- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-05-02
- Bylos Nr.
- 1A-2-519/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07498-2022-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis, Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- R. B., A. K.
- Advokatai
- Aidas Mažeika, Raimundas Jurka, Kęstutis Valys
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo R. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirtos 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės – 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių;
vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. sausio 14 d. iki 2020 m. sausio 16 d. (dvi paros) ir nuo 2022 m. kovo 3 d. iki 2022 m. kovo 4 d. (viena para).
R. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės – 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;
vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. kovo 3 d. iki 2022 m. kovo 4 d. (viena para).
R. B. į bausmės laiką taip pat įskaityta bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 10 d. nuosprendį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. K. nuteistas už tai, kad 2022 m. kovo 3 d., apie 17.30 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. B., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), iš asmeninių paskatų, tyčia diržu iš nugaros pusės sudavė ne mažiau kaip 10 kartų per abi kojas V. M., po to jis diržą perdavė R. B. bei, suėmęs už kaklo, laikė V. M., o tuo metu R. B. V. M. diržu iš nugaros pusės sudavė ne mažiau kaip 5 kartus per abi kojas, tokiais savo bendrais veiksmais sukeldami nukentėjusiajam V. M. fizinį skausmą ir padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą – dešinės šlaunies poodines kraujosruvas.
2. R. B. nuteistas už tai, kad 2022 m. kovo 3 d., apie 17.30 val., veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. K., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), A. K. tyčia diržu iš nugaros pusės sudavus ne mažiau kaip 10 kartų per abi kojas V. M. ir po to diržą perdavus R. B., A. K. suėmus už V. M. kaklo ir laikant jį, tuo metu R. B. tyčia diržu iš nugaros pusės sudavė ne mažiau kaip 5 kartus per V. M. abi kojas, tokiais savo bendrais veiksmais sukeldami nukentėjusiajam V. M. fizinį skausmą ir padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą – dešinės šlaunies poodines kraujosruvas.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalį ir priimti naują nuosprendį – A. K. išteisinti kaip nepadariusį nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje.
3.1. Skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminius duomenų vertinimo pažeidimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus (tai ir yra šio kasacinio skundo argumentų ašis); neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016). Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294- 648/2017, 2K-67-699/2018). Teigia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šių reikalavimų nesilaikė.
3.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymų vertinimo argumentais. Pažymi, kad nekaltumo prezumpcijos principas yra ne tik asmens nekaltumo prezumpcija viso proceso metu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, bet ir aukštų kokybinių reikalavimų įtvirtinimas įrodymams, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Kartu pažymi ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).
3.3. Kartu skunde pažymima, kad grindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik šios veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (bendra tyčia, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar kitais asmenimis, ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-599- 976/2015, 2K-7-70-895/2018, 2K-345-511/2018, 2K-278-303/2020). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011, 2K-599-976/2015). Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytus reikalavimus.
3.4. Nuteistojo A. K. gynėjas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2022 m. kovo 3 d. pagal V. M. pareiškimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog iš automobilio išlipo pažįstamas A. K. (pravarde B.) ir R. B., kurie jam pasakė atrakinti garažą. Atrakinus garažo duris, visi trys įėjo į vidų, ir, tik ėjus į vidų, A. K. iš kelnių išsiėmė diržą, kuriuo ne mažiau kaip 10 kartų jam trenkė per abi kojas iš nugaros pusės. Trankydamas jį A. K. klausė, kada sutvarkys jo automobilį ir koneveikė jį necenzūriniais žodžiais. Sudavęs smūgius, A. K. diržą perdavė R. B. bei suėmė ir laikė jį už kaklo, o R. B. tuo metu diržu jam taip pat trankė kojas iš nugaros pusės, suduodamas ne mažiau kaip 5 smūgius. Tai vyko apie 17.20 val. (1 t., b. l. 20–27). 2022 m. kovo 3 d. asmens apžiūros protokole nurodyta, kad paprašius nurodyti sužalojimus, V. M. apie 20.15 – 20.44 val. nurodė abiejų kojų šlaunis iš galinės dalies ir kaklo sritį. Apžiūrint abiejų kojų šlaunis iš galinės dalies buvo matyti 3 kraujosruvos (1 t., b. l. 48–50). Taigi, nors V. M. pareiškime nurodė, kad jam buvo trenka per abi kojas, tačiau teismo medikai nustatė, kad hematomos matomos tik ant dešinės kojos (1 t., b. l. 65–70). Be to, iš VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties 2022 m. gegužės 13 d. rašto Nr. A3-151 matyti, kad 2022 m. kovo 3 d., apie 19.04 val., gavus iškvietimą ir pagal jį nuvykus, buvo teigiama, jog buvo trenkta su diržu per šlaunis. Buvo stebima šviežia hematoma, apie 10 cm, ant dešinės šlaunies užpakalinės dalies. Taigi GMP medikams apie 19.10 val. apžiūrėjus V. M. nustatyta tik viena hematoma.
3.5. Pasak gynėjo, sugretinus minėtus duomenis matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nevertino, neaptarė esamų duomenų, bei nepašalino atsiradusių abejonių dėl nukentėjusiojo V. M. patirtų sužalojimų mechanizmo ir kiekio. Šiuo atveju teismas rėmėsi išimtinai subjektyviais nukentėjusiojo V. M. teiginiais, kad jam buvo smūgiuota diržu per abi kojas, kad tai buvo padaryta bendrais veiksmais kone penkiolika kartų ir t. t. Teigia, kad šių nukentėjusiojo teiginių nepatvirtina kiti bylos duomenys – A. K., R. B. parodymai, 2022 m. kovo 3 d. asmens apžiūros protokolas, specialisto išvada Nr. G 627/2022(04) ir kt.
3.6. Skunde taip pat nurodoma, kad nors nukentėjusysis V. M. teigia, jog apie 17.20 val. jį sumušė nuteistieji, tačiau jis 2022 m. kovo 3 d. 17.44 val. (apžiūros protokole nurodoma, kad skambučio laikas 17.47 val.) skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą, pasivadinęs A. B., jokių fizinio smurto veiksmų nenurodė, apie juos net neužsiminė, tik nurodė apie galimai neblaivaus asmens vairuojamą automobilį. Ir tik 18.02 val., antrojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą metu, V. M. lakoniškai nurodė, kad: „čia atvažiavo, sumušė, greitoji pagalba nereikalinga“. Dėl to nukentėjusiojo V. M. parodymai, apelianto vertinimu, laikytini nepatikimais ir prieštaringais.
3.7. Be to, nors V. M. 2022 m. kovo 8 d. apklausos metu parodymus pakeitė, teigdamas, kad ne A. K. ir R. B. jį sumušė, o kitas asmuo, tačiau kartu nurodė ir tai, kad jam buvo suduota ne 15, o 10 kartų per kojas. 2022 m. birželio 20 d. papildomai apklausiamas V. M. ir vėl grįžo prie anksčiau, t. y. 2020 m. kovo 3 d., duotų paaiškinimų. Svarbu yra ir tai, kad iš 2022 m. kovo 10 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, jog V. M. į Bendrąjį pagalbos centrą skambino 18.02 val., o iš 2022 m. birželio 8 d. tarnybinio panešimo (1 t., b. l. 148–149) matyti, kad A. L. ir D. G. automobilis prie V. M. garažo atvyko tik 18.04 val. Tai, pasak nuteistojo gynėjo, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiajam V. M. skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą prie jo garažo niekas net nebuvo beprivažiuojantis.
3.8. Teigia, kad V. M. parodymų nenuoseklumą patvirtina ir tai, jog apklausiamas 2022 m. gruodžio 19 d. teismo posėdyje nukentėjusysis V. M. parodė, kad nuteistieji diržu jam smūgiavo į kojas, sėdmenis, netgi nugarą (apie sėdmenis ir nugarą ikiteisminio tyrimo metu jis net neminėjo), tačiau sveikata jam nebuvo sutrikdyta, galėjo dirbti ir dirbo. Atsakydamas į jam užduotą klausimą, V. M. negalėjo nurodyti, kurio asmens, t. y. A. K. ar R. B., veiksmai jam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, negalėjo pasakyti, kurio asmens suduoti smūgiai buvo labiau skausmingi. 2022 m. gruodžio 29 d. teismo posėdyje nuteistasis A. K. parodė, kad įvykio dieną buvo konfliktas su V. M. dėl remontuojamo automobilio, jis išsitraukė iš kelnių diržą, juo pamojavo tiesiog jį gąsdindamas, tačiau jokių smūgių nesudavė. Tuo metu R. B. pagriebė diržą, kuriuo kelis kartus nukentėjusiajam ir sudavė. Šiuos parodymus iš esmės patvirtino ir kaltinamasis R. B.
3.9. Apelianto teigimu, byloje nėra objektyviai nustatyta, kiek kartų buvo suduota, kaip teigia pats V. M., jam į kojas. Atkreipia dėmesį, kad GMP medikams apie 19.10 val. apžiūrėjus V. M., nustatyta tik 1 hematoma, o iš 2022 m. kovo 3 d. asmens apžiūros, kuri atlikta apie 20.15 – 20.44 val., protokolo matyti, kad apžiūrint abiejų kojų šlaunis iš galinės dalies, matyti 3 kraujosruvos. Taigi labai tikėtina, kad V. M. buvo suduota ne daugiau kaip 3 kartus, o tai atitinka A. K. parodymus, jog R. B. galėjo diržu suduoti V. M. 2–3 kartus.
3.10. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino ir kitų abejonių. Pavyzdžiui, dėl V. M. 2022 m. kovo 3 d. skambučių į Bendrąjį pagalbos centrą 17.47 val. ir 18.02 val. aplinkybių, nes tik antrojo skambučio metu V. M. Bendrojo pagalbos centro operatoriui nurodė sumušimo faktą, tačiau jo visiškai nedetalizavo ir nekonkretizavo. Šiuo atveju nėra aišku, kaip, apžiūrint policijos pareigūnams, pas V. M. stebimos mažiausiais 3 hematomos, o jį apžiūrėdami prieš 1–1,5 val. medikai matė tik 1 hematomą. Dėl to lieka nepaneigta abejonė, kad nukentėjusysis V. M., suvokdamas, jog A. K. naudojamas automobilis su keleiviais gali sugrįžti, sugalvojo nurodyti sumušimo faktą, kuris, jį vėliau tiriant, neatitiko V. M. pirminių parodymų, duotų 2022 m. kovo 3 d., metu nurodytų sumušimų skaičiaus.
3.11. Nuteistojo gynėjo nuomone, negalima sutikti ir su teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog A. K. teiginys, kad jis diržą iš kelnių išsitraukė ir juo tik mojavo norėdamas pagąsdinti V. M., yra pastarojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes teismas net nepaaiškino, kokie duomenys paneigia minėtus A. K. parodymus. Tvirtina, kad bylos duomenimis negalima paneigti, jog nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlė tik vienas kaltinamasis, t. y. R. B.. Šį manymą sustiprina ir tai, kad iš 2022 m. kovo 28 d. pokalbio, fiksuoto kūno kameromis, suvestinės matyti, jog policijos pareigūnas, bendraudamas su V. M., suabejoja, ir klausia V. M.: „Tik ant kurio rašysi dabar nebeaišku, ane?“.
3.12. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad A. K., „suėmęs už kaklo laikė V. M., o tuo metu R. B. V. M. diržu iš nugaros pusės sudavė ne mažiau 5 kartus per abi kojas“, o tai reiškia, kad byloje, be suinteresuoto V. M. parodymų, turi būti ir kitų duomenų, kurie patvirtintų tokio kaltinimo pagrįstumą, t. y. kad A. K. laikė nukentėjusiajam už kaklo.
3.13. Kartu skunde atkreipiamas dėmesys, kad iš byloje esančios 2022 m. kovo 28 d. pokalbių suvestinės, kurioje fiksuoti policijos pareigūnų pirmieji pokalbiai su V. M., matyti, kad nukentėjusysis, kalbėdamas su pareigūnais apie sužalojimų aplinkybes, neužsimena apie tai, kad kas nors būtų suėmęs jam už kaklo ir laikęs, kol kitas asmuo jį mušė. Šiuo atveju tikėti vien V. M. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, nėra pagrindo.
3.14. Apelianto teigimu, dėl to, kas nurodyta, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kuriais būtų galima grįsti A. K. inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad Baudžiamasis įstatymas draudžia kaltininko kaltę grįsti bendrais bruožais, apibendrintais teiginiais. Kaltė – tai konkretaus asmens individualus psichinis santykis su daroma veika ir galinčiomis kilti pasekmėmis, todėl A. K. kaltė šioje byloje privalomai turėjo būti įrodinėjama konkrečiais bylos duomenimis, o ne apibendrintomis išvadomis ar prezumpcijomis. Be to, pirmosios instancijos teismas net nediferencijavo, kokiais veiksmais buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, o kokiais – sukeltas fizinis skausmas. Kalbant apie V. M. sukelto fizinio skausmo faktinę aplinkybę, kaip tai nurodoma nuosprendyje, teismas neatskleidė šios inkriminuotos faktinės aplinkybės turinio, duomenų (išskyrus paties V. M. parodymus), kurie leistų daryti tokias išvadas.
3.15. Nuteistojo A. K. gynėjas taip pat pažymi, kad skundžiamas nuosprendis savo turiniu iš esmės atitinka kaltinamojo akto turinį, išdėstymą, o tokiai teismų praktikai nepritartina. Teismo nuosprendyje įrodymai turi būti dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Dėl to ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21/2014). Teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendyje įrodymai išdėstyti netinkamai, teismas juos išdėstė ne taip, kaip nurodyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte – apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šiuo atveju teismas, perrašydamas kaltinamąjį aktą, nurodė duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnio 4 punktas). Aprašant įrodymus, nuosprendyje neatskleistas jų ryšys su kitais įrodymais, nepasisakyta dėl įrodymų vertinimo. Nuteistojo A. K., neigusio savo kaltę, parodymai tinkamai nepaneigti, nuosprendyje deklaratyviai nurodoma, kad kaltinamųjų pateiktos versijos ir jas palaikančios gynėjų kalbos laikytinos tik gynybos pozicija. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
4. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendį ir nustatyti, kad „jis, t. y. R. B., 2022 m. kovo 3 d., apie 17.30 val., garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), R. B. iš A. K. paėmus diržą R. B. tyčia diržu iš nugaros pusės sudavė ne daugiau kaip 2 kartus per V. M. koją, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam V. M. fizinį skausmą“.
4.1. R. B. nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažymi, kad jis teisme kaltu prisipažino ir paaiškino, jog viskas buvo taip, kaip pasakojo A. K. Teigia, kad V. M. garaže A. K. išsitraukė iš kelnių diržą, tačiau ar A. K. sudavė V. M., ar nesudavė diržu, jis nematė. Paėmęs diržą iš A. K. jis (R. B.) pats keletą kartų sudavė diržu V. M. Kiek konkrečiai kartų jis sudavė V. M., nežino, – gal du, gal daugiau. Kadangi jis dešinę ranką 2015 metais yra susižalojęs, viską įprato daryti kaire ranka, šia ranka ir sudavė V. M. Ar galėjo V. M. padaryti sužalojimus, nežino. Jis sudavė juoko formoje, kad V. M. būtų pamoka. Pats V. M. atsuko jam nugarą, nesitikėjo, kad jis (R. B.) suduos diržu. A. K. V. M. nelaikė. Po to, kai išėjo iš garažo ir laukė, kol V. M. išneš automobilio raktelius, jis su A. K. išgėrė vieną butelį alaus, kuris buvo kieme stovėjusiame autobusiuke. Mano, kad V. M. galėjo būti sužalotas iki jų atvykimo arba po jų išvykimo, sužalojimus V. M. galėjo patirti kitomis aplinkybėmis. Pažymi, kad V. M. dėl sužalojimų į teismo medicinos ekspertus nesikreipė, nors jam tyrėjai buvo nurodę „pasidaryti ekspertizę“. Teigia, kad V. M. nustatytų sužalojimų jis negalėjo padaryti fiziškai, nes yra dešiniarankis, tačiau neįgalus, nevaldo dešinės rankos, jam nustatytas 55 procentų nedarbingumas.
4.2. Apelianto manymu, teismas jo parodymų nevertino visumoje su kitais bylos duomenimis ir sureikšmino V. M. parodymus. Nurodo, kad V. M. parodymai dėl sužalojimų skaičiaus ir atsiradimo aplinkybių nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina kiti netiesioginiai duomenys. Pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, nevykdė pareigos aiškiai motyvuoti, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais nesiremia.
4.3. Nuteistojo R. B. vertinimu, jo parodymai patvirtina A. K. teiginius, kad jie kartu buvo garaže, tačiau nebuvo jokio susitarimo su A. K. jam (R. B.) suduodant smūgius diržu V. M. A. K. judesiu tik pagąsdino V. M., o jis (R. B.) galbūt ir sudavė nukentėjusiajam. Teigia, kad bylos duomenys negali vienareikšmiai patvirtinti, jog V. M. mušė jie abu – R. B. ir kitas nuteistasis. Teisme atsakydamas į jam pateiktus klausimus V. M. negalėjo patikslinti, kurio, t. y. jo (R. B.) ar A. K., veiksmai jam sukėlė skausmą ar padarė sužalojimus. V. M. teiginių nepatvirtina nei pareigūnų parodymai, nei garso įrašai, nei kiti duomenys, kuriais rėmėsi teismas, nes pirmą kartą skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą V. M. net neužsiminė, kad jis buvo sužalotas ar jam buvo sukeltas skausmas – V. M. nuo pareigūnų slėpė tikrąją tiesą.
4.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, darydamas nusikaltimą, veikė bendrininkų grupe su A. K., nepagrįsta, nes jis (R. B.) vienas padarė nusikaltimą, o A. K., kaip bendrininko, priskyrimas šiuo atveju tik sunkina jo (R. B.) atsakomybę ir įtakojo jam skirtą bausmę.
5. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis R. B. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Valys prašė nuteistojo R. B. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašė nuteistojo A. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Egidijus Kerys prašė nuteistojo R. B. ir nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Nuteistojo A. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Dėl A. K. ir R. B. kaltės bendrininkų grupe padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistojo A. K. gynėjas ir nuteistasis R. B. apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių A. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuteistojo R. B. tvirtinimu, jis vienas, o ne veikdamas bendrininkų grupe su A. K., sukėlė V. M. fizinį skausmą. Sutikti su šiais skundų argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.
8. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus.
9. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
10. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).
11. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-648/2017).
Žemesnės instancijos teismas
12. Nors nuteistasis A. K. ir jo gynėjas bei nuteistasis R. B. teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių A. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nurodo, kad nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam V. M. savo veiksmais padarė vienas R. B., byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina A. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. 2022 m. kovo 3 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis V. M. nurodė, jog 2022 m. kovo 3 d., apie 17.20 val., į jo namų kiemą automobiliu „Range Rover“ atvyko A. K., pravarde B. , bei R. B., ir liepė jam (V. M.) atrakinti garažą. Jam atrakinus garažą, jie visi trys įėjo į vidų, A. K. iš karto išsiėmė iš kelnių diržą ir ne mažiau kaip 10 kartų trenkė jam per abi kojas iš nugaros pusės. Mušdamas klausė, kada jis (V. M.) sutvarkys pastarojo automobilį, nes buvo atvaręs taisyti savo automobilį „Ford Transit“, koneveikė jį necenzūriniais žodžiais. Sudavęs smūgius, A. K. diržą perdavė R. B., suėmė ir laikė jį (V. M.) už kaklo, o R. B. tuo metu diržu jam „taip pat trankė kojas iš nugaros pusės“, sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius. Po minėtų smūgių sudavimo A. K. pasakė, kad kitą kartą bus dar blogiau, tuomet A. K. ir R. B. išėjo iš garažo, įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Automobilyje buvo ir kitų asmenų, tačiau pastarųjų jis neįsidėmėjo. Po kelių minučių, atsitokėjęs ir supratęs, kas įvyko, jis paskambino numeriu 112, norėdamas išsikviesti policiją. Kalbėdamas su operatoriumi, jis išgirdo, kad į jo kiemą vėl kažkas atvažiavo. Supratęs, kad tai gali būti tie patys asmenys, jis užsirakino garaže ir laukė policijos pareigūnų. Minėti asmenys savo veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą ir labai išgąsdino (1 t., b. l. 20–23).
13. Kaip teisingai pažymėta nuteistojo A. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliaciniame skunde, papildomai apklausiamas 2022 m. kovo 8 d. V. M. nurodė, kad jis, 2022 m. kovo 3 d. pranešdamas, jog jį sumušė A. K. ir R. B., pamelavo, teigė, kad įvykio dieną į jo garažą buvo atvykęs iš matymo pažįstamas asmuo (1 t., b. l. 104–105). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad analogiškai, kaip ir pirmosios apklausos metu, V. M. nurodė, jog atvykęs asmuo jam priekaištavo dėl sutartu laiku nesuremontuoto automobilio ir diržu sudavė jam 10 kartų per kojas. Taip pat nurodė, kad išvažiavus jį mušusiam asmeniui, po kurio laiko išgirdęs, kad prie garažo vėl atvažiavo automobilis, jis, išsigandęs, užsirakino garaže ir, bijodamas, kad jo vėl nesumuštų, paskambimo į Bendrąjį pagalbos centrą bei iškvietė policijos pareigūnus. Pastebėtina, kad R. B. pažymėjo, jog atvykus policijos pareigūnams, jis, atidaręs garažo duris, pamatė prie garažo stovinčius A. K. ir R. B., todėl, išsigandęs, kad ir pastarųjų gali būti sumuštas už tai, jog laiku nesuremontavo A. K. automobilio, policijos pareigūnams pasakė, kad jį sumušė A. K. ir R. B. Taigi ir papildomai apklausiamas V. M. parodė, kad po jo sumušimo už tai, kad laiku nesuremontavo automobilio, A. K. ir R. B. į jo (V. M.) kiemą buvo atvykę antrą kartą (1 t., b. l. 104–105). Atkreiptinas dėmesys, kad 2022 m. kovo 8 d. V. M. buvo apklausiamas dalyvaujant advokatui A. J., kuris kitose baudžiamosiose bylose tuo pačiu metu gynė A. K. (1 t., b. l. 107, 113). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, A. K. skambino advokatui A. J., o pastarasis, atvykęs į įvykio vietą, prašė A. K. nesulaikyti, be to, 2022 m. kovo 8 d. 14.42 val. (po pirmosios V. M. apklausos) advokatas A. J., kaip nukentėjusiojo V. M. atstovas, buvo susitikęs su įtariamuoju A. K. ir po to nukentėjusysis pakeitė savo parodymus (1 t., b. l. 100, 150–160, 161, 162–166, 169). Dėl to prokuroras 2022 m. birželio 17 d. kreipėsi į apylinkės teismą, prašydamas priimti sprendimą dėl advokato A. J. nušalinimo nuo nukentėjusiojo V. M. atstovavimo (1 t., b. l. 115–117). Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. birželio 20 d. nutartimi advokatas A. J. buvo nušalintas nuo nukentėjusiojo V. M. atstovavimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-07498-22 (1 t., b. l. 119–122).
14. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausiamas 2022 m. birželio 20 d., apklausoje nebedalyvaujant advokatui A. J., V. M. patvirtino, kad teisingi yra jo pirminiai parodymai. Analogiškai, kaip ir pirmosios apklausos metu, nukentėjusysis nurodė, kad 2022 m. kovo 3 d. į jo namus automobiliu „Range Rover“ atvyko A. K. ir R. B. Jam, A. K., kurį jis vadina B., ir R. B. nuėjus į garažą, B. pradėjo reikšti priekaištus dėl netvarkomo jo automobilio „Fortd Transit“, tuomet iš savo kelnių išsitraukė diržą ir šiuo diržu ne mažiau kaip 10 kartų sudavė jam (V. M.) per kojas iš nugaros pusės. Jis bandė priešintis, tačiau „jie buvo dviese“. Paskui B. suėmė jam už kaklo ir jį laikė, diržą padavė R. B., o pastarasis diržu sudavė jam (V. M.) ne mažiau kaip 5 kartus per kojas iš nugaros pusės. Jis buvo labai išsigandęs, jam labai skaudėjo kojas. Po to, kai B. ir R. B. išėjo iš garažo, jis (V. M.) užsirakino garaže ir paskambino numeriu 112 į Bendrąjį pagalbos centrą. Paskambinęs ir prisistatęs A. B. jis pranešė, kad po miestą juodos spalvos automobiliu „Range Rover“ su nelietuviškais numeriais važiuoja neblaivus vairuotojas. Jis tikėjosi, kad policija sustabdys nurodytą automobilį ir „jie išsiskirstys“. Jis buvo šoko būsenoje, labai susijaudinęs ir išsigandęs, nežinojo, ką jam daryti. Praėjus maždaug 15 min., truputį nusiraminęs, jis vėl paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, kad buvo sumuštas garaže. Jam kalbant su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, į jo kiemą vėl įvažiavo tas pats automobilis „Range Rover“. Pagalbos centro darbuotojui liepus laukti pareigūnų, jis užsirakino garaže ir laukė atvykstant policijos. Po kurio laiko jam paskambino sugyventinė N. U. ir pasakė, kad atvyko policijos pareigūnai. Jis pastarųjų laukė garaže, bijojo iš jo išeiti. Į garažą atėjusiems policijos pareigūnams jis tiksliai nurodė visas aplinkybes, pasakė, kad jį sumušė B. su S. S. jis vadino R. B., nes iki pastarojo sulaikymo jo pavardės nežinojo. Policijos komisariate jis (V. M.) buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir davė teisingus parodymus. 2022 m. kovo 6 d., vakare, pas jį buvo atėjęs vaikinas, kurį jis vadina B. šunimi, vaikinas pasakė, kad pats B. negali su juo (V. M.) susitikti ir liepė jam važiuoti pas advokatą, adresu: (duomenys neskelbtini). 2022 m. kovo 7 d. jam nuvykus į advokato kontorą, ant kurios durų buvo parašyta, kad tai advokato A. J. kontora, jis, į advokato klausimą atsakęs, kad jį sumušė B. su R. B., iš pastarojo mimikos ir gestų suprato, jog turi sakyti, kad minėti asmenys jo nemušė. Po susitikimo advokatas jam pasakė, kad jie 2022 m. kovo 8 d. eis pas tyrėją, nors jis neprašė, kad advokatas eitų kartu. Prieš 2022 m. kovo 8 d. apklausą tyrėja jį įspėjo dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tačiau jis, bijodamas B. keršto, norėdamas apsaugoti savo šeimą, pakeitė parodymus. Pažymėjo, kad teisingi yra jo pirminiai parodymai, duoti 2022 m. kovo 3 d., ir prašė jais remtis (1 t., b. l. 128–131).
15. Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. M. dar kartą patvirtino, kad 2022 m. kovo 3 d., atvažiavę juodu automobiliu „Range Rover“ ir atėję į garažą, jį sumušė A. K. (B.) ir R. B. A. K. jį apšaukė už tai, kad jis (V. M.) neremontuoja jo automobilio, išsitraukė diržą ir pirmas sudavė smūgius. Po to jį mušė R. B. Jis buvo mušamas per nugarą, šlaunis, sėdmenis. Tuo metu, kai jį mušė R. B., A. K. (B.) jį (V. M.) laikė. A. K. ir R. B. išvažiavus, jis apie įvykį pranešė policijai, pareigūnų laukė užsirakinęs garaže. Po to, kai B. jam liepė nueiti pas advokatą, jis pakeitė parodymus, „viską melavo“. Atsakydamas į jam pateiktus klausimus, V. M. dar kartą paaiškino, kad jis, pirmą kartą paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, prisistatė A. B. ir nurodė, jog automobilį „Range Rover“ vairuoja neblaivus asmuo, tikėdamasis, kad policijos pareigūnai šį automobilį sustabdys ir jį sumušę asmenys nebeatvažiuos, t. y. bijodamas, kad minėti asmenys nesugrįžtų. Antrą kartą į Bendrąjį pagalbos centrą jis skambino supratęs, kad jį sumušę asmenys vėl atvažiavo prie jo garažo. Atvykusiems policijos pareigūnams jis nurodė teisingas įvykio aplinkybes (4 t., b. l. 116–117).
16. Taigi iš nukentėjusiojo V. M. parodymų matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu apklausta V. M. sugyventinė N. U. nurodė, kad po įvykio V. jai pasakė, jog jį sumušė į garažą atėję du vyrai – vienas jaunesnis, kitas – vyresnis, jį mušė diržu, trenkė jam diržo sagtimi per kojas. Ji suprato, kad V. M. mušė vyras, kurio pravardė B. ir dar vienas vyresnis vyras (2 t., b. l. 25–27, parodymai ištirti teisiamajame posėdyje). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja N. U. patvirtino, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi, nurodė, kad V. M. jai sakė, jog konfliktas įvyko dėl automobilio, atvažiavę A. K. ir vienas vyresnis vyras trenkė jam diržu su sagtimi, dėl to jis (V. M.) kvietė policiją (4 t., b. l. 114–116). Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas policijos pareigūnas T. M. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą V. M. atrodė labai įbaugintas, jis buvo užsirakinęs garaže, aiškino, kad jį, pasikeisdami, diržu mušė K. ir B. , kažkuris iš jų buvo suėmęs V. M. už kaklo ir jį laikė, kad nesipriešintų. V. M. aplinkybes dėstė aiškiai, jis, kaip pareigūnas, suprato, kad V. M. nemeluoja. Jis taip pat suprato, kad V. M. jį sumušusius asmenis pažįsta, nes žinojo ir nurodė jų pravardes – B. (A. K.) ir B. ar R. (R. B.) (2 t., b. l. 44–46). Liudytojas T. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad gavus pareiškėjo pranešimą apie tai, kad jį mušę du asmenys vėl pas jį grįžo, ir nuvykus į įvykio vietą, buvo rastas automobilis „Range Rover“, nukentėjusysis V. M. buvo užsirakinęs garaže, bijojo atidaryti duris, buvo išsigandęs. Ant V. M. kojų matėsi sužalojimai, pastarasis sakė, kad pirmas diržu jį mušė K., o po to – B. Diržas buvo K. (4 t., b. l. 104–105). Liudytoja, policijos pareigūnė A. Š., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2022 m. kovo 4 d. atvykęs į policijos komisariatą V. M. buvo išsigandęs, susijaudinęs, patvirtino, kad jį mušė B. – A. K. ir R. B. už laiku nesuremontuotą kažkurio iš šių asmenų automobilį. 2022 m. kovo 8 d. vykusios apklausos metu V. M. buvo pasimetęs, į apklausą atvyko su advokatu J., kurį A. K. buvo nurodęs kaip savo advokatą (2 t., b. l. 53–55, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. Š. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir dar kartą pažymėjo, kad atvykęs į apklausą su advokatu V. M. pakeitė savo parodymus, jis buvo pasimetęs (4 t., b. l. 105–106). Nukentėjusiojo V. M. parodymus, kad jį sumušė du asmenys, t. y. A. K. bei R. B., teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja M. R. Atsakydama į klausimus, liudytoja nurodė, kad jai su kolegomis atėjus į V. M. garažą, pastarasis paaiškino, jog atvykę du asmenys – A. K. bei R. B. – priekaištavo dėl nesutvarkyto automobilio, A. K. išsitraukė iš kelnių diržą ir jį mušė, o po to mušė R. B. Nors V. M. buvo išsigandęs, tačiau elgėsi adekvačiai, nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes. Iš pradžių V. M. pasakė, kad jį mušė S. ir B., o po to patikslino jų vardus ir pavardes (4 t., b. l. 106–107). Liudytojas, policijos pareigūnas R. K. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad nuvykus į įvykio vietą V. M. pasakė, jog pas jį atvykę A. K. ir R. B. priekaištavo dėl nesutvarkyto automobilio, A. K. jam trenkė diržu per kojas, po to veiksmus su šiuo diržu tęsė R. B.. V. M. nurodė, kad pirmas jį mušė A. K. Ant V. M. kojų šlaunų buvo kraujosruvų (4 t., b. l. 103–104). Tai, kad nuvykus į įvykio vietą V. M. nurodė, jog jį dėl laiku nesuremontuoto automobilio sumušė A. K. ir R. B., išsitraukęs diržą pirmasis smūgius per kojas sudavė A. K., o po to mušė R. B., teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas R. K. (4 t., b. l. 107–108).
17. Nukentėjusiojo V. M. parodymus, o kartu ir nuteistųjų A. K. bei R. B. kaltę bendrais veiksmais padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą, patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. 2022 m. kovo 3 d. asmens apžiūros protokole ir prie jo pridėtose fotonuotraukose užfiksuota, kad laikotarpiu nuo 20.15 val. iki 20.44 val. apžiūrint V. M. abiejų kojų šlaunis iš galinės dalies matyti 3 kraujosruvos – pirmoji yra ant dešiniosios šlaunies, galinės dalies link juosmens srities, dešiniau, ji yra apie 2 cm aukščio ir apie 4 cm pločio, antroji yra ant dešiniosios šlaunies, galinės dalies ties viduriu, ji yra apie 9 cm aukščio ir apie 7 cm pločio, trečioji yra ant kairiosios kojos, ties keliu, vidinėje dalyje, ji yra apie 2 cm aukščio ir apie 3 cm pločio. Apžiūrint V. M. kaklo sritį, matyti paraudimas ties kaklo galine dalimi (1 t., b. l. 48–49, 51–56). Šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo V. M. parodymus, kad smūgiai jam buvo suduoti per abi kojas iš nugaros pusės, o A. K. buvo suėmęs jam už kaklo ir jį laikė, bei paneigia pastarojo gynėjo skundo argumentus, kad hematomos V. M. buvo matomos tik ant dešinės kojos, ir, kad be nukentėjusiojo parodymų, nėra kitų duomenų, patvirtinančių, jog A. K. laikė nukentėjusįjį už kaklo. Be to, ir kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas T. M. nurodė, jog V. M. aiškino, kad jį pasikeisdami diržu mušė K. ir B., kažkuris iš jų buvo suėmęs V. M. už kaklo ir laikė, kad jis nesipriešintų. Taigi neteisus A. K. gynėjas skunde teigdamas, kad, kalbėdamas su policijos pareigūnais, V. M. neužsiminė apie tai, kad kas nors būtų suėmęs jam už kaklo ir laikęs, kol kitas asmuo jį mušė.
18. Nukentėjusiojo parodymų, kad jam diržu buvo suduota per abi kojas, nepaneigia ir A. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties 2022 m. gegužės 13 d. rašte Nr. A3-151 nurodyta, kad 2022 m. kovo 3 d. pagal 19.04 val. gautą iškvietimą nuvykus pas V. M., buvo stebima šviežia hematoma, apie 10 cm, ant dešinės šlaunies užpakalinės dalies (1 t., b. l. 65–66, 67–68), o specialisto išvadoje Nr. G 627/2022(04) nurodyta, kad V. M. nustatyti sužalojimai – dešinės šlaunies poodinės kraujosruvos (1 t., b. l. 76). Atkreipiamas dėmesys, kad skubios medicinos pagalbos slaugos specialistė V. M. apžiūrėjo 2022 m. kovo 3 d., laikotarpiu nuo 19.08 val. iki 19.17 val., o policijos pareigūnas nukentėjusįjį apžiūrėjo 2022 m. kovo 3 d., laikotarpiu nuo 20.15 val. iki 20.44 val., todėl nekyla abejonių, kad po nukentėjusiojo sumušimo praėjus ilgesniam laiko tarpui, policijos pareigūnas ant nukentėjusiojo kūno (kojų) galėjo matyti daugiau hematomų nei maždaug prieš pusantros valandos nukentėjusįjį apžiūrėjusi slaugos specialistė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistųjų kaltės klausimą, įvertino visus bylos įrodymus, todėl kaip nepagrįstas atmetamas A. K. gynėjo skundo argumentas, kad teismas tinkamai nenustatė nukentėjusiojo V. M. patirtų sužalojimų mechanizmo ir kiekio, rėmėsi tik subjektyviais nukentėjusiojo V. M. teiginiais, kad jam buvo smūgiuota diržu per abi kojas, A. K. ir R. B. bendrais veiksmais sudavė jam ne mažiau kaip 15 kartų. Be to, kaip teisingai apygardos teismo posėdyje akcentavo prokuroras, atsižvelgiant į tai, kad A. K. diržo, kuriuo buvo suduota nukentėjusiajam per kojas, plotis 3,5 cm (2 t., b. l. 90–91, 92–95), o ant nukentėjusiojo kojos rastos hematomos dydis – apie 10 cm x 7 cm, akivaizdu, jog į tą pačią nukentėjusiojo kūno vietą diržu buvo suduotas daugiau kaip vienas smūgis.
19. Nukentėjusiojo V. M. parodymus patvirtina ir policijos pareigūnų „Body“ kameromis 2022 m. kovo 3 d. užfiksuotų įrašų apžiūros protokolas bei policijos pareigūnų pokalbių su V. M. suvestinė, iš kurios matyti, jog pokalbio su policijos pareigūnais metu V. M. nurodė, kad jį garaže „dėl to autobuso geltono“ diržu pasikeisdami mušė B. (A. K.) ir S., t. y. B. (1 t., b. l. 150–153, 155–160, 162–166), taip pat byloje esantys policijos registruojamų įvykių registro išrašai (1 t., b. l. 80–81, 91–96) ir Bendrojo pagalbos centro skambučių įrašų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad V. M. 2022 m. kovo 3 d. 17.44 val. paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą ir prisistatęs A. B. pranešė, jog po miestą automobiliu „Range Rover“, su nelietuviškais numeriais, važinėja neblaivus vairuotojas, žinomas vietinei policijai, jis buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, dabar važiuoja (duomenys neskelbtini) gatve link turgaus, o 18.02 val., prisistatęs V. M., pranešė, kad į jo kiemą prieš 30 min. buvo atvažiavę du pažįstami asmenys ir jį garaže sumušė, šie asmenys buvo pasišalinę, tačiau pokalbio metu jie vėl atvažiavo į kiemą. Vertinti nukentėjusiojo parodymus kaip nepatikimus vien dėl to, kad jis pirmą kartą skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą prisistatė A. B., nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, 2022 m. birželio 20 d. vykusios apklausos metu V. M. paaiškino, kad jis taip pasielgė dėl to, jog buvo šoko būsenoje, labai susijaudinęs ir išsigandęs, tikėjosi, kad policija sustabdys jo nurodytą automobilį ir „jie išsiskirstys“, o teisiamajame posėdyje paaiškino, kad paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą prisistatė A. B. ir nurodė, kad automobilį „Range Rover“ vairuoja neblaivus asmuo, tikėdamasis, kad policijos pareigūnai šį automobilį sustabdys ir jį sumušę asmenys pas jį nebeatvažiuos, t. y. bijodamas, kad minėti asmenys nesugrįžtų. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmą kartą skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą V. M. nurodė būtent tą automobilį, kuriuo buvo atvykę A. K. ir R. B., taip pat nurodė jų vykimo kryptį, o tai patvirtina, kad V. M. norėjo, jog būtų sulaikyti būtent minėti asmenys. Nukentėjusiojo parodymus, kad jis, praėjus maždaug 15 min. po pirmojo skambučio, truputį nusiraminęs, vėl paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, kad buvo sumuštas garaže, jam kalbant su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, į jo kiemą vėl įvažiavo tas pats automobilis „Range Rover“, patvirtina pirmiau minėti policijos registruojamų įvykių registro išrašas ir Bendrojo pagalbos centro skambučio įrašo apžiūros protokolas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2022 m. gegužės 27 d. Bendrojo pagalbos centro skambučių įrašų apžiūros protokole (1 t., b. l. 88–89) pažymėta, jog apžiūros metu nustatyta, kad 2022 m. kovo 3 d. 17.47 val. skambinusio ir A. B. prisistačiusio pareiškėjo balsas galimai yra V. M., kuris apie savo sumušimą Bendrąjį pagalbos centrą informavo 2022 m. kovo 3 d. 18.02 val.
20. Esant visumai nurodytų aplinkybių, pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. M. parodymų teisingumu nesudaro ir nuteistojo A. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad V. M. į Bendrąjį pagalbos centrą skambino 18.02 val., o iš 2022 m. birželio 8 d. tarnybinio panešimo (t. 1, b. l. 148–149) matyti, kad A. L. ir D. G. automobilis prie V. M. garažo atvyko tik 18.04 val. Ši aplinkybė, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, taip pat neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusiajam V. M. skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą prie jo garažo niekas nebuvo beprivažiuojantis, nes, kaip minėta, 18.02 val. paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą V. M. pirmiausia pranešė, kad jį sumušę asmenys buvo pasišalinę ir tik po to, išgirdęs atvažiuojant automobilį, pokalbio metu nurodė, kad „čia dabar vėl atvažiavo tie patys“ (1 t., b. l. 97–98). Taigi nors V. M. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino 18.02 val., tačiau jis pirmiausia pranešė apie prieš jį jau pavartotą smurtą, jo pokalbis su operatoriumi truko 1 min. 21 sek., ir jis tik pokalbio pabaigoje pasakė, kad prieš jį smurtavę asmenys vėl atvažiavo į jo namo kiemą. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu į V. M. kiemą antrą kartą nebūtų atvažiavę jį sumušę asmenys, V. M. nebūtų turėjęs jokio pagrindo pranešti, kad šie asmenys vėl pas jį atvyko. Bylos duomenimis, A. K. ir R. B. kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra nebuvo paskirta, jiems buvo skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b. l. 109–111, 137–39), kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra buvo paskirta kartu su A. K. ir R. B. įvykio dieną pas V. M. atvykusiems A. L. ir D. G. (1 t., b. l. 138–139, 141–144). Taigi nors policijos pareigūnės 2022 m. birželio 8 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. L. ir D. G., tuo metu dėvėjusių elektroninio stebėjimo įtaisus, atvykimas adresu: (duomenys neskelbtini), užfiksuotas 2022 m. kovo 3 d. 18.04 val., ši aplinkybė nepaneigia, kad A. K. ir R. B. į V. M. kiemą vėl atvyko pastarajam antrą kartą paskambinus telefonu į Bendrąjį pagalbos centrą, pokalbio su operatoriumi metu. Be to, nuteistojo A. K. gynėjas apygardos teismo posėdyje nepagrįstai akcentavo, jog antrą kartą paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą V. M. pranešė, kad jo atžvilgiu naudojamas smurtas, nes šio pokalbio metu nukentėjusysis nurodė, kad pas jį, adresu: (duomenys neskelbtini), atvažiavę du pažįstami asmenys jį sumušė prieš pusę valandos (1 t., b. l. 97–98).
21. Kitos nuteistojo A. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad apklausiamas teismo posėdyje nukentėjusysis V. M. parodė, kad nuteistieji diržu jam smūgiavo ne tik į kojas, bet ir į sėdmenis, nugarą, be to, negalėjo nurodyti, kurio asmens, t. y. A. K. ar R. B., veiksmai jam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, negalėjo pasakyti, kurio asmens suduoti smūgiai buvo labiau skausmingi, taip pat nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ir nuteistojo A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Atkreipiamas dėmesys, jog atsakydamas į A. K. gynėjo užduotą klausimą V. M. nurodė, kad jis buvo mušamas „į kojas, užpakalį, o gal į nugarą nemušė“, o nuteistasis R. B. nurodė: „per užpakalį taikiau su diržu juoko forma, kad tai pamoka jam būtų“ (4 t., b. l. 116–117, 124–125). Nesutiktina ir su A. K. gynėjo skundo argumentu, kad 2022 m. gruodžio 29 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu R. B. patvirtino A. K. parodymus, jog jis konflikto metu išsitraukęs iš kelnių diržą, juo tik pamojavo gąsdindamas V. M., tačiau jokių smūgių pastarajam nesudavė, nes teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad R. B., pripažindamas savo kaltę, nurodė, jog „K. gal užkabino su diržu kažkiek M.“. Nuteistojo A. K. kaltės nepaneigia ir jo gynėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad iš 2022 m. kovo 28 d. pokalbio, fiksuoto „Body“ kameromis, suvestinės matyti, jog policijos pareigūnas, bendraudamas su V. M., suabejoja, ir klausia V. M.: „Tik ant kurio rašysi dabar neaišku, ane“? (1 t., b. l. 162–166), juo labiau, kad pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, jog V. M. pranešė, kad 2022 m. kovo 3 d., apie 17.30 val., garaže, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), jį sumušė ir jam fizinį skausmą sukėlė A. K. bei R. B. (1 t., b. l. 20–23).
22. Nuteistojo R. B. skundo argumentus, kad jis vienas sudavė diržu V. M. iš nugaros pusės ne daugiau kaip 2 kartus per V. M. koją ir tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam V. M. fizinį skausmą, paneigia ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo V. M. parodymai, bet ir kiti pirmiau nurodyti šios bylos įrodymai. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad priešingai nei nukentėjusiojo, nuteistojo R. B. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs ir vieni kitiems prieštarauja. Ikiteisminio tyrimo metu R. B. atsisakė duoti parodymus, o apklausiamas teisiamajame posėdyje parodė, kad jis nežino, ar A. K. sudavė V. M., ar nesudavė, teigė, kad jis pats (R. B.) sudavė kelis kartus A. K. diržu V. M. Taip pat nurodė, kad jis V. M. suduotų smūgių neskaičiavo, negali pasakyti, kokio stiprumo jie buvo, taikė su diržu V. M. ir per sėdmenis. Kaip jau minėta, R. B., be kita ko, nurodė, kad gal ir A. K. „užkabino su diržu“ V. M. Apklausiamas apygardos teismo posėdyje R. B. parodė, kad jis įvykdė nusikaltimą, kuriame dalyvavo ir A. K., t. y. pastarasis buvo kartu su juo garaže, taip pat nurodė, kad V. M. suduotų smūgių jis neskaičiavo, nors teisiamajame posėdyje teigė, kad jis (R. B.) sudavė du kartus, tačiau iš tikrųjų nežino, kiek kartų sudavė V. M., – „ar du, ar dvidešimt, ar penkiasdešimt“ (5 t., b. l. 152–158). Pastebėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde prašydamas nustatyti, kad jis sudavė V. M. per koją ne daugiau kaip 2 kartus, R. B. kartu nurodo, kad „jo veiksmais galbūt ir buvo suduota nukentėjusiajam“, bei pats sau prieštaraudamas teigia, kad V. M. nustatytų sužalojimų jis negalėjo padaryti fiziškai. R. B. skundo argumentus, kad pats V. M. atsuko jam nugarą, A. K. V. M. nelaikė, tik judesiu pagąsdino V. M., sužalojimus V. M. galėjo patirti kitomis aplinkybėmis, nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų jis negalėjo padaryti, nes yra dešiniarankis, tačiau neįgalus – nevaldo dešinės rankos, jam nustatytas 55 procentų nedarbingumas (5 t., b. l. 45, 103, 104, 105–106, 108), paneigia ne tik pirmiau nurodyti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai bylos įrodymai.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, neturi pagrindo sutikti ir su nuteistojo R. B. skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. K., yra nepagrįsta. Minėta, jog tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam V. M. fizinis skausmas buvo sukeltas ir nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas A. K. suduodant V. M. diržu iš nugaros pusės ne mažiau kaip 10 kartų per abi kojas, o R. B. suduodant nukentėjusiajam ne mažiau kaip 5 kartus per abi kojas, A. K. ir R. B. veikė aktyviais bendrais veiksmais (pasikeisdami diržu sudavė smūgius nukentėjusiajam per kojas, be to, R. B. suduodant smūgius nukentėjusiajam, A. K. laikė nukentėjusįjį už kaklo), suvokė, kad daro nusikalstamą veiką bendrai, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad A. K. ir R. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdami bendrininkų grupe. Kartu pažymima, kad teismas, nustatęs, jog fizinis skausmas nukentėjusiajam buvo sukeltas ir nežymus sveikatos sutrikdymas jam buvo padarytas bendrais abiejų nuteistųjų veiksmais, neprivalėjo detalizuoti, kuriais konkrečiai veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o kuriais – sukeltas fizinis skausmas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bendrai, jie privalo atsakyti už visus bendrai atliktus neteisėtus veiksmus ir dėl to atsiradusias pasekmes.
24. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, išsamiai išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui, įskaitant nukentėjusiojo parodymus, neteikdamas išskirtinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Išanalizavus skundžiamą nuosprendį, taip pat nėra pagrindo pritarti nuteistojo A. K. gynėjo skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje perrašė kaltinamąjį aktą, ir, kad nuosprendis savo turiniu atitinka kaltinamojo akto turinį.
25. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistųjų A. K. ir R. B. veiksmuose nustatyti visi, t. y. tiek objektyvieji (smurtavimo), tiek subjektyvieji (tiesioginės tyčios), nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino A. K. ir R. B. kaltais ir nuteisė juos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tenkinti nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinį skundą ir A. K. išteisinti kaip nepadariusį jam inkriminuoto nusikaltimo, nėra pagrindo.
Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių
26. Nors apeliaciniuose skunduose nebuvo ginčijamos nuteistiesiems paskirtos bausmės, tačiau 2024 m. balandžio 4 d. vykusiame apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. B. prašė neskirti jam bausmės, susijusios su laisvės atėmimu, pažymėjo, kad jis jau yra atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, todėl jam nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintos nepagrįstai. Nuteistojo R. B. gynėjas teismo posėdžio metu prašė jo ginamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad R. B. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, panaikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalstamą veiką R. B. padarė veikdamas bendrininkų grupe, ir sušvelninti pastarajam paskirtą bausmę.
27. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
28. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
29. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 1 metų. Pirmosios instancijos teismas A. K. už šią nusikalstamą veiką paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Byloje nustatyta, kad A. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalstama veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Bylos duomenimis, A. K. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas anksčiau teistas 6 kartus, neišnykus teistumui (3 t., b. l. 1–10, 11–20, 29–32, 33–62, 63–66), bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, yra daug kartų baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 165–189; 3 t., b. l. 70–73), be to, po nusikalstamos veikos padarymo jam buvo priimti dar du apkaltinamieji nuosprendžiai (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šie nuosprendžiai dar neįsiteisėję), ir vienu iš jų, t. y. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu, A. K., be kita ko, nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tai rodo, kad A. K. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Nuteistasis A. K. turi darbą (2 t., b. l. 157), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus A. K. laisvės atėmimo bausmę, dydžiu truputį didesnę negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 7 mėnesiai 15 dienų). Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skirtos ir švelnesnės bausmės negu laisvės atėmimas – baudos, taip pat buvo skirtos griežčiausios bausmės – laisvės atėmimas, jų vykdymą atidedant, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamos įtakos neturėjo – jis ir toliau daro nusikalstamas veikas. Kadangi A. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė neatlikęs Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę subendrino su minėtu ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, prie šios bausmės pridėdamas tik dalį – 4 mėnesius iš nauju nuosprendžiu paskirtos 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 10 mėnesių ne per griežta, švelninti šią bausmę nėra pagrindo.
31. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).
32. Skundžiamu nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu padarius vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą ir nubaustas galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 3 metams 10 mėnesių, todėl egzistuoja formalios sąlygos svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad A. K. naują tyčinį nusikaltimą padarė būdamas anksčiau teistas 6 kartus, nusikalto neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam net 4 kartus buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau pastarasis ir toliau darė nusikalstamas veikas, konstatuojama, kad nuteistasis A. K. tinkamų išvadų dėl ankstesnių teistumų nedaro, kritiškai savo elgesio nevertina, todėl nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
33. Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. B. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalstama veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Iš bylos duomenų matyti, kad R. B. nusikalto būdamas anksčiau teistas 6 kartus, neišnykus teistumui, neatlikęs jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės (3 t., b. l. 86–93, 107–120, 131–151), baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 154–163), po nusikalstamos veikos padarymo jam buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis – Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimu 4 mėnesiams, o šią bausmę subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžiu, R. B. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Taigi akivaizdu, kad nuteistasis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padarytos veikos nėra atsitiktinės, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Kadangi pirmosios instancijos teismas R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino pastarojo prisipažinimą kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailestį (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo teismo posėdžio metu pareikštą prašymą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę pripažinti R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei naikinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalstamą veiką R. B. padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai nuteistajam R. B. bus pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės – vienu iš ankstesnių nuosprendžių jam buvo skirta švelnesnė bausmė – areštas, vieną kartą buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai teigiamos įtakos nuteistajam nepadarė – jis ir toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus R. B. švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam R. B. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams, kai šios bausmės vidurkis 7 mėnesiai 15 dienų, nėra aiškiai per griežta, todėl ji nešvelnintina.
35. Baudžiamosios bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo R. B. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. vasario 15 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams (3 t., b. l. 131–151), o Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnį galutine subendrinta bausme – laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams. BK 64 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis; jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Vadinasi, tuo atveju, kai skiriant subendrintą bausmę vadovaujamasi BK 64 straipsnio 3 dalimi, būtina nustatyti, kokia bausmės dalis yra neatlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Kadangi nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. B. padarė neatlikęs Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, pirmosios instancijos teismas šiuo ir nauju nuosprendžiais R. B. paskirtas bausmes bendrino vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam subendrintą bausmę apylinkės teismas nenustatė pagal ankstesnį nuosprendį neatliktos bausmės dalies ir dalį nauju nuosprendžiu skiriamos bausmės pridėjo prie visos 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, t. y. BK 64 straipsnį pritaikė netinkamai. Be to, teismas nepagrįstai nuteistajam į paskirtą bausmę įskaitė bausmę, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendį, nes tuo atveju, kai skiriant subendrintą bausmę vadovaujamasi BK 64 straipsnio nuostatomis, pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė į paskirtos bausmės laiką neįskaitoma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2019). Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalys, kuriomis R. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta su 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme bei į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 10 d. nuosprendį, naikinamos ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
36. Minėta, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nors šiuo atveju egzistuoja formalieji bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu R. B. nuteistas jau 8 kartą, naują nusikaltimą jis padarė neišnykus teistumui, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, po nusikalstamos veikos padarymo jam vėl buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, t. y. nuteistasis yra linkęs nusikalsti, kritiškai savo elgesio nevertina, gyvenimo būdo nekeičia, konstatuoja, kad bausmės vykdymo atidėjimas negalimas, nes atidėjus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti bausmės tikslai – nuteistasis nebūtų sulaikytas nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nebūtų tinkamai nubaustas ir paveiktas laikytis įstatymų.
Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo
37. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė teismui patikslintą 2024 m. vasario 8 d. pažymą Nr. APD-2024-01494, kurioje prašoma priteisti valstybei iš R. B. 213,75 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių už advokato M. Š. nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą (5 t., b. l. 125), be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2024 m. kovo 8 d. pažymą Nr. APD-2024-02732, kurioje prašoma priteisti valstybei iš R. B. 144,29 Eur išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokato Kęstučio Valio nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (5 t., b. l. 143).
38. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).
39. Atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ne tik pagal nuteistojo A. K. gynėjo apeliacinį skundą, bet ir pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą, įvertinusi bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma (213,75 Eur + 144,29 Eur = 358,04 Eur) yra pagrįsta ne tik minėtomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktomis pažymomis, bet ir gynėjų pateiktais prašymais dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (5 t., b. l. 126–127, 144–145), teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis. Tačiau kartu įvertinusi tai, kad nuteistojo R. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašoma priteisti proceso išlaidų suma mažintina, išieškant valstybės patirtų nuteistajam suteiktos teisinės pagalbos išlaidų dalį – 250 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo A. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – 3 mėnesiai laisvės atėmimo, ir R. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams;
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. B. į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 10 d. nuosprendį.
Kitą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Išieškoti iš nuteistojo R. B. valstybės naudai 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.