės įrodinėjimo pareiga apsunkinta, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ar ieškovę nuo tokios pareigos atleido.

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino abiejų ginčo šalių poziciją, rėmėsi materialiosios ir proceso teisės nuostatomis, jų pagrindu išsprendė ginčą iš esmės. Teismas atsakė į esminius šalių argumentus ir savo išvadas motyvavo. Sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, teismo išvados logiškos ir neprieštaringos. Teismas išanalizavo ir įvertino atsakovės atsiliepime į ieškinį bei triplike nurodytas pozicijas ir aplinkybes, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remdamasis išsamia bylos medžiaga – liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė įrodė, jog šalis siejo žodinė paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu ieškovei suteikus paslaugas ir išrašius PVM sąskaitas faktūras, atsakovė jų neapmokėjo. Apeliacinio skundo argumentai neįrodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidų vertindamas įrodymus ar priimdamas sprendimą. Priešingai, teismas, atsižvelgdamas į visus pateiktus duomenis, tinkamai motyvavo savo išvadas ir konstatavo ieškovės reikalavimų pagrįstumą atsakovės atžvilgiu.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė apeliaciniame skunde, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020) nurodo, jog paslaugų suteikimo fakto negali patvirtinti vien sąskaitų išrašymas ir jų įtraukimas. Šiuo atžvilgiu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne tik šių sąskaitų išrašymo faktu, tačiau ir šalių paaiškinimais, pvz., atsiliepime į ieškinį ir dublike pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios iš esmės patvirtina apie ieškovės konsultacinių paslaugų suteikimą. Nors, kaip minėta anksčiau, atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog atsiliepime į ieškinį pateikti paaiškinimai klaidingi, tačiau pirmosios instancijos teismas pastarųjų aplinkybių vertinimu neapsiribojo ir sprendime išsamiai aptarė atsakovės triplike pateiktą patikslintą buvusios situacijos versiją. Ji tiek pirmosios instancijos teismo, tiek teisėjų kolegijos įvertinta kritiškai, neatitinkančia byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, dėl ko atmesta kaip neįrodyta (žr. šios nutarties 18 punktą). Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nurodytų išvadų pagrįstumo nepaneigia.

30. Tai, kad apeliantė kitaip vertina bylos įrodymus, teigia, kad teismas jų neįvertino ir dėl jų nepasisakė, nėra pagrindas apskųsto teismo sprendimo neteisėtumui ar nepagrįstumui konstatuoti. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su apskųstame teismo sprendime padarytomis išvadomis, taip pat nelemia to, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nepasisakė dėl pagrindinių byloje keliamų klausimų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas negu nurodo apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas, 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-611/2018).

31. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar netinkamai motyvavo savo sprendimą. Priešingai, apskųsto sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas aptarė ištirtų ir įvertintų byloje surinktų įrodymų visumą: nuosekliai išanalizavo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, įvertino šalių paaiškinimus kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Vien tik tai, kad atsakovės nuomonė dėl byloje pateiktų įrodymų įvertinimo ir jų įrodomosios reikšmės yra kitokia, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

32. Kiti šalių argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimui teisingai išspręsti, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios nuostatos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, serija A Nr. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland, pranešimas 1997-VIII, p. 2930, par. 59, 60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

33. Apibendrindamas išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, teisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, nepažeidė civilinio proceso teisės normose nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

35. Apeliacinis skundas atmetamas, todėl atsakovei bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Ieškovė pateikė prašymą ir įrodymus dėl 1 573 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro ieškinio (484 Eur), dubliko (544,50 Eur) ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (544,50 Eur).

36. Kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).

37. Taigi, šalis, siekdama, kad jai būtų atlygintos teisinės pagalbos išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant teisme, teismui turi pateikti prašymą dėl tokių išlaidų atlyginimo, taip pat duomenis, kokios atstovavimo paslaugos jai buvo suteiktos ir kokia šių paslaugų kaina. Tuo atveju, jeigu bylinėjimosi išlaidos nebuvo apmokėtos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, šalis taip pat turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje.

38. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta anksčiau, ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro ir jos patirtos bylinėjimosi išlaidos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas tik prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nebuvo pateikta įrodymų, kokios konkrečiai ir už kokias suteiktas paslaugas bylinėjimosi išlaidos bus patirtos, o taip pat ir susitarimo su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje. Kaip nustatyta iš atitinkamo ieškovės prašymo, ataskaita už suteiktas teisines paslaugas ir sąskaita už jas ieškovei išrašyta jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, t. y. 2025 m. sausio 7 d. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė dalies prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų (už ieškinį ir dubliką, viso 1 028,50 Eur) realumo. Atsižvelgiant į tai, realiai patirtomis teisėjų kolegija pripažįsta 544,50 Eur dydžio ieškovės nurodytas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą.

39. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytas išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių nustatytų Rekomendacijose, atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės yra tenkinamas iš dalies ir 544,50 Eur suma priteisiama ieškovei iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų terminalas“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „A Justice“, juridinio asmens kodas 302629450, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliavų terminalas“, juridinio asmens kodas 305239701, 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.