Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės E. A. ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. A. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto merui dėl darbo išmokų priteisimo ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovei E. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

11. CPK 321 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Faktinės aplinkybės

12. Nustatyta, kad ieškovę (buvusią darbuotoją) ir atsakovę (buvusį darbdavį) siejant darbo santykiams, 2016 m. balandžio 26 d. buvo pasirašyta taikos sutartis (toliau - Taikos sutartis), pagal kurios nuostatas ieškovei buvo sudaryta galimybė gauti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką per 4 mėnesius nuo 2016 m. gegužės 2 d. apsisprendus nutraukti darbo santykius pačios ieškovės iniciatyva arba abiejų šalių susitarimu ( Sutarties 3 p.). 2016 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė atsakovei pateikė raštą, kuriame nurodė, kad vykdydama Taikos sutarties trečio punkto sąlygą informuoja, jog apsisprendžia nutraukti 2009 m. vasario 17 d. darbo sutartį šalių susitarimu, laimėjus konkursą į valstybės tarnautojo pareigas ar sudarius kitą darbo sutartį. 2016 m. rugpjūčio 8 d. atsakovė išsiuntė ieškovei raštą Nr. (31.1) RS2-815, kuriuo kartu siuntė susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo projektą, tačiau ieškovei nepasirašius susitarimo, darbo santykiai nei nurodytu, nei kitu pagrindu nenutrūko. 2016 m. spalio 6 d. potvarkiu ieškovė buvo atleista iš darbo dėl pakartotinio darbo drausmės pažeidimo. 2017 m. sausio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo panaikinta ankstesnė, dar 2016 m. sausio 8 d. ieškovei skirta drausminė nuobauda, todėl 2017 m. kovo 16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu panaikintas ir 2016 m. spalio 6 d. dėl pakartotinės drausminės nuobaudos skyrimo ieškovei ir atleidimo iš darbo, o ieškovė grąžinta į ankstesnį darbą. 2017 m. gegužės 17 d. ieškovė pateikė atsakovui prašymą dėl jos perkėlimo į kitas pareigas kitoje darbovietėje tarnybinio kaitumo būdu esant darbdavių sutarimui. 2017 m. gegužės 18 d. Klaipėdos miesto savivaldybės mero potvarkiu Nr. M3-65 ieškovės darbo sutartis Nr. 1151 nutraukta šalių susitarimu, atsižvelgiant į ieškovės 2017 m. gegužės 16 d. prašymą. 4 vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka pagal Taikos sutarties sąlygas ieškovei nebuvo išmokėta. 2017 m. gegužės 18 d. ieškovė atsakovės įsakymu Nr. P1-590 buvo perkelta į kitas – (duomenys neskelbtini) pareigas. 2017 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. birželio 9 d. raštais ieškovė raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama vykdyti Taikos sutarties sąlygą - išmokėti 4 mėnesių išeitinę išmoką. 2017 m. birželio 26 d. raštu atsakovė informavimo, kad 2017 m. gegužės 18 d. potvarkis Nr. M3-65 buvo pasirašytas atsižvelgiant į ieškovės 2017 m. gegužės 17 d. prašymą, kuris nėra sietinas su Taikos sutartimi. 2017 m. liepos 27 d. ieškovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) prašydama išaiškinti Taikos sutarties vykdymo tvarką, kuri 2017 m. rugpjūčio 10 d. raštu nurodė, kad jei Taikos sutartis, patvirtinta sprendimu nėra vykdoma, ieškovė gali kreiptis į antstolį dėl priverstinio vykdymo. 2017 m. spalio 3 d. patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolė priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą – Darbo ginčų komisijos sprendimą, o 2017 m. spalio 5 d. raginimą įvykdyti sprendimą. Atsakovė apskundė antstolės veiksmus, tačiau skundas teismo tenkintas nebuvo ir antstolės veiksmai pripažinti teisėtais. 2019 m. vasario 5 d. antstolė Taikos sutarties pagrindu išieškojo 2 422,56 Eur 4 mėnesių dydžio vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką. Ieškovės nuomone, atsakovė atleidžiant iš darbo su ja laiku neatsiskaitė, todėl iš atsakovės priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką – 12 435,81 Eur skaičiuojant už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2019 m. vasario 5 d. Atsakovės nuomone, ieškovės ir atsakovės darbo teisiniai santykiai pasibaigė ne 2016 m. balandžio 26 d. pasirašytos Taikos sutarties pagrindu, o 2017 m. gegužės 17 d. ieškovės pareiškimo pagrindu, ieškovė nepagrįstai pateikė antstolei vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimą, todėl pagal jį išieškotos lėšos turi būti grąžintos atsakovei. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį ir atsakovės priešieškinį atmetė.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

15. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).

16. Iš bylos duomenų matyti, kad 2016 m. balandžio 26 d. Taikos sutartimi šalys 3 punkte susitarė, kad ieškovei per 4 mėnesius, skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės 2 d., apsisprendus nutraukti darbo sutartį darbuotojos prašymu (Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalis) arba šalių susitarimu (Darbo kodekso 125 straipsnis), galutinio atsiskaitymo su ieškove dieną jai bus išmokėta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kitos teisės aktais nustatyta tvarka su darbo santykiais susijusios išmokos. 2016 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė atsakovei pateikė raštą, kuriame nurodė, kad vykdydama Taikos sutarties trečio punkto sąlygą informuoja, jog apsisprendžia nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. 2016 m. rugpjūčio 8 d. atsakovė išsiuntė ieškovei raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo kartu siuntė susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo projektą, tačiau ieškovė šio susitarimo nepasirašė. Ieškovės darbo sutartis 2017 m. gegužės 18 d. Klaipėdos miesto savivaldybės mero potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta šalių susitarimu tik atsižvelgiant į ieškovės 2017 m. gegužės 16 d. pateiktą prašymą. Taigi šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovei buvo pasiūlyta nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, tačiau ieškovė ir toliau vykdė darbo funkcijas bei gavo už tai darbo užmokestį. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į Taikos sutarties tekstą akivaizdu, jog ieškovė darbo sutartį per 4 mėnesius turėjo nutraukti ieškovės prašymu ar bendru su darbdaviu sutarimu, ir tik tokie ieškovės veiksmai galėjo sudaryti pagrindą sumokėti ieškovei išeitinę išmoką. Vien tik prašymo nutraukti darbo sutartį pateikimas, tačiau darbo sutarties nenutraukus, neatsiranda pagrindas mokėti išeitinę išmoką. Akivaizdu, kad Taikos sutartyje numatyta sąlyga neįvyko ir per 4 mėnesius, skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės 2 d., darbo sutartis nebuvo nutraukta, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2016 m. balandžio 26 d. tarp šalių pasirašytos Taikos sutarties nuostatos dėl ieškovės teisės gauti 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, jei ji per 4 mėnesius nuo 2016 m. gegužės 2 d. nuspręs nutraukti darbo santykius savo iniciatyva arba šalių susitarimu ( Sutarties 3 punktas), pasibaigė 2016 m. rugsėjo 2 d., ieškovei iki šios dienos nenutraukus darbo santykių su atsakove, ji prarado teisę į išeitinę išmoką.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu būdu, kaip sutartį aiškina ieškovė, sudarytų pagrindą išeitinę išmoką sumokėti bet kada ieškovei nutraukiant darbo santykius su atsakove, taigi atsakovės prievolė sumokėti ieškovei išeitinę išmoką galiotų neribotą laiką, tačiau tai neatitinka ne tik šalių sudarytos Taikos sutarties tikslo, bet ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis).

18. Konstatavus, kad atsakovė neturėjo pagrindo išmokėti 4 mėnesių ieškovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, darytina išvada, kad atsakovė neturi pagrindo mokėti ieškovei išmokų už uždelstą atsiskaityti laiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atsakovei taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų sankcijų ir priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsiskaitant su atleidžiamu darbuotoju – 12 435,81 Eur, skaičiuojant už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2019 m. vasario 5 d.

19. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad skundžiamas teismo sprendimas be motyvų. Tai, kad ieškovės nuomone, teismas sprendime detaliai neaptarė kiekvieno ieškovės argumento, nereiškia, jog sprendimas yra neteisėtas ir ieškovės procesinių dokumentų bei paaiškinimų turinys buvo neįvertintas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016 ir jose nurodoma praktika).

20. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ieškinio pagrįstumo klausimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl keisti ar naikinti šią teismo sprendimo dalį nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

21. Atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismui buvo aiškiai nurodžiusi, kokį savo pažeistos teisės gynimo būdą jis yra pasirinkusi ir kad reikalavimą reiškia remdamasi ne nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo ir ne teismo sprendimo atgręžimo instituto pagalba, o deliktinės atsakomybės institutu.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

23. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas atsakovės priešieškinio tokį sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovei pateikus antstolei vykdyti DGK sprendimą skundus dėl antstolės veiksmų kelis kartus nagrinėjo apylinkės ir apygardos teismai, kurie nustatė, kad išieškojimas pagal šį vykdomąjį dokumentą yra galimas. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija minėto 2016 m. balandžio 26 d. DGK sprendimo nėra nuginčijusi. Be to, ieškovė 2017 m. liepos 27 d. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl taikos sutarties vykdymo išaiškinimo. 2017 m. rugpjūčio 10 d., atsakydama į paklausimą Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisija nurodė, kad darbo ginčų komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas ir ieškovė turi teisę jį pateikti antstoliui vykdyti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė pateikdama vykdyti darbo ginčų komisijos sprendimą, elgėsi nesąžiningai. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.

25. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010). Taigi sutiktina su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčui spręsti taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas.

26. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad galiojusio Darbo kodekso 301 straipsnyje buvo numatyta, kad kai panaikinamas jau įvykdytas darbo ginčų komisijos arba teismo sprendimas ar nutartis, sprendimo ar nutarties įvykdymo atgręžimas vykdomas pagal CPK nuostatas, t. y. įvykdymo atgręžimą reglamentuojančius CPK 760-762 straipsnius, tačiau nagrinėjamu atveju DGK sprendimas nebuvo nei panaikintas nei pakeistas, todėl remtis šiuo institutu nėra teisinio pagrindo.

27. Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 2 422,56 Eur žalos atlyginimą motyvuodama tuo, kad ieškovė pasielgė neteisėtai pateikdama priverstiniam vykdymui DGK sprendimą ir tokiais veiksmai padarė atsakovei 2 422,56 Eur dydžio žalą. Taigi atsakovės priešieškienio reikalavimai spręstini taikant žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas.

28. Civilinė atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, kaip turtinė prievolė, atsirandanti esant civilinės teisės pažeidimui. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Jos tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Civilinėje teisėje turtinė žala suprantama kaip asmens turtiniai praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Tarp jų – ir išlaidos, patirtos dėl kito asmens neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

29. Asmens elgesys konkrečioje situacijoje turi atitikti įstatymuose, kituose teisės aktuose ar teisės šaltiniuose esančius nurodymus ir protingumo reikalavimus. CK 6.246 straipsnyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinėje atsakomybėje skolininko kaltė yra preziumuojama. Nagrinėjant reikalavimą atlyginti žalą reikalinga nustatyti priežastinį ryšį tarp asmens neteisėtų veiksmų, sąlygojusių žalos atsiradimą ir tų veiksmų pasekmių. Veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti.

30. Kaip byloje nustatyta, 2017 m. spalio 3 d. patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) antstolė R. V. priėmė vykdyti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos išieškotojos E. A. naudai. 2019 m. vasario 5 d. antstolė R. V. šio sprendimo pagrindu išieškojo 2 422,56 Eur dydžio 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ieškovės naudai iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir 2019 m. gegužės 7 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą. Byloje konstatavus, kad ieškovė neturėjo pagrindo pateikti Darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymui, darytina išvada, kad ieškovei nepagrįstai pateikus (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymui ir iš atsakovės ieškovei išieškojus 2 422,56 Eur dydžio 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką atsakovei buvo padaryta žala. Tarp ieškovės veiksmų ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys, tai yra ieškovė žinojo ir turėjo suprasti, kad darbo santykiai nebuvo nutraukti šalių Taikos sutartyje numatytu terminu ir ji negali pateikti DGK sprendimo vykdyti, tačiau kreipėsi į antstolių kontorą ir pateikė dokumentą vykdymui. Ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga, nesikreipė dėl Taikos sutarties vykdymo išaiškinimo. Pažymėtina, kad tai, jog Valstybinė darbo inspekcija, tikėtina, neišnagrinėjusi visų aplinkybių, netinkamai išaiškino Taikos sutarties sąlygas ir nurodė ieškovei pateikti Taikos sutartį vykdymui, negali lemti žalos atsiradimo atsakovei. Taigi atsakovė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų patyrusi nuostolius turi teisę į žalos atlyginimą iš ieškovės.

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas atsakovės priešieškinį netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir atmesdamas atsakovės priešieškinį priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

32. Esant nustatytoms visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas atsakovės priešieškinį tenkinti ir atsakovei iš ieškovės priteisti 2 422,56 Eur žalos atlyginimą (CK 6.245-CK 6.249 straipsnis). Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl iš ieškovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 2 422,56 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos 2020 m. kovo 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

33. Nagrinėjamoje byloje dėl esminių apeliacinių skundų aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinių skundų argumentai ir pateikti duomenys neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

34. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo sprendimas keistinas, panaikintina teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas atsakovės priešieškinis ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas - atsakovės priešieškinis tenkintinas, priteistina iš ieškovės atsakovei 2 422,56 Eur žalos atlyginimo, priteistina iš ieškovės atsakovei 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos 2 422,56 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos 2020 m. kovo 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

35. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išspendžia pirmosios instancijos teismas. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis); šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis); šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

36. Nustatyta, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 524,60 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

37. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovė – savivaldybė – yra viešojo administravimo subjektas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors civilinio proceso normos neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi ir (ar) vykdymo proceso dalyviu, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad samdant advokatus patirtų išlaidų atlyginimas turi būti priteisiamas iš kitos šalies. Teismas, spręsdamas, ar priteisti atstovavimo išlaidas viešojo administravimo subjekto naudai ir kokio dydžio jas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui bei kt. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą, teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143 – 375/2008).

39. Kartu kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015 ir joje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 20 punktą).

40. Pažymėtina, kad ši byla nėra sudėtinga ir reikalaujanti ypatingų teisinių žinių bei pasiruošimo, todėl įvertinus, kad tiek Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teisės skyriuje, tiek Klaipėdos miesto mero sekretoriate dirba teisininkai, kurie turi atitinkamą išsilavinimą, jų funkcijoms priskirtas tiek procesinių dokumentų rengimas, tiek atsakovės interesų atstovavimas teismuose, ginčas byloje vyko su fiziniu asmeniu (darbuotoju), darytina išvada, kad atsakovė nepagrįstai išlaidavo ir tokiais savo veiksmais padidino bylinėjimosi išlaidas, todėl šis atsakovės procesinis elgesys įvertintinas ir priteistinų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis sumažintinas 50 procentų (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

41. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo sprendimo dalis, kuria nepriteistos atsakovei bylinėjimosi išlaidos, keistina, atsakovei iš ieškovės priteistina 762,30 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Kita teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliktina nepakeista.

42. Taip pat nustatyta, kad atsakovė apeliacinėje instancijoje patyrė 1 887,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad anksčiau nurodytais argumentais išlaidos advokato pagalbai apmokėti sumažintinos 50 procentų, atsakovei priteistina 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys, CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priešieškinį tenkinti.

Priteisti iš ieškovės E. A. atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai 2 422,56 Eur žalos atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės E. A. atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos 2 422,56 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos 2020 m. kovo 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Priteisti iš ieškovės E. A. atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai 762,30 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės E. A. atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.