- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-11
- Bylos Nr.
- e2-190-912/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00167-2024-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Venckus
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. O. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos valstybei, prašydama teismo atlyginti žalą, priteisiant jai 4 965 000 Eur turtinės žalos ir 250 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad žala atsirado dėl neteisėtų ir nusikalstamų teisėjų ir teismų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą dėl jos mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Ieškovei žalą padarė Kauno apygardos teismo teisėja L. Ž., priėmusi 2023 m. rugsėjo 27 d. teismo sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos J. M., D. M. ir A. U., priėmusios 2024 m. vasario 1 d. nutartį. Labai didelė žala atsirado dėl to, kad nuo 1991 m. spalio 28 d. negrąžinta mirusio tėvo žemė, o teisėjai vienas paskui kitą visose bylose dėl žalos atlyginimo bei tėvo žemės grąžinimo meluoja, kad į tėvo žemę atkurtos nuosavybės teisės J. V. M. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52-11965. Visi ieškiniai yra atmesti neteisėtais teisėjų veiksmais. Ieškovės nuomone, teisėjai privalo konkrečiai ir aiškiai teismo sprendime nurodyti, kaip gali neatsirasti žala, kai neginčijamai nustatyta, kad tėvo žemė negrąžinta ir už žemę neatlyginta. Neapsvarstę prašymo grąžinti žemę, valdžios pareigūnai apgaulės būdu kaip bevardę valstybei priklausančią tėvo 15 ha žemę įtraukė į bendrą valstybei priklausančios 315,76 ha žemės plotą ir 2001 m. birželio 18 d. valstybinės žemės panaudos sutartimi perdavė naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Kai tėvo žemė buvo užgrobta ir valstybės įmonėje Registrų centre įregistruota kaip valstybės nuosavybė, Kauno apskrities viršininko administracija priėmė 2006 m. spalio 26 d. sprendimą, nurodė, kad į J. V. M. tenkančią 14,97 ha žemės, 0,03 ha miško atkuriamos nuosavybės teisės, nurodyta žemės vertė 18 585 litų. Teismo sprendime privalo būti nurodyta, kodėl teisėjai meluoja, kad nurodytas sprendimas yra teisėtas aktas, kai iš tikrųjų tai yra niekinis, nusikalstamas apgaulės aktas, kuriuo įteisintas tėvo žemės užgrobimas. Vykdant teisingumą, teismo sprendimuose privalėjo būti išaiškintos nurodytos aplinkybės, bet nė viename teismo sprendime to nepadaryta. Teisėjai padarė neteisėtus veiksmus, visose bylose melagingai tvirtindami, kad į tėvo žemę visa apimtimi atkurtos nuosavybės teisės J. V. M. 2006 m. spalio 26 d. sprendimu.
Žemesnės instancijos teismas
3. Paskutinėje byloje dėl žalos atlyginimo priimtas Kauno apygardos teismo teisėjos L. Ž. 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimas (civilinė byla Nr. e2-1032-587/2023) ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų J. M., D. M. ir A. U. 2024 m. vasario 1 d. nutartis (civilinė byla Nr. e2A-45-370/2024). Nurodytoje byloje teisėjos padarė neteisėtus veiksmus, meluodamos, kad žalos nepadaryta, kad broliui atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę. Teisėjos tyčia slepia žemės užgrobimą.
4. Žemės kainos visiems žinomos, viešai skelbiamos spaudoje ir internete. Ginčo vietovėje žemės kainos yra dar didesnės, negu nurodoma 3 000 Eur / a (,,Aruodas“ skelbimai: (duomenys neskelbtini) – vieno aro kaina 4 789 Eur, (duomenys neskelbtini) – 6 949 Eur, (duomenys neskelbtini) – 4 861 Eur). Ieškovė tėvo žemės vertę vertina 4 500 000 Eur. Žeme ieškovė negalėjo naudotis, negavo mažiausiai 1 000 Eur/ha per sezoną. Nuo 1992 metų praėjo 31 sezonai. Dėl to negautos pajamos yra 465 000 Eur. Bendra turtinės žala yra 4 965 000 Eur. Neturtinę žalą ieškovė įvertino 250 000 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iš esmės nurodo tokias pačias faktines aplinkybes, kaip ir Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimu išnagrinėtoje bei Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 1 d. nutartimi peržiūrėtoje civilinėje byloje (pirmosios instancijos teismo civilinė byla Nr. e2-1032-587/2023; apeliacinės instancijos teismo civilinė byla Nr. e2A-45-370/2024). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad visos ieškovės keliamos bylos yra susijusios su, jos manymu, neteisėtai vykdytu nuosavybės teisių atkūrimu. Ieškinio dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas – taip pat iš esmės tapatus. Ieškinio faktinis pagrindas visose bylose yra žemės nesugrąžinimo aplinkybės, nors tai jau ištirta ir išnagrinėta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie yra įgiję res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią.
7. Išnagrinėtos bylos, kuriose ieškovė ir jos brolis ginčijo nuosavybės teisių atkūrimo proceso į jų tėvo žemę teisėtumą. Teismai procesiniuose sprendimuose akcentavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į ieškovės ir jos brolio tėvo žemę yra užbaigta ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta teisėta.
8. Taip pat išnagrinėtos civilinės bylos, kuriose ieškovė ir jos brolis įrodinėjo administracinių teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus, priimant atitinkamus sprendimus Vilniaus apygardos teismo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010. Teismai atmetė ieškinius dėl žalos, kildintos iš administracinių teismų (teisėjų) veiksmų, atlyginimo iš valstybės, konstatavę, kad administracinėse bylose nebuvo padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų (Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
9. Teismai taip pat yra vertinę prokurorų veiksmus, atsisakant pradėti ikiteisminius tyrimus dėl ieškovės tėvo žemės užgrobimo, taip pat teismų (teisėjų) veiksmus, priimant procesinius sprendimus, kuriais ieškovės ir (ar) jos brolio reikalavimai dėl žalos, kildintos iš prokurorų ir (ar) teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, atmesti arba ieškinius dėl šių reikalavimų atsisakyta priimti (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2840-656/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-532-567/2022, Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-911-259/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-100-910/2022).
10. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ieškovės nurodytoje byloje bylos šalys yra tos pačios. Abiejose bylose ieškovė prašo teismo priteisti turtinės žalos ir neturtinės žalos atlyginimą, turtinės žalos dydį grindžia mirusio tėvo žemės verte bei negautomis pajamomis, o neturtinę žalą – išgyvenimais dėl užgrobtos žemės, nes nė pagal vieną jos skundą neatliktas ikiteisminis tyrimas – visi skundai atmesti, o prokurorai ir teisėjai slepia įvykdytą nusikaltimą – žemės užgrobimą. Abiejose bylose ieškovė nurodė tą patį materialinį teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, kuriose reglamentuota valstybės atsakomybė. Taigi, gynybos būdas abiejose bylose identiškas. Naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjimo dalykas jau išnagrinėtoje byloje.
Šalies argumentai
11. Ieškovei jau ne viename civiliniame procese paaiškinta, kad tik formalus nepritarimas teismo vertinimui nėra pagrindas nustatytas aplinkybes įvertinti kitaip. Ieškovė ieškiniais iš esmės siekia, kad būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės ir teisiniai santykiai, negu buvo nustatyti prieš tai išnagrinėtose bylose, neįrodinėja motyvų neteisingumo ir nepaneigia anksčiau teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisingumas jau buvo įvertintas administracinių teismų.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nusprendė ieškovės ieškinį atsisakyti priimti kaip tapatų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), taip pat akcentavo, kad jau ieškinio priėmimo stadijoje akivaizdu, jog neįmanoma nagrinėti ir patenkinti ieškinio, teismo sprendimas dėl ieškovės reikalavimų teisinių pasekmių nesukels. Tai reiškia, kad ieškovės aiškiai neįvardinti atsakovo veiksmai negali būti ginčo objektas, todėl teismas ieškinį atsisakė priimti ir kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
13. Ieškovė A. O. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės –ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
13.1. Teismo išvados dėl to, kad ieškovės ieškinys nenagrinėtinas teisme prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kuriais vadovautis teismą įpareigoja įstatymas.
13.2. Teismas nepagrįstai teigia, kad ieškiniai, pareikšti CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, negali būti nagrinėjami teisme, ir dėl to paties dalyko bei pagrindo jau yra priimtas teismo sprendimas. Įstatymas įpareigoja teismą dar kartą patikrinti teisėjų veiksmų teisėtumą, jeigu dėl teisėjų neteisėtų veiksmų ieškovui atsirado žala.
13.3. Ieškinyje nurodytoje civilinėje byloje teisėjos nepagrįstai nurodė, kad ieškovės broliui jau yra atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo žemę. Teisėjos turėjo būti informuotos apie tai, kad į tėvo žemę brolis niekada neįgijo teisių, negalėjo žeme naudotis, jos valdyti ir ja disponuoti. Teisėjos tyčia slepia tėvo žemės užgrobimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
16. Atskirajame skunde keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo atsisakius priimti ieškovės ieškinį kaip tapatų ir kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 ir 1 punktai).
Dėl atskirojo skundo argumentų
17. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais.
18. Teismas, priimdamas ieškinio pareiškimą, nustato procesinio teisinio pobūdžio faktus, taip pat ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar tinkamai ją įgyvendina. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.
19. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką pirmiau nurodytos proceso teisės normos taikymo klausimu, yra išaiškinęs, kad šia norma įstatymų leidėjas apsaugo, jog dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011). Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013).
20. Įsitikinimui, ar yra CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, įprastai nepakanka nustatyti atskirų ieškinių elementų lingvistinių formuluočių tapatumo. Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis pagrindas. Sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje; vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas jau išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais, taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją. Pripažįstant bylas tapačiomis, turi būti nustatyti visi bylų tapatumo požymiai, o nesant bent vieno aukščiau nurodyto požymio, nėra pagrindo konstatuoti, jog bylos tapačios bei atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
21. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apskųstos nutarties argumentais bei ieškinio reikalavimais, patikrinęs duomenis LITEKO duomenų bazėje, turi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės pareikštas ieškinys tapatus jau išnagrinėtose kitose civilinėse bylose pareikštiems ieškiniams. Ieškovė prašo atlyginti žalą remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 ir 6.272 straipsniais, t. y. prašo iš valstybės priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nurodydama, jog žala kilo dėl teisėjų neteisėtų veiksmų. Analogiški reikalavimai buvo nagrinėjami Kauno apygardos teisme, kuris 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir nurodė, kad nagrinėjant bylą ieškovės ieškinyje faktiniu pagrindu nurodomuose teismų procesiniuose sprendimuose (Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023) nenustatyta teismų ir teisėjų atliktų veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, ar teismo klaidų (neteisėtų veiksmų). Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė, kad teismų priimti procesiniai sprendimai yra akivaizdžiai neteisėti, savavališki, priimti ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
22. Taigi, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad ieškovė naujai pateiktame ieškinyje iš esmės nurodo tokias pačias faktines aplinkybes, kaip ir Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimu išnagrinėtoje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 1 d. nutartimi peržiūrėtoje civilinėje byloje (pirmosios instancijos teismo civilinė byla Nr. e2-1032-587/2023, apeliacinės instancijos teismo civilinė byla Nr. e2A-45-370/2024).
23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos teismuose išnagrinėta daug bylų, kuriose konstatuota, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į ieškovės ir jos brolio tėvo žemę užbaigta ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta teisėta (pavyzdžiui, Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012; Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013, 2014 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-10520-473/2014, 2014 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2943-422/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. A-585-261/2015). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad teismuose išnagrinėtos civilinės bylos, kuriose ieškovė ir (ar) jos brolis įrodinėjo administracinių teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus, priimant atitinkamus sprendimus Vilniaus apygardos teismo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010. Teismai atmetė ieškinius dėl žalos, kildintos iš administracinių teismų (teisėjų) veiksmų, atlyginimo iš valstybės, konstatavę, kad administracinėse bylose nepadaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1491-173/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126-464/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557-313/2015).
24. Išanalizavus ieškovės ieškinio argumentus bei susipažinus su aukščiau nurodytų teismų procesinių sprendimų argumentais bei tirtomis aplinkybėmis, yra pagrindas daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog yra CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, rėmėsi ne lingvistiniais ieškinio reikalavimų formuluočių tapatumais, bet pagrįstai nusprendė, kad sutampa bylų šalys, ieškinių dalykas ir faktinis pagrindas. Taip pat teismas pagrįstai nusprendė, kad sutampa materialusis santykis, t. y. tiek teisminio nagrinėjimo objektas, tiek ir gynybos būdas.
25. Minėta, kad naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas jau išnagrinėtoje byloje. Apeliantė ieškinyje naujų faktų nenurodė, todėl vertintina, kad ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, bet papildytais ar patikslintais faktais, taip pat reiškia, kad pareikštas tapatus ieškinys. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog apeliantė pareiškė tapatų reikalavimą.
26. Apeliantė nesutiko ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kurioje buvo nurodyta, kad ieškinį atsisakytina priimti nagrinėti taip pat ir kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
27. Svarbu atkreipti dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teisės kreiptis į teismą ribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 32 punktas).
28. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 35 punktas).
29. CPK 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją; šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 13 punktas). Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018, 24 punktas).
30. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad jau ieškinio priėmimo stadijoje akivaizdu, jog neįmanoma nagrinėti ir patenkinti ieškinio reikalavimo, o teismo sprendimas dėl ieškovės reikalavimų nesukels teisinių padarinių; tai reiškia, kad ieškovės aiškiai neįvardinti atsakovo veiksmai negali būti ginčo objektu, todėl ieškinį atsisakytina priimti nagrinėti ir kaip nenagrinėtiną teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta.
31. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
32. Apeliantė ieškinyje išreiškia nepasitenkinimą teisėjų priimtais procesiniais sprendimais ir taip siekia dar kartą patikrinti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, pasinaudojus įstatyme įvirtinta apskundimo tvarka, tikrina aukštesnės instancijos teismai. Savo teise apskųsti teismų priimtus procesinius sprendimu apeliantė pasinaudojo, todėl jų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas jau yra atliktas.
33. Teismuose išnagrinėtos bylos, kuriose apeliantė ir jos brolis ginčijo nuosavybės teisių atkūrimo proceso į tėvo žemę teisėtumą (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012; Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013; Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-10520-473/2014; Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2943-422/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartis byloje Nr. A-585-261/2015 ir kt.). Procesiniuose sprendimuose teismai akcentavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į tėvo žemę yra užbaigta ir įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinta teisėta.
34. Teikdama ieškinį apeliantė nenurodo kitų konkrečių neteisėtų veiksmų, todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį pagrįstai atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme ir kaip nesukeliantį teisinių pasekmių.
35. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų panaikinti apskųstos nutarties, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.