Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės ir Irenos Stasiūnienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „I.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9913-608/2024 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau BUAB) „R.“ ieškinį atsakovei UAB „I.“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo ir įrodymų išreikalavimo

11. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

12. Prieš tai minėtas draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

13. Apeliantė skunde nepagrindė būtinybės naujus įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyviai turi pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Byloje nustatyta, kad ieškovės vadovu buvo ir atsakovės vadovas, taigi atsakovė nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šiuos įrodymus gauti anksčiau ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad ieškovės ieškinys teismui pateiktas 2023 m. balandžio mėnesį. Be to, apeliantės naujų įrodymų pateikimas, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas ir dėl kurių detaliai nepasisakė ieškovė, užvilkintų bylos nagrinėjimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė pateikė teismui ginčui neaktualaus laikotarpio dokumentus.

14. Kaip minėta, naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas ir taikomas tik išimtinais atvejais. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus.

15. Taip pat apeliantė prašo iš ieškovės išreikalauti 2021 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesio sąskaitas.

16. Asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.

17. Pasisakydama dėl apeliantės prašymo išreikalauti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad šis apeliantės prašymas yra nesavalaikis ir apeliantė nepateikė teismui duomenų, kad tokio pobūdžio prašymas negalėjo būti ar buvo teikiamas pirmosios instancijos teismui du kartus nagrinėjant bylą. Kolegijos vertinimu, tokių duomenų išreikalavimas šiuo atveju nėra būtinas ir užvilkintų bylos nagrinėjimą. Be to, apeliantė prašo iš ieškovės išreikalauti neaktualaus laikotarpio duomenis, tiesiogiai nesusijusius su ieškovės ieškinio dalyku. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas apeliantės prašymas yra nepakankamai motyvuotas.

18. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nevertina atsakovės pateiktų naujų įrodymų ir netenkina prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.

Dėl actio Pauliana sąlygų

19. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana pagrindu. Tai specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs, kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą.

20. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020 39 punktas).

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

23. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

24. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, jog tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 51, 52 punktai).

25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad bendrovės „R.“ finansinė padėtis pradėjo blogėti dar 2020 metais, bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai žymiai viršijo ieškovės turto vertę ir ji jau negalėjo vykdyti visų savo įsipareigojimų kreditoriams. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bendrovė trejus metus iš eilės (2020, 2021, 2022 metais) veikė nuostolingai. Jau pagal 2021 m. balansą ilgalaikis bendrovės turtas sudarė tik 1 Eur. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau Liteko) duomenimis, pats apeliantės vadovas, būdamas ir ieškovės vadovu teikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „R.“ iškėlimo ir pridėjo 2020 m., 2021 m., 2022 m. įmonės finansinius dokumentus, be kita ko, teigdamas, jog įmonės turtą sudaro nusidėvėjusių baldų vertė, taip pat permoka VMI; kito turto įmonė neturi; įmonė negali pagerinti savo finansinės padėties, o nuolatinis nuostolis dar gali padidėti.

26. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškovės nemokumo būseną ir apeliantė įrodymais nepaneigė teismo padarytų išvadų. Pažymėtina, kad sandoriai pažeidžia kreditorių teises, jei jais sumažinama turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė, ir likusio turto neužtenka kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d. atliko atsakovei 12 mokėjimo pavedimų 45 599,00 Eur sumai, nors jau nuo 2015 m. gruodžio 16 d. turėjo kitą kreditorę ribotos atsakomybės bendrovę „M. D.“ (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-572-330/2021). Liteko duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi UAB „R.“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. eB2-1979-640/2022, šiuo metu Nr. eB2-303-640/2024) buvo patvirtinti kreditorės RAB „M. D.“ 66 028,76 Eur kreditoriniai reikalavimai. Taigi, ieškovei atlikus apeliantei ginčo mokėjimus, likusio ieškovės turto neužteko kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.

Dėl (ne)sąžiningumo

28. Kai actio Pauliana pagrindu ginčijamas atlygintinis sandoris, be kitų sąlygų, turi būti nustatytas ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Trečiasis asmuo yra nesąžiningas, jeigu, sudarydamas su skolininku sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

29. Be to, jo sąžiningumas turėtų būti vertinamas pagal tuo metu buvusią situaciją ir turėtą informaciją, kurią jis galėjo gauti teisėtomis priemonėmis. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi, sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai.

31. Kolegijos vertinimu, apeliantės vadovas, būdamas ir ieškovės vadovu neabejotinai žinojo ieškovės finansinę padėtį ir kreditorinių įsipareigojimų apimtį, taip pat atsiradimo momentą bei pagrindą. Akivaizdu, kad ginčo mokėjimai pažeidė kitos ieškovės kreditorės RAB „M. D.“ interesus, kurios reikalavimas atsirado jau nuo 2015 m. gruodžio 16 d.

Dėl privalėjimo atlikti mokėjimus, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos

32. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

34. Apeliantės tvirtinimu, ieškovės pareiga apmokėti už tinkamai suteiktas vežimo paslaugas kilo sutarčių pagrindu. Kolegija atmeta, kaip nepagrįstus prieš tai minėtus apeliantės skundo teiginius, pažymėdama, kad nenustatyta ieškovės ir atsakovės prievolių įvykdymo išimtinio pobūdžio. Pati apeliantė nurodė, kad apmokėjimai buvo atlikti už atsakovės 2021 m. viduryje suteiktas vežimo paslaugas, t. y. ieškovei jau būnant nemokiai ir nuostolingai vykdant veiklą.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė skunde nepaneigė actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo.

Dėl teismo sprendimo motyvavimo

36. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra netinkamai motyvuotas.

37. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad absoliučiais pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kasacinis teismas, aiškindamas šią CPK nuostatą, nurodė, motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl, jeigu teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019 26 punktas).

38. Sprendžiant dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, reikia atsižvelgti į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus: jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Glausti, neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso priimto procesinio sprendimo ir (ar) sprendimų kontekste. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

39. Nagrinėjamu atveju, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu, teisėjų kolegija nepritaria apeliantės pozicijai, kad bylos esmė nebuvo atskleista. Sprendime pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kokiais teisiniais argumentais bei kasacinio teismo praktika, taip pat byloje esančiais įrodymais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą ieškinį tenkinti visiškai.

Dėl įrodymų vertinimo

40. Apeliantė savo skunde taip pat kelia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klausimus.

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018).

42. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis atsakovės įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

43. Pažymėtina, kad atsakovė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

44. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės skundo teiginius dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

45. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

47. Apeliacinį skundą atmetus, tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė prašė iš apeliantės priteisti jos turėtas 2722,50 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas. Šios išlaidos neviršijo rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos ir priteistinos ieškovei iš atsakovės (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovės UAB „I.“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei BUAB „R.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės UAB „I.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2722,50 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų dvidešimt dviejų eurų, penkiasdešimties centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.