Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo N. G. ir atsakovų L. G., A. S., V. S. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-60-944/2021 pagal ieškovo N. G. ieškinį atsakovams L. G., A. S., V. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Kretingos rajono 3-iojo notarų biuro notarė V. K., Klaipėdos 13-ojo notarų biuro notarė D. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovų apeliaciniai skundai netenkintini.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

Dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu

20. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutarta atmesti ieškovo reikalavimą dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo L. G., pripažinimo negaliojančia. Ieškovas prašo 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens. Nurodo, kad minėto sandorio metu jis negalėjo tinkamai išreikšti savo valios. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad ginčo sandoris ieškovui buvo akivaizdžiai nenaudingas. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo motyvais nesutinka.

21. Kiekvienas sandoris turi ne tik neprieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, bet ir atitikti jo sudarytojo sąmoningą laisvą valią (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, kurios neveikia išorinės aplinkybės, įskaitant fizinę ar ekonominę priklausomybę nuo kitų asmenų (CK 1.64 straipsnis).

22. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose, nepaneigiant civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių tęstinumo reikšmės. Todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo. Ypač sandorio sudarymo aplinkybės aktualios, kai ginčijami sandoriai, turintys valios trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).

23. CK 1.89 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Spręsdamas dėl tokiu pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017).

24. Asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).

25. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

26. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).

27. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).

28. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas yra neįgalus, jam nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. Ieškovui buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte Nr. 85TPK-40/2021 pateiktos išvados, kad: 1) ieškovui nustatytas lengvas protinis atsilikimas, elgesio sutrikimo nėra arba jis minimalus. Nenustatyta, kad 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovas būtų sirgęs lėtiniu, laikinu psichikos sutrikimu ar išreikšta silpnaprotyste; 2) 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovas dėl psichikos būsenos galėjo suprasti sudaromų sandorių esmę, prasmę, savo veiksmų reikšmę, galėjo savo veiksmus valdyti. Taigi byloje atlikta psichiatrijos ekspertizė patvirtina, kad 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovas suprato savo veiksmų reikšmę. Įvertinus ekspertizės akto turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėta išvada nuosekli, neprieštaringa, paremta medicininiais dokumentais, ieškovo psichinę būseną vertino dviejų skirtingų sričių – psichiatrijos ir psichologijos – specialistai. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas apeliaciniu skundu neginčija ekspertizės akte pateiktų išvadų.

30. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti šį sandorį negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu

32. Tiek ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), tiek dėl jį sudariusio fizinio asmens būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

33. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

34. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant klausimą dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).

35. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019).

36. Pagal CK 1.191 straipsnio 4 dalį samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

37. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013).

38. CK 1.91 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Šios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai nustatoma, kad sandorį sudaręs asmuo buvo fiziškai ir (ar) ekonomiškai priklausomas nuo asmens, kurio naudai sudarė sandorį, ir sudariusio sandorį asmens priklausomybė nuo kito asmens lėmė sandorio sudarymą; asmuo, nebūdamas priklausomas nuo asmens, kurio naudai sudarytas sandoris, tokio sandorio nebūtų sudaręs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pripažintinas negaliojančiu toks sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Taigi sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma įstatyme – CK 1.91 straipsnyje įtvirtinta faktų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004).

39. Kaip jau minėta, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte Nr. 85TPK-40/2021 pateikta išvada, kad ieškovui nustatytas lengvas protinis atsilikimas. Ekspertizės akte, be kita ko, nurodyta, kad ieškovo asmenybė pasižymi įtaigumu, žemu pasirengimu konfrontacijai, pasidavimu aplinkybėms, pavaldumu, siekiu deleguoti sprendimus kitiems asmenimis. Aplinkybes, kad ieškovui būdingas įtaigumas, paklusnumas, pavaldumas, patvirtino teismo posėdžio metu kaip liudytojai apklausti šalių artimieji giminaičiai R. V., J. G., T. K., S. G., K. L., A. G., taip pat buvęs gyvenvietės seniūnas E. T. S., O. K., kuri dažnai bendravo su ieškovu, atsakovo L. G. ir ieškovo kaimynė L. A., Klaipėdos miesto neįgaliųjų draugijos, kuriai priklauso ieškovas, vadovas V. A. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nors, atsakovų teigimu, ieškovo psichinė būklė neturėjo įtakos jo gebėjimui veikti savarankiškai, tačiau pastarieji taip pat tvirtino, jog ieškovas ieškinį pareiškė paveiktas mamos J. G. ir tetos K. L. Nurodė, jog po A. G. mirties ieškovas, kaip turto savininkas, bijojo, kad pastarosios gali priversti jį perduoti joms ginčo turtą. Taigi atsakovai iš esmės pripažino, kad ieškovui yra būdingas įtaigumas, paklusnumas, pavaldumas, jam gali būti sunku atlaikyti konfrontaciją su kitais asmenimis. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija vertina, jog labiau tikėtina, kad dėl ieškovo psichinių savybių, asmenybės ypatumų ir išsilavinimo, palenkti jo valią vartojant apgaulę, ekonominį spaudimą ar realų grasinimą yra lengviau nei šiuos veiksmus vartojant prieš kitą vidutiniškai protingą žmogų.

40. Vertindamas 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje esančiais duomenimis, šalių ir liudytojų paaiškinimais teismo posėdžio metu nustatyta, kad ieškovas yra baigęs keturias klases, nuo vaikystės gyveno ir augo ginčo sodyboje, juo rūpinosi ir prižiūrėjo močiutė A. G.. 2007 m. birželio 22 d. testamentu A. G. žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paliko ieškovui ir atsakovui L. G.. 2008 m balandžio 23 d. tarp A. G. ir ieškovo buvo sudaryta turto perleidimo sutartis su išlaikymu iki gyvos galvos, ja A. G., kaip rentos gavėja, perdavė ieškovui nuosavybės teisę į žemės sklypą, gyvenamąjį namą, sandėlį, malkinę, daržinę, tvartą, kiemo statinius, adresu (duomenys neskelbtini) A. G. (duomenys neskelbtini) mirė. 2012 m. birželio 5 d. tarp ieškovo ir atsakovo L. G. sudaryta pirkimo–pardavimo, ja ieškovas pardavė, o atsakovas nuosavybės teise įsigijo 1/2 dalį žemės sklypo, 1/2 dalį gyvenamojo namo, 1/2 dalį sandėlio, 1/2 dalį malkinės, 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį tvarto, 1/2 dalį kitų kiemo statinių, adresu (duomenys neskelbtini)

41. Kaip matyti iš anksčiau nurodytų duomenų, 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį ieškovas sudarė netrukus, t. y. praėjus mažiau nei dviem mėnesiams, po A. G. mirties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, kad A. G., kuri nuo mažens rūposi ir augino ieškovą, mirtis turėjo įtakos jo emocinei būsenai, tolimesniems sprendimams, kadangi, kaip matyti iš liudytojų paaiškinimų teismo posėdžio metu, ieškovas neteko asmens, kuris padėdavo jam priimti kasdienius sprendimus, nurodydavo, ką daryti, kokius darbus atlikti ir pan. Teismo posėdžio metu šalys patvirtino, kad po A. G. mirties atsakovas persikėlė gyventi į ginčo sodybą, jis kartu su ieškovu rūpinosi sodybos priežiūra, padėdavo jam. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, jog labiau tikėtina, kad po A. G. mirties ieškovas ir atsakovas L. G. tapo itin artimi, ieškovas dėl savo asmeninių savybių ir susiklosčiusios situacijos pasitikėjo atsakovu, siekė palaikyti su juo gerus tarpusavio santykius, jam buvo svarbus atsakovo pritarimas.

42. Šalių ir liudytojų paaiškinimais teismo posėdžio metu taip pat nustatyta, kad A. G. palikimo priėmimo metu atsakovui tapo žinoma, jog po 2007 m. birželio 22 d. testamento sudarymo, A. G. 2008 m balandžio 23 d. sudarė turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos, kuria jai priklausančią ginčo sodybą, adresu (duomenys neskelbtini), perleido ieškovui. Atsakovas nurodė, kad šis A. G. sprendimas jam buvo netikėtas, atsakovui buvo skaudu, kad A. G. pakeitė savo valią ir jis neįgijo nuosavybės teisės į dalį ginčo sodybos. Pažymėtina, kad atsakovas pripažino, jog savo nusivylimą jis išreiškė ir ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti atsakovo išgyvenimai neabejotinai turėjo įtakos ieškovo sprendimui sudaryti 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį. Be to, atsakovas nurodė, jog ieškovas minėtą sandorį, be kita ko, sudarė dėl to, kad jautėsi įgyvendinąs A. G. valią, jog ginčo turtas priklausytų jam ir atsakovui lygiomis dalimis. Teismo posėdžio metu ieškovas teigė, jog atsakovas jį spaudė sudaryti ginčo sandorį, tvirtindamas, kad taip įgyvendinama A. G.s valia. Taigi, nors šalys nurodė skirtingas aplinkybes, dėl to, kuri iš jų iniciavo sandorio sudarymą, tačiau pripažino, kad ieškovo sprendimui sudaryti šį sandorį turėjo įtakos jo subjektyvus supratimas apie A. G.s valią, t. y. ko pastaroji galbūt būtų norėjusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą manyti, jog atsakovas savo nusivylimą ir norą įgyti nuosavybės teisę į ginčo turtą po palikimo priėmimo ieškovui išreiškė ne kartą.

43. Šiuo atveju vertinant aplinkybes dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ir susidėjusių aplinkybių, pažymėtina ir tai, jog, nors, atsakovų teigimu, ieškovas buvo savarankiškas, turėjo savo pajamų, todėl nebuvo nei fiziškai, nei ekonomiškai priklausomas nuo atsakovo L. G., tačiau, kaip minėta, dėl savo asmeninių savybių, t. y. įtaigumo, paklusnumo, pavaldumo, pasidavimo aplinkybėms, žemo pasirengimo konfrontacijai, siekio deleguoti sprendimus kitiems asmenimis, labiau tikėtina, kad ieškovas save laikė save labiau fiziškai ir ekonomiškai priklausomu nuo jį supančių asmenų, šiuo atveju – atsakovo L. G., nei kitas vidutiniškai protingas žmogus, o tai neabejotinai turėjo įtakos jo galimybei pasipriešinti atsakovui. Teismo posėdžio metu atsakovai ir kaip liudytojai apklausti ieškovo artimieji giminaičiai J. G., T. K., S. G., K. L., A. G. patvirtino, kad po A. G. mirties ir jos palikimo priėmimo tarp atsakovo L. G. ir jo seserų ir brolio (ieškovo mamos, tetų ir dėdės), t. y. kitų A. G. vaikų, kilo nesutarimų, minėti konfliktai, be kita ko, vyko ir ieškovui priklausančioje sodyboje. Nors byloje dalyvaujantys asmenys nurodė skirtingas aplinkybes dėl konfliktuose dalyvaujančių asmenų veiksmų, tačiau, kaip matyti iš jų paaiškinimų teismo posėdžio metu, šie konfliktai kėlė įtampą ieškovui, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, stresą, norėjo, kad ši situacija baigtųsi, tačiau nors žinojo, kad ginčo sodyba nuosavybės teise priklauso būtent jam, bet pats savarankiškai nesiėmė veiksmų uždrausti jiems visiems ar atitinkamai tiems asmenims, kurie, jo manymu, kėlė konfliktines situacijas, lankytis sodyboje. Priešingai, ieškovas vertino, kad pastarieji gali atlikti tam tikrus veiksmus, turinčius įtakos jo teisėms į ginčo turtą, pavyzdžiui, perimti jo nuosavybės teisę, pasisavinant dokumentus, ir pan. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovas jautėsi priklausomas nuo jį supančių asmenų valios.

44. Atsakovų nurodytą aplinkybę dėl ieškovo gebėjimo savarankiškai priimti visus sprendimus ir spręsti iškilusius klausimus, be ankstesnėse nutarties dalyse nurodytų aplinkybių, paneigia ir tai, jog nors ieškovas gyveno kartu su A. G., rūpinosi ja, tačiau pastarajai panorus sudaryti 2007 m. birželio 22 d. testamentą ir 2008 m balandžio 23 d. turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos, šiais klausimais rūpinosi kiti A. G.s vaikai, įskaitant atsakovą L. G.. Atitinkamai sprendžiant teisinius klausimus, susijusius su ieškovo 2012 m. sausio 2 d. sukeltu eismo įvykiu, jam prireikė artimųjų pagalbos, t. y. jis iškilusių klausimų savarankiškai išspręsti negalėjo. Pažymėtina, jog pats atsakovas L. G. nurodė, kad būtent jis pasamdė advokatą ieškovui.

45. Vertindama kitas aplinkybes, susijusias su ieškovo valios formavimosi procesu, teisėjų kolegija pažymi, jog nors, atsižvelgiant į ankščiau nurodytas aplinkybes, atsakovas L. G. buvo stipresnioji 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio šalis, žinojo apie ieškovo sveikatos būklę, įskaitant psichikos būklę, turėjo ir galėjo suprasti, kad ieškovas pasižymi įtaigumu, pavaldumu, paklusnumu, tačiau nenustatyta, jog atsakovas būtų ėmęsis veiksmų įsitikinti, kad ginčo sandoris atitinka tikrąją ieškovo valią, jis minėtą sandorį sudaro savo nuožiūra, o ne dėl susiklosčiusių aplinkybių, iki sandorio sudarymo būtų siūlęs ieškovui pasitarti su kitais artimaisiais giminaičiais ar ieškovo draugais, siūlęs atidėti sandorį keliems mėnesiams, t. y. nesudaryti jo netrukus po A. G.s mirties. Atkreiptinas dėmesys, jog nors sutiktina su atsakovais, kad ieškovo mama J. G. ir teta T. K. patvirtino, jog ieškovas pranešė joms apie 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau, pastarųjų teigimu, tai įvyko tik 2013 m., t. y. praėjus daugiau nei pusmečiui nuo sandorio sudarymo. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl, tuo atveju, jei ieškovas ginčo sandorį sudarė laisva valia, jis vengė apie tai pranešti kitiems artimiesiems giminaičiams, juolab, kad, atsakovų teigimu, ieškovas šį sandorį, be kita ko, sudarė dėl to, kad J. G. ir K. L. nebebandytų jo paveikti, siekdamos pačios pasisavinti ginčo turtą. Akivaizdu, kad ieškovui perleidus 1/2 dalį ginčo sodybos atsakovui L. G., pastarosios nebeturėtų galimybės perimti viso šio turto iš ieškovo, todėl, manytina, kad, esant atsakovų nurodytoms aplinkybėms, ieškovas turėjo būti suinteresuotas joms pranešti apie ginčo sandorį.

46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandoris ieškovo artimiesiems nebuvo netikėtas, kadangi jie, sužinoję apie sandorį, nesiėmė veiksmų jo nuginčyti. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Nagrinėjamu atveju kaip liudytojai apklausti šalių artimieji giminaičiai iš tiesų nurodė, kad, sužinoję apie šalių sudarytą 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį, nesiėmė jokių veiksmų ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams apginti, tačiau pastarieji pažymėjo, jog šią jų poziciją nulėmė būtent tai, kad minėtu sandoriu ieškovas neteko nuosavybės teisės tik į 1/2 dalį ginčo turto, todėl neprarado gyvenamosios vietos, t. y., jų vertinimu, ginčo sandorio padariniai ieškovui nebuvo pernelyg drastiški. Taigi aplinkybė, jog ieškovo artimieji giminaičiai nesiėmė veiksmų iš karto ginčyti 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio, šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėtas sandoris atitiko tikrąją ieškovo valią.

47. Teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas E. T. S. paaiškino, kad po A. G. mirties ieškovo artimieji kreipėsi į jį, kaip gyvenvietės seniūną, nurodydami, kad atsakovas L. G. išnaudoja ieškovą, pasiima jo pinigus. E. T. S. pasiteiravus ieškovo apie šias aplinkybes, jis buvo uždaras, vengė apie tai kalbėti. Teismo posėdžio metu liudytoja O. K. nurodė, kad pažįsta ieškovą, jis dažnai pas ją lankydavosi. Paaiškino, kad po A. G. mirties ieškovas tapo uždaras, pradėjo su ja mažiau bendrauti. Ieškovas pas ją lankėsi praėjus keliems mėnesiams po A. G. mirties, apsilankymo metu nurodė, jog atsakovas L. G. liepė ieškovui perrašyti jam paveldėtą turtą, dėl šio sprendimo ieškovas jautėsi prislėgtas. Taigi kaip liudytojai apklausti E. T. S. ir O.K. patvirtino, jog ieškovo elgesys po A. G. mirties, ginčo sodyboje apsigyvenus atsakovui L. G., pasikeitė, ieškovas tapo uždaras, vengė kalbėti apie santykius su atsakovu. Liudytoja O.K. taip pat patvirtino, jog netrukus po 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo ieškovas jai nurodė, kad šį sandorį jis sudarė atsakovo L. G. nurodymu (paliepimu). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėti liudytojai nėra susiję giminystės ryšiais nė su viena iš ginčo šalių, jie neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo ir atsakovo L. G. kaimynas K. N. nurodė, jog ieškovo ir atsakovo L. G. santykiai buvo geri, po A. G. mirties ieškovas nebuvo pasikeitęs, tačiau liudytojas taip pat nurodė, kad jis gyvena Klaipėdoje ir jam priklausančioje sodyboje, adresu (duomenys neskelbtini)., lankosi retai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad liudytojas su šalimis itin artimai nebendrauja, nežino apie jų kasdienius santykius.

48. Aplinkybę, jog ieškovo ir atsakovo L. G. tarpusavio santykiai nebuvo vienareikšmiškai tik geri, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina ir tai, jog nei A. G., nei pats ieškovas atsakovui apie 2008 m balandžio 23 d. turto perleidimo sutartį su išlaikymu iki gyvos galvos nepranešė.

49. Atsakovų teigimu, atsakovas L. G. neturėjo galimybės ar priemonių daryti ieškovui ekonominį spaudimą, negalėjo versti ieškovo dirbti, jo kontroliuoti, drausti jam bendrauti su giminaičiais, kadangi atsakovas dirbo Klaipėdoje ir sodyboje buvo tik laisvu nuo darbo metu. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors teismo posėdžio metu šalys patvirtino, kad atsakovas L. G. dirbo Klaipėdoje, todėl ginčo sodyboje buvo tik laisvu nuo darbo metu, t. y. ginčo sodyboje buvo ne nuolatos, tačiau, kaip jau minėta, ieškovas dėl savo psichinių ir asmeninių savybių jautėsi priklausomas nuo jį supančių asmenų valios, palenkti jo valią vartojant apgaulę, ekonominį spaudimą ar realų grasinimą yra lengviau nei šiuos veiksmus vartojant prieš kitą vidutiniškai protingą žmogų, t. y. ieškovą lengviau įtikinti grasinimų realumu, įbauginti nebendrauti su kitais asmenimis ir pan. nei kitą vidutiniškai protingą žmogų, todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovas ginčo sodyboje po kelias dienas praleisdavo vienas, nepaneigia aplinkybės, jog pastarasis galėjo jaustis priklausomas nuo atsakovo L. G., tikėti jo grasinimų realumu.

50. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų argumentais, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas L. G. prieš ieškovą vartojo apgaulę. Kaip matyti iš liudytojos O.K. paaiškinimų teismo posėdžio metu, nors ieškovas nerimavo dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, teigė, jog šį sandorį jį privertė sudaryti atsakovas, tačiau ieškovas suprato šio sandorio esmę, t. y. suprato, kad perleido atsakovui nuosavybės teisę į dalį ginčo turto.

51. Ieškovas taip pat teigė, kad atsakovas pasisavindavo jam priklausančias lėšas, pardavė ieškovo karves, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Kitos ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su ekonominiu spaudimu, t. y. kad atsakovas grasino, jog ieškovui neperleidus dalies ginčo sodybos, jis pasirūpins, kad ieškovas netektų viso turto ir pan., atitinka CK 1.91 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą realaus grasinimo, o ne ekonominio spaudimo sąvoką. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį sudarė dėl ekonominio spaudimo.

52. Vertinant aplinkybes, susijusias su 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio nauda ieškovui, pažymėtina, jog 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad 1/2 dalies žemės sklypo, 1/2 dalies gyvenamojo namo, 1/2 dalies sandėlio, 1/2 dalies malkinės, 1/2 dalies daržinės, 1/2 dalies tvarto, 1/2 dalies kiemo statinių, adresu (duomenys neskelbtini), kaina yra 9 000 Lt. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad atsakovas minėtą kainą sumokėjo iki sutarties sudarymo. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, vidutinė turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo 45 149 Lt. Kitų duomenų apie ginčo turto vertę šalys nepateikė. Taigi 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta parduodamo turto kaina buvo gerokai mažesnė už jo rinkos vertę.

54. Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovas L. G. patyrė apie 2 588,67 Lt išlaidų, susijusių su nukentėjusiojo A. V. laidojimu. 2012 m. sausio 21 d. tarp atsakovo L. G. ir J. G. sudarytas pinigų priėmimo–perdavimo raštelis, jame nurodyta, kad J. G. perdavė atsakovo L. G. 4 200 Lt, skirtų atlyginti A. V., mirusio dėl ieškovo sukelto eismo įvykio, laidojimo išlaidas. Taigi byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovo mama atlygino atsakovui L. G. jo patirtas išlaidas už A. V. laidojimą, todėl nėra aišku, kodėl šalys šias atsakovo išlaidas vertino nustatydamos 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio kainą. Iš byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, jog atsakovas L. G. sumokėjo išlaidas už A. G. laidojimą. Sutiktina su atsakovu, jog, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo A. G. palikėjas, todėl turėjo ir galėjo prisidėti prie jos laidojimo ir kapo tvarkymo išlaidų, šalys galėjo įvertinti šią aplinkybę sudarydamos ginčo sandorį, tačiau nėra aišku, kodėl minėtos išlaidos šiuo sandoriu buvo išimtinai perkeltos ieškovui, juolab, kad A. G. turėjo kitų vaikų.

57. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgus į ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, įvertinus ieškovo sveikatos būklę, psichinės būklės ypatumus, byloje esančius duomenis apie ieškovo elgesį po sandorio sudarymo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį ieškovas sudarė dėl susidėjusių aplinkybių, taip pat realaus grasinimo, todėl, vadovaujantis CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, šis sandoris pripažintinas negaliojančiu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu

59. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-708-378/2015). Imperatyvias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. – aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvų pobūdį. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto, o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus. Kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018).

60. CK 6.396 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte. Jeigu sutartyje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų nėra, tai sutartis negali būti notaro tvirtinama, o patvirtinta – negalioja (CK 6.396 straipsnio 1 dalis).

61. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalykas būtų apibrėžtas nesilaikant CK 6.396 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Įvertinus 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties turinį matyti, kad joje nurodyti duomenys apie parduodamą nekilnojamąjį turtą, t. y. nekilnojamųjų daiktų unikalūs numeriai, adresas, kadastrinis adresas ir kt. Pažymėtina, jog nors šiuo atveju ieškovas savo reikalavimą grindžia šalių ir liudytojų parodymais teismo posėdžio metu, pastarieji teikė skirtingus paaiškinimus dėl turto būklės, t. y. ar tam tikras nekilnojamojo turto objektas yra nugriuvęs, ar atstatytas ir pan., negalėjo tiksliai nurodyti, kiek nekilnojamojo turto objektų yra ginčo sodyboje. Be to, vien ta aplinkybė, jog tam tikri statiniai buvo galbūt perstatyti (suremontuoti) ar yra nugriuvę (iš dalies), pati savaime nereiškia, kad 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtinti duomenys yra neteisingi. Šiuo atveju ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ginčo statiniai yra nepataisomai nugriuvę ar kad atlikus tam tikrų statinių remontą, jie buvo pakeisti iš esmės.

62. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti duomenys apie ginčo turtą atitiko Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis. Ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka šių duomenų nėra nuginčijęs. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas L. G., kaip ginčo turto pirkėjas, pretenzijų dėl to, kad jam buvo perduotas ne visas 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas turtas, nereiškė.

63. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis). Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

64. 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį 3.1 punkte nustatyta, kad 1/2 dalies žemės sklypo, 1/2 dalies gyvenamojo namo, 1/2 dalies sandėlio, 1/2 dalies malkinės, 1/2 dalies daržinės, 1/2 dalies tvarto, 1/2 dalies kiemo statinių, adresu (duomenys neskelbtini), kaina yra 9 000 Lt. Taigi nagrinėjamu atveju ginčo sutartyje yra nurodyta turto kaina. Tai reiškia, jog šalims sudarius 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas, kaip pardavėjas, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo L. G., kad šis sumokėtų minėtą kainą už turtą. Kaip teisingai ir pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, jog atsakovas L. G. nėra atsiskaitęs su ieškovu už parduodamą turtą ar tai, kad ginčo sutartyje nustatyta kaina neatitinka turto rinkos vertės, nesudaro pagrindo šio sandorio pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančio imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms.

65. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

66. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

67. 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, taikytina restitucija, ieškovui grąžintinas atsakovui L. G. perduotas turtas: 1/2 dalis žemės sklypo, 1/2 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalis sandėlio, 1/2 dalis malkinės, 1/2 dalis daržinės, 1/2 dalis tvarto, 1/2 dalis kiemo statinių, adresu (duomenys neskelbtini)

68. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas L. G. faktiškai sumokėjo ieškovui už 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą turtą. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas taip pat nurodė, kad piniginių lėšų ieškovui faktiškai neperdavė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta parduodamo turto kaina atsakovui L. G. iš ieškovo nepriteistina.

Dėl 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu

69. Tarp šalių kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu. Atsakovai A. S. ir V. S. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas minėto sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų reikšmės, kadangi šias aplinkybes paneigia byloje pateiktas ekspertizės aktas. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

70. Kaip jau minėta, CK 1.89 straipsnio dalyje nustatyta, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Minėtas teisinis reglamentavimas ir su juo susijusi teismų praktika aptarta ankstesnėse nutarties dalyse, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

71. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas yra neįgalus, jam nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. Ieškovui buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akte Nr. 85TPK-40/2021 pateiktos išvados, kad: 1) ieškovui nustatytas lengvas protinis atsilikimas, elgesio sutrikimo nėra arba jis minimalus. Nenustatyta, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovas būtų sirgęs lėtiniu, laikinu psichikos sutrikimu ar išreikšta silpnaprotyste; 2) 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovas dėl psichikos būsenos galėjo suprasti sudaromų sandorių esmę, prasmę, savo veiksmų reikšmę, galėjo savo veiksmus valdyti. Taigi byloje atlikta psichiatrijos ekspertizė patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovas suprato savo veiksmų reikšmę. Įvertinus ekspertizės akto turinį, darytina išvada, kad minėta išvada nuosekli, neprieštaringa, paremta medicininiais dokumentais, ieškovo psichinę būseną vertino dviejų skirtingų sričių – psichiatrijos ir psichologijos – specialistai. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas neginčija ekspertizės akte pateiktų išvadų.

72. Ieškovas aplinkybę, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, grindžia tuo, jog minėtas sandoris buvo jam nenaudingas, t. y. atsakovai A. S. ir V. S. pagal šį sandorį su juo nėra atsiskaitę. Vis dėlto ši aplinkybė pati savaime nepatvirtina, jog ginčo sandorio metu ieškovas buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdžio metu ieškovas, aiškindamas 2016 m. lapkričio 25 d. sandorio sudarymo aplinkybes, iš esmės nurodė, jog sandorį sudarė dėl atsakovų apgaulės, spaudimo ir grasinimų, t. y. sandorį sudarė iš esmės paveiktas atsakovų, manė, kad po sandorio sudarymo nepraras nuosavybės teisės į ginčo turtą. Kaip liudytojai apklausti šalių artimieji giminaičiai R. V., J. G., T. K., S. G., K. L., A. G. savo paaiškinimais teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, jog nors ieškovas turi tam tikrą psichikos sutrikimą, tačiau geba atlikti ūkio darbus, vairuoti, disponuoti savo lėšomis ir pan., liudytojai patikėjo jam A. G. priežiūrą, t. y. ieškovas buvo pagrindinis jos rūpintojas. Aplinkybę, kad ieškovas dėl savo psichikos būklės geba suprasti savo veiksmų reikšmę, patvirtina ir tai, kad ieškovas žinojo apie A. G. sudarytą 2007 m. birželio 22 d. testamentą ir suprato jo esmę, t. y. kad po A. G. mirties jos turtas atiteks ieškovui ir L. G., taip pat dalyvavo 2008 m. birželio 23 d. turto perleidimo sutarties su išlaikymu iki gyvos galvos sudaryme.

73. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą vertinti, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ieškovas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu

74. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateiktu ieškiniu 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį ginčijo ne tik CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020).

75. Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, tačiau, atsižvelgus į anksčiau išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

76. Kaip jau minėta, pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Minėtas teisinis reglamentavimas ir su juo susijusi teismų praktika aptarta ankstesnėse nutarties dalyse, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

77. Vertinant 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybes, pažymėtina, kad, atsakovų V. S. ir A. S. teigimu, ginčo sandorio sudarymą inicijavo ieškovas, jis ragino atsakovus pirkti iš jo ginčo turtą. Teismo posėdžio metu atsakovai V. S. ir A. S. paaiškino, kad minėtu laikotarpiu jie gyveno užsienyje, su ieškovu bendraudavo žinutėmis, taip pat telefonu. Atkreiptinas dėmesys, jos atsakovai pateikė teismui duomenis apie šalių susirašinėjimą 2012 m., 2013 m., 2014 m., 2017 m. ir 2018 m., t. y. duomenis apie susirašinėjimą, vykusį prieš devynerius metus, tačiau, nors, atsakovų teigimu, ieškovas aktyviai juos ragino sudaryti 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, įskaitant tarp šalių galbūt vykusį susirašinėjimą, nepateikė. Kitų duomenų, patvirtinančių poreikį ieškovui sudaryti ginčo sandorį, byloje nėra.

78. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, sudaręs 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį, ieškovas prarado savo vienintelį turtą, taip pat ir gyvenamąjį būstą. Be to, ginčo sodyboje ieškovas vertėsi ūkinei veikla, iš kurios gaudavo papildomas pajamas. Vis dėlto byloje nėra duomenų apie tai, kaip ieškovas po šio sandorio sudarymo ketino užsitikrinti savo gyvenamąjį būstą, tolimesnes pajamas iš ūkinės veiklos ir pan. Nors atsakovai teigia, kad ieškovui minėtas sandoris nebuvo nuostolingas, kadangi jie ir toliau suteikė jam galimybę gyventi ginčo sodyboje, vertis ūkine veiklas, tačiau akivaizdu, kad, ieškovui netekus nuosavybės į ginčo turtą, minėtos aplinkybės priklausė išimtinai nuo atsakovų valios, todėl jiems persigalvojus ar nusprendus šį turtą parduoti, ieškovas būtų priverstas iš jo išsikelti.

79. Vertinant 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio naudą ieškovui, pažymėtina, jog nors minėtas sandoris yra laikytinas atlygintiniu, jo pagrindu ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovų 12 000 Eur už ginčo turtą, tačiau, kaip jau minėta ieškovas šiuo sandoriu prarado vienintelį gyvenamąjį būstą, taip pat galimybę gauti papildomas pajamas iš ūkinės veiklos. Įvertinus ieškovo amžių (45 m.), jo sveikatos būklę, tai, kad ieškovui nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, todėl jo galimybės dirbti yra ribotos, akivaizdu, jog minėtos lėšos nėra pakankamos ieškovo būtiniesiems poreikiams tenkinti ir naujam gyvenamajam būstui užsitikrinti. Taigi ginčo sandoris nėra vienareikšmiškai naudingas ieškovui.

80. Kaip jau minėta, dėl ieškovo psichinių savybių, asmenybės ypatumų ir išsilavinimo, palenkti jo valią vartojant apgaulę, ekonominį spaudimą ar realų grasinimą yra lengviau nei šiuos veiksmus vartojant prieš kitą vidutiniškai protingą žmogų. Nagrinėjamu atveju po 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovas ir toliau gyveno kartu su atsakovu L. G.. Remiantis bylos duomenimis nenustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. ieškovo psichinė būklė, asmeninės savybės, jo tarpusavio santykiai su atsakovu L. G., aptarti ankstesnėse nutarties dalyse, būtų pasikeitę, ieškovas jautėsi priklausomas nuo jį supančių asmenų, įskaitant atsakovą L. G., valios. Taigi atsakovas L. G. turėjo galimybę palenkti ieškovo valią dėl 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, ieškovo faktinė padėtis po 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo iš esmės nepasikeitė, t. y. nepaisant to, kad ieškovas prarado nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo sodybos, tačiau jis ir toliau galėjo sodyboje gyventi, versti ūkine veikla ir pan. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog dėl šių aplinkybių tapo lengviau palenkti ieškovo valią sudaryti 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį, t. y. ieškovo sutikimui gauti nereikėjo itin didelio, ilgą laiką trunkančio spaudimo ir (ar) grasinimų. Manytina, kad ieškovas tikėjosi, jog sudarius sandorį atsakovų spaudimas, grasinimai ir pan. liausis, tačiau neįvertino ilgalaikių šio sandorio teisinių pasekmių, t. y. neįvertino, kad, priešingai nei po 2012 m. birželio 5 d. sandorio, jis neteks viso savo turto, o jo galimybė gyventi sodyboje priklausys tik nuo atsakovų valios.

81. Vertinant aplinkybes, susijusias su ieškovo valios formavimosi procesu, taip pat pažymėtina, jog atsakovai buvo stipresnioji 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio šalis, žinojo apie ieškovo sveikatos būklę, įskaitant psichikos būklę, turėjo ir galėjo suprasti, kad ieškovas pasižymi įtaigumu, pavaldumu, paklusnumu, tačiau nenustatyta, jog atsakovai būtų ėmęsis veiksmų įsitikinti, kad ginčo sandoris atitinka tikrąją ieškovo valią, jis minėtą sandorį sudaro savo nuožiūra, o ne dėl susiklosčiusių aplinkybių, iki sandorio sudarymo būtų siūlę ieškovui pasitarti su kitais artimaisiais giminaičiais. Atkreiptinas dėmesys, jog nors, atsakovų teigimu, viena iš aplinkybių, dėl kurių ieškovas sudarė ginčo sandorį, buvo tai, kad jis norėjo, jog liautųsi kitų ieškovo artimųjų giminaičių spaudimas šį turtą perduoti jiems, tačiau ieškovas jiems apie ginčo sandorį nepranešė, minėtas aplinkybes jie sužinojo vėliau. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl, esant atsakovų nurodytoms aplinkybėms, ieškovas iš karto nepranešė nurodytiems artimiesiems giminaičiams apie sandorio sudarymą.

82. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų argumentais, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai prieš ieškovą vartojo apgaulę, ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su ekonominiu spaudimu, kaip minėta ankstesnėse nutarties dalyse, atitinka CK 1.91 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą realaus grasinimo, o ne ekonominio spaudimo sąvoką. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį sudarė dėl ekonominio spaudimo.

83. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį ieškovas sudarė dėl susidėjusių aplinkybių, taip pat realaus grasinimo, todėl šis sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

84. Atsižvelgus į tai, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, darytina išvada, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovui grąžintinas atsakovams A. S. ir V. S. perduotas turtas: 1/2 dalis žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis žemės sklypo, 1/2 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalis sandėlio, 1/2 dalis malkinės, 1/2 dalis daržinės, 1/2 dalis tvarto, 1/2 dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, adresu (duomenys neskelbtini)

85. Tarp šalių kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsakovui A. S. iš ieškovo priteista 2 000 Eur. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo 2 000 Eur atsakovui A. S., kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog minėtos piniginės lėšos buvo skirtos atsiskaityti su ieškovu už ginčo turtą pagal 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį. Atsakovai prašo priteisti iš ieškovo 12 000 Eur. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jie nesumokėjo ieškovui 10 000 Eur už ginčo turtą. Aplinkybė, jog atsakovas A. S. atsiskaitė su ieškovu, įtvirtinta 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartyje. Be to, vien ta aplinkybė, kad ieškovas neįsigijo brangesnio daikto, nepaneigia fakto, jog atsakovai jam perdavė 10 000 Eur.

86. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad parduodamo daikto kainos sumokėjimas tiesiogiai lemia sandorio įvykdymą. Kadangi kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias jos reikalavimą, nesant nustatytų kainos sumokėjimo sąlygų, yra taikomos dispozityviosios normos, pagal kurias kaina laikoma sumokėta daikto perdavimo momentu (CK 6.314 straipsnio 2 dalis), todėl pardavėjas, teigiantis, kad pirkėjas neatsiskaitė su juo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, turi tai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-684/2019). 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.1.2 punkte nurodyta, jog ieškovas pareiškia, kad jis iš pirkėjo gavo 12 000 Eur prieš sutarties sudarymą ir jokių pretenzijų dėl šios pinigų sumos atsakovams neturi. Teismo posėdžio metu atsakovai paaiškino, kad dalį piniginių lėšų už turtą, t. y. 10 000 Eur, atsakovas A. S. perdavė ieškovui grynaisiais pinigais iki sutarties sudarymo, o likusią 2 000 Eur sumą atsakovai pervedė į ieškovo banko sąskaitą po sutarties sudarymo. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtos aplinkybės patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta atsiskaitymo už ginčo turtą tvarka neatitiko faktinės padėties.

87. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien ta aplinkybė, kad atsakovai ginčo sandorio sudarymo metu turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovu, pati savaime nepatvirtina, jog atsakovai šią prievolę yra įvykdę. Remiantis bylos duomenimis nenustatyta, kad po 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio ieškovas būtų įsigijęs didesnės vertės turto, įnešęs daugiau lėšų į savo banko sąskaitą ir pan. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai sumokėjo ieškovui 10 000 Eur už ginčo turtą, nėra.

88. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 8 d. atsakovas A. S. mokėjimo pavedimu pervedė ieškovui 1 100 Eur, mokėjimo paskirtis – „pavedimas“, 2016 m. gruodžio 13 d. – 900 Eur, mokėjimo paskirtis „pavedimas“. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas A. S. netrukus po 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo pervedė ieškovui 2 000 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors sutiktina su ieškovu, kad atsakovas mokėjimo paskirtyje nenurodė, jog minėtos lėšos skirtos atsiskaityti su ieškovu už ginčo turtą, tačiau ieškovas kitos priežasties, dėl kurios atsakovas minėtu laikotarpiu jam pervedė ginčo lėšas, nenurodė. Įvertinus byloje pateiktų ieškovo banko sąskaitos išrašų duomenis nenustatyta, jog atsakovams būtų įprasta pervesti ieškovui pinigines lėšas, t. y. kad pastarieji iki 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo būtų atlikę mokėjimus ieškovui.

89. Ieškovo teigimu, jis neturi prievolės grąžinti atsakovams minėtos 2 000 Eur sumos, kadangi šias lėšas pasisavino atsakovas L. G. Vis dėlto pažymėtina, jog teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad jis šias pinigines lėšas perdavė atsakovui L. G., kadangi šis buvo nurodęs, jog reikia pirkti padargus traktoriui. Taigi ieškovas patvirtino, kad jis minėtas pinigines lėšas gavo, turėjo galimybę jomis disponuoti ir savo nuožiūra jas perdavė atsakovui L. G. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad ieškovas galbūt nesutiko su prievole prisidėti prie jo ir atsakovo L. G. ūkio veiklai skirtos įrangos įsigijimo, ar tai, kad minėtas turtas šiuo metu galbūt yra atsakovo žinioje, nepaneigia fakto, jog atsakovai A. S. ir V. S. sumokėjo jam 2 000 Eur už ginčo sodybą, o ieškovas šių lėšų atsakovams nėra grąžinęs. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo L. G. veiksmais dėl jam perduotų 2 000 Eur piniginių lėšų panaudojimo, turi teisę ginti savo pažeistas teises pareikšdamas atsakovui reikalavimą teisme, tačiau tarp ieškovo ir atsakovo L. G. susiklosčiusi situacija dėl ginčo lėšų panaudojimo nėra susijusi su 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandoriu.

90. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją ir priteisė iš ieškovo 2 000 Eur atsakovui A. S., todėl šios sprendimo dalies keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo.

91. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

92. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir nenuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei jų tinkamai neįvertino, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kurio dalys dėl 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio ir 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu keistinos, pripažįstant minėtus sandorius negaliojančius CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu ir taikant restituciją – grąžinant ieškovui iš atsakovo L. G. ginčo turtą; kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

93. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ši taisyklė taikoma ir apeliacinės instancijos teisme.

94. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. kovo 28 d. sprendimais dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ieškovas 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

95. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto tarp ieškovo ir atsakovo L. G., pripažinimo negaliojančiu, iš atsakovo L. G. priteistina 59 Eur (2 606,58 Eur (9 000 Lt) x 3 proc. x 75 proc.) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 11 punktą).

96. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto tarp ieškovo ir atsakovo A. S., pripažinimo negaliojančiu, iš atsakovų A. S. ir V. S. į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteistina 270 Eur (12 000 Eur x 3 proc. x 75 proc.) žyminio mokesčio, t. y. po 135 Eur, iš kiekvieno atsakovo.

97. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. liepos 14 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ieškovui suteiktas antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 959,07 Eur advokato užmokestis ir 237,49 Eur išlaidų už ekspertizę, iš viso 1 196,56 Eur. Ieškinį patenkinus, iš atsakovo L. G. į valstybės biudžetą priteistina 598,28 Eur (1 196,56 Eur/2) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš atsakovų A. S. ir V. S. į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteistina 598,28 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. po 299,14 Eur iš kiekvieno atsakovo.

98. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. 1R-19/1K-2 minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Nustatyta, kad byloje patirta 67,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl ieškinį patenkinus, iš atsakovų į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteistina 67,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 22,55 Eur šių išlaidų iš kiekvieno atsakovo.

99. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas L. G. ir atsakovai V. S. ir A. S. (kartu) patyrė po 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto tarp ieškovo ir atsakovo L. G., pripažinimo negaliojančiu ir vienašalės restitucijos taikymo, atsakovui L. G. jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

100. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl 2016 m. lapkričio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto tarp ieškovo ir atsakovo A. S., pripažinimo negaliojančiu, tačiau pritaikius dvišalę restituciją (iš dalies), atsakovams iš ieškovo priteistina 170 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 000 Eur x 17 proc.).

101. Ieškovo teigimu, atsakovai V. S. ir A. S. nepagrindė jų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovo motyvais nesutinka. Šiuo atveju byloje pateiktos PVM sąskaitos–faktūros, pagrindžiančios tiek atsakovo L. G., tiek atsakovų V. S. ir A. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiose sąskaitose nurodytų duomenų teisingumu, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad minėtos sąskaitos yra apmokėtos. Atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijos nustatytų maksimalių dydžių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

102. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

103. Patenkinus ieškovo apeliacinio skundo reikalavimą dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, iš atsakovo L. G. į valstybės biudžetą priteistina 59 Eur (2 606,58 Eur (9 000 Lt) x 3 proc. x 75 proc.) žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys, 85 straipsnio 1 dalies 11 punktą).

104. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2021 m. lapkričio 3 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ieškovui suteiktas antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 189 Eur advokato užmokestis. Ieškovo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, t. y. patenkinus apeliacinio skundo reikalavimą dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto tarp ieškovo ir atsakovo L. G., pripažinimo negaliojančiu ir atmetus ieškinio reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo priteista 2 000 Eur atsakovui A. S., iš atsakovo L. G. į valstybės biudžetą priteistina 94,50 Eur (189 Eur/2) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

105. Atmetus atsakovų V. S. ir A. S. apeliacinius skundus, iš atsakovų A. S. ir V. S. į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteistina 95,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. po 47,25 Eur iš kiekvieno atsakovo.

106. Atsakovų L. G., V. S. ir A. S. apeliacinius skundus atmetus, jiems bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas nepriteistinas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo N. G. ieškinio reikalavimas dėl 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorio, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryto tarp ieškovo N. G. ir atsakovo L. G., pripažinimo negaliojančiu.

Pripažinti negaliojančiu 2012 m. birželio 5 d. pirkimo–pardavimo sandorį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp ieškovo N. G. ir atsakovo L. G..

Taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui Nerijui Gusčiui iš atsakovo L. G. 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo L. G. 59 Eur žyminio mokesčio ir 22,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo A. S. 135 Eur žyminio mokesčio ir 22,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovės V. S. 135 Eur žyminio mokesčio ir 22,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo L. G. 598,28 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo A. S. 299,14 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovės V. S. 299,14 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą.

Kitą Plungės apylinkės teismo 2021 m. liepos 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo L. G. 94,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo A. S. 47,25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovės V. S. 47,25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo į valstybės biudžetą.

Išaiškinti atsakovams, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokėtinos į Valstybės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“; AB, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas; Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, Luminor bank AS Lietuvos filialas; Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, AB SEB bankas; Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, AB „Šiaulių bankas“; Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, UAB „Medicinos bankas“, įmokos kodas 5630.