- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-25
- Bylos Nr.
- e2A-393-777/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-01298-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Giedrė Seselskytė
- Atsakovas
- J. V.
- Ieškovas
- T. V.
- Trečiasis asmuo
- J. V.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. V. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. V. ieškinį atsakovui J. V., trečiajam asmeniui J. V. dėl skolos arba nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovo 41 999,06 Eur skolos, o teismui konstatavus, jog bankiniais pavedimais atsakovui pervestos lėšos nėra paskolos dalykas, prašo priteisti iš atsakovo 41 999,06 Eur, kaip be teisinio pagrindo iš ieškovo įgytas pinigines lėšas. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo teismui iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Ieškovas paskolino atsakovui pinigines lėšas, kurios bankiniais pavedimais buvo pervestos į jo banko sąskaitą: 2015 m. gegužės 15 d. pervesta 65 000 (Norvegijos kronų), kas sudarė 5 445,68 Eur, 2016 m. sausio 12 d. – 80 000 Norvegijos kronų (6 702,38 Eur); 2018 m. sausio 24 d. – 96 715,23 Norvegijos kronų (10 000 Eur); 2020 m. birželio 10 d.– 500 Eur; 2020 m. birželio 11 d. – 2 200 Eur; 2020 m. liepos 13 d. – 2 750 Eur; 2020 m. rugpjūčio 6 d. – 1 551 Eur; 2020 m. rugpjūčio 11 d. – 3 000 Eur; 2020 m. rugpjūčio 31 d. – 150 Eur; 2020 m. lapkričio 11 d. – 3 000 Eur; 2021 m. lapkričio 11 d. – 400 Eur; 2021 m. gegužės 25 d. – 100 Eur. Teigia, kad iš viso ieškovas paskolino atsakovui 35 799,06 Eur sumą. Taip pat pažymėjo, kad ieškovas pagal žodinį susitarimą su atsakovu 2018 m. liepos 10 d. atliko 6 200 Eur mokėjimą pardavėjai UAB „Yamatecha“ už atsakovo perkamą variklį „Yamaha F50HET“.
2.2. Ieškovas su atsakovu žodine forma susitarė, kad pervestos į atsakovo sąskaitą lėšos, kurių bendra suma 41 999,06 Eur, yra suteikta paskola atsakovui ir kad paskolintus pinigus atsakovas privalės grąžinti iki 2022 m. gruodžio 1 d. Suėjus paskolos grąžinimo terminui skolininkas paskolos kreditoriui negrąžino, su kreditoriumi skolos grąžinimo klausimais nesikalba ir nebendrauja. Pažymėjo, kad atsakovui 2023 m. birželio 2 d. registruotu laišku išsiųstas pranešimas su reikalavimu grąžinti skolą ieškovui iki 2023 m. birželio 9 d. Atsakovas pranešimą gavo, tačiau skolos negrąžino, dėl taikaus ginčo sprendimo pasiūlymų nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Plungės apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 20 999,53 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (20 999,53 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2023 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 265,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad šalys nėra sudariusios rašytinės paskolos sutarties, apsikeitusios raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, kas patvirtintų, taip kaip numato įstatymas, paskolos sutarties, sudarytos raštu, esminių sąlygų egzistavimą, tai yra pinigų kaip paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti pinigus, tai yra šalys raštu neišreiškė tokios valios. Pažymėjo, kad mokėjimo nurodymuose taip pat nėra nurodyta atsakovui pervedamų piniginių lėšų paskirtis, o šalių paaiškinimuose nėra nurodoma aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą pripažinti, jog piniginės lėšos buvo skolinamos ir atsakovas prisiėmė pareigą jas grąžinti kaip paskolos dalyką. Teismas vertino, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Taip pat vertino, kad ieškovo atlikti mokėjimo pavedimai ir pinigų pervedimo aplinkybės pagrindžia patį pinigų perdavimo faktą, bet ne paskolos sutarties sudarymą, kurioje būtų išreikšta tiek abiejų šalių valia, tiek atsakovo įsipareigojimas grąžinti pinigus kaip paskolos dalyką ieškovo kaip paskolos davėjo nuosavybėn. Padarė išvadą, jog šioje byloje ieškovas neįrodė, kad suteikė atsakovui paskolą, tai yra nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog pinigai kaip paskolos dalykas buvo perduoti atsakovui ir atsakovas įsipareigojo grąžinti šiuos pinigus kaip paskolos dalyką.
4.2. Nurodė, kad ieškovas, vykdydamas savo įrodinėjimo pareigą, įrodė, jog jis pervedė į atsakovo sąskaitą ginčo sumą – 35 799,06 Eur ir atliko 6 200 Eur mokėjimą pardavėjai UAB „Yamatecha“ už variklį „Yamaha F50HET“, kurį įsigijo ir naudojo atsakovas. Pažymėjo, kad, remiantis atsakovo atstovo gynybine pozicija, jog atsakovui pervedamos lėšos buvo skirtos išimtinai ieškovo šeimos, t. y. atsakovo dukros ir anūkų pragyvenimui, nebuvo paaiškinta ir pateikta jokių duomenų, kodėl panaikinus areštus jos sąskaitoms pati J. V. negalėjo atsidaryti sąskaitos „Luminor“ banke, į kurią, anot jos paaiškinimų, greičiau įkrenta pinigai, ir taip tenkinti savo poreikius iš šių lėšų tiesiogiai. Taip pat nepaaiškinta, koks buvo ypatingas skubos poreikis tokiems pavedimams. Atkreipė dėmesį, kad J. V. paaiškino, jog jie su jos tėvais gyveno kartu kaip šeima, be to, ji su ieškovu gyveno labai plačiai ir daug sau leido. Buvo atvejų, kad vienu apsipirkimu išleisdavo ir apie 600 Eur. Teismas vertino, kad byloje taip pat yra pagrindas padaryti labiau tikėtiną išvadą, jog už ieškovo uždirbtas ir pervestas lėšas buvo perkamos ir statybinės, buitinės ar kitos medžiagos ir naudojamos bendrai kartu gyvenantiems tėvams gyvenimo sąlygoms gerinti. Akcentavo, jog tai, kam duoti naudotis savo banko kortele, buvo paties atsakovo pasirinkimas ir atsakomybė, nes su gautomis į savo sąskaitą lėšomis jis galėjo elgtis savo nuožiūra. Atsakovo kaip apdairaus ir atsakingo žmogaus pareiga yra rūpintis ir saugoti savo vardu išduotą banko kortelę ir neatskleisti duomenų apie savo sąskaitą kitiems asmenims. Pats atsakovas į teismo posėdį neatvyko ir paaiškinimų neteikė. Nurodė, kad duomenys apie paties atsakovo gaunamas pajamas byloje, iš kurių teismas galėtų vertinti apie galimybę iš savo pajamų renovuoti namą, byloje nepateikti. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad dalis ieškovo pervestų lėšų atsakovui buvo panaudotos jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo renovacijai ir remontui, t. y. tokiu būdu nebuvo tenkinami ieškovo šeimos poreikiai.
4.3. Nurodė, kad iš į bylą pateiktų ieškovo, atsakovo ir J. V. sąskaitų išrašų matyti, jog ieškovas periodiškai pervesdavo į atsakovo sąskaitą savo gautas darbo pajamas. Laikė, jog yra akivaizdu, kad abi ginčo šalys dirbo ir uždirbo lėšų, kuriomis disponavo ir grynųjų pinigų pavidalu, ir jas investavo į atsakovo nekilnojamojo turto pagerinimą. Padarė išvadą, kad lėšos, kurios buvo investuotos į atsakovo gyvenamojo namo išorės ir vidaus sutvarkymą, laikytinos ieškovo ir J. V. bendrąja jungtine nuosavybe.
4.4. Nurodė, kad byloje nustatyta, jog buvo padidintas namo gyvenamasis plotas, atliktas remontas, pakeistas stogas, sudėtos naujos durys, sutvarkyta aplinka. Teigia, jog kai atsakovas su sutuoktine atsikraustė gyventi pas atsakovą, namas buvo pastatytas, jame buvo galima gyventi (šalys jame ir gyveno), tačiau santuokos metu dėl renovacijos metu atliktų statybos darbų apimties atsakovo namas buvo iš esmės pagerintas. Laikė, kad šalys gyveno kaip viena šeima ir ieškovui buvo sakyta, kad namas liks ir jam. Ieškovas atsakovo name nebegyvena ir teigiama, kad jam juose niekas nepriklauso. Teismas vertino, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas nėra naudojęsis savo banko kortele ir ėmęs iš jos grynųjų pinigų, ar pati ieškovo sutuoktinė nėra davusi jam pinigų namo remonto darbams ar medžiagoms pirkti. Atkreipė dėmesį, jog, kaip nurodė liudytojas teismo posėdžio metu, atsakovui trūko pinigų namo remontui, todėl ieškovo draugas skolino šiuo tikslu pinigų, pervesdamas juos į atsakovo sutuoktinės sąskaitą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas pervesdavo savo pajamas į atsakovo sąskaitą, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas gavo dalį šių ieškovo pervestų lėšų.
4.5. Pažymėjo, kad, esant nurodytai minėtai teismų praktikai dėl įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose, atsakovui nepateikus įrodymų dėl teisinio pagrindo gauti ginčo pinigines lėšas, atsakovui atsiranda pareiga šias lėšas grąžinti. Atsakovas, nepripažindamas, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, įrodinėjo aplinkybes, kad jo banko sąskaita naudojosi ieškovo sutuoktinė, jie vedė bendrą ūkį, kartu gyveno ir šios lėšos buvo išleistos jų šeimos poreikiams tenkinti. Teismas nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas neginčija tos aplinkybės, kad dalis atsakovui pervestų pinigų buvo panaudota ieškovo šeimos poreikiams tenkinti. Laikė, kad, esant tokioms aplinkybėms, galima situacija, kad gautos lėšos būtų panaudotos pragyvenimui, tačiau šiuo atveju į atsakovo sąskaitą buvo pervesta daug didesnė ieškovo gautų pajamų dalis, nei jis prašo priteisti iš atsakovo.
4.6. Nurodė, kad ieškovas byloje taip pat reiškia reikalavimą dėl 2018 m. liepos 10 d. atlikto 6 200 Eur mokėjimo už atsakovo perkamą variklį „Yamaha F50HET“. Teigia, kad rašytinė dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta. Bylos šalys ir liudytojai patvirtino, kad ieškovas pervedė pinigus atsakovui katerio varikliui pirkti, tikėdamasis ir pats juo ateityje naudotis. Tačiau 2023 m. balandžio 30 d. vidaus transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimi motorinį pramoginį katerį (duomenys neskelbtini), su pakabinamu varikliu „Yamaha F50HET“ pardavėjas J. V. pardavė pirkėjui K. M. už 4 500 Eur. Konstatavo, kad atsakovas ieškovui pinigų už jo pirktą variklį negrąžino, nes atsakovas nemano, kad turėtų tai padaryti. Pažymėjo, jog atsakovo sutuoktinė teigia, kad gautus pinigus už parduotą katerį padovanojo dukrai J. V., kuri už tuos pinigus jų name pabaigė patalpų, kuriose ji gyvena, remontą. Akcentavo, kad gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl vertino, kad už gautas lėšas buvo pagerintas būtent jo nekilnojamasis turtas. Atsižvelgdamas į tai, jog už katerio variklį pervestos 6 200 Eur lėšos buvo santuokos metu gautos pajamos, vertino, kad šios piniginės lėšos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl pusė jų priklausė ieškovo sutuoktinei. Nenukrypdamas nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo teismas padarė išvadą, kad ieškovo turtas atitinkamai sumažėjo 3 100 Eur, o atsakovo turtas padidėjo 3 100 Eur (6 200 Eur : 2 = 3100 Eur), kas atitinka atsakovo praturtėjimą.
4.7. Pažymėjo, kad atsakovo nurodytas aplinkybes vertina kaip neįrodytas, nes byloje toks teisinis piniginių lėšų įgijimo pagrindas neįrodytas. Teigia, jog byloje nenustatyta, kad ieškovas nurodytu būdu būtų siekęs padovanoti atsakovui pinigus ar pervedė juos išimtinai tik savo šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovas šių aplinkybių nepripažįsta. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertino, kad atsakovas nepateikė įrodymų dėl teisinio pagrindo gauti dalį ginčo piniginių lėšų – 20 999,53 Eur, todėl konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos (CK 6.237 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį dėl skolos arba nepagrįstai gautų lėšų priteisimo atmesti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino aplinkybes, jog į atsakovo banko sąskaitą periodiškai buvo pervedamos lėšos ieškovo šeimos poreikiams tenkinti ir atsakovo banko sąskaitoje esančių lėšų panaudojimas buvo tiesiogiai susijęs su ieškovo šeima, jo nepilnamečiais vaikais, sutuoktine, t. y. dalis atsakovo banko sąskaitoje esančių lėšų buvo išgryninama, dalis pervedama į ieškovo banko sąskaitą, esančią Šiaulių banke, o likusi dalis panaudojama atsiskaitant už įvairias paslaugas bei prekes, kurios buvo išimtinai susijusios su ieškovo šeima. Akcentavo, kad ieškovas byloje taip pat pripažino ir neneigė, jog jis į tą pačią banko sąskaitą vedė ir pinigus, skirtus šeimos poreikiams. Teigia, kad trečiasis asmuo J. V. patvirtino, kad atsakovo vardu atidaryta banko sąskaita naudojosi ji ir ieškovas į šią sąskaitą vedė tik šeimai skirtas lėšas, kadangi šios lėšos buvo vienintelis jos šeimos pragyvenimo šaltinis, nes ji tuo laikotarpiu niekur nedirbo. Mano, kad atsakovo banko sąskaita ir banko mokėjimo kortele naudojosi tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo J. V., kurie savarankiškai disponavo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis be atsakovo valios ir žinios.
6.2. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad ieškovo nurodyti mokėjimo pavedimai yra padaryti analogiškomis aplinkybėmis kaip ir kiti mokėjimo pavedimai į atsakovo banko sąskaitą. Pažymi, jog nei mokėjimo pavedimo suma, nei mokėjimo pavedimo paskirtis nepatvirtina, kad būtent šie mokėjimai buvo skirti atsakovui ir susiję su gyvenamojo namo remontu. Dar daugiau, kaip matyti iš atsakovo teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų, jis pats negalėjo nurodyti atsakovui paskolintų piniginių lėšų sumos. Pasak atsakovo, jis „trisdešimt tūkstančių norėtų atgauti“ (2023 m. spalio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo 29 min. 07 sek.), bet jeigu teismas grąžins dvidešimt tūstančių, irgi bus gerai. Be to, ieškovui uždavus klausimą dėl 2021 m. spalio 6 d. 2 000 Eur dydžio mokėjimo pavedimo, prieš tai išsiaiškinus, jog ieškovas susipyko su sutuoktine J. V. ir išsikraustė 2021 m. rugpjūčio mėn., jis patvirtino, kad šis pavedimas, greičiausiai, buvo skirtas J. V. ir jis šios sumos nebereikalauja. Atkreipė dėmesį, jog paaiškindamas tokio sprendimo priežastis nurodė, kad jis „pasiklydo tarp pavedimų“. Mano, kad šios aplinkybės tik parodo, jog pačiam ieškovui nebuvo žinoma tiksli atsakovui skirta pinigų suma, jis mokėjimus, nurodytus ieškinyje, parinko atsitikinai, nesiedamas jų su atsakovo gyvenamajame name atliekamais statybos darbais, statybinių darbų išlaidomis, brangesnių statybinių medžiagų pirkimu.
6.3. Atkreipia dėmesį, jog svarbi aplinkybė ir tai, kad iš atsakovo byloje pateiktų banko sąskaitos išrašų iš dalies yra matomas iš ieškovo gautų lėšų panaudojimas, kuris nėra susijęs su atsakovu. Teigia, jog pateikiama ieškovo pervestų piniginių lėšų, kurios nurodytos ieškinyje, panaudojimo analizė, iš kurios matyti, kad, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, dalies į banko sąskaitą gautų lėšų panaudojimas visiškai negali būti susijęs su atsakovu. Akcentavo, kad iš atsakovo banko sąskaitų išrašų matyti, jog periodiniai mokėjimai, susiję su ieškovo šeimos poreikiais, buvo atliekami kiekvieną mėnesį. Atsakovas per visą 2015–2022 metų laikotarpį jokių įplaukų į šią banko sąskaitą, kurios būtų susijusios su jo gaunamomis pajamomis ar skirtos būtent jam, negavo. Mano, kad todėl šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog atsakovas faktiškai nei savo banko sąskaita, nei banko mokėjimo kortele laikotarpiu, kai ieškovas vedė į šią banko sąskaitą pinigines lėšas, nesinaudojo.
6.4. Mano, jog pirmiau nurodytas išvadas patvirtina ir tai, kad, kaip nustatyta byloje, ieškovo sutuoktinė J. V. laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2021 m., tai yra tuomet, kada buvo atliekami pavedimai į atsakovo banko sąskaitą, nedirbo. Mano, jog yra akivaizdu, kad šeimai su dviem nepilnamečiais vaikais reikalingos nuolatinės pajamos, kurias skirdavo ieškovas, pervesdamas į atsakovo banko sąskaitą. Nurodo, kad atliekamų pavedimų pobūdis (mokėjimas už vaikų darželį, įvairių prekių, skirtų vaikams, pirkimas pagal skelbimus, mokėjimai, susiję su J. V. vykdoma prekyba „V.“ platformoje) rodo, kad banko sąskaita tiesiogiai naudojosi J. V. arba ieškovas. Jokių duomenų, kad atsakovas pats asmeniškai, gavęs į sąskaitą lėšas, spręstų dėl šių lėšų panaudojimo, byloje nebuvo nustatyta ir tokios aplinkybės, atsižvelgiant į atliekamų pavedimų, kurie aiškiai susiję su ieškovo šeima, kiekį, nebūtų logiškos ir protingos.
6.5. Teigia, kad nuo 2018 m. vasario 1 d. trečiasis asmuo J. V. galėjo savo vardu atidaryti banko sąskaitą, į kurią ieškovas būtų vedęs savo pinigus, tai nepaneigia to, kad ieškovas ir J. V. po 2018 m. vasario 1 d. atsakovo banko kortele nebesinaudojo ir nebedisponavo atsakovo banko sąskaitoje esančiomis ieškovo pervestomis lėšomis. Pažymėjo, kad po 2018 m. vasario 1 d. ieškovas bei J. V. ir toliau naudojosi atsakovo banko sąskaita, o tai patvirtina banko sąskaitos išrašas su mokėjimo pavedimais, kurie yra susiję su ieškovo šeimos poreikiais. Mano, jog yra akivaizdu, kad tokia situacija visas šalis tenkino, nes atsakovas neprašė grąžinti mokėjimo kortelės, J. V. toliau išimdavo pinigus iš kortelės arba pirkdavo prekes šeimai, o ieškovas toliau reguliariai pervesdavo šeimai skirtas lėšas į atsakovo banko sąskaitą.
6.6. Nurodė, kad iš kadastrinių matavimo byloje esančių nuotraukų matyti, jog 2017 m. gegužės 8 d. jau buvo padidintas gyvenamojo namo plotas, sudėti langai, durys. Pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikiamos fotonuotraukos, kurias bus prašoma priimti, patvirtinančios, jog pastato išorės būklė nuo 2017 m. gegužės 8 d. daugiau nėra pasikeitusi, tai yra daugiau jokie remonto darbai nebuvo atlikti. Atkreipia dėmesį, jog iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių bei ieškovo teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2021 m. gegužės 25 d. viso gyvenamojo namo remontui paskolino 23 651 Eur, tačiau mano, jog duomenų, kad tuo laikotarpiu buvo vykdomi kokie nors didelės apimties statybos darbai, nebuvo pateikta, todėl mano, kad ši pinigų suma negalėjo būti naudojama statyboms darbams. Akcentavo, jog, kaip nurodė liudytoja D. V., trečiasis asmuo J. V. kambarių, kuriuose ji gyvena su vaikais, remonto darbus atliko tik ieškovui išsikrausčius iš gyvenamojo namo 2021 m. rugpjūčio mėn. ir tik tuomet ji susidėjo duris, išsitapetavo sienas, pasibaigė vonią ir lubas.
6.7. Nurodė, kad tiek liudytoja D. V., tiek trečiasis asmuo J. V. teismo posėdžio metu patvirtino, kad statybinės medžiagos gyvenamojo namo remontui buvo perkamos iš atsakovo šeimos pinigų. Teigia, kad atsakovas ilgą laiką dirbo Norvegijoje, grįžęs į Lietuvą dirbo statybos darbus, todėl piniginių lėšų turėjo ir galėjo iš uždirbtų lėšų atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją, poreikio skolintis nebuvo. Tai, kad atsakovas dirbo Norvegijoje, patvirtino tiek pats ieškovas (2023 m. spalio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo 27 min. 26 sek.), tiek kaip liudytojas apklaustas D. P. Nors teismas pripažino, kad duomenų apie atsakovo pajamas byloje, iš kurių teismas galėtų vertinti apie galimybę iš savo pajamų renovuoti namą, byloje nepateikta, tačiau pats darbo Norvegijoje iki rekonstrukcijos pradžios faktas rodo, kad atsakovas galėjo uždirbti lėšų gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Juo labiau, kad teisme nebuvo nustatinėjama atliktų darbų sąmatinė vertė arba reali vertė, iš kurios būtų aiškus piniginių lėšų poreikis.
6.8. Atsakovas akcentavo, kad, sumokėdamas už katerio variklį, ieškovas iš esmės siekė jį padovanoti atsakovui, tai yra sumokėti už jį neatlygintinai. Teigia, kad atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius katerio variklio įsigijimo metu matyti, kad ieškovo valia galėjo būti padovanoti atsakovui katerio variklį, tuo tikslu sumokant už jį pardavėjai UAB „Yamatecha“. Pažymėjo, jog, kalbėdamas apie katerio variklio įsigijimo aplinkybes, atsakovas nurodė, kad paaiškėjus, jog atsakovo nusipirkto katerio variklis yra sugedęs, J. V. paprašė padėti jos tėvams, ir atsakovas nurodė „tai kaip nepadėsi“ (2023 m. spalio 20 d. teismo posėdžio 27 min. 57 sek.), todėl atsakovas, įvertinęs ieškovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad jis norėjo padėti atsakovui, kas yra viena iš dovanojimo sutarties sudarymo priežasčių.
6.9. Nurodė, kad byloje nustatyta ir visos šalys bei byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog atsakovo ir ieškovo santykiai buvo geri. Ieškovas atsakovą vadindavo „tėveliu“. Sudarydamas santuoką su J. V. ieškovas pasirinko atsakovo šeimos pavardę „V.“. Šalys kartu gyveno viename name, kartu rūpinosi gerove, pramogaudavo, leisdavo laisvalaikį. Mano, jog tokios aplinkybės patvirtina, kad ieškovo ir atsakovo santykiai buvo artimi ir esant tokioms aplinkybėms logiškas ir suprantamas gali būti ieškovo sprendimas nupirkti atsakovui katerio variklį, kad galėtų tuo pačiu kateriu kartu naudotis. Pažymėjo ir tai, kad nuo katerio variklio įsigijimo praėjo daugiau nei penkeri metai, tačiau ieškovas jokia forma nereikalavo grąžinti jo sumokėtų piniginių lėšų už katerio variklį, o priešingai, kartu su atsakovu naudojosi kateriu, vykdavo žvejoti. Teigia, kad ieškovas kartu vyko į saloną pirkti variklio, kartu su atsakovu išrinko, kokį variklį reikėtų pirkti, kas, apelianto nuomone, rodo ieškovo, kaip dovanotojo, valią ne tik sumokėti už perkamą variklį, bet ir išrinkti perkamą variklį, kaip dovaną.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo pirmos instancijos teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
8.1. Nurodė, kad atsakovas įrodinėja, jog jo banko sąskaita ir banko mokėjimo kortele naudojosi tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo J. V., kurie savarankiškai disponavo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis be atsakovo valios ir žinios. Teigia, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog banko kortele naudojosi ieškovas. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovas didžiąją dalį laiko praleido darbe Norvegijoje vairuodamas sunkvežimį. Pastarąjį faktą patvirtino ir trečiasis asmuo J. V., be to, atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Taip pat teigia, kad kiekvienas atidus ir rūpestingas asmuo (protingo, atidaus ir rūpestingo asmens taisyklė) privalo rūpintis savo asmeniniais banko daiktais ir duomenimis. Mano, kad, taikant teisingumo ir protingumo kriterijų, nėra teisinio pagrindo atsakovo neatsakingumo pasekmes perkelti ieškovui. Kad atsakovo banko kortelę naudojo tik ieškovas ir trečiasis asmuo J. V., byloje esantys duomenys nepagrindžia.
8.2. Akcentavo, kad ieškovas teismo posėdžio metu negalėjo teismui nurodyti paskolintų pinigų sumos ir kam ir kokia tiksliai pinigų suma buvo skirta, taip pat nurodo, jog neva ieškovas pasiklydo tarp pavedimų. Teigia, kad nurodytos aplinkybės nepaneigia byloje pinigų perdavimo fakto atsakovui. Taip pat tai, kokią tiksliai pinigų sumą ieškovas pervedė atsakovui, rodo byloje esantys rašytiniai įrodymai, be kita ko, tai atspindi aiškiai suformuluoti ieškinio reikalavimai. Mano, kad pastarosios akcentuojamos apelianto aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio ir negali būti vertinamos kaip turinčios teisinę reikšmę teismo sprendimo priėmimui tokio pobūdžio byloje.
8.3. Mano, kad teismas pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju rašytinė dovanojimo sutartis nebuvo sudaryta. Teigia, kad bylos šalys ir liudytojai patvirtino, jog ieškovas pervedė pinigus atsakovui katerio varikliui pirkti, tikėdamasis ir pats juo ateityje naudotis, tačiau 2023 m. balandžio 30 d. vidaus transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimi motorinį pramoginį katerį su pakabinamu varikliu „Yamaha FS0HET“ pardavėjas (atsakovas) pardavė pirkėjui K. M. už 4 500 Eur. Pažymi, kad atsakovas ieškovui pinigų už jo pirktą variklį negrąžino. Atsakovo sutuoktinė teigia, kad gautus pinigus už parduotą katerį padovanojo dukrai J. V., kuri už tuos pinigus jų name pabaigė patalpų, kuriose ji gyvena, remontą. Atkreipė dėmesį, jog gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl vertino, kad už gautas lėšas buvo pagerintas būtent jo nekilnojamasis turtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies tenkintas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo neteisėtai gautas lėšas, teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
12. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje neskundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas vienas iš alternatyvių ieškinio reikalavimų dėl skolos priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies plačiau nepasisako. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų, netinkamai vertino šalių bei liudytojų byloje teiktus paaiškinimus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
13. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
14. Kartu su apeliaciniu skundu į bylą buvo pateikti nauji įrodymai, kuriuos atsakovas prašė pridėti prie bylos, t. y. darbo užmokesčio ir mokesčių apžvalga už 2011 metus (norvegų kalba ir vertimas į lietuvių kalbą), 2012 metų mokesčių kortelė (norvegų kalba ir vertimas į lietuvių kalbą), fotonuotraukos, kuriose užfiksuoti gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai. Apeliaciniu skundu nurodė, kad poreikis pateikti naujus įrodymus iškilo tik įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kurie iš esmės nebuvo įrodinėjimo dalykas byloje (ieškovas įrodinėjo, kad suteikė atsakovui paskolą, o atsakovas įrodinėjo, kad piniginių lėšų, pervestų į jo banko sąskaitą, negavo). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad prašomas pridėti įrodymas yra susijęs su nagrinėjamu klausimu, apeliantas remiasi prašomais pridėti įrodymais savo apeliaciniame skunde, o ieškovas turėjo galimybę susipažinti su naujais pateiktais įrodymais ir dėl jų pasisakyti atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau jų pridėjimui prie bylos neprieštaravo, daro išvadą, kad šio įrodymo pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas nutaria kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus prie bylos pridėti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
15. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas T. V. laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2021 m. spalio 6 d. banko mokėjimo nurodymais atsakovui J. V. į jo asmeninę sąskaitą pervedė 35 799,06 Eur piniginių lėšų sumą. Į bylą pateiktas ieškovo DNB banko sąskaitos išrašų ir mokėjimo pavedimų išrašas patvirtina, kad 2015 m. gegužės 15 d. atsakovui pervesta 65 000 Norvegijos kronų (5 445,68 Eur), 2016 m. sausio 12 d. pervesta 80 000 Norvegijos kronų (6 702,38 Eur); 2018 m. sausio 24 d. pervesta 96 715,23 Norvegijos kronų (10 000 Eur); 2020 m. birželio 10 d. pervesta 500 Eur; 2020 m. birželio 11 d. pervesta 2 200 Eur; 2020 m. liepos 13 d. pervesta 2 750 Eur; 2020 m. rugpjūčio 6 d. pervesta 1 551 Eur; 2020 m. rugpjūčio 11 d. pervesta 3 000 Eur; 2020 m. rugpjūčio 31 d. pervesta 150 Eur; 2020 m. lapkričio 11 d. pervesta 3 000 Eur; 2021 m. lapkričio 11 d. pervesta 400 Eur; 2021 m. gegužės 25 d. pervesta 100 Eur. Be to, ieškovas pagal žodinį susitarimą su atsakovu 2018 m. liepos 10 d. atliko 6 200 Eur mokėjimą pardavėjui UAB „Yamatecha“ už atsakovo perkamą variklį „Yamaha F50HET“. 2023 m. birželio 2 d. atsakovui registruotu laišku išsiųstas pranešimas su reikalavimu grąžinti skolą ieškovui iki 2023 m. birželio 9 d. Atsakovas skolos negrąžino, todėl ieškovas prašo teismo priteisti skolą arba pripažinti, kad atsakovas pinigines lėšas yra gavęs be teisinio pagrindo ir jas turi grąžinti ieškovui.
16. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014 ir kt.).
17. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktą). Nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtina nustatyti visų išvardytų sąlygų buvimą. Šios aplinkybės bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 51 punktas).
18. Aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 50 punktas).
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog ieškovas, vykdydamas savo įrodinėjimo pareigą, įrodė, jog jis pervedė į atsakovo sąskaitą ginčo sumą – 35 799,06 Eur ir atliko 6 200 Eur mokėjimą pardavėjai UAB „Yamatecha“ už variklį „Yamaha F50HET“, kurį įsigijo ir naudojo atsakovas. Tuo tarpu atsakovas nesutikdamas su tokiais teiginiais iš esmės neginčija pačių piniginių lėšų pervedimo fakto, tačiau teigia, jog ginčo banko sąskaita faktiškai naudojosi pats ieškovas ir jo sutuoktinė (atsakovo dukra), kurie disponavo nurodytomis pinigų sumomis, o atsakovas jokių piniginių lėšų iš ieškovo negavo, todėl neprivalo nieko grąžinti.
20. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.
21. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021).
22. CPK įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų praeities įvykiams tiksliai nustatyti nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą.
23. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų.
24. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
25. Apeliaciniu skundu iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pripažino aplinkybes, jog į atsakovo banko sąskaitą periodiškai buvo pervedamos lėšos ieškovo šeimos poreikiams tenkinti ir atsakovo banko sąskaitoje esančių lėšų panaudojimas buvo tiesiogiai susijęs su ieškovo šeima, jo nepilnamečiais vaikais, sutuoktine, t. y. dalis atsakovo banko sąskaitoje esančių lėšų buvo išgryninama, dalis pervedama į ieškovo banko sąskaitą, esančią Šiaulių banke, o likusi dalis panaudojama atsiskaitant už įvairias paslaugas bei prekes, kurios buvo išimtinai susijusios su ieškovo šeima, o ieškovas ir trečiasis asmuo J. V. disponavo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis be atsakovo valios ir žinios. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutinka su šiais skundo argumentais.
26. Iš byloje esančio atsakovui priklausančios ginčo banko sąskaitos, atidarytos AB „Luminor“ banke, išrašo matyti, kad ieškovas į šią sąskaitą periodiškai pervesdavo pinigines lėšas (ne tik ieškinyje nurodytas sumas), kurių dalis buvo išgryninama, dalis pervedama į kitas banko sąskaitas, taip pat ir į ieškovo banko sąskaitą Šiaulių banke, o likusi dalis panaudojama atsiskaitant už įvairias paslaugas bei prekes. Iš viso ieškovas 2014 m. į šią banko sąskaitą pervedė 4 300 Lt (1 245,36 Eur, 2 mokėjimo pavedimai), 2015 m. pervedė 25 958,03 Eur (13 mokėjimo pavedimų), 2016 m. iš viso pervedė 33 885,02 Eur (17 mokėjimo pavedimų), 2017 m. pervedė 31 680,98 Eur (23 mokėjimo pavedimai), 2018 m. pervedė 42 347,56 Eur (28 mokėjimo pavedimai), 2019 m. ieškovas pervedė 20 920 Eur (18 mokėjimo pavedimų), 2020 m. pervedė 47 038 Eur (34 mokėjimo pavedimai) ir 2021 m. pervedė 5 647 Eur (13 mokėjimo pavedimų), iš viso pervedė 208 721,95 Eur. Aplinkybių dėl į atsakovo banko sąskaitą pervedamų lėšų dydžio šalys neginčija. Akcentuotina, kad nė viename ieškovo atsakovui atliekamame mokėjimo pavedime mokėjimo paskirtis nebuvo nurodyta.
27. Aplinkybę, kad banko sąskaitoje esančios lėšos, be kita ko, buvo naudojamos ir ieškovo bei jo šeimos poreikiams tenkinti, teismo posėdžio metu patvirtino tiek ieškovas, tiek ir jo sutuoktinė J. V. (atsakovo dukra). Taip pat šias aplinkybes patvirtina ir duomenys apie atliktus mokėjimus už paslaugas bei prekes iš šios sąskaitos. Iš minėtos atsakovo banko sąskaitos buvo mokama už vaikų darželius (2015 m. birželio 19 d., 2015 m. lapkričio 30 d., 2016 m. kovo 21 d. mokėjimo pavedimai ir kt.), papildomus vaikų užsiėmimus (2015 m. lapkričio 19 d., 2017 m. vasario 28 d., 2020 m. gegužės 14 d. mokėjimo pavedimai), parduodant drabužius platformoje „V.“ (2020 m. rugsėjo 16 d., 2020 m. lapkričio 17 d. mokėjimo pavedimai), buvo perkami drabužiai ir avalynė vaikams (2015 m. spalio 29 d., 2016 m. sausio 16 d., 2020 m. sausio 28 d., 2020 m. gruodžio 1 d. mokėjimo pavedimai), mokama už ryšio įrangos įsigijimą bei ryšio paslaugas (2019 m. gruodžio 27 d., 2020 m. rugpjūčio 17 d., 2020 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo pavedimai), už kelto bilietus į Švediją (2016 m. spalio 19 d., 2017 m. balandžio 21 d. mokėjimo pavedimai), J. V. mokėjo už mokslus Klaipėdos valstybinėje kolegijoje (2015 m. lapkričio 19 d., 2017 m. vasario 27 d., 2018 m. vasario 28 d. mokėjimo pavedimai), iš šios sąskaitos buvo dengiamos J. V. skolos (2017 m. vasario 15 d. mokėjimo pavedimas).
28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog apeliantas pagrįstai teigia, kad tiek ieškovas, tiek ir trečiasis asmuo J. V. (ieškovo sutuoktinė, atsakovo dukra) naudojosi ginčo sąskaitoje buvusiomis piniginėmis lėšomis, tačiau šiuo atveju byloje kyla ginčas dėl to, kokia apimtimi sąskaitoje buvusiomis lėšomis disponavo ieškovas su sutuoktine, o kokia dalimi sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis disponavo atsakovas. Svarbu akcentuoti, jog į atsakovui priklausančią banko sąskaitą, esančią banke AB „Luminor“, ieškovas laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2021 m. spalio 6 d. iš viso pervedė 208 721,95 Eur sumą, tačiau jis visos šios sumos priteisti nereikalauja. Priešingai, ieškovas patvirtindamas aplinkybes, jog atsakovo banko sąskaitoje buvusios lėšos, be kita ko, buvo naudojamos jo šeimos poreikiams, teigia, kad tik dalis lėšų (41 999,06 Eur) buvo perduota ir panaudota atsakovo.
29. Apeliaciniu skundu atsakovas laikėsi pozicijos, kad jam priklausančia banko sąskaita, esančia „Luminor“ banke naudojosi tik ieškovas ir jo sutuoktinė, trečiasis asmuo J. V. (atsakovo dukra). Nurodė, kad ieškovui buvo perduota tiek banko kortelė, tiek ir internetinės bankininkystės prisijungimo duomenys, todėl atsakovas neturėjo jokios galimybės naudotis minėtoje banko sąskaitoje buvusiomis piniginėmis lėšomis, o visos išlaidos buvo susijusios išskirtinai su ieškovo ir jo šeimos narių poreikių tenkinimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš atsakovui priklausančios ginčo banko sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 metų buvo atliekami mokėjimai už atsakovo sutuoktinės D. V. privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat mokami komunaliniai mokesčiai (elektros, vandens teikėjams, už komunalinių atliekų surinkimą ir kt.) už atsakovui priklausančio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), aptarnavimą (atlikti 22 mokėjimai). Be to, iš minėtos ginčo banko sąskaitos periodiškai buvo atliekami pinigų pervedimai į atsakovo sutuoktinės D. V. banko sąskaitą, paskirtyje pažymint „pildymas“ (per nurodytą laikotarpį buvo atlikti 35 įvairaus dydžio mokėjimai, kurių bendra suma 4 722,05 Eur). Nors apeliaciniame skunde pateikta ginčo banko sąskaitos analizė, tačiau, atsižvelgdamas į atliktų pavedimų paskirtį, naudos gavėją, atliktų pinigų išgryninimo apimtis ir kita, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovas selektyviai pasisakė tik dėl dalies ginčo banko sąskaitoje užfiksuotų duomenų, visiškai nenurodydamas jokių argumentų, kodėl mokant komunalinius mokesčius už atsakovui priklausantį namą, atliekant privalomojo sveikatos draudimo mokėjimus už atsakovo sutuoktinę ar pervedant pinigines lėšas į jos asmeninę sąskaitą buvo panaudotos būtent ieškovo į ginčo banko sąskaitą pervestos piniginės lėšos.
30. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad leido ieškovui su šeima gyventi jam priklausančiame name ir akcentavo, kad jokių nuomos ar kitų mokesčių iš ieškovo nereikalavo, tačiau iš ginčo sąskaitos išrašo matyti, jog už apeliantui priklausančio turto išlaikymą ieškovas mokėjo, kas suponuoja išvadą, kad atsakovas pats ar per kitus asmenis faktiškai naudojosi ginčo banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis.
31. Dar daugiau, aplinkybes, kad atsakovas pats ar per kitus asmenis (ieškovą ir (ar) trečiąjį asmenį J. V.) naudojosi ginčo banko sąskaita, patvirtina ir tai, jog deklaruodamas pajamas bei nurodydamas banko sąskaitą, į kurią Valstybinė mokesčių inspekcija turi grąžinti gyventojų pajamų mokesčio permoką, atsakovas kaip savo sąskaitą nurodė būtent ginčo sąskaitą. Iš minėtos sąskaitos išrašo matyti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. 6 atskirais mokėjimais grąžino atsakovui į ginčo sąskaitą jo gyventojų pajamų mokesčio permokas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atliktų mokėjimų paskirtį ir periodiškumą, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pats ginčo sąskaitą kaip asmeninę nurodė ir valstybinėms institucijoms, šias aplinkybes vertindamas visų byloje esančių kitų įrodymų kontekste, daro labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas kartu su ieškovu faktiškai naudojosi ginčo banko sąskaitoje buvusiomis piniginėmis lėšomis.
32. Nustatyta, kad ieškovas ieškinio reikalavimą dėl piniginių lėšų priteisimo grindė aplinkybėmis, jog uošvių namą remontavo ir įsirenginėjo juose savo gyvenamąjį būstą, nes planavo ten gyventi ir tikėjosi, kad namas kažkada liks jam su sutuoktine, todėl atsakovui paprašius pervesdavo lėšų namo renovacijai į atsakovui priklausančią ginčo banko sąskaitą. Kaip minėta, apeliantas kategoriškai nesutikdamas su tokiais ieškovo argumentais nurodė, jog ieškovas prie namo renovacijos prisidėdavo tik savo darbu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokius apelianto teiginius paneigia byloje esantys įrodymai bei proceso dalyvių paaiškinimai. Visų pirma, aplinkybes, kad ieškovas šeimos pinigais prisidėjo prie atsakovui priklausančio namo renovacijos, pagrindžia ginčo banko sąskaitoje esantys duomenys. Iš minėtos sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2021 metų statybinių medžiagų parduotuvėse „Senukai“, „Depo“ ir „Ermitažas“ buvo atliktas net 71 mokėjimas. Vertinant tai, kad minėtu laikotarpiu atsakovas atliko jam priklausančio gyvenamojo namo renovacijos darbus, o ieškovas su savo šeima jokio kito nekilnojamojo turto, kuriam būtų reikalingi statybos darbai, neturėjo, taip pat atsižvelgiant į tai, kad didžiąją laiko dalį ieškovas dirbo užsienyje ir Lietuvoje nebūdavo, darytina tikėtina išvada, jog faktiškai nurodytu 71 mokėjimu buvo įsigyjamos statybinės medžiagos atsakovui priklausančio namo renovacijai atlikti. Antra, byloje nustatyta, kad minėtu laikotarpiu iš ginčo sąskaitos didelėmis sumomis buvo gryninamos ieškovo šeimai priklausančios piniginės lėšos (pvz., laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. buvo išgryninta 6 000 Eur, nuo 2015 m. birželio 14 iki 2015 m. birželio 18 d. buvo išgryninta 1 350 Eur, nuo 2015 m. birželio 28 iki 2015 m. liepos 10 d. buvo išgryninta 1 250 Eur, 2015 m. liepos 19 d. per 4 kartus buvo išgryninta 2 300 Eur, nuo 2015 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. buvo išgryninta 2 250 Eur, nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 26 d. buvo išgryninta 6 650 Eur ir pan.), nors tuo pačiu laikotarpiu kortele buvo atsiskaitoma už maisto prekes, mokama už kitas prekes ir paslaugas. Nors teismo posėdžio metu trečiasis asmuo J. V. teigė, jog gyveno išlaidžiai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių pinigų sumų išgryninimas vien tik šeimos poreikiams tenkinti nelaikytinas logišku ir pagrįstu, juolab kad trečiasis asmuo J. V. pati nurodė, jog didesnių pirkinių nurodytu laikotarpiu neįsigijo.
33. Akcentuotina, jog kartu su apeliaciniu skundu atsakovas į bylą pateikė darbo užmokesčio ir mokesčių apžvalgą už 2011 metus (norvegų kalba ir vertimą į lietuvių kalbą), 2012 metų mokesčių kortelę (norvegų kalba ir vertimą į lietuvių kalbą). Šiais įrodymais atsakovas įrodinėjo aplinkybes, jog namo rekonstrukcija buvo vykdoma tik iš savo turėtų santaupų, kurias sukaupė pats dirbdamas Norvegijoje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad minėti įrodymai patvirtina atsakovo nurodomas aplinkybes. Pažymėtina, kad atsakovas teikia įrodymus apie gautas pajamas 2011 metais, tačiau ginčo namo renovacija buvo pradėta tik 2015 metais. Tai reiškia, jog nuo atsakovo gautų pajamų, kurios, tikėtina, buvo naudojamos ir kasdieniams poreikiams tenkinti, iki namo renovacijos darbų pradžios praėjo daugiau nei treji metai. Be to, atsakovas turėjo galimybę pateikti į bylą ir kitus įrodymus, patvirtinančius, jog renovacijos darbų pradžioje turėjo santaupų, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo. Be atsakovo teiginių, jog 2015 metais atsakovas turėjo pakankamai santaupų renovacijos darbams atlikti, byloje jokie kiti įrodymai šių teiginių nepatvirtina. Priešingai, trečiasis asmuo J. V., duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu, nurodė, kad prie namo renovacijos prisidėjo ne tik patys tėvai, tačiau taip pat prisidėjo ir jos brolis su seserimi ir ji pati kartu su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovas prie atsakovui priklausančio namo renovacijos prisidėjo tik savo darbu.
34. Vertindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje yra pagrindas padaryti labiau tikėtiną išvadą, jog už ieškovo uždirbtas ir pervestas lėšas buvo perkamos ir statybinės, buitinės ar kitos medžiagos ir naudojamos bendrai kartu gyvenantiems tėvams gyvenimo sąlygoms gerinti. Taip pat sutiktina, jog tai, kam duoti naudotis savo banko kortelę, buvo paties atsakovo pasirinkimas ir atsakomybė, nes su gautomis į savo sąskaitą lėšomis jis galėjo elgtis savo nuožiūra. Atsakovo kaip apdairaus ir atsakingo žmogaus pareiga yra rūpintis ir saugoti savo vardu išduotą banko kortelę ir neatskleisti duomenų apie savo sąskaitą kitiems asmenims. Duomenys apie paties atsakovo gaunamas pajamas byloje, iš kurių teismas galėtų vertinti apie galimybę iš savo pajamų renovuoti namą, byloje nepateikti.
35. Apeliaciniu skundu, be kita ko, kritikuojami ir ieškovo teisme teikti paaiškinimai. Apeliantas teigia, kad ieškovas pats negalėjo nurodyti atsakovui paskolintų piniginių lėšų sumos. Pasak atsakovo, jis (ieškovas) „trisdešimt tūkstančių norėtų atgauti“ (2023 m. spalio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo 29 min. 07 sek.), bet jeigu teismas grąžins dvidešimt tūstančių, irgi bus gerai. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs 2023 m. spalio 20 d. garso įrašą, nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktu ieškovo teiktų paaiškinimų vertinimu. Pažymėtina, kad ieškovas, atsakydamas į teismo klausimus, nurodė, kad, jo skaičiavimais, atsakovui buvo perduota daugiau nei 50 000 Eur, tačiau susitikrinus banko sąskaitos išrašų duomenis ir atlikus valiutos konvertaciją matyti, kad ieškovas atsakovui iš viso paskolino ieškinyje nurodytą sumą. Taip pat ieškovas atsakydamas į teisėjo užduodamą klausimą, ar supranta, kad skolino šeimos pinigus, todėl dalis piniginių lėšų priklauso ir jo sutuoktinei, ieškovas nurodė, kad jeigu teismas grąžins dvidešimt tūstančių, irgi bus gerai. Be to, apeliacinės instancijos teismas vertina ir aplinkybę, kad pinigai į atsakovo sąskaitą buvo pervedami ilgu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 metų iki 2022 metų, todėl suprantama, jog teikiant paaiškinimus žodžiu, kai yra prašoma įvardinti tikslias pinigų sumas, galimi tam tikri nesutapimai. Šiuo atveju darytina išvada, jog esminiai ieškovo teisme teikti paaiškinimai iš esmės sutapo su kitais į bylą pateiktais įrodymais, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, jog ieškovas negalėjo nurodyti atsakovui paskolintų piniginių lėšų sumos.
36. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog iš apeliacinės instancijos teismui papildomai pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pastato išorės būklė nuo 2017 m. gegužės 8 d. daugiau nėra pasikeitusi, tai yra daugiau jokie remonto darbai nebuvo atlikti. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių bei ieškovo teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2021 m. gegužės 25 d. viso gyvenamojo namo remontui paskolino 23 651 Eur, tačiau mano, jog duomenų, kad tuo laikotarpiu buvo vykdomi kokie nors didelės apimties statybos darbai, nebuvo pateikta, todėl mano, kad ši pinigų suma negalėjo būti panaudota statyboms darbams. Akcentuotina, jog iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų fotonuotraukų matyti tik statybų procesas, vykęs 2015 m. rugpjūčio 19–25 dienomis, ir 2024 m. sausio 8 d. buvusi gyvenamojo namo būklė. Be to, pateiktose fotonuotraukose matyti tik namo išorė. Įrodymų, patvirtinančių ginčo namo vidaus faktinę padėtį, į bylą nepateikta. Byloje nėra įrodymų, kokie ginčo namo vidaus įrengimo darbai buvo atlikti laikotarpiu nuo 2015 iki 2022 metų, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta skundo argumentus, kad į bylą pateiktos ginčo namo išorės fotonuotraukos patvirtina tai, kad nuo 2017 m. gegužės 8 d. jokie remonto darbai nebuvo atlikti.
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nepagrįstai įgijo dalį ieškovui priklausančių lėšų, kurias panaudojo jam priklausančio gyvenamojo namo renovacijai, todėl jam perduotas lėšas privalo grąžinti ieškovui.
38. Apeliaciniu skundu taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas priteisė iš atsakovo ieškovo sumokėtas pinigines lėšas už variklį „Yamaha F50HET“. Apeliantas teigia, kad, sumokėdamas už katerio variklį, ieškovas iš esmės siekė jį padovanoti atsakovui, tai yra sumokėti už jį neatlygintinai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.
39. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).
40. Apeliaciniu skundu iš esmės yra teigiama, kad, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius katerio variklio įsigijimo metu, matyti, kad ieškovo valia galėjo būti padovanoti atsakovui katerio variklį, tuo tikslu sumokant už jį pardavėjai UAB „Yamatecha“. Pažymėjo, jog, kalbėdamas apie katerio variklio įsigijimo aplinkybes, atsakovas nurodė, kad paaiškėjus, jog atsakovo nusipirkto katerio variklis yra sugedęs, J. V. paprašė padėti jos tėvams, ir atsakovas nurodė „tai kaip nepadėsi“ (2023 m. spalio 20 d. teismo posėdžio 27 min. 57 sek.), todėl atsakovas, įvertinęs ieškovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad jis norėjo padėti atsakovui, kas yra viena iš dovanojimo sutarties sudarymo priežasčių. Vertinant apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, pažymėtina, jog vien siekis padėti artimam asmeniui nereiškia dovanojimo santykių atsiradimo. Šiuo atveju būtina įvertinti faktiškai susiklosčiusią situaciją.
41. Nagrinėjamu atveju atsakovas pats teigia, kad jam įsigijus katerį ir paaiškėjus, jog yra sugedęs jo variklis, ne pats ieškovas parodė iniciatyvą nupirkti atsakovui naują katerio variklį, tačiau tai padarė paprašytas ir paragintas savo sutuoktinės – trečiojo asmens J. V.. Dar daugiau, trečiasis asmuo J. V., teikdama paaiškinimus teisme, nurodė, jog katerio variklis kainavo 6 200 Eur, o atsakinėdama į teismo užduodamus klausimus nurodė, kad tuo metu jie (ieškovas ir trečiasis asmuo J. V.) tokios dovanos sau leisti negalėjo ir teko imti paskolą, už kurią laidavo ir pati J. V. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja, kad ginčo variklis atsakovui nebuvo dovanojamas, o ieškovas, paragintas savo sutuoktinės, siekė padėti atsakovui įsigyti katerio variklį, tačiau ne jį padovanoti.
42. Tai, kad ginčo katerio variklio įsigijimo metu ieškovo ir atsakovo santykiai buvo labai geri, taip pat negali būti laikoma įrodymu, jog ieškovas padėdamas įsigyti variklį iš tiesų siekė jį padovanoti. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, šalių bendravimo ypatybes, finansinę padėtį, lygiagrečiai vykusius statybos darbus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovas siekė padėti atsakovui įsigyti, o ne padovanoti ginčo katerio variklį, o tai, kad per 5 metus ieškovas nereikalavo grąžinti už variklį sumokėtų pinigų, niekaip nepatvirtina ieškovo valios šį variklį padovanoti.
43. Apeliaciniu skundu teigiama, kad sprendžiant dėl katerio variklio įsigijimo ir su tuo susijusių teisinių santykių kvalifikavimo, susiklostė situacija, kai ieškovas įvykdė prievolę sumokėti už katerio variklį pagal pirkimo – pardavimo sutartį už atsakovą, todėl vykdant šią prievolę sumokėtos piniginės lėšos negali būti pripažįstamos nepagrįstai atsakovo gautomis lėšomis, nes tam egzistuoja teisinis pagrindas – sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, bei kito asmens įvykdyta prievolė pagal šią sutartį. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais skundo argumentais.
44. Kaip minėta anksčiau, aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, kasacinis teismas pažymėjo, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
45. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai; trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. tuo pagrindu, jog jam, už atsakovą įvykdžiusiam pastarojo prievoles kreditoriams, perėjo su atsakovu susijusios kreditorių teisės, turi įrodyti: 1) faktą, kad atsakovas turėjo prievolių kreditoriams, šių prievolių dydį; 2) faktą, kad ieškovas įvykdė prievoles už atsakovą, šių įvykdytų prievolių dydį. Ieškovas neprivalo įrodinėti fakto, kad prievoles už atsakovą jis įvykdė savo, t. y. jam nuosavybės ar kitu teisėtu pagrindu priklausančiomis, lėšomis, neprivalo įrodinėti prievolės dalyko (lėšų) valdymo (disponavimo) fakto, lėšų kilmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-701/2021).
46. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovas ir UAB „Yamatecha“ sudarė pirkimo pardavimo sutartį, kuria pardavėjas (UAB „Yamatecha“) įsipareigojo parduoti atsakovui variklį Yamaha F50HET, o atsakovas atitinkamai įsipareigojo sumokėti už perkamą variklį šalių sutartą kainą, t. y. 6 200 Eur. Taip pat byloje nėra ginčo, jog pardavėjui įvykdžius pareigą perduoti variklį Yamaha F50HET, atsakovas savo pareigos sumokėti už perkamą variklį neįvykdė, tačiau šią pareigą už atsakovą įvykdė ieškovas. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ieškovui įvykdžius atsakovo prievolę, ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti viską, ką yra įvykdęs už skolininką, šiuo atveju atsakovą.
47. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs susiklosčiusią situaciją konstatuoja, jog tarp atsakovo ir UAB „Yamatecha“ susiklostė pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, o ieškovui įvykdžius prievolę už atsakovą, atsakovo pareiga grąžinti už jį sumokėtas lėšas kildinama iš sutartinių teisinių santykių. Kaip minėta, įstatymų leidėjas yra numatęs, jog tokiu atveju, kai skolininko prievolę kreditoriui įvykdo trečiasis asmuo, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovas sumokėjo už atsakovo perkamą katerio variklį 6 200 Eur, darytina išvada, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo, jo sumokėtos sumos grąžinimo, todėl akivaizdu, jog yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo 6 200 Eur sumą.
48. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo 6 200 Eur už katerio variklio pirkimą, netinkamai ginčą kvalifikavo kaip nepagrįstą praturtėjimą, šiuo konkrečiu atveju teisinės reikšmės galutiniam ginčo išsprendimui neturi, kadangi apeliacinės instancijos teisme ištaisius teisės taikymo klaidą, bylos baigties rezultatas nepakito, t. y. piniginės lėšos iš atsakovo priteisiamos kitu teisniu pagrindu.
49. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai vertino įrodymus susijusius su nepagrįstu praturtėjimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
52. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t. y. 2024 m. sausio 25 d. sutartį dėl teisinių paslaugų ir 2024 m. kovo 6 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT, Nr. 1084060, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovas sumokėjo advokatei 1 000 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovo atstovės atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad ieškovo prašoma priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovui priteistina iš atsakovo (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
53. Atsakovo apeliacinio skundo netenkinus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
54. Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartimi buvo atidėtas atsakovui (apeliantui) J. V. 373 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki sprendimo priėmimo. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus iš atsakovo valstybei priteistinas 373 Eur žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui T. V. iš atsakovo J. V. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo J. V. valstybei 373 Eur žyminį mokestį.