Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Prano Kuconio ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo iš R. V. ) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo K. V. apeliacinis skundas atmestas.

Minėtu nuosprendžiu išteisintas R. V. , tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo K. V. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 24 d. automobilių stovėjimo aikštelėje, prie degalinės „Neste“, esančios Vilniuje, Rygos g. 2, automobilyje „Opel Omega“ (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurios nenustatytą dalį neatlygintinai išplatino R. P. ir R. S., o likusią dalį – 66,865 g – toliau laikė minėtame automobilyje iki tol, kol tą pačią dieną 22.30 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta pažeidžiant BPK 10 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to buvo suvaržytos jo teisės į gynybą ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Vilniaus apygardos teismas nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ nurodymo, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti teisminį tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar policijos darbuotojai R. R. , S. V., A. B. matė jį ir jo draugus rūkančius automobilyje, ar užuodė specifinį rūkalų kvapą, todėl, kasatoriaus nuomone, teisminį įrodymų tyrimą atliko neišsamiai. Be to, apeliaciniame skunde jis nurodė, kad liudytojai R. P. ir R. S. jį apkalbėjo dėl narkotikų platinimo bijodami policijos darbuotojų, nes jiems buvo daromas spaudimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atlikti įrodymų tyrimą, įvertino įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių. Šie padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 10 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neapklausdamas liudytojų R. R., S. V. , A. B. , R. P. , R. S. , neužtikrino galimybės nuteistajam įstatymų numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, todėl pažeidė BPK 10 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Taip pat jis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai atliko teisminį tardymą. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

Pagrįsdamas savo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai atliko teisminį tardymą, kasatorius nurodo vienintelį argumentą, jog teismas nenustatė, ar policijos darbuotojai R. R., S. V., A. B. matė jį, R. P. ir R. S. rūkančius automobilyje, ar užuodė bent vienas iš jų specifinį rūkalų kvapą. Iš tiesų byloje nėra duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai matė nuteistąjį ir liudytojus rūkančius automobilyje, kad užuodė surūkytų narkotinių medžiagų kvapą. Tačiau tai, ar yra nustatytos tokios aplinkybės, ar ne, reikšmės vertinant nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės buvimą K. V. veiksmuose neturi. K. V. nuteistas už tai, kad jis platino narkotines medžiagas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ir narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 232¹, 232², 232⁵, 232¹⁰ str.)“ 15 punkte išaiškinta, kad kitokiu platinimu laikomas psichotropinių ar narkotinių medžiagų ir pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, duodant paskolą ir pan. Kitokiu platinimu pripažįstami ir veiksmai, kai medžiagų turėtojas suleidžia jų dozę kitam asmeniui. Tai, kad narkotinės medžiagos buvo platinamos, pripažino ir pats nuteistasis, duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, paaiškindamas, kad jis kartu su savo draugais R. S. ir R. P. rūkė žolę. Liudytojai R. S. ir R. P. taip pat vienodai aiškino šią aplinkybę apie narkotinės medžiagos rūkymą automobilyje. Teisiamajame posėdyje šie liudytojai buvo išsamiai apklausti apie visas jiems žinomas aplinkybes ir jie patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Todėl visiškai nepagrįstas kasatoriaus teigimas, kad šie liudytojai apkalbėjo jį bijodami policijos pareigūnų, nes jiems buvo daromas spaudimas. Nors liudytojai – policijos pareigūnai R. R. , S. Vaičkus, A. B. – nedavė parodymų apie tai, kad jie matė, kaip K. V. ir kiti asmenys rūkė automobilyje ar užuodė specifinį narkotinių medžiagų kvapą, jų parodymai nepaneigia teismo nustatytos anksčiau minėtos aplinkybės apie narkotinių medžiagų platinimą. Taigi teisminio tyrimo metu buvo patikrinti duomenys apie tokiu būdu narkotinių medžiagų platinimo, K. V. davus neatlygintinai parūkyti narkotinės medžiagos kitiems asmenims, aplinkybes, šie duomenys gauti teisėtais būdais, todėl pagrįstai teismas jais rėmėsi pagrįsdamas K. V. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. V. gynėjos prašymas atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti jos nurodytus liudytojus buvo apsvarstytas ir pagrįstai atmestas, nurodant tokio sprendimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punktas). Šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų dėl išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo, tinkamai laikydamasis BPK 320 straipsnyje numatytų bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, šio teismo priimtas sprendimas atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo K. V. kasacinį skundą atmesti.