- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-27
- Bylos Nr.
- e2-1032-587/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00583-2023-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Žemaitienė
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
dalyvaujant ieškovei A. O. M., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui R. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovė ieškiniu bei patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 4 950 000 Eur turtinės žalos ir 260 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškinyje, patikslintame ieškinyje nurodė bei paaiškino, kad jai atsirado labai didelė žala dėl neteisėtų bei nusikalstamų teisėjų ir teismo veiksmų, nagrinėjant jos civilinę bylą dėl jos mirusio tėvo M. M. 15 ha žemės išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Žemė (duomenys neskelbtini) išlikusi neužstatyta. Nebuvo ir nėra jokių kliūčių žemę grąžinti. Remdamasi Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalimi, 3 dalimi, pareiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
3. Bylą išnagrinėjo ir veiksmus, dėl kurių jai atsirado žala padarė Vilniaus miesto apylinkės teismas ir to teismo teisėja G. Ž., priėmusi 2023 m. vasario 13 d. teismo sprendimą byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo teisėjai K. L., A. P. ir A. V., priėmę 2023 m. balandžio 18 d. teismo nutartį byloje Nr. e2A-944-852/2023. Šie teisėjai patys įrodė, kad jos tėvo žemę valstybė valdo neteisėtai, nebūdama tos žemės savininke, tačiau tyčia pažeisdami Civilinio kodekso 4.95 straipsnį, neišreikalavo M. M. žemės iš svetimo neteisėto valstybės valdymo. Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovei įrodžius, kad valstybė nėra M. M. žemės savininkė, kad nėra teisės pagrindo valstybei tapti M. M. žemės savininke, ir kad M. M. žemės nuosavybės teisės neįregistruotos viešame registre, sąžiningai vykdydami įstatymo reikalavimus, teisėjai privalėjo priimti teismo sprendimą išreikalauti M. M. žemę iš neteisėto valstybės valdymo.
4. Teisėjai ir teismas nustatė, kad į M. M. žemę yra atkurtos nuosavybės teisės jos broliui J. V. M. Kadangi nustatyta, kad nuosavybės teises į M. M. žemę turi jos brolis, absurdiška tvirtinti, kad į tą pačią žemę gali turėti nuosavybės teises valstybė. Neturėdama nuosavybės teisių į M. M. žemę, valstybė šią žemę valdo neteisėtai. Teisėjai padarė neteisėtus veiksmus, netaikydami Civilinio kodekso 4.95 straipsnio ir neišreikalaudami M. M. žemės iš svetimo neteisėto valstybės valdymo. Ji įrodė, kad tėvo žemė valdžios pareigūnų nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta. Pateikė neginčijamus dokumentinius įrodymus – Registrų centro pažymas ir 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. P 52/ 2001 – 0009. Nagrinėdami daikto išreikalavimo bylą, teisėjai padarė neteisėtus (jos nuomone nusikalstamus veiksmus), nes tyčia nesirėmė šiais įrodymais ir nepateikė argumentų, kodėl šie svarbūs įrodymai turi būti atmesti.
5. Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai, neapsvarstę 1991 m. spalio 28 d. paduoto prašymo grąžinti M. M. žemę, savavališkai, būk tai kaip valstybei priklausančią bevardę žemę, apgaulės būdu įtraukė M. M. 15 ha žemę į valstybinės žemės 215,76 ha plotą ir 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. P 52/ 2001- 0009 perdavė šią žemę neterminuotai naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Šiais veiksmais buvo įvykdytas nusikaltimas – užgrobta jos tėvo žemė. Kadangi M. M. žemė Registrų centre buvo įregistruota kaip bevardė valstybinė žemė, todėl Registrų centras jai išdavė pažymą, kad jos tėvas M. M. jokios žemės neturėjo ir neturi. Teismui Registrų centras išdavė pažymą, kad M. M. žemės nuosavybės teisės neįregistruotos kaip valstybės nuosavybė. Užgrobtos M. M. žemės valstybės valdžios pareigūnai negalėjo įregistruoti kaip valstybės nuosavybę. Apie įvykdytą nusikaltimą – M. M. žemės užgrobimą, teismas privalėjo pranešti prokurorui.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teisėjai padarė neteisėtus veiksmus, nes žinodami, kad valdžios pareigūnai, tyčia nevykdydami 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1379, užgrobė M. M. žemę, apgaulės būdu ją įtraukę į valstybinės žemės plotą, vis tiek jų priimtuose teismo procesiniuose sprendimuose melagingai tvirtina, kad valstybė teisėtai valdo M. M. žemę.
7. Nuosavybės teisės į žemę gali būti atstatytos tik grąžinant žemę natūra arba ekvivalentine natūra. Kitokių būdų atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į žemę nėra, nes žemės savininkas turi teises žemę valdyti, žeme naudotis bei žeme disponuoti. Negrąžinus žemės, šių nuosavybės teisių neįmanoma įgyvendinti. Išperkant žemę, savininkas ne įgyja nuosavybės teises į žemę, bet gavęs atlyginimą už išperkamą žemę, turėtų nuosavybės teisių netenka. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 yra niekinis nusikalstamas apgaulės aktas, įteisinantis M. M. žemės užgrobimą. Apie šio akto priėmimą teismas privalo pranešti prokurorui. Nėra teisės pagrindo M. M. žemę išpirkti, nes 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje nustatyta, kad išpirkta gali būti tik ta žemė, kurios neįmanoma grąžinti – žemė užimta aerodromų, kelių ir pan. Jokių kliūčių grąžinti M. M. žemę nebuvo ir nėra.
8. Dėl to, jog daikto išreikalavimo byloje teisėjai tvirtina, kad nuosavybės teisės į M. M. žemę yra atkurtos jos broliui, tai pats teismas pripažįsta, kad valstybė neteisėtai valdo M. M. žemę, nes atkūrus nuosavybės teises jos broliui, valstybė neturi teisės valdyti broliui nuosavybės teisėmis priklausančios žemės. Absurdiška tvirtinti, kad tą pačią M. M. žemę turi teisę valdyti jos brolis ir valstybė. Tvirtindamas, kad atkurtas nuosavybės teises į M. M. žemę turi jos brolis, teismas pats paneigia valstybės teisėto valdymo prezumpciją.
9. Teisėjų neteisėti veiksmai, dėl kurių jie yra kalti, pasireiškė tuo, kad valdžios pareigūnų užgrobtą M. M. žemę, į kurią iki šiol neatstatytos nuosavybės teisės, nes žemė negrąžinta, teisėjai pripažino valstybės teisėtai valdoma valstybei priklausančia žeme. Būtent tokius neteisėtus teisėjų veiksmus nurodo ieškinyje. Be to, daikto išreikalavimo byloje yra įrodymai (jos apeliacinis skundas, atsakovų atsiliepimai ir kt.) apie ieškovės nurodytus neteistus teisėjų veiksmus.
10. Turtinę žalą sudaro žemės vertė ir negautos pajamos naudojantis žeme. Žemės kainą apskaičiavo remdamasi viešai skelbiamomis toje vietovėje parduodamos žemės kainomis. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio aš rėmėsi Civilio kodekso 6.250 straipsnyje nurodytu pagrindu – dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu ir kita. Teismui negalėtų kilti abejonių, kad per trisdešimt metų negalint pasiekti teisingumo dėl M. M. žemės grąžinimo, visa šeima – mama, brolis ir ji, nepatyrė dvasinių pergyvenimų ir dvasinio sukrėtimo. Dvasiniai pergyvenimai žymiai prisidėjo prie mano sveikatos pablogėjimo.
11. Priežastinis ryšys yra tiesioginis. Akivaizdu, kad dėl to, jog teisėjai nagrinėdami bylą padarė neteisėtus veiksmus ir dėl to neišreikalavo M. M. žemės iš neteisėto valstybės valdymo, atsirado nurodyto dydžio žala.
12. Teisės į M. M. žemę iki šiol neįgyvendintos, nes įrodyta, kad M. M. žemė 2001 m. birželio 18 d. Valstybinės žemės panaudos sutartimi buvo užgrobta, apgaulės būdu įtraukiant M. M. žemę kaip bevardę į valstybinės žemės 205,78 ha plotą. Kad M. M. žemė įtraukta į šį plotą, atsakovai neginčija.
13. Kad ji turi nuosavybės teises į tėvo žemę, įrodo 1991 m. spalio 28 d. brolio paduotas prašymas grąžinti M. M. žemę. Brolis nurodė, kad į M. M. žemę nuosavybės teises turi ne tik jis, bet ir jų mama, ir ji, jo sesuo. Jeigu nuosavybės teisės į tėvo žemę būtų atstatytos ir žemė brolio vardu būtų grąžinta, jų nuosavybės teisės nebūtų pažeistos, nes žemę paveldėtojai valdytų kartu.
14. Ta aplinkybė, kad dėl M. M. žemės grąžinimo mama ir ji nepadavė atskirų prašymų, nereiškia, kad atsisakė nuosavybės teisių paveldėjimo į M. M. žemę.
15. Pripažindami, kad M. M. žemė galėjo būti išpirkta, teisėjai įvykdė neteisėtus veiksmus, slėpdami valdžios pareigūnų įvykdytą M. M. žemės užgrobimą.
16. Žalos dydį sudaro žemės vertė, negautos pajamos naudojantis žeme nuo 1992 m. sausio 28 d., o taip pat neturtinė žala. Šioje vietovėje, visai arti Kauno, žemės kainos yra itin aukštos. Žemės kainos yra skelbiamos viešai spaudoje ir internete, jos visiems žinomos, todėl sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 1 punktu, specialiai kainų įrodinėti nereikia. Skelbimuose interneto puslapyje „Aruodas“ nurodoma: (duomenys neskelbtini) – vieno aro kaina 4789 Eur., (duomenys neskelbtini) – 6949 Eur., (duomenys neskelbtini). – 4861 Eur.
17. 11.15 ha M. M. žemės sudaro 1500 arų, todėl skaičiuojant 3000 Eur už arą, tai sudaro 4500000 Eur. Dėl to, kad žeme negalėjo naudotis, skaičiuojant negautas pajamas mažiausiai 1000 Eur iš vieno hektaro per sezoną, nuo 1992 metų per 30 sezonų negauta 450 000 Eur pajamų. Turtinę žalą sudaro 4 950 000 Eur. Neturtinę žalą, sutinkamai su Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, įvertino 260 000 Eur.
Atsiliepimas
18. Atsakovės atstovas su ieškiniu nesutinka. Atsiliepime, posėdžio metu nurodė, kad valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų civiliniame procese, atlygina tik tuomet, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės (CK 6.272 str. 2 d.). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik jam padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Taigi šiuo atveju ieškovei, remiantis CPK 178 str., tenka pareiga įrodyti ne tik visas deliktinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, tačiau ir konkretų kaltės turinį – akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Ieškovė iš esmės nesutinka su teismų priimtais sprendimais, nurodo įrodymus teiktus kitose išnagrinėtose bylose, kurie jau yra įvertinti kituose teismuose ir dėl jų yra pasisakyta, sprendimai įsiteisėję. Šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo teismas negali peržiūrėti įsiteisėjusių teismų sprendimų, priimtų kitose bylose pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė patikslintu ieškiniu neįrodė nei vienos deliktinės atsakomybės sąlygos, prašo teismo ieškinį, patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstus bei neįrodytus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
II. Byloje nustatytos aplinkybės, teismo argumentai bei išaiškinimai.
2. Byloje kilo ginčas dėl žalos priteisimo, kuri ieškovės teigimu atsirado dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilines bylas.
3. Ieškovė ieškinį grindžia teismų sprendimais esančiais teismų informacinėje sistemoje Liteko, todėl į bylą visų dokumentų, kuriais grindžia ieškinį neteikia, nurodo, kad jie yra teismų informacinės sistemos duomenyse.
4. Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinį grindžia neteisėtais teisėjų veiksmais nagrinėjant civilines bylas. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja G. Ž., išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 priimdama sprendimą, padarė neteisėtus veiksmus, apeliacinės instancijos teismas – Vilniaus apygardos teismo teisėjai K. L., A. P. ir A. V., peržiūrėdami sprendimą apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023 priimdami nutartį taip pat padarė neteisėtus veiksmus. Nurodo, kad teisėjai tyčia, pažeisdami įstatymus neišreikalavo ieškovės tėvo M. M. 15 ha turėtos žemės iš neteisėto valstybės valdymo.
5. Susipažinus su teismų informacinės sistemos Liteko duomenų bazėje esančia civiline byla Nr. e2-609-808/2023 nustatyta, kad ieškovė A. O. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, prašydama išreikalauti iš atsakovės svetimo neteisėto valdymo ieškovės tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) ir perduoti šią žemę nuosavybės teisėmis ieškovei. Ieškovė nurodė, kad atsakovė nėra ginčo žemės savininkė, todėl neturi teisės jos valdyti ir disponuoti. Nurodo, kad tai pagrindžia VĮ Registrų centro 2017 m. rugsėjo 20 d. pažyma, taip pat 2018 m. birželio 4 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog M. M. žemė nėra įregistruota valstybės vardu. Laiko, kad duomenys apie jos tėvo žemę yra panaikinti, siekiant nuslėpti įvykdytą nusikaltimą, užgrobiant tėvo žemę. Be to, M. M. žemę, kaip valstybei priklausančią žemę, nepagrįstai, Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai įtraukė į bendrą žemės plotą, skiriamą naudotis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijai. Žemė buvo atimta, o ne nacionalizuota, todėl privalėjo būti grąžinta.
6. Pirmos instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015, apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdą nustatė Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 ir nuosavybės teisės buvo atkurtos Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965, kurio turinys patvirtina, kad J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško ir nustatytas atlyginimo būdas už nurodytą nekilnojamąjį turtą pinigais. Toks atkūrimo būdas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punktą, kai pinigais atlyginama už išperkamą kaimo vietovėje žemę, mišką. Esant šioms aplinkybėms, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. 52/11965 gali būti įvykdytas tik išmokant J. V. M. sprendime nurodytą pinigų sumą, bet negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą.
7. Teismas konstatavo, jog įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (CPK 182 straipsnio 2 punktas) nustatyta, jog už ginčo žemės sklypą ieškovės broliui buvo atkurtos nuosavybės teisės, sumokant piniginę kompensaciją. Sprendė, kad ieškovės argumentai, kad valstybė nusikalstamais veiksmais užgrobė ieškovės žemę ir ją neteisėtai valdo, yra nepagrįsti leistinais įrodymais, todėl juos atmetė.
8. Teismas pažymėjo, kad vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo žemę valstybė valdo be jokio teisinio pagrindo. Pažymėjo, jog ieškovė negali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų faktų ir teisinių santykių, padarytų išvadų, apie tai yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-532-567/2022, atmetęs ieškovės apeliacinį skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė būtinų vindikacinio ieškinio reikalavimo sąlygų, t. y. nepaneigė atsakovės, kaip turto valdytojos sąžiningumo, prezumpcijos, sprendė, jog ieškinio reikalavimas dėl daikto išreikalavimo iš atsakovės yra atmetamas kaip neįrodytas ir nepagrįstas (CPK 12 ir 178 straipsniai).
9. Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023 (bylą nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjai K. L., A. P. ir A. V.) konstatavo, jog būtent ieškovė, reikšdama vindikacinį ieškinį, privalėjo įrodyti vieną iš pagrindinių aplinkybių, kad ieškinio pareiškimo metu ji yra vienintelė teisėta žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, o atsakovė, Lietuvos Respublika, šį žemės sklypą valdo neteisėtai, tačiau ieškovė minėtos pareigos ne tik neįvykdė, bet ir įrodinėjo aplinkybėmis, kurios teismų buvo išsamiai įvertintos išnagrinėtose civilinėse bei administracinėse bylose, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 pagrįstai priėjo išvados, jog nebuvo paneigta atsakovės (Lietuvos Respublikos), kaip turto valdytojos, sąžiningumo prezumpcija.
10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovė iš esmės ginčijo Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. 02-05-113478 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 52/11965, nors šių priimtų administracinių aktų teisėtumas jau buvo patvirtintas. Apeliacinės instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – ir LITEKO) esančių duomenų nustatė, kad nuosavybės teisių į apeliantės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas įsiteisėjusiu res judicata (liet. – galutinio teismo sprendimo) galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636-10 paliko nepakeistą. Taigi, apeliantės (ieškovės) broliui J. V. M. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant jam kompensaciją pinigais, o tai reiškia, kad nuosavybės atkūrimo procedūros yra užbaigtos, kurių teisėtumas, kaip jau buvo minėta, įvertintas administracinių teismų ir įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl teisių į nuosavybę pažeidimų nebuvimo pasisakyta.
11. Taip pat kolegija nustatė, kad ieškovė minėtas aplinkybes, įskaitant ir priimtus administracinius aktus, ginčijo ir kitose civilinėse bei administracinėse bylose (pvz., administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013; administracinėje byloje Nr. I-2943-422/2014; administracinėje byloje Nr. eI-1429-244/2018; civilinėje byloje Nr. e2-74-258/2020; civilinėje byla Nr. e2-1164-912/2021; civilinėje byloje Nr. e2-3802-1141/2021; civilinėje byloje Nr. e2-2879-603/2021 ir kt.), tačiau nepaisant to, jog apeliantės reikalavimai visose bylose buvo atmesti kaip nepagrįsti, apeliantė ir toliau kvestionuoja įsiteisėjusius administracinius aktus ir teismo procesiniais sprendimais konstatuotas faktines aplinkybes.
12. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliantė neįrodė savo nuosavybės teisių į žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat neįrodė, jog atsakovė žemės sklypą įgijo ir valdo neteisėtu būdu, todėl ieškovės reikalavimas dėl daikto išreikalavimo iš atsakovės, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo ir negalėjo būti patenkintas.
13. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ieškovės kasacinius skundus dėl minėtų teismo procesinių sprendimų atsisakė priimti 2023 m. birželio 5 d. ir 2023 m. birželio 21 d.
14. Taigi, ieškinio faktiniu pagrindu nurodomi teismų sprendimai, kuriuos, ieškovės teigimu priėmę teisėjai padarė žalą, yra įsiteisėję, turi res judicata (liet. – galutinio teismo sprendimo) galią.
15. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (skundo/prašymo).
16. Nuosavybės teisių į ieškovės tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais – (minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir apeliacinės instancijos teismo – Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023), kuriuose nurodyta administracinė byla Nr. I-2325-142/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis (administracinė byla Nr. A-261-1636/2010) ir kt. Minėtuose dokumentuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, išnagrinėti ieškovės ir jos brolio skundai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Visi teismų sprendimai yra įsiteisėję. Taip pat yra įsiteisėję ir liko nepakeisti ir nepanaikinti teismų sprendimai, kurie nurodomi šio ieškinio faktiniu pagrindu, kaip sukėlę žalą ieškovei.
17. Ieškovė, prašydama priteisti žalą, iš esmės vėl kelia klausimą dėl to paties žemės sklypo grąžinimo teisėtumo, kurio nuosavybės atkūrimo klausimas jau yra galutinai išspręstas aukščiau minėtais administraciniais aktais bei įsiteisėjusiais visų instancijų teismų procesiniais sprendimais.
18. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965, nuosavybės teises į ieškovės nurodomą jos tėvui M. M. priklausiusį žemės sklypą, atkūrė J. V. M., Buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško ir nustatytas atlyginimo būdas už nurodytą nekilnojamąjį turtą pinigais. Teismuose visi ginčai dėl šio nuosavybės teisių atkūrimo būdo yra baigti jo nekeičiant, taigi minėtas įsakymas negali būti įvykdytas perduodant sprendime nurodyto dydžio žemės sklypą (kadangi nuosavybės teisės atkurtos išmokant kompensaciją pinigais).
19. Nors ieškovė ieškinį Vilniaus apylinkės teisme reiškė kitu teisiniu pagrindu (prašė išreikalauti žemės sklypą iš atsakovės neteisėto valdymo), tačiau ieškinio dalykas buvo tas pats – jos tėvo iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisė atkurtos išmokant pinigines lėšas.
20. Teisėjų neteisėtus veiksmus ir kaltę ieškovė mato tame, kad, jos nuomone, teismai nevertino fakto, kad nebuvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą, o teismai, konstatavo, jog minėtas klausimas išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Sutiktina su atsakovės pozicija, kad ieškovės ieškinio argumentai, susiję su tuo, kad, ieškovės nuomone, buvo pažeisti teisės aktai negrąžinant natūra tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, kartojasi. Kaip matyti dokumentus, kuriais atkurtos nuosavybės į M. M. priklausiusį ginčo žemės sklypą ieškovė vertina savaip juos interpretuodama, t.y. nelaikydama, kad nuosavybės teisės į turėtą žemę buvo atkurtos.
21. Teismas sprendžia, kad aukščiau paminėti administraciniai teisės aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Jie ieškovės buvo apskųsti ir peržiūrėti instancine tvarka, kaip minėta visi liko galioti, todėl negali būti peržiūrėti iš naujo. Teismas neturi pagrindo jų vertinti kitaip negu juos vertino prieš tai skundus išnagrinėję teismai.
22. Teismas, įvertinęs ieškinį, patiksliną ieškinį, ieškovės pateiktus bei nurodytus įrodymus, daro išvadą, jog ieškovė savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia tuo, jog nesutinka su teismų priimtais procesiniais sprendimais, jau išnagrinėtose civilinėse bylose, tačiau kaip minėta, teismų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos vertinimo dalykas, jis sprendžiamas CPK XVI, XVII, XVIII skyriuose nustatyta tvarka.
23. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
24. Teismas sprendžia, kad nagrinėjant šią bylą ieškovės ieškinyje faktiniu pagrindu nurodomuose teismų sprendimuose (Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-609-808/2023 ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-944-852/2023) nenustatyta teismo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, ar teismo klaidų (neteisėtų veiksmų) kurios reikštų, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
25. Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad aktai, kuriais žemės sklypas perduotas Lietuvos veterinarijos akademijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas konstitucinės justicijos byloje Nr. 05/07, nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-585-261/2015 nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir nustatytas atlyginimas pinigais, todėl pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1 straipsnį, sprendimas negalėjo būti registruojamas nekilnojamo turto registre. Tai atsako į ieškovės argumentą, dėl ko ginčo žemės sklypas nebuvo įregistruoti buvusių savininkų ar įpėdinių vardu.
26. Taigi, pažymėtina, kad šioje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, teismas negali peržiūrėti įsiteisėjusių teismų sprendimų, priimtų kitose bylose, pagrįstumo ir teisėtumo, nuosavybės teisių atkūrimo klausimo iš naujo. Be to ieškovė byloje turi įrodyti ne tik visas deliktinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus teismo veiksmus, kaltę, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.245-6.249 straipsniai), tačiau ir akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, tačiau apie tai byloje įrodymų nepateikta (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Šiame sprendime aptarti teismų sprendimai, kuriais patikrintas nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas, ginčo žemės valdymo teisėtumas, palikti nepakeisti. Ieškovės faktiniu pagrindu šioje byloje nurodomi teismų sprendimai ir teismo patikrinti įrodymai, esantys Liteko informacinėje sistemoje (nurodomi aukščiau sprendime), neįrodo teismo veiksmų neteisėtumo, kaltės, žalos, bei priežastinio ryšio.
27. Teismas sprendžia, kad ieškovė ieškiniu, patikslintu ieškiniu bei pateiktais ir nurodytais įrodymais neįrodė nei vienos deliktinės atsakomybės sąlygos (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Ji tik hipotetiškai bei deklaratyviai teigia, kad nuosavybės teisės į jos tėvo M. M. žemę nėra atkurtos, savaip interpretuodama objektyviai susiklosčiusias aplinkybes dėl ginčo žemės nuosavybės teisų atkūrimo ir todėl mano, kad žemė turi būti išreikalauta iš atsakovės, nors iš visų nurodytų įrodymų matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra įgyvendintas įstatymų nustatyta tvarka ir pakeisti jo nėra teisinio pagrindo.
28. Ieškinio pagrindu nurodomais teismų sprendimais ieškovės reikalavimai tenkinti nebuvo, jie yra įsiteisėję. Teismų praktikoje yra normali situacija, kad įsitesėję teismų sprendimai yra nepalankūs viena ar kitai šaliai, kuri su jais nesutinka, tačiau tai nėra pagrindas laikyti juos neteisingais ar neteisėtais. Esant nustatytoms aplinkybėms, kad faktiniu ieškinio pagrindu nurodomi teismų sprendimai yra įsiteisėję, patikrinti instancine tvarka, palikti galioti, nenustačius, kad ginčo žemė valdoma neteisėtai, nuosavybės teisės atkurtos nepažeidžiant teisės aktų, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinio faktiniu pagrindu nurodytais teismų sprendimais ieškovei yra padaryta žala, todėl ieškovės ieškinys, patikslintas ieškinys atmestini kaip nepagrįsti bei neįrodyti (CPK 177, 178, 185, CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, CK 6.245-6.249 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai, analogiškai ir už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, bylinėjimosi išlaidas įrodyti turi rašytiniai įrodymai. (CPK 93, 98 straipsniai). Šalys byloje nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.