Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-8500-837/2020 pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys V. G. ir valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Akcentuoja, kad jam nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinomas visas testamento turinys. O net ir esant tokiam faktui, tai niekaip neįrodo fakto, kad pareiškėjas galėjo žinoti apie testatorės mirtį. Be to, testatorė iki pat mirties testamentą galėjo keisti, modifikuoti, teismas neatskleidė, kaip dažnai pareiškėjas privalėjo domėtis, ar testatorė yra gyva, ir siekti realizuoti savo paveldėjimo teises, ir ką nagrinėjamos bylos aspektu galėjo lemti faktas, ar asmuo žinojo apie galimą testamento faktą.

10. Pažymi, kad teismui byloje buvo pateikta visa paveldėjimo byla, iš kurios turinio matyti, kad pareiškėjui notaras jokia forma apie I. G. mirtį nepranešė. Teismas nepaneigė, jog pareiškėjo ir testatorės gyvenamoji vieta buvo skirtingos, šalių nesiejo giminystės ryšiai ir artimų tarpusavio santykių jos nepalaikė, dėl ko ir ši aplinkybė įtakojo, kad apeliantas negalėjo savalaikiai sužinoti apie testatorės mirtį. Atsižvelgus į tai, mano, kad tai turėjo būti pagrindu atnaujinti terminą priimti palikimą.

11. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo ir bylos dalyku nebuvo nuosavybės teisių atkūrimo proceso analizė ir pareiškėjo veikimo šiame santykyje tinkamumas ar netinkamumas, kadangi savo subjektines teises į paveldėjimą apeliantas kildina testamento pagrindu, o ne įgaliojimo ar kito juridinio dokumento pagrindu, todėl teismas atlikęs šių aplinkybių vertinimą iš dalies peržengė pareiškimo nagrinėjimo ribas ir pažeidė rungimosi principą santykyje su suinteresuotu asmeniu. Teismas šiuo aspektu nebuvo surinkęs visų duomenų, kad galėtų tiksliai vertinti ir žinoti, kaip šis procesas vyko ar buvo vykdomas, jeigu laikė, kad tai reikšminga ir analizuotina bylos aspektu. Teismas šiuo atžvilgiu vadovavosi išimtinai suinteresuoto asmens atstovo pateikta pozicija / nuomone, jog pareiškėjas turėjo velionei teikti ataskaitas ir visiškai nevertino pareiškėjo paaiškinimų, jog tokio pobūdžio bylų, kurias jis vedė tuo laikotarpiu, buvo itin daug, siekė šimtais, pats nuosavybės teisių atkūrimo procesas truko itin ilgą laikotarpį, todėl akivaizdu, kad kontrolė kiekvieno atvejo ir kiekvieno asmens sveikata ar būkle, kurio vardu veikiama, nėra sąžininga ir teisinga. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kokius nors savo veiksmus būtų atlikęs pažeidžiant velionės interesus ir kad ataskaitų (ne)teikimas tai būtų kaip nors įtakojęs. Todėl net jei ir buvo teismo minima aplinkybė, tai būtų formalumas, kuris nepaneigia asmens subjektyvios paveldėjimo teisės.

12. Nesutinka su teismo išvada, kad termino atstatymas neigiamai paveiktų jau per šį laiką susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą. Nurodo, kad byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad suinteresuotas asmuo būtų priėmęs žemės sklypą, į kurį pretenduoja apeliantas, per paveldėjimo santykius. Testatorės mirties dieną žemės sklypo natūra net nebuvo, o nuosavybės teisės atkurtos ir registruotos testatorės vardu tik 2017 m., kas paneigia teismo išvadas dėl sklypo faktinio valdymo. Suinteresuotam asmeniui tapo žinoma apie nepriimtą žemės sklypą iš paties pareiškėjo, byloje nebuvo pateikta jo valdymą patvirtinančių dokumentų. Akcentuoja, jog iki testatorės mirties už atkuriamą nuosavybę, kuri palikta testamento pagrindu apeliantui, testatorei buvo sumokėta. Tokiu būdu atmetus pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą priimti palikimą yra pažeisti turtiniai pareiškėjo interesai.

13. Taip pat nurodo, kad nuo to momento, kai 2019 m. liepos 22 d. sužinojo apie testatorės mirtį, buvo aktyvus – 2019 m. rugpjūčio 12 d. suteikė įgaliojimą V. K. vesti paveldėjimo bylą ir tvarkyti visus nuosavybės klausimus jo vardu, 2019 m. rugsėjo 5 d. buvo pateikta užklausa notarei Ž. B., kuri 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu pateikė informaciją ir tuomet buvo inicijuota byla teisme.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjo atskiruoju skundu, be to, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirojo skundo argumentus.

20. Byloje nustatyta, kad I. G. 2007 m. vasario 22 d. sudarė testamentą, notarinio registro Nr. JS-1150, kuriuo I. G. atkurtas nuosavybės teises į bet kokio dydžio ir bet kokios paskirties žemės sklypus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir perkeltus į Vilniaus apskritį pagal 2007 m. vasario 14 d. Panevėžio apskrities išvadą Nr. 291 Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, I. G. paliko pareiškėjui A. K.. Tą pačią dieną I. G. taip pat surašė įgaliojimą, notarinio registro Nr. JS 1149, kuriuo pareiškėją A. K. įgaliojo tvarkyti visus dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei įregistravimo, atlikti būtinus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Testatorė I. G. 2015 m. kovo 23 d. mirė. Pareiškimą dėl palikimo priėmimo 2015 m. birželio 19 d. palikimo atsiradimo vietos notarui padavė I. G. įstatyminis įpėdinis – sūnus V. G., kuriam 2015 m. liepos 7 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 2443, į mirusiosios I. G. turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), neišmokėtą kompensuojamosios senatvės pensiją, neišmokėtą kompensaciją už suteiktas protezavimo paslaugas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 45S-152 buvo atkurtos nuosavybės teisės į I. G. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 6,4245 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 30,0503 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Pareiškėjas A. K. į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo kreipėsi 2019 m. spalio 28 d., tokį savo prašymą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo su testatore nesiejo jokie giminystės ryšiai, todėl jis neturėjo galimybės savalaikiai sužinoti apie testatorės mirtį ir realizuoti paveldėjimo teisių iškart po testatorės mirties ir apie testatorės mirtį sužinojo tik 2019 m. liepos 22 d., renkant duomenis dėl atkurtų nuosavybės teisių į žemės sklypus testatorės vardu įregistravimo.

21. CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybė įpėdiniui kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu terminą pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi: pirma, nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; antra, konstatavęs, kad atitinkamos aplinkybės buvo, teismas turi vertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; trečia, teismas turi išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011). Klausimą, ar konkrečios termino palikimui priimti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar šios yra pagrindas jį pratęsti, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2006; 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010; kt.).

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teismų praktiką termino palikimui priimti pratęsimo (atnaujinimo) klausimu, taip pat įvertinęs pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktus duomenis, atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino apeliantui termino palikimui priimti, nes jo nurodytos aplinkybės neatitinka svarbioms priežastims keliamų kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu prašymas netenkintas, todėl jų visų nekartoja ir pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų atskirojo skundo argumentų.

23. Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepaneigė, jog apelianto ir testatorės gyvenamoji vieta buvo skirtingos, jų nesiejo giminystės ryšiai ir artimų tarpusavio santykių jos nepalaikė, ir nepagrįstai nelaikė šios aplinkybės svarbia, pateisinančia termino priimti palikimą praleidimą.

24. Atmesdamas šiuos argumentus kaip nepagrįstus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nebendravimas su palikėju bei nežinojimas apie atsiradusį palikimą savaime nepateisina įstatyme įtvirtinto reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą (CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalys). Palikimo sudėties nežinojimas teismų praktikoje taip pat nelaikomas svarbia priežastimi, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas praleistas terminas palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011).

25. Palikimo priėmimo terminai įstatymų leidėjo nustatyti, be kita ko, siekiant užtikrinti teisinį apibrėžtumą ir teisinių santykių stabilumą. Šių principų požiūriu būtų nepateisinama situacija, jei įpėdiniui terminas priimti palikimą būtų atnaujinamas praėjus itin ilgam laiko tarpui nuo palikimo atsiradimo, remiantis vien tuo, kad įpėdinis nežinojo apie palikėjo mirtį, nors tokį nežinojimą sąlygojo išimtinai paties įpėdinio elgesys. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų egzistavusios objektyvios kliūtys apeliantui pasidomėti testatorės likimu per 4 metų laikotarpį, tokių aplinkybių nenurodo ir pats apeliantas (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Atskirąjame skunde nurodoma, jog šiuo atveju testamentas buvo sudarytas apeliantui nupirkus iš I. G. teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Iš apelianto atstovo teismo posėdyje nurodytų aplinkybių, atskirojo skundo argumentų darytina išvada, kad tokio pobūdžio veikla yra jo įprastinė ūkinė-komercinė veikla, tokio pobūdžio bylų tuo laikotarpiu buvo itin daug, siekė šimtais, todėl jam, kaip profesionaliam verslininkui, pelno siekiančiam asmeniui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Būtent apelianto veiklos pobūdis lėmė jo pareigą domėtis testatorės gyvenimu, tam pasitelkti tokius žmogiškuosius ir kitus išteklius, kad sugebėtų tinkamai ir laiku suvaldyti, administruoti visus su vykdoma veikla susijusius procesus, kad nepraleistų įstatymais reglamentuotų procesinių terminų juridiškai reikšmingiems veiksmams atlikti. Ūkinės-komercinės veiklos organizavimas (taip pat ir duomenų, susijusių su vykdoma veikla, surinkimas) yra subjektyvi ir nuo apelianto valios bei atitinkamų sprendimų priklausanti aplinkybė. Todėl pripažintina, jog apeliantas šiuo atveju subjektyviai pasirinko, kaip elgtis dėl I. G. testamento, o nepagrįstas delsimas pareikšti pareiškimą dėl palikimo priėmimo palikimo atsiradimo vietos notarui laikytinas neapdairiu ir nerūpestingu paties apelianto elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiam apeliantui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vertinant apelianto elgesį, negalima konstatuoti, jog jis buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nes be svarbių priežasčių nepriėmė palikimo per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą trejų mėnesių terminą.

26. CK 5.33 straipsnyje įtvirtinto testamento paskelbimo instituto esmė yra ta, jog palikimo atsiradimo vietos notaras, sužinojęs apie testatoriaus mirtį, privalo paskirti testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešti visiems žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta notaro, paskelbusio testamentą, pareiga imtis priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma greičiau pranešti jiems apie testamento turinį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks teisinis reglamentavimas leidžia manyti, kad įstatymų leidėjas numatė, jog galimos situacijos, kai asmuo gali nežinoti nei apie jam atsiradusią subjektinę teisę paveldėti, nei apie galimą palikimo sudėtį. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas testamento paskelbimo procedūrą ir notaro pareigą nustatyti visus įpėdinius bei pranešti jiems apie testamento turinį, tokiu reglamentavimu siekė užtikrinti, jog būtų įgyvendinta tikroji testatoriaus valia ir po jo mirties turtas atitektų ne įpėdiniams pagal įstatymą, o testamente nurodytiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014).

27. Atskirąjame skunde nurodoma, kad palikimo atsiradimo vietos notaras apie I. G. mirtį apeliantui jokia forma nepranešė, kas vertintina kaip esminis pagrindas, pateisinantis termino priimti palikimą praleidimą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju sprendžiant šią bylą minėta aplinkybė neturi lemiamos reikšmės. Apeliantas iš esmės neneigia, kad jam buvo žinomas tiek pats testamento sudarymo faktas, tiek bent dalis testamento turinio. Kaip minėta, pats apeliantas buvo atsakingas už duomenų, susijusių su vykdoma veikla, surinkimą, todėl nuo apelianto valios bei atitinkamų sprendimų priėmimo taip pat priklausė apelianto savalaikis sužinojimas apie atsiradusią subjektinę teisę paveldėti (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Todėl šiuo atveju aplinkybė, kad palikimo atsiradimo vietos notaras neįvykdė CK 5.33 straipsnyje jam numatytos pareigos, savaime nepašalina paties apelianto atsakomybės dėl netinkamo vykdomos ūkinės-komercinės veiklos organizavimo.

28. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad teismai turi ieškoti pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisingo teisėtų interesų balanso, kuris nustatomas atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, naudojimosi turtu interesus, atsižvelgiant į tai, kiek nepriėmus palikimo nukentėjo pareiškėjo turtiniai ir kiti interesai (pvz., priimti palikimą jam svarbu dėl to, kad neturi pragyvenimo šaltinio, neteko išlaikymo, kitų materialinių priežasčių), kiek atnaujinus terminą palikimui priimti būtų paveikti asmenų, priėmusių palikimą, interesai (ar tai nesukeltų kitų asmenų turtinės padėties akivaizdaus pablogėjimo ar kitų neigiamų padarinių), ar asmens, praleidusio terminą, interesai yra pakankama priežastis nepaisyti civilinių santykių stabilumo. Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, ar teisingas pareiškėjo, prašančio atnaujinti praleistą terminą, ir asmenų, kurių teises bei pareigas paveiktų toks atnaujinimas, teisėtų interesų balansas lemia būtinybę atnaujinti praleistą terminą, ar priešingai, jo neatnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017).

29. Nagrinėjamu atveju apeliantas akcentuoja, jog iki testatorės mirties už atkuriamą nuosavybę, kuri palikta testamento pagrindu apeliantui, testatorei buvo sumokėta, tokiu būdu atmetus apelianto prašymą atnaujinti terminą priimti palikimą yra pažeisti turtiniai apelianto interesai, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti apeliantas nepateikė jokių įrodymų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Esant nurodytoms aplinkybės, atsižvelgus į tai, kad apeliantas ilgą laiką nesiėmė aktyvių veiksmų palikimui priimti, nesant tinkamai nustatytų ir įrodytų svarbių termino praleidimo aplinkybių, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad teisingas apelianto ir suinteresuoto asmens, palikimo atsiradimo vietos notarui taip pat pateikusio prašymą išduoti papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą motinos I. G. vardu atkurtam žemės sklypui, teisėtų interesų balansas lemia būtinybę atnaujinti praleistą terminą.

30. Atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo veikimo pagal įgaliojimą nuosavybės teisių atkūrimo procese (ne)tinkamumą, nepagrįstai buvo aktyvus ir galimai viršijo savo veikimo ribas, nesilaikant nešališkumo ir objektyvumo kriterijų, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Skundžiamos nutarties motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įgaliojimo pagrindu susiklosčiusius apelianto ir testatorės teisinius santykius tyrė ir vertino tik tiek, kiek tai buvo reikšminga sprendžiant dėl apelianto pareikšto prašymo ir nurodytų konkrečių termino palikimui priimti praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant, ar apeliantas dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad apeliantas apie testatorės mirtį 2015 m. kovo 23 d. turėjo sužinoti vykdydamas ir savo, kaip įgaliotinio, pareigas, kadangi pasibaigus įgaliojimo terminui 2017 m. vasario 22 d., apeliantas turėjo pareigą atsiskaityti įgaliotojai apie įgaliojimo įvykdymą. Jokių įrodymų, išskyrus paties apelianto teiginius, leidžiančių suabejoti tokios išvados pagrįstumu, apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

31. Atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias termino palikimui priimti atnaujinimą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Dėl nurodytų motyvų atskirąjame skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 339 straipsnis).

32. Kiti neaptarti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

33. Atskirojo skundo netenkinus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o suinteresuotam asmeniui V. G. pripažintina teisė į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi suinteresuotas asmuo V. G. pateikė tik 2020 m. lapkričio 9 d. sąskaitą-faktūrą už advokato teisines paslaugas Nr. 128 rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą, 400 Eur sumai, tačiau nepateikė jos apmokėjimą patvirtinančių įrodymų (pateiktas 2020 m. lapkričio 9 d. mokėjimo nurodymas Nr. 10 už teisines paslaugas byloje Nr. e2-5501-281/2020, 300 Eur sumai), t. .y nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 400 Eur bylinėjimosi išlaidos faktiškai buvo patirtos, todėl šios išlaidos iš apelianto nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.