Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“ ieškinį atsakovei L. S. dėl netesybų nepriteisimo ir pagal atsakovės L. S. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Alenesa“ dėl darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

30. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujo įrodymo

32. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Tačiau draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju naujai teikiamas įrodymas gali būti reikšmingas teisingam ginčo išsprendimui, o jo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl priimamas ir bus vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad šis įrodymas ieškovei yra žinomas – tai jos pačios teiktas paaiškinimas kitoje darbo ginčų komisijos nagrinėtoje byloje.

Dėl ginčo esmės

34. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl netesybų už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoja nepriteisimo ir patenkintas atsakovės priešieškinis dėl darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

35. Nustatyta, kad atsakovė L. S. buvo priimta į UAB „Alenesa“ (duomenys neskelbtini) pareigas 2023 m. gegužės 22 d. neterminuotos darbo sutarties Nr. 75 pagrindu. Darbo sutartis nutraukta 2023 m. spalio 20 d. Tarp šalių kilo ginčas dėl tinkamo atsiskaitymo su darbuotoja.

36. Apeliantė argumentuoja, kad atsakovė, priešieškiniu pareiškusi reikalavimus dėl darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo, nesilaikė išankstinės darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, t. y. šių reikalavimų nereiškė nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, todėl pirmosios instancijos teismas priešieškinį turėjo atsisakyti priimti arba palikti nenagrinėtą. Be to, ieškovės teigimu, atsakovė praleido ir ieškinio senaties terminą šiems reikalavimams pareikšti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka.

37. CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. CPK 412 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta specialioji darbo bylų nagrinėjimą reglamentuojanti norma, pagal kurią jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka. Taigi, kilus darbo ginčui dėl teisės ieškovas prieš kreipdamasis į teismą turėtų pasinaudoti privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka ir kreiptis į darbo ginčų komisiją.

38. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė 2023 m. lapkričio 24 d. darbo ginčų komisijai pateikė prašymą išieškoti nesumokėtą darbo užmokestį už 2023 m. rugsėjo–spalio mėn., kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 2023 m. gruodžio 7 d. prašymą papildė ir prašė priteisti ir netesybas už vėlavimą su ja atsiskaityti. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-113-23672/2023 buvo nuspręsta išieškoti iš UAB „Alenesa“ L. S. 1067,01 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų (suma nurodyta atskaičius mokesčius) bei 840 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką (suma nurodyta neatskaičius mokesčių). UAB „Alenesa“ L. S. 2023 m. gruodžio 21 d. pervedė 630 Eur, 2023 m. gruodžio 22 d. dar 437,01 Eur, iš viso 1067,01 Eur. Priešieškiniu atsakovė prašė priteisti jai iš ieškovės UAB „Alenesa“ 324,32 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio už 2023 m. gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius, 1945,92 Eur (atskaičius mokesčius) netesybų už vėlavimą atsiskaityti bei 1680 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už vėlavimą atsiskaityti už 2023 m. rugsėjo–spalio mėnesius bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taigi, tiek DGK, tiek priešieškiniu pareikšti atsakovės reikalavimai yra dėl darbo užmokesčio ir netesybų už vėlavimą atsiskaityti priteisimo ir atsakovės siekis tas pats – kad su ja būtų tinkamai atsiskaityta už darbą pas ieškovę. Vien tai, kad priešieškiniu atsakovė pareiškė reikalavimus, apimančius, ilgesnį jos darbo laikotarpį nei buvo nurodžiusi prašyme darbo ginčų komisijai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertimu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pareiškė naujus, DGK nenagrinėtus reikalavimus.

39. Teisėjų kolegija pažymi ir aplinkybę, kad pritarus ieškovės pozicijai, jog atsakovė turėtų pakartotinai kreiptis į darbo ginčų komisiją, būtų pernelyg formaliai vertinama situacija, nurodymas atsakovei kreiptis į darbo ginčų komisiją vien tik tam, kad būtų formaliai pasinaudota išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą ir nebūtų tikslingas ir protingas, neatitiktų civilinio proceso tikslų, o atsakovei būtų nepagrįstai apribota teisminės gynybos teisė. Be to, pakartotinai kreipiantis į darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio priteisimo šiuo metu kreipimosi terminas jau būtų praleistas, o DK 231 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. DK 231 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas; pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės (DK 231 straipsnio 3 dalis); teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis), t. y. darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019). Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia tik tai, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Taigi vien formalus reikalavimas pakartotinai pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka neatitiktų protingumo ir proporcingumo, proceso koncentruotumo ir teisės į teisminę gynybą principų užtikrinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir išnagrinėjo atsakovės priešieškinį jame suformuluotų reikalavimų apimtyje. Išdėstytų motyvų pagrindu nėra teisinio pagrindo ir apeliantės argumentams, jog atsakovė praleido kreipimosi į teismą ieškinio senaties terminą, juo labiau, kad kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminai, numatyti DK 220 ir 231 straipsniuose, priešingai nei teigia apeliantė, nėra ieškinio senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020). Tai procesiniai terminai, kurie gali būti atnaujinami, o bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, nustatytas DK 15 straipsnio 2 dalyje, yra treji metai ir jis nėra suėjęs.

40. Šiame kontekste pažymėtina, jog Darbo ginčų komisijos išnagrinėtos darbo bylos duomenys patvirtina, jog tiek atsakovės 2023 m. lapkričio 24 d. darbo ginčų komisijai pateiktas prašymas dėl nesumokėto darbo užmokesčio už 2023 m. rugsėjo–spalio mėn., kompensacijos už nepanaudotas atostogas, delspinigių priteisimo, tiek 2023 m. gruodžio 7 d. prašymo papildymas, kuriuo ji prašė priteisti netesybas darbdavei uždelsus atsiskaityti, buvo išsiųsti UAB „Alenesa“ atstovams elektroniniu paštu. UAB „Alenesa“ Darbo ginčų komisijai 2023 m. gruodžio 15 d. pateikė paaiškinimą, pripažino, kad atsakovei yra skolinga už 2023 m. rugsėjo mėnesį 630 Eur, už spalio mėnesį – 437,01 Eur, nurodė skolas kitiems darbuotojams, taip pat nurodė, kad netesybų įmonė galėtų mokėti 800–1000 Eur. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo apeliantės teiginiams, kad byla darbo ginčų komisijoje išnagrinėta netinkamai, kad apie patikslintą prašymą ieškovė nežinojo, jai nebuvo sudarytos galimybės pateikti atsiliepimą, pažeistos jos procesinės teisės ir rungimosi principas. Šie apeliantės teiginiai neatitinka tikrovės ir visiškai nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, nes DGK sprendimas nėra teisminės peržiūros dalykas. Civilinę bylą – darbo ginčą dėl teisės – iš esmės išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir nenustatyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme būtų neužtikrintos ar pažeistos kokios nors apeliantės procesinės teisės. Darbo bylos nagrinėjimas teisme nėra bylos darbo ginčų komisijoje nagrinėjimo tęsinys. Priešingai, kaip minėta, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas ir pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės (DK 231 straipsnio 3 dalis), o teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis). Taigi, šioje civilinėje byloje yra visiškai neaktualūs ir neturi teisinės reikšmės apeliantės argumentai dėl bylos nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje procedūros tinkamumo.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje DK 231 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią gavęs ieškinį teismas darbo ginčą nagrinėja iš esmės, yra aiškinama kaip reiškianti, jog teismo neriboja DGK sprendimas, o darbo ginčą į teismą perkeliantis darbdavys prisiima riziką, kad išnagrinėjus bylą gali būti priimtas jam mažiau palankus sprendimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019, 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kartu akcentuotina, kad CPK 414 straipsnio 3 dalies, 417 straipsnio nuostatos, numatančios aktyvų bylą nagrinėjančio teismo vaidmenį, į kurį patenka ir teisė viršyti ieškinio dalyką bei pagrindą darbuotojo naudai, kad būtų tinkamai apginti darbuotojo interesai, kuria proceso specifiką, kai, byloje nagrinėjant šalių ginčą dėl netesybų darbdavio atžvilgiu taikymo, darbuotojo ginčo nagrinėjimo eigoje įvardinta jo pageidaujama gauti netesybų suma negali būti vertinama kaip apibrėžianti bylos nagrinėjimo ribas, kurių bylą nagrinėjantis teismas negali peržengti. Teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms taikyti netesybas, turi pareigą tinkamai apskaičiuoti jų sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tas pats pasakytina ir apie darbo užmokesčio skaičiavimą bei priteisimą.

42. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad ji nėra skolinga atsakovei darbo užmokesčio. Apeliantė nurodo, kad atsakovei darbo užmokestis buvo mokamas už atliktą darbą – sutvarkytos sraigių produkcijos kilogramą – pagal nustatytą įkainį. Šalių sudarytos darbo sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad mėnesinė alga nefiksuota, darbo užmokestis mokamas pagal šalių susitarimą už padarytą darbą pagal nustatytą įkainį. Analogiška formuluotė nurodyta ir UAB „Alenesa“ direktoriaus 2022 m. sausio 1 d. įsakyme „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo“. Su šiuo įsakymu atsakovė buvo pasirašytinai supažindinta. Taip pat UAB „Alenesa“ direktoriaus 2022 m. sausio 1 d. įsakymu patvirtintas taikomas įkainis ir už kilogramą sraigių file nustatytas 0,80 Eur įkainis, nurodyta, kad jis taikomas skaičiuojant darbo užmokestį. Duomenų, kad su šiuo įsakymu atsakovė būtų supažindinta pasirašytinai, byloje nėra. Be to, atsakovė 2024 m. gegužės 20 d. pateikė dar vieną tos pačios dienos direktoriaus įsakymą, kuriuo už vieną kilogramą sraigių nustatytas nuo 0,80 Eur iki 1,15 Eur įkainis priklausomai nuo sraigių kokybės, rūšies ir perdirbimo specifikos, taip pat nurodyta taikyti nuo 0 proc. iki 8 proc. nuoskaitą už vandenį ir nešvarumus bei nurodyta kiekvieną dieną žodžiu informuoti darbuotojus apie tą dieną taikomus įkainius ir nuoskaitas, o darbo dienos pabaigoje – apie darbo dienos svėrimo rezultatus. Nurodyta pagal nustatytus įkainius ir nuoskaitas skaičiuoti darbo užmokestį bei darbo sutartį su darbuotoju pasirašyti tik po to, kai darbuotojas supažindinamas su darbo specifika, taikomais įkainiais ir nuoskaitomis. Duomenų, kad su šiuo įsakymu atsakovė būtų supažindinta pasirašytinai, byloje nėra ir apeliantė nepateikė.

43. Darbo sutarties 4 punkte nurodyta, kad nustatoma darbo laiko norma – pilnu etatu pagal darbo grafiką. Iš pačios ieškovės užpildytų ir pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad 2023 m. gegužės mėn. atsakovė dirbo 56 val., jai priskaičiuotas darbo užmokestis sudaro 181,37 Eur; 2023 m. birželio mėn. atsakovė dirbo 175 val., jai priskaičiuotas 968,60 Eur darbo užmokestis, 2023 m. liepos mėn. atsakovė dirbo 159 val., priskaičiuotas darbo užmokestis – 824,75 Eur, 2023 m. rugpjūčio mėn. atsakovė dirbo 175 val., priskaičiuotas darbo užmokestis – 746,00 Eur, 2023 m. rugsėjo mėn. atsakovė dirbo 168 val., priskaičiuotas darbo užmokestis – 836,00 Eur, 2023 m. spalio mėn. atsakovė dirbo 40 val., priskaičiuotas darbo užmokestis – 173,91 Eur.

44. DK 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbuotojo darbo užmokestis per mėnesį negali būti mažesnis, negu šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytas minimalusis darbo užmokestis. Darbo kodekso 141 straipsnyje įtvirtina, jog minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, gavusi Lietuvos Respublikos trišalės tarybos rekomendaciją ir atsižvelgdama į šalies ūkio vystymosi rodiklius bei tendencijas (DK 141 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio patvirtintas minimalus valandinis atlygis – 5,14 Eur ir minimalioji mėnesinė alga – 840 Eur. Pažymėtina, kad DK 141 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi ir jos negali pakeisti ir jai prieštarauti jokie šalių susitarimai, darbdavio įsakymai ar nustatytos kitokios tvarkos. Taigi, ieškovė atsakovei negalėjo mokėti mažesnio darbo užmokesčio nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus pagal faktiškai atsakovės dirbtą laiką. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad UAB „Alenesa” nepateikė duomenų, kad įmonėje būtų nustatytos darbo normos, t. y. per valandą, dieną, savaitę, mėnesį ar kitą laikotarpį darbuotojo turimas pagaminti produkcijos kiekis kilogramais, neįrodinėjo, kad atsakovė šių normų neįvykdė. Be to, pagal DK 143 straipsnio 3 dalį kai darbuotojas ne dėl savo kaltės neįvykdo darbo normų, jam mokama už faktiškai atliktą darbą ir šiuo atveju mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai jo vidutinio darbo užmokesčio ir turi būti ne mažesnis už minimalųjį darbo užmokestį. Tik neįvykdžius darbo normų dėl darbuotojo kaltės, mokama už faktiškai atliktą darbą (DK 143 straipsnio 4 dalis). Šios imperatyvios DK nuostatos patvirtina išvadą, jog bet kuriuo atveju ieškovė negalėjo mokėti atsakovei mažesnio nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Taigi, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei 2023 m. gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo priskaičiuotas mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalus darbo užmokestis 2023 m. ir ieškovės nepriemoka atsakovei sudaro 324,32 Eur (atskaičius mokesčius). Šios darbo užmokesčio dalies ieškovė atsakovei nėra sumokėjusi.

45. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs darbo užmokesčio nepriemoką, turėjo atsižvelgti į tai, kad 2023 m. birželio mėnesį atsakovei sumokėta 968,60 Eur, t. y. permokėta 128,60 Eur ir šia suma sumažinti priteistą nesumokėtą 324,32 Eur darbo užmokestį, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės argumentas nepagrįstas. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad atsakovės darbo užmokestis buvo minimalus. Priešingai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė atsakovei negalėjo mokėti mažesnio nei minimalaus darbo užmokesčio. Antra, ieškovė neįrodinėjo, kad dalį 2023 m. birželio mėnesio atsakovės darbo užmokesčio sudarė nepriemoka už kitus mėnesius. Taigi, nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais.

46. DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Pirmosios instancijos teismas atsakovei priteisė netesybas: 1680 Eur ieškovei 62 dienas (du kalendorinius mėnesius) uždelsus sumokėti darbo užmokestį už 2023 m. rugsėjo mėnesį, laikant, kad atsakovės mėnesio darbo užmokestis buvo 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis), ir 1945,92 Eur ieškovei nesumokėjus minimalaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto 2023 metais taikyto darbo užmokesčio ir iki šiol, t. y. nesumokėtą 324,32 Eur darbo užmokesčio dalį už 2023 m. gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius padauginus iš 6 mėnesių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netesybas atsakovės naudai iš ieškovės priteisė pagrįstai.

47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad DK 147 straipsnio 2 dalies normos tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021). Nustačius konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Šios teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį. Darbdavio ekonominė padėtis nėra pagrindas plačiai aiškinti šią teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022). Priteistina išmoka gali būti mažinama tik išimtiniais atvejais, kai nustatomos išskirtinės aplinkybės, kurios rodo, kad priteistinos išmokos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir yra iš esmės neproporcingas darbdavio padarytam pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012). Teismas kiekvienu konkrečiu nagrinėjimo atveju nustatęs pagal aptartus kriterijus reikšmingas bylai faktines aplinkybes sprendžia, ar jos pažeidžia darbdavio padaryto pažeidimo ir darbuotojo pažeistų teisių proporcingumo principą ir sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014; kt.).

48. Aptariamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė priežasties sumažinti atsakovei priteistinų netesybų dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia netesybų suma užtikrins šalių interesų pusiausvyrą. Speciali netesybų darbuotojui priteisimo ir finansinių sankcijų darbdaviui taikymo tvarka būtent ir sietina su poreikiu užtikrinti pusiausvyrą, kuriai kyla grėsmė tiek dėl su darbo santykiais susijusių išmokų reikšmės darbuotojui, tiek ir dėl neatsiskaitymo sąlygojamo darbuotojo socialinio – ekonominio pažeidžiamumo, tiek ir dėl darbuotojo priklausomybės nuo darbdavio priimamų sprendimų. Kitaip tariant, tai tiek kompensacija darbuotojui už tai, kad jis laiku negavo jam priklausančių piniginių lėšų, sudarančių jo pragyvenimo šaltinį, o šiomis lėšomis toliau neteisėtai savo interesais disponavo darbdavys, tiek ir sankcija darbdaviui už teisės normų, nustatančių atsiskaitymą su darbuotojais prioritetą, ignoravimą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė savo teiginių apie sunkią įmonės finansinę padėtį nepagrindė jokiais įrodymais.

Dėl procesinės bylos baigties

49. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių faktinių aplinkybių visumos, netinkami vertino įrodymus. Apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės tik kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus bei jų pagrindu padarytas išvadas, tačiau apeliantė nenurodo, kuo pasireiškė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas, sąsajumas ar kt.). Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, įrodymus interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022).

50. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, t. y. rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei kad siekė apeliantė, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, jų pakankamumą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

51. Į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

52. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

53. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio panaikinti ir (ar) pakeisti ieškovės apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

55. Atsakovė L. S. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikti įrodymai patvirtina, kad už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 163,35 Eur. Prašomas priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamos pagalbos maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovės L. S. naudai 163,35 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt tris eurus 35 centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Alenesa“.