Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-615-640/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-04-04
Bylos Nr.: e2A-615-640/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-07479-2022-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Loreta Bujokaitė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Admivira“
Ieškovas: akcinės bendrovės „Swedbank“
Trečiasis asmuo: LLOYD’S INSURANCE COMPANY S

Kategorijos

2.6.10Civilinė atsakomybė

Civilinė byla Nr. e2A-615-640/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07479-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Admivira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Admivira“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo LLOYD’S INSURANCE COMPANY S.A., atstovaujamas įgalioto atstovo Lietuvoje UADBB „Colemont draudimo brokeris“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovei (hipotekos kreditorei) fizinių asmenų bankroto byloje neišmokėtos 6000 Eur sumos, kuri, atsakovės (bankroto administratorės) teigimu, buvo skirta apmokėti administravimo išlaidoms, susijusioms su nekilnojamojo turto pardavimu (apžiūromis, jų organizavimų objekte, vykdytomis pasitelkto subjekto UAB „Miesto istorijos“).

Šalies argumentai

2. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Swedbank“ ieškiniu prašė priteisti ieškovei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Admivira“ 6272 Eur dydžio skolą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo negrąžintos 6 000 Eur skolos sumos, skaičiuojant bylos iškėlimo dienos iki pilno teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjams A. V. ir K. V. buvo iškelta bankroto byla, pareiškėjų A. V. ir K. V. bankroto administratore paskirta UAB „Admivira”. Teismo nutartis įsiteisėjo 2018 m. liepos 2 d. 2021 m. kovo 10 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo nuspręsta parduoti AB „Swedbank“ naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 90 700 Eur kainą. Paskelbtos varžytynės baigėsi 2021 m. balandžio 16 d. ir nekilnojamas turtas buvo parduotas už 110 900 Eur sumą. 2021 m. gegužės 13 d. buvo surašytas varžytynių aktas. Kadangi po turto pardavimo hipotekos kreditorei (ieškovei) AB „Swedbank“ buvo pervesta tik 104 342,42 Eur suma, todėl kilus abejonių dėl gautos sumos pagrįstumo buvo kreiptasi į bankroto administratorę UAB „Admivira“ dėl papildomos informacijos pateikimo, t. y. su prašymu patikslinti, kur buvo panaudota 6557,58 Eur suma – skirtumas tarp gautos sumos už parduotą turtą ir sumos, kuri buvo pervesta hipotekos kreditorei. 2021 m. gegužės 13 d. el. paštu buvo gautas atsakymas, kad jokia papildoma informacija kreditorei nebus teikiama. Po pakartotinio paklausimo, 2021 m. gegužės 19 d. el. paštu buvo gautas varžytynių akto projektas bei turto pardavimo išlaidų sąmata. Ieškovei kilo abejonių dėl turto pardavimo išlaidų sąmatos 4 p. nurodytų išlaidų, t. y. „Už turto apžiūrų organizavimą objekte 6 000 Eur (vykdytojas UAB „Miesto istorijos“). Įvertinus gautus dokumentus, 2021 m. birželio 22 d. įvyko bankrutuojančių fizinių asmenų K. V. ir A. V. kreditorių susirinkimas dėl lėšų, gautų už turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą išmokėjimo hipotekos kreditorei, bendra mokėjimo suma – 110 342,42 Eur. Dėl šio kreditorių susirinkimo sprendimo bankroto administratorė UAB „Admivira“ buvo pateikusi skundą, kuris Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi buvo atmestas, civilinės bylos Nr. e2FB-1170-647/2019. Dėl šios nutarties bankroto administratorė UAB „Admivira“ pateikė atskirąjį skundą, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista, civilinės bylos Nr. e2S-239-855/2022. UAB „Admivira“ 2022 m. sausio 18 d. pranešimu kreipėsi į bankroto administratorės civilinę atsakomybę apdraudusią UADBB „Colemont draudimo brokeris“ dėl draudiminio įvykio ir šiuo pranešimu buvo prašoma išmokėti AB „Swedbank“ 6000 Eur sumą. Atsisakyta išmokėti draudimo išmoką. Bankroto administratorė (atsakovė) nevykdo kreditorių susirinkimo sprendimo ir taip pažeidžia tiek FABĮ nuostatas, tiek hipotekos kreditorės interesus. Bankroto administratorė (atsakovė) ne tik neteisėtai pasisavino 6000 Eur dydžio hipotekos kreditorei priklausančią sumą, bet net ir teismams konstatavus, kad ši suma pagrįstai turi būti pervesta hipotekos kreditorei, to reikalavimo nevykdo.

Atsiliepimas

3. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jų netenkinti, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Jei šioje byloje būtų pripažinta padaryta žala kreditorei iš UAB „Admivira“, prašė teismo pripažinti įvykusias faktines aplinkybes draudiminiu įvykiu bei tikruoju atsakovu, iš kurio turėtų būti priteista žala, turėtų būti pripažinta draudimo bendrovė. Bankroto administratorė, atsižvelgdama į varžytynėse gautą sumą už parduotą nekilnojamą turtą, išmokėjo hipotekos kreditorei 104 342,42 Eur, o sau – 6557,58 Eur kaip administravimo išlaidų apmokėjimą, iš šios sumos 6000 Eur buvo skirta apmokėti UAB „Miesto istorijos“ už suteiktas nekilnojamojo turto pardavimo paslaugas. Kaip matyti iš 2021 m. gegužės 24 d. gauto pranešimo iš AB „Swedbank“, bankui buvo žinoma ir suprantama, kad administravimo išlaidos, susijusios su nekilnojamojo turto pardavimu, apmokamos pagal faktą, – 6 procentai nuo parduoto turto kainos, ir administratorei atlyginamos faktiškai patirtos išlaidos (turto vertinimas, turto pardavimo organizavimas ir pan.), susijusios su įkeisto turto pardavimu. Teismas, nagrinėdamas bankroto administratorės skundus dėl kreditorių susirinkimų nutarimo, realiai patirtomis bankroto administravimo išlaidomis pripažino 557,58 Eur išlaidas, kurias sudaro: 166,62 Eur išlaidos, susijusios su varžytynių paskelbimu; 250 Eur išlaidos, susijusios su turto vertinimu; 140,96 Eur išlaidos, susijusios su atitinkamų skelbimų interneto svetainėje www.aruodas.lt patalpinimu. Pripažintų faktiškai patirtų išlaidų suma apskaičiuota neteisingai į šias išlaidas neįtraukus ir neapskaičiavus dalies patirtų išlaidų. Faktiškai patirtomis išlaidomis, neskaičiuojant 6000 Eur sumos už turto apžiūrų organizavimą sumokėtų UAB „Miesto istorijos“, turi būti pripažintos ir administratorės patirtos išlaidos. Faktiškai bankroto administratorės patirtos išlaidos, susijusios su K. V. ir A. V. bankroto proceso administravimu, sudaro 6967,48 Eur. Administratorė kreditorei pateikė įrodymus, patvirtinančius faktiškai patirtas ir turto pardavimo sąmatoje nurodytas išlaidų pagrįstumą, – UAB „Miesto istorijos“ kasos pajamų orderį Nr. 21-05-18/1 ir sąskaitą faktūrą Serija Nr. A Nr. 21-05-187/1 6000 Eur sumai. Po to, kai įvyko kreditorių susirinkimas (2021 m. birželio 22 d.), bankroto administratorė pervedė kreditorei AB „Swedbank“ – 3505,22 Eur. UADBB ,,Colemont draudimo brokeris“ teikia bankroto administratorei civilinės atsakomybės draudimo paslaugą. Atsisakymas pripažinti įvykį draudiminiu, nereiškia, kad įvykis iš tiesų nėra draudiminis.

4. Trečiasis asmuo LLOYD’S INSURANCE COMPANY S.A., atstovaujamas įgalioto atstovo Lietuvoje UADBB „Colemont draudimo brokeris“, pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad administratorė turėjo prievolę ieškovei sumokėti 110 342,42 Eur, tačiau prievolę įvykdė iš dalies - sumokėjo 104 342,42 Eur. Ieškovės reikalavimas šioje byloje kvalifikuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę – sumokėti skolą. Reikalavimas, trečiojo asmens nuomone, nereiškia civilinės atsakomybės atsakovei taikymo ir negali būti kvalifikuojamas kaip žalos atlyginimas. Administratorė, vykdydama turto pardavimą, gali turėti daugiau išlaidų, nei 6 proc. turto pardavimo pajamų, gali turėti išlaidų, kurių būtinumo ir realumo negali pakankamai pagrįsti, ir tokiais atvejais išlaidos administratorei nekompensuojamos, tačiau ji negali šių išlaidų suma vienašališkai nuspręsti sumažinti kreditoriams mokėtinos sumos. Tai, kad administratorei nėra kompensuojamos per didelės, nepagrįstos ar nebūtinos išlaidos, nereiškia civilinės atsakomybės taikymo. Draudikas nėra atsakingas už atsakovės skolų mokėjimą ir prievolių, nesusijusių su civilinės atsakomybės taikymu, įvykdymą. Draudikas, atstovaujamas įgaliotojo atstovo draudimo brokerio, apdraudė atsakovės, kaip nemokumo administratorės, profesinę civilinę atsakomybę. Ieškovė dar 2021 m. vasario 18 d. teiravosi administratorės apie administravimo išlaidų dydį, tačiau apie parduodamo turto apžiūrų organizavimo išlaidas nebuvo užsiminta. Abejones, ar UAB „Miesto istorijos“ apskritai teikė kokias nors paslaugas, sustiprina ir faktas, kad UAB „Miesto istorijos“ turto apžiūras neva organizavo nuo 2019 m. rugsėjo mėn., tačiau sąskaitą už paslaugas pateikė praėjus beveik trejiems metams. Administratorė turto pardavimo administravimo išlaidas pasiskaičiavo ne pagal faktiškai patirtas išlaidas, o apskaičiuodama 6 proc. nuo turto pardavimo kainos. Atsakovė neteikė įrodymų ir net nepasisakė, kokios formos susitarimas buvo sudarytas su UAB „Miesto istorijos“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei AB „Swedbank“ iš atsakovės UAB „Admivira“ 6000 Eur žalos atlyginimo, 272 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 6000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 11 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo, 141 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų. Taip pat iš atsakovės UAB „Admivira“ trečiojo asmens Lloyd‘s Insurance Company S.A., atstovaujamo įgaliotojo atstovo Lietuvoje „Colemont draudimo brokeris“, naudai priteisė 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 22 d. nutartimi A. V. ir K. V. buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Admivira”, bankroto byloje patvirtintas 302 932,64 Eur AB „Swedbank“ (hipotekos kreditorės) reikalavimo suma (99,58 proc. kreditorių balsų). 2021 m. kovo 10 d. kreditorių susirinkimo metu nuspręsta parduoti AB „Swedbank“ naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 90 700 Eur kainą. Paskelbtos varžytynės baigėsi 2021 m. balandžio 16 d., nekilnojamas turtas buvo parduotas už 110 900 Eur sumą, 2021 m. gegužės 13 d. buvo surašytas varžytynių aktas. Bylos duomenimis, po turto pardavimo hipotekos kreditorei (ieškovei) AB „Swedbank“ buvo pervesta 104 342,42 Eur suma. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu patikslinti, kur buvo panaudota 6557,58 Eur suma – skirtumas tarp gautos sumos už parduotą turtą ir sumos, kuri buvo pervesta hipotekos kreditorei. Kaip matyti iš 2021 m. gegužės 13 d. el. paštu pateikto atsakymo, atsakovė nurodė, kad 6 proc. turto pardavimo sumos, t. y. 6654 Eur, skirta bankroto išlaidoms už turto pardavimą apmokėti. Ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad po pakartotinio paklausimo, 2021 m. gegužės 19 d. el. paštu buvo gautas varžytynių akto projektas bei turto pardavimo išlaidų sąmata, kurioje už turto apžiūrų organizavimą objekte nurodyta 6000 Eur išlaidų suma (vykdytojas UAB „Miesto istorijos“). Ieškovė, įvertinusi gautus dokumentus, 2021 m. birželio 22 d. įvykusiame bankrutuojančių fizinių asmenų K. V. ir A. V. kreditorių susirinkime priėmė sprendimą dėl lėšų, gautų už turto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), pardavimą išmokėjimo hipotekos kreditorei, bendra mokėjimo suma – 110 342,42 Eur. Dėl šio kreditorių susirinkimo sprendimo bankroto administratorė UAB „Admivira“ buvo pateikusi skundą, kuris Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje bylos Nr. e2FB-1170-647/2019 buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista (civilinė byla Nr. e2S-239-855/2022). UAB „Admivira“ 2022 m. sausio 18 d. pranešimu kreipėsi į bankroto administratorės civilinę atsakomybę apdraudusią UADBB „Colemont draudimo brokeris“ dėl draudiminio įvykio, prašė išmokėti AB „Swedbank“ 6000 Eur sumą, tačiau išmokėti draudimo išmoką atsisakyta. Nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-1170-647/2019 fizinių asmenų bankroto byla baigta, kreditorės AB „Swedbank“ likę nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai (189 960,59 Eur) nurašyti. Minėta nutartis įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2022 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1639-392/2022 pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą.

7. Teismas nurodė, jog ginčui aktualaus Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau-FABĮ) 15 straipsnio nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Kai bankroto administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip, šis asmuo yra civilinės atsakomybės subjektas (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). FABĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. FABĮ 12 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad esminės bankroto administratoriaus funkcijos yra susijusios su fizinio asmens veiksmų tikrinimu, kontrole, mokumo atkūrimu, jo ir visų kreditorių interesų derinimu ir tinkamu atstovavimu. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtina pareiga vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo sprendimus.

8. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad bankroto administratorė šių įstatyminių pareigų tinkamai nevykdė. Įsiteisėjusia Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-1170-647/2019, kuri Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi palikta nepakeista, konstatuota, kad kreditorių susirinkimo 2021 m. birželio 22 d. sprendimas išmokėti hipotekos kreditoriui 110 342,42 Eur sumą yra teisėtas. Teismai nutartyse, kurios turi prejudicinę galią nagrinėjam ginčui (CPK 182 straipsnio 2 punktas), konstatavo, kad bankroto administratorės veiksmai, nevykdant FABĮ jai tiesiogiai pavestų funkcijų ir galimai pasitelkiant turto pardavimo procesui trečiuosius asmenis, sukėlė tiesiogines neigiamas pasekmes kreditorių turtiniams interesams. Dėl ginčo sumos (6000 Eur) pagrįstumo, realaus patyrimo ir dydžio faktų buvo sprendžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2FB-1170-647/2019 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2S-239-855/2022. Šių išlaidų būtinumą, realų patyrimą, dydį bankroto administratorė, kaip ir šioje civilinėje byloje, įrodinėjo UAB „Miesto istorijos“ išrašyta 2021 m. gegužės 18 d. sąskaita – faktūra, serija A Nr. 21-05-18/1, 6000 Eur sumai bei tos pačios dienos UAB „Miesto istorijos“ Kasos pajamų orderiu. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorė negali būti laikoma įrodžiusi tokių išlaidų būtinumą, realų patyrimo faktą ir dydį, bankroto administratorės pateikti įrodymai pagrįstai sukėlė tiek kreditorei, tiek pirmosios instancijos teismui abejonių dėl realaus išlaidų patyrimo ir pagrįstumo, ir negalėjo / negali būti laikomi sudarančiais pakankamą pagrindą tokių išlaidų kompensavimui. Teismų konstatuota, kad šiuo konkrečiu atveju bankroto administratorė nėra pateikusi iš esmės jokių dokumentų, kurie leistų kreditorei suprasti, už kokias paslaugas buvo mokėta ir kokie įkainiai buvo numatyti, o vien tai, kad tam tikros sumos yra sumokėtos, neįrodo, kad dėl paslaugų buvo sutarta, jos buvo atliktos ir būtent už jas buvo sumokėta, iš pateiktų duomenų visumos akivaizdu, kad bankroto administratorė nepagrindė nurodomų išlaidų sumos už turto apžiūrą, todėl tokiais veiksmais šiurkščiai pažeidė hipotekos kreditoriaus interesus.

9. Įvertinus visumą nustatytų faktinių aplinkybių, teismų konstatuotų prejudicinių faktų, aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, bankroto administratorei nevykdant kreditorių susirinkimo sprendimo, kuris yra teisėtas, galiojantis ir vykdytinas, išmokėti hipotekos kreditoriui 110 342,42 Eur Turto pardavimo lėšų, ieškovei padaryta 6000 Eur žala.

Žemesnės instancijos teismas

10. Sprendime teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė, teikdama bankroto byloje administravimo paslaugas, pažeidė FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 25 straipsnio 11 dalį (vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus, kurie yra privalomi), 27 straipsnio 3 dalį (kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius bankroto administravimo išlaidoms, susijusioms su šio turto administravimu, apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, kuri negali būti didesnė negu šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta suma, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą), t. y. pardavus turtą, neišmokėjo hipotekos kreditorei visos priklausančios sumos (110 342,42 Eur), nevykdydama 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimo. Atsakovė šioje byloje nurodė bankroto byloje faktiškai patyrusi daugiau administravimo išlaidų nei buvo nustatyta bankroto byloje. Kaip matyti iš 2021 m. gegužės 13 d. atsakovės pranešimo ieškovei, bankroto administratorė nurodė, jog bankroto administravimo išlaidoms apmokėti skirta 6654 Eur suma. Nagrinėjant bankroto administratorės skundą dėl 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumo, teismų nustatyta, kad nekilnojamasis turtas buvo parduodamas šešiose varžytynėse; turto pardavimas buvo vykdomas laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo mėn. iki 2021 m. balandžio mėn., t. y. apie 1,5 metų; Turtas buvo parduotas tik paskutinėse – šeštose varžytinėse už 110 900 Eur kainą, kuri buvo pilnai sumokėta varžytynių laimėtojo; bankroto administratorė, organizuodama varžytynes ir nekilnojamojo turto pardavimą, realiai patyrė 557,58 Eur išlaidas, kurias sudaro: 166,62 Eur išlaidos, susijusios su varžytynių paskelbimu; 250 Eur išlaidos, susijusios su turto vertinimu; 140,96 Eur išlaidos, susijusios su atitinkamų skelbimų interneto svetainėje www.aruodas.lt patalpinimu. Teismų konstatuota, kad turto pardavimo išlaidas pagrindžianti sąmata kreditorei pateikta 2021 m. gegužės 19 d.

11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovė teigia, kad patyrė daugiau administravimo išlaidų nei nustatyta bankroto byloje, nes, pasak atsakovės, faktiškai buvo paskelbtos 9 varžytynės. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismų nustatytas aplinkybes dėl patirtų administravimo išlaidų parduodant turtą teikdama skundą pateikė pati bankroto administratorė. Duomenų, kodėl šioje byloje teikiami įrodymai ir argumentai nebuvo teikiami bankroto byloje, nėra. Teismas nurodė, jog šalių ginčas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumo buvo sprendžiamas pardavus turtą, taigi bankroto administratorei neabejotinai turėjo būti žinoma aplinkybė, kiek varžytynių vyko ir kokios išlaidos buvo patirtos. Atsakovė, siekdama pagrįsti didesnes administravimo išlaidas, pateikė apmokėjimą už varžytynes patvirtinančius mokėjimo pavedimus, tačiau teismas pažymėjo, kad iš pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, už kokias konkrečiai varžytynes buvo atlikti mokėjimai. Be to, nors atsiliepime atsakovė ir nurodė, kad už turto vertinimą patyrė ne 250 Eur, kaip konstatuota teismų, o 500 Eur, tačiau nepateikė šių aplinkybių pagrindžiančių įrodymų (pateikta tik 2019 m. liepos 9 d. sąskaita faktūra 250 Eur sumai ir vertinimo ataskaitos). Atsiliepime taip pat teigiama, kad išlaidos, susijusios su atitinkamų skelbimų interneto svetainėje www.aruodas.lt patalpinimu, yra ne 140,96 Eur, o 159,94 Eur, tačiau iš pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų už reklamos paslaugas nėra galimybės nustatyti, ar teiktos paslaugos susijusios su turto pardavimu. Teismas pažymėjo, kad iš pateiktos 2019 m. gruodžio 31 d. AB Lietuvos paštas PVM sąskaitos-faktūros nėra galimybės nustatyti, kokioje byloje šios išlaidos buvo patirtos (CPK 178, 185 straipsniai). Teismo vertinimu, atsakovės nurodomos aplinkybės dėl galimai didesnių patirtų administravimo išlaidų parduodant turtą, parodo atsakovės netinkamą profesinės veiklos vykdymą.

12. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pabaigus bankroto bylą buvo nurašyta ir 6000 Eur suma, pagrindžia žalos ieškovei faktą. Teismas nesutiko su bankroto administratorės teiginiu, jog kreditorių susirinkimas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu pakeitė Mokumo atkūrimo plane numatytą atlygį, kadangi pagal šį planą turto pardavimo išlaidos bankroto administratorei atlyginamos pagal faktą, tačiau jos negali viršyti 6 proc. turto pardavimo kainos. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė nei laiku, nei tinkamai nepagrindė nurodomų išlaidų. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė neteikė jokių papildomų rašytinių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą dėl 6000 Eur administravimo išlaidų pagrįstumo. Teismas sutiko, kad, įvertinus susiklosčiusią situaciją, kai bankroto administratorė šių išlaidų nepagrindė bankroto byloje, ir nagrinėjamojoje byloje nepateikė duomenų, už kokias paslaugas buvo mokėta, kada paslaugos buvo teiktos, kokie įkainiai buvo numatyti, o vien tai, kad tam tikros sumos yra sumokėtos, neįrodo, kad dėl paslaugų buvo sutarta, jos buvo atliktos ir būtent už jas buvo sumokėta.

13. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, atsakovės veiksmus, bankroto procese pardavus turtą ir neišsimokėjus hipotekos kreditorei (ieškovei) visos priklausančios sumos (110 342,42 Eur), nevykdant 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimo, pripažino neteisėtais ir pažeidžiančiais FABĮ 12 straipsnio, 22 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 11 dalies, 27 straipsnio 3 dalies nuostatas, ieškovės interesus (CK 6.246 straipsnis). Nurodė, jog 6000 Eur dydžio atsakovės nesumokėta kreditorei suma pripažintina ieškovės nuostoliais (CK 6.249 straipsnis), kadangi atsakovė neišmokėtos sumos dydžiu sumažino ieškovės galimybes didesne apimtimi patenkinti kreditorinius reikalavimus. Tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos turtinės žalos (nuostolių) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovės veiksmai yra tiesioginė ieškovei padarytos turtinės žalos (nuostolių) pasekmė (CPK 6.247 straipsnis). Atsakovės kaltė yra preziumuojama ir šios prezumpcijos atsakovė nepaneigė (CK 6.248 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 6000 Eur sumą yra pagrįstas, todėl jį patenkino.

14. Taip pat sprendime teismas pažymėjo, kad atsakovės prašymas įvykį pripažinti draudžiamuoju negali būti sprendžiamas šioje civilinėje byloje, nesant pareikšto savarankiško reikalavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsakovė nenurodė motyvų, pagrindžiančių jos prašymą. Pažymėjo, kad prašymas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju iš esmės kildinamas iš jos, kaip apdraustojo asmens, teisės reikalauti draudimo išmokos. Taigi, prašymą pripažinti įvykį draudžiamuoju atsakovė pareiškė siekdama jo patenkinimo padarinių – gauti draudimo išmoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pripažinimas, jog įvykis yra draudžiamasis, būtinas siekiant gauti draudimo išmoką, tačiau toks pripažinimas nesukurtų skolininko civilinės atsakomybės prievolės ir kreditorių atitinkamų reikalavimo teisių, nes įvykio pripažinimas draudžiamuoju yra tik viena iš sąlygų, kuriai esant įrodytai draudikui atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką (net ir pripažinus įvykį draudžiamuoju, esant tokiam draudėjo pareigų pažeidimui, kuris nurodytas kaip pagrindas mažinti draudimo išmoką ar jos apskritai nemokėti, draudikas neturėtų prievolės (būtų atleistas nuo prievolės) mokėti draudimo išmoką ar jos dalį). Vadinasi, reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitai civilinei bylai dėl draudimo išmokos priteisimo nustatymą, tai – civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019). Todėl teismas nurodė, kad prašomos nustatyti faktinės aplinkybės nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas ir atsakovės prašymo netenkino.

15. Teismas patenkino reikalavimą dėl 272 Eur kompensacinių palūkanų priteisimo, nes bankroto administratorė UAB „Admivira“ nevykdo 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimo, todėl pagal CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsnius skaičiuotinos 6 proc. dydžio palūkanos nuo nesumokėtos sumos už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 24 d. iki 2022 m. kovo 22 d. Taip pat priteisė iš atsakovės procesines palūkanas, padedant skaičiuoti nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 11 d.).

16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimų sudėtingumą, bylos apimtį, tai, kad trečiasis asmuo teikė išsamius rašytinius paaiškinimus, trečiojo asmens atstovo dalyvavimas teismo posėdyje pripažintas būtinu, padarė išvadą, kad trečiojo asmens nurodytos išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija 2004 m. gegužės 2 d. LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikimą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, yra realios, būtinos bei pagrįstos. Todėl trečiajam asmeniui iš atsakovės priteisė 900 Eur išlaidų už advokatės teisines paslaugas. Sprendime nurodyta, jog trečiojo asmens atstovė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat sąskaitas už suteiktas teisines paslaugas, pateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. 2022 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovė paaiškino, kad draudikas yra užsienio juridinis asmuo, organizaciniu, struktūros ir bendrovės dydžio požiūriu sudėtingas subjektas, todėl sąskaitų apmokėjimas užtrunka. Iš pateiktų sąskaitų matyti, kad jos turėjo būti apmokėtos iki 2022 m. gruodžio 8 d. Pateikti mokėjimo pavedimai patvirtina, kad sąskaitos apmokėtos 2022 m. gruodžio 2 d. Nors įrodymai, pagrindžiantys atstovavimo išlaidų apmokėjimą, pateikti tik 2022 m. gruodžio 9 d., t. y. jau teismui išėjus į sprendimo priėmimo kambarį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo realiai advokatei bylinėjimosi išlaidas sumokėjo tik jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės, teismas pripažino, kad šiuo atveju advokatė neturėjo galimybės pateikti apmokėjimą pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl įrodymus priėmė ir sprendė klausimą dėl jų atlyginimo šiame sprendime.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Apeliantė (atsakovė) UAB „Admivira“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-11918-1019/2022 ir priimti naują sprendimą: ieškovės AB „Swedbank“ ieškinį atsakovei UAB „Admivira“ dėl 6 272,00 Eur skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atmesti; priteisti atsakovei UAB „Admivira“ iš ieškovės AB „Swedbank“ bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

18. Atsakovė, nesutikdama su teismo sprendimu, nurodo, jog sprendimas priimtas neišsamiai ištyrus faktines bylos aplinkybes, nesivadovaujant galiojančia teismų praktika ir materialinės teisės normomis, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinu:

Šalies argumentai

18.1. Apeliantė teigia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino ieškovės AB Swedbank, ieškinį ir priteisė iš atsakovės skolą ieškovei vadovaujantis FABĮ nuostatomis, tačiau atsakovė UAB „Admivira“ niekada nebuvo nieko skolinga ieškovei „Swedbank“ AB; ieškovės ir atsakovės nesiejo jokie sutartiniai santykiai, nebuvo paimtos paskolos, nebuvo teikiamos paslaugos ar parduodamos prekės, todėl visiškai neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis iš UAB „Admivira“ priteista skola AB Swedbank.

18.2. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą ir remdamasis FABĮ nuostatomis netinkamai taikė teisės normas ir kvalifikavo santykius tarp šalių, nes ginčas tarp šalių - nėra fizinio asmens bankroto bylos objektas. FABĮ nuostatos šiuo atveju negalėjo būti taikomos, nes K. ir A. V. bankroto byla yra baigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Priimdamas sprendimą priteisti skolą iš atsakovės, teismas iš esmės pritaikė CK 6.141 straipsnį, ir pakeitė pradinį skolininką nauju. Tačiau novacijos/skolininkų pakeitimas yra galimas tik tais atvejais, kai galioja ankstesnė prievolė (šios bylos atveju ankstesnė prievolė negalioja, nes ji nurašyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu), be to novacijai turi būti aiškiai išreikšta ir naujo skolininko valia, kas šios bylos atveju nebuvo padaryta (CK 6.141 straipsnio 2 ir 3 dalys ( (2 dalis: Novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta; 3 dalis: Novacija galima tik tais atvejais, kai galioja ankstesnė prievolė).

18.3. Nurodo, jog dar iki 2021 m. birželio 22 d. susirinkimo kuriame buvo priimtas sprendimas išmokėti kreditorei AB „Swedbank“ 110 342,42 Eur, tokios sumos bankroto administratorė jau neturėjo, nes apmokėjus administravimo išlaidas, administratorės žinioje buvo 104 342,42 Eur likutis, kuris ir buvo pervestas kreditorei AB „Swedbank“. AB „Swedbank“ priimant 2021 m. birželio 22 d. sprendimą administratorės žinioje jau nebuvo tokios sumos.

18.4. Nemokumo administratorė pateikė ir kreditorei (ieškovei) ir teismui į bylą įrodymus patvirtinančius mokėjimus UAB „Miesto istorijos“ už suteiktas nekilnojamojo turto pardavimo paslaugas (UAB „Miesto istorijos“ kasos pajamų orderį, Turto pardavimo išlaidų sąmatą, sąskaitą faktūrą 6000 Eur sumai, UAB „Miesto istorijos“ pranešimą (pažymą) apie atliktus darbus su 2021 m. gegužės 18 d. sąskaitos faktūros Serija A Nr. 21-05-18/1 detalizavimu). Paminėti dokumentai patvirtina ir įrodo aplinkybes, kad nemokumo administratorė 6000 Eur sumokėjo UAB „Miesto istorijos“ už nekilnojamojo turto pardavimo paslaugas, todėl ši suma laikytina patirtomis administravimo išlaidomis, kurių bankroto administratorė nepasisavino, o sumokėjo trečiajam asmeniui už suteiktas paslaugas siekiant realizuoti bankrutuojančių asmenų turtą.

18.5. Apeliantė teigia, kad ieškovės AB „Swedbank“ reikalavimas atsakovei UAB „Admivira“ galėtų būti nagrinėjamas kaip turtinės žalos atlyginimo klausimas, tačiau tokiu atveju ieškovei tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti civilinei atsakomybei kilti būtiną sąlygų visumą: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių). Šioje byloje turtinės žalos atlyginimo klausimas nebuvo svarstomas, nes tokio reikalavimo ieškovė nekėlė ir neįrodinėjo būtinųjų žalos atsiradimo sąlygų.

18.6. Apeliantė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 900 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą trečiajam asmeniui (rašytinių paaiškinimų rengimas, atstovavimas teismo posėdyje), nes įrodymus dėl patirtų išlaidų trečiasis asmuo pateikė teismui tik 2022 m. gruodžio 9 d. , t. y. po to, kai bylos nagrinėjimas buvo baigtas (bylą iš esmės išnagrinėta 2022 m. lapkričio 22 d. dieną įvykusiame žodiniame teismo posėdyje). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašymą dėl šių išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo bylos proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje teismo instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017). Atsižvelgiant į tokį teisinį aiškinimą, bylinėjimosi išlaidos priteistos iš atsakovės trečiojo asmens Loyd‘s Insurance Company S.A naudai, laikytinos priteistomis nepagrįstai.

Atsiliepimas

19. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas žemiau išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

19.1. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, jog bankroto administratorius nepagrindė nurodomų 6 000 Eur išlaidų sumos už turto apžiūrą ar pardavimą, todėl ši suma negali ir nebuvo pripažinta kaip bankroto administravimo išlaidos ir negalėjo būti apmokėta FABĮ 22 straipsnio 5 dalyje numatyta tvarka. Vadinasi ši suma turėjo būti išmokėta kreditoriams, tačiau bankroto administratorius geranoriškai to padaryti nesutiko, tuo pažeisdamas FABĮ nuostatas bei įsiteisėjusį teismo sprendimą. FABĮ 25 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad kreditorių susirinkimo sprendimai privalomi visiems kreditoriams, bankroto administratoriui ir fiziniam asmeniui. Kaip minėta, bankroto administratorius hipotekos kreditoriui „Swedbank“, AB yra pervedęs 104 342,42 Eur sumą, o 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimu yra nutarta, kad hipotekos kreditoriui turi būti sumokėta 110 342,42 Eur suma. Šiuo konkrečiu atveju bankroto administratorius UAB „Admivira“ nevykdo kreditorių susirinkimo sprendimo ir taip šiurkščiai pažeidžia tiek FABĮ nuostatas, tiek hipotekos kreditoriaus interesus.

19.2. FABĮ 27 straipsnio 3 dalis numato, kad kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius bankroto administravimo išlaidoms, susijusioms su šio turto administravimu, apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, kuri negali būti didesnė negu šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta suma, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo kodėl šiuo konkrečiu atveju neturėtų būti taikomos minėtos FABĮ 25 straipsnio 11 dalies ir 27 straipsnio 3 dalies nuostatos ir kodėl bankroto administratorius turėtų būti atleistas nuo 2021 m. birželio 22 d. įvykusio bankrutuojančių fizinių asmenų K. V. ir A. V. kreditorių susirinkimo sprendimo vykdymo.

19.3. Apeliaciniame skunde formaliai teigiama, kad ieškovė niekaip neįrodinėjo žalos atsiradimo aplinkybių ir būtinųjų sąlygų, tai yra – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltės (6.248 straipsnis). Šioje vietoje pažymėtini keli momentai: pirma – apeliantas apeliaciniame skunde galėjo pateikti argumentus dėl civilinės atsakomybės taikymo, t. y. kodėl bankroto administratorius galėtų nevykdyti 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimo bei kodėl bankroto administratoriaus atžvilgiu neturėtų būti taikomos minėtos FABĮ 25 straipsnio 11 dalies ir 27 straipsnio 3 dalies nuostatos, tačiau šia teise nepasinaudojo, antra – bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą buvo aptartos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. kad bankroto administratorius nevykdydamas jam privalomo kreditorių susirinkimo sprendimo atlieka neteisėtus veiksmus, yra aiški suma, kurią bankroto administratorius atsisako pervesti ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp bankroto administratoriaus veiksmų ir hipotekos kreditoriaus neatgaunamos sumos. Tačiau bankroto administratorius nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų galimą civilinės atsakomybės netaikymą šioje civilinėje byloje.

Atsiliepimas

2. Trečiasis asmuo LLOYD’S INSURANCE COMPANY S.A., atstovaujamas įgalioto atstovo Lietuvoje UADBB „Colemont draudimo brokeris“, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo:

20.1. Trečiasis asmuo laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmąja instancija: draudiko nuomone, reikalavimas šioje byloje kvalifikuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę – sumokėti skolą. 2021 m. birželio 22 d. dieną įvykusiame kreditorių susirinkime priimtas sprendimas ieškovei išmokėti 110 342,42 Eur turto pardavimo pajamų. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-1170-647/2019 atsakovės skundas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo atmestas, t. y. kreditorių susirinkimo nutarimas paliktas galiojantis ir vykdytinas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, administratorė turėjo prievolę ieškovei sumokėti 110 342,42 Eur, tačiau prievolę įvykdė iš dalies – sumokėjo 104 342,42 Eur.

20.2. Trečiasis asmuo nurodo, jog ne visiškai sutikdamas su teismo sprendimo teisiniu pagrindimu, trečiasis asmuo pritaria, kad 6000 Eur iš atsakovės priteisti teisėtai ir pagrįstai. Toks teismo sprendimas jokiu būdu nereiškia, kaip nurodo atsakovė apeliaciniame skunde, bankrutuojančių asmenų K. ir A. V. skolos perkėlimo atsakovei. Atsakovė, pardavusi bankrutavusių asmenų turtą, ieškovei pervedė ne visą priklausančią sumą, t. y. nesumokėta dalimi disponavo pati, vėliau nepagrįstai pervedė trečiajam asmeniui, kurio paslaugų teikimo faktas, tokių paslaugų pagrįstumas ir būtinumas nebuvo byloje įrodytas. Todėl prievolė sumokėti 6000 Eur skolą yra ne bankrutavusių asmenų, o būtent atsakovės prievolė.

20.3. Trečiasis asmuo sutinka su teismo sprendimo argumentais, kad ieškovei tinkamai suformulavus ieškinio dalyką ir pagrindą (nurodžius reikalavimą ir pagrindus jį faktinėmis aplinkybėmis), teisinis aplinkybių vertinimas bei kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Teismo posėdžių metu teismas kėlė klausimą, kaip šalys kvalifikuoja kilusį teisinį ginčą. ieškovė nurodė, kad jei teismas spręstų dėl civilinės atsakovės atsakomybės, jai yra visos sąlygos ir ji yra grindžiama tais pačiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir nurodyta ieškinyje. Atsakovė taip pat turėjo teisę ir galimybę teikti savo paaiškinimus, įrodinėti priešingai – būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą. Jei apeliacinės instancijos teismas pritartų teismo sprendimo išvadai, kad ginčo santykiai yra kylantys iš žalos padarymo, draudikas dar kartą akcentuoja, kad įvykio nelaikytų draudiminiu dėl teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išsamiai išdėstytų aplinkybių. Trečiasis asmuo pritaria teismo išvadai dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kad būtent atsakovė privalėjo paneigti jos kaltės prezumpciją. Pritartina teismo išvadai, kad atsakovė to nepadarė. Maža to, trečiojo asmens įsitikinimu, atsakovės kaltė šiuo atveju pasireiškia tyčia arba dideliu neatsargumu. Šiuo atveju atsakovė, nesilaikydama jai, kaip profesionalui, teisės aktų, etikos standartų keliamų reikalavimų, ėmėsi sąmoningų veiksmų sumažinti kreditoriui (ieškovei) išmokėtiną sumą: jau po to, kai ieškovė ėmė domėtis jai išmokėtos sumos dydžiu, atsakovė pasirūpino tariamai turto pardavimo išlaidas pagrindžiančiais dokumentais ir šias išlaidas sąmoningai patyrė, nors žinojo apie kreditoriaus prieštaravimus ir suvokė kreditoriaus teisių pažeidimą. Konstatuotina, kad tokie atsakovės veiksmai buvo tyčiniai.

20.4. Trečiasis asmuo nesutinka su apeliaciniame skunde atsakovės nurodomais argumentais, kad trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos sprendimu priteistos nepagrįstai. Draudikas taip pat akcentuoja, kad jo privalomas dalyvavimas bylą nagrinėjant pirmąja instancija buvo nustatytas išimtinai atsakovės iniciatyva, nors pagrindo tam nebuvo. Draudikas 2022 m. lapkričio 22 d. posėdyje, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, pareiškė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir aiškiai nurodė bylinėjimosi išlaidų sumą – 900 Eur. Draudiko atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad sąskaitos dar nėra apmokėtos ir įrodymai apie jų apmokėjimą bus į bylą pateikti vėliau. Trečiasis asmuo, teikdamas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, išsamiais teismų praktikos pavyzdžiais pagrindė, kad Civilinio proceso kodekso reikalavimas pateikti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos visų instancijų teismų yra taikomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos procesines aplinkybes, taip pat vadovaujantis universaliais protingumo ir teisingumo principais. Įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas gali būti pateikiami ir po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau dar bylos nagrinėjimo metu turėtų būti pareikštas prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nurodytas jų dydis, įrodymų iki nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti negalima dėl reikšmingų aplinkybių, o bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo nebuvimas laikytinas reikšminga aplinkybe. Šiuo atveju trečiasis asmuo dar nesibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas; į bylą iki nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė sąskaitas už teisines paslaugas, kurios buvo prijungtos prie bylos. Šalys susipažino su išlaidų dydžiu, turėjo teisę ir galimybę dėl pasisakyti dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio ir priteisimo. Trečiasis asmuo neturėjo galimybės iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti sąskaitų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų: teismo posėdžio metu paaiškinta, kad, draudikas yra užsienio juridinis asmuo, organizaciniu, struktūros ir bendrovės dydžio požiūriu sudėtingas subjektas, todėl sąskaitų apmokėjimas užtrunka. Sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai pateikti iki teismo sprendimo priėmimo. Visos nurodytos aplinkybės ir argumentai leidžia daryti išvadą, kad teismas trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

4. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo (toliau – ir skundžiamas sprendimas), kuriuo pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį, pagrįstumo ir teisėtumo.

5. Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. birželio 22 d. nutartimi A. V. ir K. V. buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Admivira”, bankroto byloje patvirtintas 302 932,64 Eur AB „Swedbank“ (hipotekos kreditorės) reikalavimo suma (99,58 proc. kreditorių balsų). 2021 m. kovo 10 d. kreditorių susirinkimo metu nuspręsta parduoti AB „Swedbank“ naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą už ne mažesnę kaip 90 700 Eur kainą. Paskelbtos varžytynės baigėsi 2021 m. balandžio 16 d., nekilnojamas turtas buvo parduotas už 110 900 Eur sumą, 2021 m. gegužės 13 d. buvo surašytas varžytynių aktas. Bylos duomenimis, po turto pardavimo hipotekos kreditorei (ieškovei) AB „Swedbank“ buvo pervesta 104 342,42 Eur suma. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu patikslinti, kur buvo panaudota 6557,58 Eur suma – skirtumas tarp gautos sumos už parduotą turtą ir sumos, kuri buvo pervesta hipotekos kreditorei. Kaip matyti iš 2021 m. gegužės 13 d. el. paštu pateikto atsakymo, atsakovė nurodė, kad 6 proc. turto pardavimo sumos, t. y. 6654 Eur, skirta bankroto išlaidoms už turto pardavimą apmokėti. Ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad po pakartotinio paklausimo, 2021 m. gegužės 19 d. el. paštu buvo gautas varžytynių akto projektas bei turto pardavimo išlaidų sąmata, kurioje už turto apžiūrų organizavimą objekte nurodyta 6000 Eur išlaidų suma (vykdytojas UAB „Miesto istorijos“). Ieškovė, įvertinusi gautus dokumentus, 2021 m. birželio 22 d. įvykusiame bankrutuojančių fizinių asmenų K. V. ir A. V. kreditorių susirinkime priėmė sprendimą dėl lėšų, gautų už turto, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), pardavimą išmokėjimo hipotekos kreditorei, bendra mokėjimo suma – 110 342,42 Eur. Dėl šio kreditorių susirinkimo sprendimo bankroto administratorė UAB „Admivira“ buvo pateikusi skundą, kuris Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje bylos Nr. e2FB-1170-647/2019 buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista (civilinė byla Nr. e2S-239-855/2022). UAB „Admivira“ 2022 m. sausio 18 d. pranešimu kreipėsi į bankroto administratorės civilinę atsakomybę apdraudusią UADBB „Colemont draudimo brokeris“ dėl draudiminio įvykio, prašė išmokėti AB „Swedbank“ 6000 Eur sumą, tačiau išmokėti draudimo išmoką atsisakyta. Nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-1170-647/2019 fizinių asmenų bankroto byla baigta, kreditorės AB „Swedbank“ likę nepatenkinti kreditoriniai reikalavimai (189 960,59 Eur) nurašyti. Minėta nutartis įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2022 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1639-392/2022 pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas ginčijamu sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 6000 Eur žalos bei 272 Eur kompensacinių palūkanų, nustatęs, jog atsakovės veiksmai, bankroto procese pardavus turtą ir neišsimokėjus hipotekos kreditorei (ieškovei) visos priklausančios sumos (110 342,42 Eur), nevykdant 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimo, yra neteisėti ir pažeidžiantys FABĮ 12 straipsnio, 22 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 11 dalies, 27 straipsnio 3 dalies nuostatas, ieškovės interesus (CK 6.246 straipsnis). Nurodė, jog 6000 Eur dydžio atsakovės nesumokėta kreditorei suma pripažintina ieškovės nuostoliais.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

7. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu ir nurodo, jog nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis iš UAB „Admivira“ priteista skola AB Swedbank, nes šalių niekuomet nesiejo teisiniai santykiai.

8. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas taikė civilinės atsakomybės teisės normas ir nustatęs, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ir jais sukėlė ieškovei žalą, ją priteisė iš atsakovės ieškovei. Kolegija pritaria ginčijamo sprendimo argumentams, jog ieškovei tinkamai suformulavus ieškinio dalyką ir pagrindą (nurodžius reikalavimą ir pagrindus jį faktinėmis aplinkybėmis), teisinis aplinkybių vertinimas bei kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, jog nagrinėjamo ginčo atveju turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios prievolių vykdymą (CK 6.38 straipsnis), FABĮ normos, reglamentuojančios bankroto administratoriaus pareigas (FABĮ 25, 27 straipsniai). Taip pat bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas nurodė esant ir visoms civilinės atsakomybės sąlygoms. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismo posėdžių metu teismas kėlė klausimą, kaip šalys kvalifikuoja kilusį teisinį ginčą. ieškovė nurodė, kad jei teismas spręstų dėl civilinės atsakovės atsakomybės, jai yra visos sąlygos ir ji yra grindžiama tais pačiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir nurodyta ieškinyje. Tokiu būdu atsakovė turėjo teisę ir galimybę teikti savo paaiškinimus, įrodinėti priešingai – būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą. Tokiu būdu atmestini apeliaciniame skunde keliami argumentai, kad ieškovė niekaip neįrodinėjo žalos atsiradimo aplinkybių ir būtinųjų sąlygų, tai yra – neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltės (CK 6.248 straipsnis).

9. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškovo suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) (2, 4 punktai). Faktinis ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio (priešieškinio) pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio (priešieškinio) ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015; kt.). Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, kvalifikuoja ginčo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021, 52 punktas). Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal šalių nurodytas aplinkybes, formuluoja teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas, nes jis vykdo savo pareigą nustatyti reikalavimo teisinį pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas priklauso ne šalių, o teismo kompetencijai, nepriklausomai nuo teismo instancijos, taip pat į byloje teiktų procesinių dokumentų turinį, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišėjo už ieškinio ribų patenkinęs ieškovės reikalavimą ne dėl skolos, o dėl žalos atlyginimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas vertino tik byloje nustatytas ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, neperžengė ieškovės pirminio reikalavimo, į kurį atsakovė turėjo visas procesines galimybes pateikti atsikirtimus, ribų, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas šioje byloje priėmė siurprizinį sprendimą tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Kaip matyti iš procesinių dokumentų bei teismo posėdžio metu duotų šalių paaiškinimų, reikalavimas buvo grindžiamas ne tik skolos, bet ir civilinės atsakomybės taikymo pagrindu. Tokiu būdu atsakovei buvo suteikta galimybė pirmosios instancijos teismo procese pateikti įrodymus ir teikti paaiškinimus dėl šalių santykių kvalifikavimo ir kaip civilinės atsakomybės taikymo, kaip to reikalaujama pagal EŽTT praktiką (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017, 68 punktas).

11. Pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą atsakovės veiksmuose ir padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju atsakovei taikytina civilinė atsakomybė. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, jog atsakovė, teikdama bankroto byloje administravimo paslaugas, pažeidė FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 25 straipsnio 11 dalį (vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus, kurie yra privalomi), 27 straipsnio 3 dalį (kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius bankroto administravimo išlaidoms, susijusioms su šio turto administravimu, apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, kuri negali būti didesnė negu šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta suma, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo ir (ar) hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą), t. y. pardavus turtą, neišmokėjo hipotekos kreditorei visos priklausančios sumos (110 342,42 Eur), nevykdydama 2021 m. birželio 22 d. kreditorių susirinkimo sprendimo.

12. FABĮ 15 straipsnio nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Kai bankroto administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip, šis asmuo yra civilinės atsakomybės subjektas (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). FABĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 12 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad esminės bankroto administratoriaus funkcijos yra susijusios su fizinio asmens veiksmų tikrinimu, kontrole, mokumo atkūrimu, jo ir visų kreditorių interesų derinimu ir tinkamu atstovavimu. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtina pareiga vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo sprendimus.

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bankroto administratorė ankščiau nurodytų įstatyminių pareigų tinkamai nevykdė. Įsiteisėjusia Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-1170-647/2019, kuri Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi palikta nepakeista, konstatuota, kad kreditorių susirinkimo 2021 m. birželio 22 d. sprendimas išmokėti hipotekos kreditoriui 110 342,42 Eur sumą yra teisėtas. Sutiktina, jog teismai nutartyse, kurios turi prejudicinę galią nagrinėjam ginčui (CPK 182 straipsnio 2 punktas), konstatavo, kad bankroto administratorės veiksmai, nevykdant FABĮ jai tiesiogiai pavestų funkcijų ir galimai pasitelkiant turto pardavimo procesui trečiuosius asmenis, sukėlė tiesiogines neigiamas pasekmes kreditorių turtiniams interesams. Dėl ginčo sumos (6000 Eur) pagrįstumo, realaus patyrimo ir dydžio faktų buvo sprendžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2FB-1170-647/2019 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2S-239-855/2022. Šių išlaidų būtinumą, realų patyrimą, dydį bankroto administratorė, kaip ir šioje civilinėje byloje, įrodinėjo UAB „Miesto istorijos“ išrašyta 2021 m. gegužės 18 d. sąskaita – faktūra, serija A Nr. 21-05-18/1, 6000 Eur sumai bei tos pačios dienos UAB „Miesto istorijos“ Kasos pajamų orderiu. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorė negali būti laikoma įrodžiusi tokių išlaidų būtinumą, realų patyrimo faktą ir dydį, bankroto administratorės pateikti įrodymai pagrįstai sukėlė tiek kreditorei, tiek pirmosios instancijos teismui abejonių dėl realaus išlaidų patyrimo ir pagrįstumo, ir negalėjo / negali būti laikomi sudarančiais pakankamą pagrindą tokių išlaidų kompensavimui. Kolegija pabrėžia, jog jau įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad šiuo konkrečiu atveju bankroto administratorė nėra pateikusi iš esmės jokių dokumentų, kurie leistų kreditorei suprasti, už kokias paslaugas buvo mokėta ir kokie įkainiai buvo numatyti, o vien tai, kad tam tikros sumos yra sumokėtos, neįrodo, kad dėl paslaugų buvo sutarta, jos buvo atliktos ir būtent už jas buvo sumokėta, iš pateiktų duomenų visumos akivaizdu, kad bankroto administratorė nepagrindė nurodomų išlaidų sumos už turto apžiūrą, todėl tokiais veiksmais šiurkščiai pažeidė hipotekos kreditoriaus interesus.

14. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog tai, kad 6000 Eur už suteiktas paslaugas yra faktiškai sumokėta, patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1639-392/2022, kurioje buvo sprendžiama dėl bankroto bylos baigimo, neįrodo 6000 Eur kaip atsakovės išlaidų pagrįstumo. Nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. balandžio 29 d. nutartimi baigta bankroto byla, nurašyti likę nepatenkinti kreditorių, be kita ko, AB Swedbank – 189 960,59 Eur, kreditoriniai reikalavimai. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-1639-392/2022, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas tarp AB „Swedbank“ ir bankroto administratorės dėl jam išmokėtos sumos pardavus hipoteka įkeistą turtą ir administratorės patirtų išlaidų, t. y. 6000 Eur sumos. Minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su ginču dėl administratorės patirtų išlaidų pagrįstumo, neturi įtakos vykdant įstatymo nuostatas dėl bankroto bylos užbaigimo; kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl minėto ginčo CPK nustatyta tvarka, o ne atsisakęs pasirašyti plano įgyvendinimo aktą stabdyti bankroto bylos užbaigimo procesą. Kolegija pažymi, kad aptariamoje civilinėje byloje faktas dėl 6000 Eur sumokėjimo už suteiktas paslaugas, kuriuo remiasi atsakovė, nebuvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, todėl nėra pagrindo šią aplinkybę pripažinti prejudiciniu faktu (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 27 punktas). Pritartina ginčijamo sprendimo argumentams, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad bankroto byla baigta, savaime nereiškia, kad ieškovė neturi pagrindo reikalauti priteisti iš bankroto administratorės 6000 Eur, neišmokėtų bankroto procese. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl bankroto bylos pabaigos, pažymima, kad atsakomybė už tam tikrus administratoriaus veiksmus negali būti perkeliama išimtinai bankrutuojančiam fiziniam asmeniui, o šios aplinkybės sudaro pagrindą kreditoriams kreiptis dėl nuostolių, kurie atsirado dėl bankroto administratoriaus pareigų neatlikimo ar netinkamo atlikimo, atlyginimo (FABĮ 15 straipsnis).

15. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs bylos aplinkybės pagrįstai konstatavo, jog atsakovės neteisėtais veiksmais ieškovei padaryta 6000 Eur žala. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos turtinės žalos (nuostolių), kuris yra tiesioginis ir akivaizdus. Atsakovės veiksmai yra tiesioginė ieškovei padarytos turtinės žalos (nuostolių) pasekmė (CK 6.247 straipsnis). Ginčijamu sprendimu buvo pasisakyta ir dėl atsakovės kaltės, kuri yra preziumuojama ir šios prezumpcijos atsakovė nepaneigė (CK 6.248 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

16. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius tarp šalių ir nurodė, jog šalis sieja deliktinės atsakomybės santykiai ir nustatęs visas civilinės atsakomybės sąlygas, pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovei žalą.

17. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą ir remdamasis FABĮ nuostatomis netinkamai taikė teisės normas ir kvalifikavo santykius tarp šalių, nes ginčas tarp šalių - nėra fizinio asmens bankroto bylos objektas. FABĮ nuostatos šiuo atveju negalėjo būti taikomos, nes K. ir A. V. bankroto byla yra baigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Priimdamas sprendimą priteisti skolą iš atsakovės, teismas iš esmės pritaikė CK 6.141 straipsnį, ir pakeitė pradinį skolininką nauju. Tačiau novacijos/skolininkų pakeitimas yra galimas tik tais atvejais, kai galioja ankstesnė prievolė (šios bylos atveju ankstesnė prievolė negalioja, nes ji nurašyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu), be to novacijai turi būti aiškiai išreikšta ir naujo skolininko valia, kas šios bylos atveju nebuvo padaryta (CK 6.141 straipsnio 2 ir 3 dalys (2 dalis: Novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta; 3 dalis: Novacija galima tik tais atvejais, kai galioja ankstesnė prievolė)). Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

18. Kolegija nurodo, jog nors ginčo objektas nėra pati fizinio asmens bankroto byla, tačiau vertinant atsakovės kaip bankroto administratorės veiksmus administruojant fizinių asmenų K. ir A. V. bankroto bylą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė FABĮ nuostatas, reglamentuojančias atsakovės kaip bankroto administratorės veiksmus, vykdant profesinę savo veiklą. Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas ieškovei skolą iš atsakovės, kurią turėjo ieškovei grąžinti fiziniai asmenys K. ir A. V. Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė atsakovės neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o ne skolą. Todėl tai nereiškia ir nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu teismo spendimu fizinių asmenų K. ir A. V. skola ieškovei buvo perkelta atsakovei. Atsakovė, pardavusi bankrutavusių asmenų turtą, ieškovei pervedė ne visą priklausančią sumą, t. y. nesumokėta dalimi disponavo pati, vėliau nepagrįstai pervedė trečiajam asmeniui, kurio paslaugų teikimo faktas, tokių paslaugų pagrįstumas ir būtinumas nebuvo įrodytas. Todėl pareiga atlyginti 6000 Eur žalą kilo būtent atsakovei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

19. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su iš jos trečiajam asmeniui priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Skunde nurodoma, kad trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos sprendimu priteistos nepagrįstai, nes įrodymus dėl patirtų išlaidų trečiasis asmuo pateikė teismui tik 2022 m. gruodžio 9 d., t. y. po to, kai bylos nagrinėjimas buvo baigtas (bylą iš esmės išnagrinėta 2022 m. lapkričio 22 d. dieną įvykusiame žodiniame teismo posėdyje).

20. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo dalyvavo bylą nagrinėjant pirmąja instancija ir teikė tiek procesinius dokumentus, tiek dalyvavo teismo posėdyje. Trečiasis asmuo byloje buvo atstovaujamas advokato ir 2022 m. lapkričio 22 d. posėdyje, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, pareiškė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir aiškiai nurodė bylinėjimosi išlaidų sumą – 900 Eur. Trečiojo asmens atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad sąskaitos dar nėra apmokėtos ir įrodymai apie jų apmokėjimą bus į bylą pateikti vėliau.

21. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/313/2015 ir joje nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika). Tokiu būdu darytina išvada, jog įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas gali būti pateikiami ir po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau dar bylos nagrinėjimo metu turėtų būti pareikštas prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nurodytas jų dydis, jei įrodymų iki nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti negalima dėl reikšmingų aplinkybių, o bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo nebuvimas laikytinas reikšminga aplinkybe. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo dar nesibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas bei į bylą iki nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė sąskaitas už teisines paslaugas, kurios buvo prijungtos prie bylos. Šalys turėjo galimybę susipažinti su išlaidų dydžiu, turėjo teisę ir galimybę dėl jų pasisakyti. Kaip matyti iš byloje nurodytų aplinkybių, trečiasis asmuo neturėjo galimybės iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti sąskaitų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų dėl objektyvių priežasčių: teismo posėdžio metu paaiškinta, kad, trečiasis asmuo (draudikas) yra užsienio juridinis asmuo, organizaciniu, struktūros ir bendrovės dydžio požiūriu sudėtingas subjektas, todėl sąskaitų apmokėjimas užtrunka. Byloje nustatyta, kad sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai pateikti iki teismo sprendimo priėmimo. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą trečiojo asmens naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl bylos baigties

22. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais, atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliantė neturi teisės į išlaidų atlyginimą.

24. Byloje trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė jį atmesti, taip pat pateikė prašymą priteisti jo naudai 800 Eur išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, o trečiojo asmens prašymas dėl išlaidų priteisimo yra pagrįstas įrodymais, todėl iš apeliantės trečiojo asmens naudai priteisiamos visos jo patirtos išlaidos – 800 Eur (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės UAB „Admivira“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Admivira“, j. a. k. 302675832, trečiojo asmens Lloyd‘s Insurance Company S.A., atstovaujamo įgaliotojo atstovo Lietuvoje „Colemont draudimo brokeris“, naudai 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Loreta BujokaitėEglė SurgailienėRūta Veniulytė-Jankūnienė