Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.3; 2.6.10.5.2.18; 3.2.4.8.2; 3.2.4.8.3; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21

2025 m. gegužės 27 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės ir Igno Totilo, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-21664-1169/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lūšna“ ieškinį atsakovui A. R. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lūšna“ (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovo A. R. (toliau – ir atsakovas) 68 393,94 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. kovo 22 d. ji su UAB „Auksinis kamštis“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo išnuomoti Bendrovei patalpas (duomenys neskelbtini), maitinimo ir gėrimų teikimo veiklai vykdyti, o Bendrovė įsipareigojo už tai sumokėti. Bendrovė už nuomojamas patalpas su ieškove neatsiskaitė. Bendrovės vienasmeniu valdymo organu ir vieninteliu akcininku visu aktualiu laikotarpiu buvo atsakovas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 26 d. nutartimi pripažino Bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bendrovės bankroto byloje buvo patvirtintas Bendrovės kreditorių ir finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį buvo įtraukta ieškovė, turinti 68 393,94 Eur dydžio reikalavimą, kuris atsirado dėl nuomos sutarties pažeidimų ir Bendrovės įsipareigojimo mokėti už išnuomotas patalpas nevykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-279-431/2020 pripažino Bendrovės bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-785-798/2020 Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl Bendrovės tyčinio bankroto paliko nepakeistą. Bendrovė 2020 m. lapkričio 18 d. buvo likviduota dėl bankroto, kurį sukėlė atsakovas savo tyčiniais neteisėtais veiksmais. Po Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl atsakovo galimo nusikalstamo Bendrovės bankroto padarymo. Ieškovė 2022 m. spalio 10 d. teismui pateikė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti dėl atsakovo veiksmų patirtą žalą, t. y. 68 393,94 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-385-1072/2023 nuteisė atsakovą dėl Bendrovės nusikalstamo bankroto ir priteisė ieškovės patirtą žalą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 18 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-25-1058/2024 priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir ieškovės civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

3. Ieškovė pažymėjo, kad tai, jog atsakovo padaryti neteisėti veiksmai neatitiko nusikalstamo bankroto sudėties, nereiškia, kad dėl to yra užkertamas kelias kreditoriams tiesiogiai reikalauti žalos atlyginimo iš buvusio Bendrovės vadovo civilinio proceso tvarka. Kadangi įsiteisėjusiomis dviejų instancijų teismų nutartimis yra konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai ir ieškovei padarytos žalos dydis, ieškovė reiškia tiesioginį ieškinį, kuriuo reikalauja atlyginti jai atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

4. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tyčiniu Bendrovės bankroto sukėlimu, kuris buvo nulemtas blogo Bendrovės valdymo bei sandorių, kurių sudarymas pažeidė Bendrovės ir kreditorių teises ir kurie buvo nenaudingi Bendrovei, sudarymu. Atsakovas 2015 m. gruodžio 28 d. sudarė paskolos sutartį su pačiu savimi, kuria pasiskolino iš Bendrovės jai priklausančius 110 000 Eur. Identiškus veiksmus atsakovas atliko ir 2017 m. gruodžio 30 d., kai iš Bendrovės pasiskolino papildomai dar 32 600 Eur. Tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad tokie atsakovo sudaryti sandoriai buvo nenaudingi Bendrovei. Atsakovo pasiskolintos lėšos nebuvo panaudotos Bendrovės mokestiniams įsipareigojimams, lėšos nebuvo panaudotos nei Bendrovės apyvartai, nei Bendrovės kreditorių reikalavimams dengti. Kadangi Bendrovės, kurios kreditorė buvo ieškovė, bankrotas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis pripažintas tyčiniu ir jau yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai (prejudiciniai faktai) dėl sąmoningai blogo Bendrovės valdymo ir nenaudingų Bendrovei ir kreditoriams sutarčių sudarymo, ieškovės nuomone, jai nereikia plačiau įrodinėti, kaip atsakovo neteisėti veiksmai konkrečiai lėmė ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimus, be to, nereikia įrodinėti ir atsakovo kaltės, nes ji preziumuojama.

5. Ieškovė teigė, kad jos patirta žala, kurią lėmė atsakovo neteisėti veiksmai, yra likviduotos Bendrovės bankroto byloje patvirtinto ieškovės reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese, t. y. 68 393,94 Eur. Jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų ir pasiskolinęs iš Bendrovės 142 600 Eur, su ieškove galėjo būti laiku ir tinkamai atsiskaityta ir ieškovė nebūtų patyrusi žalos. Priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (blogo Bendrovės valdymo ir nenaudingų Bendrovei ir kreditoriams sandorių sudarymo) ir ieškovės žalos, kuri atsirado dėl to, kad Bendrovė tapo nemokia, egzistavimą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas nutartyje dėl Bendrovės tyčinio bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei UAB „Lūšna“ iš atsakovo A. R. 68 393,94 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos (68 393,94 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 11 514,65 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-279-431/2020 pripažino Bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismas, vertindamas atsakovo su jo vadovaujama Bendrove sudarytas paskolos sutartis, padarė išvadą, kad buvo sudarytas žinomai nenaudingas bendrovei sandoris, paskolinant fiziniam asmeniui lėšas, kurios tinkamai vadovaujant bendrovei turėjo būti panaudotos bendrovės apyvartinėms lėšoms ir / ar turimų įsipareigojimų vykdymui. Paskolos sutarčių įvykdymas nebuvo užtikrintas jokiomis priemonėmis, o šių sutarčių sudarymo nenaudingumas šiuo metu jau yra patvirtintas ir skolininko negalėjimu tą prievolę įvykdyti bei atitinkamai nesant galimybės išieškoti skolą priverstine tvarka. Teismas taip pat konstatavo, kad Bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organo – direktoriaus A. R. veiksmai, pasireiškę nenaudingų bendrovei paskolų sutarčių sudarymu, išimant pinigus iš bendrovės apyvartinių lėšų ir juos perimant savo asmeniniam naudojimui, vengiant bendrovės įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teismas vertino, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo ir byloje nustatyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, 3 dalies 2 punkte nustatyti tyčinio bankroto požymiai – netinkamas įmonės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos.

8. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs A. R. atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-785-798/2020 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje Bendrovės bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė. Bendrovė, sudarydama paskolos sandorius su savo vadovu, ne tik turėjo finansinių problemų, tačiau ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, todėl šie sandoriai nebuvo naudingi nei pačiai Bendrovei, nei kreditoriams, tokiu būdu buvo pažeistos tiek pačios Bendrovės, tiek jos kreditorių teisės. Teismas taip pat nurodė, kad Bendrovės vadovas veiklą organizavo taip, kad nebuvo laikomasi atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, be to, sudarydamas abi paskolos sutartis (2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d.) A. R. žinojo apie tai, kad jis turi kreditorinių įsipareigojimų valstybės biudžetui ir nepaisant to sudarė paskolos sutartis, kurių pagrindu iš bendrovės gavo 142 600 Eur paskolą, taigi, tokiais savo veiksmais jis pažeidė bendrovės ir mažiausiai vieno jos kreditoriaus (VMI) interesus, kryptingai veikė taip, jog būtų galimai apsunkinta galimybė Bendrovei atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad yra pakankamai įrodymų, kad Bendrovės vadovas nesiekė atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais ir pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas valstybės biudžetui bei, kaip pats nurodė, augančią skolą už patalpų nuomą, iš Bendrovės pasiskolino. Ir nors apeliacinės instancijos teismas vertino, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, tačiau konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad egzistuoja ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės finansinės padėties esminio pabloginimo. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo Bendrovėje buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, tačiau kitos dvi sąlygos, kad bankrotas būtų pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu nebuvo nustatytos, todėl apeliacinės instancijos teismas patikslino pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamąją dalį, pašalindamas iš minėtos nutarties motyvų argumentą, kad Bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.

9. Teismas sprendė, jog kadangi Bendrovės bankroto byloje liko nepatenkintas 68 393,94 Eur ieškovės reikalavimas, Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, o dėl to kaltu asmeniu pripažintas Bendrovės vadovas A. R., tai ieškovė nagrinėjamu atveju turi teisę kreiptis į teismą su tiesioginiu ieškiniu už tyčinį Bendrovės bankrotą atsakingam asmeniui atsakovui A. R. dėl žalos atlyginimo.

10. Atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, teismas darė išvada, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiomis Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis bylose dėl Bendrovės tyčinio bankroto. Atsakovas netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus įmonei sandorius, t. y. atsakovas Bendrovės veiklą organizavo taip, kad nebuvo laikomasi atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, be to, atsakovas nesiekė atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais ir pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas valstybės biudžetui bei augančią skolą už patalpų nuomą, iš Bendrovės pasiskolino. Šie atsakovo veiksmai bei kaltė laikytini nustatytais ir nebegali būti kvestionuojami. Tuo tarpu ieškovės žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų yra preziumuojami, todėl šias civilinės atsakomybės sąlygas atsakovas turi galimybę paneigti.

11. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas siekia paneigti priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, remdamasis nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuriuo atsakovas buvo išteisintas dėl nusikalstamo bankroto. Anot atsakovo, minėtame nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad ginčo paskolos sutartimis jokios lėšos atsakovui faktiškai neperduotos ir tokių lėšų sumų Bendrovė faktiškai net neturėjo, todėl paskolos sutarčių sudarymas niekaip negalėjo lemti neatsiskaitymo su UAB „Lūšna“. Paskolos sutarčių sudarymas yra akivaizdžiai pernelyg nutolęs nuo Bendrovės bankroto momento, be to, tokių sutarčių sudarymas ne sumažino, o netgi padidino Bendrovės kreditorių galimybes atgauti skolas. Paskolos sutartis jis sudarė ne siekdamas išvengti atsakomybės, o, priešingai, siekdamas patvirtinti savo įsipareigojimus asmeniškai atsakyti Bendrovei už jo „perimtas“ skolas iš ankstesnio vadovo bei jo vadovavimo metu susidariusią skolą dėl atsiskaitinėjimo su tiekėjais be apskaitos dokumentų.

12. Tačiau teismas nesutiko su tokiais atsakovo argumentais. Teismas nurodė, kad, pirma, atsakovas nepagrįstai teigia, jog Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 18 d. nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad ginčo paskolos sutartimis jokios lėšos atsakovui faktiškai neperduotos ir tokių lėšų sumų Bendrovė faktiškai net neturėjo. Pažymėjo, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai. Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje iš tiesų išsamiai vertino atsakovo pateiktą versiją apie fiktyvias paskolos sutartis ir neapskaitytas išlaidas, tačiau jokios aiškios ir konkrečios išvados, kad atsakovas pinigų tikrai negavo ar kad Bendrovė jų neturėjo, nepadarė. Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje, ištyręs byloje surinktus įrodymus bei įvertinęs 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 28 d. paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes, liudytojų parodymus, konstatavo, kad išlieka nepašalintos abejonės dėl šių paskolos sutarčių realumo ir tuo pačiu, kad sutartyse nurodytos sumos nebuvo panaudotos įmonės reikmėms, todėl kilusias abejones vertino nuteistojo naudai. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad atsakovas pasiėmė pinigus iš Bendrovės pagal paskolos sutartis liko nepaneigta.

13. Teismas nurodė, jog, antra, atsakovas teigdamas, kad ginčo paskolų jis realiai negavo, tokiu būdu iš esmės siekia paneigti prejudicinius faktus dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nustatytus tyčinio bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad veiksmais, nulėmusiais esminį Bendrovės finansinės padėties pabloginimą, teismai pripažino ne tik faktą kad paskolos sutartys sudarytos, t. y. paskolos sutarčių pasirašymą, bet ir tai, kad atsakovas pasiskolino, t. y. paėmė iš Bendrovės pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas teigti, jog paskolos sutartimis pinigų iš Bendrovės jis faktiškai negavo, pradėjo tik tada, kai Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi Bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu. Kaip matyti iš atsakovo atsiliepimo, teikto Vilniaus apygardos teismui tyčinio bankroto byloje, jokių argumentų apie susidariusią buhalterinę skolą ir atsakomybės už ją prisiėmimą paskolos sutartimis, atsakovas nenurodė, nors iš UAB „Lušna“ pareiškimo dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo ir galėjo suprasti, kad viena iš esminių aplinkybių, dėl kurių Bendrovės bankrotą prašoma pripažinti tyčiniu buvo minėtų paskolos sutarčių sudarymas. Be to, atsakovas neginčijo ir 2018 m. birželio 21 d. teismo įsakymo Nr. eL2-24879-862/2018, kuriuo iš atsakovo Bendrovei buvo priteista 142 600 Eur negrąžinta paskolų suma, kurios mokėjimo atsakovas apskritai turėjo galimybę išvengti, jei būtų įrodęs, kad pinigai faktiškai jam nebuvo perduoti, tuo labiau, kad kaip teigia atsakovas, dalis buhalterinės skolos buvo susidariusi net ne jo valdymo laikotarpiu. Taigi šiuo atveju atsakovas pasiskolino iš Bendrovės 142 000 Eur, o Bendrovės skolos kreditoriams sudaro 149 875,10 Eur. Teismas vertino, jog tai reiškia, kad, jei atsakovas nebūtų paėmęs ginčo paskolų, Bendrovei būtų užtekę lėšų atsiskaityti su ieškove ir žalos atsakovė nebūtų patyrusi.

14. Teismas nurodė, jog, trečia, teiginiais, kad paskolos sutarčių sudarymas yra pernelyg nutolęs nuo Bendrovės bankroto momento, tokių sutarčių sudarymas ne sumažino, o netgi padidino Bendrovės kreditorių galimybes atgauti skolas, be to, bankrotą lėmė įvairios kitos aplinkybės, atsakovas taip pat bando paneigti prejudicinius faktus apie paimtų paskolų įtaką tyčiniam bankrotui. Jei paskolos sutarčių sudarymas būtų pernelyg nutolęs nuo Bendrovės bankroto momento, ar būtų buvęs naudingas Bendrovei, teismai nebūtų konstatavę, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organo – direktoriaus A. R. veiksmai, pasireiškę nenaudingų bendrovei paskolų sutarčių sudarymu, išimant pinigus iš bendrovės apyvartinių lėšų ir juos perimant savo asmeniniam naudojimui, vengiant bendrovės įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

15. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepaneigė prezumpcijos, jog egzistuoja priežastinis atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos ryšys.

16. Teismas taip pat pažymėjo, kad CK 6.259 straipsnis reglamentuoja kreditoriaus kaltę sutartinės civilinės atsakomybės atveju, o įmonės vadovo atsakomybė šiuo atveju yra deliktinė, todėl CK 6.259 straipsnis ginčo situacijai netaikytinas. Teismas nenustatė teisinio pagrindo visiškai ar iš dalies atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės ir pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį.

17. Teismas vertino, kad ieškovė neatliko jokių veiksmų, dėl kurių atsirado ar padidėjo jai kilusi žala. Bendrovė tinkamai nevykdė su ieškove pasirašytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir susidarė nuomos mokesčio skola, kas niekaip negali būti pripažįstama pačios ieškovės kaltais veiksmais. Ieškovė tinkamai vykdė nuomos sutarties nuostatas – suteikė Bendrovei patalpas veiklai vykdyti, todėl skubus nuomos sutarties nenutraukimas Bendrovei vėluojant mokėti nuomą, negali būti traktuojamas nei kaip ieškovės rizikos prisiėmimas ar sąmoningas savo nuostolių didinimas. Ieškovė taip pat negali būti laikoma atsakinga už Bendrovės reikalavimo į atsakovą perleidimą. Reikalavimo teisės perleidimas buvo atliktas teismo nutarties (leidimo) pagrindu, todėl ieškovė šiuo atveju taip pat negali būti laikoma kokia nors apimtimi atsakinga už jai kilusią žalą.

18. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad atsakovas nepaneigė nei žalos, nei priežastinio ryšio prezumpcijos, taigi šiuo atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti jai iš atsakovo 68 393,94 Eur žalos atlyginimą. Be to, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

19. Teismas taip pat vertino, kad priteisus ieškovei iš atsakovo žalos atlyginimą, nėra pažeidžiamas non bis in idem principas. Konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Šiuo atveju tai, kad iš atsakovo pagal paskolos sutartis yra priteista negrąžinta paskolų suma, negali būti pripažįstama atsakovo baudimu. Teismas sutiko su ieškove, kad tai yra įpareigojimas įvykdyti paties atsakovo prisiimtą prievolę. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju kilęs ginčas ne dėl prievolių pagal sutartis vykdymo, o dėl civilinės atsakomybės atsakovui taikymo. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas visiškas žalos atlyginimo principas, t. y. žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Šiuo atveju nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlygos, ieškovė patyrė žalą dėl atsakovo veiksmų, taigi ji turi teisę į tokios žalos atlyginimą ir tai negali būti laikoma atsakovo baudimu antrą kartą už tą patį pažeidimą.

20. Tenkinęs ieškinį, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė visas jos patirtas 11 514,65 Eur (10 208,65 Eur + 1 306 Eur) bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ji teisiniai argumentai

21. Apeliaciniu skundu atsakovas A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o nusprendus, kad egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, prašo atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės pilna apimtimi arba atsakovo atsakomybę reikšmingai sumažinti.

22. Nurodo, kad sprendime teismas netinkamai vertino (visiškai ignoravo) visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, paneigiančius priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Sprendime nepagrįstai išplečiama teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prejudicinė galia. Teismas nepagrįstai sutapatino priežastinį ryšį tyčinio bankroto byloje ir priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju neegzistuoja ir buvo atsakovo paneigtas leistinais įrodymais.

23. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė atsakovą atleisti nuo atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu.

24. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė UAB „Lūšna“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25. Nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį patenkinti ir tinkamai nustatė egzistuojant visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliaciniame skunde pateikti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti priimto sprendimo teisėtumu ir teisingumu, todėl turi būti atmesti, kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

26. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (iš lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo A. R. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

27. Apeliacijos dalyką pagal atsakovo apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas kreditorės ieškinys dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3273-431/2018 UAB „Auksinis kamštis“, kurios vienintelis akcininkas ir vadovas buvo atsakovas A. R., buvo iškelta bankroto byla, 2018 m. birželio 20 d. nutartimi buvo patvirtintas UAB „Auksinis kamštis“ kreditorių ir finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį buvo įtraukta ir ieškovė UAB „Lūšna“ su 68 393,94 Eur dydžio reikalavimu, 2018 m. liepos 26 d. nutartimi UAB „Auksinis kamštis“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o 2020 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-249-431/2020 nuspręsta UAB „Auksinis kamštis“ pripažinti pasibaigusia dėl bankroto ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-279-431/2020 UAB „Auksinis kamštis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-785-798/2020 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis palikta nepakeista. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-385-1072/2023 A. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 209 straipsnį, jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taip pat buvo patenkintas UAB „Lūšna“ civilinis ieškinys dėl 68 393,94 Eur turtinės žalos atlyginimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs A. R. apeliacinį skundą, 2024 m. sausio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-25-1058/2024 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. R. buvo pripažintas kaltu bei nuteistas pagal BK 209 straipsnį ir šioje dalyje priėmė naują nuosprendį – A. R. išteisino pagal BK 209 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, UAB „Lūšna“ ieškinį paliko nenagrinėtą.

29. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Auksinis kamštis“, atstovaujama atsakovo A. R., ir pats atsakovas 2015 m. gruodžio 28 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovas pasiskolino iš Bendrovės 110 000 Eur su 4 procentų metine palūkanų norma iki 2024 m. UAB „Auksinis kamštis“, atstovaujama atsakovo, ir pats atsakovas 2017 m. gruodžio 30 d. sudarė dar vieną paskolos sutartį, pagal kurią Bendrovė paskolino atsakovui dar 32 600 Eur su 4 procentų metine palūkanų norma iki 2024 m. Pagal Bendrovės, atstovaujamos nemokumo administratoriaus, pareiškimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. eL2-24879-862/2018 iš atsakovo Bendrovės naudai buvo priteista 142 600 Eur suma ir 5 procentų metinės palūkanos, kurių pagrindu pareiškime buvo nurodytos 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartys. Atsakovas prieštaravimų dėl teismo įsakymo neteikė, todėl teismo įsakymas įsiteisėjo. Įsiteisėjęs teismo įsakymas 2018 m. rugpjūčio 1 d. buvo pateiktas antstoliui V. M. vykdymui, kuris 2019 m. spalio 16 d. surašė išieškojimo iš skolininko A. R. negalimumo aktą, skolos likutis – 117 677,10 Eur ir 5 proc. metinės palūkanos. 2020 m. kovo 24 d. reikalavimo teisė į skolos likutį bankroto procese buvo perleista naujajam kreditoriui A. A. už 2 000 Eur.

30. Ieškovė UAB „Lūšna“ nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu reikalavo priteisti iš atsakovo, kaip buvusio Bendrovės vadovo, 68 393,94 Eur žalos, kurią sudaro bankroto procese likęs nepatenkintas ieškovės finansinis reikalavimas, atlyginimą. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, teigė, kad nėra priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų, sukėlusių įmonės tyčinį bankrotą, ir ieškovei padarytos žalos, nes įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje visiškai patvirtinta atsakovo nuosekli pozicija, kad pagal paskolos sutartis atsakovas jokių pinigų negavo, jokių lėšų iš Bendrovės nepasisavino ir kad Bendrovė tokių lėšų sumų apskritai neturėjo, o paskolos sutartyse nurodytos sumos buvo per ilgus metus susikaupęs buhalterinis lėšų trūkumas, išmokant šias lėšas Bendrovės paslaugų teikėjams, kurie nepateikdavo apskaitos dokumentų. Nurodytas aplinkybes atsakovas grindė ir triplike teiktais papildomais paaiškinimais ir skaičiavimais dėl aptariamų skolų susidarymo mechanizmo ir priežasčių. Atsakovas taip pat įrodinėjo, kad ieškovė leido ilgus metus kauptis Bendrovės skolai, suprasdamas (turėdamas suprasti), kad tokio dydžio skolos Bendrovė objektyviai negalės grąžinti, kas sudaro pagrindą konstatuoti ieškovės kaltę (neatsargumą, nesiėmimą priemonių žalai mažinti) CK 6.259 straipsnio 1 ir 2 dalies prasme bei nukentėjusiojo asmens veiksmus CK 6.253 straipsnio 5 dalies prasme, kurie sudaro sąlygas atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės arba atsakovo atsakomybę reikšmingai sumažinti, jei teismas nuspręstų atsakovo neatleisti nuo atsakomybės pilna apimtimi.

31. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį, konstatuodamas, kad šiuo atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai ir kaltė yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais byloje dėl Bendrovės tyčinio bankroto ir negali būti kvestionuojami, tuo tarpu atsakovas nepaneigė nei ieškovei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos prezumpcijos.

32. Atsakovo apeliaciniame skunde kvestionuojamas teismo sprendimas, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino (visiškai ignoravo) visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, paneigiančius priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, nepagrįstai išplėtė teismo procesinių sprendimų dėl bankroto pripažinimo tyčiniu prejudicinę galią, nepagrįstai sutapatino priežastinį ryšį tyčinio bankroto byloje ir priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, dėl ko neatliko priežastinio ryšio analizės ir padarė nepagrįstas išvadas, kad priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, egzistuoja, nors ji atsakovo buvo paneigta leistinais įrodymais. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Dėl atsakovo nurodomų teisės normų pažeidimo

33. Atsakovas apeliacinį skundą argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, nemotyvuotai atmetė ir visiškai nevertino atsakovo argumentų, susijusių su baudžiamojoje byloje surinktomis ir išteisinamajame nuosprendyje analizuotomis aplinkybėmis ir įrodymais, kurių pagrindu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, patvirtinančiais nuoseklią atsakovo poziciją, kad ginčo paskolos sutartimis jokios lėšos atsakovui faktiškai nebuvo perduotos, nes Bendrovė jų faktiškai ir neturėjo, todėl šios lėšos negalėjo būti panaudotos atsiskaitymui su kreditoriais. Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovo triplike pateiktų paaiškinimų ir skaičiavimų dėl jo, kaip atskaitingo asmens, skolos Bendrovei, kuri vėliau buvo performinta į paskolą ginčo paskolos sutartimis, susidarymo mechanizmo ir priežasčių. Atsakovo įsitikinimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, jis leistinais įrodymais paneigė. Teisėjų kolegija tokius atsakovo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

34. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2014). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010).

35. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400-701/2016). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

36. Išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai, civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008).

37. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 23 ir 24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas).

38. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013).

39. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas fakto aplinkybes ir darydamas išvadą, jog atsakovas nepaneigė nei ieškovei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos prezumpcijos, pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (CPK 12, 176-178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą išsamiai ištyręs ir įvertinęs visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis visų byloje esančių įrodymų visuma, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia tokios išvados teisingumo.

40. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną atsakovo išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jo nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek EŽTT jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024).

41. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas, nagrinėjamoje byloje teigdamas, kad ginčo paskolų realiai jis negavo, nes trūkumas kasoje susidarė per ilgus Bendrovės veiklos metus, skolos dalis egzistavo atsakovui 2011 m. įsigyjant Bendrovės akcijas, ir nurodytas aplinkybes įrodinėdamas baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų buvusių Bendrovės darbuotojų L. T. G. ir G. K. V. parodymais, buvusio Bendrovės akcininko ir direktoriaus R. P. parodymais, baudžiamojoje byloje pateiktais duomenimis apie VMI atliktų Bendrovės trijų operatyvinių patikrinimų rezultatus, nagrinėjamoje byloje triplike pateiktais skaičiavimais apie skolos susidarymo mechanizmą ir priežastis, iš esmės siekia paneigti prejudicinius faktus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nustatytus tyčinio bankroto byloje, nors, kaip minėta, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vadovo neteisėti veiksmai, sudarę pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, nebegali būti kvestionuojami. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tyčinio bankroto byloje teismai pripažino ne tik faktą, kad paskolos sutartys buvo sudarytos, bet ir tai, kad atsakovas pasiskolino, t. y. paėmė iš Bendrovės pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas.

42. Atsakovas teigia, kad bendrovės tyčinio bankroto bylose dažnu atveju nėra atliekama išsami buhalterinės apskaitos dokumentų analizė, todėl, anot atsakovo, teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu argumentai ir motyvai neturėtų būti aiškinami plečiamai ir neturėtų pakeisti konkrečių faktų (juolab tų, kurie nebuvo analizuoti byloje dėl tyčinio bankroto), reikšmingų šiai bylai, analizės. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

43. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad apie tai, ar tyčinio bankroto byloje nustatyta faktinė aplinkybė laikytina prejudicine byloje dėl žalos atlyginimo, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tyčinio bankroto byloje įrodinėtus tyčinio bankroto nustatymo pagrindus ir byloje dėl tyčinio bankroto priimtų teismo procesinių sprendimų turinį (inter alia (be kita ko), į tai, ar nurodyta aplinkybė buvo teismo nustatyta kaip turinti esminę reikšmę sprendžiant dėl bendrovės tyčinio bankroto, ar buvo tik paminėta kaip šalutinė aplinkybė, neturinti esminės reikšmės teismo išvadoms) (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-300-823/2022, 47 punktas).

44. Teismas, spręsdamas klausimą dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktinių aplinkybių prejudicialumo, turi, inter alia, įvertinti, ar tos faktinės aplinkybės, kurios yra nurodytos kaip žalos atlyginimo prievolių pagrindas, sudarė tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyką (kaip žinoma, apie tyčinio bankroto požymių egzistavimą sprendžiama pagal bendrovės valdymo veiksmų visumą, o ne pagal atskirus valdymo epizodus) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 58 punktą).

45. Nagrinėjamu atveju Bendrovės tyčinio bankroto byloje buvo nagrinėjama atsakovo, kaip Bendrovės vienasmenio valdymo organo, veiksmų visuma. Tyčinio bankroto nustatymo pagrindu buvo nurodomos aplinkybės, kad Bendrovės direktorius A. R. 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d. sudarė paskolos sutartis su pačiu savimi, kuriomis paskolino / pasiskolino Bendrovei priklausančias lėšas – 142 600 Eur su 4 procentų metinėmis palūkanomis iki 2024 metų. Buvo teigiama, kad bankrutuojančios bendrovės (atsakovo kaip bendrovės vadovo) sudarytais sandoriais nuosekliai ir kryptingai buvo siekiama jos nemokumo: jeigu atsakovas nebūtų pasiskolinęs pinigų iš Bendrovės kasos, Bendrovė nebūtų bankrutavusi ir būtų turėjusi galimybę atsiskaityti su Bendrovės kreditoriais, kuriems Bendrovės skola sudarė 148 943,47 Eur. Taigi, faktinės aplinkybės, kurios šioje byloje yra nurodytos kaip žalos atlyginimo prievolių pagrindas, sudarė tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyką. Kaip minėta, tyčinio bankroto byloje teismų buvo nustatyta aplinkybė, kad atsakovas pasiskolino (paėmė) iš Bendrovės pinigus, kurie galėjo būti panaudoti dengiant skolas, kaip turinti esminę reikšmę sprendžiant dėl bendrovės tyčinio bankroto.

46. Atsakovas akcentuoja, kad šio ginčo kontekste esminę reikšmę turi tai, kad nutartyse dėl bankroto pripažinimo tyčiniu visiškai nėra analizuotos aplinkybės, nebuvo renkami įrodymai dėl faktinio paskolų sumų pagal ginčo paskolų sutartis išmokėjimo. Teismai nerinko įrodymų, neanalizavo ir netyrė, ar Bendrovė apskritai disponavo tokiomis pinigų sumomis, kokios buvo paskolintos atsakovui. Dėl šios priežasties minėti teismų procesiniai sprendimai neturi ir negali turėti jokios prejudicinės reikšmės vertinant atsakovo argumentus, kad paskolos lėšos jam faktiškai niekuomet nebuvo išmokėtos.

47. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tą aplinkybę, jog atsakovas atsiliepime, teiktame Vilniaus apygardos teismui tyčinio bankroto byloje, neneigė paskolų suteikimo fakto, teigė, jog 110 000 Eur paskola jam buvo suteikta dar 2015 metais, t. y. beveik prieš 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo, kada Bendrovės finansinė situacija nebuvo bloga, jokių argumentų apie susidariusią buhalterinę skolą ir atsakomybės už ją prisiėmimą paskolos sutartimis, atsakovas nenurodė. O teigti, jog paskolos sutartimis pinigų iš Bendrovės faktiškai negavo, atsakovas ėmė tik tada, kai Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi Bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, tuos pačius kaip ir apeliaciniame skunde argumentus išdėstydamas atskirajame skunde dėl 2020 m. kovo 5 d. nutarties. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-785-798/2020, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį, kuria Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, šiuos atsakovo argumentus vertino ir nelaikė sudarančiais pagrindą panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį.

48. Teisėjų kolegija sprendžia, kad sprendime padarytos išvados atitinka tai, kas buvo išanalizuota vertinant atsakovo, kaip buvusio Bendrovės vienasmenio valdymo organo, veiksmų visumą. Sprendime padarytos išvados taip pat atitinka ir byloje pateiktą medžiagą bei prejudicinius sprendimus. Todėl pritarti atsakovo teiginiams, kad sprendimu nepagrįstai buvo išplėsta prejudicinių sprendimų galia, nėra pagrindo.

49. Atsakovas tvirtina, kad sprendimo 34 punkto motyvai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino priežastinį ryšį tyčinio bankroto byloje ir priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Atsakovo manymu, padaręs klaidingą išvadą, kad prejudicinę galią turinčiomis nutartimis dėl tyčinio bankroto yra konstatuotas priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, pirmosios instancijos teismas sprendime nebeatliko savarankiškos priežastinio ryšio analizės.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimo 29, 31-35 punktuose išdėstyti pirmosios instancijos teismo motyvai paneigia tokius apeliacinio skundo argumentus. Iš jų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, jog, pripažinus bankrotą tyčiniu, priežastinis ryšys tarp ieškovės žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų yra preziumuojamas, tačiau atsakovas turi galimybę ją paneigti. Išanalizavęs atsakovo pateiktus argumentus, byloje surinktą medžiagą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas šiuo atveju pasiskolino iš Bendrovės 142 600 Eur, o Bendrovės skolos kreditoriams sudaro 149 875,10 Eur, todėl vertino, kad jei atsakovas nebūtų paėmęs ginčo paskolų, Bendrovei būtų užtekę lėšų atsiskaityti su ieškove ir žalos ieškovė nebūtų patyrusi.

51. Kaip minėta, būtent atsakovui, besiginančiam nuo ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, teko pareiga įrodyti, kad žala (Bendrovės bankroto bylos procese patvirtinti ir nepatenkinti ieškovės finansiniai reikalavimai) yra ne jo neteisėtų veiksmų rezultatas (ar kad jo neteisėti veiksmai nulėmė mažesnės žalos atsiradimą ir pan.). Tuo tarpu atsakovas nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariami apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo faktinių aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo yra nepagrįsti.

52. Atsakovas teigia, kad paskolos sutartys neturėjo jokios įtakos Bendrovės atsiskaitymui su kreditoriais, nes paskolos sutartimis jis įformino savo, kaip atskaitingo asmens (kasininko), skolą Bendrovei, susidariusią dėl kasos trūkumo per ilgą laiką (dalinai net ne atsakovo vadovavimo laikotarpiu) vykdant atsiskaitymus su tiekėjais be buhalterinių dokumentų. Atsakovo manymu, nepriklausomai nuo to, ar paskolos sutartys būtų buvę sudarytos, akivaizdu, kad tokio pat dydžio skola būtų egzistavusi tarp tų pačių subjektų – Bendrovės (kreditoriaus) ir atsakovo (skolininko), skirtųsi tik skolos teisinis pagrindas.

53. Atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog su ieškove nebuvo atsiskaityta būtent todėl, kad Bendrovė bankrutavo. Bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl atsakovo (Bendrovės valdymo organo – direktoriaus) veiksmų, pasireiškusių nenaudingų Bendrovei paskolų sutarčių sudarymu, išimant pinigus iš Bendrovės apyvartinių lėšų ir juos perimant savo asmeniniam naudojimui, tokiu būdu vengiant bendrovės įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Atsakovo akcentuojama aplinkybė, kad atsakovas netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, nereikalaudamas iš atlikėjų ir muzikantų apskaitos dokumentų už suteiktas paslaugas, taip pat nereikalaudamas iš Bendrovės darbuotojų apskaitos dokumentų už suteiktas paslaugas šalinant gedimus, perkant prekes, ko pasekoje atsakovas paskolos sutartimis prisiėmė atsakomybę už kasoje atsiradusį lėšų trūkumą, negali būti vertinama kaip paneigianti priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą.

54. Atsakovas teigia, kad paskolos sutarčių sudarymas yra akivaizdžiai pernelyg nutolęs nuo Bendrovės bankroto momento, todėl neegzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Argumentuoja, kad paskolos sutartis dėl didžiosios (110 000 Eur) paskolos dalies buvo pasirašyta dar 2015 m., t. y. beveik prieš tris metus iki bankroto bylos iškėlimo, tiek paskolų suteikimo metu, tiek vėliau Bendrovė gavo pelno: 2015 m. Bendrovės grynasis pelnas sudarė 15 596 Eur, 2016 m. Bendrovė turėjo 29 177 Eur grynojo pelno.

55. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad Bendrovė aptariamu laikotarpiu gavo grynojo pelno, tačiau Bendrovės gaunamas grynasis pelnas buvo gerokai mažesnis nei Bendrovės suteikta paskola atsakovui. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gegužės 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-785-798/2020, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį, kuria Bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, susipažinęs su Bendrovės balansu už 2014 – 2016 m. nustatė, kad 2014 m. bendrovė turėjo turto, kurio bendra vertė buvo 507 693 Lt, o ilgalaikių įsipareigojimų vertė buvo lygi 502 025 Lt, 2015 m. Bendrovės įsipareigojimai (215 333 Eur) jau viršijo į balansą įrašyto turto vertę (171 299 Eur), o daugiau nei pusę bendrovės įsipareigojimų sudarė po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai (118 032 Eur). VMI duomenimis Bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2017 m. gruodžio 31 d. buvo 85 220,09 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos situacijos negalima vadinti finansiniu stabilumu. Bendrovės padėtis, susidūrus su finansiniais sunkumais, laikinai pagerėjo 2015 m. ir 2016 m., tačiau šis pagerėjimas nesąlygojo finansinių sunkumų išnykimo.

56. Atsakovas nurodo, kad paskolos sutarčių sudarymas ne sumažino, o netgi padidino Bendrovės kreditorių galimybes atgauti skolas, kadangi pagal paskolų sutartis atsakovas įsipareigojo papildomai mokėti palūkanas visą paskolų laikotarpį, būtent Bendrovės bankroto procese atlikti veiksmai (reikalavimo teisės pagal paskolos sutartis perleidimas už 2 000 Eur) yra esminiai įvykiai, kurie nulėmė ieškovės patirtą žalą.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie atsakovo apeliacinio skundo argumentai taip pat negali būti vertinami kaip paneigiantys šioje byloje priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Byloje pateikti duomenys iš Bendrovės bankroto bylos patvirtina, kad likvidavus Bendrovę liko nepatenkinta didžioji dalis patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų, tarp jų – ir ieškovės 68 393,94 Eur kreditorinis reikalavimas. Bankroto bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-249-431/2020 leido Bendrovės bankroto administratoriui pardavinėti reikalavimo teises į likusią neišieškotą atsakovo 117 677,10 Eur ir 5 procentų metinių palūkanų skolą pagal 2018 m. birželio 21 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-24879-862/2018 už didžiausią pasiūlytą kainą, kuri ir buvo 2 000 Eur. Taigi, atsakovas nepagrįstai samprotauja apie teigiamą paskolų sudarymo įtaką Bendrovės kreditorių interesams, ieškovės patirtą žalą taip pat nepagrįstai sieja su Bendrovės bankroto procese atliktais veiksmais, kaip netinkamais.

58. Atsakovas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nemotyvuotai atsisakė atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu, nors atsakovas pagrindė šį atleidimo nuo atsakomybės pagrindą, nurodydamas, kad ieškovė prisiėmė verslo riziką, leisdama augti nuomos mokesčio skolai, nesinaudodama teise nutraukti nuomos sutartį, nors ieškovei neabejotinai buvo (turėjo būti) žinoma, kad tokio dydžio skolos Bendrovė yra nepajėgi padengti.

59. Atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino visus esminius atsakovo argumentus šiuo aspektu ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neatliko jokių veiksmų, dėl kurių atsirado ar padidėjo jai kilusi žala. Bendrovės susidariusi nuomos mokesčio skola pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį niekaip negali būti pripažįstama pačios ieškovės kaltais veiksmais. Skubus patalpų nuomos sutarties nenutraukimas Bendrovei vėluojant mokėti nuomą, negali būti traktuojamas nei kaip ieškovės rizikos prisiėmimas, nei sąmoningas savo nuostolių didinimas. Papildomai pažymėtina, kad byloje esantys duomenys iš bankroto bylos nepatvirtina atsakovo teiginių, jog skola ieškovei formavosi per visus septynerius metus ir ieškovė suprato ar turėjo suprasti, kad su ja nebus atsiskaityta. Iš bankroto byloje patvirtinto Bendrovės kreditorių sąrašo 2017 m. gruodžio 31 d. matyti, kad 2017 m. gruodžio 31 d. (t. y. likus 2 mėnesiams iki pareiškimo iškelti Bendrovei bankroto bylą dienos ir 3 mėnesiams iki bylos iškėlimo dienos) pradelstas Bendrovės įsiskolinimas ieškovei buvo 9 935,63 Eur, t. y. Bendrovė buvo praleidusi iš esmės dviejų mėnesių mokėjimų terminą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nepripažino ieškovę kokia nors apimtimi atsakinga už jai kilusią žalą ir nenustatė teisinio pagrindo visiškai ar iš dalies atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu. CK 6.259 straipsnis ginčo situacijai netaikytinas, kadangi CK 6.259 straipsnis reglamentuoja kreditoriaus kaltę sutartinės civilinės atsakomybės atveju, o įmonės vadovo atsakomybė šiuo atveju yra deliktinė.

60. Kadangi atsakovas tinkamai neįvykdė jam tekusios įrodinėjimo pareigos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis paneigti ieškovei padarytos žalos ir priežastinio ryšio prezumpciją, kad Bendrovė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo įrodinėtas aplinkybes pripažino neįrodytomis (CPK 178 straipsnis) ir, tuo remdamasis, ieškovės ieškinį tenkino pilna apimtimi.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

61. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, faktų, nustatytų byloje dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, prejudicinę galią, CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatas dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo sprendimą prielaidų nesudaro. Dėl nurodyto skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

62. Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

63. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 2 505,14 Eur išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma apskaičiuojama taip: 1,3 (8.11 punktas) × 2 237,90 Eur (2024 m. III ketv. (7 punktas)) = 2 909,27 Eur), todėl apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei iš atsakovo priteisiama 2 505,14 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Lūšna“, juridinio asmens kodas 125050542, iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 505,14 Eur (du tūkstančius penkis šimtus penkis eurus ir keturiolika euro centų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.