Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Ieškovė prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimus Nr. DGKS-4938 ir Nr. DGKS-4939 (toliau – Sprendimai) ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas A. B. kreipėsi į Komisiją, prašydamas išieškoti iš UAB „Verada“ 2607 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), atsakovas D. J. – 3055 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius). Atsakovai taip pat prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybas už delsimą atsiskaityti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai pareiškė papildomus reikalavimus dėl kelionės laiko į komandiruotės vietą ir iš jos įskaitymo į darbo ir komandiruotės laiką bei jo apmokėjimo, kelionės išlaidų atlyginimo priteisimo. Reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo atsakovai grindė aplinkybe, kad šalys žodžiu buvo sutarusios dėl kitokio darbo užmokesčio, nei nurodytas darbo sutartyse: su A. B. – dėl 11 Eur už valandą darbo užmokesčio, su D. J. – dėl 13 Eur. Komisija pripažino buvus tokį šalių žodinį susitarimą ir priteisė atsakovams jų reikalautas darbo užmokesčio sumas. Be to, Komisija priteisė A. B. 156,01 Eur, D. J. – 226,01 Eur kelionės išlaidų atlyginimo, po 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionėje sugaištą laiką ir po 106 Eur dienpinigių. Atsakovų reikalavimo dėl kompensacijų už nepanaudotas atostogas priteisimo Komisija netenkino, o bylų dalį dėl netesybų priteisimo nutraukė, atsakovams atsisakius šio reikalavimo. Ieškovės įsitikinimu, pagal 2017 m. gegužės 5 d. darbo sutarčių sąlygas ji yra visiškai ir tinkamai atsiskaičiusi su atsakovais. Komisija vien atsakovų paaiškinimų pagrindu nustatė buvus šalių žodinį susitarimą dėl didesnio darbo užmokesčio; nepagrįstai rėmėsi ieškovės ir Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ sudarytos sutarties nuostatomis. Ši sutartis nereguliuoja ieškovės santykių su atsakovais, kitaip ieškovės veikla netektų prasmės, nes visos jos gaunamos pajamos turėtų būti išmokėtos kaip darbo užmokestis darbuotojams. Darbo sutartimis ieškovė su atsakovais sutarė dėl visų būtinų darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį, todėl sutartis privaloma jos šalims. Komisija tenkino atsakovų reikalavimą vienašališkai pakeisti darbo sutarčių nuostatas dėl darbo užmokesčio dydžio. Komisijos Sprendimai nenuoseklūs, nes Komisija sprendė, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio, o reikalavimų dėl kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo netenkino, nes laikė, kad atsakovams priklausančios kompensacijos pagal ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus buvo apskaičiuotos ir išmokėtos tinkamai. Komisija nepagrįstai vadovavosi atsakovų pildytomis darbo laiko lentelėmis, jose nurodytos per ilgos darbo valandos, tokiu režimu ieškovė nurodymo dirbti nedavė, be to, jis pažeidžia Suomijos Respublikos darbo teisės aktus. Šalių ginčo dėl kelionės išlaidų nebuvo, todėl Komisija neturėjo pagrindo šio klausimo nagrinėti. Nepagrįstai atsakovams priteistas darbo užmokestis už kelionėse sugaištą laiką ir dienpinigiai. Atsakovai turėjo išvykti ir pradėti dirbti tik 2017 m. gegužės 10 d., todėl neaišku, kokiu pagrindu Komisija pripažino, jog atsakovai išvyko jau 2017 m. gegužės 9 d. Nepagrįstai darbo diena pripažinta 2017 m. rugpjūčio 26 d., nes darbuotojai jau buvo (turėjo būti) grįžę į Lietuvą 2017 m. rugpjūčio 25 d. Nors atsakovų paskutinė darbo diena buvo 2017 m. rugpjūčio 23 d., darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovė jiems kaip darbo dienas pažymėjo 2017 m. rugpjūčio 24–25 d. ir už jas sumokėjo darbo užmokestį bei dienpinigius. Komisijos Sprendimai panaikintini kaip nepagrįsti, nes reikalavimų pagrįstumas neįrodytas.