Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, veikiantis Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-22874-599/2025 pagal pareiškėjos V. S. prašymą atsakovui P. S. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

16. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

18. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog V. S. ir P. S. 2018 m. liepos 20 d. Vilniaus (Pavilnio) K. K. ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijoje sudarė bažnytinę santuoką, kuri buvo įregistruota Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje. 2024 m. spalio 4 d. šalims gimė du vaikai (dvynukai): dukra L. S. ir sūnus T. S..

19. Sutuoktiniams visiškai nebesutariant, jie fiziškai kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda (atsakovas liko gyventi Airijoje, o ieškovė su vaikais sugrįžo gyventi į Lietuvą). Ieškovė ketina kreiptis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su ieškove nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo bei kitų susijusių klausimų. Ieškovė pateikė prašymą dėl privalomosios mediacijos vykdymo, jis buvo patenkintas ir šalių ginčui išspręsti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2025 gegužės 5 d. sprendimu yra paskirta mediatorė.

Dėl galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo nepasibaigus mediacijai

20. Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad pareiškėjos nurodyta priežastis (kreipimasis dėl mediacijos), dėl kurios ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nelaikoma pakankama. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pateikė nepagrįstą ir neįrodytą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad šiuo atveju ginčo šalių nepilnamečių vaikų interesai būtų pažeisti, jeigu nebūtų taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės.

21. Atskirajame skunde nurodoma, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas laikinai sureguliuoti ginčo situaciją laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tai padėtų išvengti tarp šalių kylančių konfliktinių situacijų, galimo piktnaudžiavimo tėvų teisėmis, tai neabejotinai teigiamai atsilieptų tiek nepilnamečių vaikų fizinei, tiek psichinei sveikatai.

22. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

23. Atvejai, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikslingas dar neiškėlus bylos, reglamentuojami specialiosiomis normomis, numatančiomis išimtį iš bendrųjų taisyklių. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti šio CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės šio CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.

24. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta, kad egzistuoja tikimybė, jog ateityje galimai kils grėsmė dėl to, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos 2023 m. liepos 13 d. nutartis Nr. e3K-3-210-781/2023).

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjos nurodyta priežastis (kreipimasis dėl privalomosios mediacijos), dėl kurios ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nelaikoma pakankama. Teismas vadovavosi teismų praktika (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1260-794/2020, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-583-1012/2025).

26. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-378/2023). Precedentų konkurencijos atveju (kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo santrauka; prieiga internete http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta568/summary).

27. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1260-794/2020 nebuvo nagrinėjami šeiminiai klausimai, susiję su vaikų teisėmis ir (ar) pareigomis. Byloje buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui teikimo dienos grindžiant siekiu apsaugoti ieškovės turtines teises į santuokoje įgytą turtą nuo atsakovo galimų tyčinių veiksmų, kuriais būtų siekiama sumažinti sutuoktiniams bendrai priklausančių akcijų vertę, mažesne nei rinkos verte ar neatlygintinai perleidžiant santuokoje įgytas akcijas tretiesiems asmenims, taip pat tapačius veiksmus atliekant su šalių santuokos metu įgytomis lėšomis, gautomis kaip dividendai už turimas įmonės akcijas. Taigi teismo nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1260-794/2020 negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje ir nėra pagrindo vadovautis joje pateiktomis taisyklėmis. Kitoje teismo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-583-1012/2025 faktinės aplinkybės buvo visiškai skirtingos, nes, priešingai nei šioje nagrinėjamoje byloje, minėtoje byloje buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra priimtas pareiškėjos ieškinys atsakovui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, pateikti duomenys apie mediacijos pabaigą. Taigi, Vilniaus apygardos teismas padarė išvadą, jog teismo žinioje jau yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kurie nurodomi ir pareiškėjos prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, o tai reiškia, kad pareiškėja procesinius dokumentus (prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kt.) gali teikti į Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamą bylą. Taigi, kaip minėta, nagrinėjamos bylos ir pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų faktinės aplinkybės nesutampa.

28. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, įvertinęs tai, kad pareiškėjos prašymas susijęs su nepilnamečių vaikų turtinėmis teisėmis, nusprendžia, kad šiuo atveju privalomas kreipimasis dėl privalomosios mediacijos laikytinas svarbia ir reikšminga priežastimi, pateisinančia ieškinio nepateikimą, teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo. Tokios praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikino išlaikymo, gyvenamosios vietos nustatymo) laikosi ir kiti teismai (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2549-603/2022; Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1620-967/2023; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1950-863/2023; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1036-324/2023).

Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo

29. Pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 4 punktą, teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams. Šios priemonės tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo iš esmės, o tik patikrina, ar yra pagrindas užtikrinti vaikų interesus. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, teismas tik preliminariai vertina vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktikoje“ Nr. 34, 2011).

30. Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę iki ieškinio pareiškimo – laikino išlaikymo priteisimą, nurodė, kad ieškovė su prašymu nepateikė duomenų, kad išlaikymas šalių nepilnamečiams vaikams nėra teikiamas, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti apie sutuoktinio pareigos išlaikyti vaikus nevykdymą.

31. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje teismas turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).

32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikino materialinio išlaikymo priteisimo, nesiaiškino ir nenustatė bylai svarbių aplinkybių. Pirma, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nustatyti pareiškėjai terminą pateikti papildomus duomenis – tiek detalizuotus vaiko poreikius, tiek įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėja viena rūpinasi nepilnamečių vaikų materialinių poreikių tenkinimu, o ne iš karto atsisakyti taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę. Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla yra išnagrinėjama iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios tėvų pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai, ar bent dalį tokių poreikių tėvai tenkina savanoriškai. Šioje proceso stadijoje, kai sprendžiamas klausimas tik dėl laikino išlaikymo priteisimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), teismas privalo užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

33. Svarbu ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Prašant priteisti tik minimalų išlaikymo dydį, tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti poreikių, teikiant detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 273-969/2020, 21, 22 punktai). Nuo 2025 m. sausio 1 d. minimalioji mėnesinė alga Lietuvos Respublikoje sudaro 1 038 Eur, neatskaičius mokesčių, arba 777 Eur, atskaičius mokesčius. Minimalusis darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Todėl kiekvienu atveju vaikui išlaikyti reikalinga suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į tėvų finansinius pajėgumus (turimą turtą, pajamas, turimų išlaikytinių skaičių, sveikatą ir pan.) ir kiekvieno vaiko poreikius (sveikatą, gabumus, kurie turi būti lavinami, ir pan.).

34. Pažymėtina, kad, teismui nusprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų skiriama ir mokama 1,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka, t. y. nuo 2025 m. sausio 1 d. kiekvienam vaikui mokami vaiko pinigai yra 122,5 Eur.

35. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs pareiškėjos pateiktus duomenis, atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus ir atsižvelgdamas į tai, kad išsamių duomenų apie pareiškėjos bei atsakovo turtinę padėtį, gaunamas pajamas, sveikatos būklę byloje nėra, į teismų praktiką vaikams priteistino laikino išlaikymo dydžio klausimu, orientacinį minimaliosios mėnesinės algos, reikalingos kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui, kriterijų, nusprendžia, jog yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams kiekvienam po 327 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Šis dydis – laikinas materialinis išlaikymas nepilnamečiams vaikams (iš esmės nesprendžiant ginčo), vadovaujantis proporcingumo principu, pakankamas tam, kad laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti nepilnamečių vaikų turtiniai interesai (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

36. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, o ginčas tarp šalių šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

Dėl nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo

37. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, be kitų, taip pat yra numatytos šeimos bylose galimos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

38. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ir jos prašymo dalies dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su mama ir bendravimo tvarkos nustatymo.

39. Pažymėtina, kad laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas, esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Minėta laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės.

40. Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su mama, kadangi ši situacija neatitinka anksčiau nurodyto šioms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtino aplinkybių viseto. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta duomenų apie tai, jog atsakovas elgiasi neadekvačiai ir reikalauja, kad jam būtų leista išsivežti vaikus. Juolab pati ieškovė atskirajame skunde nurodė, kad ginčo tarp šalių dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove nekilo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo duomenų, patvirtinančių pagrindą, juo labiau skubiai – dar iki ieškinio pareiškimo laikinai nustatyti šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su mama (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

41. Akcentuotina, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

42. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais, kad byloje objektyviais duomenimis nenustatyta, jog tarp šalių yra konkretus ginčas dėl atsakovo bendravimo su vaikais tvarkos ar kad šalys (viena iš jų) negali bendrauti su vaikais ar kyla konfliktų dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Be to, pastebėtina, kad pati ieškovė tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde nurodo, kad atsakovas šiuo metu faktiškai gyvena kitoje šalyje (Airijoje), pats su vaikais nebendrauja. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, nesant pateiktų duomenų ir nenustačius nė vieno iš tėvų neigiamos įtakos, daromos realios žalos vaikų interesams ar tėvų teisių pažeidimų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo skubiai nustatyti bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Vien tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, savaime neįrodo šio pareiškėjos prašymo pagrįstumo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą ginčo situacijoje teikė būtent nepilnamečių vaikų interesams, kartu išlaikydamas šalių interesų pusiausvyrą.

43. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimui išspręsti, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylos procesinės baigties

44. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nevisiškai tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl laikino išlaikymo ir dėl šios dalies priimti kitą procesinį sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti iš dalies (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 338 straipsnis, CPK 339 straipsnis).

45. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai – nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pareiškėjai nustato 14 dienų terminą nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos, per kurį ieškovė turi pareikšti ieškinį teismui. Ieškovei išaiškintina, kad jei ji per nustatytą terminą ieškinio teismui nepateiks, taikytos laikinosios apsaugos priemonės bus panaikintos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 8 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir šį klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos V. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – priteisti iš P. S. laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams – taikymo tenkinti iš dalies:

priteisti iš atsakovo P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir nepilnamečiam sūnui T. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kiekvienam po 327 Eur (tris šimtus dvidešimt septynis eurus) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, pinigus sumokant mokėjimo pavedimu į V. S. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią SEB banke, ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 10 kalendorinės dienos, išlaikymo sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; paskirti pareiškėją V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Įpareigoti pareiškėją V. S. pranešti Vilniaus miesto apylinkės teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą.

Nustatyti pareiškėjai V. S. 14 dienų terminą nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos ieškiniui pareikšti.