Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. S. ieškinį atsakovams A. S. ir G. N. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė K. S. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2023 m. rugpjūčio 23 d. dovanojimo sutartį Nr. 6540, kuria dovanotojas A. S. apdovanotajai G. N. neatlygintinai perleido jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 429/1750 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas); taikyti restituciją – grąžinti atsakovo A. S. nuosavybėn atsakovės G. N. vardu įregistruotą Turtą.

2. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu A. S. (toliau – atsakovas, skolininkas) 2010 m. gruodžio 18 d. sudarė santuoką. Šalys 2010 m. gruodžio 17 d. pasirašė ikivedybinę sutartį (notarinio registro Nr. 3665), kuria susitarė dėl būsimų sutuoktinių visiškai atskiro turto teisinio režimo, nustatant, kad visas nuo santuokos įregistravimo momento įgytas turtas, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Šiuo metu Plungės apylinkės teismo Palangos rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo (civilinės bylos Nr. e2-213-1032/2025).

3. Ieškovės teigimu, ji yra atsakovo kreditorė pagal 2017–2020 m. atsakovo ieškovės naudai pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Atsakovas kaip vekselio davėjas pasirašė 36 vnt. paprastųjų neprotestuotinų vekselių bendrai 90 000 Eur sumai, kiekvieno vekselio suma – 2 500 Eur. Ieškovė reikalavimus atsakovui apmokėti nurodytus vekselius yra pateikusi laiku, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šalys yra sutuoktiniai, tuo metu kartu gyveno šeiminį gyvenimą, ieškovė sutiko palaukti ir nesikreipti į antstolį dėl priverstinio išieškojimo.

4. Ieškovės ir atsakovo santuokai faktiškai iširus, šalims gyvenant atskirai ir ieškovei reikalaujant vykdyti prievoles pagal apmokėjimui pateiktus vekselius, taip pat kitas skolas pagal kredito sutartis, kuriose ieškovė ir atsakovas buvo bendraskoliai ir kur dalį įmokų už atsakovą ieškovė sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis (28 000 Eur), 2023 m. lapkričio 8 d. telefoninio pokalbio su ieškove metu atsakovas nurodė padovanojęs pusę jam priklausančio buto šalių dukrai G. N. (toliau – atsakovė). Taigi, 2023 m. lapkričio 8 d. ieškovei tapo žinoma, kad 2023 m. rugpjūčio 23 d. dovanojimo sutartimi atsakovas perleido atsakovei ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 429/1750 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

5. Ieškovės teigimu, šiuo dovanojimo sandoriu atsakovas pablogino savo turtinę padėtį, sumažino savo mokumą taip, kad negalėtų įvykdyti savo prievolės ieškovei pagal nurodytus vekselius, todėl reiškiamas ieškinys actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnis). Ieškovė argumentavo esant visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas. Neabejotina? ir galiojančią savo reikalavimo teise? atsakovui ieškovė grindė nurodytais vekseliais. Argumentavo, kad atsakovas kito vertingo turto, iš kurio galėtų būti įvykdytas 90 000 Eur vertės ieškovės reikalavimas, neturi. Nėra suėjęs vienerių metu? ieškinio senaties terminas, nes apie dovanojimo sandorį ieškovei tapo žinoma 2023 m. lapkričio 8 d. Skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorės teises – atsakovas veiksmų ėmėsi nedelsiant po to, kai 2023 m. liepos 13 d. elektroniniu laišku gavo iš ieškovės santuokos nutraukimo pasekmių sutartį; turtas yra įkeistas sutartinės hipotekos pagrindu, už jį atsakovas moka paskolą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sandoris yra neatlygintinis, atsakovės G. N. elgesys sandorio sudarymo metu (veikė sąžiningai ar ne) nėra vertintinas.

6. Atsakovai A. S. ir G. N. (toliau kartu – atsakovai) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas pagal 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį patalpą–butą, esantį (duomenys neskelbtini), su 429/875 dalimis žemės sklypo, įsigijo už 160 000 Eur, pasiimdamas 125 000 Eur asmeninę paskolą iš kredito unijos, o vėliau į Turtą investavo dar 72 000 Eur; Turto rinkos vertė šiuo metu yra apie 360 000 Eur. Atsakovai nuo 2021 m. gruodžio 4 d. ir šiol gyvena ginčo bute. 2023 metų vasarą iš esmės suprastėjo atsakovo sveikata; atsakovui nustatytas antros grupės neįgalumas, o (duomenys neskelbtini) išduotas asmens su negalia pažymėjimas. Dėl sveikatos problemų atsakovas, siekdamas pasirūpinti, kad atsakovė užtikrintai asmeninės nuosavybės teise turėtų pusę atsakovų dabar gyvenamo kotedžo ir, pavyzdžiui, atsakovą ištikus didesnei nelaimei, atsakovės niekas negalėtų išvaryti iš jos namų bei atimti gyvenamosios vietos, tėviškai nutarė pasirūpinti atsakovės ateities gyvenimo garantijomis, todėl 2023 m. rugpjūčio 23 d. sudarydamas notarinę nekilnojamojo turto dovanojimo atsakovei sutartį, pusę savo asmeninio nekilnojamojo turto – kotedžo bei su juo susijusią žemės sklypo dalį – padovanojo įdukrai atsakovei; atsakovė tapo savo faktinės gyvenamosios vietos bendrasavininke. Atsakovo nuosavybės teisės į jo padovanotą atsakovei turtą nebuvo suvaržytos ar apsunkintos, todėl sandorį jis turėjo teisę sudaryti savo laisva valia ir laisvai dėl to apsisprendęs. Atsakovė yra jaunas asmuo, šiuo metu dar studentė ir materialiai priklausoma nuo atsakovo, ją atsakovas išlaiko, teikia materialinę paramą. Ginčo dovanojimo sandorio sudarymas buvo viena iš atsakovo materialinės paramos teikimo atsakovei formų.

7. Atsakovai argumentavo, kad ieškovė nėra atsakovo kreditorė, nes ieškovės nurodyti vekseliai yra negaliojantys, pagal juos ieškovė neturi jokios neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą. Nebūdama atsakovo kreditore ieškovė neturi teisės CK 6.66 straipsnio tvarka ginčyti atsakovo sudarytą sandorį, kuris niekaip nepažeidžia ieškovės teisių, su ja nėra susijęs.

8. Atsakovai nurodė, kad ieškovė 2023 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į notarę, prašydama atlikti notarinius veiksmus – išsiųsti pranešimus atsakovui dėl vekselių apmokėjimo, tačiau šios ieškovės inicijuotos vekselių pateikimo apmokėti procedūros jai nepavyko įgyvendinti, nes notarė Dalia Svirbutienė 2023 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. S-172 pranešė, kad notaro vykdomieji įrašai pagal minimus vekselius nebus atliekami. Šie vekseliai nėra tikri ir galiojantys, pagal juos atsakovas neturi įsipareigojimų ieškovei. Atsakovas dar 2022 m. balandžio mėn. iš savo sutuoktinės ieškovės įmonės nusipirko Turtą, kuriame dabar ir gyvena, bei visiškai už jį atsiskaitė. Tuo metu, kai atsakovas dar tik tarėsi su ieškove dėl Turto pardavimo, atsakovas buvo pasirašęs 36 vnt. vekselių po 2 500 Eur tam, kad patvirtintų, jog jis tikrai pirks iš ieškovės įmonės šį Turtą. Ieškovė reikalavo vekselių todėl, kad tiek pati asmeniškai, tiek savo vienasmeniškai valdomos įmonės UAB „Firma LT“ vardu turėjo didelių skolinių įsipareigojimų kreditoriams, kurių nebeišgalėjo vykdyti ir norėjo Turtą parduoti. Atsakovo pasirašytus ginčo vekselius iš pradžių turėjo ieškovė, bet po to, kai atsakovas pilnai atsiskaitė už Turtą 2022 m. balandžio mėn., ieškovė atsakovui vekselius grąžino ir atsakovas juos pasidėjo namuose. Ieškovė, tuo metu taip pat gyvenusi Turte, tiesiog pasiėmė ginčo vekselius ir siekia juos panaudoti antrą kartą.

9. Atsakovų teigimu, ginčijama dovanojimo sutartis ieškovės teisių nepažeidžia. Atsakovas padovanojo tik pusę jam priklausiusio buto ir su juo susijusio žemės sklypo, o likusią dalį šio nekilnojamojo turto atsakovas išlaikė ir šiuo metu tebeturi savo asmenine nuosavybe. Dėl to ieškovė neturi faktinio pagrindo teigti, kad atsakovas po ginčijamo sandorio sudarymo tapo nemokus ar iš esmės sumažino savo mokumą, vertinant ieškovės nurodomos pinigų sumos prasme. Šiuo metu atsakovui asmeninės nuosavybės teise vis dar priklausančios ½ Turto dalies rinkos vertė yra apie 180 000 Eur, todėl ieškovės tariama reikalavimo teisė pagal ginčo vekselius sudarytų pusę atsakovo asmeninės nuosavybės nekilnojamojo turto vertės.

10. Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl actio Pauliana yra praleistas, nes ieškovė apie savo dukters naudai sudarytą dovanojimo sandorį sužinojo iškart po jo sudarymo. Atsižvelgiant į artimą ieškovės ir atsakovės asmeninį ryšį (jos yra motina ir dukra), ieškovė neįrodė, kad apie dovanojimo sandorį jai tapo žinoma tik 2023 m. lapkričio 8 d. Net ir sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti remiamasi protingo, t. y. pakankamai atidaus, rūpestingo, asmens standartu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1087-866/2025, ieškinį atmetė.

12. Teismas, įvertinęs ginčo šalių nurodomas faktines aplinkybes dėl tikslo, kuriam buvo išduoti vekseliai ir jų išdavimo aplinkybių, nesutiko su ieškovės procesiniuose dokumentuose pateiktu aiškinimu, kad atsakovas vekselius išdavė siekdamas užtikrinti ieškovės teiktos finansinės paramos grąžinimą, nes, teismo vertinimu, šių aplinkybių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kaip patvirtino ieškovė, visi vekseliai buvo pasirašyti tą pačią dieną, 2017 metų pavasarį, tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad 2017 metais šalys sprendė kokius nors klausimus, susijusius su tarpusavio įsipareigojimais.

13. Teismas, įvertinęs atsakovų pateiktus duomenis ir aplinkybes apie nekilnojamojo turto įsigijimą iš ieškovės valdomos UAB „Firma.Lt“, pripažino labiau tikėtinu atsakovų nurodytą aiškinimą, kad vekseliai buvo išduoti ieškovei siekiant užsitikrinti lėšų gavimą, ieškovės bendrovei priklausantį turtą perleidžiant atsakovui. Teismo vertinimu, šias aplinkybes netiesiogiai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.

14. Teismas sprendė, kad ieškovei nerealizavus vekselių Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka, nepareiškus reikalavimo dėl prievolių pagal vekselius neįvykdymo bei nepagrindus realios prievolės, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo išduoti vekseliai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti, kad ieškovės reikalavimo teisė atsakovui yra neabejotina ir galiojanti. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos, t. y. neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui.

15. Teismas sutiko su ieškove, kad byloje pateiktas antstolio 2024 m. spalio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, jog apie ginčijamą sandorį ieškovė sužinojo 2023 m. lapkričio 8 d. Į teismą kreiptasi 2024 m. rugsėjo 9 d., todėl vienerių metų senaties termino ieškovė nepraleido.

16. Teismas pažymėjo, kad ginčo dovanojimo sandorio nebuvo būtina sudaryti. Teismas sutiko su atsakovų nurodytomis aplinkybėmis, kad ieškovė nepagrindė, jog atsakovo turtinė padėtis pablogėjo tiek, kad jis negalėtų įvykdyti prievolės pagal vekselius, jeigu ji ir būtų vykdytina, atsižvelgiant tiek į turto vertę, tiek į UAB „Credit info“ duomenis. Konstatavęs, kad ieškovė neįrodė pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos, t. y. neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, teismas nurodė, kad kitų sąlygų vertinimas nebeturi teisinės reikšmės, todėl jų plačiau neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Apeliaciniu skundu ieškovė K. S. (toliau – ir apeliantė) prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

17.1. Teismas neteisingai sprendė, kad vekseliai neteko vertybinio popieriaus galios, o ieškovės reikalavimas neturi pagrindo. Net jei vekseliai nebeatitinka ĮPVĮ, prievolė lieka galioti pagal CK bendrąsias normas – kaip paprasta skolinė prievolė.

17.2. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė neįrodė turinti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę pagal vekselius. Teismas nepagrįstai nurodė, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog 2017 metais ir (ar) artimu laikotarpiu, šalys sprendė klausimus, susijusius su tarpusavio įsipareigojimais. Nors nėra galimybės pateikti kokių nors kitų, be pačių vekselių, rašytinių įrodymų, atsakovas neginčijo fakto, kad jis kalėjo įkalinimo įstaigoje, o sutuoktinių turto atskirumą įrodantys dokumentai teismui buvo pateikti. Apeliantė faktiškai viena išlaikė atsakovą šiam būnant įkalinimo įstaigoje nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), tiek pastarajam grįžus; atsakovas neturėjo jokių pajamų, tačiau turėjo skolų. Kaip kompensaciją už apeliantės finansinę pagalbą, šalims bendru sutarimu ją vertinant 90 000 Eur dydžiu, sutuoktiniai susitarė, jog atsakovas kompensuos apeliantei jo naudai patirtas išlaidas – pradės mokėti kompensaciją po 12 mėn. nuo pirmo vekselio išrašymo dienos, mokėdamas kas mėnesį po 2 500 Eur. Atsakovas nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, taip pat nenurodė kito, nei ieškovės pagalba, pragyvenimo šaltinio aptariamu laikotarpiu. Iš paties atsakovo į bylą pateiktų duomenų, gautų iš UAB „Credit info“, galima spręsti apie prastą atsakovo turtinę padėtį nurodytais metais.

17.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo pozicija dėl ginčo vekselių buvo neaiški ir prieštaringa. Pirma atsakovas neigė apskritai pasirašęs vekselius, vėliau pripažino, kad juos pasirašė, bet nurodė kitą tikslą ir argumentavo, jog vekselius yra apmokėjęs. Atsakovo paaiškinimai prieštaringi, keliantys abejonių dėl atsakovo sąžiningumo. Vekselių datos ir jų išrašymo logika prieštarauja atsakovo versijai, kad jie susiję su turto įsigijimu 2022 m. Atsakovas negalėjo paaiškinti, kokiu būdu jo pasirašyti vekseliai užtikrino ieškovės teisę į turto dalį jos įmonei priklausiusiame turte ir kokie byloje esantys įrodymai patvirtina tokią versiją. Teismas nenurodė argumentų, kokiu būdu ieškovė galėjo užsitikrinti dalį jai priklausiusios įmonės turte.

17.4. Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad jis vekselius pasirašė, taigi, patvirtino tarp šalių sandorį buvus. Teismo posėdžio metu atsakovas tvirtino, kad yra apmokėjęs nurodytus vekselius. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas pripažino egzistavus prievolę, kylančią iš pasirašytų vekselių, ir teigė prievolę įvykdęs. Atsakovui pripažinus prievolę ieškovei, teismas turėjo konstatuoti, kad ginčo dėl prievolės nėra. Atsakovui pripažinus prievolę, ieškovė nebeturėjo pareigos įrodinėti savo reikalavimo teisės egzistavimo fakto. Atsakovui pripažinus prievolės buvimą vekselių išrašymo metu ir teigiant, kad prievolė jau yra įvykdyta, atsakovui teko pareiga įrodyti prievolės pasibaigimą, tačiau jis šios pareigos neįvykdė, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Byloje nesant įrodymų apie atsakovo prievolės pasibaigimą, teismas turėjo konstatuoti, kad ieškovė įrodė turinti neabejotiną reikalavimo teisę, kuri buvo pažeista sudarant actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį.

17.5. Teismas neapgrįstai nurodė, kad ginčo sandoris nepažeidė apeliantės teisių. Teismas neįvertino, kad viešajame registre yra nurodyta viso turto vertė, kai tuo tarpu atsakovui po sandorio sudarymo likusi ½ turto dalis yra verta tik 128 950 Eur (37 900 Eur + 220 000 Eur) / 2). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad turto įsigijimui paimtas didelės vertės (125 000 Eur) kreditas, turtas yra apsunkintas hipoteka. Ieškovės reikalavimą sudaro 90 000 Eur reikalavimo teisė, kito vertingo turto atsakovas neturi; be hipotekos kreditoriaus, atsakovas turi ir kitų kreditorių, visų atsakovo prisiimtų įsipareigojimų dydis – 126 054,77 Eur. Atsakovo galimybės gauti pajamų ribotos, nes atsakovas yra vyresnio amžiaus (virš 60 metų), turi neįgalumą, jam nustatytas 40 proc. darbingumo lygis. Atsižvelgiant į reikalavimo teisės bei atsakovui likusio turto santykį, jo turimus skolinius įsipareigojimus ir galimybes gauti pajamas, yra akivaizdu, kad atsakovas ginčijamu neatlygintiniu sandoriu reikšmingai sumažino savo mokumą.

18. Atsakovai A. S. ir G. N. atsiliepime su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliantė neteisingai, nesąžiningai ir nepagrįstai teigia, jog turi reikalavimo teisę atsakovui pagal ginčo vekselius. Visi 36 ieškovės turimi vekseliai, kuriais grindžiama tariama atsakovo 90 000 Eur skola, neturi teisinės vertybinių popierių galios, neatitinka ĮPVĮ reikalavimų; vekseliuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys – juose nurodytas ne atsakovo asmens kodas. Teismo posėdyje ieškovė pripažino, jog vekseliuose įtvirtintos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, nes visi vekseliai realiai buvo pasirašyti vieną ir tą patį vakarą. Notarė atsisakė atlikti vykdomuosius įrašus pagal ieškovės turimus vekselius ir tai pagrindžia, kad vekseliai neturi vykdytinų dokumentų statuso. Byloje nėra ir objektyviai negali būti įrodymų, kad ieškovė buvo (yra) paskolinusi atsakovui pinigų ar kad apskritai tarp šalių buvo susiklostę kokie nors paskoliniai santykiai. Vekseliai buvo pasirašyti tik kaip preliminari garantija, atsakovui derantis dėl Turto pirkimo iš ieškovės įmonės ir jokia realiai egzistuojanti atsakovo prievolė ieškovei jais niekada nebuvo patvirtinta. Visi vekseliai atsakovo buvo pasirašyti ne kaip skolų grąžinimo ieškovei įsipareigojimai, o kaip atsakovo būsimo atsiskaitymo už nekilnojamąjį turtą užtikrinimo priemonė. Po atsakovo atsiskaitymo už įsigytą nekilnojamąjį turtą su ieškovės įmone, vekseliai neteko pagrindo, o atsakovas juos atgavo, kol jie nebuvo pasisavinti ieškovės. Ieškovė neįrodė, kad jos reikalavimo teisė buvo galiojanti ginčijamo sandorio sudarymo metu (2023 m. rugpjūčio 23 d.).

18.2. Teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandoris apeliantės teisių nepažeidžia. Po dovanojimo sandorio sudarymo atsakovo nuosavybe liko vertingas turtas – ½ dalis buto ir 429/1750 dalys žemės sklypo; bendra šio nekilnojamojo turto vertė, net skaičiuojant viešo registro duomenimis, yra daugiau nei 119 000 Eur ir aiškiai viršija ieškovės tariamų piniginių reikalavimų atsakovui sumą. Ginčo nekilnojamasis turtas apsunkintas hipoteka, bet atsakovas tvarkingai moka paskolą savo kreditoriui. Jokių realių įrodymų apie tariamą atsakovo nemokumą į bylą nebuvo pateikta. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčo sandoris trukdo įgyvendinti jos teisę į išieškojimą, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp dovanojimo ir tariamo ieškovės interesų pažeidimo.

18.3. Atsakovas neabejotinai turėjo teisę sudaryti ginčijamą sandorį. Sandoris nebuvo būtinas, bet tai savaime nereiškia atsakovo nesąžiningumo ar kažkokio pažeidimo. Atsakovas dovanojo turtą, siekdamas užtikrinti dukters gyvenimo sąlygas, žinodamas apie savo sveikatos problemas. Atsakovo veiksmai atitinka visuotinai priimtinas moralės normas bei nekelia jokios nuostabos. Ieškovės elgesys ir veiksmai, jos sprendimas paduoti savo tikrą dukrą į teismą dėl to, kad jos tėvas pasirūpino jos ateitimi ir užtikrino savo vaikui teisę į būstą, neatitinka ne tik teisės normų, tačiau yra nesuvokiami bei nepriimtini moralės bei papročių požiūriu.

18.4. Atsakovė G. N. (dovanos pagal ginčo sandorį gavėja) yra ieškovės ir atsakovo vaikas, ieškovės biologinė dukra, atsakovo įdukra. Atsakovė neturėjo pareigos tikrinti savo tėvo tikrų ar tariamų skolų. Atsakovė negalėjo žinoti apie ieškovės ir atsakovo ginčus dėl senų vekselių, juo labiau, kad ginčas dėl jų kilo tik po to, kai buvo užvesta teisme santuokos nutraukimo byla. Atsakovė realiai gyveno ginčo bute kartu su atsakovu. Atsakovas ginčijamu sandoriu siekė užtikrinti dukters saugumą, o ne slėpti turtą nuo kreditorių.

18.5. Atsakovai kartu su atsiliepimu pateikia duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie visas ieškovės pajamas santuokos laikotarpiu, įskaitant ir 2011–2017 metus. Šie duomenys atskleidžia, kokias menkas pajamas gaudavo ieškovė visą jos minimą aktualų laikotarpį. Faktas apie ieškovės realias pajamas 2011–2017 metų laikotarpiu paneigia jos teiginius, neva ji išlaikė ar kažkaip teikė materialinę pagalbą atsakovui, nes ieškovė tam paprasčiausiai neturėjo lėšų.

18.6. Apeliantė neįrodė tų aplinkybių, kurias byloje ji, kaip ieškovė, privalėjo įrodyti. Apeliantė savo skunde tiesiog bando perkelti teisinę atsakomybę atsakovui. Atsakovas niekada nepripažino savo prievolės ieškovei egzistavimo. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo pripažinimas, jog jis buvo pasirašęs vekseliuose, neva reiškia atsakovo patvirtinimą apie jo prievolės ieškovei egzistavimą, yra nepagrįsti ir neteisingi. Tai ieškovės siekis sau palankiai subjektyviai įvertinti esamą situaciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl bylos (ne)sustabdymo

21. Ieškovė 2025 m. birželio 2 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą (dokumento registracijos Nr. DOK-2506) sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iki Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-213-1032/2025 bus priimtas galutinis sprendimas dėl ieškovės priešieškinio reikalavimų. Prašyme dėl bylos sustabdymo ieškovė nurodė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą actio Pauliana pagrindu, kildinamą iš 2017–2020 m. laikotarpiu atsakovo pasirašytų 36 paprastųjų neprotestuotinų vekselių už bendrą 90 000 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad ieškovė neįrodė turinti galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę atsakovui; teismo sprendime analizuotos tam tikros aplinkybės, susijusios su vekselių kilme ir šalių finansiniais santykiais. Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-213-1032/2025 dėl šalių santuokos nutraukimo yra priimtas ieškovės patikslintas priešieškinis, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 90 000 Eur kompensaciją kaip nepagrįstai gautą naudą už suteiktą finansinę paramą, kurios atlyginimo pareigą atsakovas buvo prisiėmęs pasirašydamas ginčo vekselius. Civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo priimtas priešieškinis grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo institutu ir remiasi tais pačiais vekseliais kaip įrodymais, patvirtinančiais atsakovo pripažintą prievolę ir įsipareigojimą ją kompensuoti ieškovei. Ieškovės teigimu, nors šios bylos reikalavimai skiriasi tiek savo pobūdžiu, tiek teisiniu pagrindu, faktinis pagrindas – vekselių pasirašymo aplinkybės, šalių susitarimų turinys ir prievolės pobūdis – yra bendras, todėl, jeigu santuokos nutraukimo byloje būtų nustatyta, kad egzistavo galiojantis prievolinis santykis, kylantis iš vekselių arba jų pagrindu atsiradusių įsipareigojimų, tai turėtų tiesioginę reikšmę šios bylos išsprendimui, nes patvirtintų ieškovės kreditorinį statusą, kurio nebuvimas buvo pagrindas atmesti ieškinį šioje byloje. Tokiu atveju kiltų rizika, kad dėl tų pačių faktinių aplinkybių būtų priimti prieštaringi teismų sprendimai ir tai sudarytų pagrindą šios bylos atnaujinimui pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Be to, ieškovės teigimu, susiklosčiusios situacijos pobūdis gali atitikti ir CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą privalomojo bylos sustabdymo pagrindą.

22. CPK 162³ straipsnyje įtvirtinta, kad byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose nustatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose nenustatytais, tačiau kliudančiais teismui nagrinėti bylą iš esmės. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Įstatymas pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 straipsnis).

23. Vienas iš privalomųjų bylos sustabdymo pagrindų įtvirtintas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi pagrindo sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-469/2016, 16, 18 punktai; 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017, 2 punktas). Galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Sprendžiant dėl bylos (ne)stabdymo taip pat pažymėtina tai, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama koncentruotai, proceso nevilkinant ar be pagrindo neužtęsiant. Sustabdžius civilinę bylą, teismo procesas neišvengiamai užsitęsia. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (CPK 2, 7, 72, kt. straipsniai). Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012).

25. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir jo aiškinimo bei taikymo praktiką, įvertinus ieškovės prašyme dėl bylos sustabdymo nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti šią civilinę bylą apeliacine tvarka iš esmės, nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat nenustatytas nagrinėjamos bylos ir bylos dėl santuokos nutraukimo ryšys, dėl kurio šios bylos nagrinėjimas taptų negalimas iki bus išnagrinėti ieškovės 2025 m. gegužės 19 d. patikslintu priešieškiniu santuokos nutraukimo byloje atsakovui pareikšti reikalavimai, ieškovės pasirinkimu ir valia Klaipėdos apylinkės teismui pateikti po civilinės bylos dėl actio Pauliana taikymo išnagrinėjimo skundžiamu pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimu (CPK 162³, 163, 164 straipsniai).

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ieškinį grindžiant actio Pauliana pagrindu. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo ir kada pateikti ieškinį, taip pat tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 49 punktas). Ieškovė šioje byloje pareikštu ieškiniu ginčijo Turto dovanojimo sandorį CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu ir prašė taikyti restituciją. Kitų teisių gynimo būdų ir alternatyvių reikalavimų ieškovė nebuvo suformulavusi, todėl teismas ieškovės ieškinį turėjo nagrinėti ir įvertinti, ar ieškovė įrodė visų būtinųjų actio Pauliana reikalavimo sąlygų buvimą, siekiant pripažinti Turto dovanojimo sandorį negaliojančiu. Taigi, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra actio Pauliana sąlygų nustatymas ir, atitinkamai, pareiga įrodyti actio Pauliana taikymo sąlygas teko tokio pobūdžio ieškinį pareiškusiai ir tokį savo teisių gynimo būdą pasirinkusiai ieškovei.

27. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės išnagrinėjęs bylą pagal šį ieškovės pareikštą ieškinį, skundžiamame sprendime įvertino actio Pauliana sąlygų (ne)buvimą. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad ieškovės neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė atsakovui, kaip viena iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, buvo vienas iš nagrinėtinų, taigi – ir įrodinėtinų, klausimų byloje. Neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, ieškovė grindė ginčo vekseliais. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu ginčą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą, dėl kurio ieškovė padavė apeliacinį skundą.

28. Apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). CPK yra nustatytas ribotos apeliacijos modelis, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020 49 punktas).

29. Taigi, ginčo vekseliais grindžiama ieškovės reikalavimo teisė atsakovui, kaip viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų, sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką, o ieškovė savo pasirinkimu 2024 m. rugsėjo 9 d. pareikšdama actio Pauliana, pasirinko šią reikalavimo teisę grįsti ginčo vekseliais. Atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo dalyką, konstatuotina, kad teismas visus actio Pauliana instituto (ne)taikymui teisiškai reikšmingus faktus gali ir turi nustatyti nagrinėjamoje byloje. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas šiuos klausimus nustatinėjo ir išsprendė. Atitinkamai, ieškovei pasirinkus reikšti actio Pauliana ieškinį ir savo reikalavimo teisę, kaip vieną iš tokio ieškinio tenkinimo sąlygų, grindžiant ginčo vekseliais, nėra pagrindo konstatuoti, kad vėliau, po šios bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme, kitoje byloje pareikštas tokio paties dydžio (90 000 Eur) turtinis reikalavimas atsakovui sudarytų prielaidas konstatuoti bylų tiesioginį teisinį ryšį, dėl kurio atsirastų pagrindas stabdyti bylos pagal ieškovės pareikštą actio Pauliana ieškinį nagrinėjimą. Kaip minėta, actio Pauliana sąlygų nustatymas sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką ir teismas neturi pagrindo naudoti bylų sustabdymo institutą savo kompetencijos perkėlimui kitam teismui.

30. Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi bylos nagrinėjimo dalyką, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys yra pakankami neperžengiant apeliacinio skundo ribų įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat ir išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvados actio Pauliana taikymo sąlygų (ne)buvimo klausimu, o civilinėje byloje Nr. e2-213-1032/2025 ieškovės pareikšti turtiniai reikalavimai atsakovui nesudaro pagrindo pripažinti esant būtinybę sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir perkelti šios bylos nagrinėjimo dalyką sudarančių klausimų tyrimą kitam teismui. Dėl to ieškovės prašymas dėl bylos sustabdymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

31. Atsakovai kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikia naujus rašytinius įrodymus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus raštą dėl informacijos pateikimo ir pažymą apie asmens valstybinį socialinį draustumą; šie dokumentai išduoti atsakant į 2025 m. vasario 25 d. prašymą. Teikdami šiuos papildomus rašytinius įrodymus, atsakovai nurodo, kad nauji duomenys yra reikšmingi bylos išnagrinėjimui, jais grindžiami atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, o jų pateikimo po teismo sprendimo priėmimo poreikis iškilo, nes anksčiau šių įrodymų atsakovai neturėjo.

32. Pagal bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).

33. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovų pateiktais naujais įrodymais, nenustatė pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus išimtį ir sprendžia, kad nėra pagrindo šių dokumentų priimti į bylą. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad šie įrodymai galėjo būti gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui anksčiau, o atsakovai nenurodė aplinkybių, kurios leistų spręsti apie vėliau kilusią būtinybę šiuos rašytinius įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui. Aplinkybė, kad patys duomenys atsakovų gauti vėliau, nei priimtas teismo sprendimas, savaime nereiškia, jog tokio pobūdžio duomenys negalėjo būti gauti anksčiau, t. y. vien ta aplinkybė, kad atsakovai rašytinių įrodymų pateikimu į bylą pradėjo rūpintis po sprendimo priėmimo, nėra pagrindas jų priimti apeliacinės instancijos teisme. Be to, atsižvelgiant į skundžiamo pirmosios instancijos teismo turinį ir bylos nagrinėjimo dalyką, nėra pagrindo spręsti dėl teikiamų naujų duomenų sąsajumo su bylai reikšmingais klausimais; naujai teikiami dokumentai nelaikytini visapusiškai reikšmingais sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų nustatymo.

34. Atsižvelgiant į nurodytą, nenustačius sąlygų CPK 314 straipsnyje numatytai išimčiai taikyti, atsakovų kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti.

35. 2010 m. gruodžio 18 d. įregistruota ieškovės ir atsakovo santuoka (1 t., b. l. 47). 2010 m. gruodžio 17 d. sudaryta ikivedybine sutartimi ieškovė ir atsakovas susitarė dėl turto teisinio režimo po santuokos sudarymo, t. y. kad nuo santuokos įregistravimo ir šios sutarties įsigaliojimo visas kiekvieno jų vardu santuokos metu įgytas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, yra ir bus to sutuoktinio, kuris šį turtą įgijo savo vardu, asmeninė nuosavybė; sutartimi nustatytas sutuoktinių asmeninės nuosavybės turto teisinis režimas (1 t., b. l. 48–58). Atsakovė G. N. yra ieškovės ir atsakovo dukra (1 t., b. l. 60); šalių teigimu – ieškovės biologinė dukra ir atsakovo įdukra.

36. Byloje pateiktos 36 neprotestuotinų paprastųjų vekselių kopijos, iš kurių matyti, kad vekseliai išrašyti vekselio davėjo A. S. vekselio gavėjai K. S., laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 8 d. iki 2020 m. birželio 8 d., kas mėnesį, kiekvienas už 2 500 Eur sumą (bendra suma – 90 000 Eur), nurodant, jog vekselis turi būti apmokėtas jį pateikus, vekselio apmokėjimo vieta – (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 11–46). Byloje nėra ginčo, kad visi vekseliai buvo pasirašyti tą pačią dieną (ieškovė šią aplinkybę pripažino Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. posėdžio metu; posėdžio garso įrašas nuo 00.26 min., nuo 00.46 min.).

37. 2022 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2574 pardavėja UAB „Firma.Lt“, atstovaujama direktorės K. S., pardavė pirkėjui A. S. asmeninės nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei 429/875 dalis žemės sklypo už bendrą 160 000 Eur kainą, nustatant atsiskaitymo tvarką: 19 500 Eur sumokėta iki sutarties pasirašymo grynais, 5 000 Eur sumokėta iki sutarties pasirašymo pavedimu į pardavėjos sąskaitą, 10 500 Eur turi būti sumokama per 5 dienas nuo sutarties pasirašymo kredito unijai „Saulėgrąža“ pardavėjos įsiskolinimo dengimui, 114 500 Eur turi būti sumokama per 30 dienų dienas nuo sutarties pasirašymo kredito Unijai „Saulėgrąža“ pardavėjos įsiskolinimo dengimui; 10 500 Eur turi būti sumokama per 30 dienų nuo sutarties pasirašymo pervedant į pardavėjos atstovo nurodytą sąskaitą (1 t., b. l. 99–122). Nekilnojamojo turto duomenimis, Turtas apsunkintas 2022 m. balandžio 8 d. sutartinės hipotekos sandorio Nr. 3037 pagrindu (1 t., b. l. 61–65). Pirkėjas atsakovas su pardavėja UAB ,,Firma.Lt“ už parduotą Turtą yra atsiskaitęs; dėl to ginčo byloje nėra.

38. 2023 m. liepos 13 d. el. laišku ieškovės atstovė persiuntė atsakovui siūlomą Sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kurioje, be kita ko, nurodyti ginčo vekseliai, kaip atsakovo asmeninė prievolė ieškovei (1 t., b. l. 66–72).

39. 2023 m. rugpjūčio 23 d. Dovanojimo sutartimi Nr. 6540 atsakovas A. S. padovanojo atsakovei G. N. ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 429/1750 dalis žemės sklypo (1 t., b. l. 130–148). Sandoriui gautas hipotekos kreditorės kredito unijos „Magum“ sutikimas (1 t., b. l. 149).

40. 2023 m. lapkričio 16 d. notaro pranešime Nr. S-172 nurodyta, kad 2023 m. lapkričio 6 d. K. S. prašymu atliktas notarinis veiksmas – išsiųsti pranešimai vekselio davėjui dėl vekselio neapmokėjimo; taip pat nurodyta, jog notaro vykdomieji įrašai pagal nurodytus vekselius nebus atliekami (1 t., b. l. 123). 2024 m. sausio 12 d. notaro nutarimu Nr. S-9 atsisakyta atlikti notarinį veiksmą ir išduoti vykdomuosius įrašus pagal ginčo vekselius; nurodyta, jog notaras negali identifikuoti, kad vekseliai pasirašyti vekselio davėjo A. S. (1 t., b. l. 160–161).

41. 2024 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroro nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00481-23, nenustačius nusikalstamų veikų požymių (1 t., b. l. 162–172). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal atsakovo pareiškimą, kad iš jo namų, be kitų daiktų, buvo pagrobti 36 jo įvairiomis datomis išrašyti paprastieji neprotestuotini vekseliai (už bendrą 90 000 Eur sumą) ir reikalaujama sumokėti vekseliuose nurodytas sumas.

42. 2024 m. balandžio 22 d. atsakovas kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą dėl santuokos nutraukimo (Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-213-1032/2025).

43. Šiame kontekste ieškovė 2024 m. rugsėjo 9 d. paduotu ieškiniu atsakovams prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2023 m. rugpjūčio 23 d. dovanojimo sutartį Nr. 6540 ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimai grindžiami ieškovei argumentuojant esant visas actio Pauliana taikymo sąlygas dovanojimo sandoriui panaikinti. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė savo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui, kaip būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos, be to, neįrodytas ieškovės teisių pažeidimas ginčijamu sandoriu. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, argumentuodama, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

44. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana); sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

45. Nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-170-407/2024; kt.).

46. Pabrėžtina, kad pirmiau aptartų būtinųjų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų buvimas turi būti nustatytas šiuo pagrindu ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. pakankamų actio Pauliana sąlygų visetas turi būti nustatomas ginčijamo sandorio sudarymo momentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

47. Būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų buvimą turi įrodyti ieškovas (kreditorius), prašantis naikinti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Įstatyme nustatytais atvejais ši įrodinėjimo pareiga perskirstoma taikant įtvirtintas prezumpcijas (pvz., CK 6.67 straipsnis), tačiau tai nepaneigia ieškovo pareigos įrodyti esant kitas būtinąsias nurodyto teisinio instituto taikymo sąlygas.

48. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovė, prašydama actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, neįrodė pirmosios šio instituto taikymo sąlygos – neabejotinos ir galiojančios savo reikalavimo teisės atsakovui. Nenustatęs vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas dėl kitų šiam ieškovės teisių gynimo būdui taikyti reikšmingų aplinkybių plačiau nepasisakė, kartu konstatavęs, jog atsakovo turtinė padėtis leidžia spręsti, kad ginčo sandoriu ieškovės teisės pažeistos nebuvo, taip pat nurodydamas, jog ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir argumentuoja, kad į bylą pateikti ginčo vekseliai patvirtina neabejotiną ir galiojančią ieškovės reikalavimo teisę atsakovui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, todėl ieškinys atmestas nepagrįstai.

49. Taigi, esminis apeliacinės instancijos teisme keliamas klausimas – dėl neabejotinos ir galiojančios ieškovės reikalavimo teisės atsakovui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos, (ne)buvimo.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos

50. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 60 punktas). Taip pat kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), bet ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021, 28 punktas). Be to, spręsdamas dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės buvimo kaip actio Pauliana sąlygos teismas turi pareigą nustatyti ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismo sprendimo priėmimo metu.

51. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo teisinių santykių, iš kurių ši teisė kildinama, pobūdžio. Ši teisė actio Pauliana taikymo aspektu yra savarankiška: kiekvieną kartą būtina nustatyti šią actio Pauliana sąlygą, išreiškiančią nuo tam tikro momento galiojančią kreditoriaus teisę reikalauti skolininko įvykdyti tam tikrą prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

52. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui, kaip vieną iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, grindė pateikdama 2017–2020 m. atsakovo ieškovės naudai pasirašytus 36 paprastuosius neprotestuotinus vekselius (iš viso už 90 000 Eur sumą, kiekvienas atskirai – po 2 500 Eur).

53. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad, ieškovei nerealizavus vekselių ĮPVĮ nustatyta tvarka, nepareiškus reikalavimo dėl prievolių pagal vekselius neįvykdymo bei nepagrindus realios prievolės, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo išduoti vekseliai, nebuvo įrodyta ieškovės neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė atsakovui. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos atliktu actio Pauliana sąlygų įvertinimu ir padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu. Apeliaciniame skunde ieškovė pateikia argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, atliktu byloje esančių įrodymų, proceso dalyvių pateiktų pozicijų (paaiškinimų) vertinimu.

54. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, teismo sprendimo turinį ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė savo dovanojimo sandorio sudarymo metu ir ieškinio teismui pateikimo metu turėtos neabejotinos bei galiojančios reikalavimo teisės atsakovui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos; apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai priešingai nepagrindžia.

55. Pirma, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 32 punktas).

56. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė kreipėsi į notarą dėl vekselių apmokėjimo ir prašė išduoti vykdomuosius įrašus, tačiau notaras 2024 m. sausio 12 d. nutarimu atsisakė atlikti notarinį veiksmą ir išduoti vykdomuosius įrašus pagal ginčo vekselius. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad, ieškovei nerealizavus vekselių ĮPVĮ nustatyta tvarka, ginčo vekseliuose nurodytos prievolės neteko besąlygiškumo ir abstraktumo savybių, todėl ieškovės pateikti vekseliai, kuriais ji grindžia savo reikalavimą, patys savaime nepagrindžia ieškovės turimo reikalavimo atsakovo atžvilgiu. Ieškovė, grįsdama savo reikalavimo teisę atsakovui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, turėjo ją įrodyti pagal konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančias CK ar kitų materialiųjų įstatymų normas.

57. Antra, nurodytos išvados nepaneigia ir atmestini kaip nepagrįsti ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad, atsakovui pripažinus, jog jis buvo pasirašęs ginčo vekselius, atsakovas kartu pripažino prievolę ieškovei pagal vekselius ir ieškovė nebeturėjo įrodinėti reikalavimo teisės egzistavimo fakto, o, priešingai, atsakovas, pripažinęs prievolės buvimą vekselių išrašymo metu ir teigdamas, jog vekseliai buvo apmokėti, turėjo pareigą įrodyti prievolės įvykdymą ir ieškovės reikalavimo teisės pagal vekselius pasibaigimą.

58. Kaip minėta, ieškovei nerealizavus vekselių ĮPVĮ nustatyta tvarka, ginčo vekseliuose nurodytos prievolės neteko besąlygiškumo ir abstraktumo savybių, todėl atsakovui pripažinus, kad vekselius jis pasirašė, nėra savaime patvirtinama jo prievolė ieškovei. Iš šios bylos medžiagos ir atsakovo procesinių dokumentų turinio, taip pat iš santuokos nutraukimo bylos Nr. e2-213-1032/2025 medžiagos (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovas nepripažino, jog ginčo sandorio sudarymo metu ar šios bylos nagrinėjimo metu turėtų galiojančią ir neįvykdytą prievolę ieškovei, o nuosekliai ginčijo ieškovės teiginius dėl šiuo metu ar sandorio sudarymo metu buvusios reikalavimo teisės pagal ginčo vekselius, aiškindamas vekselių pasirašymo faktines aplinkybes ir argumentuodamas, jog, atsakovui atsiskaičius už pirktą Turtą, ieškovės reikalavimo teisė pagal vekselius buvo įgyvendinta, todėl šiuo metu, o ir dovanojimo sandorio sudarymo metu, tokios reikalavimo teisės pagal vekselius ieškovė neturi (neturėjo). Kaip buvo išdėstyta pirmiau, kreditorius actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą gali naudoti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai), o sprendžiant dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės buvimo kaip actio Pauliana sąlygos turi būti nustatyta ne tik tai, kad tokią teisę kreditorius turėjo ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet ir tai, kad ją (reikalavimo teisę) tebeturi ir teismo sprendimo priėmimo metu. Atitinkamai, ieškovė, pareiškusi actio Pauliana, turi procesinę pareigą įrodyti actio Pauliana taikymo sąlygas, tarp jų – turimą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui.

59. Trečia, kaip minėta, vekseliuose nurodytoms prievolėms netekus besąlygiškumo ir abstraktumo savybių, ieškovė, grįsdama savo reikalavimo teisę atsakovui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, turėjo ją įrodyti pagal konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančias CK ar kitų materialiųjų įstatymų normas. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Pavyzdžiui, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

60. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė neįrodė, jog ji ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo ir ieškinio teismui pateikimo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu, kildinamą iš ginčo vekselių.

61. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas šalies įrodinėjamas šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktas).

62. Kartu pažymėtina ir tai, kad CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, pareiga įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 26 punktas).

63. Nagrinėjamu atveju grįsdama reikalavimo teisę atsakovui, ieškovė nurodė, kad ginčo vekselius atsakovas išrašė, nes šalys ,,turėjo įvairių finansinių įsipareigojimų“, ieškovė paaiškino, jog vekseliai išrašyti kaip garantas, kad atsakovas atlygins ieškovei išlaidas už jo išlaikymą ir už bendrą sutuoktinių gyvenimą iš ieškovės lėšų, t. y. garantuodamas kompensaciją ieškovei už jos suteiktą finansinę paramą atsakovui. Vis dėlto, į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie tokio turinio šalių tarpusavio susitarimą, vykusias derybas dėl tokios atsakovo prievolės nustatymo, taip pat nebuvo teikti įrodymai apie faktiškai ieškovės atsakovui perduotą 90 000 Eur dydžio finansinę paramą. Nors ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad visi vekseliai pasirašyti ne juose nurodytomis datomis, o vieną ir tą pačią dieną, tačiau nepateikė duomenų, kurie galėtų pagrįsti, jog tam tikrą dieną buvo pasiektas šalių susitarimas dėl atsakovo skolinio įsipareigojimo nurodytai sumai nustatymo. Pastebėtina ir tai, kad ieškovės nurodytas atsakovo išlaikymas įkalinimo laiku yra nutolęs laike nuo nurodomo vekselių išrašymo laiko 2017 metais, todėl, turint galvoje valstybės lėšomis teikiamą įkalintų asmenų išlaikymą, taip pat šalis siejusius šeiminius tarpusavio santykius, nėra pagrįsta ir įrodyta atsakovo prisiimta prievolė ir sutikimas grąžinti ieškovei nurodytą 90 000 Eur sumą. Įvertinus bylos medžiagos visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovės nurodomų vekselių išrašymo aplinkybių bei tikslų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai; byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog šalys 2017 m. būtų sprendusios kokius nors tarpusavio išlaikymo ar su tuo susijusių įsipareigojimų klausimus.

64. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovų pateiktus paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog vekseliai buvo išduoti atsakovui siekiant sudaryti sandorį dėl Turto įsigijimo iš ieškovės atstovaujamos įmonės, kaip atsiskaitymo už Turtą užtikrinimo priemonė. Tokią poziciją teismas grindė įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų ir faktinių aplinkybių, susijusių su Turto įsigijimu, sutaptį, rašytinės medžiagos visumą bei aplinkybę, kad vekseliai buvo pasirašyti tą pačią dieną. Ieškovė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės pakartotinai dėsto savo paaiškinimus dėl ginčo vekselių išrašymo aplinkybių, pateikdama subjektyvų byloje esančios medžiagos vertinimą, tačiau nepagrįsdama, kokias įrodymų vertinimo taisykles būtų pažeidęs teismas ir kokius konkrečiai faktinius duomenis jis būtų įvertinęs netinkamai.

65. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, vertindamas byloje esančius įrodymus šios bylos nagrinėjimo ribose, t. y. dėl sandorio ginčijimo actio Pauliana pagrindu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo pateikti įrodymai ir paaiškinimai labiau pagrindžia vekselių išrašymo tikslus, o atsakovė neįrodė faktinio pagrindo (prievolinio santykio tarp šalių), kuris pagrįstų jos neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu tiek ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu, tiek pateikiant ieškinį teismui. Atsižvelgiant į Turto įsigijimo aplinkybes, eigą ir laiką, į ieškovės reikalavimų pagal vekselius pateikimo aplinkybes ir laiką, taip pat į tai, jog ieškovę ir atsakovą siejo šeiminiai bei verslo santykiai, kuriuose dalyvavo tiek šalys, kaip fiziniai asmenys, tiek jų atstovaujamos bendrovės (tiek ieškovė, tiek atsakovas pripažino, jog tam tikrais laikotarpiais dirbo vienas kitam priklausančiose įmonėse, ginčo Turtą atsakovas įsigijo iš ieškovės atstovaujamos įmonės ir kt.), į tai, jog atsakovas Turtą įsigijo už jį sumokėdamas kredito lėšomis dengiant ieškovei priklausančios įmonės skolas ir nėra ginčo dėl tinkamo atsakovo atsiskaitymo pagal Turto įgijimo sandorį, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo vekselių pasirašymo faktinių aplinkybių bei tikslų. Kitokia ieškovės nuomonė dėl esamos bylos medžiagos visumos įvertinimo, nei pateikė pirmosios instancijos teismas, savaime nėra pakankama teismo išvadų pagrįstumui nuginčyti.

66. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka šaliai, kuriai pagal įstatymą priklauso pareiga šias aplinkybes įrodyti. Reikšdama ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, ieškovė, kuriai pagal įstatymą tenka pareiga įrodyti, kad ji turi galiojančią ir neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą, nepateikė pirmosios instancijos teismui tiesioginių ar netiesioginių patikimų įrodymų, patvirtinančių galiojančio, neginčijamo reikalavimo, kurio pagrindu išrašyti vekseliai, turėjimą atsakovui.

67. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad, ieškovei nerealizavus vekselių ĮPVĮ nustatyta tvarka, nepareiškus reikalavimo dėl prievolių pagal vekselius neįvykdymo bei nepagrindus realios prievolės, kurios įvykdymo užtikrinimui buvo išduoti vekseliai, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovės reikalavimo teisė yra neabejotina ir galiojanti. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana reikalavimui pareikšti, dėl kitų būtinųjų actio Pauliana tenkinimo sąlygų skundžiamame sprendime išsamiai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos pagrįstai laikė, jog ieškovė neįrodė buvusi atsakovo kreditore ginčo vekselių pagrindu, argumentai dėl kitų būtinųjų actio Pauliana sąlygų (ne)buvimo yra teisiškai nereikšmingi, nes nelemia kitokio bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme galutinio rezultato.

68. Nenustačius vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti šios išvados teisėtumu bei pagrįstumu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

69. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir teisingai įvertino ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai to nepaneigia. Tai sudaro pagrindą apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

70. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

71. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau konkretų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų apeliacinės instancijos teismui iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl šios bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

72. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantei Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartimi buvo atidėtas 1 870 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (2 t., b. l. 93–94), todėl atidėtas žyminis mokestis priteisiamas valstybei iš apeliantės (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės K. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 870 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas už apeliacinį skundą jai buvo atidėtas.