- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-28
- Bylos Nr.
- e2A-2533-855/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00736-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- R. V.
- Kategorijos
- 2.3.2.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei R. V. dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui formos pakeitimo bei atsakovės R. V. priešieškinį ieškovui A. V. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui formos, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. V., prašydamas: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. spendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 priteistą išlaikymą, nustatant, kad išlaikymo, mokėtino nepilnamečio vaiko F. V., gim. (duomenys neskelbtini), dalis nuo teismo sprendimo priėmimo iki vaiko pilnametystės pakeičiama į išlaikymą turtu, F. V. priteisiant 0,29 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Šalys turi nepilnametį vaiką F. V., gimusį (duomenys nes kelbtini). Šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3164-55/2011. Po santuokos nutraukimo nepilnamečio vaiko F. V. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove R. V., tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimas buvo pakeistas, nepilnamečio vaiko F. V. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, o iš atsakovės priteistas nepilnamečiam F. V. išlaikymas po 175 Eur, mokamas kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki F. V. pilnametystės. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-31-619/2017 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimas buvo pakeistas: nustatyta, kad R. V. 175 EUR išlaikymą moka kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki F. V. pilnametystės, išskyrus laikotarpį, kai pagal šiuo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką R. V. faktiškai praleidžia su nepilnamečiu vaiku F. V. visas vasaros atostogas.
Žemesnės instancijos teismas
1.2. Atsakovė teismo sprendimu nustatyto išlaikymo nemoka ir yra skolinga didelę pinigų sumą. Su nepilnamečiu vaiku atsakovė nei karto nepraleido visų vasaros atostogų: vaikas pas ją nuvykdavo pasisvečiuoti trumpam, savaitei arba dviem. Atsakovė turėjo mokėti išlaikymą vaiko naudai nuo 2015 rugsėjo 3 d. iki 2019 m. spalio 3 d., t. y. 4 metus ir 1 mėnesį arba 49 mėnesius. Atsižvelgiant į taikytiną išlaikymo indeksavimą, ji turėjo sumokėti žemiau nurodyto dydžio išlaikymą: 2015 m. rugsėjo mėn. – 2018 m. sausio mėn. (iš viso 29 mėnesiai) – 5 075 Eur (175*29); 2018 m. vasario mėn. – 2019 m. sausio mėn. (iš viso 12 mėnesių) – 2 181,90 Eur (175*1,039*12); 2019 m. vasario mėn. – 2019 m. rugsėjo mėn. (viso 8 mėnesiai) – 1 482,24 Eur (175*1,039*1,019*8). Atsakovė per visą šį laiką yra sumokėjusi išlaikymą tik už nepilnus penkis mėnesius: atliko penkias įmokas po 163 Eur, iš viso - 815 Eur. Ieškovas kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą dėl teisinės pagalbos ir tarpininkavimo išieškant išlaikymą iš užsienyje gyvenančios atsakovės, tačiau per trejus metus iš atsakovės taip ir nebuvo išieškota jokia suma. Ieškovas 2019 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą dėl išmokos vaikui pagal Vaikų išlaikymo išmokų įstatymą skyrimo, ir ją paskyrus, yra gavęs keturias išmokas po 68,40 Eur, iš viso - 273,60 Eur. Taigi, atsakovė nepilnamečio sūnaus F. V. naudai yra skolinga iš viso - 7 650,54 Eur (5075+2181,90+1482,24-815-273,60).
1.3. Atsakovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas - 0,29 ha žemės sklypas ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Šio turto vidutinė rinkos vertė, remiantis VĮ „Registrų centras“ vidutinės rinkos kainos vertinimu, sudaro 8 466 Eur (4 000 Eur žemė ir 4 466 Eur pastatai). Sūnui iki pilnametystės išmokėtina išlaikymo suma sudarytų mažiausiai 7 967,04 Eur (185,28*43). Tokia suma yra minimali, tačiau atsižvelgus į tai, kad dėl infliacijos ji yra kasmet indeksuojama, bendra suma būtų didesnė ir sudarytų apie 8 500 Eur. Taigi, atsakovei priklausančio turto vertė praktiškai lygi jai priklausančio sumokėti išlaikymo nuo dabar iki vaiko pilnametystės dydžiui (neskaičiuojant jau susidariusio įsiskolinimo), todėl šį turtą priteisus vaikui, atsakovės turtiniai interesai nebūtų pažeisti. Priteisus išlaikymą turtu, būtų geriau apsaugoti nepilnamečio vaiko interesai, užtikrinta jo teisė į išlaikymo gavimą, kadangi priteistus išlaikymą turtu, jį galima būtų realizuoti, gautas lėšas nukreipiant vaikui išlaikyti arba šis turtas galėtų būti panaudotas kaip gyvenamasis būstas sulaukus pilnametystės.
Šalies argumentai
2. Atsakovė R. V. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti R. V. 2015-2020 metais patirtas išlaidas vaiko išlaikymui kaip vaiko išlaikymo formą jai mokant vaiko išlaikymą per pastaruosius 5 metus konkrečia pinigų suma, apmokant vaiko gyvenimo išlaidas užsienyje ir tuo pagrindu panaikinti ieškovo A. V. ieškinyje prašomą grąžinti iš R. V. įsiskolinimą (aktualią skolą); 2) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 priteistą R. V. išlaikymą, nustatant, kad išlaikymas, mokėtinas nepilnamečiam F. V. nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki vaiko pilnametystės, pakeičiamas į išlaikymą konkrečia pinigų suma: atsakovė skirs vaikui išlaikymą konkrečia pinigų suma, kuri, atsižvelgiant į jos pablogėjusią turtinę padėtį, yra 1 701 Eur (189 x 9 mėnesių) per metus, skiriant lėšas vaiko poreikiams gyvenant pas ją užsienyje; 3) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, papildant ją nuostata, kad vaiko motina R. V., iš anksto susitarusi su vaiko tėvu, turės teisę su sūnumi F. V. praleisti visas pavasario ir rudens atostogas užsienyje. Priešieškinį grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Ieškovo ieškinyje nurodoma ir prašoma priteisti sodyba faktiškai priklauso atsakovės motinai, kuri ten visą gyvenimą gyveno, o atsakovė tėra tik tariama savininkė. Patenkinus ieškovo reikalavimą priteisti išlaikymą turtu, sūnaus F. močiutė neteks savo gimtų namų, priklausančių protėviams, atsakovės tėvų giminei. Vertintojas, įvertinęs atsakovės nekilnojamąją turtą, nustatė, kad šio objekto kaina rinkoje 2020 m. liepos 29 d. yra nuo 22 000 Eur iki 23 000 Eur. Atsižvelgiant į pateiktos vertinimo išvados turinį, turto rinkos vertė akivaizdžiai skiriasi nuo ieškovo pateiktos sodybos vertės. Nustačius vaikui išlaikymą turtu, būtų nepagrįstai pabloginama paties nepilnamečio vaiko padėtis, sukuriama papildoma rizika. Sodybos su žemės sklypu išlaikymas ir priežiūra reikalauja nuolatinių finansų ir fizinių veiksmų; sodybos pastatai yra mediniai, todėl nuolat reikalinga juos atnaujinti ir remontuoti.
2.2. Ieškovas pateikia tik nepagrįstą prielaidą, kad atsakovė ateityje nemokės vaikui išlaikymo, todėl susidarys vaiko išlaikymo skola iki jo pilnametystės. Atsakovė yra fiziškai aktyvi ir pajėgi dirbti, turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, moka 4 užsienio kalbas, turi darbo patirties skirtingose šalyse, nuolat tobulėja ir kelia kvalifikaciją siekdama surasti gerai apmokamą darbą užsienyje.
2.3. Nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. liepos mėnesio ir nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki 2019 m. gruodžio mėnesio atsakovė buvo bedarbė Ispanijoje ir gyveno gaudama bedarbio pašalpą, kurios užtekdavo tik minimaliam pragyvenimui. Atsakovė visą gyvenimo užsienyje laiką aktyviai ieškojo naujų darbo galimybių, o pavykus įsidarbinti, sutaupytus pinigus skirdavo vaiko atvykimui pas ją ir vaiko išlaikymui. Nepaisant atsakovės sunkios finansinės padėties, ji bendravo su vaiku tiek nuotolinio ryšio priemonėmis, tiek teismo paskirtu laiku sūnaus atostogų metu. Kiekvienais metais sūnaus F. atostogų metu ji pati suorganizuodavo iš sutaupytų pinigų vaiko atvykimą ir gyvenimą užsienyje. Atsakovei esant bedarbei užsienyje beveik 3 metus ir gyvenant iš bedarbio pašalpos, ji neturėjo finansinių galimybių mokėti kas mėnesį vaiko išlaikymą vaiko tėvui ir savo lėšomis organizuoti sūnaus F. atvykimų pas atsakovę, vienai apmokant jo gyvenimo išlaidas užsienyje.
Atsiliepimas
2.4. Atsakovė priešieškinyje pateikė išsamius paaiškinimus dėl sūnaus 2016-2020 metais atostogų su atsakove metu kultūrinės ir pažintinės programos bei patirtų išlaidų sūnaus išlaikymui. Atsakovės bendrai patirtų išlaidų suma vaiko išlaikymui nuo 2015 m. rugsėjo iki 2020 m. rugsėjo 1 d. (imtinai) sudarė 7 871,17 Eur, o atsakovės skola ieškovui yra 6 610 Eur. Taigi, atsakovė vaiko išlaikymui skyrė daugiau pinigų, nei už tą patį laikotarpį yra skolinga ieškovui. Atsakovės išlaidų suma sūnaus išlaikymui yra 1 261,17 Eur didesnė, nei jos skola ieškovui, todėl teismo prašo šią skolą panaikinti, o susidariusį skirtumą tarp skolos ieškovui ir atsakovės vaiko išlaikymui skirtų pinigų, t. y. 1 296,17 Eur skirti teismo išlaidų apmokėjimui. Vilniaus miesto apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d nutartimi priteistas atsakovei mokėti materialinis išlaikymas nepilnamečiam sūnui po 175 Eur, o dabar po 189 Eur, taip pat, jai vienai apmokant ir vaiko gyvenimo išlaidas užsienyje, yra ydingas, neteisingas ir turi būti pakeistas.
2.5. Atsakovė pateikė savo darbo stažo ataskaitą užsienyje, kitus įrodymus, kurie patvirtina, kad gyvenimo užsienyje metu ji turėjo daug finansinių sunkumų, skolų, buvo priversta uždaryti savo verslą dėl ankstesnio bylinėjimo proceso su ieškovu. Atsakovė pažymėjo, kad beveik 3 (tris) metus Ispanijoje ji buvo bedarbė ir gyveno iš bedarbio pašalpos, 2019 m. žiemą išvyko gyventi į Londoną, nes ten gavo darbo pasiūlymą dirbti viešbučio Spa. Tačiau darbovietė 2020 m. pavasarį dėl Covid-19 pandemijos buvo uždaryta nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d., o 2020 m. rugsėjo 29 d. atsakovė gavo įspėjimą dėl atleidimo iš darbo nuo 2020 m. spalio 27 d. (ne dėl darbuotojo kaltės). Šiai dienai atsakovė nurodo stabilių pajamų negaunanti, yra bedarbė, todėl jos turtinė padėtis yra pablogėjusi. Ieškovo turtinė padėtis stabili, jis 10 metų užima aukštas pareigas, yra regiono vadovas bendrovėje (duomenys neskelbtini), gauna didelį atlyginimą. Ieškovas, gyvendamas su vaiku (duomenys neskelbtini), niekada nemokėjo ir nemoka už būstą, nes gyveno savo bute, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas įsigijo naują nekilnojamąjį turtą – sodybą, esančią 20 km nuo (duomenys neskelbtini). Tai tik patvirtina faktą apie ieškovo turtinės padėties gerėjimą. Ieškovo finansinė padėtis yra daug geresnė nei atsakovės, todėl jis turėtų daugiau prisidėti prie vaiko išlaikymo. Ieškovas nėra per 5 metus su vaiku atostogavęs nei vienoje užsienio šalyje, o taip pat ir Lietuvoje, sūnus nelankė jokio mokamo, privataus popamokinės veiklos būrelio ar neužsiėmė kita nuolatine, aktyvia, mokama veikla. Vaikas atostogų metu yra išvežamas į kaimą (duomenys neskelbtini), ir paliekamas su kompiuteriu pas ieškovo motiną, todėl išlaidų tokiam vaiko laisvalaikio organizavimui irgi nepatiria. Ieškovas nesirūpina vaiko nuolatiniu subalansuotu sveiku maitinimu. Vaikas dažnai minėdavo, kad namuose po pamokų normalaus sveiko maisto neturi, todėl valgo greitą maistą. Ieškovas neišlaidauja pirkdamas vaikui aprangą.
2.6. Atsakovė nesutinka su vaiko tėvo reikalavimu pakeisti vaiko išlaikymo formą priteisiant vaikui tam tikrą turtą, t. y. jai priklausančią sodybą (duomenys neskelbtini). Atsakovė skirs vaikui išlaikymą konkrečia pinigų suma, kuri atsižvelgiant į jos pablogėjusią turtinę padėtį, yra po 1 701 Eur (189 x 9 mėn.) kas metus, skiriant lėšas vaiko poreikiams gyvenant pas ją užsienyje. Tuo tarpu ieškovo turtinei padėčiai esant ženkliai geresnei nei atsakovės, ieškovas turi prisidėti didesne dalimi prie vaiko išlaikymo ir jo poreikių tenkinimo vaiko gyvenimo su tėvu Lietuvoje laikotarpiu. Ieškovas turi apmokėti vaiko gyvenimo jas ją užsienyje išlaidas, įskaičiuojant išlaidas vaiko atvykimo pas atsakovę ir grįžimo į Lietuvą, apgyvendinimo išlaidas užsienyje, maitinimo ir būtinos higienos išlaidas, išlaidas vaiko aprangai, kitų būtinų priemonių mokslams, komunikacijai, tobulėjimui, transporto išlaidas, kultūrinei, pažintinei ir pramoginei veiklai. Pagal naują vaiko išlaikymo formą vaiko motina apmoka visas vaiko gyvenimo išlaidas užsienyje su ja vasaros, pavasario ir(ar) rudens laikotarpiu ir pagal vaiko poreikius prisideda prie tam tikrų kitų, būtinų jo poreikių tenkinimo ir išlaidų padengimo. Ieškovas, atsižvelgiant į savo turtinę padėtį, prisideda prie vaiko išlaikymo trūkstama dalimi lėšų vaiko poreikių patenkinimui Lietuvoje.
2.7. Atsakovė prašė teismo įpareigoti ieškovą netrukdyti vaikui bendrauti su ja. Taip pat ieškovė prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu nustatytą vaiko bendravimo su motina tvarką neženkliai pakeisti: pagal rotacijos principą turi būti įtrauktas vaiko atvykimas pas motiną į užsienį Šv. Velykų, t. y. vaikų pavasario ir rudenio atostogų metu. Sūnus motinai prasitarė, kad jis šiais metais nelankys jokių popamokinių būrelių, taip pat norėjo lankyti sporto klubą, bet kadangi jis nebegyvena Vilniaus mieste, po mokyklos tėvas jį paima ir išveža į jo naują gyvenamąją vietą už miesto. Dėl to teismo prašo įpareigoti ieškovą pateikti informaciją apie vaiko naujai pasikeitusią gyvenamąją vietą ir visas su tuo susijusias aplinkybes.
3. Ieškovas A. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė priešieškinį atmesti ir skirti atsakovei 1 000 Eur baudą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 95 straipsnio 2 dalis). Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Nuo 2015 rugsėjo 3 d. iki 2019 m. spalio 3 d. atsakovė buvo atlikusi penkias įmokas po 163 Eur, iš viso - 815 Eur, todėl ieškinio padavimo dienai atsakovė buvo skolinga 7 650,54 Eur. Nuo ieškinio pateikimo dienos praėjo daugiau kaip vieneri metai, todėl skolos suma yra ženkliai išaugusi. Atsakovė per šį laikotarpį sumokėjo 567 Eur, taip pat ieškovas yra gavęs dar penkias išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, iš viso - 343,80 Eur, todėl bendra atsakovės skola yra 9 383,68 Eur.
3.2. Aukščiau šalių atžvilgiu šiuo aspektu priimti teismo sprendimas ir nutartis yra įsiteisėję, galiojantys ir šalims yra privalomi. Atsakovės reikalavimas patirtas išlaidas pripažinti suteiktu išlaikymu vaikui ir panaikinti įsiskolinimą įstatyme nėra numatytas, todėl negali būti tenkinamas. Atsakovės gera valia teiktas papildomas išlaikymas vaikui nereiškia, kad ji buvo atleista nuo pareigos mokėti išlaikymą kitu laikotarpiu arba kad šios lėšos (be kito tėvo sutikimo) galėtų būti įskaitomos į pagrindinį išlaikymą.
3.3. Visas nurodomas išlaidas, susijusias su vaiku, ji patyrė tik trumpu vaiko buvimo pas ją laikotarpiu, o visą kitą laiką, kai vaikas gyveno su tėvu, ji išlaikymo (išskyrus kelis mokėjimus) neteikė. Be to, atsakovės patirtos išlaidos nedetalizuotos, nenurodyta, kiek iš jų yra patirta konkrečiai vaiko, kiek – pačios atsakovės. Pateikti įrodymai nepatvirtina, kad išlaidos buvo patirtos jai būnant su vaiku ir vaiko naudai; didelė dalis mokėjimų iš užsienio negali būti tinkamu įrodymu apie teiktą išlaikymą, nes juose nėra jokios informacijos, kad kvite nurodyta prekė ar paslauga yra susijusi su vaiku, o ne, pvz., pačia atsakove; kita dalis išlaidas pagrindžiančių dokumentų datuoti tuo laiku, kai vaikas netgi nebuvo su atsakove. Didžioji dalis atsakovės nurodomų išlaidų nebuvo būtinos, labiau skirtos pačios atsakovės pramogai bei siekiant palenkti vaiką savo pusėn.
3.4. Iš atsakovės buvo priteista tik minimali suma vaiko būtinųjų poreikių patenkinimui. Vaikas su atsakove niekada neišbuvo viso vasaros laikotarpio. Ji pati pripažįsta, kad su vaiku 2016-2019 m. laikotarpiu praleido vidutiniškai tik po 30 dienų (t. y. 1 mėn.) per metus: „2016 m. - 17 d., 2017 m. – 10 ir 37 d., iš viso 47 d., 2018 m. - 45 d. 2019 m. - 12 d.“.
3.5. Nors ieškovė nurodo, kad jos turtinė padėtis, gyvenant Ispanijoje buvo bloga, ji jokių įrodymų neteikė, apsiribojo bendro pobūdžio aplinkybėmis apie ekonominę situaciją Ispanijoje. Tačiau ši jos turtinė padėtis ankstesniu laikotarpiu (gyvenant Ispanijoje) jau buvo įvertinta teismo ankstesnėje byloje, nustatant mažesnį nei minimalų išlaikymo dydį. Tuo tarpu įstatymas numato, kad išlaikymas gali būti mažinamas tik iš esmės pablogėjus kurios nors iš šalių turtinei padėčiai. Atsakovė jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė savo turtinės padėties suprastėjimo. Kartu atsakovė aiškina, kad turi gerą išsilavinimą, moka daug kalbų, yra iniciatyvi ir ateityje turės darbo bei pajamų, t .y. galės teikti išlaikymą. Tokios padėties tikrai negalima laikyti turtinės padėties pablogėjimu. Kita vertus, iš atsakovės pateiktų įrodymų apie jos kelis tūkstančius eurų per mėnesį siekiančias išlaidas, pramogas, keliones, galimybę sūnui atvykus pas ją svečiuotis, apgyvendinti jį ne savo namuose, o išsinuomoti prabangius apartamentus, suponuoja išvadą, kad atsakovės turtinė padėtis yra kur kas geresnė, nei deklaruojama.
3.6. Ieškovas nepritaria atsakovės pateiktam reikalavimui pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, t. y. papildyti sprendimą tuo, kad vaiko motina, iš anksto susitarusi su vaiko tėvu, turės teisę su sūnumi F. V. praleisti visas pavasario ir rudens atostogas užsienyje. Minėtu sprendimu nustatyta, jog atsakovė turi teisę su vaiku praleisti visas vasaros atostogas. Papildomai nustačius, kad atsakovė turi teisę su vaiku praleisti ir visas rudens bei pavasario atostogas, išeis, kad tik atsakovė turi teisę su vaiku praleisti praktiškai visą jo laisvalaikį (atsižvelgiant, kad ir kas antrą kalėdinį laikotarpį atsakovė praleidžia su vaiku). Tokiu būdu būtų pažeidžiamos ieškovo teisės į bendrą laisvalaikio, atostogų praleidimą su vaiku. Be to, būtina atsižvelgti ir į nepilnamečio vaiko interesus. Jam jau 15 metų ir jis nori pats spręsti, kiek ir su kuo gali praleisti laiko. Ieškovas prašo šią bendravimo tvarką pakeisti tokiu būdu: 1) vaiko mama R. V., turės teisę su nepilnamečiu vaiku F. V. praleisti pusę vasaros atostogų, konkretų jų laiką suderinusi su vaiko tėvu A. V. ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų. Šiuo metu F. V. galės vykti atostogų į užsienio šalį, kurioje gyvena jo mama R. V.. Šias vaiko kelionės išlaidas tėvai dengia lygiomis dalimis; 2) vaiko mama R. V. taip pat turės teisę su nepilnamečiu vaiku F. V. praleisti rudens ir pavasario atostogas kas antrus metus: neporiniais metais rudens, o poriniais – pavasario atostogas. Jei vaikas šiais laikotarpiais vyksta į užsienį, kelionių išlaidas apmoka vaiko mama R. V..
3.7. Ieškovas teikia savo užsakyto turto vertinimo (UAB „Giantus vertinimas“ konsultacija dėl galimos turto pardavimo kainos) išvadą, pagal kurią sodybos kaina yra 10 800 Eur. Anot ieškovo, ši konsultacinė išvada yra gerokai išsamesnė, pagrįsta kitų rinkoje vykdytų panašaus turto perleidimo sandorių bei parduodamo turto skelbimų pavyzdžiais. Tuo tarpu atsakovės pateikta išvada, kurioje nurodoma, kad šio objekto kaina rinkoje 2020 m. liepos 29 d. yra nuo 22 000 kurioje nurodoma, kad šio objekto kaina rinkoje 2020 m. liepos 29 d. yra nuo 22 000 Eur iki 23 000 Eur iki 23 000 kurioje nurodoma, kad šio objekto kaina rinkoje 2020 m. liepos 29 d. yra nuo 22 000 Eur iki 23 000 Eur, iš esmės niekuo nepagrįsta. Ieškovas teismą prašo vadovautis jo, o ne atsakovės pateiktais turto vertę patvirtinančiais įrodymais.
3.8. Aplinkybę, kad atsakovė nemokės periodinio išlaikymo pinigais vaiko naudai patvirtina faktas, kad iki ieškinio pateikimo dienos buvo susikaupusi didelė apie 8 000 Eur skola pagal 2016 m. spalio 10 d. teismo sprendimą. Po ieškinio pateikimo atsakovė taip pat sumokėjo tik tris (iš keturiolikos) įmokas. Taigi, atsakovė išlaikymą vengia ir vengs mokėti. Ieškovo vertinimu, turto kainos ir ankstesniu teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio neatitikimas negali būti kliūtis priteisti nurodytą turtą, net jei jo vertė tiksliai neatitinka pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu priteisto mėnesinio išlaikymo vertės.
3.9. Pažymėjo, kad teismas negali spręsti dėl išlaikymo sumažinimo ar pakeitimo atgaline tvarka, nes tai reikštų jau įsiteisėjusio ir galiojančio, vykdytino teismo sprendimo pakeitimą ir nepilnamečio vaiko interesų pažeidimą. Atsakovės reikalavimas teikti ataskaitas yra piktnaudžiavimas savo teisėmis bei noras maksimaliai užvilkinti ir apsunkinti teismo procesą, todėl atmestinas. Atsakovė klaidina teismą, nurodydama, kad „vaiko tėvui atėmus vaiką iš motinos ir ją apkaltinus vaiko pagrobimu, motinai su vaiku pradėjus gyventi užsienyje, nors vaiko gyvenamoji vieta po skyrybų neginčijamai buvo nustatyta su motina, prasidėjo vaiko nuteikinėjimas prieš motiną, šmeižimas, kėlimas baudžiamųjų bylų prieš ją, išgalvotai kaltinant ją smurtaujant prieš vaiką ir vaiko tėvui liepiant sūnui melagingus faktus patvirtinti teisme ir policijoje.“ Tai, kad atsakovės veiksmai teisingai įvertinti kaip vaiko pagrobimas, neginčijamai nustatyta Ispanijos teismų sprendimais, kuriais atsakovė buvo įpareigota sugrąžinti vaiką į Lietuvą. Tai savo sprendimuose pripažino ir Lietuvos teismai, nustatę vaiko gyvenamąją vietą su tėvu. Pažymi, kad 2020 m. karantinų metu atsakovė vaiką pasiimdavo grįžusi iš kelionių po užsienį (JK, Prancūziją, Latviją), nesilaikydama saviizoliacijos reikalavimų.
4. Išvadą byloje teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau –Vaiko teisių apsaugos tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad atsakovei neteikiant sūnui priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis, neprieštarautų dėl išlaikymo formos pakeitimo (išlaikymo priteisimo turtu), siekiant užtikrinti vaiko teisę į išlaikymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės R. V. nepilnamečio sūnaus F. V. išlaikymui vienkartinę 7 740 Eur sumą; kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė; nustatė priverstinę hipoteką atsakovei R. V. nuosavybės teise priklausančiam turtui: 0,29 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniams pastatams, unikalūs (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini)., iki atsakovė sumokės nepilnamečio sūnaus F. V. išlaikymui vienkartinę 7 740 Eur sumą; kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės R. V. ieškovo A. V. naudai 862,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nurodė, jog atsakovės įrodinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su priešieškinyje keliamu reikalavimu, kad nuo 2015 metų iki 2020 m. rugsėjo 1 d. jos nurodomos patirtos vaiko išlaikymo išlaidos, kai vaikas atostogų metu faktiškai gyveno su ja užsienyje ir Lietuvoje (7 871,17 Eur), būtų pripažintos išlaikymu, nėra susijusios su išlaikymo dydžio pakeitimo pagrindais (tėvų turtinės padėties ar vaiko poreikių pasikeitimu), nes atsakovė šiuo reikalavimu nesiekia nei sumažinti, nei padidinti nepilnamečiam vaikui teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio. Teismas sprendė, kad atsakovė šiuo reikalavimu iš esmės siekia fakto pripažinimo, kad teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu nustatytą vaiko išlaikymo pareigą ji nuo 2015 metų iki 2020 m. rugsėjo 1 d. įvykdė, todėl šis atsakovės reikalavimą teismas atmetė kaip neteisėtą.
7. Teismas pažymėjo tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi nustatė, jog atsakovė teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki vaiko pilnametystės nustatytą 175 Eur išlaikymą periodinėmis išmokomis moka kiekvieną mėnesį, išskyrus laikotarpį, kai pagal šiuo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką atsakovė faktiškai praleidžia su vaiku visas vasaros atostogas, todėl atsakovės vaiko vasaros atostogų metu jo išlaikymui išleistos piniginės lėšos nepriskirtinos atsakovės privalomam sūnui teikti periodiniam išlaikymui, atsakovė vaikui atostogų metu gali išleisti tiek, kiek leidžia jos turtinė padėtis.
8. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad savo reikalavimu pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 šalių sūnui priteistą išlaikymo dydį, jo mokėjimo periodiškumą ir nurodyti konkrečią šios pinigų sumos panaudojimo paskirtį, tai yra nustatyti, kad nuo šio teismo sprendimo priėmimo išlaikymas nepilnamečiam vaikui iki jo pilnametystės mokamas kasmet (vieną kartą per metus) po 1 701 Eur (189 x 9 mėn.), ir ši pinigų suma skiriama vaiko poreikiams gyvenant pas atsakovę užsienyje, ieškovė iš esmės atsisako teikti išlaikymą vaikui ir prašo, kad jos per kalendorinius metus vaiko išlaikymui skiriama pinigų suma (1 701 Eur) būtų naudojama vaiko poreikiams jo gyvenimo su atsakove metu, todėl sprendė, kad tokiu reikalavimu atsakovė siekia, kad būtų įteisinta faktiškai egzistuojanti situacija, kad vaiką išlaiko vienas ieškovas, o atsakovė vaiką išlaiko tik jo atostogų su atsakove metu, todėl šį atsakovės reikalavimą teismas atmetė kaip neteisėtą. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovė nepagrindė ir trijų mėnesių vaiko gyvenimo pas ją užsienyje termino, nes jos į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, kad vaikas per vienerius kalendorinius metus būtų praleidęs su ja tris mėnesius.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovė sąmoningai nevykdo išlaikymo prievolės, nesant tam objektyvių priežasčių, kadangi į bylą pateikti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovės turtinė padėtis neleido jai kiekvieną mėnesį mokėti vaikui po 175 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs viešojoje erdvėje esančią informaciją apie ieškovės darbovietes, aplinkybes, jog byloje nėra duomenų, nuo kada atsakovės darbo santykiai Ispanijoje nutrūko ir jai buvo paskirta bedarbio pašalpa, taip pat atsakovės viešai socialiniame tinkle Facebook pateikiamas akimirkas iš gyvenimo užsienyje, teismų informacinėje sistemoje LITEKO prieinamus Sodros duomenis apie atsakovės nuo 2021 m. vasario 26 d. darbovietę (duomenys neskelbtini), UAB, ir kad 2021 m. vasario 26 d. jai priskaičiuotas ir išmokėtas 106 Eur už vieną darbo dieną atlyginimas (neatskaičius mokesčių), sprendė, kad atsakovė turėjo galimybę sūnui mokėti periodinį išlaikymą, tačiau sąmoningai ignoravo ir ignoruoja savo pareigą tai atlikti.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra sveika, darbingo amžiaus, darbinga, turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, moka keturias užsienio kalbas, daugiau vaikų neturi, atitinkamai neturi papildomos išlaikymo prievolės, todėl turi galimybę gauti stabilias, oriam gyvenimui pakankamas pajamas, tuo tarpu atsakovės deklaruojamas gyvenimo būdas, nuolat patiriamos nebūtinos išlaidos kelionėms lėktuvais, traukiniais, laivais, apartamentų, viešbučių, automobilių nuoma, maitinimasis kavinėse, restoranuose, negali būti pateisinamas argumentais, jog visą tai daroma vaiko naudai, jo pasaulėžiūrai praplėsti, kai vaikui nėra teikiamas išlaikymas kasdieniams, būtiniems jo poreikiams patenkinti.
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuo aspektu susiformavusią teismų praktiką, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, ir kad minimali mėnesinė alga 2021 metais yra 642 Eur neatskaičius mokesčių, šalių vaiko amžių (15 metų), kad byloje nėra duomenų, jog šalių finansinė padėtis būtų sudėtinga, abi šalys gauna pakankamas pajamas, savo iniciatyva padidino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu iš atsakovės nepilnamečiam vaikui priteistą išlaikymą nuo 175 Eur iki 234 Eur kas mėnesį mokomomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo formos pakeitimo dienos.
12. Teismas taip pat pažymėjo, jog tuo atveju, kai asmuo savo noru nevykdo išlaikymo prievolės arba ją vengia vykdyti ir dėl to atsiranda uždelstas įsiskolinimas, reiškia, kad tokio išlaikymo priteisimas yra neefektyvus, nes netenkina nepilnamečio vaiko išlaikymo poreikių, dėl to toks besitęsiantis išlaikymo neteikimas, kai skolininkas objektyviai yra pajėgus teikti nustatyto dydžio išlaikymą iš savo pajamų arba turto, gali būti laikomas pagrindu teismine tvarka pakeisti išlaikymo formą ir dydį, siekiant padaryti išlaikymo išieškojimą efektyvia priemone tam, kad būtų nutrauktas tęstinis vaiko teisės į išlaikymą pažeidimas.
13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog teismo konstatuota aplinkybė, kad atsakovė šiuo metu turi darbą ir pajamų, įvertinus jos viso teismo proceso metu deklaruojamus prioritetus, o būtent, kad pasibaigus karantinui, ji išvyks iš Lietuvos, gyvens užsienyje, ir tai, kad atsakovė užsienyje nuolatos keitė savo gyvenamąją vietą ir darbovietes, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė periodinėmis išmokomis sūnui išlaikymo nemokės, juolab kad atsakovė teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad jei neras darbo ar negaus pastovių pajamų, vaikui išlaikymo neteiks. Todėl tai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą pakeisti išlaikymo formą ir priteisti išlaikymą tvirta vienkartine pinigų suma, taip išvengiant atsakovės nemokumo rizikos ateityje. Teismo įsitikinimu, būtent išlaikymas vienkartine pinigų suma, o ne turtu labiausiai atitiks vaiko interesų užtikrinimą, nes: 1) šalių pateiktos konsultacinės žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), išvados kardinaliai skiriasi dėl turto kainos; 2) nors atsakovė iš esmės sutiko, kad iš jos nepilnamečiam vaikui būtų priteista ½ dalis turto – žemės sklypo, su namu bei statiniais (duomenys neskelbtini), priteisus vaikui sodybos dalį, kiltų ginčai dėl turto valdymo.
14. Įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas iš atsakovės nepilnamečio vaiko išlaikymui nuo ieškinio dėl išlaikymo formos pakeitimo pateikimo dienos (2019 m. spalio 15 d.) iki vaiko pilnametystės ((duomenys neskelbtini)), skaičiuojant, kad minėtu laikotarpiu atsakovė turėtų mokėti po 234 Eur periodinį išlaikymą, priteisė 9 360 Eur (234x40 mėn.) sumą, iš kurios išskaičiavus po bylos iškėlimo teisme atsakovės vaiko išlaikymui sumokėtus 567 Eur ir Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-31-619/2017 nustatytą neapibrėžtą laikotarpį – „visas vasaros atostogas“, pagal nuo 2016 metų susiformavusią praktiką ne daugiau 1,5 mėnesio per metus, kurios nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės yra 4,5 mėnesio ir sudaro 1 053 Eur sumą, sūnaus išlaikymui priteisė 7 740 Eur vienkartinę išlaikymo sumą.
15. Teismas nurodė, kad atsakovė šiuo metu gauna pastovias pajamas, tačiau byloje nustatytos aplinkybės (nereguliariai mokamas išlaikymas, aktyvus siekis nekilnojamąjį turtą perleisti, atsakovės pozicija dėl privalomo teikti išlaikymo, pareigos teikti išlaikymą suvokimas ne kaip prievolės vykdymo, o kaip asmeninio pasirinkimo, šalių konfliktiški santykiai), teismo vertinimu, sudaro būtinybę užtikrinti tinkamą prievolės vykdymą, todėl siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę gauti išlaikymą, pirmosios instancijos teismas iš atsakovės priteistai vienkartinei 7 740 Eur išlaikymo sumai, skirtai sumokėti vaikui kaip išlaikymą iki jo pilnametystės, atsakovės turtui (29 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniams pastatams, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini)) pritaikė priverstinę hipoteką. Teismas nurodė, kad priverstinė hipoteka nesuvaržys atsakovės teisių ir interesų labiau, negu yra būtina reikalavimui dėl išlaikymo užtikrinti.
16. Teismas nurodė, kad tarp šalių esminių ginčių dėl atsakovės bendravimo su vaiku nėra: šalims iš anksto susitarus, vaikui yra perkami bilietai ir vaikas pas atsakovę vykdavo ne tik per vasaros atostogas, bet ir kitu metu, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo dalies civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, juolab kad šiuo metu atsakovė gyvena ir dirba Lietuvoje, o vaikas yra tokio amžiaus (15 metų), kai jam ypatingai svarbi socializacija ir būvimas ne tik su tėvais, bet ir su bendraamžiais, be to, jam taip pat turi būti suteikta galimybė rinktis dėl savo atostogų organizavimo.
17. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad atsakovė davė melagingus parodymus, t. y. sulaužė teismui duotą priesaiką byloje sakyti tik tiesą, pateikė teismui Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. lapkričio 19 d. pažymą, jog yra bedarbė, 2021 m. kovo 8 d. (taip pat ir ankstesniuose posėdžiuose) akivaizdžiai melavo teismui, jog niekur nedirba ir nuo 2020 m. lapkričio mėnesio negauna jokių pajamų, prisiekusi sąmoningai neigė aplinkybes, kurias neginčijamai patvirtina SODROS duomenys apie jos įdarbinimą, todėl vadovaudamasis CPK 186 straipsnio 6 dalimi, už priesaikos sulaužymą paskyrė atsakovei 300 Eur baudą.
18. Atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį (patenkinta 50 proc. ieškinio ir 50 proc. priešieškinio reikalavimų), ieškovui iš atsakovės teismas priteisė 937,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, atitinkamai atsakovei iš ieškovo - 75 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atlikęs priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 862,5 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už reikalavimą dėl išlaikymo (išlaikymo vienkartine suma) priteisimo, todėl iš atsakovės į valstybės biudžetą teismas priteisė 174,15 Eur žyminį mokestį už reikalavimus dėl išlaikymo priteisimo.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Apeliantė (atsakovė) R. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą: 1) patvirtinti R. V. 2021 m. sausio 12 d. pasiūlymą ir jame nurodytas sąlygas dėl taikos sudarymo, kuriame nurodyta, kad nuo taikos sutarties įsigaliojimo dienos R. V. sutinka pakeisti sūnui F. V. mokamą išlaikymo formą, t. y. vietoj išlaikymo sūnui F. V. skyrimo, mokant kasmėnesines išmokas, sutinka išlaikymą skirti nekilnojamojo turto dalimi ir sutinka padovanoti ½ jai priklausančios sodybos (kurios bendra vertė yra 20 000 Eur), esančios (duomenys neskelbtini), savo sūnui F. V.; 2) atmesti A. V. ieškinį dėl išlaikymo formos pakeitimo ir netenkinti jo prašymo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 priteistą išlaikymą, nustatant, kad išlaikymo, mokėtino nepilnamečiui F. V. dalis nuo šiuo teismo sprendimo priėmimo iki vaiko pilnametystės pakeičiama į išlaikymą turtu, t. y. sūnui F. V. priteisiant visą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), priklausančią R. V.; 3) įtraukiant naują bendravimo tvarkos papildymą, kad vaiko motina, R. V., iš anksto susitarusi su vaiko tėvu, turi teisę su sūnumi F. V. praleisti visas pavasario ir rudens atostogas užsienyje (kelionės išlaidos dalijamos vaiko motinai ir tėvui pusiau); 4) atmesti kitus A. V. ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį pateiktus prašymus, kaip nepagrįstus; 5) pripažinti R. V. 2015-2020 m. patirtas išlaidas (pagal pateiktus įrodymus teismui) vaiko išlaikymui kaip vaiko išlaikymo formą jai mokant vaiko išlaikymą per pastaruosius 5 metus konkrečia pinigų suma, apmokant vaiko gyvenimo išlaidas užsienyje ir tuo pagrindu panaikinti A. V. ieškinyje prašomą grąžinti iš R. V. įsiskolinimą; 6) panaikinti 300 Eur baudą R. V.; 7) priteisti iš A. V. R. V. patirtas visas bylinėjimosi išlaidas proceso metu. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo priteistas vaiko išlaikymas konkrečia pinigų suma, t. y. iš atsakovės nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteista vienkartinė 7 740 Eur suma, yra neteisingas ir neteisėtas, kadangi byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad nuo ieškinio civilinėje byloje iškėlimo 2019 m. spalio 15 d. iki ginčo sprendimo priėmimo apeliantė skyrė lėšas vaiko išlaikymui, kurios nėra įtrauktos į šį vaiko išlaikymo dydžio apskaičiavimą, t. y. nuo 2019 m. spalio 15 d. iki sprendimo priėmimo dienos atsakovės išlaidų vaiko išlaikymui, neįskaičiuojant atsakovės trijų bankinių pavedimų ieškovui, t. y. 567 Eur (189 Eur x3), bendra suma yra 2 055,37 Eur (1226,74 Eur + 828,63 Eur). Taip pat, apeliantei atsirado 723,16 Eur skola Valstybinio socialinio draudimo fondui už vaiko išlaikymui sumokėtas išmokas ieškovui nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2021 m balandžio 22 d., todėl šia suma jai priteistas sumokėti išlaikymas vienkartine 7 740 Eur išmoka nepilnamečiam sūnui turėtų būti irgi sumažintas. Taigi, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas apeliantei priteistą vaikui išlaikymo sumą, t. y. 7 700 Eur, neįtraukė visų apeliantės patirtų vaiko išlaikymui išlaidų minėtų laikotarpiu, todėl ši teismo sprendimo dalis yra neteisinga ir turi būti pakeista, perskaičiuojama.
19.2. Nesutiktina su apeliantei teismo padidinta vaiko išlaikymo suma iki 234 Eur ir motyvu, kad teismas neturėjo duomenų ir įrodymų apie atsakovės sudėtingą turtinę padėtį, apeliantės ilgą laiką bedarbystę tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Taip pat teismas klaidingai traktuoja, kad „abi šalys gauna vienodas pajamas“. Ieškovo ir atsakovės turtinė padėtis nėra lygiavertė ir tą faktą pats teismas konstatuoja savo sprendime, tad esamoje situacijoje ieškovas turėtų prisidėti prie vaiko išlaikymo didesne dalimi dėl savo gaunamų didesnių pajamų, stabilumo, turtinės padėties. Taip pat šiame teismo sprendime pažymima, kad ieškovas dar gauna ir pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamą vaikui išmoką, t. y. 70 Eur per mėnesį, todėl, priimdamas ginčo sprendimą, kuriuo įpareigoja apeliantę nepilnamečio sūnaus išlaikymui mokėti po 234 Eur, kuriam dar paskirta ir mokama po 72 Eur kas mėnesį iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, akivaizdžiai neproporcingai paskirstė vaiko išlaikymo dydį ieškovo ir atsakovės atžvilgiu, nes atsakovė bendrai kas mėnesį turėtų mokėti 234 Eur + 72 Eur, bendra suma yra - 306 Eur.
19.3. Teismas, priimdamas šį ginčo sprendimą, neatsižvelgė į atsakovės taikų siūlymą ieškovui užbaigti bylos nagrinėjimą taikos sutartimi. Apeliantei priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini)., rinkos vertei esant apytiksliai 20 000 Eur, apeliantė sutiko, nuo taikos sutarties įsigaliojimo dienos, pakeisti sūnui F. V. mokamą išlaikymo formą, t. y. vietoj išlaikymo sūnui skyrimo, mokant kasmėnesines išmokas, atsakovė sutiko išlaikymą skirti nekilnojamojo turto dalimi ir padovanoti ½ jai priklausančios minėtos sodybos savo sūnui. Taikos sutarties projektas buvo pateiktas ieškovui ir teismui. Tačiau teismas, nustatydamas priverstinę hipoteką atsakovei (faktinė savininkė yra atsakovės motina - I. P.) priklausančiai sodybai (žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir pagalbiniais ūkio pastatais), tik pratęsė nesantaiką ir ginčus su ieškovu ateityje. Teismas buvo informuotas apie apeliantės norą sudaryti taikos sutartį su ieškovu ir nutraukti šį teisinį ginčą, tačiau ne tik nevykdė savo sutaikymo pareigos, bet nesiėmė aktyvių veiksmų šalims sutaikyti, todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė savo pareigą šiame teisminiame procese.
19.4. Pirmosios instancijos teismo vertinimas apie „nusistovėjusią bendravimo tvarką“ ir tuo pagrindu priimta sprendimo dalis yra neteisėta. Atsakovės klausimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos buvo iškeltas būtent todėl, kad atsakovė nuolat turėjo sunkumų su vaiko tėvu, ieškovu, dėl vaiko bendravimo su atsakove, jo kelionių pas atsakovę, atsakovei gyvenant užsienyje pastaruosius 6 metus. Vaikas daug kartų buvo neišleistas pas motiną atostogų į užsienį, nors vaikas buvo išreiškęs tam norą atvykti. Klausimas dėl vaiko atvykimo pas atsakovę pavasario ir/ar rudenio atostogų metu buvo iškeltas teisme būtent todėl, kad teismas nustatytų bendravimo tvarką ir sąlygas būtent šių atostogų metu, o ne ieškovas tą spręstų, piktnaudžiaudamas savo teisėmis. Be to, pažymėtina, jog atsakovė pati pirko skrydžių bilietus ir apmokėdavo visas kitas sūnaus kelionės, pragyvenimo išlaidas užsienyje ir sutikdavo su ieškovo savavališkai iškeltais reikalavimais, kad tik turėtų galimybę pasimatyti su vaiku. Tad teismas, priteisdamas iš apeliantės nepilnamečio sūnaus išlaikymui vienkartinę 7 740 Eur sumą iki vaiko pilnametystės ((duomenys neskelbtini).), faktiškai sudarė sąlygas nutrūkti vaiko bendravimui su motina, kadangi dėl apeliantei priskirtų mokėti dvigubų vaiko išlaikymo išlaidų (234 Eur + 72 Eur), apeliantė bus nepajėgi pati mokėti ir vaiko išlaikymą, ir pati apmokėti vaiko kelionės ir gyvenimo išlaidas pas ją užsienyje. Taip pat, toks teismo sprendimas tik pagilins jau įsisenėjusį ir ieškovo nuolat didinantį tėvų (motinos) atstūmimo sindromą. Nagrinėjamu atveju jeigu teismas patvirtintų apeliantės siūlomą taikos sutartį, kuria vaikui išlaikymas būtų priskirtas turtu, tuomet apeliantė papildomai galėtų skirti lėšų bendravimui su vaiku, jo kelionėms ir gyvenimui pas apeliantę užsienyje teismo paskirtu metu.
19.5. Kategoriškai nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirta 300 Eur bauda. Atsakovė sąžiningai pateikė priešieškinį ir kitus procesinius dokumentus, niekada neveikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, nepiktnaudžiavo savo teisėmis ir nemelavo teismui. Faktą apie dalyvavimą vienos kompanijos (UAB „(duomenys neskelbtini)“) mokymuose atsakovė patvirtino teismo posėdžio metu. Todėl, kadangi teismo sprendime yra klaidų apie atsakovės parodymus, tikėtina, kad teismas taip pat klaidingai suprato atsakovės pranešimą apie prasidėjusį mokymosi periodą UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompanijoje, todėl teismo prašoma šią baudą, kaip įvykusį klaidingą teismo supratimą, panaikinti, kadangi priesaika nebuvo sulaužyta ir teismui nebuvo meluota.
19.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė teismo proceso bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo klausimą, t. y. neįtraukė visų atsakovės patirtų išlaidų proceso metu: teismas neįtraukė atsakovės 150 Eur patirtų išlaidų už turto vertinimą bei 55 Eur už vertino paslaugas.
Atsiliepimas
20. Ieškovas A. V. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Nors apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ginčo sprendimą neatsižvelgęs į atsakovės prašymą ir išsakytą norą užbaigti nagrinėjamą bylą taikiu būdu sudarant taikos sutartį, tačiau teismas neturi teisės tvirtinti šalių nesudarytos ir vienos iš šalių nepasirašytos taikos sutarties. Nors atsakovė buvo pateikusi ieškovui 2021 m. sausio 12 d. pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau šis pasiūlymas ieškovo nebuvo priimtas, kadangi šio pasiūlymo sąlygos visiškai neatitiko ieškinio reikalavimo, buvo naudingos tik ieškovei, tačiau ne vaiko interesams. Šiuo „taikos“ pasiūlymu ieškovė siūlė nepilnamečio vaiko naudai perleisti („padovanoti“) tik ½ dalį sodybos (ieškiniu buvo reikalaujama viso nurodyto turto, o ne jo dalies), be to, taikos sutartimi buvo keliami kiti reikalavimai, pvz. kad ieškovas atsisakytų išlaikymo įsiskolinimo („neturės jokių pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su R. V. prievolės išlaikyti nepilnametį vaiką laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki sūnaus pilnametystės, įvykdymu“), t. y. tokio išlaikymo, kuris nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku, taip pat reikalaujama, kad turtu nebūtų galima disponuoti iki atsakovės motinos mirties. Tokios pasiūlymo sąlygos ieškovui nebuvo priimtinos, jokios tolimesnės derybos dėl šios taikos sutarties nevyko, taigi, teismas visiškai pagrįstai bylą išsprendė išnagrinėdamas ją iš esmės.
20.2. Nors atsakovė nurodo, kad teismas priėmė abiejų proceso šalių ir liudytojos nepageidaujamą sprendimą, priteisiant vaiko išlaikymą konkrečia pinigų suma, t. y. priteisė iš atsakovės nepilnamečio sūnaus išlaikymui vienkartinę 7 740 Eur sumą, tačiau ieškovas su tokiu teismo sprendimu, parenkant kitą išlaikymo vaikui formą, visiškai sutinka ir šio sprendimo neskundžia, todėl priimtas ginčo sprendimas negali būti vertintinas kaip „nepageidaujamas“.
Žemesnės instancijos teismas
20.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė savo reikalavimu - pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 šalių sūnui priteistą išlaikymo dydį, jo mokėjimo periodiškumą ir nurodyti konkrečią šios pinigų sumos panaudojimo paskirtį, tai yra nustatyti, kad nuo šio teismo sprendimo priėmimo išlaikymas nepilnamečiam vaikui iki jo pilnametystės mokamas kasmet (vieną kartą per metus) po 1 701 Eur (189 x 9 mėn.), ir ši pinigų suma skiriama vaiko poreikiams gyvenant pas atsakovę užsienyje - iš esmės siekia fakto pripažinimo, kad teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu nustatytą vaiko išlaikymo pareigą ji nuo 2015 metų iki 2020 m. rugsėjo 1 d. įvykdė, todėl šis atsakovės reikalavimas atmetamas kaip neteisėtas. Su šiais teismo argumentais ieškovas visiškai sutinka, kadangi teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nei antstolis, nei tuo labiau pats skolininkas, negali atsisakyti mokėti teismo priteisto išlaikymo, motyvuodamas išlaidomis, kurias patyrė tenkindamas papildomos vaiko priežiūros poreikius. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, laikotarpiu, kuriuo yra priimtas šis teismo sprendimas (t. y. nuo ieškinio iškėlimo dienos iki vaiko pilnametystės) padėtis yra pasikeitusi – atsakovė grįžo gyventi į Lietuvą, todėl sūnus nevyks pas atsakovę į užsienį, taigi ir su tuo susijusios išlaidos (kelionių, apartamentų nuomos ilgu vasaros laikotarpiu ir pan.) nebus patiriamos.
20.4. Nustatytas išlaikymas nėra didelis, sudaro tik pusę minimalios mėnesinės algos. Tuo tarpu atsakovė yra palyginti jauno, darbingo amžiaus, turinti daug patirties įvairiose srityse – tiek valstybės tarnyboje, tiek versle, turi aukštąjį išsilavinimą, moka kelias užsienio kalbas, sukaupė nemažai patirties dirbdama įvairiose užsienio šalyse. Taigi, atsakovė yra asmuo, kuris lengvai gali turėti žymiai didesnes, nei minimalios, mėnesines pajamas ir atitinkamai, skirti didesnį, nei minimalus, išlaikymą vaikui; ji taip pat valdo nekilnojamąjį turtą. Be to, atsižvelgtina į tai, kad atsakovė (kaip konstatavo ir teismas, skirdamas baudą atsakovei) yra linkusi slėpti savo tikrąją turtinę padėtį, siekdama išvengti pareigos teikti išlaikymą. Taip pat atsakovė neteisingai nurodo, kad ji bendrai kas mėnesį turės mokėti 234 Eur teismo nustatytą išlaikymą ir 72 Eur papildomą skolą Sodrai. Toks aiškinimas klaidingas. Valstybinio socialinio draudimo fondas apmoka dalį mokėtino išlaikymo vietoje to iš tėvų, kuris jo neteikia, todėl ieškovas didesnio išlaikymo dėl to negauna, nes atsakovei atitinkamai mažėja jos mokama dalis, t. y. jei išlaikymas būtų išieškomas iš atsakovės priverstine tvarka, visos Valstybinio socialinio draudimo fondo sumokėtos už atsakovę išmokos būtų jai įskaitytos.
20.5. Sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad priverstinė hipoteka nesuvaržys atsakovės teisių ir interesų labiau, negu yra būtina reikalavimui dėl išlaikymo užtikrinti. Atsakovei įvykdžius savo pareigą ir sumokėjus priteistą išlaikymo sumą, hipoteka bus panaikinta, todėl jokių konfliktų ateityje tarp šalių kilti negali. Pažymėtina, kad atsakovė, net ir grįžusi į Lietuvą, ir įsidarbinusi, turėdama pajamas, iki šiol (atsiliepimo pateikimo dienai) ir toliau neteikia jokio išlaikymo vaikui, nėra sumokėjusi nei vienos papildomos įmokos. Taigi, teismas pagrįstai vertino bylos aplinkybes, įrodymus, taip pat ne tik atsakovės, bet ir ieškovo išreikštą poziciją dėl galimybės susitarti taikiai nebuvimo ir išnagrinėjo bylą iš esmės.
20.6. Priešingai, nei nurodo atsakovė, nustatytos bendravimo tvarkos buvo laikomasi. Atsakovė pati neginčija, kad kol ji gyveno užsienyje, su vaiku ji susitikinėdavo be jokių kliūčių, sūnus atvykdavo pas ją į užsienį ir būdavo tiek laiko, tiek būdavo pageidaujama. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl ieškovo draudimo vaikui vykti į užsienį, bilietų nenupirkimo ir pan., yra melagingos ir nepagrįstos jokiais įrodymais. Tuo tarpu pažymėtina, kad ieškovas sūnų pas motiną išleisdavo, pirkdavo lėktuvų bilietus ir pan., net neatsižvelgdamas į tai, kad negauna iš jos teismo priteisto išlaikymo. Nors atsakovė apeliuoja, kad tokiu teismo sprendimu yra „praktiškai užkirstas kelias bendrauti su sūnumi ateityje jai gyvenant užsienyje“, pažymėtina, kad šiuo metu atsakovė gyvena ir dirba Lietuvoje, o teismas, priimdamas sprendimą, turi vadovautis faktiškai esama padėtimi. Teismo sprendimas dėl bendravimo tvarkos nustatyto neturi res judicata galios, taigi atsakovė, jai išvykus gyventi į užsienį, turės teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.
20.7. Dėl turto vertinimo išlaidų, ieškovas nurodo, kad jis patyrė analogiškas 150 Eur išlaidas, kurios buvo pateiktos teismui, dėl kurių teismas taip pat nepasisakė. Taigi, bylinėjimosi išlaidas skirstant po 50 proc., išeina taip, kad nei vienai iš šalių šios išlaidos ir neturi būti priteisiamos. Dėl vertimo išlaidų, ieškovo nuomone, jas atsakovė į bylą teikė bereikalingai, pateiktas įrodymas nebuvo susijęs su byla (atsakovės būsto nuomos sutarties Valensijoje vertimas) ir neturėjo jokios įtakos teismo sprendimo priėmimui, todėl tokios išlaidos atsakovei neturėtų būti priteisiamos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
21. Prieš vertindamas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą.
22. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – F. V. SMS žinučių R. V. kopijas; Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato 2020 m. gruodžio 8 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą dėl galimai neteisėtai rinktos informacijos apie jos privatų gyvenimą, kopiją; R. V. darbo užmokesčio už 2021 m. kovo mėn. išrašo kopiją; 2021 m. balandžio 13 d. Pažymą apie R. V. dalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokymuose; 2021 m. balandžio 15 d. ir 2021 m. balandžio 22 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo atsakymų į paklausimus kopijas. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus – R. V. SMS žinutes.
23. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, nors šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus, arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu (atskiruoju) skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Pažymėtina, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise.
24. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, atsakovės pateiktą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat ieškovo pateiktą susirašinėjimo per socialinius tinklus ir programas ištrauką – atsisako priimti, kadangi minėti nauji įrodymai yra susiję su asmeninio pobūdžio tarpusavio santykiais, tačiau ne su nagrinėjamos bylos dalyku esančiais turtinio pobūdžio santykiais ir turtinių prievolių vaiko atžvilgiu vykdymu. Kiti naujai pateikti įrodymai - darbo užmokesčio už 2021 m. kovo mėn. išrašo kopija, pažyma apie dalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokymuose, Valstybinio socialinio draudimo fondo el. laiškai dėl išmokų – teismo vertinimu yra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, apima ginčui aktualų laikotarpį, susijusį su atsakovės finansine padėtimi, didžiąja dalimi atsakovės gauti ir datuoti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tad šie įrodymai gali būti reikšmingi, sprendžiant apeliaciniame skunde keliamus su išlaikymu nepilnamečiam vaikui susijusius klausimus, ieškovas dėl šiš įrodymų turėjo galimybę pasisakyti atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl sprendžiama, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos juos priėmus, todėl pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi, šie įrodymai priimtini ir vertintini kartu su byloje esančiais duomenimis.
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų
25. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas 2011 m. birželio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3164-55/2011 nutraukęs šalių santuoką, priteisė iš skyrium gyvenančio tėvo A. V. šalių sūnaus F. V. išlaikymui 173,77 Eur (600 Lt) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2009 m. liepos 31 d. iki jo pilnametystės. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 pakeitė teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimą ir nepilnamečio vaiko F. V. gyvenamąją vietą nustatė su tėvu A. V., o iš motinos R. V. nepilnamečio F. V. išlaikymui priteisė po 175 Eur, mokamus kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki sūnaus pilnametystės. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą dalyje, kuria iš motinos R. V. nepilnamečiam vaikui nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki vaiko pilnametystės periodinėmis išmokomis priteistas išlaikymas, nustatydamas, kad motina R. V. 175 Eur išlaikymą moka kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio padavimo teismui dienos, t. y. 2015 m. rugsėjo 3 d. iki sūnaus pilnametystės, išskyrus laikotarpį, kai pagal šiuo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką motina R. V. faktiškai praleidžia su nepilnamečiu vaiku visas vasaros atostogas; kitoje dalyje sprendimą paliko nepakeistą.
28. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016 2016 m. spalio 10 d. priimto ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pakeisto sprendimo dalyje dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui formos ir bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančia motina pakeitimo.
29. Ieškovas prašė pakeisti teismo 2016 m. spalio 10 d. spendimu šalių sūnui priteisto išlaikymo formą: nustatyti, kad vaikui mokėtinas išlaikymas nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki vaiko pilnametystės keičiamas į išlaikymą turtu, šalių sūnui F. V. priteisiant atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir statiniais, esančius (duomenys neskelbtini). Šį reikalavimą ieškovas iš esmės grindė tuo, kad atsakovė prievolę mokėti sūnui išlaikymą visą laiką vykdo netinkamai, yra susidariusi pakankamai didelė (7 650,54 Eur) išlaikymo įsiskolinimo suma. Be to, atsiliepdamas į atsakovės priešieškinio reikalavimą papildyti bendravimo tvarką, ieškovas prašo bendravimo tvarką pakeisti tokiu būdu: 1) atsakovė turi teisę su vaiku praleisti pusę vasaros atostogų, konkretų jų laiką suderinusi su ieškovu ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų (šiuo laikotarpiu vaikas galės vykti atostogų į užsienio šalį, kurioje gyvena atsakovė; šias vaiko kelionės išlaidas šalys dengia lygiomis dalimis); 2) atsakovė turi teisę su vaiku praleisti rudens ir pavasario atostogas kas antrus metus: neporiniais metais - rudens, o poriniais – pavasario atostogas; jei vaikas šiais laikotarpiais vyksta į užsienį, kelionių išlaidas apmoka atsakovė.
30. Atsakovė su ieškinio reikalavimu nesutiko, priešieškiniu prašė taip pat pakeisti išlaikymo nepilnamečiam vaikui formą, priteisiant iš jos išlaikymą ne nekilnojamuoju turtu, o vienkartine pinigų sumą, atsakovei mokant kasmet (vieną kartą per metus) po 1701 Eur (189 x 9 mėn.), ir šią pinigų sumą skiriant vaiko poreikiams tenkinti tuo metu, kai jis gyvena pas atsakovę užsienyje. Be to, atsakovė prašė papildyti teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu nustatytą jos bendravimo su vaiku tvarką ir nustatyti, kad atsakovė, iš anksto susitarusi su ieškovu, turi teisę su vaiku praleisti visas pavasario ir rudens atostogas užsienyje.
31. Apeliaciniu skundu atsakovė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tiek dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui formos (priteisto išlaikymo konkrečia vienkartine suma), tiek dėl teismo iniciatyva padidinto išlaikymo vaikui dydžio, tiek dėl teismo iniciatyva atsakovei priklausančiam nekilnojamajam turtui – sodybai, nustatytos hipotekos iki vaiko išlaikymui bus sumokėta vienkartinė išlaikymo suma, tiek dėl nepakeistos apeliantės bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi.
Dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo (formos ir dydžio) pakeitimo
32. Vaiko išlaikymas – konstitucinė tėvų pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis). Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, socialiniam vystymuisi.
33. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 3.192 straipsnis). Tuo atveju, jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą (CK 3.196 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas vaiko išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo klausimus teismas visais atvejais privalo vadovautis prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnis). Visais atvejais išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis.
34. Nagrinėjamoje byloje keliami ir išlaikymo dydžio, ir jo formos pakeitimo klausimai. Pagal esamą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydis gali būti peržiūrėtas (pakeistas) dviem pagrindais: 1) įvykus esminiam tėvų turtinės padėties pasikeitimui; 2) pasikeitus nepilnamečio vaiko poreikiams. Tas asmuo, kuris reikalauja pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, turi pagrįsti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą tą padaryti (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018 ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką dėl išlaikymo formos pakeitimo galima daryti išvadą, kad pagrindas pakeisti išlaikymo formą yra tada, kai esamos formos išlaikymas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tinkamai neužtikrina vaiko teisės į išlaikymą arba pažeidžia teisingą vaiko ir tėvų interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-969/2017 ir kt.).
35. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Be to, teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018).
36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir ginčo aspektu susiformavusią teismų praktiką, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, ir kad minimali mėnesinė alga 2021 metais yra 642 Eur neatskaičius mokesčių, šalių vaiko amžių (15 metų), savo iniciatyva padidino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu iš atsakovės nepilnamečiam vaikui priteistą išlaikymą nuo 175 Eur iki 234 Eur kas mėnesį mokomomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo formos pakeitimo dienos.
37. Nors atsakovė kvestionuoja teismo sprendimo dalį, kuria teismo iniciatyva buvo nustatyta didesnė, nei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-31-619/2017, nustatyta mėnesiniam išlaikymui nepilnamečiam vaikui reikalinga suma, atitinkamai ir atsakovei tenkanti mėnesinio išlaikymo suma (nuo 175 Eur iki 234 Eur), tačiau pagrįstų argumentų ir įrodymų, kurie leistų apeliacinės instancijos teismui spręsti apie pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje neteisėtumą ir nepagrįstumą, nepateikia.
38. Nors formaliai nei ieškovas savo ieškinyje, nei atsakovė neprašė tokia apimtimi padidinti išlaikymo vaikui per mėnesį reikalingą sumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad pati atsakovė savo priešieškiniu prašydama priteisti iš jos išlaikymą vaikui tvirta pinigų suma, skaičiavo ir vertino, kad turėtų teikti kas mėnesį sūnui po 189 Eur, t. y. pati savo priešieškinio reikalavimu siekė nustatyti didesnę, nei buvo nustatyta ankstesniu teismo procesiniu sprendimu, sumą.
39. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad per laikotarpį nuo 2016-2017 m., kai vyko ankstesnis teismo procesas tarp šalių dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo vaikui priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje akivaizdžiai pasikeitė bendras gyvenimo lygis šalyje, išaugo 1 MMA dydis, kuris vertinamas kaip orientacinis kriterijus tokio pobūdžio bylose, taip pat natūraliai padidėjo ir paties nepilnamečio vaiko, kuris ankstesnio sprendimo priėmimo metu buvo tik 10-11 metų, o šiuo metu jau yra 16 metų amžiaus, poreikiai, dėl ko pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą ex officio ginti nepilnamečių vaikų teises ir interesus tokio pobūdžio bylose, bei teisę tuo tikslu peržengti ieškinio dalyką, vadovaudamasis prioritetiniu nepilnamečių vaikų interesų gynimo principu, turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą peržiūrėti anksčiau nustatytą išlaikymo vaikui dydį, konkrečiai - padidinti jį iki nurodytos 234 Eur atsakovei kas mėnesį tenkančios sumos.
40. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovei tenkančią išlaikymo per mėnesį sumą, kuri atitinka tik 1/2 dalį MMA, t. y. yra minimaliai pagal suformuotą teismų praktiką būtina patiems būtiniausiems vaiko poreikiams patenkinti, nepaisant to, kad realiai vaiko poreikiai ir jiems patenkinti reikalinga suma gali būti didesni, ir visais atvejais tėvai turi siekti patenkinti ne tik minimalius vaiko poreikius, bet ir pagal galimybes, didesne dalimi prisidėti prie vaiko išlaikymo.
41. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, kad ji negalėtų ir būtų finansiškai nepajėgi teikti apie 50 Eur didesnį išlaikymą vaikui kas mėnesį, lyginant su nustatytu 2017 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Atsakovės teiginiai apie sunkią ankstesnę turtinę padėtį iki bylos iškėlimo, bedarbystę yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovės turtinė padėtis nuo bylos iškėlimo teisme negali būti vertinama kaip itin sunki ir neleidžianti atsakovei teikti net minimalaus išlaikymo vaikui: atsakovė, kaip ir ieškovas, yra jauno, darbingo amžiaus, neturi sveikatos problemų, nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ji nebūtų pajėgi susirasti atitinkamą darbą, leidžiantį jai teikti sūnui tokio dydžio išlaikymą; pati atsakovė nurodė, kad turi aukštąjį išsilavinimą, moka užsienio kalbas; kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, iš esmės per visą laiką nuo ieškinio pateikimo dirbo ir gavo pajamas, o būtent nuo 2015 m. spalio mėnesio iki 2016 m. gegužė mėnesio atsakovė dirbo tarptautinėje prekybos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2017 m. vasario mėnesio iki 2017 m. gruodžio mėnesio atsakovė dirbo privačių namų statytos bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, 2018 m. spalio iki 2019 m. balandžio mėnesio atsakovė dirbo „(duomenys neskelbtini)“ klientų priežiūros patarėja (Atėnai, Graikija); kaip ir ieškovas, turi nekilnojamojo turto, kitų išlaikytinių ir/ar finansinių įsipareigojimų kreditoriams neturi. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo nuomone, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti abiejų tėvų lygias pareigas prievolėje išlaikyti vaiką ir pagrindo nuo šio principo nukrypti nebuvimą.
42. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; kt.). Kasacinio teismo pažymima, kad pajamų negavimas ar minimalios gaunamos pajamos, tėvui (motinai) esant sveikam ir darbingam, negali pateisinti pareigos išlaikyti vaiką nevykdymą ar netinkamą vykdymą, nes rūpestingas tėvas gali ir privalo susirasti savo amžių ir profesines galimybes atitinkantį darbą bei vykdyti imperatyvią pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Teismas taip pat pažymi, jog tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, išvykimu ir pan., o juo labiau išlaikymo tiekėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu.
43. Pastebėtina, kad pati atsakovė apeliaciniame skunde deklaravo, kad vien per 8 dienas, kai vaikas su ja leido atostogas 2019-2020 m. žiemą, buvo faktiškai skyrusi vaiko išlaikymui 1 226,74 Eur sumą, o 2020 m. vasarą - 828,63 Eur (padalinus iš 3 vasaros mėnesių - apie 276 Eur/mėn.), kas taip pat netiesiogiai patvirtina, kad atsakovė realiai pajėgi skirti vaiko išlaikymui ne mažesnę nei teismo nustatytą 234 Eur sumą per mėnesį.
44. Pagaliau, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose naudojasi advokato teisine pagalba ir moka advokatui už teikiamas teisines paslaugas, kas taip pat tam tikru aspektu apibūdina jos finansinę padėtį ir neleidžia spręsti, kad ji būtų tiek sunki, kad atsakovė turėtų teisę į nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kad jos pajamos būtų mažesnės nei minimalios, kad atsakovė nebūtų pajėgi teikti vaikui net ir 234 Eur per mėnesį išlaikymo.
45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo turi būti vertinamos nepilnamečio vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1017/2003; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2004; 2004 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004 etc.). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas turi laikyti, kad turtinė padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004).
46. Taigi, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, šiuo aspektu suformuluota teismų praktika bei nurodytų argumentų pagrindu, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šalių turtinę padėtį ir nepagrįstai padidino iš atsakovei tenkančią vaiko išlaikymui mėnesinę sumą. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad tėvų turtinė padėtis vertinama neatskiriamai nuo tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus, kurią jie turi vykdyti tinkamai ir vaikams teikti pakankamo dydžio išlaikymą.
47. Atmestinas atsakovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir neskaičiavo atsakovės patirtų išlaidų nepilnamečio sūnaus išlaikymui laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2019 m. spalio 15 d., t. y. iki ieškovo kreipimosi į teismą su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu dienos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokios aplinkybės nesudaro nagrinėjamos bylos faktinio pagrindo bei dalyko, o buvo nurodytos ieškovo tik kaip papildomi duomenys, pagrindžiantys būtinumą keisti ankstesniu teismo sprendimu iš atsakovės priteisto išlaikymo nepilnamečiam sūnui formą. Atitinkamo dydžio išlaikymas sūnui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis buvo priteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu, kuris buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, ir aplinkybės dėl tokio įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo (tinkamo / netinkamo išlaikymo vaikui teikimo ar visiško neteikimo, teikto išlaikymo dalies ir pan.) gali būti priverstinio sprendimo vykdymo, išlaikymo įsiskolinimo priverstino išieškojimo dalykas, bet negali būti vertinamos nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiami ne retrospektyvūs, o ateities klausimai dėl tolesnio atsakovės prievolės išlaikyti vaiką vykdymo per laikotarpį jau nuo ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos iki pat vaiko pilnametystės. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo detaliai vertinti ir skaičiuoti konkrečių kiekvieną mėnesį ar kitą laikotarpį atsakovės teiktų sūnaus išlaikymui sumų, apimančių periodą iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo, atlikti detalių skaičiavimų, nustatyti tikslią susidariusio išlaikymo įsiskolinimo sumą ir pan. Teismas pagrįstai galėjo vertinti ir, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, šiuo atveju vertino bendrą atsakovės prievolės išlaikyti vaiką nevykdymo/netinkamo vykdymo faktą ankstesniu laikotarpiu, kaip pagrindą spręsti dėl išlaikymo vaikui formos pakeitimo būtinumo.
48. Argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas galutinę iš atsakovės priteistino vaikui išlaikymo vienkartinę pinigų sumą, nepagrįstai neapskaičiavo ir neįvertino visų jos 2019 -2020 m. vaiko žiemos atostogų metu (8 dienas) bei 2020 m. vasaros atostogų metu realiai patirtų išlaidų vaiko išlaikymui tuo metu, kai jis faktiškai leido laiką su atsakove, vertintinas kritiškai. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną iš atsakovės vienkartinę išlaikymo vaikui sumą už laikotarpį nuo ieškovo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. spalio 15 d.) iki vaiko pilnametystės, atsižvelgė į atsakovės pakankamais rašytiniais įrodymais (mokėjimo pavedimais) įrodytą, kaip skirtą / sumokėtą vaiko išlaikymui sumą (567 Eur), atitinkamai ją minusuodamas, o taip pat minusavo tą sumą, kurią atsakovė per minėtą laikotarpį (iki vaiko pilnametystės) privalėtų skirti (pagal teismo sprendimu nustatytą išlaikymo dydį) ir būtų pagrįstai ir realiai skyrusi vaiko išlaikymui vasaros atostogų laikotarpiu, kuomet pagal ankstesniu teismo sprendimu nustatytą vaiko bendravimo su atsakove tvarką, vaikas leistų laiką su ja ir pati atsakovė privalėtų jį išlaikyti (t. y. neprivalėtų piniginių lėšų vaiko išlaikymui tiesiogiai mokėti uzufrukto teise jas tvarkančiam ieškovui). Ta aplinkybė, jog vaiko atostogų metu atsakovė galimai faktiškai skyrė vaiko išlaikymui didesnę pinigų sumą, nei jai priklauso pagal teismo sprendimą, tą padarydama savo valia ir iniciatyva, siekdama visapusiškai užtikrinti kuo platesnio spektro savo nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimą, užtikrinti jam kiek įmanomai geresnes tuo metu gyvenimo, atostogų, laisvalaikio leidimo, maitinimosi ir kt. sąlygas, nesudaro pagrindo šių sumų, viršijančių taip vadinamą "privalomą" dalį, „perskirstyti“ į kitus mėnesius, kuomet pagal nustatytą bendravimo su vaiku tvarką vaikas bendrauja ir faktiškai gyvena su tėvu (ieškovu) bei tokiu būdu spręsti, jog atsakovė yra įvykdžiusi savo prievolę išlaikyti vaiką tuos mėnesius, kai faktiškai vaikas su ja neleidžia laiko. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi buvo nustatyta, kad atsakovė tik tuo laikotarpiu, kai pagal nustatytą bendravimo tvarką faktiškai praleidžia laiką su nepilnamečiu sūnumi per vasaros atostogas, nemoka išlaikymo periodinėmis išmokomis, tuo tarpu visą likusį laikotarpį tokia prievolė mokėti išlaikymą vaikui, kuris likusį laikotarpį leidžia laiką su tėvu ir su juo faktiškai gyvena, atsakovei neabejotinai išlieka.
49. Atkreiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta nuolatinė nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, tenka kasdienė vaikų priežiūra, taigi ir būtinos išlaidos, reikalingos vaikams tinkamai aprūpinti: mitybai, drabužiams, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo reikmėms, be to, vaikams nuolat gyvenant su tuo iš tėvų gali atsirasti ir nenumatytų išlaidų papildomiems vaikų poreikiams tenkinti. O su kitu iš tėvų pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką bendraujantys vaikai su juo būna ne nuolatos, be to, jau būna aprūpinti drabužiais ar daiktais, skirtais kasdieniam gyvenimui ir būtiniems poreikiams tenkinti, todėl tokio tėvo išlaidos vaikams išlaikyti negali būti įvertinamos vien proporcingai laikui, kurį vaikas praleidžia su tuo iš tėvų. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, priteisiant išlaikymą iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos), turi būti atsižvelgta į laiką, kurį pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikas praleidžia su juo, tačiau priteisiama išlaikymo suma skirta iš dalies kompensuoti vaiko poreikius neskirstant jų pagal laiką, kurį vaikas praleido su vienu ar kitu iš tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2014). Kartu pažymėtina, kad teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali laisva valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).
50. Taigi, atsakovės gera valia (t. y. nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, šiuo atveju – ieškovo, sutikimui) teiktas papildomas išlaikymas vaikui nereiškia, kad atsakovė buvo atleista nuo pareigos mokėti išlaikymą kitu laikotarpiu arba kad šios lėšos galėtų būti įskaitomos į pagrindinį išlaikymą, priteistą teismo ir nesumokamos teisėtam šių lėšų valdytojui uzufruktoriui (ieškovui).
Dėl priverstinės hipotekos nustatymo
51. Pirmosios instancijos teismas tinkamam atsakovės prievolės (teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą) vykdymo užtikrinimui ginčo sprendimu taikė privertinę hipoteką atsakovei nuosavybės teise priklausančiam turtui – 0,29 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniams pastatams, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), su kuo apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka.
52. CK 3.197 straipsnyje nustatyta, kad prireikus, teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nustato tėvų (ar vieno iš jų) turtui priverstinį įkeitimą (hipoteką). Jeigu teismo sprendimas dėl išlaikymo išieškojimo nevykdomas, tai išieškoma iš įkeisto turto įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas poreikį taikyti priverstinę hipoteką grindė ieškovės nereguliariai mokamu ankstesniu išlaikymu vaikui, aktyviu siekiu nekilnojamąjį turtą perleisti, atsakovės pozicija dėl privalomo teikti išlaikymo, pareigos teikti išlaikymą suvokimu ne kaip prievolės vykdymo, o kaip asmeninio pasirinkimo, šalių konfliktiškais santykiais. Teismas vertino, kad šios aplinkybės sudaro būtinybę užtikrinti tinkamą prievolės vykdymą, o priverstinė hipoteka nesuvaržys atsakovės teisių ir interesų labiau, negu yra būtina reikalavimui dėl išlaikymo užtikrinti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog nustatydamas priverstinę hipoteką atsakovei nuosavybės teise priklausančiam turtui, teismas būtų pažeidęs atitinkamas tai reglamentuojančias teisės normas ir/ar teismų praktiką šiuo klausimu.
53. Vienintelė atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, dėl kurios, jos nuomone, neturėjo būti taikoma priverstinė hipoteka - tai, kad ji prieš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigą siūlė ieškovui sudaryti taikos sutartį ir skirti vaikui išlaikymą turtu - ½ dalimi minėto nekilnojamojo turto (atitinkamai apeliaciniame skunde pareikštas ir reikalavimas tokią taikos sutartį patvirtinti), nesudaro pagrindo spręsti dėl priverstinės hipotekos nustatymo sąlygų nebuvimo ir teismo sprendimo šiuo aspektu neteisėtumo. Kaip matyti, taikos sutartis su ieškovu pagal atsakovės pasiūlymą sudaryta nebuvo, atsakovė nagrinėjamoje byloje pareikšto priešieškinio dalies, kuria prašė pakeisti išlaikymo formą į išlaikymą vaikui ne nekilnojamuoju turtu, bet būtent tvirta pinigų suma, dalyko per visą teismo procesą nekeitė ir nuosekliai palaikė priešieškinį, teikė argumentus, kodėl išlaikymo priteisimas nekilnojamuoju turtu yra netinkamas, negalimas, neatitinkantis vaiko interesų ir pan. (tokius argumentus teikė ir apeliaciniame skunde), nesutiko ir prieštaravo su atitinkamu ieškovo ieškinio reikalavimu šiuo aspektu, o pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino būtent pačios atsakovės priešieškinio reikalavimą, priteisdamas iš jos būtent išlaikymą konkrečia pinigų suma, ir ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje, dėl būtent tokios išlaikymo formos, neskundė. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas pateikė argumentus, kodėl toks ieškovės taikos sutarties sudarymo pasiūlymas nebūtų priimtinas, neatitiktų vaiko interesų ir pan. Be to, net ir tuo atveju, jeigu tiek ieškovas, tiek atsakovė susitartų ir sutiktų dėl išlaikymo vaikui būtent minėtu turtu teikimo, toks jų susitarimas/ reikalavimas/ pageidavimas a priori nebūtų teismui privalomas ir teismas nebūtų šio susitarimo saistomas, kadangi visais atvejais teismas turėtų vertinti tokio susitarimo/ reikalavimo atitiktį nepilnamečio vaiko interesams bei tam teisiškai reikšmingas aplinkybes. Taigi, atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas "patvirtinti apeliantės pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, ir vietoj išlaikymo sūnui skyrimo, mokant kasmėnesines išmokas, išlaikymą skirti nekilnojamojo turto dalimi, dovanojant ½ dalį sodybos nepilnamečiam sūnui“ nesant nei abiejų šalių sudaryto tokio susitarimo (ieškovo akcepto), nei įvertinus tokio susitarimo atitikimą imperatyvioms teisės normoms, vaiko interesus, negali būti tenkinamas, tuo tarpu atsakovės su šiuo reikalavimu susiję apeliacinio argumentai dėl priverstinės hipotekos nustatymo neteisėtumo, atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl vaiko bendravimo su motina tvarkos
54. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
55. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria apeliantės argumentams dėl būtinumo pakeisti, atitinkamai papildant, skyrium nuo vaiko gyvenančios atsakovės bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, atsižvelgiant į pasikeitusią po ankstesnio teismo procesinio sprendimo faktinę situaciją ir padėtį, susiklosčiusią vaiko bendravimo su motina praktiką bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės ir argumentai, dėl kurių atitinkamas atsakovės priešieškinio reikalavimas buvo atmestas (iš esmės vienintelis argumentas – esminių ginčų tarp tėvų šiuo klausimu nebuvimas), yra nepakankami, ir priešieškinio šioje dalyje atmetimas šiuo atveju neužtikrina pirmiausia paties nepilnamečio vaiko interesų maksimalios apsaugos.
56. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir kaip neginčijo bylos šalys, faktiškai per laiką nuo ankstesniu teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos patvirtinimo, vaikas realiai leido laiką, t. y. tam tikrą nepertraukiamą laikotarpį gyvendavo su motina ir su ja bendraudavo ne tik per vasaros atostogas, bet ir kitais metų laikais: pvz., 2017 m. atvykdavo pas motiną į užsienį ir ten su ja bendraudavo balandžio, birželio mėnesiais; 2019 m. – apie savaitę pavasario atostogų metu; 2019-2020 m. žiemos atostogų metu. Taip pat bylos duomenys rodo ir šalys nekvestionuoja, jog ir vasaros atostogų metu vaikas bendraudavo su atsakove ne visus 3 mėnesius, o vidutiniškai tik apie 1,5 mėnesio. Taigi, abi šalys iš esmės sutiko ir nekvestionavo teismo proceso metu, kad faktiškai susiklosčiusi motinos bendravimo su sūnumi tvarka neatitiko įtvirtintos teismo sprendime, nuo jos buvo nuolat nukrypstama. Bylos duomenys rodo ir tarp šalių buvusius nesutarimus ir konfliktus tiek derinant konkretų atsakovės bendravimo su sūnumi (vykimo atostogų į užsienį) laiką, tiek derinant kelionės išlaidų paskirstymą, jų dydį, vienokių ar kitokių išlaidų reikalingumą ir pan.
57. Atsižvelgiant į šias faktines byloje nustatytas aplinkybes, siekiant maksimaliai užtikrinti teisinį aiškumą bei apibrėžtumą šiuo klausimu, tuo pačiu maksimaliai įmanomą, kuo intensyvesnį atsakovės bendravimą su sūnumi, su kuria, kaip matyti ir iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvados, vaiką sieja normalūs, šilti santykiai, tikslinga pakeisti atsakovės bendravimo su sūnumi tvarką, suteikiant atsakovei teisę su vaiku bendrauti ne tik vasaros atostogų metu, bet ir per vaiko pavasario bei rudens atostogas, tuo labiau, kad ieškovas iš esmės tokiam intensyvesniam vaiko bendravimui su motina neprieštaravo ir pats pirmosios instancijos teisme, atsiliepdamas į atitinkamą atsakovės priešieškinio reikalavimą, siūlė vaiko bendravimą su motina papildyti bendravimu ir per pavasario bei rudens atostogas pakaitomis (rotacijos būdu), tuo pačiu užtikrinant abiejų tėvų teisių bei interesų pusiausvyrą. Tokiu būdu teismas mano esant tikslinga bei protinga nagrinėjamu atveju nustatyti būtent ieškovo pasiūlytą, kaip konkretesnę ir aiškesnę (lyginant su priešieškiniu reikalaujama atsakovės) modifikuotą atsakovės bendravimo su vaiku tvarką, atitinkančią per laikotarpį iki ieškovo kreipimosi į teismą su ieškiniu bei per teismo proceso šioje byloje laikotarpį susiklosčiusią faktinę atsakovės bendravimo su sūnumi tvarką, didžiąja dalimi sutampančia su pačios atsakovės pasiūlytu jos bendravimo su sūnumi modeliu bei maksimaliai užtikrinančią nepilnamečio vaiko teisę į kuo intensyvesnį ryšį su motina, kiek tai nagrinėjamoje situacijoje apskritai įmanoma, įvertinus atsakovės gyvenimą ir keliones užsienyje, o būtent, kad: 1) vaiko motina R. V., turės teisę su nepilnamečiu vaiku F. V. praleisti pusę vasaros atostogų, konkretų jų laiką suderinusi su vaiko tėvu A. V. ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų; šiuo metu F. V. galės vykti atostogų į užsienio šalį, kurioje gyvena jo motina R. V.; šias vaiko kelionės išlaidas tėvai dengia lygiomis dalimis; 2) vaiko motina R. V. turi teisę su nepilnamečiu vaiku F. V. praleisti rudens ir pavasario atostogas kas antrus metus: neporiniais metais - rudens, o poriniais – pavasario atostogas; jei vaikas šiais laikotarpiais vyksta į užsienį, kelionių išlaidas apmoka vaiko motina R. V..
58. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Taigi, minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
59. Teismas nustato tokią bendravimo tvarką, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Pažymėtina, jog teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (CK 3.175 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
60. Atsižvelgiant į tai, kad pagal šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi modifikuojamą atsakovės bendravimo su vaiku tvarką ji faktiškai su vaiku praleistų bendrai apie 2 mėnesius per metus (1,5 mėnesio vasaros atostogų metu ir 1-2 savaites pavasario ar rudens atostogų metu), atitinkamai keistina pirmosios instancijos teismo priteista galutinė atsakovei tenkanti išlaikymo vienkartine pinigų suma: 9 360 (234 Eur * 40 mėnesių) – 567 Eur sumokėtas išlaikymas – 1 404 Eur (6 mėnesiai, t. y. po 2 mėnesius per metus iki vaiko pilnametystės * 234 Eur)= 7 389 Eur. Atitinkamai keistina ir teismo sprendimo dalis dalyje dėl priverstinės hipotekos nustatymo, kiek tai susiję su šiuo aspektu nurodytos išlaikymo sumos dydžiu.
Dėl baudos už priesaikos sulaužymą
61. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jai buvo paskirta 300 Eur bauda už priesaikos sulaužymą. Atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai skyrė nurodyto dydžio baudą, kadangi apeliantė savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai ir teismo posėdyje yra nurodžiusi faktą apie dalyvavimą mokymosi programoje ir kad tuo metu nedirbo, todėl priesaikos nėra sulaužiusi, tad mano, kad ginčo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas.
62. CPK 186 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog už priesaikos sulaužymą teismas šaliai turi teisę skirti iki trijų šimtų eurų baudą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teismo nuobaudų už priesaikos sulaužymą ar kitokį piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis yra išaiškinęs, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3-695/2017).
63. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje esančią medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pakankamo pagrindo spręsti apie atsakovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir prieskaitos sulaužymą, o būtent apie sąmoningą tyčinį ir piktybinį bylos išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių nulėpimą ar netiesos pasakymą bei skirti atsakovei baudą. Nors Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenyse nuo 2021 m. vasario 26 d. figūruoja įrašas apie atsakovės įdarbinimą, tačiau kaip paaiškino teismo posėdžių metu atsakovė ir kaip matyti iš jos pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymos, laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 26 d. iki 2021 m. kovo 25 d., t. y. nuo pat jos įdarbinimo įmonėje, atsakovė dalyvavo mokymuose, o pirmas su darbo santykiais susijusias išmokas (darbo užmokestį) gavo tik 2021 m. balandžio 12 d., todėl ir buvo nurodžiusi 2020 m. kovo 8 d. (ir ankstesniuose teismo posėdžiuose), kad niekur nedirba ir negauna jokių pajamų. Subjektyvus atsakovės suvokimas, jog realiai ji pradėjo dirbti įmonėje ir gauti pajamas tik po mokymų pabaigos, besiskiriantis nuo teisinio situacijos vertinimo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nesudarė pagrindo spręsti apie aiškų ir akivaizdų duotos priesaikos sulaužymą bei pagrindą skirti atsakovei procesinę sankciją – baudą, juo labiau, kad teismas bet kuriuo atveju, priimdamas sprendimą ir vertinamas konkrečiai atsakovės turtinę padėtį, kaip kriterijų nustatant nepilnamečiam vaikui priteistiną išlaikymą ir pan., rėmėsi šiuo aspektu ne atsakovės paaiškinimais, o rašytiniais įrodymais ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, todėl nevisiškai tiksliai atsakovės pateikti faktai apie įdarbinimą iš esmės neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui ir tinkamam teismo procesui.
64. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir motyvus sprendžia, kad skundžiama Vilniaus apylinkės teismo sprendimo dalis dėl atsakovei paskirtos 300 Eur baudos, naikintina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
65. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog byloje buvo patenkinti 50 proc. šalių reikalavimų, todėl tuo pagrindu iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 937,50 Eur (1 875 Eur /2) bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų), atitinkamai iš ieškovo atsakovės naudai – 75 Eur (150 Eur /2).
66. Apeliantė (atsakovė) nurodo, jog teismas, priimdamas ginčo sprendimą, neteisingai sprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, t. y. neįtraukė atsakovės patirtų 150 Eur išlaidų už turto vertinimą bei 55 Eur už vertimo paslaugas. Apeliantė nurodo, jog į bylą yra pateikusi rašytinius įrodymus, pagrindžiančius šių, teismo neįvertintų, bylinėjimosi išlaidų turėjimą. Iš byloje esančių duomenų iš tikrųjų matyti, kad atsakovė į bylą yra pateikusi 2020 m. liepos 29 d. sutartį Nr. KON-20-061, sudarytą su UAB „Verslavita“ dėl nekilnojamojo turto vertinimo, taip pat 2020 m. rugsėjo 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. LV057 55 Eur sumai už suteiktas ispanų - lietuvių vertimo paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors į bylą yra pateikti minėti dokumentai (sutartis, sąskaita), tačiau nėra pateikti šių paslaugų apmokėjimo dokumentai, iš kurių būtų pagrindas spręsti apie realų pinigų už šias paslaugas sumokėjimo faktą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino/netinkamai įvertino visas atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.
67. Tačiau, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir iš dalies patenkinus tokį atsakovės priešieškiniu pareikštą reikalavimą, laikytina, kad pirmosios instancijos teisme patenkinta viso 2/3 atsakovės pareikštų reikalavimų, ir 1/3 ieškovo pareikštų reikalavimų, dėl to atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos: ieškovui iš atsakovės priteisiamos 625 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 875 Eur /3), iš ieškovo atsakovei priteisiamos 100 Eur bylinėjimosi išlaidų (150 *2 /3). Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistinos 525 Eur dylinėjimosi išlaidos (625 Eur – 100 Eur).
68. Kadangi ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už reikalavimą dėl išlaikymo (išlaikymo vienkartine suma) priteisimo, pirmosios instancijos teismo sprendimą, dalyje dėl priteistos vienkartinės sumos, pakeitus ir iš atsakovės nepilnamečio vaiko išlaikymui priteisus 7 389 Eur vienkartinę išlaikymo sumą, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 166,25 Eur žyminis mokestis už reikalavimus dėl išlaikymo priteisimo (7 389 Eur *75 proc. *3 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
69. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas A. V. patyrė 725 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, tuo tarpu atsakovė nepateikė teismui duomenų, kokias bylinėjimosi išlaidas ji turėjo apeliacinės instancijos teisme bei juos galinčių pagrįsti įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo patenkinta 1/3 dalis atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų (dalyje dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo), ieškovui iš atsakovės priteistina 2/3 dalis apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti – 483,33 Eur (725 Eur *2 /3).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliantės (atsakovės) R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:
„Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) nepilnamečio sūnaus F. V., a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymui vienkartinę 7 389 Eur (septynių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų) sumą.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1246-859/2016, nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, nustatant, kad:
1) vaiko motina R. V. turi teisę su nepilnamečiu vaiku F. V., a. k. (duomenys neskelbtini) praleisti pusę vasaros atostogų, konkretų jų laiką suderinusi su vaiko tėvu A. V. ne vėliau kaip prieš penkiolika dienų; šiuo metu F. V. galės vykti atostogų į užsienio šalį, kurioje gyvena jo motina R. V.; šias vaiko kelionės išlaidas tėvai – A. V. ir R. V. dengia lygiomis dalimis;
2) vaiko motina R. V. turi teisę su nepilnamečiu vaiku F. V., a. k. (duomenys neskelbtini) praleisti rudens ir pavasario atostogas kas antrus metus: neporiniais metais - rudens, o poriniais – pavasario atostogas; jei vaikas šiais laikotarpiais vyksta į užsienį, kelionių išlaidas apmoka vaiko motina R. V..
Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti.
Nustatyti priverstinę hipoteką atsakovei R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiam turtui: 0,29 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniams pastatams, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini)., iki atsakovė sumokės nepilnamečio sūnaus F. V., a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymui vienkartinę 7 389 Eur (septynių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų) sumą.
Priteisti iš atsakovės R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 525 Eur (penkių šimtų dvidešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų sumą.
Priteisti iš atsakovės R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 166,25 (vieno šimto šešiasdešimt šešių eurų 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.“
Priteisti iš atsakovės R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 483,33 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.