- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-23
- Bylos Nr.
- 2K-661/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Olegas Fedosiukas, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- M. A., R K, R. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R K. ir M. A. kasacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. K. nuteistas pagal 180 straipsnio 2 dalį (už Vokietijos Respublikos piliečio turto plėšimą) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (už Suomijos Respublikos piliečių turto plėšimą) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams.
M. A. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (už Suomijos Respublikos piliečių turto plėšimą) laisvės atėmimu vieneriems metams.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, kuria Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendis pakeistas – epizode dėl Vokietijos Respublikos piliečio M. B. plėšimo pašalinta nuteistojo R. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta aplinkybė, jog nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, nutarta į nuteistajam R. K. paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą sulaikyme Jungtinėje Karalystėje pagal Europos arešto orderį nuo 2006 m. vasario 24 d. iki 2006 m. kovo 17 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 31 d., apie 16 val., kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 87 kilometre, Brazavo kaime, Kalvarijos savivaldybėje, užpuolė dviračiu važiavusį Vokietijos Respublikos pilietį M. B. ir, panaudojęs fizinį smurtą, peiliu sužalojęs nukentėjusiojo rankas, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė jo turto už 3356,85 Lt bei M. B. vardu išduotą Vokietijos Respublikos piliečio pasą ir čekių knygelę.
Be to, R K ir M A nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su S. K. bei asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą, R. K. iš savo namų paėmus ir išdalinus metalinius strypus bei keturias kaukes, padarytas iš moteriškų kojinių, 2006 m. rugsėjo 12 d., apie 22.30 val., automobiliu MAZDA 323, kurį vairavo M. A., atvažiavo prie automobilio Fiat-Granduca (duomenys neskelbtini), stovėjusio Deivoniškių k., Kalvarijos sen., Kalvarijos sav., S. K. ir M. A. stovint ir saugant prie šio automobilio galo, R. K. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas atskirą bylą, išdaužė durelių stiklą, kurio vertė 865 Lt, ir įsibrovė į patalpą - kelioninio autobuso (kempingo) vidų bei, panaudoję specialiai žmogui sužaloti pritaikytus daiktus – metalinius strypus, užpuolė minėtame automobilyje buvusius Suomijos Respublikos piliečius J. H. K. ir T. I. K. Sudavę jiems geležiniais strypais smūgius per rankas bei kumščiu J. H. K. į galvos-veido sritį, padarė J. H. K. muštines žaizdas viršutinėje ir apatinėje lūpose ir taip sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, sulaužė jo 2422 Lt vertės akinius, o T. I. K. padarė atvirą kairės plaštakos IV delnakaulio lūžimą, dešinės plaštakos V delnakaulio lūžimą, sukeldami jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, po to užmovė J. H. K. ant galvos striukę ir, taip atėmę galimybę jam priešintis, pagrobė T. I. K. 346 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną Nokia 3510i su beverte SIM kortele ir J. H. K. pinigus: 250 eurų (865 Lt) bei 20 Lt bei bevertę SIM kortelę, iš viso nukentėjusiajam J. H. K. padarydami 4172 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. A. kasaciniame skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartį dėl jo pakeisti – nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Skunde nurodo, kad nuosprendis ir nutartis jo atžvilgiu neteisingi ir keistini dėl sekančių motyvų. Teismai, anot kasatoriaus, neteisingai suprato jo paties duotus parodymus ir traktavo juos kasatoriui nenaudinga linkme, jų visapusiškai, tinkamai ir objektyviai neišanalizavę. Nuosprendis paremtas spėlionėmis ir prielaidomis, jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, nekreipė jokio dėmesio į apeliaciniame skunde nuteistojo išdėstytus ir motyvuotus argumentus. Kasatorius nurodo, kad jam buvo pasiūlyta dalyvauti nusikaltime ir jis negalėjo atsisakyti. Matė, jog buvo imami metaliniai strypai ir kaukės, tačiau manė, jog strypai reikalingi tam, kad galėtų apsiginti, jei nukentėjusieji puls. Pats kasatorius strypų nelietė, jais nesinaudojo, jo vaidmuo buvo padėti apsiginti, jei prireiks apsiginti nuo nukentėjusiųjų ir R. K. ar su juo buvusiam asmeniui grės pavojus. Nukentėjusieji kasatoriaus nematė ir net nežinojo jį esant šalia, kasatorius jų nematė taip pat. Išgirdęs, jog prieš nukentėjusiuosius vartojamas smurtas, kasatorius pabėgo, taip parodymas savo nenorą dalyvauti nusikaltime, t.y. atsisakydamas toliau dalyvauti darant nusikaltimą. Paties mušimo nuteistasis net nematė. Be to, nepagrįstai inkriminuotas įsibrovimo į patalpą požymis, nes nuteistieji įsibrovė į automobilio vidų, kuris nėra nei patalpa, nei saugykla BK 178 straipsnyje pateikto apibrėžimo prasme, o būtent šiame straipsnyje pateiktas detalus patalpos apibrėžimas, pagal kurį automobilis niekaip neatitinka patalpos požymių. Taip pat teismai nepagrįstai nustatė, jog metaliniai strypai buvo specialiai kūnui žaloti pritaikyti įrankiai. Kasatoriaus įsitikinimu, kad juos būtų galima laikyti specialiai pritaikytais žmogui žaloti, jie turėjo būti kaip nors pakeisti ar apdoroti šiuo konkrečiu tikslu, tačiau taip nebuvo, be to, nė vienas proceso dalyvis nėra net matęs šių strypų, kad galėtų padaryti ar patvirtinti tokią išvadą. Primintina ir tai, jog kasatorius strypų išvis nepanaudojo. Taip pat kasatorius prašo tinkamai įvertinti tas aplinkybes, jog jis prisipažino, nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, padėjo nustatyti tiesą byloje, kas būtų sudėtinga jam neigiant kaltę ar neduodant parodymų prieš kitus asmenis, taip pat nuteistasis pasižada ateityje nebenusikalsti, nurodo, jog nusikalto pirmą kartą, dirba, turi pragyvenimo šaltinį, padeda senyvo amžiaus tėvams, ruošiasi kurti šeimą. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius mano, jog jam turėtų būti taikomas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas arba paskirta bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Taip pat kasatorius mano, jog neiškvietus į posėdį ir neapklausus nukentėjusiųjų, buvo suvaržytos jam įstatymu garantuotos teisės, nes jis negalėjo užduoti jiems klausimų, be to, nukentėjusiesiems net nebuvo pranešta apie posėdžius, kas leidžia daryti išvadą apie teismo išankstinės nuomonės turėjimą ir nenorėjimą jos keisti, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nuteistasis R. K. kasaciniame skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartį dėl jo panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų rinkimo ir vertinimo. Įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę dėl M. B. plėšimo, teismai nesurinko, be to, vadovaudamiesi tais pačiais įrodymais, V. K. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o R. K. - apkaltinamąjį. Vokietijos pilietis nurodė jį apiplėšusio asmens požymius, kurie visiškai neatitinka nuteistojo išvaizdos, į posėdį nukentėjusysis iškviestas nebuvo, todėl negalėjo patvirtinti ar paneigti nuteistojo dalyvavimo padarant nusikaltimą. Be to, taip buvo pažeistos nuteistojo teisės gintis nuo jam pareikštų kaltinimų (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Vieni iš pagrindinių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, buvo O. K. ir A. K. parodymai apie tai, jog jos matė važiuojantį automobilį, o iš paskos dviračiu važiavo vyras, tačiau teismo posėdžio metu jos negalėjo nurodyti nei automobilio markės, nei apibūdinti vyro, važiavusio dviračiu, išvaizdos. Be to, nurodė, kad jos negali jo atpažinti. Teismas padarė prielaidą, kad vyras, važiavęs dviračiu, buvo kasatorius, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės ar spėlionės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, todėl, kasatoriaus manymu, teismai pažeidė BPK 301 straipsnio reikalavimus. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus kaltę, teismui pateikta nebuvo. Nepagrįstai, kasatoriaus įsitikinimu, jis nuteistas ir už Suomijos piliečio plėšimą. Vienų liudytojų (S. K. ir M. A.) parodymais teismas rėmėsi, kitų (G. Ž.) – nepagrįstai atmetė. Tą dieną, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, kasatorius teigia, jog palaidojo tėvą ir vakare niekur iš namų išvykęs nebuvo. Nukentėjusysis posėdyje nedalyvavo, todėl kasatorius negalėjo užduoti jam klausimų ir gintis nuo pareikštų kaltinimų. Tokiu būdu buvo pažeistos kasatoriaus teisės į gynybą, t.y. BPK 22 straipsnio 3 dalis. Neabejotinų ir neginčijamai kaltę patvirtinančių įrodymų surinkta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Dėl nuteistojo R. K. kasacinio skundo argumentų
Nuteistojo R. K. kasacinis skundas suformuluotas iš esmės remiantis bylų apeliacinio nagrinėjimo pagrindais, nes jame išdėstyti argumentai, liečiantys konkrečių bylos duomenų turinį, ginčijamos teismų nustatytos bylos aplinkybės dėl R. K. dalyvavimo nusikaltimuose, pateikiamas iš gynybos pozicijų interpretuotas bylos duomenų vertinimas bei pakartotinai pateikiama teismų išnagrinėta ir motyvuotai atmesta R. K. alibi dėl nedalyvavimo Suomijos Respublikos piliečių apiplėšime. Šie klausimai yra bylų nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dalykas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo šias aplinkybes. Išvados dėl minėtų klausimų yra pagrįstos teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, išdėstyti argumentai, kuriais remiantis, paneigiama R. K. gynybinė versija bei motyvai, kuriais remiantis, atmetami duomenys, kuriais grindžiama R. K. versija. Šie klausimai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl šių argumentų kolegija nenagrinėja ir remiasi šioje dalyje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis.
Skundo argumentai dėl suvaržytos R. K. teisės į gynybą, nes nagrinėjant bylą teisme nebuvo iškviesti į teismo posėdį nukentėjusieji Vokietijos Federacinės Respublikos bei Suomijos Respublikos piliečiai, yra nepagrįsti. Nukentėjusysis Vokietijos pilietis M. B. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau tuo metu R. K. nebuvo pareikšti įtarimai, todėl nukentėjusiojo parodymais teismas galėjo grįsti nuosprendį, nes tokie duomenys atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus, keliamus įrodymų leistinumui. Suomijos Respublikos piliečiai ikiteisminio bylos tyrimo metu buvo apklausti ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, o ikiteisminio tyrimo bylos tyrėjo, todėl teismai pagrįstai jų apklausomis rėmėsi vadovaudamiesi BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis ne kaip įrodymais, o siekdami patikrinti byloje esančius įrodymus. Galimybė iškviesti iš kitos valstybės asmenį į teismo procesą yra apsunkinta, be to, tiek Vokietijos piliečio, tiek ir Suomijos piliečių apklausų duomenys neturi įrodomosios reikšmės nustatant R. K. dalyvavimą padarant nusikaltimus, nes nusikaltimai buvo padaryti užpuolikams dėvint veidus maskuojančias kaukes, todėl nukentėjusiesiems nebuvo galimybės atpažinti nusikaltimus padariusius asmenis. Tačiau ši aplinkybė nėra svarbi įrodinėjimo procese, nes R. K. kaltė padarius nusikaltimus yra grindžiama įvairiais tiek objektyviosios, tiek ir subjektyviosios kilmės įrodymų šaltiniais, kurie nuosekliai atitinka, patvirtina ir papildo vienas kitą bei sudaro konkretų ir neabejotiną įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį R. K. dalyvavimą padarant nusikaltimus.
Dėl nuteistojo M. A. kasacinio skundo argumentų
M. A. neneigia dalyvavęs Suomijos Respublikos piliečių apiplėšime, tačiau nurodo, jog teismai neteisingai atskleidė jo vaidmenį padarant nusikaltimą, be pagrindo pripažino, jog jis nusikaltimą padarė veikdamas bendrai grupėje su kitais asmenimis, panaudodamas specialiai žmogui sužaloti pritaikytą įrankį, įsibraudamas į patalpą.
Kolegija laiko, jog teismai teisingai įvertino M. A. veiksmus padarant nusikaltimą, pagrįstai pripažino jo veiką kvalifikuojančius požymius ir teisingai veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
Teismai pagrįstai pripažino, jog M. A. veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis. BK 25 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. M. A. pripažįsta, jog, pasiūlius dalyvauti padarant nusikaltimą, jis suprato, kad tai bus plėšimas, nes buvo paimtos kaukės ir metaliniai strypai, savo vaidmenį padarant nusikaltimą suprato kaip pagalbą, jei R. K. bei kartu su juo buvusiam asmeniui grėstų pavojus ir reikėtų apsiginti nuo nukentėjusiųjų. Teismai pagrįstai pripažino, kad R. K., S. K. ir M. A. bei asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, plėšimo tikslu užpuolė Suomijos Respublikos piliečius, buvo pasiskirstę vaidmenimis, du asmenys atliko objektyviuosius plėšimo nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, o M. A. ir S. K. atliko „saugotojų“ rolę pridengdami kitus bendrininkus. Teismai pagrįstai pripažino, kad ši aplinkybė (padėjėjo veiksmai) neturi reikšmės M. A. veiksmų kvalifikavimui, nes nusikaltimas padarytas veikiant bendrai, bendrininkų grupe. Nusikalstamų veiksmų pobūdis ir apimtis šiuo atveju turi reikšmės skiriant bausmę. Skundo argumentai dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką yra nepagrįsti, nes BK 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog neatsako padėjėjas, jeigu jis savo noru atsisakė dalyvauti nusikalstamoje veikoje, apie tai pranešė kitiems bendrininkams ar teisėsaugos pareigūnams bei ta veika nebuvo padaryta arba ji buvo padaryta be jo pagalbos. M. A. pripažino, kad matė, kaip buvo įsibrauta į automobilį – namelį, matė smūgius, suduotus strypu nukentėjusiesiems per rankas, todėl jis atliko bendrininkų, kurie buvo tiesioginiai nusikaltimo vykdytojai, saugojimo ir pridengimo veiksmus. Tai, kad po kurio laiko išsigandęs šauksmų pradėjo bėgti, nėra pagrindas tai pripažinti savanorišku atsisakymu pabaigti nusikaltimą, nes nusikaltimas jau buvo baigtas, turtas pagrobtas, M. A. dalyvavo dalijantis ir realizuojant pagrobtą turtą.
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad automobilis, į kurį įsibrovė nuteistieji ir plėšimo būdu pagrobė turtą, nėra patalpa. Kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu taikytini įprastiniam, standartinės įrangos automobiliui, o šiuo atveju nukentėjusiųjų automobilis buvo sukonstruotas kaip transportuojamas gyvenamasis būstas, turintis būtiną laikinam ar nuolatiniam gyvenimui skirtą įrangą ir jame gyveno nukentėjusieji, kurie buvo sustoję nakvynei Deivoniškių kaime, Kalvarijos seniūnijoje.
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad metaliniai strypai, kurie buvo panaudoti darant plėšimą, nebuvo specialiai pritaikyti kūno sužalojimams daryti. Įstatymas nenumato reikalavimo, kad daiktai, kurie buvo panaudoti žmogui sužaloti, būtų ypatingai apdoroti ar paruošti, nes tokie daiktai jau atitiktų nešaunamojo ginklo sąvoką (kuokos, kastetai, nunčakai). Metaliniais strypais, kuriuos nusikaltėliai iš anksto pasiruošė ir atsinešė į nusikaltimo vietą, buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiesiems, palaužtas jų pasipriešinimas, todėl jie pagrįstai pripažinti specialiai žmogui sužaloti pritaikytais daiktais.
M. A. kasaciniame skunde kelia klausimą, kad teismai nepakankamai atsižvelgė į tai, jog jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis padarius nusikaltimą padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams nustatyti visas įvykio aplinkybes. Ši aplinkybė buvo įvertinta, jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kai bausmės vidurkis pagal BK 180 straipsnio 2 dalį yra daugiau nei 3 metai ir 6 mėnesiai. Kitiems nusikaltimo bendrininkams buvo paskirtos griežtesnės bausmės. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra galimybės, nes bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik už nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, o BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų. Kolegija pritaria teismų argumentams dėl nebuvimo galimybės bei sąlygų taikyti M. A. BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę. Įstatymo taikymo aspektu M. A. paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus. M. A. kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiųjų nedalyvavimo teismo procese yra praktiškai analogiški R. K. kasacinio skundo argumentams, į kuriuos buvo atsakyta anksčiau, todėl kolegija remiasi anksčiau išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų R. K. ir M. A. kasacinius skundus atmesti.