Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

nuteistojo D. G. gynėjui advokatui Andriejui Melkovui (nuotoliniu vaizdo ir garso perdavimo būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (epizodas su UAB (duomenys neskelbtini)) 55 MGL (2 071,30 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (epizodas su UAB (duomenys neskelbtini)) 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 208 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir D. G. paskirta galutinė subendrinta 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir vieninteliu akcininku, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis atsakingu už UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos tinkamą organizavimą ir dokumentų pateikimą buhalterei, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus mieste, bendrovės veiklos teritorijoje, klastodamas savo bendrovės apskaitos dokumentus dėl neįvykusių ūkinių-finansinių operacijų ir juos pateikdamas pagal sutartį buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB (duomenys neskelbtini) buhalterei, nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, kuri dokumentus įtraukė į apskaitą, siekdamas padidinti bendrovės sąnaudas, nepateikdamas buhalterei dokumentų apie turto perėmimą, kad šie būtų įtraukti į apskaitą, taip tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nes:

- 2014 m. surašęs tikrovės neatitinkančius duomenis – 2014 m. rugpjūčio 29 d. prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvite Nr. 0000001 dėl bendrovės vardu dviračių remonto paslaugų iš D. G. (gim. duomenys neskelbtini), dirbančio pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimą bei 2014 m. rugsėjo 11 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 015 tariamą 14 800 Lt išmokėjimą D. G., nors D. G. kvite nurodytų paslaugų neteikė ir pinigų negavo, bei šiuos dokumentus pateikė buhalterei įtraukti į buhalterinę apskaitą, taip įforminta 14 800 Lt (4 286,38 Eur) paslaugų pirkimo suma padidino bendrovės sąnaudas;

- jis 2014 m. pateikė buhalterei į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti dvi suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose fiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos – elektros instaliacijos išvedžiojimo darbų paslaugos pirkimas iš UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2014 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą LUD 14/11-7 – 8 954 Lt sumai (2 593,26 Eur), iš jų 1 554 Lt (450,07 Eur) PVM, ir 2014 m. gruodžio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą LUD 14/12-2 – sienų griovimo, statybinių šiukšlių surinkimo, pakrovimo darbų paslaugų pirkimas už 19 844 Lt (5 747,22 Eur), iš jų 3 444 Lt (997,45 Eur) PVM, pagal žinomai suklastotą UAB (duomenys neskelbtini) vardu išrašytą 2014 m. gruodžio 3 d. kasos pajamų orderio kvitą LUD Nr. 0007, 28 798 Lt (8 340 Eur) padidino bendrovės sąnaudas ir 4 998 Lt (1 445 Eur) PVM atskaitą;

- jis 2015 m. pateikė buhalterei į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti dvi suklastotas PVM sąskaitas faktūras, kuriose fiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos – pagal UAB (duomenys neskelbtini) 2015 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą LUD 14/12-2 įformintas sandėliavimo paslaugų pirkimas už 19 313 Eur, iš jų 3 351,94 Eur PVM, ir 2015 m. balandžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą LUD 15/03-3 įformintas konsultavimo paslaugų pirkimas už 9 050,80 Eur, iš jų 1 570,80 Eur PVM, pagal 2015 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 003 ir 2015 m. gegužės 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 004 padidino savo kaip atskaitingo asmens grynųjų pinigų išlaidas ir tokiu būdu 28 363,80 Eur padidino bendrovės sąnaudas ir 4 923 Eur PVM atskaitą;

- taip pagal suklastotas PVM sąskaitas-faktūras UAB (duomenys neskelbtini) vardu dėl neįvykusių sandorių su UAB (duomenys neskelbtini) ir dėl dviračių remonto paslaugų pirkimo iš D. G. (gim. duomenys neskeltini) pagal kvitą, kuriuos apskaitą tvarkiusi UAB (duomenys neskelbtini) buhalterė, nežinanti apie jo nusikalstamus veiksmus, įtraukė į apskaitą, registrus ir iš jų įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją bei PVM deklaracijas už 2014-2015 m., žinomai neteisingus duomenis apie 6 368 Eur pirkimo PVM ir pelno 1 622 Eur mokestį bendrai 7 990 Eur sumai ir pateikė jas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI);

- be to, 2015 m. į apskaitą nepateikė įtraukti iš UAB (duomenys neskelbtini) perimto ilgalaikio turto, nes apskaitoje ir tyrimui nepateikti kompiuterinės technikos ir baldų perėmimo iš UAB (duomenys neskelbtini) dokumentai ir jie apskaitos registruose nebuvo registruoti, nes nesurašė iš UAB (duomenys neskelbtini) perimto turto apskaitos dokumentų, perdavimo – perėmimo aktų.

Dėl šių nustatytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2014-2015 m. ūkinės-finansinės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Taip D. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

2. Be to, D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), nuo 2015 m. sausio 12 d. reg. (duomenys neskelbtini)) konsultantu pagal darbo sutartį, realiai būdamas faktiniu bendrovės vadovu ir pats vadovavęs bendrovės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs už akcininkę ir jo vaiko motiną R. S. ir formalią bendrovės direktorę V. P., dirbusią iki 2015 m. sausio 2 d., realiai pats priimdamas sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuodamas juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesams, kuriai taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 (toliau – ABĮ) 37 straipsnio reikalavimus, žinodamas apie bendrovės sunkią ekonominę padėtį ir nemokumą, nevykdydamas mokestinių įsipareigojimų, akivaizdžiai gresiant bendrovės bankrotui, kuris Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi buvo paskelbtas kreditorių iniciatyva ir vėliau pripažintas tyčiniu, nesiėmė jokių priemonių veikti išimtinai bendrovės interesais ir perleido bendrovės turtą panaudoti savo asmeninei naudai kaip kreditoriui, patenkindamas savo kaip kreditoriaus reikalavimus, padarant žalą kitiems kreditoriams. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2015 m. liepos 1 d., Panevėžio ir Vilniaus mieste, bendrovės veiklos teritorijose, per apskaitą tvarkiusias buhalteres S. S., dirbusią iki 2014 m. birželio 30 d., bei K. P., dirbusią iki 2015 m. sausio 15 d., nežinančias apie jo nusikalstamus veiksmus, o vėliau pats vadovaudamas bendrovei ir tvarkydamas apskaitą, klastodamas dokumentus ir juos panaudodamas, fiksuodamas neįvykusias ūkines operacijas, paslėpdamas dalį apskaitos dokumentų, taip siekdamas, kad bendrovė išvengtų mokesčių sumokėjimo ir, kad nebūtų nustatyta bendrovės veikla ir jos turtas, imituodamas UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimą, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, nes:

- jo iniciatyva 2014 m. gruodžio 31 d. buvo išrašytos 5 suklastotos PVM sąskaitos-faktūros Nr. DVRD09000438, Nr. DVRD09000441, Nr. DVRD09000440, Nr. DVRD09000442, Nr. DVRD09000439 dėl prekių pardavimo UAB (duomenys neskelbtini) viso 281 173,98 Lt sumai (81 433,61 Eur, iš jų 14 133,10 Eur PVM), kurių nepardavė, bet registravo bendrovės pardavimo registre ir PVM deklaracijoje už 2014 m. gruodžio mėn. pardavimus deklaravo, bet nemokėjo, taip išvengdamas bendrovės vardu 14 133 Eur sumokėjimo valstybei;

- bendrovės pardavimo operacijų žurnale registravo 10 vnt. bendrovei (duomenys neskelbtini) išrašytų UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų faktūrų, tačiau tyrimui pateikė tik 2014 m. gruodžio 8 d. išrašytas 5 PVM sąskaitas faktūras Nr. DVRD09000416, Nr. DVRD09000417, Nr. DVRD09000418, Nr. DVRD09000419, Nr. DVRD09000420, kuriomis bendrovei (duomenys neskelbtini) perduota 6 684 vnt. prekių neįrašant bendros pardavimo sumos ir PVM, dėl ko negalima nustatyti ūkinės operacijos tikrumo ir realumo, nes nebuvo pateikta konsignacijos sutartis su UAB (duomenys neskelbtini);

- jo iniciatyva 2015 m. sausio 20 d. buvo išrašytos 5 suklastotos PVM sąskaitos-faktūros Nr. DVRD09000451, Nr. DVRD09000452, Nr. DVRD09000453, Nr. DVRD09000454, Nr. DVRD09000469 dėl prekių pardavimo UAB (duomenys neskelbtini) 44 570,86 Eur sumai (iš jų 7 735,57 Eur PVM), kurių nepardavė, jų neregistravo registruose ir PVM deklaracijoje už 2015 m. sausio mėn. pardavimų nedeklaravo, taip išvengdamas bendrovės vardu 7 736 Eur sumokėjimo valstybei;

- nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, paslėpė ir neišsaugojo bendrovės 2013 m. sausio – birželio mėn., 2014 m. sausio – gruodžio mėn., 2015 m. sausio – birželio mėn. kasos pajamų ir išlaidų orderių ir jų registrų (kasos knygų), 2013 m. pardavimo ir pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir jų registrų, 2014 m. iš užsienio pirktų prekių dokumentų ir jų registrų, 2013 – 2015 m. sausio – birželio mėn. sąskaitų apyvartų žiniaraščių (didžiosios knygos), 2014 m. gegužės – gruodžio mėn., 2015 m. sausio – birželio mėn. ilgalaikio turto apskaitos žiniaraščių skolų registrų, todėl negalima nustatyti, kokia pagal suteiktas paskolas bendrovės skola atsirado D. G.;

- taip pat tęsdamas savo nusikalstamą veiką, siekdamas paslėpti apskaitos dokumentus ir vengdamas mokesčių mokėjimo, veikdamas per bendrovės akcininkę R. S., paruošė 2014 m. gruodžio 29 d. akcijų pardavimo sutartį, kurioje nurodė jai savo parašu patvirtinti tariamą UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimą A. D. (A. D.) ir jo 2015 m. sausio 5 d. fiktyvų paskyrimą direktoriumi bei vėlesnį 2015 m. kovo 20 d. akcijų pardavimą Rusijos Respublikos piliečiui V. S. (V. S.) ir jo 2015 m. balandžio 20 d. fiktyvų paskyrimą direktoriumi, taip organizavo netikrų dokumentų – 2014 m. gruodžio 29 d. vienintelio akcininko sprendimo, 2014 m. gruodžio 30 d. vienintelio akcininko sprendimo, 2014 m. gruodžio 30 d. įgaliojimo Nr. I-14/12/30, 2015 m. kovo 20 d. vienintelio akcininko sprendimo – surašymą ir šių žinomai neteisingų duomenų dokumentuose panaudojimą, pateikiant juos VĮ Registrų centras, taip patvirtinant neįvykusį faktą, kad bendrovės akcininkais ir direktoriais tapo A. D. ir V. S., o turėtus UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentus paslėpė nenustatytoje vietoje;

- taip pat žinodamas, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra nemoki ir jos ekonominė padėtis yra sunki, su jo žinia bendrovė (duomenys neskelbtini) kreditoriaus D. G. 757 430,90 Lt skolos užtikrinimui 2014 m. lapkričio 25 d. įkeitė turėtas prekes iš viso 1 361 446 Lt vertės, tokiu būdu UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitė tik su D. G. ir neteko galimybės iš dalies atsiskaityti su kitais kreditoriais, pažeidus jų interesus, elgdamasis nesąžiningai, savo veiksmais padarė ne mažiau kaip 78 872,50 Eur turtinę žalą kitiems bendrovės kreditoriams.

Dėl šių priežasčių visiškai negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu už 2014-2015 metus.

Taip D. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėjas prašo jo ginamąjį išteisinti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl epizodo su UAB (duomenys neskelbtini)), 208 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį bei nutraukti baudžiamąją bylą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl epizodo su UAB (duomenys neskelbtini)) taikant BK 40 straipsnį pagal laidavimą be užstato.

4. Apeliantas, skunde analizuodamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio, 234 straipsnio 2 dalies ir 369 straipsnio 3 dalies nuostatų reikalavimus, taip pat cituodamas Vilniaus apygardos teismo (2017 m. birželio 12 d. nutartis byloje Nr. 1S-215-1020/2017; 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartis byloje Nr. 1-295-1020/2017) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-301-942/2015; Nr. 2K-553-942/2015) praktiką, nurodo, kad nuteistajam D. G. pareikštas kaltinimas yra neaiškus. Jo teigimu, iš suformuluoto kaltinimo turinio nėra aiškios gynybos ribos, kadangi visos D. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnio 1 dalyje, neturi aiškių ribų, nėra aišku kokia veika, kada padaryta, kokie jos požymiai ir kas dėstoma toliau. Šiuos argumentus grindžia šiomis aplinkybėmis:

4.1. Nors kaltinime nurodyta, kad D. G. pažeidė blanketinę normą, įtvirtintą ABĮ 37 straipsnyje, tačiau nedetalizuojama, kokią konkrečiai minėto straipsnio dalį ar dalies punktą jis savo veiksmais pažeidė. Atkreipiamas dėmesys, kad minėto įstatymo 37 straipsnis numato bendrovės vadovo sampratą bei funkcijas (ABĮ 37 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 punktai), bendrovės vadovo atsakomybę, pareigas (ABĮ 37 straipsnio 10, 11, 12, 13 punktai), o draudimo ,,neperleisti bendrovės turtą panaudojant savo asmeninei naudai kaip kreditoriui, patenkinant savo kaip kreditoriaus reikalavimus“, kas yra inkriminuojama D. G., minėtas straipsnis net nenumato. Todėl, apelianto manymu, nėra aišku, kokių konkrečiai pareigų nevykdė D. G., turint omeny tai, kad jis niekada nebuvo bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, ką, pastarojo manymu, patvirtina Juridinių asmenų registro centro duomenys, direktorės V. P. parodymai bei teismo posėdyje apklaustų dviejų buhalterių parodymai.

4.2. Kaltinime nėra konkretizuojama, kuo pasireiškė D. G. veikimas per S. S. ir K. P. (nurodymų davimu, dokumentų teikimu, įkalbinėjimais ir pan.). Atkreipia dėmesį, kad liudytoja K. P. teisme paliudijo, jog D. G. jai jokių nurodymų dėl sąskaitų išrašymo neduodavo, neteikė jokių buhalterinių dokumentų. Toliau skunde cituojami šios liudytojos parodymai: ,,<...> visus prisijungimus prie bankų turėjau aš ir vyr. buhalteris, D. G. neturėjo, lėšų judėjimo sąskaitose D. G. nekontroliavo, pavedimus darydavo buhalterė. Dalius buvo pagrindinis skolintojas <...>. Aš kaip įmonės vadovė pritariau G. sprendimams <...>.“. (teisėjų kolegijos pastaba - šie parodymai klaidingai nurodomi, kaip liudytojos K. P., juos davė liudytoja V. P.).

4.3. Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimu byloje Nr. 3/2015-13/2015-15/2015, pabrėžia, kad kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien formalus prokuroro veiksmas, nustatantis teisminio nagrinėjimo ribas, nurodant kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką – asmeniui pareiškus kaltinimus, yra išreiškiama prokurorų oficiali pozicija, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą.

5. Ginčydamas D. G. nuteisimą pagal BK 208 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (dėl epizodo su UAB (duomenys neskelbtini)), apeliantas, visų pirma, teigia, kad teismo išvada D. G. buvus UAB (duomenys neskelbtini) de facto vadovu yra padaryta neturint tam jokio pagrindo. Teismas sprendimui civilinėje byloje, kurioje BUAB (duomenys neskelbtini) bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis), suteikė prejudicinę reikšmę ir tik remdamasis juo sprendė, kad D. G. neva buvo de facto vadovu, kas yra visiškai nepagrįsta. Pažymi, kad D. G. civilinėje byloje net nebuvo apklausinėjamas, nebuvo aiškintasi koks jo santykis ir bendravimas su darbuotojais, tarp jų ir su įmonės vadove, koks jo konkretus vaidmuo.

6. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad D. G. niekuomet baudžiamojoje byloje nebuvo kaltinamas dėl tyčinio bankroto, todėl nėra aišku, kodėl teismas, spręsdamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, rėmėsi visai kitais duomenimis ir faktais, nustatytais dėl kitų aplinkybių. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu savaime nereiškia, jog pareiškėjo nurodyti bendrovės valdymo organų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar, kad visais jais sąmoningai buvo siekiama bendrovę priversti prie bankroto.

7. Apelianto vertinimu, V. P. dėl kompetencijos stokos ir dėl patirties trūkumo netinkamai vadovavo bendrovei, o UAB (duomenys neskelbtini) dirbusių buhalterėmis K. P. ir S. S. parodymai, kad jos su D. G. bendravo mažai, daugiau bendraudavo su direktore, iš pastarojo negaudavo jokių nurodymų dėl sąskaitų išrašymo, jis buhalterinių dokumentų joms neteikdavo, prieigas prie sąskaitų turėjo direktorė, kuri ir duodavo generatorių, bei V. P. parodymai, kad D. G. buvo stambus investuotojas, kad bendrovei iš jo skolintis buvo palankiau nei iš bankų, paneigia teismo išvadas dėl D. G. kaip faktinio vadovo.

8. Apeliantas nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio teiginiais, kad D. G. inicijavo UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimą, kad tai patvirtina, jog šios bendrovės ateitis priklausė būtent nuo jo. Mano, kad apylinkės teismas supainiojo verslo taikymo standartus dėl bendrovės veiklos formos – likvidavimo, sujungimo, išskyrimo ir pan., bei pažymi, kad sprendimą dėl bendrovės pardavimo pasirašo akcininkas, o kaip matyti akcijų pardavimo sandoris šioje byloje nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju D. G. tapo apgaulės auka, nes jam nebuvo žinomi bendrovę įsigijusių asmenų siekiai.

9. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje vadovavosi specialistės I. K. parodymais, kuri patvirtino, jog UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. yra nemoki, kad šios aplinkybės yra patvirtintos ir 2018 m. gruodžio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 04/14-2-3/13726, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad pagal 2014 m. lapkričio 25 d. sutartinį įkeitimą buvo įkeistos prekės už 1 361 446 Lt, kai užtikrintos prievolės dydis buvo – 757 430,90 Lt, taigi UAB (duomenys neskelbtini) iš esmės įkeitė 604 015,10 Lt didesnį turtą, nei buvo skolinga D. G. už jo suteiktas paslaugas. Be to, 2019 m. vasario 7 d. specialistės A. K. išvadoje Nr. 45/2828 (PAN):19 įkeitimo lakštu įkeistu UAB (duomenys neskelbtini) prekių atsargų likučių rinkos vertė, nustatyta 2014 m. gruodžio mėn., yra tik 39 430 Eur. Taigi neįvertinta, kad suma yra net 5,5 karto mažesnė nei realus UAB (duomenys neskelbtini) įsiskolinimas D. G.. Be to pažymi, kad teismas visiškai neaptarė kitų specialistės I. K. paaiškinimų, jog ji žiūrėjo ir vertino balansinę vertę, o ne realią rinkos vertę, kuri nustatyta ženkliai mažesnė nei balansinė. Apelianto nuomone, ši kaltinimo D. G. dalis taip pat nėra tiksli, nes pastarajam inkriminuojamas įkeitimas, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitė, o hipotekos įkeitimas nėra kreditoriaus reikalavimo patenkinimas, nes tai nėra atsiskaitymas ir daiktas nepereina kito asmens nuosavybėn.

10. Apeliantas, komentuodamas 2018 m. gruodžio 14 d. specialisto išvados Nr. 04/14-2-3-13726 tiriamąją dalį, nurodo, kad valstybinė mokesčių inspekcija, kurios duomenimis specialisto išvadoje vadovaujamasis, 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08) FR1042-11936 konstatavo, jog UAB (duomenys neskelbtini), nesivadovaudama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsniu, tenkino ir kitų kreditorių reikalavimus, o juos vykdė bendrovės direktorė, kadangi ji turėjo banko kodus ir atliko bankinius pavedimus. Pažymi, kad bendrininkavimas direktorei ir D. G. nėra inkriminuojamas.

11. Apelianto vertinimu, teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį taikymo ir remdamasis kasacine nutartimi byloje Nr. 2K-308-648/2019 pažymi, jog BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorinių reikalavimų patenkinamas tik vieno iš jų reikalavimas, taip padarant turtinę žalą likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorinių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertinta objektyvių ir subjektyvių šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Mano, kad D. G. veikoje nėra visų būtinųjų BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati bei proporcinga padaryto pažeidimo pavojingumui, nes paprastai nelaikytini nusikalstamais BK 208 straipsnio 1 dalies prasme veiksmai patenkinant (užtikrinat) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų.

12. Savo skunde apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistas išaiškino, jog VMI specialistai, atlikę patikrinimus ir nustatę mokėjimo eiliškumo pažeidimą, teikia rekomendacijas dėl jų laikymosi, tai yra asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tokie pažeidimai buvo nustatyti VMI, tačiau už tai nebuvo skirti įspėjimai bendrovės vadovui laikytis eiliškumo, todėl mano, jog tai patvirtina, kad 2014 m. lapkričio 25 d. įkeitimo sandoriu nebuvo apribota bendrovės veikla ir turtas, nes bendrovė toliau juo disponavo, o įkaito gavėjas D. G. prekių neperėmė.

13. Apelianto teigimu, iš 2018 m. gruodžio 14 d. specialisto išvados Nr. 04/14-2-3-13726 matyti, kad 2013 m. vasario 28 d. kasos pajamų orderio DVRD Nr. 0001197 kvite įforminta D. G. pagal 2013 m. vasario 28 d. sutartį UAB (duomenys neskelbtini) suteikta 150 000 Lt paskola. Apeliantas taip pat skunde išdėsto kaip ji panaudota. Nurodo, kad D. G. paskolos bendrovei buvo ženkliai naudingesnės nei paskolos iš banko, pastarojo pinigais buvo finansuojama bendrovės veikla, tai yra mokami mokesčiai, atsiskaitoma su tiekėjais. Siekiant apsaugoti jo kaip pagrindinio kreditoriaus interesus aptariamas sandoris buvo logiškas, kadangi jis buvo suteikęs beveik 6 kartus didesnę paskolą, nei įkeistos bendrovės prekės, šis žingsnis buvo nulemtas ekonominio būtinumo, siekiant gauti tolimesnį galimą finansavimą. Tačiau pasikeitus direktoriui ir pardavus bendrovę kitam savininkui, tolimesnis bendradarbiavimas nutrūko, o D. G. atsidūrė kreditorių sąraše greta kitų kreditorių, kurio reikalavimus patvirtino teismas.

14. Atkreipia teismo dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog D. G. padarė ne mažiau kaip 78 872,50 Eur turtinę žalą, be to, jis atitinkamai buvo sutaręs dėl padarytos žalos atlyginimo su BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriumi ir ją yra atlyginęs. Teismas neanalizavo taikos sutarties sudarytos tarp UAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus ir D. G., nors joje aiškiai nurodoma, kad jis nepripažįsta kaltės, o tik siekiant taikaus ginčo sumoka kompensaciją, o ne žalą, kaip teigia teismas.

15. Ginčydamas D. G. pripažinimą kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, apeliantas nurodo, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, jog D. G. nebuvo prieinami bendrovės buhalterijos dokumentai, jis nebuvo bendrovės vadovas. Liudytoja S. S. teismo posėdžio metu patvirtino, jog vidinių įsakymų dėl buhalterinių dokumentų saugojimo ji nematė, tiesiog saugojo ir tiek. Taip pat teigia, kad yra nepagrįstos teismo išvados, jog A. D. paskyrimas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu buvo fiktyvus ir jis iš esmės bendrovei nevadovavo.

16. Apeliantas, vadovaudamasis BK 222 straipsnio 1 dalimi, BAĮ 2 straipsniu, pažymi, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas - tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz. dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius - dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, be to, šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233/2014).

17. Pasikartodamas apeliantas teigia, kad D. G. nėra tinkamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas ir pabrėžia, jog BAĮ 21 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad ūkio subjekto vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Tačiau buhalterinės apskaitos organizavimo negalima sutapatinti su jos vedimu (tvarkymu). Buhalterinės apskaitos organizavimas pasireiškia tuo, kad ūkio subjekto vadovas paskiria ar įdarbina už finansus atsakingą asmenį, kuris ją tvarko <…>. Pagal BAĮ 10 ir 11 straipsnių nuostatas, kai ūkio subjekte yra darbuotojas, šiuo atveju finansininkas, būtent jis yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą ir dokumentų išsaugojimą. Taip pat pažymi, kad tokiu atveju baudžiamoji atsakomybė būtų galima tik tuo atveju, jeigu vadovas veiktų kaip bendrininkas kartu su tiesiogiai buhalteriją tvarkančiu asmeniu.

18. Cituodamas kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2006, 2K-428/2014 skunde nurodo, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas BK 222 straipsnyje, yra tada, kai šio straipsnio dispozicijoje nurodyta veika padaroma tyčia. Be to, tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai, veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip ideali nusikaltimų sutaptis.

19. Apelianto teigimu, byloje apklausti liudytojai teismo posėdžio metu parodė, kad D. G. buhalterinės apskaitos netvarkė, jokių prisijungimo kodų neturėjo ir jokių nurodymų dėl buhalterijos nedavė, tad nenustatyta, kad D. G. paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus.

20. Apelianto manymu teismas, pritardamas kaltinimo duomenims, jog D. G. iniciatyva buvo registruotos 10 PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų UAB (duomenys neskelbtini), nors buvo nustatytos tik penkios, kad D. G. galėjo suklastoti UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitas faktūras Nr. DVRD09000438, DVRD09000441, DVRD09000440, DVRD09000442, DVRD09000439 dėl prekių pardavimo UAB (duomenys neskelbtini), apkaltinamąjį nuosprendį grindžia išskirtinai prielaidomis, kas yra draudžiama. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012 nurodo, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (sprendimai bylose Barber, Messeguė ir Jabardo v. Ispanija, Telfner v. Austrija ir kt.) pažymi, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Apeliantas nurodo, kad teismas nepaneigė D. G. parodymų, kad antspaudas buvo pamirštas verslo susitikimo metu, todėl jį pasiėmė.

21. Teismas savo motyvus grindžia tuo, kad buvo apžiūrėtos kartu su Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2018 m. gegužės 2 d. išvada Nr. 140-(6286)-IS1-2437 pateiktos optinės duomenų laikmenos, iš kurių matyti, kad į D. G. asmeninį elektroninį paštą 2014 m. gruodžio 9 d. buvo atsiųsti elektroniniai laiškai, kuriose yra nurodyti S. I. (S. I.) duomenys (asmens kodas, asmens tapatybės kortelės numeris). Tai neva netiesiogiai patvirtina, jog D. G. suklastojo minėtas sąskaitas faktūras, nes jam buvo žinoma asmeninė informacija apie įmonės vadovą ir jis pats turėjo atitinkamus išskirtinius daiktus, susijusius su šia bendrove, kuri atliko pirkimus iš UAB (duomenys neskelbtini). Apelianto vertinimu, šios teismo išvados taip pat yra grindžiamos tik prielaidomis.

22. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu el. pašto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) naudotojas nustatytas nebuvo. Nebuvo nustatytas ir asmuo, kuris galėjo siųsti minėtas sąskaitas iš minėto pašto adreso, todėl nėra aišku, kuo pasireiškė D. G. iniciatyva klastojant sąskaitas, o jei tokia buvo, tai kaltinimas turėjo būti formuojamas per bendrininkavimo institutą, nes duomenų, kad minėtas sąskaitas suklastojo pats D. G., nėra ir tokio kaltinimo jam nėra pateikta. Taip pat nei tyrimo metu, nei apžiūros metu pas D. G. nebuvo rasta duomenų, kad jis būtų sukūręs teismo nuosprendyje minimus dokumentus - akcijų pirkimo - pardavimo sutartį ar sąskaitas faktūras. Kaip matyti, sąskaitos faktūros turi registracijos numerį, tačiau pagal UAB (duomenys neskelbtini) buhalterių ir vadovų parodymus, D. G. neturėjo priėjimo prie sąskaitų registro ir pačios buhalterinės programos. Taip pat tyrimo metu nebuvo nustatyta IP adresų, jog D. G. būtų jungęsis prie teismo minimų el. pašto adresų ar siuntęs iš jų kokius nors dokumentus, todėl teismo išvados yra grindžiamos prielaidomis. Tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kas užpildė ir pateikė dokumentus Registrų centrui. Pažymi, jog UAB (duomenys neskelbtini) buveinės vieta buvo pakeista dar iki akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, o buveinės vietą suteikusi liudytoja parodė, kad D. G. ji niekada nėra mačiusi.

23. Apeliantas savo skunde taip pat prašo dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje (epizodas su UAB (duomenys neskelbtini)) numatytos veikos taikyti laidavimo institutą. Nurodo, kad išteisinus nuteistąjį dėl dalies nusikalstamų veikų, atsiranda galimybė taikyti laidavimo institutą, o bylos nagrinėjimo teisme metu E. R. G., prašiusi perduoti D. G. jos atsakomybei pagal laidavimą, yra tinkama būti laiduotoja.

24. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

25. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis, patikrino baudžiamąją bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl kaltinamojo akto trūkumų

27. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas ir, kad surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aišku, kokios yra kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. BPK 219 straipsnio 3 punktas nustato, jog kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tokių konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių išdėstymo poreikį lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos sudėtį sudarantys požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016).

28. Visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismų praktikoje esminiais BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimais pripažįstami tik tie atvejai, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės kaltinamajame akte nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2007, 2K-7-198/2008, 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-42-942/2016). Tai reiškia situaciją, kai kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016).

29. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio kaltinamojo akto, aprašant D. G. nusikalstamas veikas iš esmės buvo nurodytos visos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos aplinkybės. Pateiktas nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi nusikalstamų veikų sudėčių būtinuosius elementus ir visa, kas reikšminga jų teisiniam kvalifikavimui. Kaltinamajame akte D. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties turinys buvo atskleistas, faktinės aplinkybės nurodytos pakankamai išsamiai ir konkrečiai, todėl D. G. teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo, numatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje, pažeista nebuvo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 2019 m. spalio 24 d. vykusiame teisiamajame posėdyje prokurorei perskaičius kaltinamajame akte pateiktą kaltinimą, D. G. nurodė supratęs kuo yra kaltinamas bei pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Beje, minėto posėdžio metu tą patį pakartojo ir atsakydamas į teisėjos klausimą po jo apklausos. Taigi, kaip matyti, nuteistajam buvo aiški pareikštų kaltinimų esmė, jokių kliūčių nagrinėti bylą dėl kaltinamojo akto galimų trūkumų jis nenurodė. Teisėjų kolegija esminių kaltinamojo akto trūkumų taip pat nenustatė.

30. Kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, veikos, susijusios su UAB (duomenys neskelbtini), iš tiesų yra aprašytos neatskiriant jų viena nuo kitos, nors atitinka tris skirtingas nusikalstamų veikų sudėtis, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 208 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. apgaulingą apskaitos tvarkymą, dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą bei skolininko nesąžiningumą. Teismų praktikoje, kaip ir nurodo apeliantas, pripažįstama, kad buhalterinės apskaitos dokumentų klastojimas yra vienas iš apgaulingo apskaitos tvarkymo būdų ir gali būti kvalifikuojamas pagal BK 222 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-303/2017), todėl PVM sąskaitų faktūrų (UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini)) klastojimas yra kaltinime aprašytas kaip vienas iš būdų, kuriuo pasireiškė apgaulingas UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymas. Tuo tarpu kitos dvi nusikalstamos veikos, t. y. įmonės akcijų fiktyvus pardavimas A. D. ir V. S. bei jų 2015 m. sausio 5 d. ir 2015 m. balandžio 20 d. fiktyvus paskyrimas bendrovės direktoriais (2014 m. gruodžio 29 d., 2014 m. gruodžio 30 d., 2015 m. kovo 20 d. vienintelio akcininko sprendimų, 2014 m. gruodžio 30 d. įgaliojimo Nr. I-14/12/30 klastojimas) bei šių suklastotų dokumentų panaudojimas VĮ Registrų centre, taip pat skolininko nesąžiningumas, nors ir aprašytos kartu su apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo aplinkybėmis, visgi kaltinime logiškai yra išskirtos. Teisėjų kolegija pažymi, kad visos trys minėtos kaltinamajame akte aprašytos nusikalstamos veikos yra susijusios su UAB (duomenys neskelbtini), tarpusavyje jos sudaro realiąją sutaptį. Jos visos tiek kaltinamajame akte, tiek ir skundžiamame nuosprendyje aprašytos nurodant jų padarymo laiką, vietą, būdą, aplinkybes, kilusius padarinius. Tai atitinka BK normų, pagal kurias šios veikos buvo kvalifikuotos, turinį. Tai įvertinus spręstina, kad pasirinktas inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo būdas D. G. teisės į gynybą nepažeidė.

31. Įvertinusi apelianto išsakytus argumentus teisėjų kolegija sutinka, kad kaltinamajame akte nėra detalizuota, kokios konkrečiai ABĮ 37 straipsnio dalies reikalavimai buvo pažeisti. Minėtame straipsnyje yra apibrėžti bendrovės vadovui keliami bendrieji reikalavimai, skyrimo ir atšaukimo iš pareigų tvarka, bendrosios teisės, pareigos ir atsakomybės sritys. Šiuo konkrečiu atveju minėtų bendro pobūdžio teisės normų pažeidimo įvardijimas kaltinime iš esmės buvo perteklinis, nes nebuvo nė vienos iš D. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų būtinasis sudėties elementas. Todėl nėra pagrindo ir išvadai, kad tokiu būdu buvo pažeista D. G. teisė į gynybą. Visgi, siekdama eliminuoti iš ginčijamo nuosprendžio visas abejones bei neaiškumus keliančias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės turi būti patikslintos, iš jų pašalinant ABĮ 37 straipsnio reikalavimų pažeidimą. Kartu pažymėtina, kad šios aplinkybės pašalinimas ginčijamo nuosprendžio esmės nekeičia, įtakos inkriminuotų veikų teisinei kvalifikacijai, skirtai bausmei nedaro, tad pagrindo dėl to keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nenustatyta.

32. Dėl kitų apelianto nurodytų kaltinimo trūkumų dar bus pasisakyta kitose šio procesinio sprendimo dalyse, tačiau apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad skunde nurodyti trūkumai nėra esminiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir pats apeliantas nereiškia reikalavimo BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Dėl UAB (duomenys neskelbtini) faktinio vadovo

33. Šioje baudžiamojoje byloje D. G. dėl aptariamų nusikalstamų veikų, susijusių su UAB (duomenys neskelbtini), buvo nuteistas pripažinus, kad jis yra minėtos bendrovės faktinis vadovas, t. y. nuteistajam priskyrus tam tikrą vaidmenį bendrovėje. Toks nuteistojo vaidmens įvardijimas reiškia, kad jis pagal surinktus duomenis buvo asmuo, iš tikrųjų valdęs bendrovę (duomenys neskelbtini), tačiau įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įformintas kaip toks. Tuo pačiu tai reiškia, kad kitas asmuo, t. y. V. P., įstatymų nustatyta tvarka įforminta kaip bedrovės direktorė, tokia buvo tik formaliai, realiai ji direktoriaus funkcijų neatliko ir bendrovės nevaldė, o vykdė faktinio direktoriaus nurodymus. Tas pats pasisakytina ir dėl vienintelės bendrovės akcininkės – D. G. vaiko motinos R. S.. Nuteistojo gynėjas su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad D. G. su bendrove, kurios direktore buvo V. P., yra susijęs tik kaip konsultantas, jis neturėjo pareigos tvarkyti nei šios bendrovės buhalterinės apskaitos, nei teikė kokius nors duomenis buhalterėms, nei duodavo joms kokius nors nurodymus, susijusius su apskaita. Pasak, apelianto, būtent V. P. galimai dėl kompetencijos ar patirties trūkumo netinkamai vadovavo įmonei, o D. G. vaidmuo buvo tik padėti jai ir bendrovės vienintelei akcininkei vystyti verslą. Gynėjo skundo argumentų kontekste būtina detaliau aptarti pirmosios instancijos teismo išvadą, kodėl atsakomybėn traukiamas ne formalus, o faktinis bendrovės vadovas, nors jis bendrovės dokumentuose neminimas, nėra registruotas Registrų centre kaip bendrovės vadovas, neturi sąlygų ir galimybių vykdyti savo kaip bendrovės direktoriaus funkcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu esminė šio klausimo sprendimo aplinkybė yra tai, kokius konkrečiai veiksmus bendrovėje atliko D. G., ar jie atitiko direktoriaus pareigų turinį.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK nenurodo uždarosios akcinės bendrovės vadovo (direktoriaus) požymių. Šie požymiai (tiek formalieji, tiek materialieji), susiję su vadovo paskyrimo tvarka, įgaliojimų apimtimi ir atsakomybe, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas yra apibrėžtos asmens pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu sąlygos, kurios pripažįstamos ir baudžiamųjų bylų kasacinėje praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-788/2017, 2K-329-976/2017, 2K-44-788/2019, 2K-241-976/2020). Pateikti išaiškinimai yra aktualūs bei reikšmingi ir šioje byloje.

35. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). De facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Taigi, būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Aplinkybė, ar sandorį sudaro formalus vadovas, ar kiti asmenys įgaliojimo pagrindu, ar de facto vadovas, nėra kvalifikuojanti aplinkybė nustatant de facto vadovo statusą, nes galimos situacijos, kai verslo sprendimą priėmęs faktinis vadovas nurodo sudaryti sandorį formaliam vadovui ar įgaliotam asmeniui. Sandoriai yra sudaromi verslo sprendimų pagrindu, todėl vertinant, kas atlieka valdymo funkciją, svarbu nustatyti, kas faktiškai nuolatos priima verslo sprendimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4313/2018). Juridinio asmens vadovo baudžiamoji atsakomybė, ypač už kitų asmenų padarytus veiksmus, negali būti grindžiama vien tik jo pareigomis ir jam formaliai priskirta kompetencija. Bet kuri nusikalstama veika visada pasireiškia konkrečiu visuomenei pavojingu ir baudžiamojo įstatymo uždraustu veikimu ar neveikimu (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), o nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių inkriminavimas turi būti pagrįstas byloje esančiais įrodymais, o ne prielaidomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019).

36. Taigi, atsižvelgus į minėtus teismų praktikos išaiškinimus, aptariamu atveju sprendžiant, ar skundžiamu nuosprendžiu D. G. pagrįstai buvo pripažintas faktiniu UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, visų pirma turi būti įvertinta, ar jo kaip bendrovės darbuotojo (pagal darbo sutartį D. G. dirbo konsultantu) veikla viršijo tokiam darbuotojui būdingas funkcijas, taip pat, ar būtent jis vienvaldiškai priimdavo strateginius verslo sprendimus ir ar tokia jo veikla buvo nuolatinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. G. buvo UAB (duomenys neskelbtini) faktiniu vadovu. Su tokia teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

37. Prieš pateikdama argumentus dėl išvados pripažinti D. G. faktiniu vadovu pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su skundo argumentais, jog šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjami nusikaltimai, kuriuos gali padaryti tik tam tikrų specialiųjų požymių turintys subjektai: nesąžiningu skolininku gali būti tas, kurio įmonė buvo sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemoki ir jis turėjo teisę ir galimybę disponuoti įmonės-skolininkės turtu; apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą gali tas, kas privalo organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą ar ją tvarkyti, o neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą pateikti gali tas, kas privalo pildyti ir valstybės įgaliotai institucijai pateikti deklaraciją. Tokios pareigos kyla iš teisės aktų arba užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu ir dažniausiai jos yra priskiriamos bendrovės vadovui (direktoriui).

38. Pagal VĮ Registrų centras išrašą iš Juridinių asmenų registro UAB (duomenys neskelbtini) vieninteliu akcininku buvo: nuo 2009 m. liepos 15 d. iki 2015 m. sausio 5 d. – R. S., nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. – A. D., nuo 2015 m. balandžio 20 d. – V. S. (t. 20, b. l. 169-172). 2010 m. gruodžio 27 d. vienintelio akcininko (R. S.) sprendimu Nr. 6 V. P. paskirta laikinai eiti UAB (duomenys neskelbtini) direktorės pareigas ir Sodros duomenimis iš jų atleista 2015 m. sausio 2 d. (t. 20, b. l. 173-176, 180, 181). Taigi, V. P. atitinka formalųjį šios bendrovės vadovės kriterijų. D. G. į UAB (duomenys neskelbtini) konsultantu priimtas nuo 2011 m. rugsėjo 28 d., darbo sutartis nutraukta 2014 m. kovo 31 d., įsakymo Nr. P-14/03/28 (t. 20, b. l. 186-187). V. P., teikdama 2014 m. sausio 30 d. paaiškinimą Panevėžio apskrities VMI, yra nurodžiusi, kad D. G. kaip turintis ilgametę patirtį dviračių prekybos versle konsultuoja įmonę prekių asortimento formavimo, derybų su tiekėjais ir logistika, kainų nustatymo, konkurentų analizės, prekių realizacijos klausimais, be to, jis suteikia įmonei kreditą apyvartinėms lėšoms (t. 20, b. l. 188).

39. Analizuojant, ar D. G. atitinka materialųjį (pagal įgaliojimų ir atsakomybės apimtį) bendrovės vadovo kriterijų, svarbūs kiti byloje esantys įrodymai. Apklaustas teisme D. G. neneigė buvęs faktiniu UAB (duomenys neskelbtini) vadovu ir paaiškino, kad yra pripažintas civilinėje byloje šios bendrovės faktiniu vadovu ir su tuo sutinka, prisiima visą atsakomybę. V. P. tiesiogiai valdė viską, pardavimus, apskaitas, o jis atvažiuodavo ir spręsdavo klausimus dėl investicijų, suteikdavo paskolas (t. 27, b. l. 141-146). Be to, teisme jis visiškai patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet nurodė, kad savo kaltę dėl visų jam inkriminuojamų veikų pripažįsta pilnai, labai gailisi, dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) konsultantu pagal darbo sutartį realiai buvo faktiniu bedrovės vadovu ir pats vadovavo bendrovei. Nors akcininke buvo R. S., tam tikrais klausimais akcininko sprendimus priiminėjo jis (t. 26, b. l. 151-152). Faktinio vadovo klausimo sprendimui ypač svarbūs liudytojos V. P. parodymai teisme. Ji patvirtino, kad nebuvo savarankiškai veikianti įmonės vadovė, nes D. G. finansavo įmonės veiklą, jo paskolos buvo labai svarbios įmonei, ji daugiau dirbo su prekių tiekėjais. Faktinis įmonės vadovas buvo D. G. ir visi strateginiai sprendimai buvo jo, todėl aišku, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) veikloje ėmėsi didesnių sprendimų, t. y. kaip vadovas, o ne kaip konsultantas, ji tik pritardavo jo sprendimams, jos žodis tokiais atvejais buvo nereikšmingas, nepriklausomai nuo to, ar ji pritardavo D. G. sprendimui, ar ne, ji sutikdavo su jo sprendimais, nes bijojo prarasti finansavimą (t. 27, b. l. 188-200). Šie liudytojos parodymai buvo nuoseklūs viso bylos proceso metu. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat patvirtino, kad visais strateginiais klausimais jai reikėdavo konsultuotis su D. G., su įmonės akcininke R. S. taip pat bendravo D. G., ataskaitas ruošdavo buhalterei ir vadybininkai, jas persiųsdavo D. G., visus nekilnojamojo turto įsigijimus ir pardavimus inicijavo D. G. ir šiais klausimais teikdavo pasiūlymus taip pat jis. Iš darbo išėjus A. K., eiti būtent direktorės pareigas jai pasiūlė D. G.. Pažymėtina, kad į konsultanto pareigas bendrovėje D. G. priėmė V. P. (t. 7, b. l. 179-184, 185-187).

40. Šių parodymų kontekste teismas vertino ir kitus byloje esančius įrodymus. V. P. D. G. 2013 m. lapkričio 6 d. suteikė įgaliojimą atstovauti UAB (duomenys neskelbtini) teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis (t. 20, b. l. 189). Laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2014 m. balandžio 9 d. D. G. UAB (duomenys neskelbtini) suteikė paskolas, kurių suma yra 863 052,80 Lt (atitinka 249 957,37 Eur) (t. 20, b. l. 145, t. 22, b. l. 175-185). D. G. vadovaujama bendrovė UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2014 m. kovo 21 d. sutartį išnuomojo UAB (duomenys neskelbtini) veiklai patalpas Tiekimo g. 4, Panevėžyje, sutartis nutraukta 2015 m. sausio 2 d. (t. 21, b. l. 51-57), nors tų pačių patalpų įsigijimui jis 2014 m. vasario 14 d. paskolino šiai bendrovei 630 000 Lt (t. 21, b. l. 33). Vienintele įmonės akcininke buvusi R. S. yra D. G. vaiko motina. 2018 m. gruodžio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 04/14-2-3-13726 yra aptarta nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 14 d. UAB (duomenys neskelbtini) su kitomis bendrovėmis bei fiziniais asmenimis sudarytų sandorių įtaka UAB (duomenys neskelbtini) finansinei būklei bei jų naudingumas būtent D. G. ar jo vadovaujamai įmonei. Pagal minėtą specialisto išvadą tiek sandoris su BUAB (duomenys neskelbtini) dėl patalpų, kurios vėliau buvo parduotos D. G. vadovaujamai UAB (duomenys neskelbtini) (tos pačios patalpos (duomenys neskelbtini)), o UAB (duomenys neskelbtini) patyrė net 95000 Lt nuostolį, tiek prekių įkeitimo D. G. sandoriai buvo nuostolingi ir jokios finansinės naudos UAB (duomenys neskelbtini) nedavė. Įvertinusi šiuos įrodymus visumoje teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje yra pagrįstai padarytina išvada, jog D. G. turėjo kompetenciją bendrovėje (duomenys neskelbtini) priimti strateginius verslo sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu D. G. didelį vaidmenį bendrovės veikloje patvirtina ir įrodymai apie tai, kad būtent jis inicijavo UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimą. Tai jis pats pripažino teisme nurodęs, kad tai, jo vertinimu, buvo normalus verslo sandoris (turima omenyje, kad pardavimą tvarkė kitas asmuo, nuteistojo nurodytas M.), kad jis pats tuo užsiimti negalėjo dėl patirties tokiuose klausimuose stokos, jis nuvežė visus dokumentus, reikalingus pardavimui (akcininko sutikimą). Kiti byloje apklausti liudytojai, o būtent UAB (duomenys neskelbtini) buhalterės K. P., S. S., D. S., taip pat direktorė V. P. nieko apie įmonės akcijų pardavimą nežinojo. Papildomai pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog D. G. buvo faktinis bendrovės (duomenys neskelbtini) vadovas, nustatyta ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. eB2-4425-565/2016 pripažinti šios įmonės bankrotą tyčiniu. Šį sprendimą D. G. skundė tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 (t. 8, b. l. 145-155) konstatavo, kad D. G. įtaka UAB (duomenys neskelbtini) buvo esminė, ji peržengė kreditoriaus, siekiančio savo interesų gynimo, elgesio ribas. Būtent D. G. galimybės priimti strateginius įmonės sprendimus ir duoti privalomus nurodymus bendrovės valdymo organams, t. y. direktorei V. P., taip pat vienintelei akcininkei R. S., yra pakankamos pripažinti de facto vadovo statusą. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas išvadą pripažinti D. G. buvus faktiniu UAB (duomenys neskelbtini) vadovu padarė remdamasis išskirtinai civilinėje byloje dėl bendrovės tyčinio bankroto nustatytais faktais. Pažymėtina, kad minėtoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės nėra vertinamos kaip prejudiciniai faktai šioje baudžiamojoje byloje, jos tik patvirtina baudžiamojo proceso metu padarytas išvadas, kurias savo ruožtu patvirtina baudžiamojoje byloje teisėtai surinkti, išsamiai ištirti ir patikrinti įrodymai. BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų įrodinėjimo procese nenustatyta.

41. Be to, skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-23-976/2015). Analogiškos išvados darytinos ir dėl duomenų, gautų kitose civilinėse bylose. Ir nors pritartina, skundo argumentams, kad kitoje byloje (baudžiamojoje ar civilinėje) nustatytos faktinės aplinkybės negali turėti prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, tačiau šiuo atveju įsiteisėjusiu civiliniu sprendimu nustatytos aplinkybės turėjo papildomą įtaką teismo vidiniam apsisprendimui patvirtinant ar paneigiant bylos duomenų, kurie nuosekliai aptarti nuosprendyje, patikimumą.

42. Pripažinus, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog D. G. turėjo esminę įtaką valdant UAB (duomenys neskelbtini), skundo argumentai, kad jis nedavė jokių tiesioginių nurodymų tuometinėms bendrovės buhalterėms, o prisijungimo prie banko reikmenis (generatorių) jos imdavo iš bendrovės direktorės, vertintini kaip neesminiai bei kaip negalintys paneigti minėtų teismo nustatytų ir įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtis tokių veiksmų iš D. G., kuris nuolat gyveno Vilniuje, o bendrovė veikė Panevėžyje, būtų ir nelogiška. Visgi, kaip ir buvo paminėta pirmiau, vertinant, kas atlieka valdymo funkciją, svarbu nustatyti, kas faktiškai ir nuolatos priimdavo verslo sprendimus. Šiuo atveju yra patikimai nustatyta, kad tai buvo D. G..

43. Sutiktina su skundo argumentais, kad verslo praktikoje įprasta parduoti įmones, taip pat ir su skolomis, tačiau šie procesai turi vykti skaidriai. Apie fiktyvų akcijų perleidimą plačiau bus pasisakyta kitoje šio procesinio sprendimo dalyje (nutarties 62 punktas). Teisėjų kolegija tik akcentuoja, kad tai patvirtinantys bylos duomenys visiškai prieštarauja nuteistojo D. G. paaiškinimams teismui, kad dėl akcijų pardavimo organizavimo jis pasitikėjo visiškai jam nepažįstamu asmeniu (teismui jis negalėjo nurodyti jokių jo kontaktinių duomenų, išskyrus vardą Mantas), nes šiuose klausimuose nieko neišmanė (tai prieštarauja ir byloje esantiems duomenims apie D. G. turimą ilgalaikę verslo patirtį), ir paneigia skundo argumentus, kad jis buvo apgautas asmenų, kurių tikri siekiai ir kėslai nebuvo žinomi. Tuo tarpu tai, kad akcijų pardavimo sandoriai nėra nuginčyti civilinio proceso tvarka, šioje byloje analizuojamiems klausimams, susijusiems su D. G. kalte bei jo veiksmų teisiniam įvertinimui, reikšmės neturi.

Dėl BK 208 straipsnio 1 dalies

44. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kad D. G. veiksmuose pasitvirtino BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Teisėjų kolegija su apelianto pateiktais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad dėl faktinės aplinkybės, jog D. G. buvo UAB (duomenys neskelbtini) faktinis vadovas, jau pasisakyta, todėl su šia skundo dalimi susiję argumentai pakartotinai nebus aptariami.

45. Pagal BK 208 straipsnio (skolininko nesąžiningumas) 1 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Taigi, šiame straipsnyje baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė yra kreditorių interesai.

46. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų yra patenkinamas ar užtikrinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas, taip padarant turtinę žalą likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Tai teisingai pastebėta ir apeliaciniame skunde. Siekiant nustatyti, ar padaryta veika yra nusikalstama, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų šios veikos požymių, nuo kurių priklauso ir veikos pavojingumo laipsnis bei pobūdis, visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-181-895/2015, 2K-133-697/2019, 2K-308-648/2019). Būtent veikos pavojingumas leidžia atskirti nusikalstamą veiką nuo mažiau pavojingų teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų, civilinių deliktų).

47. Objektyviai BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškia vieno ar keleto kreditorių reikalavimų patenkinimu ar šių reikalavimų užtikrinimu, neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai bendrovė ar kitas ūkio subjektas yra atitinkamoje – sunkioje ekonominėje – padėtyje ar yra nemokūs ir dėl to jiems akivaizdžiai gresia bankrotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404-895/2015). Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

48. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų pagrindu yra patikimai nustatytos šios faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės spręsti dėl D. G. kaltės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Civilinėje byloje Nr. B2-4991-565/2015 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi iškelta UAB (duomenys neskelbtini) bankroto byla (t. 20, b. l. 177-178). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartimi buvo patvirtintas UAB (duomenys neskelbtini) kreditorių sąrašas (t. 20, b. l. 119), kuris LITEKO duomenimis buvo ne kartą tikslintas, o D. G. į kreditorių sąrašą (trečios eilės) įtrauktas 2016 m. vasario 26 d. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-4425-565/2016, patenkinus BUAB (duomenys neskelbtini) administratoriaus V. M. prašymą, BUAB (duomenys neskelbtini) bankrotas pripažintas tyčiniu (t. 8, b. l. 84-92, t. 23, 158-159). Tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmetę D. G. skundus, sprendimą dėl tyčinio bankroto paliko galioti (t. 8, b. l. 145-155). LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje dėl bankroto 2020 m. sausio 17 d. nutartimi BUAB (duomenys neskelbtini) pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atlikus UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimą buvo gautos 2017 m. vasario 20 d. specialisto išvada Nr. 5-5/17 bei 2018 m. gruodžio 14 d. papildoma specialisto išvada Nr. 04/14-2-3-13726 (t. 20, b. l. 24-42, 131-159). Pastarojoje nurodoma, kad UAB (duomenys neskelbtini) jau nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. buvo nemoki. Tokia išvada, kurią teismui patvirtino ir posėdžio metu apklausta specialistė I. K. (t. 28, b. l. 76-82), kaip ir išvada apie tai, jog įmonės finansinė padėtis buvo nestabili jau nuo 2013 m. gruodžio 31 d., buvo padaryta atsižvelgus į tai, kad bendrovės pradelsti įsipareigojimai minėtai dienai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (bendrovės turtas – 1 952 822 Lt, pusė turto atitinkamai – 976 411 Lt, o pradelsti įsipareigojimai – 1 241 574 Lt) (t. 20, b. l. 24-42, 131-159). Taip pat paminėtose specialisto išvadose konstatuota, kad sudarius 2014 m. lapkričio 25 d. prekių 1 361 446 Lt sumai įkeitimo sandorį, kuriuo buvo užtikrinta bendrovės 757 430,90 Lt skola D. G., buvo ne tik pažeista CK 6.930¹ straipsnyje reglamentuota atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarka. Tai tiesiogiai turėjo įtakos bedrovės finansinei būklei. Vadinasi, dar prieš sudarant prekių įkeitimą, įmonės skolos viršijo įmonės turimą turtą ir įmonės turimo turto nebūtų užtekę atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėtina, kad jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Šiuo atveju ši aplinkybė, kaip ir tai, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, pasitvirtino.

49. Jokie bylos duomenys (tokių nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui) nepatvirtina, kad minėtas įkeitimo sandoris buvo nulemtas ekonominio būtinumo ar siekio apsaugoti bendrovės interesus. Priešingai, sandoris sudarytas būtent D. G. interesų patenkinimui, nors jis buvo tik trečios eilės kreditorius, įrašytas į kreditorių eilę tik 2016 m. vasario 26 d. Kitokių, tai paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Pats nuteistasis nurodė teismui, kad sužinojęs, jog įmonė neturi pinigų jam skolai grąžinti, pasakė, kad reikia padaryti „perdengimą prekėmis“. Pagal surinktus duomenis buvo neįmanoma nežinoti, jog įmonei gresia bankrotas. Visuma šių duomenų leidžia spręsti, kad nuteistasis realiai suvokė įmonės sunkią ekonominę situaciją ir nepriklausomai nuo to, vis tiek veikė išskirtinai savanaudiškai ir nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent tai, kad paskolos sutarčių nauja redakcija pasirašyta 2014 m. lapkričio 21 d., prekės įkeistos 2014 m. lapkričio 25 d. ir iš karto po to, tai yra 2014 m. gruodžio 8 d., buvo kreiptasi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal įkeitimo sandorį gavimo, vykdomasis įrašas išduotas 2014 m. gruodžio 29 d. (t. 22, b. l. 186-196, t. 23, b. l. 96-97), t. y. viskas buvo tvarkoma labai skubiai, tik sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, jog D. G. suvokė gresiantį bankrotą. Priešingu atveju toks skubėjimas tampa logiškai nepaaiškinamas. Juolab, kad pagal pirmines paskolų sutarčių redakcijas (2014 m. vasario 19 d., 2014 m. vasario 21 d.) pinigų grąžinimo terminas buvo 2015 m. liepą - rugpjūtį, o likutis, tai yra 361 305,10 Lt, turėjo būti grąžintas 2014 m. liepos 31 d. ir 2014 m. gruodžio 31 d., tai yra įsiskolinimai įkeitimo metu nebuvo pradelsti (t. 22, b. l. 175-185).

50. Aktualu pažymėti ir tai, kad nors BK 208 straipsnio 1 dalies dispozicijoje kaltininko veiksmų tenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus motyvai, tikslai nėra tiesiogiai nurodyti kaip būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jie turi pakankamai svarbią reikšmę sprendžiant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už skolininko nesąžiningumą atribojimo klausimus. Būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos (ne)pripažinimą nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-648/2019). Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad D. G. veiksmai buvo ypatingai nesąžiningi, susiję su sąmoningu kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu išskirtinai savanaudiškais tikslais, pažeidžiant sąžiningos ūkinės veiklos principus. Būtent tai, kad jis sąmoningai pasirinko užtikrinti prekių įkeitimu tik savo kreditorinius reikalavimus, CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies prasme pagal eiliškumą būdamas tik trečiame kreditorių sąraše ir esant kitiems kreditoriams, kurių pradelsti kreditoriniai reikalavimai atsirado seniau (pvz., 2014 m. rugpjūčio 31 d. įsiskolinimas valstybės (savivaldybių) biudžetui buvo 67 062,75 Lt (nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d.) (t. 23, b. l. 161-166, psl. 5), patvirtina jo tyčinę kaltę pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

51. Apeliaciniame skunde kaip nuteistojo D. G. kaltės paneigimas nurodoma aplinkybė, jog neva prekės pagal įkeitimo sandorį nebuvo atsiimtos, todėl negalima vertinti, kad šis sandoris realiai pažeidė kitų kreditorių teises. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka, nes bylos duomenys patvirtina priešingai. 2014 m. spalio 31 d. UAB (duomenys neskelbtini) balansas patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo prekių, kurių bendra vertė buvo 1 441 467,51 Lt (1 101 467,51 Lt ir perpardavimui 340 000 Lt) (t. 22, b. l. 187-192). Vėlesnio laikotarpio duomenys apie visas prekes nepateikti. D. G. 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Panevėžio 5 notarų biurą su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą pagal 2014 m. lapkričio 25 d. įkeitimo sandorį ir notaras 2014 m. gruodžio 29 d. atliko vykdomąjį įrašą. Prekių grąžinimą pagal įkeitimo sutartį, sudarytą su D. G., patvirtino ir liudytojos K. P. parodymai (t. 5, b. l. 99-100). D. G. ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę dėl visų jam inkriminuotų faktinių aplinkybių pilnai (t. 26, b. l. 142-143, 151-152). Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartyje pripažinta, kad UAB (duomenys neskelbtini) nustojo vykdyti veiklą po to, kai 2014 m. lapkričio 25 d. UAB (duomenys neskelbtini) atsargos buvo įkeistos D. G., 2014 m. gruodžio 29 d. atliktas vykdomasis raštas ir prekės D. G. buvo perduotos natūra. Šias aplinkybes patvirtino ir Lietuvos Aukščiausias Teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartyje, kuria D. G. kasacinis skundas atmestas, o Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis palikta nepakeista. Iš 2019 m. balandžio 25 d. pasirašytos taikos sutarties tarp D. G. ir BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratoriaus civilinėje byloje Nr. e2-920-262/2019, iškeltoje dėl 2014 m. lapkričio 25 d. įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, UAB (duomenys neskelbtini) įkeistų prekių atsargų perleidimo D. G. pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo – 394 302,02 Eur priteisimo iš D. G., taip pat UAB (duomenys neskelbtini) 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. sausio 20 d. sudarytų prekių pardavimo sandorių su UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, matyti, kad D. G. siūlymu šis įsipareigojo pervesti 57 000 Eur į bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą atsiskaitymui su kreditoriais (minėtai sumai D. G. pasirašytas 2019 m. balandžio 25 d. mokėjimo nurodymas Nr. 32), o BUAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo atsisakyti ieškinio šioje baudžiamojoje byloje bei civilinėje byloje Nr. e2-920-262/2019 (26 t., b. l. 157-162). Teismas atsižvelgia ir į minėtos taikos sutarties 9 punkto teiginius, kad taikos sutarties pasirašymas šalių susitarimu nereiškia ieškiniuose išdėstytų faktų pripažinimo, todėl minėtus duomenis vertina tik kaip netiesioginius įrodymus, greta kitų duomenų. Kaip netiesioginis įrodymas vertintina ir tai, kad jog pats D. G. bendrovės, (duomenys neskelbtini) bankroto byloje kaip kreditorius yra pareiškęs reikalavimą tik dėl skolos, susidariusios už patalpų nuomą.

52. Būtinasis BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis taip pat yra ir turtinės žalos padarymas kreditoriams. Įstatymų leidėjas nenurodo, kokio dydžio turtinės žalos padarymas likusiems kreditoriams reiškia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį atsiradimą. Teismų praktikoje BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu BK 205 straipsnyje, 206 straipsnio 2 dalyje, 209, 211 straipsniuose, pripažįstama, kad esant skolininko nesąžiningumui kreditoriams turi būti padaroma didelė turtinė žala, t. y. žala, viršijanti 150 MGL dydžio sumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015).

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriams buvo padaryta 78 872,50 Eur žala. Šią sumą kreditoriai patys patvirtino kreditorių susirinkime, ją ikiteisminio tyrimo metu iš esmės pripažino ir pats nuteistasis D. G. (26 t., b. l. 142-143, 151-152), tad skundo argumentai, kad žala turėtų būti mažesnė, yra nepagrįsti. Pastebėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, siekiant laidavimo instituto taikymo D. G. atžvilgiu, pastarajam pilnai pripažinus kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, anksčiau minėta taikos sutartis buvo pateikta kaip įrodymas, patvirtinantis, jog žala, padaryta baudžiamojoje byloje tirtais jo veiksmais, kreditoriams yra atlyginta.

54. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinimo, pareikšto D. G. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, netikslumo, pažymėtina, kad kaltinime yra suformuluota, kokiais veiksmais pasireiškė skolininko nesąžiningumas ir buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, t. y. sudarant įkeitimo sandorį, kuriuo buvo užtikrintas vieno iš kreditorių, tai yra paties D. G., interesas. Bylos nagrinėjimo metu visiškai pasitvirtino, jog minėtu 2014 m. lapkričio 25 d. įkeitimo sandoriu, tuomet, kai bendrovė buvo nemoki ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, buvo realiai pažeisti kitų bedrovės (duomenys neskelbtini) kreditorių daugeto interesai, jis buvo sudarytas jų nenaudai ir išskirtiniam kreditoriui, t. y. pačiam nuteistajam, buvo sudaryta galimybė savo kreditorinį reikalavimą dėl bendrovei teikiamų paskolų patenkinti įkeistomis prekėmis.

55. Argumentas, kad inkriminuojamu laikotarpiu buvo tenkinami ir kitų kreditorių reikalavimai, kad tai buvo padaryta direktorės V. P. nurodymu, šios bylos esmei neturi reikšmės. D. G. kitų sandorių, kuriais būtų pažeistas kreditorių eiliškumas, sudarymas nėra inkriminuojamas. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

56. Teisėjų kolegija pastebi, kad skunde cituojama kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-308-648/2019 ir joje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 1 dalyje, atribojimo nuo civilinio delikto, šiuo konkrečiu atveju neatitinka analizuojamos teisinės situacijos, tad pagrindo ja vadovautis nėra. Minėtoje kasacinėje nutartyje yra konstatuota, jog asmuo pirmosios instancijos teismo yra išteisintas pagrįstai, pripažinus, kad jo sudaryti sandoriai buvo nulemti ekonominio būtinumo ir jais buvo siekiama išvengti bendrovės bankroto. Nagrinėjamu atveju UAB (duomenys neskelbtini) esant nemokiai, D. G. sudarytas prekių įkeitimo sandoris buvo visiškai nenaudingas šiai bendrovei, lėmė jos bankrotą, būtent tokio sandorio sudarymas reiškė jos pabaigą. Tai patvirtina ir konstatuotos aplinkybės jau minėtoje kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, kuria patvirtintas UAB (duomenys neskelbtini) bankroto pripažinimas tyčiniu.

57. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, jog byloje pakanka įrodymų spręsti apie D. G. bendrovei suteiktas paskolas, jų faktas ir dydis fiksuoti bendrovės buhalterinėje apskaitoje – 2014 m. spalio 31 d. balanse (t. 22, b. l. 187-192). Pritartina ir tam, kad suteiktos paskolos galėjo prisidėti prie bendrovės veiklos tęstinumo užtikrinimo bei galimybės bendrovės veikloje įsigyti reikalingų prekių. Visgi, šie duomenys nepaneigia to, kad UAB (duomenys neskelbiti) prekių įkeitimo sandorį sudarė tik 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. tuomet, kai ji susidūrė su rimtomis nemokumo problemomis, o pirmenybę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto gavo tik vienas iš kreditorių – D. G.. Ir nors bankroto atveju pirmiausia būtų tenkinami hipotekinio kreditoriaus, t. y. nuteistojo D. G. reikalavimai, tačiau kitų kreditorių interesus pažeidė paties įkeitimo sandorio sudarymas bendrovei esant nemokiai ir, kaip buvo paminėta pirmiau, lėmė visišką UAB (duomenys neskelbtini) veiklos nutraukimą. Šioje aptartoje situacijoje aktualu yra tai, kad teismas patikimai nustatė, jog D. G. atliko faktinio vadovo pareigas, priimdavo sprendimus strateginiais bendrovės veiklos klausimais, todėl matydamas, kad įmonė negalės atsiskaityti su kitais kreditoriais, o jie neteks galimybės nukreipti savo reikalavimus į bendrovės turtą, visgi sudarė minėtą sandorį, kas neabejotinai patvirtina jo nesąžiningumą kitų kreditorių atžvilgiu.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies (UAB (duomenys neskelbtini) epizodas)

58. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

59. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada UAB (duomenys neskelbtini) epizode pripažinti D. G. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodant, kad D. G. nėra tinkamas subjektas – nusikalstamos veikos padarymo metu UAB (duomenys neskelbtini) akcininke buvo R. S., direktore buvo V. P., o buhalterėmis – S. S. bei K. P.. Jis pats įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų netvarkė, juo labiau jų neslėpė ir nenaikino.

60. Teisėjų kolegija jau išanalizavo visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius D. G. buvus faktiniu UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, todėl pakartotinai apie tai nepasisako. Baudžiamojo proceso metu taip pat buvo patikimai paneigti nuteistojo gynėjo teiginiai, kad įmonei vadovavo A. D., o bendrovės akcijų pardavimas šiam asmeniui, o vėliau V. S., taip pat jų paskyrimas bendrovės direktoriumi nebuvo fiktyvus. Šias aplinkybes patvirtino liudytojų A. D. ir V. S. parodymai. Jie patvirtino, jog nei vienas iš jų jokių sandorių su UAB (duomenys neskelbtini) nėra sudarę ir jokių dokumentų, susijusių su akcijų pirkimu jų vardu ir jų paskyrimu įmonės direktoriais, nepasirašinėjo, apie tai nieko nežinojo, vienas kito nepažįsta (t. 20, b. t. 27, t. 27, b. l. 192-193, t. 25, b. l 23-26). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad akcijos buvo parduotos labai greitai, per kelis mėnesius net dviem skirtingiems asmenims. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad pagal surinktus duomenis A. D. kaip vienintelis akcininkas save UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi paskyrė 2014 m. gruodžio 29 d. (t. 20, b. l. 181), pagal SODROS duomenis jis priimtas į darbą bendrovėje nuo 2015 m. sausio 5 d. (t. 20, b. l. 173), o atliekant UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos tyrimą nustatyta, kad A. D. laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 23 d. gydėsi Vilniaus m. priklausomybės ligų centre (t. 20, b. l. 133, specialisto išvados 3 l.). Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. S., kuris net nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nuo jo paskyrimo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi Lietuvoje praleido tik vieną dieną – nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 27 d. (t. 2, b. l. 78-114, t. 20, b. l. 133-134). Minėtų gynėjo argumentų nepatvirtino ir kiti byloje apklausti UAB (duomenys neskelbiti) darbuotojai bei rašytiniai duomenys. Liudytoja K. P. teisme nurodė, kad neprisimena, ar buvo paskirtas kitas direktorius, apie UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimą nieko nežino, buvo sumaištis išėjus iš darbo V. P., net dokumentų nebuvo kam perduoti (t. 27, b. l. 189-19). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. P. davė iš esmės tapačius parodymus ir patvirtino, kad jokio naujo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus ar akcininko niekas nematė, jokių kontaktų nebuvo, jai išeinant iš darbo (ji atleista iš buhalterės pareigų 2015 m. sausio 15 d.) nebuvo net kam perduoti buhalterinės apskaitos dokumentų (t. 5, b. l. 95-96). Liudytoja V. P. teisme patvirtino, kad akcininkų sprendimu buvo pakeista, tačiau kaip tiksliai jai buvo pranešta apie atleidimą iš darbo ji neprisimena, galimai elektroniniu paštu, į Registrų centrą ji jokių dokumentų nenešė, V. Z. (V. Z.) jai nežinomas (byloje yra 2014 m. gruodžio 30 d. įgaliojimas, kuriuo A. D. įgaliojo V. Z. pateikti dokumentus VĮ „Registrų centras“, 11 t., b. l. 169), neeilinis akcininkų susirinkimas buvo šaukiamas 2015 m. sausio 15 d., o ji buvo atleista iš direktorės pareigų 2015 m. sausio 2 d., kam parduodama įmonė D. G. jai nenurodė (t. 27, b. l. 194-198). Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad išsiuntusi akcininkei R. S. 2014 m. gruodžio mėn. pradžioje kvietimą į akcininkų susirinkimą dėl įmonės finansinės būklės (taip pat ir dėl bankroto skelbimo), jokio atsakymo negavo, o 2015 m. sausio pradžioje iš Registrų centro gavo išrašą, kad pasikeitė bendrovės direktorius (t. 7, b. l. 179-184).

61. Tai, kad gynėjo teigimu D. G. nebuvo prieinama įmonės buhalterija ir dokumentacija, jo kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nepaneigia. Pats nuteistasis teisme nurodė, kad visi dokumentai turėjo būti sutvarkyti, bet kodėl taip nebuvo padaryta – atsakyti negali (t. 27, b. l. 141-146). Liudytojos K. P., V. P. patvirtino, kad keičiantis darbuotojams apskaitos dokumentų perdavimas nebuvo įformintas įstatymų nustatyta tvarka. K. P. nurodė, kad išeidama iš darbo neturėjo kam perduoti buhalterinių dokumentų, tiesiog išeidama paliko viską kabinete. Liudytoja V. P. taip pat nurodė, kad atleidus ją iš direktorės pareigų, niekam įmonės veiklos neperdavė, niekas to neprašė ir su ja nesusisiekė, todėl galimybės perduoti dokumentų jai nebuvo, jokio daiktų, dokumentų perdavimo akto išeidama nerašė. Buhaltere įmonėje dirbusi S. S. taip pat paliudijo, kad vidinių įsakymų dėl buhalterinių dokumentų saugojimo ji nematė, tiesiog dokumentus saugojo, atėjusi dirbti į bendrovę perėmė iš kitos buhalterės dokumentus, o kai pati išėjo – taip pat perdavė kitai darbuotojai (t. 28, b. l. 61-63). Kaip matyti iš 2018 m. gruodžio 14 d. specialisto išvados Nr. 04/14-2-3-13726, UAB (duomenys neskelbtini) pateikti dokumentai tyrimui buvo labai prastos būklės, supeliję ir sulieti; taip pat UAB (duomenys neskelbtini) neišsaugojo dalies buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų. UAB (duomenys neskelbtini) neišsaugojo 2013 m. pardavimo ir pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir jų registrų, 2014 m. spalio-gruodžio mėnesių pirkimo dokumentų, 2013-2015 m. sąskaitų apyvartų žiniaraščių, didžiųjų knygų, todėl negalima nustatyti, ar bendrovė išrašė teisingus duomenis į tikrinamojo laikotarpio PVM deklaracijas ir 2013 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją. Neišsaugojus apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų UAB (duomenys neskelbtini) 2013-2015 m. nesivadovauta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis (t. 20, b. l. 131-159, specialisto išvados 6 l.). Atitinkamai 2017 m. vasario 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/17 buvo pateiktos išvados, jog dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) neišsaugojo 2013 m. sausio-birželio mėnesių, 2014 m. sausio-gruodžio mėnesių, 2015 m. sausio-birželio mėnesių kasos pajamų ir išlaidų orderių ir jų registrų (kasos knygos), 2013 m. pardavimo ir pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir jų registrų, 2014 m. iš užsienio pirktų prekių dokumentų ir jų registrų, 2013-2015 m. sausio-birželio mėnesių ilgalaikio turto apskaitos žiniaraščių, juridinių asmenų tvarkytojui 2014 m., 2015 m. metinių finansinių ataskaitų, iš dalies negalima nustatyti tiriamojo laikotarpio UAB (duomenys neskelbtini) veiklos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; tyrimui nepateikti UAB (duomenys neskelbtini) skolų registrai, todėl negalima nustatyti, kokia pagal suteiktas paskolas bendrovės skola D. G. (t. 20, b. l. 24-42, specialisto išvados 14, 16 l.). Tokie nuteistojo veiksmai buvo sąmoningo UAB (duomenys neskelbtini) turimų finansinių įsipareigojimų ir D. G. galinčios kilti atsakomybės vengimo dalis.

62. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 ir 2 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. To paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o 2 dalyje numatyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, pagal kuriuos įstaigos ir organizacijos buhalterinės apskaitos dokumentus privalo saugoti 10 metų. Kadangi baudžiamojoje byloje, kaip minėta, yra patikimai nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) faktinis vadovas buvo D. G., būtent jis ir turėjo pareigą vykdyti minėtus įstatymo reikalavimus, tačiau jų nevykdė ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų tyrimui nepateikė. D. G. išliko faktinis UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, ir po to, kai UAB (duomenys neskelbtini) akcijos neva buvo perleistos A. D., o vėliau – V. S., nes šie perleidimai teismo pagrįstai pripažinti fiktyviais.

63. D. G. kaip apgaulingos buhalterinės apskaitos būdas buvo inkriminuoti ir BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimai, susiję su realiai neįvykusių ūkinių operacijų fiksavimu, kurie pasireiškė tokia veika. D. G. 2014 m. gruodžio 31 d. išrašė 5 suklastotas PVM sąskaitas-faktūras Nr. DVRD09000438, DVRD09000441, DVRD09000440, DVRD09000442, DVRD09000439 dėl prekių pardavimo UAB (duomenys neskelbtini) viso 281 173,98 Lt sumai (81 433,61 Eur, iš jų 14 133,10 Eur PVM), kurių nepardavė, bet registravo bendrovės pardavimo registre, ir PVM deklaracijoje už 2014 m. gruodžio mėn. pardavimus deklaravo, bet nemokėjo, taip išvengdamas bendrovės vardu 14 133 Eur sumokėjimo valstybei. Be to, bendrovės pardavimo operacijų žurnale registravo 10 vnt. bendrovei (duomenys neskelbtini) išrašytų UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų faktūrų, tačiau tyrimui pateikė tik 2014 m. gruodžio 8 d. išrašytas 5 PVM sąskaitas faktūras Nr. DVRD09000416, DVRD09000417, DVRD09000418, DVRD09000419, DVRD09000420, kuriomis bendrovei (duomenys neskelbtini) perduota 6 684 vnt. prekių neįrašant bendros pardavimo sumos ir PVM, dėl ko negalima nustatyti ūkinės operacijos tikrumo ir realumo, nes nebuvo pateikta konsignacijos sutartis su UAB (duomenys neskelbtini). Be to, 2015 m. sausio 20 d. išrašė 5 suklastotas PVM sąskaitas-faktūras Nr. DVRD09000451, DVRD09000452, DVRD09000453, DVRD09000454, DVRD09000469 dėl prekių pardavimo UAB (duomenys neskelbtini) 44 570,86 Eur sumai (iš jų 7 735,57 Eur PVM), kurių nepardavė, jų neregistravo registruose ir PVM deklaracijoje už 2015 m. sausio mėn. pardavimų nedeklaravo, taip išvengdamas bendrovės vardu 7 736 Eur sumokėjimo valstybei.

64. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo spręsti, kad teismas savo išvadas grindė prielaidomis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje užfiksuotos neįvykusios, apgaulingos ūkinės operacijos su UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini). 2018 m. gruodžio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 04/14-2-3-13726 konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) iki 2015 m. liepos 1 d. jokių mokėjimų UAB (duomenys neskelbtini) neatliko, nors PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. DVRD09000416 yra nurodyta konsignacija UAB (duomenys neskelbtini), ji tyrimui taip pat pateikta nebuvo (t. 20, b. l. 143-144, specialisto išvados 14 l.; t. 21, b. l. 163-166). Mokėjimų atlikimo nepatvirtina ir UAB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitų išrašai (t. 14, b. l. 114, 116, 118-126, 128-131, 133-137, 139-148, 150, priedai voke Nr. 1, 2, 3). Šie sandoriai nors ir buvo nurodyti UAB (duomenys neskelbtini) pardavimų operacijų žurnale (t. 21, b. l. 162), nesant jokių kitų objektyvių duomenų apie įvykdytas transakcijas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sąskaitos-faktūros, kuriomis buvo fiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos su UAB (duomenys neskelbtini), buvo suklastotos. Tas pats pasakytina ir apie PVM sąskaitas-faktūras su UAB (duomenys neskelbtini). Teismas savo išvadą, kad PVM sąskaitos faktūros dėl prekių 44570,86 Eur sumai yra suklastotos, grindė, visų pirma, tuo, kad UAB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo dienai, t. y. 2015 m. sausio 20 d., jokios ūkinės-finansinės veiklos nevykdė (t. 19, b. l. 150-151), nors, kaip matyti, sandorių suma yra ganėtinai didelė. UAB (duomenys neskelbtini) 2015 m. sausio mėnesio PVM deklaracijoje deklaravo 11 202 Eur dydžio pirkimo PVM, to paties laikotarpio UAB (duomenys neskelbtini) PVM deklaracijoje tokia suma kaip pardavimo PVM nėra nurodoma (t. 22, b. l. 173, 174).

65. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad netiesioginiais įrodymais dėl nuteistojo D. G. kaltės klastojant kaltinime įvardijamas PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), yra tai, kad pastarojo namuose, (duomenys neskelbtini), buvo rastas antspaudas ,,S. I. direktorius“ (t. 16, b. l. 112-125), o kaip patvirtina VĮ Registrų centro išrašas, būtent S. I. nuo 2014 m. sausio 14 d. buvo UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas ir direktorius (t. 21, b. l. 128-130). Be to, D. G. į jo asmeninį elektroninį paštą iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) 2014 m. gruodžio 9 d. buvo atsiųsti S. I. asmeniniai duomenys (asmens kodas ir asmens tapatybės kortelės numeris (t. 18, b. l. 64, 119). Taip pat iš to paties elektroninio pašto buvo siunčiami duomenys, susiję ir su kitais UAB (duomenys neskelbtini) fiktyviais akcininkais ir vadovais, o būtent duomenys apie J. G., kuris neva 2015 m. kovo 20 d. vienintelio akcininko A. D. sprendimu buvo atliestas iš UAB (duomenys neskelbtini) vadovo pareigų, o juo paskirtas V. S. (t. 11, b. l. 183, t. 18, b. l. 64, 120). Be to, kaip matyti, J. G. buvo ir UAB (duomenys neskelbtini), kurio vadovais buvo tie patys A. D. ir V. S., vadovu (t. 28, b. l. 11-12). Pažymėtina ir tai, kad D. G. panaudojo suklastotas UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitas-faktūras ir epizode su UAB (duomenys neskelbtini), pateikdamas jas buhalterei, kad jos būtų įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą.

66. Pabrėžtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog inkriminuojamu laikotarpiu dirbusioms buhalterėms S. S., kuri dirbo iki 2014 m. birželio 30 d., K. P., kuri dirbo iki 2015 m. sausio 15 d., D. S., kuri dirbo iki 2015 m. sausio 15 d., buvo žinoma, jog minėtos ūkinės operacijos buvo apgaulingos. Be to, šių liudytojų parodymai apie tai, kokia reali situacija bendrovėje buvo 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 sausio 20 d., t. y. kad šiuo laikotarpiu UAB (duomenys neskelbtini) būklė buvo labai prasta, darbuotojai tiesiog išeidavo iš darbo ir visa dokumentacija tiesiog būdavo paliekama darbo vietoje, pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad D. G. pasinaudojo tokia situacija bei neteisėtai veikė per bendrovės buhalteres. Juolab, kad V. P. teisme paaiškino, jog esant reikalui, D. G. paskambindavo buhalterėms pasiteirauti, be to galėjo pateikti buhalterėms finansinius dokumentus, su buhalterėmis galėjo bendrauti bet kokiais klausimais, tai galėdavo vykti tiek per ją, tiek tiesiogiai su buhalterėmis. Šiuo atveju D. G. buhalterinę apskaitą tvarkančioms buhalterėms privalėjo pateikti teisingus dokumentus, atspindinčius tikrus ūkinius įvykius, ko nepadarė.

67. Aptarti ir D. G. inkriminuoti pažeidimai šiuo atveju sukėlė įstatyme nurodytus būtinuosius padarinius, t. y. dėl šių apskaitos pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) finansinių operacijų tikrumo, be to, kaip patvirtina 2018 m. gruodžio 14 d. specialisto išvada Nr. 04/14-2-3-13726, dėl tokių veiksmų buvo padaryta žala valstybės biudžetui, nesumokant valstybei atitinkamai 14133 Eur ir 7736 Eur dydžio PVM. Šio pobūdžio pažeidimai yra reikšmingi ir priežastiniu ryšiu susiję su BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašytais padariniais, todėl yra šio nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies

68. D. G. gynėjas skunde nurodė, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes teismo išvados dėl pastarojo kaltės yra grindžiamos išskirtinai prielaidomis.

69. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais skundo argumentais ir sprendžia, kad apeliantas bylos duomenis vertina selektyviai. Visų pirma tai, kad D. G. elektroniniame pašte buvo aptiktas susirašinėjimas su nenustatytu asmeniu, kuris naudodamasis el. paštu (duomenys neskelbtini) persiuntė jam A. D. duomenis (nufotografuotą asmens tapatybės kortelę), būtina vertinti kitų nustatytų aplinkybių kontekste, o būtent, kad bendrovės akcijų pardavimas buvo fiktyvus, kad akcininko ir direktoriaus pakeitimas vyko dalyvaujant visai su bendrove nesusijusiam asmeniui, kurio kontaktinių duomenų, išskyrus vardą, D. G. nurodyti negalėjo. Būtent šio asmens dalyvavimas parduodant bedrovės (duomenys neskelbtini) akcijas kelia pagrįstus įtarimus ir patvirtina, kad dokumentai, susiję su akcijų pardavimu ir direktorių paskyrimu – 2014 m. gruodžio 29 d. vienintelio akcininko sprendimas, 2014 m. gruodžio 30 d. vienintelio akcininko sprendimas, 2014 m. gruodžio 30 d. įgaliojimas Nr. I-14/12/30 bei 2015 m. kovo 20 d. vienintelio akcininko sprendimas, buvo suklastoti ir, kad būtent jų fiktyvus turinys buvo naudingas D. G., siekiančiam išvengti jo kaip bendrovės (duomenys neskelbtini) faktinio vadovo atsakomybės už bendrovės tyčinį bankrotą bei bendrovės skolas. Be to, D. G. į elektroninį paštą iš to paties elektroninio pašto (t. y. (duomenys neskelbtini)) buvo atsiųsti ne tik duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini) ir jos vadovą J. G., bet ir V. S., ir A. D. duomenys, kurie buvo UAB (duomenys neskelbtini) vadovais ir akcininkais, taip pat ir S. I., kuris susijęs su UAB (duomenys neskelbtini) suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, asmens duomenys. Būtent tai, kad D. G. disponavo duomenimis asmenų, kurie ir buvo paskirti fiktyviais bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriais ir akcininkais, sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą dėl D. G. kaltės klastojant dokumentus.

70. Šioje nutartyje jau buvo aptarti liudytojų A. D. ir V. S. parodymai bei kiti įrodymai, kurie patikimai patvirtino, kad jokia jų valia sudaryti sandorius, susijusius su bendrovės akcijų įsigijimu, nebuvo išreikšta, tad jiems kaip vadovams jokios teisės ir pareigos sukurtos nebuvo. Todėl šiai įrodymų grupei prieštaraujantys D. G. parodymai, kad akcijų pardavimas vyko realiai, atsižvelgus į tuometinę bendrovės padėtį, vertintini kritiškai, pagrindo jais vadovautis nėra.

71. Nors byloje nebuvo nustatyta, kas pateikė suklastotus dokumentus dėl UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų pasikeitimo VĮ Registrų centrui, padarytų išvadų tai nekeičia. Šios valstybinės įtaigos darbuotojos D. J. paaiškinimai teisme, kad tuo metu nebuvo nuodugniai tikrinami dokumentai ir tik padažnėjus atvejams, susijusiems su fiktyvių vadovų ir akcininkų registravimais, buvo inicijuoti naujų tvarkų įvedimai Registrų centre, leidžia daryti išvadą, kad tokiomis spragomis VĮ Registų centro darbe buvo pasinaudota ir šiuo atveju.

Dėl laidavimo taikymo

72. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi, BK 40 straipsnio taikymas yra galimas tik nustačius šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygų visumą.

73. Apeliaciniame skunde prašoma, išteisinus D. G. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje (UAB (duomenys neskelbtini) epizodas), 208 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos (UAB (duomenys neskelbtini) epizodas) ir perduoti jį E. R. G. atsakomybei pagal laidavimą.

74. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atmetus nuteistojo gynėjo skundą ir pripažinus D. G. kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nenustatyta, kad D. G. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), dėl kurios jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi ją padaręs (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

75. Teismų praktikoje asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-319/2008, 2K-52-648/2017). Tai reiškia, kad kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, o kartu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, išskyrus tuos atvejus, kai pakartotinės nusikalstamos veikos tarpusavyje sudaro idealią sutaptį.

76. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtomis teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis, konstatavo, kad D. G. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis padarė keturias nusikalstamas veikas, kurios tarpusavyje sudaro realią, o ne idealią nusikalstamų veikų sutaptį. Teisėjų kolegija su tokia išvada taip pat sutinka. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, D. G. veiksmais nebuvo realizuojamas bendras sumanymas – nors veikos yra susijusios laike (UAB (duomenys neskelbtini) epizodas vyko laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d., o UAB (duomenys neskelbtini) epizodas – laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2015 m. liepos 1 d.), tam tikros klastojamos PVM sąskaitos faktūros buvo surašytos tų pačių bendrovių vardu ir nusikalstamų veikų pobūdis buvo panašus, tačiau epizode dėl UAB (duomenys neskelbtini) buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, tuo tarpu epizode, susijusiame su UAB (duomenys neskelbtini), buvo ne tik apgaulingai tvarkomi įmonės buhalterinės apskaitos duomenys, klastojami dokumentai, kurie buvo teikiami VĮ Registrų centrui ir nuteistasis, būdamas skolininku, nesąžiningai elgėsi kitų kreditorių atžvilgiu, siekdamas užtikrinti savo reikalavimus. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju padarytų veikų nesieja bendra tyčia, veiksmai nėra vienarūšiai, ir nors laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę, visgi padaryti ne analogišku būdu ir aplinkybėmis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog visos inkriminuotos D. G. nusikalstamos veikos, padarytos realiąja sutaptimi.

77. Be to, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, D. G. dėl trijų nusikalstamų veikų savo kaltės nepripažįsta. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad nesant visų būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, teisinio pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas D. G. nėra.

78. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti ar pakeisti ginčijamą Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. G. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą atmesti.