Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jurgitos Mačionytės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Teresai Darulienei, Donatai Leščiuvienei,

nuteistajam A. B. (A. B.), jo gynėjui advokatui Sauliui Ženteliui, nuteistajai G. Š., jos gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui, nuteistajam E. K. (E. K.), jo gynėjui advokatui Ramūnui Plėščiui, nuteistajam E. B. (E. B.), jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčuk, nuteistajam V. K. (V. K.), jo gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei, nuteistajam V. L., jo gynėjai advokatei E. Ž., nuteistajam S. S. (S. S.), jo gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai, nuteistajam A. A. (A. A.), jo gynėjai advokatei Danutei Kisinienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. B. gynėjo S. Žentelio, G. Š. gynėjo V. Dziegoraičio, E. K. gynėjo R. Plėščio, V. K., V. L. E. B., S. S. ir A. A. gynėjos D. Kisinienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste ir – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu 30 parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta A. B. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

G. Š. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, ir nuteista laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

E. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

E. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

V. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

V. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

S. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 3 dalyje, BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 3 metams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu 30 parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ir 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, paskirta S. S. galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

A. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 258 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – areštu 30 parų; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – areštu 40 parų; pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – areštu 60 parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 60 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Taip pat šiuo nuosprendžiu yra nuteista M. Ž., tačiau dėl jos apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Dėl šių savo veiksmų A. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje.

Šiais savo veiksmais A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

Dėl šių savo veiksmų G. Š. buvo kaltinama padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje.

Šiais savo veiksmais A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

G. Š. gynėjo V. Dziegoraičio apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, nuteistojo A. B. gynėjo S. Žentelio, E. K. gynėjo R. Plėščio, V. K., V. L. E. B., S. S. ir A. A. gynėjos D. Kisinienės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies

18. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka bendrąsias nuostatas, nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Be to, švelnindamas nuosprendį nuteistiesiems, dėl kurių nuosprendis apskųstas, apeliacinės instancijos teismas turi apsvarstyti, ar nuosprendžio pakeitimo pagrindai neliečia nuteistųjų, dėl kurių jis neapskųstas. Kai nuosprendis apeliantui keičiamas taikant švelnesnį įstatymą, jis turi būti pakeistas ir skundų nepadavusiems nuteistiesiems, jei švelnesnio įstatymo taikymo pagrindai liečia ir juos.

19. Taigi apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Šiame kontekste pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-696/2017, 2K-7-162-303/2019, 2K-170-628/2021).

22. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

24. Kadangi skundžiamame nuosprendyje nuteistiesiems inkriminuotos dvi BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytos alternatyvios veikos – šaunamojo ginklo panaudojimas ir veika padaryta organizuota grupe, nagrinėjamoje byloje yra aktualus bendrininkavimo instituto nuostatų aiškinimas ir taikymas. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-303/2017, 2K-295-719/2018). Baudžiamajame įstatyme nėra numatyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kaip jau buvo minėta, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014).

24.4. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog nei vienas iš nuteistųjų, priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, savo kaltės dėl jiems inkriminuoto plėšimo nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei bylą nagrinėjat pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviųjų veikos požymių – būtina nustatyti ir subjektyviuosius jos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-699/2015).

24.7. Taigi, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ištirti byloje esantys įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas ir rodo A. B., E. B., E. K., V. L. ir S. S. tyčios kryptingumą pasipelnyti iš kito asmens prostitucijos, o ne padaryti kvalifikuotą plėšimą nukentėjusiosios B. K. atžvilgiu. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. B., E. B., E. K., V. L. ir S. S., G. Š. veiksmuose nėra subjektyviojo pasikėsinimo padaryti kvalifikuotą plėšimą organizuota grupe požymio. Teismų jurisprudencijoje tokia situacija, kai vykdytojo veiksmai nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas, vadinama vykdytojo ekscesu, ir už jo veiksmų padarinius kiti bendrininkai neatsako (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. K-580/2011). Kadangi nuteistųjų A. B., E. B., E. K., V. L. ir S. S., G. Š. nusikalstami veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, baudžiamasis įstatymas jiems pritaikytas netinkamai. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kuria A. B., E. B., E. K., V. L. ir S. S., G. Š. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį.

25.3. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad A. B., E. K., E. B., V. K., V. L. ir S. S. bendrininkavimo organizacinis lygis buvo labai menkas, kad būtų galima pripažinti jų veiką organizuotoje grupėje. Iš A. B. parodymų matyti, kad jie inkriminuoto jiems plėšimo neplanavo ir nedarė. Tiesiog, būnant kavinėje jiems kilo mintis užsidirbti pinigų iš merginų, teikiančių intymias paslaugas, pasiūlant joms, taip vadinamą, savo „stogą“ nuo klientų, kurie kartais būna girti ir sukelia problemų, ir kad merginos savo noru sutiktų dirbti ir už apsaugą mokėtų procentą, jau sutarus individualiai. Ta diena nebuvo išskirtinė – susirinko, kažkokio pasiskirstymo vaidmenimis nebuvo. Tikslas buvo nuvažiuoti pas merginas ir jų paklausti, ar jos su kažkuo dirba, jei ne, pasiūlyti joms savo „stogą” ir tiesiog, jeigu sutinka, jis būtų su jomis kitą dieną susitikęs, pasikalbėjęs ir tiek. Iš teisiamajame posėdyje E. B. duotų parodymų matyti, kad jis nežinojo, koks buvo E. K. vaidmuo, apie tai su V. L. tarpusavyje nekalbėjo ir nei tą dieną, nei kitą dieną tokių reikalų ar kitokių reikalų neaptarinėjo. Nežino, ar V. L. žinojo apie ėjimus pas merginas. Jo nieko neklausė, automobilyje apie tai nekalbėjo. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nesikeitė. 2019 m. liepos 23 d. vykusios apklausos metu jis prisipažino, kad jie važiavo tik „stogauti“, o ne plėšti ir nieko apie plėšimą nežinojo. Jis mokėsi lenkų mokykloje, todėl jam sunkiai sekasi kalbėti lietuviškai. Policijoje buvo pirmą kartą, skaitė, kas buvo parašyta, bet ne viską suprato. G. Š. parodė, kad pažinojo A. B., taip pat iš matymo pažinojo S. S. ir V. L., E. K. ji nepažįsta. Iš V. L. parodymų matyti, kad dėl 2019 m. gegužės 3 d. jam pareikšto įtarimo jis neprisipažįsta, A. B. pažįsta apie metus laiko, su kuriuo tik kartais susitinka, nes nėra geras draugas, 2019 m. spalio 18 d. duodamas parodymus, V. L. nurodė, jo paprašė važiuoti kartu S. S., kur važiavo, iš tikrųjų, nežinojo, jam niekas nepaaiškino, G. Š. jis nepažįsta ir nėra matęs (t 9. b.l. 15-16).; Iš E. K. parodymų matyti, kad 2019 m. balandžio mėn. pabaigoje ar gegužės mėn. pradžioje, jis buvo susitikęs Liepkalnyje esančioje kavinėje „Can Can“ su A. B., V. K. ir V. L.. Susitikimo metu A. B. pasiūlė važiuoti verbuoti prostitučių, kad jos dirbtų jiems. Taip pat pasakė, kad su jais susisieks ir praneš, kada tai vyks. A. B. pažįsta apie 3 mėn., su juo susipažino per V. L.. Šiek tiek žinojo, kad A. B. bandė pasipelnyti iš prostitucijos, tai yra, kad jam viena panelė dirbo, tačiau nesisekė, nes mažai uždirbdavo. V. K. pažinojo V. L., ir būtent jis pasakė, kad reikia jį paimti. Teisiamajame posėdyje V. K. parodė, kad jis su E. B. iš anksto veiksmų neaptarinėjo, viskas gavosi spontaniškai – susitiko, pakalbėjo ir viskas, nežino, ar E. B. žinojo, kad merginoms bus siūloma apsauga. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoju V. J. patvirtino, kad pažįsta V. K. ir 2019 m gegužės 1 ar 2 d., penktadienį vyko kartu V. K. ir jam nepažįstamu vairuotoju tamsios automobiliu į (duomenys neskelbtini) gatvę, kokiu tikslu nežino. Taip pat paminėjo, kad tuo metu jis su V. K. gėrė ir paneigė V. K. parodymus, kad jis kartu ėjo su V. K. į butą pas merginą. Parodė, kad V. K. ėjo vienas, o jie trise liko automobilyje, po kiek laiko V. K. atėjo ir jie nuvažiavo atgal. Toje kompanijoje jis buvo vienintelį kartą, jokių pinigų už tai negavo. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo D. S. parodymų matyti, kad 2019 m. gegužės 1 d. ar 2019 m. gegužės 2 d. automobiliu ,,Audi A6“ vyko su asmenimis, kurių šiandien teismo posėdžių salėje nėra. V. K. pažinojo iš matymo, su juo važiavo vienintelį kartą. Automobilio gale sėdėjo V. K. ir kažkoks jo draugas, o automobilio priekyje sėdėjo E. B., kuris paprašė, kad nuvežtų į miestą ir nurodė adresą. Iš gale sėdėjusio V. K. telefoninių pokalbių suprato, jog jie važiavo pas prostitutes, taip pat girdėjo, kaip vienu momentu, atsisėdęs į automobilį V. K. pasakė rusiškai, kad joms jų paslaugos nereikalingos, jos nenori mokėti, iš to jis suprato, kad kalba eina apie „stogą“. Du kartus V. K. sakė, kad nieko nesigavo, paskutinį kartą sakė, kad kažką pasiėmė. Pastebėjo, jog V. K. turėjo sąrašiuką ir pagal jį skambinėjo. Taigi D. S. parodymai patvirtina V. B. parodymus, kad įvykio dieną V. K. pats buvo suradęs merginų kontaktus, juos turėjo savo telefone, susitikimo metu pasakė, jog joms skambinėjo ir surado kelias merginas, pas kurias reikėtų nuvažiuoti, taip pat tai, jog nuteistieji iš skelbimų portalų buvo išrinkę atsitiktinius, jiems nežinomų merginų, teikiančių seksualines paslaugas, telefonų numerius. Šie įrodymai patvirtina, jog tarp bendrininkų nebuvo susiformavusių tvirtų, netrumpalaikių ryšių – nuteistieji iki įvykio buvo menkai pažįstami arba išvis nepažįstami, jų veiksmai daugiau buvo spontaniški, nei gerai suplanuoti, vaidmenų paskirstymas daugiau chaotiškas nei organizuotas, atskirų asmenų veiksmai išvis buvo momentiniai (nepasikartojantys), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistųjų veiką kvalifikuodamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, nesivadovavo minėta Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika, pagal kurią, atskiriant organizuotą grupę nuo grupės iš anksto susitarusių asmenų, reikia atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, kuris nustatomas įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias aplinkybes, taip pat ignoravo tai, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apie nuteistųjų suvokimą, kad jie priklauso organizuotai grupei, nors pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo, svarbus aspektas yra ne tik bendrininkių organizuotumo lygis, bet ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant tokiai grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2014, 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016 ir kt.). Vadovaujantis tai, kas išdėstyta, iš skundžiamo nuosprendžio šalinama aplinkybė, kad A. B., E. B., E. K., V. L., S. S. ir G. Š. veikė organizuotoje grupėje.

26. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju buvo pasikėsinta padaryti plėšimą, panaudojus šaunamąjį ginklą. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 50 dalį (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-978 redakcija), šaunamasis ginklas – tai ginklas, iš kurio sprogstamųjų medžiagų degimo produktų slėgio jėga per vamzdį gali būti paleistos kulkos, sviediniai arba kenksmingosios, dirginančiosios medžiagos mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per atstumą paveikti arba duotas garso ar šviesos signalas. Šaunamaisiais ginklais šiame įstatyme laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. Konkrečių daiktų priskyrimas šaunamųjų ginklų kategorijai paprastai nustatomas remiantis eksperto ar specialisto išvada.

26.1. Nagrinėjamu atveju byloje tokios išvados nėra, o byloje surinktais įrodymais nenustatyta, koks šaunamasis ginklas buvo panaudotas darant plėšimą, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastas ginklas, kuriuo buvo padarytas plėšimas, dėl to negalima tiksliai nustatyti ginklo rūšies, jo konstrukcijos ypatumų, panaudojimo savybių, kas neleidžia vienareikšmiškai spręsti, kad ginklas buvo šaunamasis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis išimtinai nukentėjusiosios B. K. parodymais, apie tai, kad ji užuodė parako kvapą, iš V. K. rankoje laikyto juodai pilkšvos spalvos ginklo vamzdžio, kuris, pasak nukentėjusiosios, buvo tuščiaviduris, subraižytas, pats ginklas sunkus, galimai metalinis, jo ilgis apie 15 cm ilgio, plokščias – stačiakampis, ne revolverio tipo, be būgno, rankena sutrinta rusvos spalvos, padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad V. K. plėšimo metu demonstruojamas ginklas yra šaunamasis, juolab nėra nustatyta, kad nukentėjusioji B. K. turi specialių žinių ar gebėjimų spręsti, kad prieš ją panaudotas daiktas buvo šaunamasis ginklas. Taip pat apylinkės teismas nevertino, kokiu būdu nukentėjusioji, neturėdama rankoje paminėto ginklo, nustatė, kad jis yra sunkus, ir kaip sugebėjo užuosti parako kvapą, jeigu byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog iš daikto, panašaus į šaunamąjį ginklą, netrukus prieš jo panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu, buvo šaudoma. Kita vertus, nagrinėjamu atveju faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad V. K. turėjo daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą. Remiantis V. K. ir S. S. parodymais, tai buvo orinis pistoletas.

26.2. Iš 2019 m. spalio 11 d. daiktų apžiūros protokolo kurio matyti, jog buvo apžiūrėti panašaus pobūdžio oriniai ginklai, o būtent: buvo apžiūrėtas į automatą panašus objektas (žr. nuotrauką Nr. 1) susidedantis iš vamzdžio, uokso, uokso dangtelio, elektrinio kompresoriaus, paleidžiamojo mechanizmo, pistoletinės rankenos, vamzdžio apdangos buožės ir dėtuvės. Taip pat buvo apžiūrėtas revolveris (žr. nuotrauką Nr. 2) susidedantis iš rėmo su rankena, vamzdžio, būgnelio, paleidžiamojo - smogiamojo mechanizmo su dujų vožtuvu ir rezervuaro su anglies dvideginiu (CO2). Ant ginklo yra žymos: „UMAREX T4E HDR 50“, „cal. .50“, „(duomenys neskelbtini). Prie revolverio yra pritvirtintas lazerinis taikiklis. Be to buvo apžiūrėti (žr. nuotrauką Nr. 5) pilkos spalvos šratai, pagaminti iš magnetinėmis savybėmis pasižyminčio metalo. Apžiūrėjęs šiuos objektus, specialistas padarė išvadą, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu galima teigti, kad apžiūrėtas objektas yra pramoninės gamybos pneumatinis automatas, skirtas šaudyti 6 mm skersmens rutulio formos BB tipo šratais. Šis automatas yra skirtas pramogai, o būtent – karinius veiksmus imituojančio žaidimo „Strikeball“ („Airsoft“) žaidimui ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, prie šaunamųjų ginklų nepriskiriamas (iš jo iššautos kulkos kinetinė energija nesiekia 2,5J). Taip pat galima teigti, kad apžiūrėtas ginklas yra C kategorijos pneumatinis nešaunamasis ginklas, o būtent - pramoninės gamybos .50 kalibro pneumatinis revolveris UMAREX T4E HDR 50 Nr. D0008100, skirtas šaudyti .50 kalibro kulkomis. Apžiūrėti šratai yra pramoninės gamybos 4,5 mm (.177) kalibro „BB“ tipo šratai, skirti daugelio modelių 4,5 mm (.177) kalibro pneumatiniams nešaunamiesiems ginklams. Tai nėra šaudmenys (t. 1, b.l. 176-182).

26.3. Kaltininko veiką kvalifikuojant pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, šaunamojo ginklo tinkamumas naudoti turi būti nustatytas taip, kad dėl šios aplinkybės nekiltų pagrįstų abejonių. Priešingu atveju, t. y. jeigu dėl šaunamojo ginklo, kuriuo buvo neteisėtai disponuojama, tinkamumo naudoti kyla pagrįstų abejonių ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti, turi būti vadovaujamasi BPK 44 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai, todėl nesant neginčijamų įrodymų, kad plėšimo metu buvo panaudotas šaunamasis ginklas, ši aplinkybė iš nuosprendžio aprašomosios ir motyvuojamosios dalies šalinama.

26.4. Taigi, remiantis V. K. ir S. S. parodymais nustatyta, kad V. K. įvykio metu turėjo orinį pistoletą, kuris pagal minėtą specialisto išvadą nėra šaunamasis ginklas, tačiau jo panaudojimas iššaunant iš nedidelio atstumo į veidą, ar suduodant smūgius, akivaizdžiai gali sužaloti žmogų, todėl, vertinant V. K. parodymus, kad jis pas nukentėjusiąją buvo išsitraukęs ginklą ir akivaizdžiai jį demonstravo, taip pat nukentėjusiosios parodymus, kad V. K. stovėjo metro atstumu ir konkliudentiniais veiksmais paprašė pinigų, nukreipęs ginklą jai į veidą, nosies lygyje, darytina išvada, jog V. K. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, kurioje yra numatyti keli alternatyvūs kvalifikuojantys nurodytą nusikalstamą veiką požymiai – kai plėšimas padaromas įsibrovus į patalpą arba panaudojus nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, todėl bent vieno iš jų pakanka tam, kad plėšimas būtų kvalifikuotas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2009).

26.5. Teisės teorijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra teigiama, kad kvalifikuojančių veiką požymių grupė, išskiriama pagal plėšiant naudojamus įrankius, plėšimą daro pavojingesne veika, nes kaltininkas pasitelkia papildomų priemonių nukentėjusiojo valiai palaužti. Tam tikromis savybėmis pasižyminčių daiktų panaudojimas prieš nukentėjusįjį gali itin susilpninti (palaužti) nukentėjusiojo galimybes gintis ir priešintis bei suponuoja pavojingesnio nusikaltimo darymą ir leidžia nusikaltėliui iki galo užbaigti nusikaltimą, sustiprina jo pozicijas, nepaisant nukentėjusiojo pasipriešinimo, nusikaltimo pavojingumas padidėja, t. y. kaltininkas, vien rodydamas įrankį, patvirtina savo apsisprendimą ir galimybes įgyvendinti grasinimą. Pastebėtina, kad panaudojimu laikomas ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas juo – žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, t. y. panaudojimo sąvoka yra suprantama išplėstine reikšme, kuri apima ir netiesioginį įrankio naudojimą prieš nukentėjusįjį (pvz., grasinimą tuo daiktu) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2005, 2K-660/2005).

26.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad specialiai žmogui žaloti pritaikytais daiktais laikomi nors iš anksto ir neparuošti, bet iš anksto parinkti ir pasiimti daiktai, kuriais siekiama palaužti nukentėjusiojo valią, taip lengviau perimant jo turtą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-459/2007, 2K-661/2007, 2K-701/2007, 2K-215-696/2016). Taigi darytina išvada, kad sprendžiant, ar daiktą priskirti požymiui – specialiai žmogui sužaloti pritaikytas daiktas, svarbu ne to daikto originalios savybės, bet pavojingas panaudojimo būdas plėšiant, iškreipiantis tiesioginę jo paskirtį. Vadinasi, šio požymio esmė yra ta, kad plėšiant panaudojami daiktai ne pagal savo tiesioginę paskirtį, ši pasikeičia ne dėl intervencijos į daiktus, o dėl jų iškreipto panaudojimo būdo dėl asmens, kuris juos naudoja plėšdamas, valios. Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti tokias aplinkybes: 1) paties daikto panaudojimo būdą plėšimo metu ir / ar 2) išankstinį tikslą, dėl kurio tas daiktas kaltininko buvo paimtas (parinktas). Pažymėtina, kad šiuo atveju yra ne tiek svarbi daikto tiesioginio taikymo sritis, kiek asmens valia pagal to asmens suvokimo lygį jį panaudoti kitiems nei daikto paskirtis tikslams. Aptarti nustatyti duomenys patvirtina, kad nuteistasis minėtą daiktą tikslingai pasirinkto ir pasiėmė, kad palengvintų nusikalstamos veikos darymą, t. y. turėdamas tikslą atimti nukentėjusiajai galimybę priešintis. Minėto daikto panaudojimo būdas, būtent nuteistasis nukreipė jį į nukentėjusiąją, jos nosies lygyje, būdamas maždaug metro atstumu nuo jos, akivaizdžiai suvokdamas, kad šiuo daiktu, nors ir nepritaikytu specialiai žmonėms žaloti, sužaloti žmogų galima, tuo pačiu konkliudentiniais veiksmais prašydamas pinigų, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka tiek BK 180 straipsnio 2 dalies nusikaltimo sudėties požymį – panaudojant kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, tiek ir formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-215-696/2016, Nr. 2K-208-1073/2018 ir kt.).

26.11. BK 23 straipsnyje įtvirtintas baudžiamosios teisės institutas, suteikiantis galimybę netaikyti baudžiamosios atsakomybės asmeniui, savanoriškai atsisakiusiam pabaigti nusikalstamą veiką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą (ar baudžiamąjį nusižengimą) yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką, suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Tokia išvada gali būti padaryta, kai sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo priėmė savanoriškai, o ne susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtos veikos. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas tik rengimosi ar pasikėsinimo stadijose, t.y. iki nusikaltimo pabaigimo, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Net jeigu vertinti nukentėjusiosios B. K. parodymus, duotus 2019 gegužės 22 d., kur ji parodė, jog, V. K. išeinant iš buto, ji pradėjo šaukti, kad kvies policiją, ir kuriuos ji paneigė teisiamajame posėdyje, akivaizdu, kad šis šauksmas buvo pavymui išeinančiam V. K., jau po to, kai jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, todėl ši nuosprendžio dalis taip pat yra keistina, konstatuojant, kad V. K. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje. Kita vertus, BK 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal šį kodeksą atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis.

27. Šiame kontekste pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-696/2017, 2K-7-162-303/2019, 2K-170-628/2021).

28. Teisėjų kolegija sprendžia, jog remiantis šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurias patvirtina aukščiau ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai, A. B., E. B., E. K., V. L., S. S. ir V. K. nusikalstami veiksmai atitinka apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 307 straipsnio 1 dalyje sudėtį (turėjimas pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavimas prostitucijai).

29.1. Pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos reiškia, kad asmuo tam tikro susitarimo su prostitucija užsiimančiu asmeniu pagrindu gauna pajamų (visas pajamas arba dalį). Šis susitarimas gali būti susietas tiek priklausomybės ir prievartos santykiais, tiek ir laisva valia. Prostitucija užsiimantis asmuo gali mokėti kaltininkui už galimybę verstis prostitucija, taip pat už saugumo užtikrinimą, kitas jam teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, už vežimą, patalpų suteikimą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014). Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant bei kontroliuojant jų darbą ir buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, ginčų tarp jų sprendimais arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, 2K-344-942/2016). Vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas. Vadovavimas prostitucijai reiškiasi kaip asmenų, organizuojančių prostituciją, veiksmų koordinavimas, jų vaidmenų ir funkcijų nustatymas, konkrečių užduočių jiems skyrimas, pelno, gauto iš prostitucijos, skirstymas, lemiamo žodžio teisės turėjimas sprendžiant svarbius prostitucijos organizavimo klausimus ir pan. Už gabenimą atsako ne tik tas, kuris tiesiogiai gabeno asmenis, bet ir tas, kuris nupirko bilietus, sutvarkė dokumentus ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014). Aptariamų nusikaltimų sudėtis laikoma formalia. Nusikaltimai laikomi baigti, kai kaltininkas įtraukė asmenį į prostituciją, pradėjo gauti pajamas iš kito asmens prostitucijos, o prostitucijos vadovavimas ir organizavimas laikomas baigtu nuo veiksmų, sudarančių minėtas veikas, atlikimo pradžios. Numatytos veikos padaromos tiesiogine tyčia ir dėl savanaudiškų paskatų. Kaltininkas suvokia, kad įtraukia asmenį į prostituciją, gauna pajamų iš kito asmens prostitucijos, organizuoja ir vadovauja prostitucijai, gabena asmenį prostitucijos tikslu ir nori taip veikti. Savanaudiškumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas, atlikdamas minėtas veikas, siekia gauti turtinės naudos iš kito asmens prostitucijos, pelnytis iš jos.

29.2. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 1 dalyje veikiant bendrininkų grupe, yra įrodyta Nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose neneigė savo kaltės ir nuosekliai tvirtino, kad jų tyčia buvo nukreipta tik pasipelnyti iš kito asmens prostitucijos. Tai patvirtina ir aukščiau aptarti byloje esantys įrodymai. Kadangi nusikaltimas, numatytas BK 307 straipsnio 1 dalyje, nebuvo baigtas dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių (dėl vykdytojo eksceso ir nukentėjusiosios B. K. atsisakymo nuo jai siūlomo „stogo“) A. B., E. B., E. K., V. L., S. S. ir V. K. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. B., E. B., E. K., V. L., S. S. ir V. K. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, pripažino visiškai ir prašė paskirti jiems bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.

30. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta šiomis aplinkybėmis : A. B., S. S., E. B., E. K., V. L., V. K., veikdami bendrininkų grupėje, pasikėsino pelnytis iš kito asmens prostitucijos, o būtent: iš anksto susitarę ir turėdami tikslą gauti pajamų iš B. K. prostitucijos, 2019 m. gegužės 3 d. apie 19.09 val., E. B. vairuojant automobilį ŠKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su juo kartu vykstant E. K. ir V. K., o iš paskos S. S. važiuojant automobiliu MITSUBISHI PAJERO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame kartu vyko A. B. ir V. L., V. L. ir A. B. per raciją E. K. nurodžius vykti adresu (duomenys neskelbtini), minėtu adresu pirmieji atvyko E. B., E. K. ir V. K. automobiliu ŠKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paskui juos iš paskos atvyko ir S. S., V. L. ir A. B. kitu automobiliu. Toliau pastariesiems stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų daryti nusikaltimo, kai V. K., gavęs užduotį nueiti pas B. K. ir pasiūlyti šiai apsaugą už piniginį atlygį, nuėjo (duomenys neskelbtini), kur buto savininkei B. K. atidarius duris, V. K. užėjęs į buto vidų, pareikalavo pinigų, pastarajai atsakius, kad pinigų neturi, V. K. negavęs pinigų pasišalino iš buto, ir grįžęs į automobilį ŠKODA SUPERB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais bendrininkais pasišalino, tokiu būdu veikdami kartu pasikėsino gauti pajamų iš B. K. prostitucijos, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes B. K. nesutiko mokėti pinigus.

Dėl G. Š. gynėjo apeliacinio skundo argumentų

31. Apeliacinės instancijos teisme G. Š. ir jos gynėjas prašė išteisinti (G. Š.) ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

31.1. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad G. Š. būtų ką nors žinojusi apie 2019 m. gegužės 3 d. planuojamą nusikaltimą, byloje nėra. Savo kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose G. Š. neigė, tvirtindama, kad ji jokios nusikalstamos veikos nepadarė.

31.2. Apylinkės teismas nevertino, jog A. B., S. S., E. K. ir V. L. tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme parodė, kad 2019 m. balandžio pabaigoje buvo susitikę Liepkalnio gatvėje, Vilniuje, esančioje kavinėje „CAN CAN“. Visi jie paaiškino, kaip planavo verbuoti intymias paslaugas teikiančias merginas bei iš to pasipelnyti užtikrindami joms apsaugą. Tačiau nei vienas iš paminėtame susitikime dalyvavusių asmenų nenurodė, jog kartu su jais buvo G. Š.. 2019 m. gegužės 3 d. apie 18 val. prie „Maxima“ parduotuvės, Pašilaičiuose, t. y. maždaug prieš valandą iki jiems inkriminuoto pasikėsinimo įvykdyti plėšimą, pasitarime G. Š. taip pat nedalyvavo – ji tuo metu sėdėjo automobilyje. Be to, teismas nevertino E. B., E. K. ir V. K. parodymų apie tai, kad jie anksčiau nebuvo matę ir nepažinojo G. Š.. Pirmosios instancijos teismo posėdyje G. Š. parodė, kad A. B. turėjo minčių, gal kada atidaryti erotinių masažų saloną, taip pat domėjosi merginų skelbimais, kurios dirba, minėjo, kad norėjo pasiūlyti joms bendradarbiauti kartu, žinant, kad dauguma taip dirbančių merginų turi „stogą”, tai tiesiog norėjo pasiūlyti darbą. Kadangi ji (G. Š.) turėjo patirties su masažais, o jis turėjo mažai laiko, nes buvo daugiau užsiėmęs statybų darbais, prašydavo paieškoti skelbimų. Kadangi ji buvo dirbusi toje srityje, jai taip pat tai buvo kažkiek įdomu sužinoti, kokios kainos ir kaip viskas vyksta. Iš 2020 m. birželio 19 d. teisiamajame posėdyje apklaustų S. S. ir V. L. parodymų matyti, jog jiems su A. B. rusiškai bendraujant tarpusavyje, G. Š. pokalbyje nedalyvavo, visą laiką tylėjo, sėdėjo galinėje sėdynėje su telefonu ir ausinėmis. Iš 2020 m. birželio 6 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausto A. B. parodymų matyti, kad jis iš tikrųjų pasiūlė G. Š. važiuoti kartu su juo, tačiau jai nebuvo žinoma nei kur jie važiuos, nei ką darys. Įvykio metu G. Š., būdama automobilyje, tik susirašinėjo su mama ar su kažkuo, jokių duomenų, patvirtinančių, kad G. Š. būtų stebėjusi aplinką ar atlikusi kokius nors aktyvesnius veiksmus, byloje nenustatyta.

31.3. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, sakant baigiamąsias kalbas, prokuroras rėmėsi S. S. parodymais, kad G. Š. rankose turėjo lapelį su seksualines paslaugas teikiančių merginų telefono numeriais, tačiau S. S. parodymai yra prieštaringi ir jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Iš ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. liepos 30 d. apklausto S. S. parodymų matyti, kad A. B. parodė popieriaus lapelį, kuriame buvo surašyti telefono numeriai, taip pat pasakė, kad turi naujas SIM korteles su telefono numeriais, kurias padavė V. K. ir nurodė, kad pagal jo pateiktą popieriaus lapelį su telefono numeriais jis turės paskambinti, susitarti bei susitikti su panelėmis. 2019 m liepos 30 d. parodymų patikrinimo vietoje metu S. S. parodė, kad link (duomenys neskelbtini) gatvės jis vyko pagal A. B. pateiktą telefono numerių sąrašą. 2019 m. rugpjūčio 6 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, S. S. parodė, kad A. B. turėjo kortelę, davė kortelę V. K., kad jis paskambintų pagal numerius ir dėl kažko susitartų, kai susitarė ir sužinojo adresą, kur reikia nuvažiuoti, jie nuvažiavo tuo adresu. 2019 m. gruodžio 4 d. papildomai apklaustas S. S. parodė, jog, jo manymu, kad G. Š. galėjo žinoti, kodėl ir kur jie vyksta, nes A. B. galėjo jai tai pasakyti, kadangi ji turėjo popieriaus lapelį su užrašytais telefonų numeriais, kuriais buvo skambinta panelėms, kurios užsiima prostitucija ir pagal kuriuos adresus jie vyko įvykio dieną. Kaip jau buvo minėta, šių S. S. parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje, S. S. paneigė šiuos ankstesnius savo parodymus, tvirtindamas, jog nematė, kad G. Š. būtų laikiusi rankose lapelį su telefonų numeriais. Taip pat kolegijos vertinimu, yra visiškai neįtikinami ir nelogiški pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu išsakyti prokuroro argumentai, kur jis, viena vertus, teigia, kad, analizuojant jau paminėtus elektroninių ryšių kontrolės protokolus, G. Š. ypatingai buvo svarbu, kaip seksis verbuoti kitas merginas dirbti jiems, t. y. jai ir A. B., kita vertus, prokuroras patvirtina tai, jog A. B. išnaudojo G. Š., konstatuodamas, kad A. B. ypatingai trūko merginų pelnymuisi iš prostitucijos, dėl ko į šią veiklą buvo įtraukta ir G. Š., kuri nors ir dirbo masažų salone, tačiau įkalbėta A. B., ten priiminėjo klientus ir pati teikė seksualines paslaugas, dėl ko jautėsi labai blogai, tačiau A. B. įkalbinėjo ją tęsti šią veiklą, kol jie susiras daugiau merginų.

31.4. Iš G. Š. mobiliojo ryšio telefonuose esančios informacijos matyti, kad inkriminuojamo nusikaltimo dienos eigoje (t. 7, b.1. 1-127) ji iš skelbimų portalų, iš tikrųjų, padarė eilę ekrano nuotraukų, kuriose yra informacija apie masažo paslaugas teikiančias merginas, tačiau nei vienoje iš aptariamų ekrano nuotraukų nėra užfiksuotas nukentėjusiosios B. K. skelbimas su jame nurodytu pastarosios telefono numeriu, o jokių duomenų, patvirtinančių, kad G. Š. iš anksto paruošė „teikiančių intymias paslaugas“ numerių sąrašą, kuriame būtų nukentėjusiosios B. K. telefono numeris, byloje nėra. Be to, iš nuteistojo A. B. ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo D. S. parodymų matyti, kad V. K. savarankiškai rinko informaciją apie seksualines paslaugas teikiančias merginas, joms skambino ir siūlė „stogą“, juolab, kad tokia informacija buvo viešai skelbiama internetinėse svetainėse. Iš 2019-05-10 kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros objektas yra viešai prieinami informacijos šaltiniai. Internetinės paieškos sistemoje „Google“, paieškos langelyje įvedus nukentėjusios B. K. nurodytą darbinį numerį (duomenys neskelbtini), atsiranda kelios nuorodos į Lietuvos skelbimų portalą www.skelbiu.lt. Paspaudus šias nuorodas ir peržiūrėjus jų turinį nustatyta, kad skelbimų portale www.skelbiu.lt yra patalpinti du analogiški skelbimai. Viename skelbime informacija pateikiama rusų kalba, kitame skelbime, analogiška informacija pateikiama dviem kalbom, lietuvių ir anglų. Skelbimuose pateikiama informacija apie merginos pasivadinusios „(duomenys neskelbtini)“, Vilniaus mieste teikiamas paslaugas. Taip pat skelbime yra nurodyti: vardas – (duomenys neskelbtini), zodiakas – (duomenys neskelbtini), amžius – (duomenys neskelbtini), ūgis – 170-175 ir kontaktinis Nr. (duomenys neskelbtini) Skelbimo turinys: „Erotinis Masažas. Kviečiu pasilepinti. Galima masažas duše arba ant lovos. Tiek rankomis tiek kūnu. Kainuos nuo 50e iki 120e. Priimu privačiai pas save. Intymių paslaugų neteikiu. Po masažo vaišinu arbata ir kava:) malonų laiką garantuoju!“. Taip pat paieškos sistemoje „Google“, paieškos langelyje įvedus nukentėjusios B. K. nurodytą darbinį numerį (duomenys neskelbtini) (su tarpais), atsiranda nuoroda į tarptautinį socialinį tinklą „Facebook“, Paspaudus minėtą nuorodą, socialiniame tinkle „Facebook“ atsidaro grupė pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ su nuoroda į https (duomenys neskelbtini). Peržiūrėjus šioje grupėje platinamą informaciją nustatyta, kad šioje grupėje yra talpinami įvairų merginų nedviprasmiškos nuotraukos ir jų kontaktai (tel. Nr. ir pan.). Daugiau duomenų viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose apie nukentėjusios B. K. nurodytą darbinį numerį (duomenys neskelbtini), rasta nebuvo. (t. 1, b.l. 80-85). Taigi neginčijamų įrodymų, patvirtinančių G. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, šioje byloje nėra.

31.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-433/2016). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

31.6. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nebuvo surinkta jokių papildomų įrodymų, patvirtinančių G. Š. dalyvavimą padarant BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl, įvertinęs nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus ir remdamasis įrodymų visumos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, nesant neginčijamų įrodymų, patvirtinančių G. Š. kaltę, jos atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad ji dalyvavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, padaryme.

Dėl A. A. apeliacinio skundo argumentų

32. Nuteistasis A. A. ir jo gynėja prašo išteisinti jos ginamąjį, nes, jos manymu, už padarytas veikas, numatytas BK 258 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje, A. A. turėjo būti taikoma ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė. Taip pat teigia, jog paskirta A. A. arešto bausmė yra aiškiai per griežta, prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės ribojimu, nes jos ginamasis gali prarasti darbą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė paskirti A. A. baudą.

32.1. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad A. A. kaltė dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina ir tai, kad A. A., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kaltę pripažino visiškai.

32.2. Taigi nei A. A., nei jo gynėja neginčija nustatytų aplinkybių dėl nešaunamųjų ir šaunamojo ginklų disponavimo, tik prašo veiką vertinti kaip administracinį nusižengimą. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo. Bet kurių iš šių alternatyvių veikų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, nešiojimas, gabenimas ar realizavimas laikomas neteisėtu, kai tai daroma neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo ar licencijos, arba kai tai susiję su ginklais ar medžiagomis, kurių civilinė apyvarta yra visiška uždrausta. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas). Šioje byloje nustatyta, kad A. A. neturėjo leidimo disponuoti šaunamaisiais ginklais ar šaudmenimis, ir įgijęs šaunamąjį ginklą bei šaudmenį, laikė juos su savimi ir vežiojo automobiliu. Dėl to konstatuotina, kad nuteistasis neteisėtai laikė ir vežiojo šaunamąjį ginklą ir šaudmenį, taigi atliko visus veiksmus, kurie jo veiką kvalifikuoja kaip nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Lygiai tokia pati situacija yra ir dėl A. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, t.y. nuteistasis neturėdamas leidimo neteisėtai įgijo ir laikydamas su savimi vežiojo tris durklus bei pneumatinį revolverį, kurie yra nešaunamieji ginklai. Įstatymų leidėjas tokias veikas laiko pavojingomis, todėl atsakomybė už jas numatyta baudžiamajame kodekse, ir vertinti A. A. veikas kaip administracinius nusižengimus apeliantės skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

32.3. Dėl nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentų, kad paskirta A. A. arešto bausmė yra aiškiai per griežta, teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

32.4. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

32.5. Parinkdamas A. A. bausmės rūšį bei jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad padaryti du baudžiamieji nusižengimai ir vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis, 12 straipsnis), dėl visų nusikalstamų veikų A. A. savo kaltę pripažino, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat į A. A. asmenybę charakterizuojančius duomenis: yra vidurinio išsilavinimo, dirbantis, išsituokęs, baustas administracine tvarka (t. 12, b.l. 137-141), neteistas, viena vertus, pagrįstai parinko A. A. švelnesnę, nei laisvės atėmimas bausmę – areštą, kita vertus, visiškai nemotyvavo, kodėl A. A. už visas veikas skiria arešto bausmes, savo dydžiu didesnes už šios bausmės rūšies vidurkius. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė galimybės taikyti A. A. BK 75 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Kadangi teismas netinkamai parinko A. A. bausmes ir jų dydžius ir nesvarstė galimybės atidėti paskirtos A. A. bausmės vykdymą, ši nuosprendžio dalis taip pat keistina, paskiriant A. A. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje ir BK 258 straipsnio 2 dalyje, baudą, o už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – arešto bausmę, mažesnę, nei sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę pagal BK 253 straipsnio 1 dalį bausmių apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, skirtomis už nusikalstamas veikas, numatytas BK 258 straipsnio 2 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, arešto bausme apimant baudos bausmes. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019-07-25 iki 2019-07-26 ( 2 paros ) (t. 12, b.l. 5-7; 115-116). Kadangi A. A. formaliai atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai, atsižvelgiant į A. A. asmenybę, bus pasiekti be realaus jos atlikimo, teisėjų kolegija spendžia, kad A. A. paskirtos bausmės vykdymas yra atidėtinas 6 mėnesiams, skiriant jam intensyvią priežiūrą – buvimą namuose, (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar nuteistojo gydymu gydymosi įstaigose, bei BK 75 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatytą pareigą – intensyvios priežiūros metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Dėl A. B., E. B., E. K., V. L., S. S. ir V. K. skirtinų bausmių

33. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

33.1. A. B. padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Vertinant tai, kad apysunkis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, A. B. savo kaltę dėl abiejų nusikalstamų veikų pripažino ir nuoširdžiai galisi, atsižvelgiant į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, turtinė žala nukentėjusiajai nepadaryta, jo veiksmai darant nusikalstamą veiką buvo aktyvūs ir nebuvo antraeiliai, taip pat į A. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis: aukštojo išsilavinimo, yra statybos įmonės vadovas, nevedęs, turi du nepilnamečius vaikus, vienas vaikas turi neįgalumą, administracine tvarka baustas (t. 6, b.l. 92-97), neteistas, jam skirtina bauda, savo dydžiu mažesnė už BK 307 straipsnio 1 sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį. Nors už baudžiamojo nusižengimo padarymą paskirtos bausmės A. B. ir jo gynėjas neginčija, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad neteistam asmeniui už baudžiamojo nusižengimo padarymą 30 parų trukmės arešto paskyrimas, kai už apysunkio nusikaltimo padarymą skiriama baudos bausmė, būtų aiškiai neteisingas ir neproporcingas padarytai veikai, todėl už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, A. B. skirtina baudos bausmė. Kadangi nusikalstamos veikos skiriasi pagal pavojingumą, bausmės tarpusavyje bendrintinos apėmimo būdu, bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, apimant bausmę, skirtą už baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme, t.y. nuo 2019-05-03 iki 2019-05-05 (t. 6, b.l. 40, 72) (trys dienos, prilygintinos 6 MGL dydžio baudai )

33.2. E. B. padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje. Vertinant tai, kad apysunkis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, E. B. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai galisi, atsižvelgiant į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo atsakomybę sunkianti aplinkybė – kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, turtinė žala nukentėjusiajai nepadaryta, jo veiksmai darant nusikalstamą veiką buvo antraeiliai, taip pat į E. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis: yra pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, vaikų neturi, dirbantis, baustas administracine tvarka (t. 9, b.l. 171-178), neteistas, jam skirtina bauda, savo dydžiu mažesnė už BK 307 straipsnio 1 sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme, t.y. nuo 2019-07-22 iki 2019-07-23 (t. 9, b.l. 62-64, 157-158) (dvi dienos, prilygintinos 4 MGL dydžio baudai ).

33.3. E. K. padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje. Vertinant tai, kad apysunkis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, E. K. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai galisi, atsižvelgiant į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena jo atsakomybę sunkianti aplinkybė – kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, turtinė žala nukentėjusiajai nepadaryta, jo veiksmai darant nusikalstamą veiką buvo antraeiliai, taip pat į E. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis: mokosi, dirbantis, nevedęs, vaikų neturi, baustas administracine tvarka (t. 11, b.l. 126-130), neteistas, jam skirtina bauda, savo dydžiu mažesnė už BK 307 straipsnio 1 sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime, t.y. nuo 2019-07-22 (t. 11, b.l. 2-5) iki 2019-08-06 (t. 11, b.l. 115-116), (16 dienų, prilygintinų 32 MGL dydžio baudai )

33.4. V. L. padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje. Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad apysunkis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, V. L. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai galisi, atsižvelgiant į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena jo atsakomybę sunkianti aplinkybė – kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, turtinė žala nukentėjusiajai nepadaryta, jo veiksmai darant nusikalstamą veiką buvo antraeiliai, taip pat į V. L. asmenybę charakterizuojančius duomenis: vidurinio išsilavinimo, šiuo metu nedirbantis, nevedęs, vaikų neturi, administracine tvarka baustas (t. 9, b.l. 38-41) yra teistas, teistumas neišnykęs, šiuo metu jam yra panaikintas lygtinis paleidimas ir jis pasiųstas atlikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį. Bausmės atlikimo pradžia – 2020 m. liepos 23, bausmės atlikimo pabaiga – 2023 m. vasario 26 d. Neatliktos bausmės dalis 2021 metų lapkričio 15 dienai – 1 metai 3 mėnesiai ir 11 dienų. Šios aplinkybės rodo, kad V. L. nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu mažesnė už BK 307 straipsnio 1 sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu bendrintina su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie jos pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės – 6 mėnesius.

33.5. S. S. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje ir sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtų bausmių S. S. ir jo gynėjas neginčijo, paskirtos bausmės nėra akivaizdžiai neteisingos, todėl teisėjų kolegija šių bausmių nekeičia. Vertinant tai, kad apysunkis nusikaltimas, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, S. S. savo kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino ir nuoširdžiai galisi, atsižvelgiant į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena jo atsakomybę sunkianti aplinkybė – kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, turtinė žala nukentėjusiajai nepadaryta, jo veiksmai darant nusikalstamą veiką buvo antraeiliai, taip pat į S. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis: dirba, vedęs, turi tris nepilnamečius vaikus, baustas administracine tvarka (t. 8, b.l. 183-184), yra teistas, teistumas neišnykęs, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, todėl jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu mažesnė už BK 307 straipsnio 1 sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį. Paskirtos bausmės bendrintinos iš pradžių apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą (pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė apima pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę), po to jau subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu bendrintina su pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį paskirta bausme (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys), prie apėmimo būdu subendrintos bausmės pridedant 5 mėnesius laisvės atėmimo bausmės, skirtos už apysunkį nusikaltimą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019-07-25 iki 2019-09-24 (t. 8, b.l. 1-4, t. 8, b.l. 167-169).

33.6. V. K. padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje. Vertinant tai, kad apysunkis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, V. K. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai galisi, atsižvelgiant į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir viena jo atsakomybę sunkianti aplinkybė – kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, turtinė žala nukentėjusiajai nepadaryta, jo veiksmai darant nusikalstamą veiką buvo aktyvūs ir nebuvo antraeiliai, taip pat atsižvelgiant į V. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis: pagrindinio išsilavinimo, legaliai nedirbantis, išsituokęs, turi nepilnamečių vaikų, kurie gyvena su motina, baustas administracine tvarka (t. 10, b.l. 162-167), nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas, impulsyvusis tipas, nuo 2019-02-28 iki 2019-03-06 gydytas (duomenys neskelbtini) (t. 10, b.l. 144), teistas 11 kartų, teistumas neišnykęs, kas rodo, jog jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu artima BK 307 straipsnio 1 sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkiui. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019-07-10 (t. 10, b.l. 4-9) iki 2019-07-12 (3 dienos).

34. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir VGTPT arba Tarnyba) Vilniaus apygardos teismui pateikė patikslintas pažymas, kuriose nurodoma, kad iš nuteistojo A. A. valstybės naudai priteistinos 319,50 Eur dydžio, iš V. L. – 379,44 Eur , iš E. B. – 270,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tačiau BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytoje išimtyje, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Be to pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, Nr. 2K-60-495/2021, 2A-1-788/2021 ir kt.). Kadangi E. B. ir V. L. ir A. A. apeliaciniai skundai buvo patenkinti iš dalies dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, VGTPT prašymas netenkinamas, ir už gynėjo darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Nuteistųjų A. B., E. B., E. K., V. L., S. S., V. K. veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį.

G. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad ji dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje A. A. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį paskirta 30 parų arešto; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 40 parų arešto, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 60 parų arešto, ir paskirti jam už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarymą 50 MGL dydžio baudą, už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą – 50 MGL dydžio baudą, už apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą – 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir subendrintą bausmę skirti 30 parų trukmės areštą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymą atidėti 6 mėnesiams, skiriant jam intensyvią priežiūrą – buvimą namuose, (duomenys neskelbtini), nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar nuteistojo gydymu gydymosi įstaigose, bei BK 75 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatytą pareigą – intensyvios priežiūros metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019-07-25 iki 2019-07-26 (t. 12, b.l. 5-7; 115-116).

A. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 307 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 200 MGL (10000 Eur) dydžio baudą. Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje A. B. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta 30 parų arešto bausmė, ir paskirti jam už šio baudžiamojo nusižengimo padarymą 50 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu bausmes, paskirtas pagal BK 307 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį, subendrinti taikant bausmių apėmimą, ir paskirti A. B. subendrintą bausmę 200 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme – 3 dienas, ir laikyti A. B. nubaustu 194 MGL dydžio (9700 Eur )bauda, įpareigojant baudą sumokėti per du metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 150 MGL (7500 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2019-07-22 iki 2019-07-23 (dvi dienas), ir laikyti nubaustu 146 MGL ( 7300 Eur ) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per du metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 150 MGL (7500 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2019-07-22 iki 2019-08-06. (16 dienų), vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir laikyti nubaustu 118 MGL ( 5900 Eur ) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per du metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2019-07-10 iki 2019-07-12 ( 3 dienas ). Bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. K. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

V. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 metams ir 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-11-22 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir paskirti V. L. 1 metų 9 mėnesių ir 11 dienų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

S. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą 1 metams ir 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmes paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 2 dalį subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti S. S. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis šią subendrintą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, ir paskirti S. S. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams ir 11 mėnesių. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2019-07-25 iki 2019-09-24. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo S. S. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistiesiems išaiškinti, kad teismo nuosprendžiu paskirta bauda turi būti mokama pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų:

(duomenys neskelbtini) (72900) AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas; (duomenys neskelbtini) 70440 AB SEB bankas; (duomenys neskelbtini) (71800); AB Šiaulių bankas; (duomenys neskelbtini) (40100) Lumiror bank (buvęs AB DNB bankas); (duomenys neskelbtini) (21400) Luminor bank AS Lietuvos skyrius (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius); (duomenys neskelbtini) (7300) AB „Swedbank“; (duomenys neskelbtini) (72300) UAB Medicinos bankas, nurodant gavėjo pavadinimą: VMI, mokėjimo paskirtis: „bauda už” (būtina nurodyti nutarties, kuria paskirta bauda, numerį, įmokos kodas: 6801. Baudą privaloma sumokėti per teismo nustatytą laikotarpį, skaičiuojamą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Sumokėjimą patvirtinančius dokumentus būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismo priėmimo skyriui. Laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškoma priverstinai.