Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Arvyrika“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Arvyrika“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Raktukas“, ieškinį atsakovui G. G. dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Arvyrika“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytu pagrindu

16. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

17. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo aptariamojo požymio konstatavimui, kadangi nenustatyta, jog bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose būtų nurodyti neteisingi duomenys apie finansinius rodiklius, ekonominę būklę, kad tokie duomenys būtų nuslėpti, sunaikinti ir kita, jog nėra priežastinio ryšio tarp netinkamai vedamos apskaitos bei tyčinio bankroto. Teismas nustatė, kad nemokumo administratorė nedėjo maksimalių pastangų išreikalauti atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentų iš buhalterinę vedusios buhalterės, bei rėmėsi buvusio vadovo paaiškinimais, jog jis buhalterinės apskaitos dokumentų atgauti negalėjo, nes susiklostė itin konfliktinė situacija tarp jo ir bendrovės buhalterinę apskaitą vedusios buhalterės.

19. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti bendrovės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrijos bankroto priežastis. Dėl to, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi bendrovės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog remiantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (šiuo metu galiojančio JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktu), ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pavyzdžiui, pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat, jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

21. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto) pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams, o bendrovės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti bendrovės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais bendrovės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl bendrovės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-304-823/2019).

22. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas perdavė nemokumo administratorei tik du segtuvus su dokumentais ir kompiuterį MacBook. Vėliau į bylą atsakovas pateikė 2023 m. birželio 13 d. darbo sutartį, sudarytą tarp LUAB „Arvyrika“ bei A. U.; 2024 m. liepos 18 d. Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuris patvirtina, kad A. U. 2024 m. liepos 1 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu LUAB „Arvyrika“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio išieškojimo ir įpareigojimo nutraukti darbo sutartį; elektroninio laiško kopiją, kuri patvirtina, jog G. G. bandė susisiekti su buvusia bendrovės buhaltere, siekdamas perimti bendrovės buhalterinius dokumentus; 2024 m. rugsėjo 1 d. sudarytą sutartį dėl buhalterinių paslaugų teikimo su MB „L&K buhalterinės paslaugos“, kuri patvirtina, kad atsakovas siekė parengti ir sutvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą už 2023 m. bei 2024 m. pirmą pusmetį. Teismas pažymėjo, kad nemokumo administratorė prašyme dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nenurodo ir neteikia įrodymų, jog būtų atlikusi aktyvius veiksmus siekdama išsiaiškinti ar dalis bendrovės buhalterinių dokumentų yra A. U. žinioje.

23. Teisėjų kolegija su paminėtais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka. Pirma, pats teismas sprendime nurodė, kad nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės buhalteriniai dokumentai už visą bendrovės veiklos laikotarpį; Didžiosios knygos už visą bendrovės veiklos laikotarpį; kasos knygos ir kasos dokumentai už visą bendrovės veiklos laikotarpį; bankų sąskaitų išrašai už visą bendrovės veiklos laikotarpį; avansinės apyskaitos, vykdytų transporto paslaugų CMR dokumentai ir kelionės lapai; kuro nurašymo aktai; darbo sutartys; darbo užmokesčio žiniaraščių ir tabeliai už visą bendrovės veiklos laikotarpį. Vien faktas, kad ieškovė pakartotinai nedetalizavo, kokių dar konkrečiai dokumentų atsakovas nėra jai perdavęs, niekaip neeliminuoja jo pareigos perduoti visus bendrovės dokumentus nemokumo administratorei.

24. Jau minėta, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų. Tokia aplinkybė buvo nustatyta Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartyje, kurioje atsakovui buvo paskirta 700 Eur bauda už jam nustatyto įpareigojimo nevykdymą (vėliau sumažinta). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi bendrovės valdymo organai. Teisėjų kolegijos vertinimu, buvęs ieškovės vadovas tokių priežasčių nepagrindė. Vienintelis argumentas, kuriuo atsakovas grindžia buhalterinės apskaitos dokumentų galimą praradimą – konfliktą su buvusia bendrovės buhaltere, kuri gal būt atsisako jam dokumentus perduoti.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti bendrovės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą, bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

26. Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – FAĮ) 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad subjekto vadovas organizuoja subjekto apskaitą, t. y.: 1) parenka apskaitą tvarkantį asmenį, išskyrus atvejus, kai tokia teisė įstatymuose, reglamentuojančiuose subjekto veiklą, nustatyta kitiems subjekto valdymo organams; 2) užtikrina, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui būtų laiku pateikta teisinga, tiksli, išsami informacija apie ūkines operacijas ir apie turto ir įsipareigojimų vertės nustatymui taikytinas prielaidas; 3) nustato ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarką; 4) nustato vidaus kontrolės priemones ir užtikrina jų taikymą; 5) užtikrina, kad, keičiantis apskaitą tvarkančiam asmeniui arba subjekto vadovui, apskaitos dokumentai, apskaitos registrai ir kita apskaitai tvarkyti reikalinga informacija būtų laiku perduoti kitam apskaitą tvarkančiam asmeniui arba subjekto vadovui; 6) užtikrina galimybę pagal šio įstatymo 9 straipsnį apskaitos duomenis į valstybės informacinę sistemą – išmaniąją mokesčių administravimo informacinę sistemą (i. MAS) teikti standartinėje apskaitos duomenų rinkmenoje; 7) užtikrina finansinės informacijos ir informacijos apie nustatytas vidaus kontrolės priemones teikimą vidaus ir išorės informacijos vartotojams, teisės aktų nustatyta tvarka turintiems teisę ją gauti. Subjekto vadovas užtikrina, kad turto ir įsipareigojimų sąskaitų likučiai būtų pagrindžiami inventorizacijos duomenimis: 1) nedelsiant, kai inicijuojamas nemokumo procesas; 2) nedelsiant, kai priimamas sprendimas dėl subjekto likvidavimo, reorganizavimo arba pertvarkymo; 3) vadovo nustatytu periodiškumu ir atvejais, išskyrus šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (13 straipsnio 2 dalis).

27. Kadangi FAĮ yra aiškiai numatyti subjekto vadovo veiksmai organizuojant subjekto apskaitą ir užtikrinant, kad turto ir įsipareigojimų sąskaitų likučiai būtų pagrindžiami inventorizacijos duomenimis, pripažintini teisiškai nereikšmingais atsakovo argumentai, jog jis negalėjo gauti buhalterinės apskaitos dokumentų iš finansinę apskaitą vykdančios bendrovės dėl gal būt nesumokėto atlygio už paslaugas ir galimos konfliktinės situacijos su bendrovės buhaltere. Kadangi atsakovas, kaip bendrovės vadovas turėjo pareigą vesti taip, kad būtų įmanoma nustatyti kur, kada ir kam buvo perduotas (paliktas saugoti) bendrovės turtas, vertintina, kad jo neteisėti veiksmai pasireiškia ir imperatyvių įpareigojimų pažeidimu. Taigi, sutiktina su ieškovės argumentu, kad bendrovės buvęs vadovas (atsakovas) nevykdė pareigos tinkamai administruoti ir išsaugoti juridinio asmens turtą (o taip pat ir perduoti jį nemokumo administratorei po bankroto bylos iškėlimo).

28. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nemokumo administratorė prašyme dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nenurodė ir neteikė įrodymų, jog būtų atlikusi aktyvius veiksmus siekdama išsiaiškinti ar dalis bendrovės buhalterinių dokumentų yra buvusios buhalterės A. U. žinioje. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad būtent bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, o taip pat išsaugoti duomenis apie bendrovės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį. Netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, dėl kurio kyla žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl vien faktas, kad nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorė nepateikė įrodymo, kurio pagrindu siekė išsiaiškinti ar dalis bendrovės buhalterinių dokumentų vis dar yra A. U. žinioje, negali turėti esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl bendrovės vadovo (atsakovo) atsakomybės ir gal būt egzistuojančio pagrindo ieškovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

30. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nemokumo administratorės pateiktais „Swedbank“, AB išrašais ir atsakovo pateiktu TRANSWERWISE EUROPE SA/NV sąskaitos išrašu neturi pagrindo konstatuoti, kad piniginės lėšos buvo skirtos mokėjimams LUAB „Arvyrika“ vykdant ūkinę komercinę veiklą. Pirma, atsakovo pateiktame išraše matyti, kad lėšos buvo pervedamos įvairiems fiziniams asmenimis, nenurodant konkrečios mokėjimo paskirties. Antra, kai kurie pavedimai buvo atliekami nurodant mokėjimo paskirtį „užstatas“. Nepateikus pirminių finansinės apskaitos dokumentų nėra įmanoma nustatyti kokiu pagrindu ir kokiu tikslu lėšos buvo pervedamos. Trečia, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė vykdė kurjerio paslaugų veiklą, tikėtina, jog pinigai pervesti UAB EMSI buvo mokami už degalus (nors nemokumo administratorė nurodė, kad kuro nurašymo aktai byloje pateikti nebuvo). Tačiau iš sąskaitos išrašo matyti, kad buvo atlikta daug pavedimų juridiniams asmenims (pvz., Monese Eu Sa Ixelles, UAB Kiberteka, WltOzo GVILNIUS, Caffeine Vilnius, Bolt, viešbučiams įvairiose šalyse, UAB MyBee Fleet, ir t. t.). Tačiau pažymėtina, kad be abstraktaus atsakovo paaiškinimo, jog ieškovės lėšos buvo panaudotos ūkinei komercinei veiklai vykdyti, į bylą nėra pateikta išsamių įrodymų šiems argumentams pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad juridiniai asmenys abejose bankų sąskaitų išrašuose kartojasi. Todėl lieka nenustatyta kodėl mokėjimai tiems patiems asmenims buvo atliekami iš abiejų sąskaitų, kokiu periodiškumu su jais turėjo būti atsiskaitoma, pagal kokias sudarytas sutartis (rašytines ar žodines) ir už kokias konkrečiai paslaugas buvo atsiskaitoma.

31. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad byloje esantys įrodymai nebuvo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, be pagrindo vadovavosi atsakovo deklaratyviais paaiškinimais, kurie nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais.

32. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad aptartos byloje aplinkybės nepatvirtinta priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo UAB „Arvyrika“ valdymo ir jos nemokumo.

33. Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-345/2007). Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, kategoriška pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio neegzistavimo yra padaryta ne iki galo ištyrus byloje esančias aplinkybes ir įrodymus. Teismui konstatuojant reikšmingas bylai aplinkybes, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-381/2022, 84 punktas).

35. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso, todėl jose teismas turi teisę ir privalo, kai to reikia dėl viešojo intereso apsaugos, nukrypti nuo bendrųjų civilinių teisinių dispozityvumo ir rungtyniškumo principų. Akcentuotina, kad kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog teismas, spręsdamas bylą, kurioje viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, turėtų būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas ir, siekdamas apsaugoti kreditorių interesus bei užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės teisių ir turto apsaugą, vadovaudamasis viešuoju interesu, turi teisę peržengti reikalavimų ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006; 2008 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2008).

36. Pažymėtina, kad nustačius, jog bendrovės buhalterinės apskaitos duomenys yra paslėpti arba sunaikinti, restrospektyvi analizė pagal turimus labai fragmentiškus duomenis nėra nei perspektyvi, nei sąžininga suinteresuotų asmenų teisminės gynybos atžvilgiu. Tokiu atveju, neišsaugojus bendrovės buhalterinės apskaitos ir teismui darant apibendrintas išvadas pagal fragmentiškus ir nenuoseklius bylos duomenis, vadovas, kuris netinkamai įgyvendino pareigą perduoti bendrovės buhalterinę apskaitą, iš esmės netenka realios galimybės atsikirsti, nes jis nebedisponuoja bendrovės buhalterine apskaita dėl jo paties kaltės. Tai savo ruožtu prilygsta contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpcijos taikymui. Contra spoliatorem taisyklė reiškia, kad jei šalis, turinti pareigą pateikti teismui įrodymus, to nepadaro, teismas preziumuoja tokiai šaliai maksimaliai nenaudingas aplinkybes. Ši prezumpcija grindžiama sąžiningumo ir proceso bendradarbiavimo principais, kurie įpareigoja šalį, turinčią teisinį suinteresuotumą ir jos pozicijai reikšmingus įrodymus, juos pateikti teismui. Jei šalis to nepadaro be pateisinamos priežasties, teismui suteikiama teisė, remiantis šia prezumpcija, daryti prielaidą dėl reikšmingų faktinių aplinkybių egzistavimo nepateikusios įrodymų šalies nenaudai.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas į aukščiau išdėstytas aplinkybes dėmesio neatkreipė.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą

38. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovės bankrotas nėra tyčinis, o ieškovei neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), reikalavimas taikyti atsakovui, kaip bendrovės buvusiam vadovui, civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo 82 542 Eur žalą, kurią nemokumo administratorė kildina iš LUAB „Arvyrika“ bankroto byloje patvirtinto kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais taip pat neturi pagrindo sutikti.

39. Juridinio asmens valdymo organų civilinė atsakomybė yra deliktinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnis), todėl vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas).

40. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę reikšmę įrodinėjant ir nustatant sąlygas, būtinas tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti. Asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Be to, pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 22 punktas).

41. Taigi, civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, o priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos (bankroto proceso metu nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo) ryšys yra preziumuojamas. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šią prezumpciją, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

42. Prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent priešinga bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

43. Pirmosios instancijos teismas atsisakė patenkinti ieškinį dėl žalos atlyginimo, pasirėmęs vieninteliu argumentu, kad bendrovės bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu. Tačiau pagal aukščiau išdėstytą teisinę reglamentaciją ir suformuotą kasacinio teismo praktiką, klausimas dėl žalos atlyginimo turėjo būti nagrinėjamas nepriklausomai nuo to, ar bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ar ne. Teismas nenustatinėjo visų atsakovo atsakomybei kilti būtinų sąlygų egzistavimo.

44. Pavyzdžiui, turto ir dokumentų neperdavimo faktas yra konstatuotas teismo nutartimi, kuria atsakovui yra skirta bauda už teismo įpareigojimo nevykdymą, tai iš esmės reiškia, kad gali būti nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai. Pirmosios instancijos teismas sprendime priėjo priešingą išvadą, tačiau jos iš esmės nemotyvavo. Teismas pateisino finansinės apskaitos dokumentų neperdavimo faktą tuo, kad jie iki šiol yra buhalterės žinioje, o dalį dokumentų atsakovas vis tik perdavė. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, turto ir dokumentų neperdavimo faktas buvo užfiksuotas, buvusiam vadovui paskirta bauda ir todėl, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, vadovo neteisėti veiksmai yra nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad nustačius, jog bendrovės turtas buvo prarastas ir (ar) neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo (vadovo) kalto pareigų nevykdymo (neveikimo), bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto (neperduoto) turto vertės sumažėjimą, vadovas turi atlyginti bendrovei dėl prarasto (neperduoto) turto atsiradusią žalą, lygią to turto vertei (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1345/2014; 2016 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-731 370/2016).

45. Esant virš nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatinėjo ir kitų vadovo civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų ir nesprendė žalos atlygimo klausimo.

Dėl apribojimo atsakovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu

46. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo apriboti atsakovo teisę 5 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

47. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis).

48. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).

49. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje diskvalifikavimas (arba apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas) suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

50. Priešingai nei nagrinėjamoje byloje nurodė pirmosios instancijos teismas, turto ir dokumentų neperdavimo faktas yra užfiksuotas teismo nutartimi, kuria atsakovui buvo paskirta bauda už teismo įpareigojimo nevykdymą. Išnagrinėjus bylą pakartotinai ir gal būt pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu, atsirastų dar vienas iš aukščiau paminėtoje teisės normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų, kuris sudarytų pagrindą ieškovės reikalavimą šioje dalyje tenkinti.

51. Todėl klausimą dėl ieškovės reikalavimo apriboti atsakovo teisę 5 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu tikslinga spręsti iš naujo.

Dėl procesinės baigties

52. Šiuo atveju byloje nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui objektyviai negalėjo susiformuoti pagrįstas įsitikinimas dėl tyčinio bankroto akivaizdaus nebuvimo. Teismas nepagrįstai nenustatinėjo visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, nes klausimas dėl žalos atlyginimo bendrovei turėjo būti nagrinėjamas nepriklausomai nuo to, ar bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, ar ne. Dėl to nebuvo atskleista bylos esmė ir galėjo būti neteisingai išnagrinėtas šalių ginčas.

53. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstąjį teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

54. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent jame, remiantis civilinio proceso įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis, užtikrinant šalių rungimosi principą, turi būti išsamiai ištirtos visos su byla susijusios aplinkybės (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 179, 185 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).

55. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme), turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 31 punktas; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022, 27 punktas).

56. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

57. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Dėl to procesas pirmosios instancijos teisme turi būti pakartotas – panaikinus apskųstą teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nustatyti ar egzistuoja visos sąlygos LUAB „Arvyrika“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir nepriklausomai nuo to, ar bankrotas bus pripažintas tyčiniu, ar ne, spręsti vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtinas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

58. Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui visa apimtimi, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.