Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-02-03 · Administracinė byla Nr. eI2-4765-983/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-02-03
Bylos Nr.
eI2-4765-983/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06621-2024-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gediminas Užubalis, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
Pareiškėjas
N. L.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-4765-983/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06621-2024-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 3 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,

vertėjaujant O. P.,dalyvaujant pareiškėjai N. L., jos atstovui advokato padėjėjui J. L.,atsakovo atstovei K. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja N. L. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 24S250068 (toliau – ir 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką Nr. 24S251710 (toliau – ir 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog pareiškėjos situacija nėra standartinė, nes ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, jos šeimos nekilnojamasis turtas Baltarusijos Respublikoje yra parduotas, leidimo gyventi Baltarusijos Respublikoje ji nebeturi, jos nepilnametis vaikas mokosi Lietuvoje. Be to, 2020 m. ji ir jos aplinka Baltarusijos Respublikoje dalyvavo protestuose prieš Aleksandro Lukašenkos režimą. Taigi, jos socialiniai ryšiai su Baltarusijos Respublika yra nutraukti pačios iniciatyva. Atsakovas, priimdamas skundžiamus administracinius sprendimus, nesudarė galimybės pareiškėjai pateikti papildomų duomenų patvirtinančių, kad ji nuo nuosekliai laikosi proeuropietiškos pozicijos, savo ir savo šeimos ateitį sieja su Lietuva. Taip pat pareiškėjos gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra okupuota Rusijos Federacijos, ten vyksta karo veiksmai, todėl pareiškėja neturi jokių galimybių sugrįžti į savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto ir socialinių ryšių kitose Ukrainos vietovėse ji neturi.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas nepagrįstai įvertino trumpalaikį 13 mėnesių darbą Baltarusijos režimui pavaldžioje įstaigoje (dirbant pagal darbo sutartį, o ne statutiniu darbuotoju) prieš 7–8 metus kaip pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjos gyvenimas ar buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tačiau atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja siekdama sau ir savo šeimai sukurti saugią aplinką išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją dėl 2014 m. pradėtos Rusijos karinės agresijos. Ukrainos ir Baltarusijos santykiai tuo laikotarpiu buvo taikūs, nes galiojo bevizis režimas, vyko nuolatinis abiejų šalių gyventojų bendravimas.

Pasak pareiškėjos, nors ji atvykusi į Baltarusiją ir dirbo valstybinėje įstaigoje (duomenys neskelbtini), kuri yra pavaldi Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijai, tačiau tuo metu pagal savo išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį negalėjo Baltarusijos vertinti kaip priešiškos Ukrainai šalies. Pareiškėja darbe buvo atsakinga už pastatų priežiūrą. Į Baltarusiją ji vyko siekdama užtikrinti finansinį stabilumą, susirasti būstą ir užsidirbti, o šie sprendimai nebuvo politiškai ar ideologiškai motyvuoti – tai buvo šeimos, auginančios mažą vaiką, gyvenimiški pasirinkimai, nulemti materialinių ir saugumo aplinkybių. Pareiškėja neturėjo ryšių su kariškiais, bendravo tik su kolegomis ir vadovais, atsakingais už pastatų priežiūrą, o šie ryšiai jau seniai nutrūkę. Gyvendama Baltarusijoje ji nuolat nešiojo Ukrainos simboliką.

Situacija ypač pasikeitė po 2020 m. suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų, kai pareiškėja pamatė, kad Baltarusijos piliečiai negali išsirinkti teisėtos valdžios. Pareiškėja su savo tuometiniais draugais dalyvavo mitinguose, nukreiptuose prieš Baltarusijos režimą, kai kurie jos draugai buvo sulaikyti, patyrė Baltarusijos režimo pareigūnų smurtą. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėja nebuvo ir nėra lojali Baltarusijos režimui.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, priimant sprendimus nebuvo atsižvelgta į jos šeiminius ryšius su Lietuva, t. y. nepilnamečio sūnaus poreikius, šeimos socialinius ryšius ir tai, kad kaip Ukrainos pilietei šiuo metu Baltarusijoje gyventi nesaugu. Baltarusijoje aktyviai veikia Rusijos Federacijos tarnybos bendradarbiaujančios su Baltarusijos režimu, todėl Ukrainos piliečiai negali jaustis saugūs. Pareiškėjos šeima Baltarusijoje nebeturi nekilnojamojo turto, o Lietuvoje turi stiprius socialinius ryšius – vyras dirba Lietuvoje, sūnus lanko mokyklą, pati pareiškėja dirbo Lietuvoje, kol turėjo tokią teisę.

Pareiškėja nėra padariusi teisės pažeidimų, siekė sukurti saugų gyvenimą Lietuvoje, tačiau dėl vienkartinio darbo epizodo Baltarusijoje yra laikoma grėsmę keliančiu asmeniu Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja sąžiningai pateikė visą informaciją apie darbovietes Baltarusijoje ir nieko nenuslėpė. Jos nuomone, taikomos priemonės yra neproporcingos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas skundą palaikė bei prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) – išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 4 straipsnio 3 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. VSD 2024 m. spalio 2 d. išvadoje Nr. 18-8994 (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad užsienietė dirbdama Baltarusijos Respublikos įstaigoje (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Migracijos departamentas nustatydamas grėsmę vertino faktų visumą, t. y., kad pareiškėja, būdama Ukrainos piliete, po 2014 m. kovo mėnesį įvykusios Krymo aneksijos, sąmoningai pasirinko ir dirbo Baltarusijos Respublikos įstaigoje (duomenys neskelbtini), kuri yra pavaldi Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijai, kas rodo jos lojalumą Baltarusijos Respublikai. Baltarusijos Respublikos įstaigos (duomenys neskelbtini) tikslas aprūpinti karinius dalinius visų rūšių būstu, kariniuose padaliniuose esančių kareivinių-gyvenamųjų namų fondo, komunalinių statinių ir inžinerinių tinklų, komunalinės įrangos priežiūra, remontas ir eksploatavimo kontrolė, taip pat gynybai skirtų žemės sklypų naudojimo kontrolė, siekiant sudaryti sąlygas kariuomenei gyvuoti. Aplinkybė, kad pareiškėja minėtoje įstaigoje dirbo neilgą laiko tarpą (2015-2016 m.), darbo santykius su šia įstaiga nutraukė prieš 8 metus ir šiuo metu nedirba, nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą Baltarusijos Respublikos atžvilgiu (ypač atsižvelgiant į tai, kad ji Baltarusijoje gyveno nuo 2012 m., turėdama iki 2023 m. lapkričio 23 d. Baltarusijos išduotą leidimą gyventi) ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą.

Iš ginčijamų sprendimų matyti, kad jie yra motyvuoti ir įvertinus aplinkybių visumą padarytos pagrįstos išvados. Vien tai, kad pareiškėja nesutinka su tokiomis išvadomis nėra pagrindas konstatuoti, kad jie nemotyvuoti ir tuo pagrindu naikinti Migracijos departamento priimtus sprendimus. Migracijos departamento sprendimuose yra pateikti aiškūs argumentai, kad asmuo kirsdamas valstybės išorinę sieną kelia kontržvalgybinių rizikų, t. y. asmuo vykdamas į ir iš Baltarusijos yra labiau paveikiamas ir pažeidžiamas, o tai suponuoja ir didesnę tikimybę galimai grėsmei valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu užsienietė neatitinka Įstatymo reikalavimų. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Tvirtina, jog pareiškėjai buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Priimant sprendimą, priešingai nei teigia pareiškėja, buvo vadovautasi Migracijos departamento nustatytais duomenimis ir VSD Išvada, kurie leidžia daryti išvadą, jog jos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nuomone, skundžiami atsakovo sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Viešųjų šaltinių duomenimis, (duomenys neskelbtini) yra pavaldi Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijai. Taigi, pareiškėja, dirbdama šioje įstaigoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Vertinant pareiškėjos individualią situaciją, pažymi, jog ji nuo 2012 iki 2023 m. gyveno Baltarusijos Respublikoje. Skunde pateikiami argumentai, neva pareiškėjai šiuo metu nėra saugu gyventi Baltarusijoje, nėra pagrįsti jokiais duomenimis, be to pareiškėja Baltarusijoje gyveno ir jau prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, tačiau jokios represinės priemonės jai nebuvo taikomos.

Teigia, jog Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimo bei 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2024 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas 2024 m. spalio 2 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-8994, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi asmuo 2024 m. kovo 23 d. ir 2024 m. gegužės 4 d. pildydama klausimynus nurodė, kad 2015–2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įstaigoje (duomenys neskelbtini). Viešųjų šaltinių duomenimis (duomenys neskelbtini) yra pavaldi Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijai.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD pateiktą medžiagą, atlikęs kitos surinktos medžiagos tyrimą, 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 24S250068 atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 24S251710 pareiškėjai uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 metus), nes ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja nesutikdama su ginčijamais sprendimais kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

LVAT išaiškino, kad sprendžiant prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjos asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Pareiškėjos nuomone, 13 mėnesių trukmės darbas, dirbtas prieš 7-8 metus Baltarusijos Respublikos įstaigoje (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjos gyvenimas ar buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja pastebi, jog jos darbas buvo susijęs su pastatų priežiūra, todėl ji bendravo tik su savo srities kolegomis, t. y. neturėjo ryšių su kariškiais. Santykių su kolegomis iš pastatų priežiūros skyriaus seniai nebepalaiko.

Pažymėtina, jog Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Byloje nustatyta, kad atsakovas priimdamas sprendimus vadovavosi VSD Išvada, kurioje konstatuota, jog pareiškėja 2015-2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijai pavaldžioje įstaigoje (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama minėtoje įstaigoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad LVAT yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2023 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023).

Taigi, Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, tačiau teismui atliekant Migracijos priimtų sprendimų teisminę kontrolę, teismas vertina tiek Migracijos departamento sprendimų, tiek VSD išvados, kuriuos pagrindu buvo priimti sprendimai, teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Baltarusijos Respublikos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu.

Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). VSD Raštu pateikė vertinimą, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos įstaigoje (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos įstaigos (duomenys neskelbtini) tikslas aprūpinti karinius dalinius visų rūšių būstu, kariniuose padaliniuose esančių kareivinių-gyvenamųjų namų fondo, komunalinių statinių ir inžinerinių tinklų, komunalinės įrangos priežiūra, remontas ir eksploatavimo kontrolė, taip pat gynybai skirtų žemės sklypų naudojimo kontrolė, siekiant sudaryti sąlygas kariuomenei gyvuoti. Baltarusijos valstybės institucijose (įstaigose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose (įstaigose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD Išvadoje taip pat nurodė, kad po 2014 m. kovo mėnesį įvykusios Krymo aneksijos asmuo 2015-2016 m. dirbo Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijai pavaldžioje įstaigoje. Taigi, prieš tai nurodytos aplinkybės patvirtina pareiškėjos lojalumą Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos sąjungininkės, režimui, keliančiam grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Vien faktas, kad pareiškėja Baltarusijos Respublikos įstaigoje (duomenys neskelbtini) ėjo pastatų priežiūros specialistės pareigas (nebuvo statutinė darbuotoja, karė) 2015-2016 m. ir šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad ji ryšių neturėjo, ar kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) bei nebegali kelti grėsmės. Be kita ko, aplinkybės, kad nuo darbo pabaigos yra praėjęs ilgas laikotarpis (7-8 metai) bei kad darbas truko tik 13 mėnesių nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybėje esančios minėtos įmonės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (pareiškėjos darbas 2015-2016 m. Baltarusijos Respublikos įstaigoje (duomenys neskelbtini)) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1300-525/2024, 2024 m. kovo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1139-552/2024; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023).

Vertinant pareiškėjos argumentus dėl jos buvusio darbo pobūdžio, santykių nebepalaikymo su ten dirbančiais asmenimis, teismas pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Taigi priešingai, tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis, ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad pareiškėjos darbas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia jos pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, o ypač šiuo geopolitiškai jautriu metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).

Teismo vertinimu, nors iš Migracijos departamento ginčijamų sprendimų matyti, jog esminis šių sprendimų pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjos 2015-2016 m. darbo Baltarusijos Respublikos įstaigoje (duomenys neskelbtini), tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. vertino jos šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Kaip matyti, vertindamas pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis – Baltarusijos Respublikos pilietis (santuoka sudaryta 2011 m. gegužės 14 d. Baltarusijoje) su leidimais laikinai gyventi, išduotais nuo 2020 m. liepos 19 d. darbo Lietuvoje pagrindu (2024 m. birželio 7 d. asmens sutuoktiniui išduotas leidimas laikinai gyventi galioja iki 2026 m. birželio 7 d.). Sprendimuose nurodė, jog pareiškėjos sutuoktinis nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki šiol yra įdarbintas Lietuvos Respublikos įmonėje. Taip pat atsakovas nustatė, jog gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2022 m. spalio 17 d. yra deklaravęs pareiškėjos nepilnametis sūnus – (duomenys neskelbtini) pilietis, kuriam nuo 2022 m. rugsėjo 6 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio asmens šeimos narys, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turi ne mažiau kaip vienus metus galiojantį leidimą laikinai gyventi). Šiuo metu pareiškėjos sūnus turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 11 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjos sūnus nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. lanko Lietuvos pradinę mokyklą, taip pat nuo 2023 m. kovo 6 d. ledo ritulio ir nuo 2023 m. spalio 1 d. meno mokyklą. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos skundo argumentais, jog priimant sprendimą nebuvo vertinti jos šeiminius ir socialinius ryšius su Lietuva.

Pareiškėja skunde nurodo, jog atsakovo spendimai faktiškai išskiria jos šeimą ir sukuria situaciją, kad pareiškėjos nepilnametis sūnus bus priverstas augti arba be motinos, arba be tėvo, nes realios galimybės visai šeimai gyventi kartu (pareiškėjai, jos sutuoktiniui ir sūnui) Ukrainoje ar Baltarusijoje nėra.

Visų pirma, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su teise į šeimos gyvenimo gerbimą, teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

Visų antra, bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjos sutuoktinis nuo 2020 m. liepos 19 d., ir pareiškėja nuo 2023 m. kovo 22 d. gyvena Lietuvoje, o jų sūnus taip pat nuo 2022 m. spalio 17 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau verta paminėti, jog iki tol minėti asmenys gyveno ir kitose valstybėse, t. y. Ukrainoje, Baltarusijoje ir tik vėliau atvyko į Lietuvą. Nors pareiškėja skunde aiškina, jog dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos šeima negalėtų gyventi kartu Baltarusijoje ar Ukrainoje, tačiau vėlgi 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjai yra uždrausta atvykti tik į Lietuvą, o ne į kitas Europos Sąjungos šalis, todėl jie galėtų vykti į kitą pasirinktą šalį. Kitaip tariant, nėra pagrindo vertinti, jog 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimu yra išskiriama šeima, kadangi jie gali gyventi Baltarusijoje, Ukrainoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje.

Nors pareiškėja skunde nurodo, jog Baltarusijoje jiems nebūtų saugu, nes ji su savo tuometiniais draugais 2020 m. dalyvavo mitinguose, nukreiptuose prieš Baltarusijos režimą, tačiau pareiškėjos pateikti vaizdo įrašai ir kita medžiaga apie dalyvavimą mitinguose yra abstrakti, t. y. iš pateiktų duomenų nėra aišku, kada, kur ir dėl ko vyko mitingai, nepateikta jokių detalizuojančių aplinkybių. Be to, pati pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, jog po dalyvavimo mitinguose-protestuose ji nebuvo sulaikyta, ja nesidomi Baltarusijos Respublikos teisėsauga. Dar daugiau, pareiškėja jau gyvendama Lietuvoje (po 2023 m. kovo 22 d.) kelis kartus kirto išorės sieną vykdama į Baltarusijos Respubliką, ir net tuomet nesusilaukė jokio teisėsaugos dėmesio. Taigi, pareiškėjos skundo argumentus dėl jos baimės būti persekiojamai Baltarusijoje teismas vertina kaip deklaratyvius, nes protestai Baltarusijoje vyko 2020 m., o pareiškėja ir jos sutuoktinis vyko į Baltarusiją ir grįždavo iš jos jau būdami Lietuvoje.

Teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat patvirtino ir tai, kad jai kaip užsienietei nebuvo panaikintas leidimas gyventi Baltarusijos Respublikoje (kas būtų buvę padaryta, jeigu pareiškėja būtų susidomėjusi teisėsauga dėl jos veiklos prieš Baltarusijos politiką), o leidimas gyventi nustojo galioti tik tada, kada suėjo jo galiojimo terminas. Paminėtina ir tai, jog priešingai nei teismo posėdžio metu aiškino pareiškėja, jos sutuoktinis ne 3 kartus yra kirtęs sieną, bet pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenis nuo 2019 m. rugpjūčio 4 d. iki 2024 m. rugsėjo 2 d. yra kirtęs sieną 50 kartų (duomenys tiek išvykstant, tiek ir atvykstant). Išvykimas ir atvykimas fiksuojamas į Baltarusijos Respubliką (Medininkų, Tverečiaus ir Šumsko pasienio kontrolės punktai). Nors pareiškėjos sutuoktinio sienos kirtimas iki 2023 m. kovo mėn. buvo susijęs su šeimos lankymu Baltarusijoje, tačiau net ir šeimai persikėlus gyventi į Lietuvą, vizitai į Baltarusiją neretėjo, 2023-2024 m. buvo vykstama po 4-5 kartus per metus, kaip nurodė pareiškėja, lankyti tėvų ir vyro sesers, kas rodo, kad pareiškėjos šeimos socialiniai ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę ir kad per artimus asmenis jie gali būti paveikti priešiško Lietuvai rėžimo.

Tuo pačiu teismas atmeta pareiškėjos skundo argumentus, jog ji savo iniciatyva nutraukė ryšius su Baltarusijos Respublika, kas parodo, jog ji nepritaria Baltarusijos režimui. Kaip jau minėta, pareiškėja turėjo Baltarusijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, tačiau ji pati jo neatsisakė, t. y. šio leidimo galiojimas pasibaigė tik suėjus jo termino pabaigai (galiojo iki 2023-11-23), nors tuo metu pareiškėja jau turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir joje gyveno, kas parodo, kad savo iniciatyva pareiškėja neparodė jokio nepritarimo Baltarusijos režimui ir ryšių su ja neskubėjo nutraukti.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, jog jos gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu yra okupuota Rusijos Federacijos, ten vyksta karo veiksmai, todėl ji neturi jokių galimybių sugrįžti į savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Taip pat Baltarusijoje neturi jokio nekilnojamojo turto.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. 1706-VI2. Šis įstatymas Ukrainos piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus. Įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Taigi, esant nurodytam teisiniam reguliavimui, vertintina, kad pareiškėja Ukrainoje gali/turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje. Šiuo atveju, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad negali pasinaudoti vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybę.

Pareiškėja skunde nurodo, jog jos sūnus nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. lanko Lietuvos pradinę mokyklą, taip pat nuo 2023 m. kovo 6 d. ledo ritulio ir nuo 2023 m. spalio 1 d. meno mokyklą, kalba lietuviškai, Lietuvoje yra susiradęs draugų.

Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų pareiškėjos argumentų, pažymi, jog viena vertus, pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiu nepilnamečiu sūnumi ir jo integracija į Lietuvos visuomenę nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui ir negali būti laikomi prioritetinėmis aplinkybėmis, sprendžiant pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje klausimą. Šios grėsmės neatsveria pareiškėjos šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiu nepilnamečiu sūnumi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024).

Kita vertus, pareiškėjos sūnus taip pat yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o tai leidžia spręsti apie jo (duomenys neskelbtini) identitetą (tautybė, kultūra, religija ir kalba), kuris, be kita ko, yra artimas jo abiem tėvams (motina – (duomenys neskelbtini), tėvas – (duomenys neskelbtini)). Teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjos nepilnamečio vaiko interesų centras (įprastinė gyvenamoji vieta) yra susijęs išimtinai tik su Lietuva, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sūnus iki 2022 m. spalio 17 d. gyveno ne Lietuvoje.

Pareiškėja skunde nurodo, jog jos sutuoktinis kartu su jų sūnumi neturi realių galimybių sklandžiai vykti į Ukrainą, nes, jos sutuoktinis yra priešiškos Ukrainai laikoma šalies – (duomenys neskelbtini) pilietis.

Teismas, pasisakydamas dėl nurodytų pareiškėjos argumentų, pažymi, kad pareiškėjos teiginiai dėl sutuoktinio negalėjimo sklandžiai vykti į Ukrainą yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Šiuo atveju nėra duomenų, jog Ukraina būtų nustačiusi draudimą Baltarusijos piliečiams atvykti į šalį ar joje keliauti, išskyrus individualiai vertinamus atvejus, kai kyla pagrįstų nacionalinio saugumo rizikų. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad jos sutuoktinis būtų susidūręs su konkrečiomis kliūtimis dėl savo pilietybės ar kad jo kelionės į Ukrainą būtų realiai suvaržytos. Taigi, teismas šiuos argumentus vertina kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat pažymi, jog tai, kad pareiškėja nori įsikurti, gyventi ir dirbti Lietuvoje, savaime nėra labiau reikšminga, nei Lietuvos valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti taikomų priemonių neproporcingumą. Teismas akcentuoja, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas/pratęsiamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti/pratęsti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakoma išduoti/pratęsti, tačiau šiuo atveju buvo nustatyta priešingai, t. y. pareiškėja neatitinka sąlygų, kurias reikia atitikti, kad būtų pratęstas leidimas laikinai gyventi.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, jog jos motina ir brolis iki šiol gyvena (duomenys neskelbtini), kuri šiuo metu yra okupuota Rusijos Federacijos. Pareiškėja taip pat paaiškino, kad jos motina yra išsiėmusi (duomenys neskelbtini) pasą. Be to, ji nurodė, kad jos sutuoktinio tėvai gyvena Baltarusijoje, o jis pats dažnai vyksta į šią šalį (šis faktas patvirtintas VSAT duomenimis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad pareiškėja per minėtus asmenis, taip pat gali būti veikiama Baltarusijos ir (ar) Rusijos žvalgybos tarnybų.

Taigi, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Vertindamas pareiškėjai 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimu nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, teismas pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 37 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

Teismo įsitikinimu, atsižvelgus į tai, jog byloje pateikta kompetentingos institucijos (VSD) išvada dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, į tai, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuva negali būti aukščiau valstybės saugumo interesų, nėra pagrindo vertinti, jog ginčijamo atsakovo 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimo išvada, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl pripažintina pagrįsta ir teisėta (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis). Kitaip tariant, 60 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjos, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Tokios pozicijos laikomasi ir panašaus pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2597-552/2024).

Teismas akcentuoja, jog nacionalinis saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, todėl pareiškėjai 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimu pritaikyti apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais nacionaliniam saugumui užtikrinti. Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių minėto sprendimo proporcingumą, todėl su tuo susiję pareiškėjos argumentai atmetami.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 24S250068 ir 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką Nr. 24S251710 atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, abu sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi laikomas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti sprendimus, todėl teismui konstatavus sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, atmetamas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. L. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis