Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko, Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. T. ir J. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. patikslintą ieškinį atsakovams E. T. ir J. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl atsakovų naujai teikiamų įrodymų (ne)priėmimo ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

22. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme. Dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 straipsnis). Teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų, turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir CPK 176–220 straipsniuose nustatyta tvarka ištirti visus kitus byloje esančius įrodymus (CPK 250 straipsnis).

23. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

24. Atsakovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui mokėjimo kvitų kopijas, jūrinio konteinerio fotonuotrauką, taip pat pažymą dėl O. M. atliktos procedūros ir prašo juos pridėti prie bylos medžiagos. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujai pateikiami įrodymai yra nedidelės apimties, siejami su apeliaciniame skunde dėstomomis aplinkybėmis, dėl kurių turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, be to, dėl šių įrodymų jau pasisakė ir ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl jie priimami ir pridedami prie bylos medžiagos.

25. Atsakovai 2022 m. balandžio 28 d. apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose dėsto savo poziciją dėl ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui – pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

26. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį, atsižvelgdama į apeliacinio proceso paskirtį, sprendžia, kad atsakovų rašytiniuose paaiškinimuose dėstoma pozicija gali būti vertinama tik kaip apeliaciniame skunde jau išdėstytos pozicijos papildymas, kuris, pasibaigus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį padavimo terminui, nėra leidžiamas. Be to, pažymėtina, kad byla nagrinėjama jau ilgą laiką, šalys turėjo galimybę visus paaiškinimus ir įrodymus teikti tiek pirmosios instancijos teismui, tiek kartu su apeliaciniu skundu ar atsiliepimu į jį. Todėl, atsižvelgusi į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nustatytas aplinkybes, atsakovų rašytinius paaiškinimus teisėjų kolegija atsisako priimti.

28. Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

29. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, yra pasisakyta, kad įstatymas įtvirtina teismo diskrecijos teisę tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais (išimtis iš bendrosios taisyklės). Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Visgi, išimtinė teisė nuspręsti, ar toks procesas iš tiesų reikalingas, tenka pačiam teismui, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesą surengti. Pažymėtina, kad teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, dėl specialių proceso požymių ir sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas aukštesnės instancijos teismuose yra pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; kt.).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai nepagrindžia bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, tokio poreikio teisėjų kolegija nenustatė ir savo iniciatyva. Pagal CPK 306 straipsnį išsamūs nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, tą šiuo atveju atsakovai yra padarę. Atsižvelgiant į nurodytą, civilinė byla pagal atsakovų apeliacinį skundą nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo

31. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo patikslintas ieškinys dėl skolos priteisimo, patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliaciniu skundu skundžiamas visa apimtimi.

32. Ieškovas įrodinėja, kad jis 2007 – 2008 metais atsakovams paskolino iš viso 165 354, 44 Eur pinigų sumą tikslu nusipirkti žemės sklypą ir pastatyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) iki dalinės apdailos, kurį pardavus atsakovai įsipareigojo grąžinti pasiskolintą sumą, o gautą pelną pasilikti sau. Atsakovai nepripažino, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ir įrodinėjo, kad, ieškovui pasiūlius investuoti į verslą – nupirkti žemės sklypą ir pastatyti gyvenamąjį namą, suprato, jog ieškovas – atsakovės J. T. tėvas lėšas perduoda neatlygintinai, t. y. kaip paramą arba dovaną. Pirmosios instancijos teismas laikė įrodytu, kad ieškovas atsakovams yra perdavęs 165 354,44 Eur asmeninių lėšų, tačiau konstatavo, jog byloje trūksta įrodymų dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo. Kitaip tariant teismas, nustatęs aplinkybę, kad ieškovo pinigai atsakovams buvo perduoti, tačiau neįrodytas pinigų kaip paskolos dalyko perdavimas ir atsakovų įsipareigojimas juos grąžinti kaip paskolos dalyką, taikė nepagrįsto praturtėjimo ar turto be pagrindo gavimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237, 6.242 straipsniai) ir, atsakovams neįrodžius, kad šias lėšas gavo esant teisėtam pagrindui, iš esmės tenkino ieškovo ieškinį. Atsakovai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde ir toliau teigia, kad lėšos buvo gautos esant teisėtam pagrindui, todėl atsakovams nekyla pareiga jų grąžinti ieškovui.

Dėl ginčo teisinio santykio kvalifikavimo

33. Taigi, pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį, padarė išvadą, kad atsakovai iš ieškovo pinigines lėšas gavo nesant teisėto pagrindo, todėl įpareigojo atsakovus, remiantis CK 6.237 straipsnio nuostatomis, grąžinti ieškovui 165 147, 25 Eur. Apeliantai, nors ir sutinka su teismo išvada, kad tarp jų ir ieškovo nebuvo paskolos teisinių santykių, tačiau teigia, kad pinigus iš ieškovo jie gavo teisėtu pagrindu – neatlygintinai kaip dovaną ar paramą verslui, o būtent: atsakovas E. T. dalį piniginių lėšų gavo teisėtai vykdydamas ieškovo pavedimą pagal įgaliojimus, kuriuose yra nurodyta, kad atsakovas turi teisę gauti pinigines lėšas už parduotas žemes; tuo pačiu ieškovas dalį piniginių lėšų pervedė į atsakovo E. T. asmeninę banko sąskaitą; atitinkamai ieškovas dalį piniginių lėšų pervedė į atsakovės J. T. asmeninę banko sąskaitą ir dalis ieškovo pervestų piniginių sumų buvo panaudotos atsakovų verslui – žemės sklypo įsigijimui ir namo statybai. Be to, ieškovas nepagrindė aplinkybės, kad atsakovai atsisakė parduoti pastatytą namą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nors iš dalies jie patvirtina tarp šalių buvusius teisinius santykius tuo aspektu, kiek tai susiję su iš ieškovo gautų lėšų gavimu, grąžinimu ir jų teisiniu vertinimu.

34. Nepagrįsto praturtėjimo ar daikto gavimo be pagrindo institutus reglamentuoja CK 6.237 - 6.242 straipsniai. Kasacinio teismo praktikoje šiuose straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 20 punktas).

35. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

36. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia) (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktą). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Taigi, aplinkybę, kad asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas. Jam pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

37. Byloje nustatyta ir iš esmės nėra ginčo, kad dalį ieškinyje nurodytos sumos atsakovas E. T. gavo teisėtai vykdydamas ieškovo pavedimą pagal įgaliojimus, kuriuose nurodyta, jog atsakovas turi teisę gauti pinigines lėšas už parduotas žemes; kitą dalį piniginių lėšų ieškovas pats arba per kitus asmenis pervedė į atsakovų asmenines banko sąskaitas. Taip pat byloje nėra ginčo, kad ieškovas su atsakovais yra susijęs artimais giminystės ryšiais (ieškovas yra atsakovės tėvas, atsakovas – jo žentas).

38. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.237 straipsnio normų taikymo prielaidas, nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau, jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška [...] (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

39. Šiuo atveju teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai turtą (ieškovo pervestas lėšas) įgijo be pagrindo. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų visumos darytina labiau tikėtina išvada, jog tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl lėšų pervedimo, kadangi ieškovo pinigų perdavimas atsakovams nebuvo vienkartinis (parduotas ne vienas ieškovo nekilnojamojo turto objektas ir pagal įgaliojimą gauti pinigai; 2007-2008 metais, kaip teigia ieškovas, pinigai pervesti 11 kartų). Be to, atsakovai ieškovą elektroniniais laiškais informuodavo apie pinigų panaudojimą, taip pat prašydavo pervesti papildomų lėšų, jei pinigai baigdavosi, pateikdavo ieškovui išlaidų detalizacijas. Šių aplinkybių pagalba ieškovas teigė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, atsakovai įrodinėjo paramą verslui, neatlygintiną dovanojimą artimiesiems ir pan. Taigi, akivaizdu, kad ieškovo pinigai atsakovams buvo perduodami esant šalių susitarimui, kitaip tariant, esant teisėtam pagrindui.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolės pagal savo pobūdį ir jų atsiradimo pagrindą gali būti įvairios. CK pripažįsta ir prigimtines prievoles. Prigimtinė prievolė (lot. obligatio naturalis) atsiranda, kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus. Prigimtinė prievolė yra tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia, jog atsirastų teisinė prievolė. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Prigimtinės prievolės požymis yra tas, kad, skirtingai nei teisinių prievolių, prigimtinių prievolių įvykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas, o kito asmens, skolininko, negalima priversti įvykdyti savo pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013). Vis dėlto jei jau atliktas prievolės įvykdymas atitinka geros moralės nuostatas, asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė, negali išreikalauti įvykdymo kaip be pagrindo įgytą turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-663-186/2015).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylos duomenys suteikia pagrindą išvadai, kad ieškovas (atsakovės J. T. tėvas) galimai buvo moraliai įsipareigojęs atsakovams, kadangi ir pats pripažįsta norėjęs padėti dukrai ir jos vyrui užsidirbti lėšų (paskolino pinigų, kad nupirkti žemės sklypą ir jame pastatyti namą, kurį pardavus būtų gautos papildomos lėšos). Toks prigimtinės prievolės vykdymas atitinka geros moralės nuostatas, taigi, negali būti kvalifikuojamas kaip be pagrindo įgytas turtas (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovų atžvilgiu taikė be pagrindo įgyto turto institutą ir neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį.

Dėl šalių sudaryto susitarimo kvalifikavimo

42. Esant ieškovo reikalavimui priteisti pinigines sumas ir šalims nesutariant dėl sutartinių santykių pobūdžio, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, jos 25 punktą).

43. Nagrinėjamu atveju ieškovas iš atsakovų prašo priteisti 165 354,44 Eur skolą (paskolos dalyką), kurią sudaro dvi dalys – 92 019,69 Eur, t. y. pinigų suma, kurią atsakovai gavo iš ieškovo už jam priklausiusio turto pardavimą pagal įgaliojimus, ir 73 334,75 Eur suma, kuri atsakovams pervesta ieškovo pavedimais asmeniškai ar per trečiuosius asmenis. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai iš esmės pinigų gavimo fakto, kuris pagrįstas byloje surinktais įrodymais, neneigia, tačiau pažymi, jog ne visas pinigų sumas gavo asmeniškai iš ieškovo.

44. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas neatlygintinai įgaliojo atsakovą E. T. atstovauti ieškovo interesams parduodant ieškovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Remiantis ieškovo 2006 m. lapkričio 17 d. atsakovui išduotu įgaliojimu, įgaliotinis, vykdydamas šį pavedimą, turėjo teisę įgaliotojo vardu pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį bei priėmimo perdavimo aktą, gauti pinigus už parduodamą turtą. Byloje taip pat nustatyta, kad šio įgaliojimo pagrindu, atskaičius Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėtus mokesčius ir išlaidas, susijusias su sandorių notariniu patvirtinimu, atsakovas E. T. gavo 279 297 Lt (80 890 Eur), kai pardavė ieškovui priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2007 m. vasario 27 d. pirkimo pardavimo sutartis) ir 38 428,60 Lt (11 129,69 Eur), kai pardavė ieškovui priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2008 m. kovo 18 d. pirkimo pardavimo sutartis).

45. Byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad atsakovas už nurodytą nekilnojamąjį turtą gautas lėšas būtų perdavęs (grąžinęs) ieškovui. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad atsakovai jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė pinigų, gautų už parduotą ieškovo turtą, grąžinimo ieškovui fakto, o remtis liudytojos, dėl kurios liudijimo objektyvumo kyla pagrįstų abejonių, parodymais nėra pagrindo.

46. Pavedimo teisiniai santykiai reglamentuojami CK 6.756 - 6.765 straipsniuose, pagal kuriuos pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Pagal CK 6.764 straipsnio 4 dalį, pasibaigus pavedimo sutarčiai, įgaliotinis privalo pateikti įgaliotojui ataskaitą ir grąžinti viską, ką yra gavęs pagal sutartį, bei atlikti visus veiksmus, kurie yra jo veiklos būtina pasekmė, kad būtų išvengta nuostolių padarymo įgaliotojui. Pripažįstama, kad įgaliojimas yra vienašalis teisinis sandoris, išreiškiantis įgaliotojo valią būti atstovaujamam įgaliotinio. Įgaliotinio sudaryti sandoriai, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant įgaliojimu suteiktų teisių, yra privalomi atstovaujamajam ir jį teisiškai įpareigoja. Nagrinėjamu atveju rašytinė pavedimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl apie atsakovui E. T. ieškovo suteiktų teisių apimtį spręstina iš ieškovo išduoto įgaliojimo atsakovui turinio.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo 2006 m. lapkričio 17 d. išduotu įgaliojimu atsakovui nebuvo suteikta teisė disponuoti už parduotą turtą gautomis lėšomis, taip pat nenumatytas atlyginimas už atliekamus pavedimo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 92 019,69 Eur atsakovas E. T. gavęs pavedimo teisinių santykių pagrindu ir įvykdęs įgaliojime numatytus veiksmus, privalėjo grąžinti ieškovui už parduotą jo nekilnojamąjį turtą gautas lėšas. Nepaisant to, ieškovas tvirtina, kad šias lėšas jis paskolino atsakovams žemės sklypui įsigyti ir jame gyvenamajam namui pastatyti, kurį pardavus, paskolintos lėšos ieškovui turėjo būti grąžintos, pelną pasiliekant atsakovams. Taigi, ieškovo teigimu, pagal jo įgaliojimus gautos lėšos (92 019,69 Eur) atsakovams buvo paskolintos iki tam tikro įvykio – kol atsakovų įsigytame žemės sklype bus pastatytas ir parduotas namas. Vėlesnis daugkartinis lėšų perdavimas (iš viso 73 334,75 Eur) taip pat, ieškovo teigimu, buvo ieškovo asmeninių pinigų skolinimas, susijęs su tuo pačiu įvykiu ir su tomis pačiomis paskolos sąlygomis.

48. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 32 punkte pagrįstai nustatė ir pripažino, jog šalių elektroninis susirašinėjimas, kuriuo šalys remiasi, sudaro pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas pinigus atsakovams perdavė tikslu ateityje juos atgauti, ir kaip įrodinėja ieškovas, pastačius namą iki dalinės apdailos ir jį pardavus, kadangi aplinkybė, jog namas buvo statomas pardavimui nustatyta (28 punktas), nes atsakovai ieškovui siųsdavo excel lenteles, kuriose buvo pateikiama informacija, kokias pinigų sumas gavo ir kaip jas panaudodavo namo statyboms, kas, teismo vertinimu, patvirtina ieškovo paaiškinimus, kad tokiu būdu ieškovas perdavęs pinigus, pinigų panaudojimą kontroliavo (2021 m. vasario 25 d. teismo posėdžio protokolo garso įrašas 14:16:37). Šalių elektroniniame susirašinėjime nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pinigai atsakovams yra perduodami neatlygintinai kaip dovana ar parama verslui. Aplinkybę, jog buvo susitarimas tarp šalių, kad atsakovai grąžins pinigus, kai bus parduotas ginčo namas patvirtina ir tai, jog byloje tokia aplinkybė, kad ginčo namas buvo statomas tikslu parduoti nustatyta (sprendimo 28 punktas) ir pats faktas, jog ieškovas kreipėsi į atsakovus dėl pinigų grąžinimo, į teismą, kai sužinojo, jog atsakovai namą įsirengė ir jame apsigyveno.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus bei jų vertinimą, daro išvadą, kad yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas šalių santykius kvalifikuoti kaip paskolos, kadangi šalių veiksmai atitinka paskolos sampratą apibrėžiančias įstatymo nuostatas – pagal CK 6.870 straipsnį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas, šiuo atveju – ieškovas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo šiuo atveju – atsakovų) nuosavybėn pinigus (ieškinyje nurodytą sumą), o paskolos gavėjas įsipareigoja (šiuo atveju – pardavus įsigytą žemės sklypą su pastatytu namu) grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą). Pažymėtina, kad tokias aplinkybes rodo byloje surinkti įrodymai (šalių paaiškinimai, elektroninis susirašinėjimas, kt.) ir apeliantai šių aplinkybių iš esmės neneigia, priešingai, apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas nepagrįstai tvirtina, jog jie atsisakė parduoti namą, ką rodo ir į bylą jo pateikti skelbimai. Taigi, atsakovai iš esmės neneigia šalių susitarimo dėl namo pardavimo ir tuo pačiu, įvykdžius šią sąlygą, įsipareigojimo dėl pinigų grąžinimo.

50. Vertinant apeliantų poziciją, kad ieškovo paskolintos sumos galimai buvo dovana ar parama verslui, pažymėtina, jog byloje šiuos teiginius patvirtinančių aplinkybių, išskyrus pačių atsakovų subjektyvius paaiškinimus, nėra. Ieškovas šias aplinkybes kategoriškai neigia. Be to, byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų siekęs padovanoti atsakovams pinigus, to nepatvirtina nei mokėjimo nurodymų paskirtis, nei šalių susirašinėjimas, nei ieškovo veiksmai siekiant išsireikalauti pinigus (kreipimasis į teismą su ieškiniu), juo labiau, kad atsakovai pastoviai teikdavo ieškovui informaciją apie pinigų panaudojimą, jų poreikį. Dėl to spręsti, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos CK 6.465 straipsnyje dovanojimo sutartį reglamentuojančios teisės normos ar juo labiau CK 6.476 straipsnyje įtvirtintos paramą reglamentuojančios teisės normos, nesant aiškiai išreikštos ieškovo valios tokius veiksmus atlikti, nėra pagrindo, ką pagrįstai ir teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.

51. Nagrinėjamo ginčo atveju, sutikus su atsakovų argumentais ir pripažinus, kad tarp šalių buvo sudaryta dovanojimo sutartis, atsižvelgiant į dovanotas dideles sumas, būtų pagrindo teigti, jog šalių sandoris buvo sudarytas nesilaikant privalomos notarinės formos (CK 6. 469 straipsnis). CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, teismas gali pripažinti galiojančiu. Tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Šiuo atveju atsakovai byloje nereiškė priešieškinio, kuriuo būtų prašę ginčo sandorį pripažinti sudaryta ir galiojančia dovanojimo sutartimi, apsiribodami tik įrodymais nepagrįstais teiginiais, jog paskolos santykių tarp šalių nebuvo, galėjo būti tik dovana arba bent jau parama verslui.

52. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis)). Dalies mokėjimų pervedimų laikotarpiu galiojusios redakcijos CK 6.871 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).

53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis pagal savo sampratą yra realinis sandoris, taigi, paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 27 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020, 27 punktas).

54. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017, jos 26 punktą).

55. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas su atsakovais nebuvo sudaręs rašytinių susitarimų dėl paskolos ir jos panaudojimo ir (ar) grąžinimo sąlygų. Tačiau iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų, akivaizdu, kad lėšos, kurias ieškovas perdavė atsakovams, buvo skirtos žemės sklypo įsigijimui ir gyvenamojo namo Palangoje pastatymui bei turėjo būti grąžintos pardavus namą. To, kad iš ieškovo gautos lėšos buvo naudojamos būtent šiam tikslui, iš esmės neneigia ir atsakovai, kurie atitinkamai ėmėsi veiksmų – įsigijo žemės sklypą, pastatė namą ir pradėjo jo pardavimo procedūras. Kitaip tariant, byloje iš esmės nėra ginčo, kad gyvenamąjį namą atsakovai, panaudodami ieškovo ir savo asmenines lėšas, statė pardavimui, t. y. neketino jame gyventi, o siekė pastatytą namą parduoti ir taip gauti pelno. Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, nors byloje ir nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių atsakovų įsipareigojimą grąžinti paskolą ar paskolos grąžinimo datą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą konstatuoti tarp šalių egzistavus paskolos teisinius santykius.

56. Atkreiptinas dėmesys, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020, jos 40 punktą). Taigi, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, jog jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

58. Šiuo atveju, nors atsakovai ir teigė, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių tarp tėvo ir dukros bei jos vyro susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, patys apeliantai taip pat nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, jog šalis siejo neatlygintiniai (dovanojimo, paramos) teisiniai santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, netiesioginių įrodymų visuma, leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju labiau tikėtina, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Vadinasi, yra pagrindo teigti, kad šio nagrinėjamo ginčo atveju netiesioginiai įrodymai turi pakankamą įrodomąją galią.

59. Apeliantai skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino šalių el. susirašinėjime užfiksuotus faktus bei aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka. Tai, kad atsakovams reikėjo papildomų lėšų gyvenamojo namo statybai patvirtina byloje esančių el. laiškų kopijos, kuriose atsakovė J. T. ieškovui rašo, kad „E. sakė, kad tu pats pinigų atsiųsi, nereiks paskolos, tai labai šaunu, bet jau reikės tų pinigėlių greit, nes plytas atveš ir pinigai baigsis“, „norėjau paklaust, kaip toliau daryt su pinigais, ar atsiųsi, ar žiūrėt patiems, nes iš tų pinigų, kur gaus už žemę, užsakys langus“, „Norėjau paklaust, ar tau bus galimybė dar pervesti pinigų ir kada? Nes mus jau spaudžia elektros tinklai“. Taigi, įrodyta, kad atsakovė vis prašo ieškovo atsiųsti dar pinigų namo statyboms ir pažymi, kad „pardavę galvojam, kad liks 500 000 Lt minimum. Taigi, manau investuoti verta. Nes jau tuo namu domisi, važiuoja, apžiūrinėja kaip vyksta darbai“. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi aplinkybė, patvirtinanti tarp šalių egzistavus paskolos teisinius santykius, yra atsakovų ieškovui teikta informacija apie statybos eigą, sunaudotas medžiagas, gautų ir panaudotų lėšų santykį ir pan. Šioje vietoje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai nebūtų suinteresuoti pastoviai informuoti ieškovą apie statybų eigą, jei ieškovas pinigus jiems būtų dovanojęs (davęs neatlygintinai). Be to, atsakovai el. laiškuose kelis kartus užsimena apie būtinybę skolintis iš kitų asmenų, jei ieškovas neatsiųs pinigų, todėl labiau tikėtina, kad atsakovai skolinosi iš ieškovo, kaip šeimos nario dėl palankesnių skolinimosi sąlygų (ieškovas nekalba apie palūkanas ir/ ar netesybas), o tuo pačiu ši aplinkybė rodo, kad asmeninių lėšų, nepriklausomai nuo, kiek jų atsakovai realiai turėjo, statyboms jiems (atsakovams) tikrai nepakako.

60. Šiuo atveju, esant šalių pozicijos nesutapimui, kuomet ieškovas teigia, kad atsakovai pinigus skolinosi, o atsakovams įrodinėjant, jog šiuos pinigus jie gavo kaip dovaną, paramą, investiciją, svarbu ir šalių procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad ieškovas nuo pat ieškinio pateikimo momento viso proceso metu įrodinėjo, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai (paskolino atsakovams pinigus), tuo tarpu atsakovų pozicija buvo nenuosekli ir kito, priklausomai nuo į bylą pateikiamų įrodymų. Pradžioje atsakovai viską iš esmės neigė, t. y. nurodė, kad namą pastatė savo lėšomis, neprašė iš ieškovo pinigų; el. laiškai rašyti iš atsakovų nenaudojamų pašto dėžučių; už parduotus žemės sklypus yra atsiskaityta su ieškovu; namą nusprendė parduoti ne dėl to, kad turėjo kokį įsipareigojimą, o dėl to, jog name kilo gaisras ir po atlikto remonto paaiškėjo, kad karštis namui padarė sunkiai ištaisomus defektus. Vėliau atsakovų pozicija iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, taip pat ir apeliaciniame skunde, kito, priklausomai nuo byloje paaiškėjusių faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų, tačiau konkrečiai nenurodant, kokie teisiniai santykiai, atsakovų vertinimu, iš tiesų siejo šalis (dovanojimo, paramos, investicijos į verslą, ar partnerystės). Atsakovai, užėmę poziciją neigti, kad su ieškovu jų nesiejo paskolos teisiniai santykiai, logiško ir aiškaus pagrindo, kodėl ėmė ir naudojo ieškovo asmenines lėšas, jei tai nebuvo paskola, taip ir nepateikė.

61. Remiantis anksčiau aptartais šalių paaiškinimais, kitais byloje esančiais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, teisėjų kolegijos vertinimu, yra didesnė tikimybė manyti, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, o ne kitokio pobūdžio prievoliniai teisiniai santykiai. CK 6.873 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenumatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos gavėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį. Šiuo atveju rašytinė paskolos sutartis sudaryta nebuvo, byloje taip pat nėra įrodymų, kad buvo susitarta dėl konkretaus paskolos grąžinimo termino, todėl laikytina, jog ieškovas reikalavimą grąžinti paskolą pareiškė kreipdamasis į teismą dėl skolos priteisimo, kadangi turėjo pagrindą manyti, kad atsakovai nesilaiko susitarimo sąlygų ir neketina, pardavus sukurtą daiktą (pastatytą namą), grąžinti jam skolą. Atsižvelgiant į nurodytą, išskaičiavus pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytas sumas, sumokėtas už ieškovą jo pavedimu, ieškovui solidariai iš atsakovų priteistina negrąžintos paskolos suma, kurios dydį pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

62. Apeliaciniame skunde atsakovai be kita ko teigia, kad nesutinka, jog visos piniginės lėšos, kurios buvo gautos į atsakovų banko sąskaitas buvo pervestos ieškovo. Atsakovai neigia, kad ieškovas pinigines sumas jiems pervedė 2008 m. birželio 3 d., 2008 m. liepos 23 d., 2008 m. spalio 9 d. ir 2008 m. lapkričio 26 d. Tačiau šiuos atsakovų teiginius paneigia pačių atsakovų ieškovui siųsta lentelė, kurioje nurodyta, jog šiomis dienomis taip pat buvo gauta lėšų, prie jų jokių pastabų nėra. Pažymėtina, kad gauta pinigų suma ir konkrečios aplinkybės minimoje lentelėje pažymėtos gana tiksliai nurodant atitinkamas aplinkybes, pvz. kad atitinkamą sumą įnešė patys atsakovai, ar, kad pinigai gauti pardavus žemę. Jokių pastabų, kad dalis pinigų buvo gauta iš atsakovės mamos ar kad apskritai nebūtų gauta (2008 m. spalio 9 d. ir 2008 m. lapkričio 26 d.), minimoje lentelėje nėra. Byloje taip pat nėra kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovų teiginius ir, priešingai, paneigiančių, jog visos piniginės lėšos, gautos kaip paskola iš ieškovo, buvo jo asmeninės lėšos.

63. Atsakovai taip pat įrodinėja, kad 2006 - 2008 metais atsakovas E. T. gavo 69 811,46 Eur pajamų, todėl namo Palangoje statybai turėjo ir asmeninių lėšų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra šalių indėlio į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) nustatymas, kadangi nėra pareikšti minėto turto atidalinimo ar kitokie su šiuo nekilnojamuoju turtu susiję reikalavimai, todėl dėl atsakovų galimai turėtų ir naudotų asmeninių lėšų nepasisakytina. Be to, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, tarp šalių iš esmės ir nėra ginčo, kad namo Palangoje statybai atsakovai galimai panaudojo ir dalį asmeninių lėšų, tačiau ši aplinkybė nepaneigia byloje nustatyto ir įrodyto fakto, kad tam buvo naudojamos ir ieškovo paskolintos lėšos.

64. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovai pinigines lėšas gavo be teisėto pagrindo. Kadangi teisėjų kolegija nustatė, jog skundžiamu teismo sprendimu teisiniai šalių santykiai kvalifikuoti netinkamai, t. y. nepagrįstai pripažinta, kad atsakovai pinigus gavo nesant teisėto pagrindo, todėl nurodyti atsakovų argumentai nėra aktualūs ir teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išanalizavo bylą ir nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau nevisiškai pagrįstai ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kas sudaro pagrindą priimtą sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), iš esmės pakeičiant tik šalių teisinių santykių kvalifikaciją.

66. Kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šiuo atveju ieškovas pareiškė ieškinį, prašydamas iš atsakovų priteisti 165 354,44 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovų 165 147, 25 Eur, neįvardindamas lėšų paskirties. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvaciją, tačiau iš esmės nekeičiant sprendimo rezoliucinės dalies, bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo klausimas nesprendžiamas.

67. Ieškovas apie apeliacinės instancijos teisme patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas įrodymų nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovų 2022 m. balandžio 28 d. apeliacinės instancijos teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakyti priimti.

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. sprendimo motyvuojamąją dalį pakeisti nutartyje išdėstytais motyvais, rezoliucinėje dalyje nurodant, kad priteisiama solidariai iš atsakovų J. T. ir E. T. 165 147, 25 Eur suma yra skola ieškovui A. Č..

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.