- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-12
- Bylos Nr.
- 1A-250-606/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-47066-2022-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Daiva Jazbutienė
- Nuteistasis
- A. K., ir M
- Advokatai
- Asta Mačernytė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta vienerių metų keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant vienerius metus dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės atlikimo laiką uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. liepos 20 d. iki 2023 m. liepos 21 d. (viena para).
Šioje baudžiamojoje byloje nuteistas ir M. C. bei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. B. ir N. A., tačiau nuosprendis dėl jų neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. K. nuteistas už tai, kad iki 2023 m. liepos 20 d., apie 14 val., naudodamasis programėle ,,Snapchat“, susitarė su N. A., kad jam nupirks narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir nupirktą narkotinę medžiagą jam perduos. Po susitarimo su N. A., tęsdamas pradėtą savo nusikalstamą veiką, A. K. tą pačią dieną, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, naudodamasis programėle ,,Snapchat“, susitarė su M. C. iš pastarojo įsigyti narkotinės medžiagos – kanapių. Tuoj po susitarimo, tą pačią dieną, apie 14.10 val., A. K. (duomenys neskelbtini) esančioje autobusų sustojimo stotelėje, susitiko su N. A.. Po to jis kartu su N. A. transporto priemone ,,Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apie 14.24 val., nuvyko prie (duomenys neskelbtini) g. pabaigos, (duomenys neskelbtini). Nuvykus, N. A. A. K. padavė 100 Eur, kad pastarasis jam nupirktų narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių).
1.1. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, A. K. nuėjo į greta paminėtos gatvės esančius krūmus, kur iš M. C. už 110 Eur įgijo ne mažiau kaip 10,968 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Iš karto po to, apie 14.26 val., A. K., grįžęs į transporto priemonę ,,Vokswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgytą 10,968 g narkotinę medžiagą – kanapes (antžeminiais dalis) perdavė N. A..
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio l dalį, ir perkvalifikuoti jo padarytą veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį; atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal mamos V. K. laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, perduodant jį V. K. atsakomybei.
2.1. Apelianto teigimu, byloje egzistuoja pakankamas pagrindas teigti, kad jis su N. A. susitarė kartu pirkti narkotinių medžiagų, o ne įgijo narkotines medžiagas iš M. C., turėdamas tikslą jas išplatinti N. A., nes jis su N. A. buvo pažįstamas iš anksčiau, tai nėra atsitiktinis asmuo jo aplinkinių rate. Pats N. A. parodė, kad pažįsta jį nuo mokyklos laikų, jų abiejų pirminiai parodymai tuoj po sulaikymo sutapo ir rodo, kad susitarimas dėl abipusio pirkimo buvo. Pirminiai N. A. parodymai buvo, kad jis „parašė A. į ,,Snapchat“. Klausė, ar A. galėtų suveikti „žolės“. A. pasakė, kad gali padėti nusipirkti, nes ir jam pačiam reikia „žolės“; „važiuojant jie su A. kalbėjosi kiek galima įsigyti narkotinių medžiagų“. A., padavęs jam „žolę“ automobilyje, pasakė, kad po to jie pasidalins. Jis A. pinigų nedavė už tai, kad jis jam nupirktų „žolės“. Tokios aplinkybės pagrindžia, jog bendras susitarimas tarp jų yra labiau tikėtinas negu netikėtinas. Apeliantui nesuprantama, kodėl N. A. vėliau pradėjo neigti šio susitarimo faktą. Be to, teismas nepagrindė, kodėl rėmėsi pakeistais N. A. parodymais, o ne pirminiais, todėl buvo pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 2 dalis.
2.1.1. Apelianto teigimu, teismo argumentas, neva įrodantis jo kaltę, kad N. A. nebūtų galėjęs nusipirkti žolės be jo pagalbos, yra nepagrįstas, nes nemano, kad jis vienintelis sugebėjo nusipirkti „žolės“. Be to, mano, kad tai nėra pakankamas pagrindas jį nubausti pagal BK 260 straipsnio l dalį. Nupirkęs sau ir draugui „žolės“, padarė klaidą, nepagalvojo, kuo tai gali baigtis. Teismas akcentavo, jog nebuvo jų susitarimo bendrai vartoti, tačiau kasacinio teismo praktikoje bendras vartojimas tokio pobūdžio bylose neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Pagal kasacinio teismo praktiką, siekiant nustatyti, ar buvo bendras susitarimas pirkti narkotines medžiagas, turi būti bendrų bruožų susitarimas dėl konkrečios medžiagos įgijimo, konkretaus kiekio (šiuo atveju – 11 gramų), reikalingo visiems susitarime dalyvaujantiems asmenims (N. A. – 10 g, jam – 1 g), kiekvieno iš asmenų piniginio ar kitokio indėlio į siekiamos įsigyti ir vartoti ketinamos medžiagos įgijimą (N. A. – 100 Eur, jo – 10 Eur), įsigytas narkotines medžiagas vartojimui jie planavo pasidalinti, kai N. A. būtų jį parvežęs namo, nes jos buvo įvyniotos į bendrą folijos maišelį.
2.1.2. Nuteistojo A. K. nuomone, teismas, priskirdamas jo veiksmus pagal BK 260 straipsnį, netinkamai aiškino kitokio platinimo sąvoką, kad tai buvo „kitoks platinimas“, t. y. „neatlygintinas perdavimas kitiems asmenims“. Jo veikos negalima pavadinti nei „kitoks platinimas“, nei „neatlygintinas perdavimas“, nes N. A. ir jis (abu) mokėjo pinigus už „žolę“. Teismų praktikoje narkotinių ar psichotropinių medžiagų „kitokiu platinimu“ BK 260 straipsnio prasme laikoma narkotinių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, atsižvelgiant į narkotinių medžiagų perdavimo aplinkybes: perdavimas išmainant jas į kitus daiktus, perdavimas dovanojant, perdavimas apmokant skolą, perdavimas atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, taip pat perdavimas neatlygintinai duodant pavartoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015). Jo veiksmai neatitinka perdavimo BK 260 straipsnio 1 dalies prasme, nes nei neatlygintino perdavimo išmainant, nei dovanojant, nei duodant nemokamai pavartoti ar parūkyti, nebuvo ir teismas nenustatė, todėl teismo išvada, jog jis kitaip platino žolę N. A., yra teisiškai nepagrįsta. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnį kyla tik įrodžius, kad kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti. Teisme nebuvo įrodyta, kad jis turėjo tikslą platinti. Byloje esančiais įrodymais teismas konstatavo priešingai, kad jis (A. K.) neturėjo tikslo pasipelnyti. Tikslo platinti nebuvimą įrodo paties draugo siekis įgyti „žolės“, jis pats jam nei pirkti, nei vartoti nesiūlė. Buvo lygiai toks pats pirkėjas, kaip ir jis. Jokių kitų aplinkybių, rodančių tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, teismas nenustatė. Teismo išvada dėl narkotikų platinimo aiškiai prieštarauja teismų praktikai, kur pabrėžiama, jog platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018).
2.1.3. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, taip pat kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, apeliantas teigia, kad teismas netinkamai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 260 straipsnio l dalį, kadangi jis kanapių (antžeminių dalių) N. A. neplatino, priešingai, jie buvo sutarę dėl bendro jų pirkimo, dėl to jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.
2.2. Be to, nuteistasis A. K. atkreipia dėmesį, kad jis įgijęs 11 g kanapių (antžeminių dalių), o faktiškai – 1 gramą sau, 10 gramų N. A., yra nuteistas identiška bausme kaip ir narkotikų prekeivis.
2.2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime nurodyta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės Teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę. Neteisingos bausmės paskyrimas reikštų, kad yra pažeidžiama asmens teisė į teisingą teismą, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis bei konstitucinis teisinės valstybės principas. Teismo pareiga paskirti teisingą bausmę įtvirtinta ir BK 41 straipsnio l dalies 5 punkte, kuriame nurodyta, kad bausmė turi užtikrinti ir teisingumo principo įgyvendinimą.
2.2.2. Apeliantas pažymi, kad jis anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, aktyviai užsiima teisėtas pajamas generuojančia veikla, moka privalomus mokesčius valstybei. Žmogiškumo prasme, mano, kad nuosprendis nėra teisingas, nes neatitinka pamatuoto požiūrio į jauną žmogų, kaip į asmenį, kuris gali suklysti. Juk negalima nuneigti, kad kanapių vartojimui įtakos daro tai, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse požiūris į kanapes skiriasi. Be to, teismas neteisingai jį charakterizavo, kad jis nedirba, kadangi jis dirba pagal darbo sutartis (elektroninio sporto kontraktus), savarankiškai moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Elektroninis sportas (duomenys neskelbtini) taip, kaip ir breikas, krepšinis ar disko metimas ir pan., yra toks pat atsidavimo, laiko, įgūdžių, intensyvaus treniravosi reikalaujantis sportas, kuris generuoja teisėtas pajamas. Todėl, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, nuteistasis A. K. mano, kad teismas jam paskyrė neproporcingą ir iš esmės neteisingą bausmę.
2.3. Kadangi, nuteistojo A. K. nuomone, jo veika buvo neteisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jis teismui bylos nagrinėjimo metu pateikė prašymą (raštu) pakeisti kaltinimą ir perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, taip pat atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau nei bylos nagrinėjimo metu, nei nuosprendyje į šį prašymą nebuvo atsižvelgta, prašymas nebuvo išnagrinėtas. Mano, kad teisingam baudžiamajam procesui svarbu, kad visais atvejais proceso šalis būtų išklausyta, o dėl jos prašymų būtų priimti motyvuoti sprendimai. Kaltinamojo teisė pateikti prašymus numatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje. BPK 7 straipsnio 2 dalis numato, jog kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Kadangi jo minėtas prašymas bylos eigoje nebuvo išnagrinėtas, teismas padarė procesinį jo teisių pažeidimą.
2.3.1. Nuteistasis A. K. nurodo, kad BK 40 straipsnio l dalyje įtvirtinta galimybė atleisti asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Kadangi BK 259 straipsnio 2 dalimi uždraustas nusikaltimas yra nesunkus, o prašymas dėl laidavimo nebuvo išnagrinėtas pirmoje instancijoje, teismui, tenkinus prašymą perkvalifikuoti jo padarytą veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nuteistasis šiuo apeliaciniu skundu pakartotinai teikia prašymą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju paskiriant jo mamą V. K.. Apelianto įsitikinimu, mama turi galimybę jam daryti teigiamą įtaką, nes jie kartu gyvena, jų tarpusavio santykiai grindžiami glaudžiu ryšiu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba, žino, kad savo mamai rūpi labiau už viską pasaulyje, ir tai neabejotinai įpareigoja jį mamai. Pažymi, kad su mama artimai bendrauja, nuolat palaiko glaudų ryšį, mamos klauso ir jos patarimams nėra abejingas.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės N. A. ir jo gynėja advokatė A. Mačernytė teigia, kad apeliaciniu skundu A. K. siekia pabloginti jo (N. A.) padėtį, nes jokio išankstinio susitarimo, jog narkotikus reikės dalintis, nebuvo, A. K. atnešė ir padavė N. A. narkotikus, jis iš anksto nežinojo, kad A. K. juos pirks abiem.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo A. K. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės N. A. gynėja prašė nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. teigė, kad teismas netinkamai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 260 straipsnio l dalį, kadangi jis kanapių (antžeminių dalių) N. A. neplatino, priešingai, jie buvo sutarę dėl bendro jų pirkimo, abu mokėjo už jas ir būtų pasidaliję, dėl to jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Apelianto teigimu, N. A. buvo lygiai toks pats pirkėjas, kaip ir jis. Jokių kitų aplinkybių, rodančių tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, teismas nenustatė. Teismo išvada dėl narkotikų platinimo aiškiai prieštarauja teismų praktikai, kur pabrėžiama, jog platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018).
7.1. BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Tiek BK 259 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Tačiau BK 260 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas būtent su tikslo platinti tokias medžiagas turėjimu arba šių medžiagų pardavimu ar kitokiu platinimu. Todėl esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2011, 2K-131-719/2022, 2K-187-976/2023). Narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikoma ne tik psichotropinių ar narkotinių medžiagų pardavimas, bet ir kitoks jų platinimas: perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar paslaugas, duodant paskolą ir pan., taip pat ir neatlygintinai duodant jas vartoti kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-350/2009, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015, 2K-95-489/2018, 2K-131-719/2022).
7.2. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad pagal teismų praktiką, narkotinių medžiagų platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, šias medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-489/2018, 2K-251-1214/2024), tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Iš teisiamajame posėdyje duotų atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės N. A. parodymų nustatyta, kad jis per programėlę „Snapchat“ paklausė A. K., gal jis žino iš kur gauti narkotinės medžiagos, ir už poros minučių A. K. atrašė, kad „taip gal ir bus“, po to parašė, kad yra. Su A. K. susitiko, padavė jam 100 Eur, kartu nuvažiavo iki prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“. A. K. išėjo ir už 5 minučių parėjo bei padavė jam maišelį su žole, jis įsikišo ją į „trusikus“ ir pradėjo važiuoti link namų. Važiuojant (duomenys neskelbtini) g., sustabdė pareigūnai. N. A. parodė, kad užsisakė 10 g žolės, į A. K. kreipėsi, nes anksčiau buvo kalbėję apie žolę. Kad A. K. sau norėjo įsigyti narkotinės medžiagos, nežinojo. Kai pajuto, kad maišiuke yra du folijos lankstinukai, tiesiog pagalvojo, kad gal supakuoti po 5 g. A. K. ruošėsi paleisti prie jo namų ir būtų važiavęs savo keliais (t. 6, b. l. 166–167).
7.4. Kaip nustatyta iš aptartų atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės N. A. parodymų, jis tiesiog norėjo įsigyti narkotinės medžiagos, o A. K. surado asmenį, iš kurio narkotinių medžiagų buvo galima įsigyti, ir jų įgijo, kurias, grįžęs į automobilį, perdavė A. A., ir po to jie būtų išsiskyrę, jei nebūtų sustabdžiusi policija. Atkreiptinas dėmesys, kad N. A. ne tik nepatvirtino, kad tarp jų buvo bendras susitarimas įgytą narkotinę medžiagą suvartoti bendrai, tačiau iš N. A. parodymų nustatyta, kad jis net nežinojo, jog A. K. ketino narkotinės medžiagos įsigyti ir sau. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, N. A. apklausų metu net kelis kartus analogiškai parodė aplinkybę, kad jis su A. K. nesitarė, jog kartu rūkys „žolę“, jos kartu bendrai vartoti nesiruošė, bendrai žolės nepirko, o kiek A. K. nusipirko narkotinės medžiagos sau, jis nežinojo, nes jam A. K. tiesiog padėjo įsigyti narkotinės medžiagos, buvo padėjęs jos įsigyti ir anksčiau (t. 5, b. l. 88, 89, 96, 97).
7.5. Nagrinėjamu atveju ir paties nuteistojo A. K. teisiamajame posėdyje duoti parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad tarp jo ir N. A. buvo susitarimas bendrai vartoti nusipirktą narkotinę medžiagą (t. 6, b. l. 167–168). Iš A. K. parodymų analogiškai, kaip ir iš N. A. parodymų nustatyta, kad jam parašė N. A. ir paklausė, ar jis žino, iš kur nusipirkti žolės, t. y., kad N. A. tiesiog norėjo įsigyti narkotinės medžiagos ir ieškojo, kas galėtų jam padėti jos įsigyti. A. K. teigimu, jis ir pats norėjo įsigyti jos, todėl parašė M. C.. Susitikus su N. A., N. A. jam davė 100 Eur, jis pridėjo savo 10 Eur ir, susitikęs su M. C., jis iš jo nusipirko 11 g narkotinės medžiagos bei, sugrįžęs į automobilį, padavė visą įsigytą narkotinę medžiagą N. A.. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje A. K. ir pats parodė, kad jis tik galvojo, jog pasidalins narkotinę medžiagą prie N. A. namų, tačiau važiuojant juos sustabdė pareigūnai. Ir šiuo atveju A. K. parodymai dėl to, kad jis tik galvojo, jog pasidalins narkotinę medžiagą prie N. A. namų, iš esmės patvirtina N. A. parodymus, kad jis net nežinojo, jog A. K. įsigijo narkotinės medžiagos ir sau. Ir šiuo atveju nekyla abejonės dėl to, kad narkotinių medžiagų – kanapių – įgijo iš M. C. būtent A. K., šią aplinkybę patvirtino ir M. C. (t. 6, b. l. 167), ir jas perdavė N. A., nors narkotinę medžiagą pirko ir iš N. A. pinigų, tačiau nenustatyta, kad būtų buvęs susitarimas ją pirkti, juolab vartoti, bendrai, o A. K. tiesiog tuo pačiu pirkimu narkotinių medžiagų įsigijo ir sau.
7.6. Pažymėtina, kad psichotropinės ar narkotinės medžiagos gali būti platinamos tiek atlygintinai, tiek neatlygintinai, šiuo atveju esminę reikšmę turi medžiagų perleidimo kitam asmeniui faktas. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tai, kad asmuo perduodamas psichotropines ar narkotines medžiagas negauna materialinės naudos ar tai daro ne dėl savanaudiškų paskatų, nešalina baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2005, Nr. 2K-286/2006, Nr. 2K-180/2007, 2K-225/2008).
7.7. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant tiek į aptartus A. K., tiek ir į N. A. parodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kad būtent A. K. pirko narkotines medžiagas iš M. C., jis savarankiškai nusprendė papildomai ir savo reikmėms įsigyti narkotinės medžiagos už 10 Eur, kad tarp jų jokių bendrų susitarimų, išskyrus narkotinės medžiagos nupirkimą N. A., nebuvo, A. K. ir buvo būtinas tarpininkas narkotinės medžiagos įsigijimui, būtent jo N. A. ir prašė konkrečios pagalbos dėl narkotinės medžiagos – kanapių – įsigijimo, o A. K. ir buvo tas asmuo, kuris N. A. už jo pinigus jam tik įgijo kanapių ir jas jam perdavė, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir teisėtai įgytos narkotinės medžiagos perdavimą kitam asmeniui, t. y. šiuo atveju N. A., vertino kaip narkotinių medžiagų kitokį platinimą, todėl A. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
7.8. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nustatyti visi būtini BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir pirmosios instancijos teismas šią baudžiamojo įstatymo normą pritaikė tinkamai.
7.9. Kadangi apeliacinės instancijos teismo konstatuota, jog A. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o ji priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl A. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis).
Dėl paskirtos bausmės
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. mano, kad teismas jam paskyrė neproporcingą ir iš esmės neteisingą bausmę, nes jis anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, aktyviai užsiima teisėtas pajamas generuojančia veikla, dirba pagal darbo sutartis (elektroninio sporto kontraktus), savarankiškai moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Žmogiškumo prasme, mano, kad nuosprendis nėra teisingas, nes neatitinka pamatuoto požiūrio į jauną žmogų, kaip į asmenį, kuris gali suklysti. Teigia, kad kanapių vartojimui įtakos daro tai, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse požiūris į kanapes skiriasi.
8.1. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.
8.2. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
8.3. Pažymėtina, kad už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų. Šis nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs būtent į nuteistąjį A. K. charakterizuojančius duomenis, t. y. į tai, kad jis anksčiau neteistas, teisiamas pirmą kartą, nusikalto būdamas jauno amžiaus, jam nėra pradėta daugiau jokių naujų ikiteisminių tyrimų, viso proceso metu neneigė jam inkriminuojamų faktinių aplinkybių, pasižadėjo nebenusikalsti, kad yra registruotas Užimtumo tarnyboje, taip pat pasirašęs ir sutartį su (duomenys neskelbtini) klubu, kad narkotine medžiaga disponavo vieną kartą, ir nusikalstamą veiką vertindamas kaip atsitiktinio pobūdžio, kad jis neturėjo tikslo pasipelnyti iš šios medžiagos platinimo, padarė išvadą, jog visos šios aplinkybės lemia mažesnį A. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, palyginus su rūšiniu šių nusikalstamų veikų pavojingumu, bei sprendė, kad tai yra viena iš sąlygų išvadai dėl paskirtos bausmės neatitikimo teisingumo principui padaryti, ir A. K. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skyrė žymiai švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę (BK 48 straipsnis), pažymėtina, be intensyvios priežiūros, bei įpareigojimus, kuriais tiesiogiai siekiama sulaikyti A. K. nuo naujų nusikalstamų veikų, susijusių su psichiką veikiančių medžiagų disponavimu, darymo, todėl šiuo atveju nuteistajam A. K. dar labiau švelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę nėra visiškai jokio pagrindo.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
3. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei prašymas priteisti valstybei 162,50 Eur valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjos advokatės L. Rokanskienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. K. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
9.1. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).
9.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistojo A. K. gynybą apeliacinės instancijos teisme teismui buvo pateikta pavėluotai, t. y. 2024 m. lapkričio 29 d. – teisėjų kolegijai 2024 m. lapkričio 21 d. jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jų neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje pareikštas prašymas valstybės naudai priteisti 162,50 Eur už nuteistojo A. K. gynybą apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.
4. Byloje taip pat gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei prašymas priteisti valstybei 150 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių už gynėjos A. Mačernytės suteiktą antrinę teisinę pagalbą atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės N. A. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
10.1. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė nuteistasis A. K., šiuo nuosprendžiu N. A. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl jis, manydamas, kad apeliaciniu skundu A. K. siekia, jog būtų pabloginta jo padėtis, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo surašant jam atsiliepimą į nuteistojo A. K. apeliacinį skundą bei jo gynybą apeliacinės instancijos teisme.
10.2. Pažymėtina, kad šiuo atveju N. A., nesant jo arba prokuroro apeliacinio skundo, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka privalomas nebuvo, tačiau N. A., siekdamas apginti savo poziciją, pasinaudojo teise pateikti atsiliepimą į nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, jo poziciją turėjo teisę palaikyti bei palaikė gynėja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, o, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas, todėl šiuo atveju prašomos iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės N. A. priteisti valstybei išlaidos, susidariusios už gynėjos N. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliaciniame procese, nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti valstybei 162,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. K. palikti nenagrinėtą.
Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės N. A. valstybei 150 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.