Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis), susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žilvino Jaramino ir Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juvitransa“ ir atsakovo G. T. (G. T.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juvitransa“ ieškinį atsakovui G. T. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

28. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

29. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys ir jos atsakovo naudai priteistas darbo užmokestis ir su juo susijusios sumos, teisėtumo ir pagrįstumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Apeliantė su priimtu teismo sprendimu nesutinka, teigdama, kad teismas neįsigilino į jos argumentus, nevertino ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Taigi, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl netinkamo procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, taikymo (CPK 176-178, 183, 185 straipsniai). Įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, ginčo šalių pozicijas nagrinėjamu klausimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

31. Darbuotojas 2024 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) prašydamas išieškoti iš darbdavio nesumokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius, iš viso 1 097,55 Eur, nes, jo teigimu, žodžiu su darbdaviu buvo sutarta, kad darbo užmokestis sudarys 80 Eur už dieną, nurodė, kad dirbo Lietuvoje nuo pirmadienio iki penktadienio, nakvojo transporto priemonėje, o iš darbo išėjo dėl to, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas. DGK 2024 m. spalio 7 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-20950 nusprendė išieškoti darbuotojo naudai 1 326,64 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, dienpinigių bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką bei 1 672 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas. Ieškovė UAB „Juvitransa“, nesutikdama su DGK sprendimu, pareiškė ieškinį teismui prašydama iš esmės išnagrinėti darbo ginčą, atmesti atsakovo reikalavimus, kadangi, ieškovės teigimu, ji yra visiškai atsiskaičiusi su atsakovu.

32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal DK 231 straipsnio 4 dalį, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo ginčo šalis, nesutinkanti su darbo ginčų komisijos sprendimu, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis (DK 231 straipsnio 1 dalis). Teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 4, 7 dalys). Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi. Taigi, ieškovei pareiškus ieškinį teisme, DGK sprendimas neįsiteisėjo, netapo privalomas (DK 229 straipsnio 1 dalis) ir nesukūrė šalių materialiesiems santykiams teisinių padarinių. Tokiu atveju, ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas, šalių materialiąsias teises ir pareigas nustatydamas teismo sprendimo momentu, t. y. sprendimo priėmimo dieną. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino DGK sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

33. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimu ieškovės UAB „Juvitransa“ ieškinys atmestas, iš ieškovės UAB „Juvitransa“ atsakovui G. T. priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų ir valstybės naudai 15,86 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. liepos 15 d. nutartimi ištaisytas 2025 m. birželio 16 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas apsirikimas ir sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip: „Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juvitransa“ atsakovui G. T. (G. T.) 1326,64 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt šešis eurus 64 ct), atskaičius mokesčius, darbo užmokesčio, dienpinigius bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemoką, 1 672 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt du eurus 00 ct), neatskaičius mokesčių, netesybų. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juvitransa“ atsakovui G. T. (G. T.) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juvitransa“ 15,86 Eur (penkiolika eurų 86 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai“. Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2262-945/2025 panaikinta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. liepos 15 d. nutarties dalis, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodant, jog iš ieškovės UAB „Juvitransa“ atsakovui G. T. priteistos 1 672 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybos, o kita nutarties dalis palikta nepakeista. Kauno apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas motyvavo savo sprendimą dėl iš darbo santykių kylančių sumų priteisimo, todėl rašymo apsirikimų ir aritmetinių klaidų ištaisymo instituto pagalba galėjo papildyti sprendimo rezoliucinę dalį sakiniu dėl 1 326,64 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemokos priteisimo atsakovui. Tuo tarpu, dėl 1 672 Eur dydžio netesybų priteisimo apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. birželio 16 d. sprendime nenurodė jokių motyvų dėl atsakovui priteistinų netesybų dydžio, nors šį klausimą privalėjo išnagrinėti iš esmės. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies papildymas dėl 1 672 Eur netesybų priteisimo pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, todėl negalėjo būti taikomas rašymo apsirikimų ištaisymo institutas, bet turėjo būti priimtas papildomas sprendimas. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje susiklostė procesinė situacija, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu liko neišspręstas atsakovo reikalavimas dėl netesybų.

34. Vertindamas atsakovo reikalavimo dėl darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo pagrįstumą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė padarė grubų DK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos ir atsakovui garantuojamos teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nesuprantantis lietuvių kalbos, tačiau darbo sutartis buvo sudaryta tik lietuvių kalba, ieškovė atsakovui nepateikė jos vertimo į rusų kalbą (atsakovui, jo teigimu, darbo sutartį maždaug po savaitės išvertė jo sutuoktinė) ir neužsitikrino, kad atsakovas tinkamai suprato darbo sutarties sąlygas. Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė turi prisiimti iš padaryto grubaus darbo teisės pažeidimo kylančią riziką ir teisines pasekmes. Teismas sprendė, kad atsakovas, susidomėjęs darbu ieškovės įmonėje pagal darbo skelbimą, apimantį tris darbo pozicijas, įskaitant ir darbą Lietuvoje, turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, kad jam už darbą bus apmokama darbo skelbime nurodytomis sąlygomis, o ne tomis, kurios nurodytos į rusų kalbą neišverstoje darbo sutartyje. Sutiktina su apeliante, kad padarydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais ir pateiktais ieškovės darbo skelbimais, tačiau nesiaiškino, ar iš tiesų egzistavo šalių susitarimas dėl kitokio darbo užmokesčio nei nurodytas šalių sudarytoje darbo sutartyje.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė, neišvertusi darbo sutarties į atsakovui suprantamą kalbą, pažeidė DK 25 straipsnio 3 dalies imperatyvų reikalavimą, jog darbo sutartis ir DK 42 straipsnio 4 dalyje nurodyta informacija (darbo sąlygos, tvarką darbovietėje nustatančios darbo teisės normos, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai) turi būti išdėstytos lietuvių kalba, o jei darbuotojas yra užsienietis, – lietuvių kalba ir kita šiam darbuotojui suprantama kalba. Šios aplinkybės neneigia ir apeliantė, tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad DK 25 straipsnio 3 dalies pažeidimas, t. y. darbo sutarties neišvertimas į atsakovui suprantamą kalbą, savaime reiškia, jog šalys susitarė dėl kitokių darbo užmokesčio sąlygų nei nurodyta šalių pasirašytoje darbo sutartyje ir kad toks susitarimas yra saistantis šalis, juo labiau, kad ir pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nė viena šalis nepateikė jos poziciją pagrindžiančių įrodymų.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo byloje, kaip ir bet kokioje kitoje civilinėje byloje, galioja rungimosi principas, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip buvęs darbuotojas, nėra atleistas nuo įrodinėjimo pareigos ir negali savo reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo naštos perkelti darbdavei.

37. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-62/2013; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2009 ir vėlesnė praktika).

38. Atsakovas argumentuoja, kad su darbdave tarėsi dėl kitokių darbo sąlygų nei užfiksuotos šalių sudarytoje darbo sutartyje, todėl būtent atsakovui ir kyla pareiga įrodyti egzistavus tokį šalis saistantį ir įpareigojantį susitarimą. Šiuo tikslu atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė kaip liudytojus apklausti buvusius ieškovės UAB „Juvitransa“ darbuotojus Z. P. (Z. P.) ir A. S., tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. vasario 10 d. nutartimi atsakovo prašymo netenkino konstatvęs, jog apklausti nurodytus liudytojus netikslinga, nes aplinkybės apie ieškovės su liudytojais sutartą darbo užmokestį nėra tiesiogiai susijusios su įrodinėjimo dalyku nagrinėjamoje byloje. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui buvo nepagrįstai apribota galimybė įrodinėti savo reikalavimų pagrįstumą. Nors atsakovo nurodyti liudytojai, tikėtina, tiesiogiai nedalyvavo ieškovės ir atsakovo derybose dėl darbo sutarties sudarymo, negirdėjo konkretaus ieškovės ir atsakovo susitarimo dėl darbo užmokesčio, tačiau jų parodymai galėtų būti reikšmingi vertinant įmonėje nusistovėjusią praktiką, galimas tendencijas tariantis dėl darbo užmokesčio su kitais panašias funkcijas atliekančiais darbuotojais, taip pat vertinant, ar įmonėje iš tikrųjų egzistuoja žodiniai susitarimai dėl kitokio darbo užmokesčio nei nurodytas darbo sutartyje ir pan. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad, pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-5839-1159/2025 ieškovė UAB „Juvitransa“ taip pat inicijavo teisminį ginčą nesutinkdama su 2024 m. spalio 3 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-20429, kuriuo buvusiam darbuotojui Z. P. (Z. P.) priteistas 1 840 Eur nesumokėtas darbo užmokestis, 1 280 Eur delspinigiai ir 109,87 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 1 672 Eur netesybų. Pažymėtina, jog nurodytoje civilinėje byloje darbuotojas taip pat argumentavo, kad žodžiu su darbdave buvo sutartas 80 Eur darbo užmokestis už dieną. Vis dėlto, nurodytoje civilinėje byloje 2025 m. vasario 13 d. nutartimi buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 25 d.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje neapklausė ir ieškovės direktoriaus V. K., nesiaiškino, ar jis pats tarėsi su atsakovu dėl darbo užmokesčio ir kitų sąlygų, koks buvo susitarimo turinys ir pan.

40. Nors pirmosios instancijos teismas reikšmingu įrodymu byloje laikė ieškovės darbo skelbimą, kuriame nurodyti siūlomo darbo užmokesčio rėžiai nuo 1 955 Eur iki 2 295 Eur per mėnesį į rankas, pažymėtina, kad šiuo darbo skelbimu buvo siūlomos trys pozicijos vilkikų vairuotojams važinėti skirtingais maršrutais: Lietuva – Lenkija – Lietuva, Lietuva – Slovakija – Čekija – Lietuva arba tik po Lietuvą. Sutiktina, kad darbo skelbime nurodyti orientaciniai darbo užmokesčio rėžiai, vis dėlto, kiekvienas darbuotojas dėl savo darbo užmokesčio tariasi individualiai, konkretaus darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo jo patirties, kvalifikacijos ir kitų aplinkybių, galinčių pasirodyti reikšmingomis darbdaviui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pats nurodė dirbęs tik Lietuvoje, į komandiruotes užsienyje nevykęs, todėl ši aplinkybė taip pat gali būti reikšminga sprendžiant dėl atsakovo darbo užmokesčio dydžio, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės jos nevertino.

41. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas pas ieškovę dirbo nepilnus tris mėnesius ir 2024 m. rugsėjo 2 d. prašyme dėl darbo sutarties nutraukimo savo noru tokio apsisprendimo priežastimi nurodė techniškai netvarkingą transporto priemonę, tą patį nurodė ir 2024 m. rugsėjo 12 d. prašyme Darbo ginčų komisijai bei 2025 m. vasario 13 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog darbo sutarties nutraukimą lėmė trūkusi kantrybė dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės, kurioje, jo teigimu, neveikė stabdžiai, tačiau automobilis nebuvo suremontuotas, o tik prietaisų skydelyje pašalintas informacinis signalas apie gedimą. Taigi, vertintina, jog ne darbo užmokesčio dydis buvo pagrindinė atsakovo apsisprendimo nebedirbti pas ieškovę priežastis, juo labiau, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog darbo užmokestį iš ieškovės atsakovas gavo tris sykius: 2024 m. liepos 16 d. 763 Eur už birželį, 2024 m. rugpjūčio 26 d. 1 169,55 Eur už liepą, 2024 m. rugpjūčio 30 d. 300 Eur, pavedimų mokėjimo paskirtyje nurodyta „atsiskaitymas, darbo užmokestis, komandiruotpinigiai“, taip pat atsakovas 2024 m. rugsėjo 5 d. gavo 765 Eur galutinį atsisakitymą. Nors atsakovas teigia priešingai, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas, gavęs darbo užmokestį, kuris, jo manymu, neatitinka sutarto, būtų aiškinęsis su darbdave šią aplinkybę, reiškęs dėl to pretenzijas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nors darbo sutartis sudaryta lietuvių kalba ir neišversta atsakovui, vis dėlto darbo užmokesčio dydis – 950 Eur – darbo sutartyje nurodytas skaičiais, kuriems, teisėjų kolegijos nuomone, nereikalingas atskiras vertimas, t. y. tiek lietuvių, tiek ir atsakovui suprantama rusų kalba skaičiai yra tie patys, aiškūs, jokios užuominos apie 80 Eur per dieną darbo užmokestį darbo sutartyje, kurią atsakovas pasirašė, nėra. Jeigu šalys vis dėlto žodžiu tarėsi dėl kitokio darbo užmokesčio dydžio, atsakovas, kaip vidutinis protingas, apdairus ir rūpestingas žmogus, būsimas darbuotojas, nereikalavęs darbo sutartyje nurodyti tikrojo sutarto darbo užmokesčio, taip pat prisiėmė riziką dėl apsunkinto tokio susitarimo įrodinėjimo.

42. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aptartų aplinkybių, nepašalino jų prieštaringumo, iš viso nesiaiškino, ar egzistavo atsakovo nurodytas susitarimas dėl 80 Eur darbo užmokesčio dydžio už dieną, bet, priešingai, konstatavęs DK 25 straipsnio 3 dalies pažeidimą, vertino, jog jis savaime įrodo kitokį šalių susitarimą nei darbo sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas (nutartis) negali būti grindžiamas prielaidomis apie bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Atsakovas siekė įrodyti, kad darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio buvo kitokia nei nurodyta darbo sutartyje, tačiau pirmosios instancijos teismas, neapklausęs atsakovo nurodytų liudytojų, ieškovės atstovo, nepatikslinęs šalių įrodinėjimo pareigos, iš esmės apribojo atsakovo įrodinėjimo galimybę. CPK 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo, nagrinėjančio darbo bylą, vaidmuo, be kitų aspektų, suteikiantis teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus. Nors tai nereiškia, kad darbo bylose šalims (darbuotojui ar darbdaviui) tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo, priešingai, kaip minėta, jos neatleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos, vis dėlto byloje neturi likti neatsakytų klausimų ar palikta neaiškumų, kurie išnagrinėtą bylą daro iki galo neišspręstą ir neatskleistą jos esmę. Nors įrodinėjimo našta, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Kilus abejonių dėl fakto buvimo (nebuvimo), teismas turėtų patikslinti šalių naštą įrodinėti, įgyvendindamas išaiškinimo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023, 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-823/2024 ir kt.). Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 25 punktą).

43. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant klausimą, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010-12-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

44. Iš apeliacijos dalyku esančio pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad bylą išnagrinėjęs teismas netyrė bei neanalizavo reikšmingų aplinkybių ir klausimų, nurodytų šioje nutartyje, be to, iš viso neišsprendė atsakovo reikalavimo dėl netesybų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjant bylą iš naujo turės būti įvertintos ne tik visos šioje nutartyje nurodytos aplinkybės, bet ir (šalims prašant) išreikalauti bei ištirti nauji įrodymai. Dėl nurodytų neištirtų faktinių ir teisinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, ne iki galo atskleistos bylos esmės byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, nenagrinėtais pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą, o byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.

45. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo naujais šioje nutartyje nurodytais aspektais (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo, nes šis klausimas turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.

46. Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-131-20950/2024) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją.