Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. R.:

pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 209 straipsnį ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktais (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

UAB ,,L.“ civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. R. UAB ,,L.“ naudai priteista 68 393,94 EUR turtinės žalos atlyginimo.

VĮ Turto bankas civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. R. VĮ Turto bankas naudai priteista 45 911,76 EUR turtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo UAB ,,L.“ patirtos išlaidos advokatės Natalijos Filipovos teisinei pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir iš A. R. priteista 1 750 EUR joms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. R. nuteistas už tai, kad, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., būdamas UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir kasininku bei faktiškai valdydamas įmonę, pasinaudodamas tuo, kad turimų akcijų pagrindu galėjo priiminėti vienasmenius sprendimus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio 1 dalies („Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai“), 2 dalies („Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo“), 3 dalies („Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams“) reikalavimus, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 8 dalies reikalavimus („Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“), laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 30 d., sąmoningai blogai valdydamas įmonę, tyčia priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi ir nepagrįsti ir dėl to padarė didelės turtinės žalos bendrovei ir kreditoriams – UAB „L.“, VMI, Sodra, o būtent: jis, 2015 m. gruodžio 28 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, atstovaudamas UAB „A.“ kaip direktorius bei žinodamas, kad bendrovė dirbo nuostolingai, nes UAB „A.“ mokestinė nepriemoka 2014-2015 m. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) buvo 53 791,48 EUR, tyčia sudarė paskolos sutartį su savimi kaip fiziniu asmeniu ir UAB „A.“ kaip juridiniu asmeniu bei išmokėjo sau UAB „A.“ lėšas – 110 000 EUR su 4 procentais metinių palūkanų iki 2024 m. gruodžio 28 d. be jokio paskolos sugrąžinimo realaus užtikrinimo.

Tęsdamas nusikalstamą sumanymą priimti UAB „A.“ ekonomiškai nenaudingus sprendimus, numanydamas bankroto ir didelės žalos kreditoriams atsiradimo galimybę, 2017 m. gruodžio 30 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, atstovaudamas UAB „A.“ kaip direktorius, žinodamas, kad bendrovė skolinga ir neatsiskaitė su kreditoriais (8 689 EUR sudarė finansinės skolos ne kredito įstaigoms, 100 549 EUR – skolos tiekėjams, 14 006 EUR – su darbo santykiais susiję įsipareigojimai, mokėtini mokesčiai – 54 410 EUR), tyčia sudarė paskolos sutartį su savimi kaip fiziniu asmeniu ir UAB „A.“ kaip juridiniu asmeniu bei išmokėjo sau UAB „A.“ lėšas – 32 600 EUR su 4 procentais metinių palūkanų iki 2024 m. gruodžio 28 d., be jokio paskolos sugrąžinimo realaus užtikrinimo. Tokiu būdu, jis tyčia blogai valdydamas bendrovę, nepaisydamas įmonės interesų bei iškeldamas savo asmeninius interesus aukščiau įmonės interesų, sąmoningai neplėtojo įmonės veiklos ir dėl jo akivaizdžiai bendrovei ir kreditoriams ekonomiškai nenaudingų sprendimų UAB „A.“ pinigai – 142 600 EUR sumoje nebuvo panaudoti bendrovės veikloje, pajamoms gauti, atsiskaityti su kreditoriais, kas padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui ir sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo ir nulėmė UAB „A.“ bankrotą bei padarė didelės žalos bendrovės kreditoriams: VMI 55 036,2 EUR, SODRA – 7 003,77 EUR, 7 fiziniams asmenims – 7 452,66 EUR, UAB „L.“ – 68 393,94 EUR, 10 juridinių asmenų – 16 039,01 EUR.

Tokiais savo veiksmais A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėjas advokatas Paulius Jablonskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 29 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Apelianto nuomone, bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, netenkinęs gynybos prašymų apribojo A. R. teisę gintis nuo jam pareikštų kaltinimų ir teikti teisinančius įrodymus, kvalifikuodamas veiką netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat spręsdamas klausimus dėl civilinių ieškinių nevertino įmonės bankroto procedūrų. Pažymima, kad dėl nurodytų aplinkybių įrodymai šioje byloje buvo vertinami pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus, nes nebuvo pašalintos kilusios abejonės, kaltė grįsta prielaidomis, todėl skundžiamame nuosprendyje daromos išvados yra prieštaringos.

2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje A. R. pateiktus paaiškinimus apie įmonėje susidariusius įsiskolinimus, įmonės veiklos specifiką, tai, jog įmonėje nebuvo grynųjų pinigų, įvertino kaip jo gynybinę versiją, kurios bylos duomenys nepatvirtina. A. R., kuris pagal liudytojos V. L. parodymus faktiškai tvarkė kasą ir grynuosius pinigus, parodė, kad kasoje grynųjų pinigų nebuvo, nes pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje, įvertinus įmonės teikiamų paslaugų specifiką (baro veikla, mokėjimai be pateisinančių dokumentų muzikantams, ekstra pirkimams ir pan.), tačiau šios aplinkybės nei ikiteisminio, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo tiriamos, o konstatuotos pagal dokumentus bei bankroto byloje nustatytas aplinkybes. Nurodoma, kad viso proceso metu gynyba teikė prašymus apklausti įmonės darbuotojus, kurie dirbdami įmonėje betarpiškai dirbo su klientais, taip pat grynaisiais pinigais, atliko kasos operacijas, naudojo įmonės grynuosius pinigus. Gynėjo teigimu, įvertinus įmonės veiklos specifiką, akivaizdu, kad A. R. nurodytus „ekstra“ pirkimus, mokėjimus muzikantams ir pan., atliko būtent įmonės darbuotojai, tačiau šios aplinkybės nebuvo tiriamos, deklaratyviai nurodant, kad A. R. versija nepasitvirtino. Atkreipiamas dėmesys, kad V. L. grynųjų pinigų kasoje likučių faktiškai netikrino, nurodė, jog reikalingus buhalterinius dokumentus ji gaudavo iš A. R.

2.3. Liudytojas Ž. B. parodė, jog dėl bendrovės apyvartinių lėšų trūkumo bei prekybos alkoholiu ribojimais bendrovė susidūrė su veiklos trukdžiais ir šios aplinkybės lėmė, kad bendrovė nebegalėjo vykdyti veiklos. Taip pat parodė tai, jog iš A. R. buvo priteista 142 600 EUR skola pagal nagrinėjamas paskolos sutartis iš kurių dalis – 27 500 EUR buvo išieškota, o likusi skolos dalis – 117 677,10 EUR parduota fiziniam asmeniui A. A. Gynėjo teigimu, šiuo konkrečiu atveju kilo paradoksali situacija – pagal nagrinėjamas paskolų sutartis susidaręs reikalavimas, priteistas iš A. R., įmonės likvidavimo procedūroje buvo realizuotas trečiajam asmeniui, tuo tarpu byloje nagrinėjami civiliniai ieškiniai, kilę iš to paties teisinio santykio, yra tenkinami antrą kartą. Atkreipiamas dėmesys, kad A. A., šioje byloje nedalyvavęs kaip suinteresuotas asmuo, taip pat yra A. R. kreditorius, tačiau nagrinėjant civilinius ieškinius nebuvo atsižvelgta ir nevertinta, jog paskolinta ir negrąžinta įmonės piniginių lėšų suma, kuri turėjo būti skiriama kreditorių reikalavimams patenkinti, sudaro A. A. įsigytą reikalavimą. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartyje taip pat nurodyti ir A. R. paaiškinimai, susiję su aptariamų paskolų sudarymu – šioje nutartyje pažymėta, kad nurodytomis paskolomis buvo įforminta bendrovės vadovo skola įmonei dėl įmonės specifikos ir atsiskaitymų su paslaugų tiekėjais neturint tam pagrindžiančių dokumentų, taigi neprieštaraujantys šioje byloje teiktiems parodymams ir prieštarauja bylą nagrinėjusio teismo išvadai, kad tokie A. R. paaiškinimai atsirado tik po to, kai byloje pradėjo dalyvauti gynėjai. Pažymima, kad gynėjų dalyvavimas byloje negali būti pagrindu nevertinti vieno iš įrodymų šaltinio (kaltinamojo parodymų) arba vien tuo pagrindu juos atmesti.

2.4. Gynėjo teigimu, nors bylą išnagrinėjęs teismas padarė išvadą, kad įmonėje buvo nurodytos grynųjų pinigų sumos, tokiai išvadai prieštarauja VMI atliktų patikrinimų medžiaga. Nurodoma, kad dokumentai yra apžiūrėti 2021 m. rugsėjo 1 d. ir iš jų matyti, jog: 1) 2014 m. gruodžio 29 d. patikrinimo metu konstatuota, kad bendrovė nevykdo kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimų, taip pat nurodoma, jog 2014 m. lapkričio 27 d. grynųjų pinigų kasoje nebuvo; patikrinimo medžiagoje, be kita ko, yra nurodyta, kad A. R. 2014 m. lapkričio 1 d. datai skolingas bendrovei 172 930 Lt (50 124,63 EUR) pagal 2012 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį; 2) 2015 m. sausio 7 d. patikrinimo metu nustatyta, kad nesudaryta kasininko apyskaita; 3) 2016 m. rugsėjo 28 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad 2015 m. liepos 1 d. likutis kasoje yra 50,96 EUR, atitinkamai likutis 2016 m. birželio 30 d. yra 33 003,04 EUR, kitos piniginės lėšos panaudotos įmonės veikloje; iš atskaitingo asmens avanso apyskaitos apyvartos matyti, kad likutis 2015 m. liepos 1 d. yra 14 467 EUR, išmokėta atskaitingam asmeniui 253 070 EUR, visos piniginės lėšos panaudotos įmonės reikmėms. Nurodytų aplinkybių kontekste pažymima, kad nors pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes padaryta išvada, jog įmonė nurodomu laikotarpiu turėjo grynųjų pinigų minėtoms paskoloms išmokėti, tačiau aukščiau nurodytų VMI patikrinimų medžiaga rodo, kad 2015 m. gruodžio 28 d. piniginių lėšų sumos paskolai suteikti faktiškai kasoje nėra, o tai tik patvirtina A. R. pateiktus paaiškinimus ir parodymus, kad tokiu būdu jis asmeniškai prisiėmė įmonės skolinius įsipareigojimus.

2.5. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. R. atsakomybės klausimą, analizavo ir rėmėsi jo parodymais, duotais atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00594-18. Iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje matoma, kad byloje buvo nagrinėjamas ir sprendžiamas klausimas dėl 18 492,92 UAB „A.“ piniginių lėšų panaudojimo dėl šioje byloje nagrinėjamų paskolų. Vis tik, tyrimas detaliau atliekamas nebuvo (klausimai, susiję su lėšų detaliu panaudojimu, užduodami nebuvo), tad ir A. R. paaiškinimai šiuo klausimu nagrinėjant bylą dėl bankroto negali turėti jokios reikšmės. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. įsiteisėjusioje nutartyje byloje Nr. 02-2-00594-18, t. y. nagrinėjant skundą dėl šio ikiteisminio tyrimo nutraukimo, yra konstatuota, kad „<...> akivaizdu, jog asmeninės direktoriaus ir UAB „A.“ paskolos sutartys buvo sudarytos ženkliai ankščiau nei bendrovei iškelta bankroto procedūra. Priešingai nei teigia pareiškėja, svarbu ir tai, kad šiuo atveju nėra nustatyta tyčinio bankroto požymių. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad A. R. šiuo metu neturi galimybės, tenkinti visų ir visa apimtimi kreditorinių reikalavimų, kadangi neturi pakankamai turto, nėra pagrindas teigti, jog esamų kreditorių teisės negali būti apgintos civilinio proceso tvarka <...>“. Gynėjo nurodymu, ši Vilniaus apygardos teismo nutartis nėra panaikinta, o kaip matyti iš nagrinėjamos bylos įvykių chronologijos, tyčinis bankrotas buvo konstatuotas 2020 m. kovo 5 d. nagrinėjant civilinę bylą Nr. eB-152-431/2019 nesant naujų duomenų, tačiau tai, nepanaikinus įsiteisėjusios teismo nutarties, negali tapti pakartotiniu baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Be kita ko, nurodyto ikiteisminio tyrimo metu buvo nagrinėjama didesnė apimtis UAB „A.“ veiklos nei tai atliko tyčinio bankroto klausimą civiline tvarka nagrinėjantis teismas.

2.6. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Vis tik, gynėjo teigimu, aptartų bankroto bylų aplinkybės nėra tapačios šiai bylai, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 2K-358/2014 bankrutuojančios įmonės darbuotojai perkelti į asmeninę įmonę ir atlikti kitokio pobūdžio veiksmai, byloje Nr. 2K-85-719/2020 įmonės turtas buvo pasisavintas, ko nėra nustatyta šioje byloje, o byloje Nr. 2K-325-895/2018 vadovas nutraukdamas bendrovėje veiklą ją perkeliant į kitą įmonę, apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais. Daroma išvada, kad dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų duomenų, taip pat deklaratyviai A. R. parodymus pavadino gynybine versija, dėl ko ir buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl jo kaltės padarius inkriminuojamą veiką.

2.7. Atkreipiamas dėmesys, kad teisminio nagrinėjimo metu, pasikeitus įstatymo redakcijai, valstybinis kaltintojas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, kuriuo veiką kvalifikavo pagal 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu XIV-1925 priimtą BK 209 straipsnio redakciją, bei nusikalstamos veikos aprašyme be kitų aplinkybių nurodė, kad VMI buvo padaryta 45 911,76 EUR didelė turtinė žala. Bylą išnagrinėjęs teismas, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, pakeitė faktinę kaltinimo aplinkybę nurodydamas, kad VMI buvo padaryta 55 036,20 EUR žala, pažymėjo, kad toks vienos iš faktinės kaltinimo aplinkybės pakeitimas galimas, nes nesikeičia veikos kvalifikavimas. Gynėjo teigimu, vadovaujantis BPK 255 straipsnio 2 dalimi, įstatymų leidėjas, skirtingai nuo bylą nagrinėjusio teismo, nustato pareigą pranešti kaltinamajam ne tik tais atvejais kai keičiama veikos kvalifikacija, bet ir kai keičiamos kaltinimo faktinės aplinkybės, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatymą, o tuo pačiu kaltinamojo teisę į gynybą, nes apie tokį faktinės aplinkybės pakeitimą A. R. neinformavo.

3. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. R. ir jo gynėjas advokatas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 29 d. nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai

5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu apklausta Liudytoja L. T. G. parodė, kad žino įmonę „A.“, šioje įmonėje pradėjo dirbti 2012 m. vyninėje, 2015 m. išėjo iš vyninės, nes ją uždarė. Bare pradėjo dirbti 2015-2016 m. ir dirbo iki 2018 m. Tuo laikotarpiu teko bendrauti su A. R., santykiai buvo darbiniai. Ji pilstydavo gėrimus, paskaičiuodavo, bendraudavo su žmonėmis, tvarkydavo barą, tekdavo dirbti ir savaitgaliais. Ji imdavo pinigus už gėrimus. Kartais jai reikėdavo atsiskaitinėti su muzikantais. Jiems (darbuotojams) būdavo pasakyta, kad reikia paduoti pinigus muzikantams ir jie paduodavo. Pinigai būdavo vokelyje arba paimdavo iš kasos. Tai būdavo 100 EUR. Muzikantai retai grodavo. Muzikantai jai neduodavo jokių dokumentų dėl atsiskaitymo. Ji muzikantams paduodavo pinigus ir viskas. Vadovai (A. R. ir baro pamainų menedžeriai) pasakydavo, kad reikia muzikantams paduoti pinigus. Muzikantai dirbo pagal verslo liudijimus arba pagal individualią veiklą, bet jie (darbuotojai) niekada neprašydavo parodyti šiuos dokumentus. Ji buvo įdarbinta oficialiai, jai atlyginimą mokėjo įmonė. Nekilo klausimas, kodėl jai įmonė mokėjo atlyginimą, o su muzikantais taip atsiskaitydavo. Atlyginimą gaudavo grynais ir pasirašydavo kažkokį kvitą, kurio pavadinimo neprisimena. Jame turėdavo parašyti sumą. Taip darydavo kartą per savaitę, kol užsipildydavo visa suma. Mano, kad tas kvitukas buvo kitoks nei muzikantams. Muzikantams yra mokėjusi keletą kartų, bet tiksliai neatsimena. Vadovai pasakydavo, kiek pinigų reikia duoti muzikantams. Atlikėjų pasirodymai vykdavo retai, tačiau didžėjai grodavo kiekvieną savaitę. Ji su atlikėjais yra atsiskaičiusi tik keletą kartų Paprastomis dienomis grodavo didžėjai, tačiau ji su jais neatsiskaitinėdavo. Su didžėjais atsiskaitydavo kolegos, neatsimena, kaip jie tai darydavo. Prekių tiekimu rūpindavosi vadovai. Būdavo, kad sekmadieniais pritrūkdavo prekių, bet tada tiesiog laukdavo pirmadienio. Kasą suskaičiuodavo kiekvieną dieną, tada viską (su čekiais) sudėdavo į vieną krūvą ir palikdavo stalčiuje. Ji dažniausiai neskaičiuodavo kasos. Vadovas pinigus pasiimdavo. Penktadieniais, savaitgaliais kasoje būdavo 1 000 – 2 000 EUR, o darbo dienomis 400-700 EUR. Jeigu kasoje nebūtų buvę pinigų, tada su muzikantais būtų atsiskaitoma kitą dieną. Tais atvejais, kai atsiskaitymui su muzikantais imdavo pinigus iš kasos, ant lapuko parašydavo minus kiek. Neprisimena, kaip vadindavosi tas lapukas. Tai nebūdavo tuščias popieriaus lapas, jis būdavo su eilutėmis. Tą lapuką padėdavo prie visų kitų dokumentų. Nebuvo atskirai (ne į kasą) dedamų pinigų. Klientų srautas priklausydavo nuo dienos, daugiausiai klientų būdavo savaitgaliais. Jai buvo staigmena, kad baras užsidarė.

6. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja G. K. V. parodė, kad įmonėje „A.“ dirbo nuo 2012 m. iki 2014 m. (tai buvo vyninė), paskui nuo 2015 iki 2017 m. dirbo bare, prieš uždarymą taip pat buvo trumpam sugrįžusi. Dirbo barmene padavėja, pagal sudėliotą grafiką, 4-5 dienas per savaitę. Kadangi studijavo, dažniausiai dirbdavo vakarais. Būdavo, kad vieną dieną gali dirbti 6 val., kitą dieną 12 val. Tekdavo dirbti ir savaitgaliais. Atsidarydavo nuo 16-17 val. Jos darbas apimdavo nuo klientų aptarnavimo, kokteilių gaminimo iki tvarkymosi, grindų išplovimo ir pasiruošimo kitai dienai. Su klientais atsiskaitinėdavo grynais, nes neturėjo kortelių aparato. Jeigu ko trūkdavo bare, reikėdavo eiti į parduotuvę ir nupirkti prekių, pinigų pasiimdavo iš kasos. Parduotuvėje išrašydavo sąskaitą-faktūrą. Iš kasos išimdavo ir atlyginimą, bet ant kasos lapelio užrašydavo, kad yra išėmimas, nes tuo metu dar nebuvo reikalavimo, kad atlyginimas turi būti pervedamas tik į banko sąskaitą. Buvo susitarę, kad savaitgaliais atlyginimą gali išsiimti keli žmonės, o šiokiadieniais – vienas žmogus. Tuo metu įmonės situacija buvo prasta, bet kodėl, nežino. Savaitgaliais būdavo didžėjai. Atsiskaitymui su jais būdavo pasakyta, kokią pinigų sumą jiems duoti, ir ją paduodavo po atlikimo. Pinigus imdavo iš kasos. Neatsimena, ar didžėjai duodavo kokius nors dokumentus, pakvitavimus. Kai skaičiuodavo kasą, surašydavo ant lapelio, parašydavo, kiek iš viso pinigų buvo „primušta“ į kasą. Jeigu būdavo kažkokių išlaidų, jas taip pat parašydavo ant lapelio. Tai būdavo paprastas lapelis, kurį dėdavo į voką kartu su apyvarta. Kiekvieną kartą, kai išsiimdavo pinigus iš kasos, išrašydavo kasos išlaidų orderius, kur parašydavo, kam išduota, kokiu pagrindu (kad tai yra atlyginimas), kokia suma. Tuos pasirašytus dokumentus (apie atlyginimą) dėdavo į voką kartu su apyvarta. Kiekvieną kartą skaičiuojant kasą surašydavo, kiek buvo išlaidų, kad būtų aišku, kiek pinigų yra vokelyje, kokia buvo apyvarta, kokios išlaidos. Tokių išlaidų nebūdavo kiekvieną dieną, pvz. jeigu trūkdavo vaisių, tada reikėdavo nueiti į parduotuvę ir nupirkti pagal sąskaitą-faktūrą. Atsiskaitymams su didžėjais, atlikėjais paimdavo pinigų iš kasos, ant lapelio parašydavo, kiek pinigų buvo sumokėta didžėjams. Didžėjai grodavo tik savaitgaliais. Kiek prisimena, jiems sumokėdavo po to, kai jie pagrodavo. Sumų nepamena. Tai buvo prieš (duomenys neskelbtini) metus. Kasos apyvartos taip pat neatsimena. Ji pati skaičiuodavo kasą. Kadangi visi buvo lygiaverčiai, pasiskirstydavo darbais, vieni eidavo plauti grindų, kiti plaudavo salę, o pabaigoje kažkuris vienas suskaičiuodavo kasą. Atrodo, kad asmuo, kuris suskaičiuodavo kasą, pasirašydavo, bet gal ir klysta. Visą apyvartą sudėdavo į vokelį. Buvo stalčius, kuriame palikdavo pinigus, o kitą dieną vadovai pasiimdavo. Kai išsiimdavo algą iš kasos, būdavo rašomi kasos išlaidų orderiai, o kai pirkdavo produktus, pateikdavo sąskaitą-faktūrą. Didžėjams pinigus imdavo iš kasos, šiai operacijai kasos išlaidų orderio nerašydavo. Į lapelį rašydavo visas išlaidas: ir tas, kurioms buvo išrašomi kasos išlaidų orderiai, ir tas, kurioms kasos išlaidų orderiai nebuvo išrašomi. Kiek atsimena, kasos išlaidų orderiai būdavo palikti tame pačiame stalčiuje, kur palikdavo apyvartą. „Juodų“ pinigų neturėjo. Savaitgaliais būdavo apsaugos darbuotojas. Nežino, kaip su juo atsiskaitydavo. Nepamena, kad jai būtų tekę su juo atsiskaityti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinis skundas tenkintinas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas įrodyta, kad A. R. padarė BK 209 straipsnyje numatytą nusikaltimą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė neteisingą išvadą dėl nuteistojo kaltės, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, A. R. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

8. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-154-976/2017 ir kt.). Duomenų, kuriais vadovaujantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kiti).

9. A. R. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 straipsnyje (iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija), pagal kurią atsakomybė kyla tam, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams. Taikant šį straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių požymiai. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai, kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų nuosavų interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2014, 2K-64-1073/2022).

10. Dėl BK 209 straipsnyje numatytų padarinių byloje ginčas nekilo. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi UAB „A.“ buvo iškelta bankroto byla, o 2020 m. spalio 6 d. priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos (civilinė byla Nr. eB2-249-431/2020). Įmonės bankroto metu neatlygintų kreditorių reikalavimų suma viršijo BK 212 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) numatytą didelės turtinės žalos (150 MGL – 7 500 EUR), ribą, taigi buvo padaryta ir didelė turtinė žala kreditoriams. Ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inicijuotas kreditoriaus UAB „L.“, po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis dėl UAB „A.“ bankroto pripažinimo tyčiniu (civilinė byla Nr. eB2-279-431/2020), kurios teisėtumas patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-785-798/2020.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad klaidinga būtų vertinti, jog civilinio proceso tvarka kiekvienas teismo pripažintas tyčinio bankroto atvejis savaime kartu reiškia ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje, padarymą. Šiame kontekste teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys į įrodinėjimo skirtumus civilinėse ir baudžiamosiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-788). Civilinėje teisėje įrodinėjimo procesas gali būti pagrįstas kaltės prezumpcija, pvz., civilinėje byloje nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Šiai bylai aktualiu laikotarpiu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo nustatyta prezumpcija, kad bankrotas yra tyčinis, pvz., jeigu įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (past. šiuo pagrindu buvo vadovaujamasi ir UAB „A.“ tyčinio bankroto byloje). Vis tik, įrodinėjant nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis) požymius, remiantis baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso principais, tokiomis prezumpcijomis vadovautis negalima.

12. Civilinėje byloje pripažįstant UAB „A.“ bankrotą tyčiniu esminė reikšmė buvo skiriama A. R. sudarytoms 2012 m. gruodžio 30 d. ir 2017 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartims bei kitiems bendrovės finansinę padėtį liudijantiems rašytiniams įrodymams, tuo tarpu A. R. argumentas, jog paskolos sutartyse nurodytos sumos jau anksčiau buvo panaudotos bendrovės verslo interesais, tačiau jų panaudojimą pagrindžiančių dokumentų bendrovė neturėjo, liko pakankamai neįvertintas. Teismai konstatavo, kad A. R. neturėjo teisės tvarkyti bendrovės finansinę atskaitomybę nereikalaudamas apskaitos dokumentų, todėl tai padaręs turi prisiimti savo veiksmų pasekmių riziką ir iš to kilsiančias pasekmes. Vis tik, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, vadovaudamasis aukščiau aptartu reglamentavimų ir kasacinio teismo išaiškinimais, teismas privalo patikrinti šių nuteistojo argumentų tikrumą, kaip ir įvertinti A. R. iki bankroto bylos iškėlimo atliktų veiksmų visumą jo tyčios kryptingumo kontekste.

13. Specialisto išvadoje, įvertinus UAB „A.“ ūkinę finansinę veiklą už 2015 m. sausio 2 d.–2018 m. balandžio 4 d. laikotarpį, nustatyta, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovė tapo nemoki. Nemokumo būseną specialistas siejo su 2015 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta su bendrovės vadovu, pagal kurią direktoriui A. R. 2015 m. gruodžio 31 d. išmokėta 110 000 EUR grynaisiais pinigais. Specialisto išvadoje nurodoma, kad neigiamą įtaką UAB „A.“ mokumui turėjo ir pagal 2017 m. gruodžio 30 d. ilgalaikės paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bendrovės direktoriui A. R. 2017 m. gruodžio 30 d. išmokėti grynaisiais 24 800 EUR bei 2018 m. kovo 31 d. – 7 800 EUR. Kadangi pagal UAB „A.“ 2018 m. balandžio 17 d. finansinės ataskaitos „Balansas“ duomenis bendrovė tai datai buvo skolinga kreditoriams iš viso 177 654 EUR, o A. R. buvo skolingas 142 600 EUR (pagal 2015 m. gruodžio 28 d. (110 000 EUR) ir 2017 m. gruodžio 30 d. (32 600 EUR) ilgalaikių paskolų sutartis) UAB „A.“, tyrimo metu padaryta išvada, kad nesudarius šių paskolų sandorių bendrovė galėjo iš dalies (142 600 EUR) atsiskaityti su kreditoriais. Kita vertus, aktualu yra ir tai, kad teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas paaiškino, jog savo tyrimą atliko pagal jam pateiktus bendrovės buhalterinius dokumentus, apskaitos registrus (kasos išlaidų orderius, kasos knygą ir kt.). Išvadą, jog paskolos buvo sumokėtos grynaisiais pinigais, specialistas darė vadovaudamasis jam pateiktais dokumentais, t. y. tai, kad įmonėje buvo grynųjų pinigų, specialistui rodė „Kasos knygos likutis“. Vienok tam, kad būtų galima vienareikšmiškai vadovautis buhalterinės apskaitos duomenimis, turi nelikti abejonių dėl tinkamo ir sąžiningo apskaitos tvarkymo, tuo tarpu nagrinėjant šia baudžiamąją bylą tokių abejonių teisėjų kolegijai kilo.

14. Nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir nagrinėjant baudžiamąją bylą apygardos teisme tvirtino, kad žinodamas grynųjų pinigų trūkumą, tačiau negalėdamas buhalterinėje apskaitoje pagrįsti atsiskaitymų grynais pinigais su muzikantais, santechnikais ir kitais paslaugas teikusiais UAB „A.“ asmenimis, kurie neišrašydavo sąskaitų faktūrų, taip pat įmonės darbuotojų išlaidų, susijusių su neatidėliotinu maisto produktų pirkimu baro veiklai, jis nusprendė prisiimti asmeninę atsakomybę ir sudaryti specialisto išvadoje minimas fiktyvias paskolų sutartis. Apylinkės teismas tokius nuteistojo argumentus laikė neįtikinamais ir vertino kaip jo gynybinę poziciją. Savo išvadą grindė nuteistojo parodymų nenuoseklumu, paminėdamas ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00594-18 pagal BK 183 straipsnio 2 dalį jo duotus parodymus, kad 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d. sutartys buvo sudarytos ir lėšos išmokėtos A. R. asmeninėms reikmėms; parodymus ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjamoje byloje, kad nuo 2015 m. įmonės veikla darėsi pelninga, todėl jis sudarė 2015 m. gruodžio 28 d. paskolos sutartį, o 2017 m. gruodžio 30 d. sutartį sudarė susiklosčius įmonėje sunkiai materialinei situacijai. Skundžiamo nuosprendžio išvada dėl realaus grynųjų pinigų išsimokėjimo A. R. apylinkės teismas grindė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios V. L. parodymais, jog buhalterinė programa leidžia išrašyti kasos išlaidų orderį ne didesnei sumai, nei yra kasos likutis. Taip pat atkreipė dėmesį, kad A. R. neteikė prieštaravimų dėl Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. įsakymo, kuriuo iš pastarojo nuspręsta priteisti 142 600 EUR skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo iškėlimo teisme bylos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Vis tik, nurodytos aplinkybės nei atskirai, nei jų visuma nėra pakankamos vienareikšmiškai paneigti A. R. iškeltą dviejų paskolos sutarčių atsiradimo versiją, bei patvirtinti kaltinimą tyčia sąmoningai blogai valdžius įmonę, siekiant nulemti jos bankrotą.

15. Pirmiausia, paminėta, kad 2018 m. birželio 21 d. teismo įsakymas pats savaime nepatvirtina, jog pagal 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2017 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartis A. R. iš tiesų gavo jose nurodytas pinigų sumas. Teismo įsakymas priimtas preziumuojant teismui pateiktų duomenų tikrumą, o jo įsiteisėjimo faktas patvirtina tik tiek, kad nuteistasis tokios prievolės neginčijo. Antra, įtariamojo ar kaltinamojo procesinė padėtis nesukuria jam pareigos duoti teisingus parodymus, todėl šiuo atveju nuteistojo parodymų nenuoseklumas gali sudaryti pagrįstą pagrindą jais abejoti ar netikėti, tačiau savaime, nesant kitų tokį faktą liudijančių įrodymų, taip pat nepatvirtina, kad A. R. gavo paskolos sutartyse minimus grynuosius pinigus. Kita vertus, pastebėtina, jog A. R. pirmosios instancijos teisme iškelta versija dėl paskolos sutarčių atsiradimo sutampa su jo paaiškinimais UAB „A.“ tyčinio bankroto byloje (paminėta šio nuosprendžio 12 pastraipoje). Ir trečia, nors, pasak liudytojos V. L., ji nebūtų galėjusi išrašyti kasos išlaidų orderio didesnei sumai, nei yra kasos likutis, iš ko galima būtų manyti, kad išrašymo metu įmonėje iš tiesų buvo kasos išlaidų orderiuose nurodytos grynųjų pinigų sumos, vis tik, būtina akcentuoti tai, kad ši liudytoja taip pat parodė, jog buhalterinę apskaitą vedė tik pagal jai vadovo pateikiamus apskaitos dokumentus, Kasos knygos nepildė, duomenų apie grynuosius pinigus neturėjo ir nežinojo, kas su jais daroma įmonės viduje. V. L. parodė, kad jos ir direktoriaus bendradarbiavimas vyko abipusio pasitikėjimo principu, ji gaudavo direktoriaus ranka užpildytus kasos išlaidų orderius, įmonės kasininku buvo direktorius. Iš šių parodymų seka, kad liudytoja netikrino ir neturėjo galimybės patikrinti, ar jai pateikiami apskaitos dokumentai atitinka faktinę situaciją, neturėjo duomenų, ar jai nurodomas kasos likutis yra realus. Taigi, vienareikšmiška išvada, kad pagal paskolos sutartis kasos išlaidų orderių išrašymo metu bendrovės kasoje iš tiesų buvo orderiuose nurodytos sumos, taip pat negalima.

16. Specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „A.“ neteikė finansinės ataskaitos už 2017 m., taip pat tyrimui nepateikė teisės aktų nustatyta tvarka privalomų turto ir skolų inventorizacijų dokumentų už 2015 m., 2016 m., 2017 m. ir nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 17 d., todėl tyrimo metu nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ 2015-2017 m. 2018 m. balandžio 17 d. datai finansinių ataskaitų turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų duomenų teisingumo. Taigi, specialisto tyrimui buvo pateikti ne visi įmonės buhalterinei apskaitai privalomi dokumentai, o ir dėl pateiktų objektyvumo kyla pagrįstų abejonių. Kaip parodė nuteistais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, iš kasos grynaisiais pinigais be apskaitos dokumentų ilgą laiką buvo mokami pinigai muzikantams, darbuotojams, ekstra pirkimams ir kitokioms paslaugoms nakties metu. Kartais čekiai parduotuvėse būdavo paimami, kartais ne, perkant naktį sąskaitų-faktūrų neišrašydavo, nežiūrėdavo, ar skubiai iškviesti meistrai turi verslo liudijimus, jam buvo svarbiausia operatyvumas, kad baras veiktų nežiūrint į nieką. Tokius nuteistojo parodymus atitinka ir apylinkės teisme apklausto buvusio UAB „A.“ direktoriaus ir akcininko R. P. parodymai. Iš Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matyti, kad R. P. bendrovės direktoriumi buvo nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2014 m. liepos 21 d., akcininku nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2018 m. vasario 13 d. (3 t., b. l. 74-76). Liudytojas teigė, kad ir jam būnant direktoriumi bendrovėje būdavo vykdomi mokėjimai be tai patvirtinančių dokumentų (pvz. atsiskaitoma su atlikėjais, didžėjais, kurie neturėdavo autorinių sutarčių, verslo liudijimų). Būdavo grynųjų pinigų trūkumas, bet jis tikėjosi per pelną, per didvidendus tuos trūkstamus pinigus grąžinti į kasą. Kai išėjo iš direktoriaus pareigų, skola buvo likusi. Liudytojas, kaip ir nuteistasis, parodė, kad per savaitę grynaisiais muzikantams galėjo sumokėti apie 400 EUR. Pastebėtina, kad tokių mokėjimų dvejų metų laikotarpiu (vertinant nuo 2015 m. gruodžio 28 d. paskolos sutarties) suma yra artima 2017 m. gruodžio 28 d. paskolos sutarties pinigų sumai.

17. Apeliacinės instancijos teisme liudytojomis apklaustos L. T. G. ir G. K. V. parodė, kad UAB „A.“ su pertraukomis dirbo (duomenys neskelbtini) m. laikotarpiu. L. T. G. patvirtino, kad baro darbuotojai iš kasos mokėdavo pinigus muzikantams, tokiais atvejais ant „lapuko“ parašydavo minus kiek, paliudijo ir kad baro darbuotojai savarankiškai susiskaičiuodavo grynųjų pinigų kiekį kasoje bei parašydavo ant „lapuko“, kurį padėdavo prie kitų dokumentų. Iš muzikantų verslo liudijimų neprašydavo. Liudytoja G. K. V. parodė, kad jeigu ko trūkdavo bare, eidavo į parduotuvę ir nupirkdavo prekių, pinigų pasiimdavo iš kasos. Parduotuvėje išrašydavo sąskaitą-faktūrą. Iš kasos išimdavo ir atlyginimą, ant kasos lapelio užrašydavo, kad yra išėmimas. Atsiskaitymams su didžėjais taip pat imdavo pinigus iš kasos, nepamena, ar jie duodavo atsiskaitymą patvirtinančius dokumentus, šiai operacijai kasos išlaidų orderio nerašydavo. Kai skaičiuodavo kasą, surašydavo ant lapelio, parašydavo, kiek iš viso pinigų buvo „primušta“ į kasą. Jeigu būdavo kažkokių išlaidų, jas taip pat parašydavo ant lapelio. Tai būdavo paprastas lapelis, kurį dėdavo į voką kartu su apyvarta. Kiekvieną kartą skaičiuojant kasą surašydavo, kiek buvo išlaidų, kad būtų aišku, kiek pinigų yra vokelyje, kokia buvo apyvarta, kokios išlaidos. Ji pati, kaip ir kiti darbuotojai, skaičiuodavo kasą. Į lapelį rašydavo visas išlaidas: ir tas, kurioms buvo išrašomi kasos išlaidų orderiai, ir tas, kurioms kasos išlaidų orderiai nebuvo išrašomi.

18. Aptarti liudytojų parodymai vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, taip pat atitinka A. R. parodymus, jog įmonės veikloje buvo neapskaitytų išlaidų. Iš liudytojų parodymų seka, kad UAB „A.“ grynuosius pinigus iš kasos galėjo paimti iš esmės bet kuris darbuotojas ir tik jo asmeninės sąžinės reikalas, ar pažymėdavo paimtą sumą, ar visą sumą nurodydavo, ar nurodydavo paėmimo pagrindą. Logiška, kad tokiu būdu vykdant buhalterinę apskaitą faktinė grynųjų pinigų situacija galėjo neatitikti užfiksuotos buhalteriniuose dokumentuose.

19. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų duomenų matyti, kad UAB „A.“ aktualiu laikotarpiu buvo atlikti net trys operatyvūs patikrinimai (1 t., b. l. 116-140). 2014 m. gruodžio 29 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, jog bendrovė nevykdo Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimų. Patikrinimo dieną kasos knygoje buvo duomenys tik 2014 m. rugpjūčio 30 d. datai. 2014 m. lapkričio 27 d. faktų fiksavimo pažymoje nurodytas vadovo paaiškinimas, jog grynųjų pinigų patikrinimo dieną (2014 m. lapkričio 27 d.) kasoje nėra. 2015 m. sausio 7 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje nurodyta, kad įmonėje „A.“ už 2014 m. rugsėjo-spalio mėn. neužpildyta kasos knyga, nesudaryta kasininko apyskaita. 2016 m. rugsėjo 28 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad 2017 m. liepos 1 d. likutis kasoje – 50,96 EUR, 2016 m. birželio 30 d. 8 322,87 EUR. Per šį laikotarpį įplaukos 283 075,25 EUR, išmokėjimas grynaisiais pinigais atskaitingam asmeniui iš kasos 253 070 EUR, iš jos 234 533,74 EUR panaudota įmonės reikmėms. Taigi, iš operatyvių patikrinimų duomenų matyti, kad faktinio patikrinimo metu bendrovės kasoje nebuvo rasta tokio kiekio grynųjų pinigų, kurie pagal paskolos sutartis buvo paskolinti A. R. Aktualu ir tai, kad pagal bendrovės finansininkės V. L. parodymus, įmonė jau nuo 2015 m. buvo nemoki, liudytoja G. K. V. taip pat paliudijo, jog įmonės finansinė padėtis jos darbo laikotarpiu buvo sunki, Specialisto išvadoje fiksuota, kad bendrasis įmonės skolos koeficientas buvo nepatenkinamas ir rodė, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. įmonė patyrė didesnę finansinę riziką bei bankroto grėsmę. Tai sustiprina teisėjų kolegijos abejones dėl pakankamai didelių grynųjų pinigų sumų kasoje egzistavimo.

20. Aptarti duomenys taip pat kaip ir specialisto išvados patvirtina, jog A. R., kaip bendrovės vadovo ir kasininko, veiksmai akivaizdžiai neatitiko akcinių bendrovių valdymą ir veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau pagrindo daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog nuteistojo veiksmai buvo nukreipti į sąmoningą įmonės žlugdymą ir nemokumo būklės sukūrimą, nėra. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys leidžia spręsti apie A. R. pastangas kuo ilgiau palaikyti bendrovės veiklą. Pastebėtina ir tai, kad po UAB „A.“ bankroto bylos iškėlimo bendrovės dokumentus iš vadovo perėmęs ir įvertinęs nemokumo administratorius Ž. B. apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad dėl bendrovės tyčinio bankroto civiline tvarka nesikreipė, nes tokių požymių neįžvelgė, vadinasi be byloje aktualių paskolos sutarčių, kiti įmonės sandoriai ir veikla bankroto administratoriui abejonių nesukėlė.

21. Nors aktualios A. R. paskolos sutartys buvo sudarytos 2015 ir 2017 m., bendrovė tiek iki tol, tiek ir vėliau vykdė savo veiklą, tai liudija, tiek operatyvių patikrinimų duomenys, tiek L. T. G., G. K. V., V. L. parodymai, apie faktinį baro veikimą bei vykdytą buhalterinę apskaitą, tiek ir specialisto išvada, pagal kurią UAB „A.“ veikla nebuvo visiškai nuostolinga, 2015-2017 m. bendrovė uždirbo pelną. Tai, jog vadovas siekė tęsti bendrovės veiklą, liudija ir jo pastangos išvengti bankroto bylos iškėlimo. Įvertinus bendrovės vadovo pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4286-661/2015 atsisakyta iškelti bankroto bylą, 2017 m. spalio 11 d. A. R. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas leisti susidariusią nepriemoką bendrovei mokėti dalimis, 2016-2018 m. bendrovė sumokėjo 31 025,75 EUR Sodra mokesčių.

22. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.2.-3338-119/2015 A. R. paskirta bauda už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą (pažeisdamas kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos eiliškumą pirko prekes, atsiskaitė už suteiktas paslaugas, nuomą), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A.6.-1341-935/2017, A. R. nubaustas už analogišką kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės pažeidimą (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 2 dalis), t. y. teikė prioritetą atsiskaityti su bendrovės darbuotojais ir tiekėjais. Už analogišką nusižengimą A. R. nubaustas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A.6.-5831-932/2017, t. y. taip pat už atsiskaitymą su tiekėjais ir darbuotojais. Taigi, iš aptarto seka, kad net ir suvokdamas asmeninės atsakomybės riziką A. R. siekė išsaugoti bendrovės darbuotojus ir tiekėjus – pagrindinius UAB „A.“ realios veiklos vykdymo elementus, taigi natūralu, jog tokių nuteistojo veiksmų niekaip negalima vertinti kaip priešingų įmonės interesams, kryptingai siekiant jos bankroto.

23. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, matyti, jog nei baudžiamojoje byloje, nei viešai prieinamoje Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių A. R. sąmoningai blogą įmonės valdymą, siekiant jos bankroto. Dar kartą ištyrus byloje surinktus įrodymus bei įvertinus 2015 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. gruodžio 28 d. paskolos sutarčių sudarymo aplinkybes, apygardos teisme apklaustų liudytojų parodymus, teisėjų kolegijai išlieka nepašalintos abejonės dėl šių paskolos sutarčių realumo ir tuo pačiu, kad sutartyse nurodytos sumos nebuvo panaudotos įmonės reikmėms. Kilusių abejonių pašalinti šiuo metu nėra galimybių, todėl jos vertintinos nuteistojo naudai.

24. Iš šioje byloje ištirtų įrodymų visumos ir nustatytų faktinių aplinkybių negalima daryti vienareikšmės išvados, jog A. R. jam inkriminuotus veiksmus atliko sąmoningai ir kryptingai siekdamas UAB „A.“ bankroto, o taip pat didelės turtinės žalos padarymo bendrovės kreditoriams, todėl, nenustačius visų būtinųjų BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir A. R. dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

25. Apeliaciniame skunde keliamas non bis in idem (draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą) principo pažeidimo klausimas. BK 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą, taip pat ir pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-223-511/2023). Tiek iš EŽTT, tiek iš kasacinės instancijos teismo praktikos matyti, kad spręsdami, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, teismai nagrinėja tokius klausimus: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-172-719/2022, 2K-P-51-719/2023, 2K-223-511/2023).

26. Apeliantas aptariamo principo pažeidimą kildina iš A. R. atžvilgiu pradėto ir 2019 m. balandžio 12 d. nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00594-18 pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, dėl 18 492,92 EUR pasisavinimo iš UAB „A.“ pagal 2018 m. balandžio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu tiek iš bendrovės buhalterės paaiškinimų, tiek ir apžiūrėjus su specialistu UAB „A.“ buhalterinius dokumentus buvo nustatyta, kad A. R. pateikė buhalterei nagrinėjamoje byloje minimą 2017 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 32 600 EUR pasiskolinimo iš bendrovės, tačiau nesant kasoje pakankamai pinigų, buhalterė išrašė kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) mažesnei – 24 800 EUR, sumai. Šios sumos išmokėjimas ar to pagrindas ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00594-18 nevertintas ir neinkriminuotas. Tuo tarpu įvertinus pagal 2018 m. balandžio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) išsimokėtą 18 492,92 EUR pinigų sumą nustatyta, jog šį kasos išlaidų orderį bendrovės buhalterė A. R. išrašė kaip atskaitytiną avansą atskaitingam asmeniui savo iniciatyva, jau įvykus finansinėms operacijoms, t. y. inkriminuota pinigų suma buvo įmonės skola ir 18 492,92 EUR išmoka ją neutralizavo. Tyrimo metu nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad UAB „A.“ priklausantis turtas (18 492,92 EUR) galėjo būti pasisavintas.

27. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje iš A. R. pareikšto kaltinimo formuluotės matyti, kad jam inkriminuojama kaip sau paskolos forma išsimokėta visa 2017 m. gruodžio 30 d. paskolos sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta suma (32 600 EUR). Specialisto išvadoje nurodyta, kad ši suma išmokėta 2017 m. gruodžio 30 d. kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) (24 800 EUR) ir 2018 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) (7 800 EUR). Taigi, iš aptarto seka, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra tiriamos visiškai kitų pinigų panaudojimo aplinkybės. Vien tai, kad vertinant ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00594-18 nutraukimo pagrįstumą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartyje buvo nurodyta, jog nutarties paskelbimo dienai nebuvo nustatyta tyčinio bankroto požymių (past. tyčinis bankrotas pripažintas 2020 m. kovo 5 d.) ir kreditorių teisės gali būti apgintos civilinio proceso tvarka, nereiškia, jog šia nutartimi buvo pasisakyta ir dėl į nusikalstamo bankroto sudėtį įeinančių elementų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamo bankroto buvo pradėtas kitu pagrindu, inkriminuotas bankrotą nulėmusių ir kreditoriams didelę žalą padariusių visiškai kitų sumų išmokėjimas. Taigi teisėjų kolegija non bis in idem principo pažeidimo nagrinėjamu atveju neįžvelgia.

28. Apygardos teismui priėmus priešingą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui sprendimą ir išteisinus A. R. kiti apeliacinio skundo argumentai nebetenka prasmės, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nebepasisako.

Dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų

29. Skundžiamu nuosprendžiu buvo patenkintas UAB ,,L.“ civilinis ieškinys ir iš A. R. priteista 68 393,94 EUR turtinės žalos atlyginimo. Taip pat tenkintas VĮ Turto bankas civilinis ieškinys priteisiant iš A. R. 45 911,76 EUR turtinės žalos atlyginimo. BPK 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad A. R. išteisinamas dėl jam inkriminuotos BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, jo civilinė atsakomybė negalima, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria tenkinti UAB ,,L.“ ir VĮ Turto bankas reikalavimai, naikintina ir šių juridinių asmenų civilinių ieškinių klausimas išsprendžiamas iš naujo – paliekant juos nenagrinėtais.

30. Pirmosios instancijos teismas iš A. R. priteisė 1 750 EUR išlaidas, patirtas civilinio ieškovo UAB ,,L.“ advokatės N. Filipovos teisinei pagalbai apmokėti, tačiau pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, tik tuo atveju, jei priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Šiuo atveju A. R. išteisinamas, todėl nebeliko teisinio pagrindo priteisti iš jo civilinio ieškovo patirtas proceso išlaidas. Apylinkės teismo sprendimas šioje dalyje taip pat naikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. R. pripažintas kaltu bei nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. R. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnį nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

UAB ,,L.“ ir VĮ Turto bankas civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Atmesti civilinio ieškovo UAB ,,L.“ reikalavimą priteisti iš A. R. su teisine pagalba susijusias proceso išlaidas.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.