Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui S. B. dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, negautų pajamų (nuostolių) ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo S. B. 1 284,33 Eur negrąžintą kreditą, 156,81 Eur pelno palūkanas, 448,50 Eur sutarties sudarymo mokestį, 614,10 Eur negautas pajamas, apskaičiuotas nuo kredito sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pasibaigimo dienos pagal anuiteto metodu sudarytą kredito sutarties grafiką, 12 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo reikalavimus ieškovė grindžia tuo, kad atsakovas S. B. su UAB „BnP Finance“ 2022 m. kovo 19 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. BOB-whsy6pf7 (toliau – ir Kredito sutartis). Pagal šią sutartį atsakovui 48 mėnesių terminui buvo suteiktas 1 300 Eur dydžio kreditas. Atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl UAB „BnP Finance“ vienašališkai nutraukė Kredito sutartį nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. Reikalavimo teises į atsakovą UAB „BnP Finance“ perleido ieškovei. Taigi pagal Kredito sutartį neįvykdytas prievoles atsakovas turi įvykdyti ieškovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino nesąžininga ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2022 m. kovo 19 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. BOB-whsy6pf7 Bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintą sąlygą, kad „Vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal Vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to Vartojimo kredito davėjui pasikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, Šalys susitaria, jog Vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo.“, priteisė iš atsakovo S. B. ieškovei UAB „Legal Balance“ 1 284,33 Eur negrąžintą kreditą, 156,81 Eur palūkanas, 39,65 Eur sutarties sudarymo mokestį, 229,74 Eur negautų pajamų atlyginimą, 26 procentų negautas pajamas, skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Kredito sutarties termino pabaigos (2026 m. kovo 19 d.) pagal Kredito sutarties mokėjimų grafiką, sudarytą anuiteto būdu nuo negrąžinto kredito dalies (2023 m. rugpjūčio 19 d. – 1 004,17 Eur; 2023 m. rugsėjo 19 d. – 982,09 Eur; 2023 m. spalio 19 d. – 959,54 Eur; 2023 m. lapkričio 19 d. – 936,50 Eur; 2023 m. gruodžio 19 d. – 912,96 Eur; 2024 m. sausio 19 d. – 888,91 Eur; 2024 m. vasario 19 d. – 864,34 Eur; 2024 m. kovo 19 d. – 839,24 Eur; 2024 m. balandžio 19 d. – 813,59 Eur; 2024 m. gegužės 19 d. – 787,39 Eur; 2024 m. birželio 19 d. – 760,62 Eur; 2024 m. liepos 19 d. – 733,27 Eur, 2024 m. rugpjūčio 19 d. – 705,33 Eur; 2024 m. rugsėjo 19 d. – 676,78 Eur; 2024 m. spalio 19 d. – 647,61 Eur; 2024 m. lapkričio 19 d. – 617,81 Eur; 2024 m. gruodžio 19 d. – 587,36 Eur; 2025 m. sausio 19 d. – 556,25 Eur; 2025 m. vasario 19 d. – 524,47 Eur; 2025 m. kovo 19 d. – 492 Eur; 2025 m. balandžio 19 d. – 458,83 Eur; 2025 m. gegužės 19 d. – 424,94 Eur; 2025 m. birželio 19 d. – 390,31 Eur; 2025 m. liepos 19 d. – 354,93 Eur, 2025 m. rugpjūčio 19 d. – 318,79 Eur; 2025 m. rugsėjo 19 d. – 281,86 Eur; 2025 m. spalio 19 d. – 244,13 Eur; 2025 m. lapkričio 19 d. – 205,59 Eur; 2025 m. gruodžio 19 d. – 166,21 Eur; 2026 m. sausio 19 d. – 125,98 Eur; 2026 m. vasario 19 d. – 84,88 Eur; 2026 m. kovo 19 d. – 42,89 Eur ), ir neviršijant 384,36 Eur sumos, 88,69 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš atsakovo 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

3. Teismas nurodė, kad UAB „BnP Finance“ ir atsakovas S. B. 2022 m. kovo 19 d. sudarė Kredito sutartį, pagal šią sutartį atsakovui iki 2026 m. kovo 19 d. buvo suteiktas 1 300 Eur kreditas. UAB „BnP Finance“ vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. Reikalavimo teises į atsakovą, kylančias iš Kredito sutarties, UAB „BnP Finance“ pagal su ieškove 2021 m. gegužės 19 d. sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2021-05/01 perleido ieškovei UAB „Legal Balance“. Pranešimą apie reikalavimo teisių perleidimą ieškovė išsiuntė atsakovui 2022 m. lapkričio 15 d. jo pradinei kreditorei nurodytu elektroninio pašto adresu.

4. Atsižvelgiant į tai, kad Kredito sutartis yra nutraukta ir yra pasibaigęs atsakovui suteikto kredito grąžinimo terminas, iš atsakovo ieškovei priteisiamas 1 284,33 Eur dydžio negrąžintas kreditas. Reikalavimas priteisti šias palūkanas formaliai yra pagrįstas, dėl to tenkinamas ir ieškovei iš atsakovo priteisiamos 156,81 Eur palūkanos (CK 6.874 straipsnio 2 dalis). Teismas ieškovei iš atsakovo priteisė negautas pajamas (negautų mokėjimo palūkanų forma) iki teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2023 m. rugpjūčio 7 d.), kurių suma – 229,74 Eur, taip pat 26 procentų negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Kredito sutarties termino pabaigos (2026 m. kovo 19 d.), pagal Kredito sutarties mokėjimų grafiką, sudarytą anuiteto būdu, ir neviršijant 384,36 Eur (614,10 Eur – 229,74 Eur) sumos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

5. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 448,50 Eur sutarties sudarymo mokestį, kurį atsakovas įsipareigojo mokėti dalimis – 9,75 Eur per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismai analogiško pobūdžio bylose, laikosi pozicijos, kad mokestis, susijęs su sutartinių įsipareigojimų prisiėmimu ir vykdymu, nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Kredito sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2022 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgęs į nurodytą, teismas ieškovės reikalavimą dėl 448,50 Eur sudarymo mokesčio tenkino iš dalies, t. y. iš atsakovo priteisiant 39,65 Eur (9,75 Eur × 4) + 0,65 Eur (9,75 Eur/30 d. × 2 d. (2022 m. rugsėjo 20 d.–2022 m. rugsėjo 21 d.) Kredito sutarties sudarymo mokesčio skolą, apskaičiuotą nuo 2022 m. birželio 19 d. (pagal ieškovės nurodytas aplinkybes atsakovas yra sumokėjęs dvi pirmas sutarties sudarymo mokesčio įmokas) iki Kredito sutarties nutraukimo dienos.

6. Ieškovė taip pat prašo iš atsakovo priteisti 12 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.2 punkte šalys susitarė, kad, atsakovui pažeidus savo sutartinius įsipareigojimus ir ieškovei kreipiantis į teismą, bus skaičiuojamos 12 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos. Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 6.2 punkto sąlyga pripažįstama nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento. Ieškovės reikalavimas dėl 12 procentų procesinių palūkanų netenkinamas kaip teisiškai nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

7. Ieškovė UAB „Legal Balance“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo už akių dalyje dėl sandorio sudarymo mokesčio, dėl 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti apeliantui iš atsakovo 448,50 Eur sandorio sudarymo mokesčio, 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 298 EUR bylinėjimosi išlaidų.

8. Nurodo, kad sandorio sudarymo mokestis - tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei, sandorio sudarymo mokestis (1 800 Eur) yra apskaičiuotas iš anksto, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę. Atsakovas prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį turėjo galimybę susipažinti su visais dokumentais, kuriuose nurodytos siūlomo vartojimo kredito pagrindines ypatybės ir galimos pasekmės, jeigu vartojimo kredito gavėjas nevykdytų įsipareigojimų dėl mokėjimų. Sandorio sudarymo mokestis atitinka sutarties sąlygas ir toks skaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms. Sandorio sudarymo mokestis yra bendros vartojimo kredito kainos sudėtinė dalis, šis mokestis turi būti priteistas apeliantui iš atsakovo visa ieškinio reikalavime nurodyta apimtimi. Šalys sutarties 6.2. punktu susitarė dėl 12 proc. dydžio procesinių palūkanų. 12 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų dydis neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo ne tik, kad mažinti, bet ir apskritai nepriteisti iš atsakovo prašomų priteisti 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Šalys laisva susitarė dėl tokio dydžio procesinių palūkanų ir teismas ne tik, kad būtų sumažinęs prašomas priteisti procesines palūkanas iki 5 proc., bet jų visai nepriteisė. Nustačius, jog apelianto ieškinyje nurodyti reikalavimai tenkintini visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantui priteisintos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

9. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

11. Byloje nustatyta, kad UAB „BnP Finance“ ir atsakovas S. B. 2022 m. kovo 19 d. sudarė Kredito sutartį. Pagal šią sutartį atsakovui iki 2026 m. kovo 19 d. buvo suteiktas 1 300 Eur kreditas. Ieškovė nurodo, kad atsakovas tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, todėl UAB „BnP Finance“ vienašališkai nutraukė Kredito sutartį. Šiuos ieškovės teiginius formaliai patvirtina UAB „BnP Finance“ 2022 m. rugsėjo 5 d. pranešimas apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą Nr. 2022-09-05/0, kuriuo įmonė informavo atsakovą, kad nutraukia Kredito sutartį nuo 2022 m. rugsėjo 21 d.

12. Šioje byloje apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, priteisė ieškovei iš atsakovo nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį iki Sutarties nutraukimo dienos bei teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) vartojimo kredito sutarties sąlygą dėl 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys) ir atmetė ieškinio reikalavimą dėl 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo ir priteisė 39,65 Eur sutarties sudarymo mokestį nuo 2022 m. birželio 19 d. (pagal ieškovės nurodytas aplinkybes atsakovas yra sumokėjęs dvi pirmas sutarties sudarymo mokesčio įmokas) iki Kredito sutarties nutraukimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutarties sudarymo mokestis nėra skirtas kompensuoti ieškovės nuostolius, todėl negali būti priteisiamas ir po Sutarties nutraukimo dienos. Ginčas byloje, kilo iš vartojimo kredito sutarties, pradinė kreditorė UAB „BnP Finance“ yra Lietuvos Respublikoje veikiantis vartojimo kredito davėjas, o atsakovas – vartojimo kredito gavėjas (vartotojas). Reikalavimo perleidimo sutartimi pradinei kreditorei perleidus ieškovei teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininko tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę turėjo pirminė kreditorė, remiantis teisės aktais, taip pat su atsakovu (skolininku) sudaryta Sutartimi, iš kurios kildinami reikalavimai, ieškovė įgijo teisę po reikalavimo perėmimo reikšti skolininkui su tuo susijusius reikalavimus. Sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios nenustato kreditoriui teisės reikalauti vykdyti sutartinę prievolę natūra. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo.

14. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Iš Sutarties bendrųjų sąlygų 1.18 punkte pateikto sutarties sudarymo mokesčio apibrėžimo matyti, kad tai yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu, tokias, kaip pavyzdžiui, kliento mokumo vertinimas ir tikrinimas, vartojimo kredito sutarties paruošimas, įsipareigojimų rizikos valdymas ir pan., t. y. tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Nuoseklioje ir jau susiformavusioje apygardos teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad mokestis, susijęs su sutartinių įsipareigojimų prisiėmimu ir vykdymu, nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2492-392/2021; 2021 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2645-392/2021; 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-3013-577/2021; 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-50-803/2022; 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-938-852/2022; 2022 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-877-560/2022; kt.).

15. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikšti reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018).

16. Sutarties 1.18 punkte nurodoma, kad sutarties sudarymo mokestis yra vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytas fiksuotas vartojimo kredito gavėjo vartojimo kredito davėjui mokamas mokestis už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą, sutarties sudarymo mokesčio mokėjimas išdėstomas visam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodoma, kad bendra sutarties sudarymo mokesčio suma per visą laikotarpį sudarys 448,50 Eur, kurią atsakovas įsipareigojo mokėti dalimis – 9,75 Eur per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aptartos sąlygos įtvirtinimas Sutartyje savaime nėra pagrindu tenkinti ieškovės reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo visa apimtimi. Sprendžiant dėl jos priteisimo, turi būti įvertinta, ar toks reikalavimas yra protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais. Siekiant nustatyti, ar konkreti suma priteistina iš vartotojo, reikalinga nustatyti, kokia jos paskirtis, už kokius kredito davėjo atliekamus veiksmus tokia suma buvo nustatyta. Nors Sutarties 1.18 punkte buvo nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis yra skirtas kompensuoti kredito davėjo išlaidas, patirtas sudarant Sutartį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokio dydžio išlaidų pradinė kreditorė patyrė dėl Sutarties sudarymo (duomenų apie atsakovą surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, su Sutartimi susijusių dokumentų parengimą) (CPK 178 straipsnis).

17. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, į tai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (tokios praktikos laikosi apygardos teismai analogiško pobūdžio bylose: Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-504-921/2022; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje Nr. e2A-50-803/2022; 2022 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2338-880/2022, 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-1178/2023; 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-744-855/2023; kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iki Sutarties nutraukimo likusią nesumokėtą 1,96 Eur sutarties sudarymo mokesčio sumą, o reikalavimą dėl likusios sutarties sudarymo mokesčio sumos atmetė.

Dėl vartojimo kredito sutarties sąlygos, nustatančios 12 proc. dydžio metines procesines palūkanas, atitikties sąžiningumo kriterijams

18. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

19. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

20. Atsižvelgiant į nurodytą, vartojimo kredito teisinių santykių atveju pagal įstatymą galėtų būti skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), jei šalys nebūtų susitarusios dėl kitokio dydžio procesinių palūkanų. Nagrinėjamu atveju pradinės kreditorės UAB ,,BnP Finance“ (vartojimo kredito davėjos) ir atsakovo (vartojimo kredito gavėjo) 2022 m. kovo 19 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. BOB-whsy6pf7 bendrųjų sąlygų 6.2 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito Sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjai kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Taigi, pasinaudojant CK 6.37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe šalims susitarti, šalių raštu sudarytoje Sutartyje nustatytos daugiau nei du kartus didesnės – 12 proc. dydžio – metinės procesinės palūkanos, nei įtvirtintos įstatyme (5 proc.). Vertinant ginčo atveju Sutartyje nustatytų 12 proc. dydžio procesinių palūkanų dydžio atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, todėl aktualios papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius). CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje ginčas kyla iš vartojimo sutarties, turi pareigą ex officio įvertinti tokios sutarties sąlygų atitiktį vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje. CK 6.228⁴ straipsniu įgyvendinama Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl, taikant nurodyto straipsnio nuostatas, jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

21. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė: pirma, taikoma vartojimo sutartims; antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 37 punktą). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020). Remiantis teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, darytina išvada, kad sutarties sąlygos pripažinimui individualiai aptarta nepakanka to, kad vartotojui būtų sudarytos sąlygos susipažinti su sutarties tekstu ir iš anksto iki sutarties pasirašymo sutarties tekstas būtų pateiktas vartotojui, tačiau svarbu nustatyti, kad vartotojas turėjo galimybę daryti realią įtaką sutarties turiniui, t. y. vartotojas turėjo realią galimybę derėtis ir galimybes keisti sutarties turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (e3K-3-20-1075/2023, 36 punktas).

22. Šiuo atveju įvertinus Sutarties turinį bei sudarymo mechanizmą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sutarties sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio, įtvirtinta Sutarties bendrųjų sąlygų skiltyje „Sutartinė atsakomybė“ ir atkartota Standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik galėjo su ja susipažinti (kaip nurodė ieškovė – pradinės kreditorės skolinimo platformoje pasirašydamas nuotoliniu būdu), todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Tai, kad nurodyta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakovu, kad atsakovas būtų turėjęs galimybę daryti įtaką nustatant procesinių palūkanų dydį, ieškovė nesiėmė pareigos įrodinėti (6.228⁴ straipsnio 4 dalis; CPK 178 straipsnis), o tik apibendrintai nurodė, jog atsakovas su šia Sutarties sąlyga susipažino, pasirinko sudaryti Sutartį su pradine kreditore, suprato ir sutiko, šiuos teiginius grįsdama vien Sutarties pasirašymo faktu. Aplinkybės, kad Sutarties ginčo nuostatos buvo aptartos individualiai, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovas Sutartį sudarė savo valia ir pats prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus, įskaitant ir dėl 12 proc. procesinių palūkanų, duomenų, patvirtinančių, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, t. y. įrodymų, kad dėl Sutarties sąlygų vyko derybos ar susirašinėjimas, kad atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taigi ieškovė neįrodė, jog Sutarties sąlyga, apibrėžianti procesines palūkanas, buvo individualiai aptarta. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, pagrįstai atliko Sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

23. CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar atitinkama vartojimo sutarties sąlyga buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, pagal kurią ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį, visas sutarties sudarymo metu buvusias bei jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų taip pat gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Pareiga įrodyti aplinkybes, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį patvirtinančias, kad Sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis).

24. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad ginčo vartojimo kredito Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte yra įtvirtintas daugiau kaip du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Kaip buvo minėta, procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą įprastą procesinių palūkanų dydį, laikomą pakankamu nurodytai paskirčiai atlikti, teisėjų kolegija pripažįsta, jog daugiau kaip du kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Sprendžiant dėl palūkanų dydžio vartojimo teisiniuose santykiuose teisėtumo, turi būti įvertinta ne tik kredito gavėjo pareiga skolintis atsakingai, bet ir kredito davėjo pareiga atsakingai skolinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Toks procesinių palūkanų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir nustatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, Sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad 12 proc. dydžio procesinės palūkanos užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytinos neprotingai didelėmis. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, taip pat į CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią skolininko pareigą mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su Sutartyje įtvirtinta sąlyga, numatančia 12 proc. procesinių palūkanų dydį, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi.

25. Pripažinus Sutarties sąlygą nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę ir, atitinkamai, nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje, t. y. tokia sąlyga pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo. Kaip yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos nustatymo sukeliamų teisinių padarinių, iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies („Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“) formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Banco Espanol de Credito SA prieš Joaquin Calderon Camino, C-618/10, 65 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje; tai reiškia, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio, ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Teisė negali ginti nesąžiningo asmens, o vartojimo sutarčių atveju pasekmėmis, taikytinomis sutarties sąlygą pripažinus nesąžininga, taip pat siekiama atgrasomojo poveikio, skatinant standartines vartojimo sutarčių sąlygas rengti taip, kad jos atitiktų sąžiningumo bei proporcingumo reikalavimus vartotojo atžvilgiu, todėl nesąžininga pripažinta vartojimo sutarties sąlyga negalioja ir yra netaikytina, nepripažįstant teismui teisės spręsti dėl įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų nustatymo. Jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama pakeisti nesąžiningų sąlygų, esančių vartojimo sutartyse, turinį, tokia galimybė panaikintų atgrasomąjį poveikį verslininkams netaikyti tokių nesąžiningų sąlygų vartotojo atžvilgiu, nes jie vis dar ketintų naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jeigu jos turėtų būti pripažintos negaliojančios, vis dėlto sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo taip, kad būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2016-1187/2023).

27. Taigi, pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punktą, numatantį, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę laiku vykdyti mokėjimus pagal sutartį ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, kaip nustatantį neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžiningą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytą sąlygą pripažino negaliojančia ab initio, todėl ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstai atmetė. Pažymėtina, kad nors iš CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalių, 6.210 straipsnio 1 dalies nustatyto teisinio reglamentavimo išplaukia, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, tačiau ši nuostata savo pobūdžiu yra dispozityvi – įstatyme įtvirtinto 5 proc. dydžio procesinės palūkanos mokėtinos tuo atveju, jei nėra šalių susitarimo dėl kitokio tokių palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju toks šalių susitarimas buvo, t. y. ginčo vartojimo kredito sutartyje buvo įtvirtintas 12 proc. dydžio procesinių palūkanų dydis. Ieškovė (apeliantė) tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti Sutartyje nustatytas 12 proc. dydžio procesines palūkanas. Kaip minėta, atitinkamą Sutarties sąlygą dėl nurodyto dydžio procesinių palūkanų pripažinus nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), ši sąlyga netaikytina. Ieškovė įstatyme įtvirtinto 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisti neprašė, o teismai, kaip minėta, pripažinę sutarties sąlyga nesąžininga ir negaliojančia, privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio.

28. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.