Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-102-744/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-05-07
Bylos Nr.: 1A-102-744/2025
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Masiulis, Gražvydas Poškus, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis: G. J.
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini), A. J.
Nukentėjusysis: A. J.
Atsakovas: (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Modestas Švažas, Valdas Kairys

Kategorijos

1.2.25.4.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.)
2.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.15.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-744/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25343-2022-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 7 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorui Linui Vitkui,nuteistajam G. J., jo gynėjui advokatui Valdui Kairiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.), ir nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. J. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai priteista 712,76 Eur už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; civilinio ieškovo A. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nukentėjusiajam A. J. priteista 3500 eurų neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; civilinis ieškinys atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos atžvilgiu paliktas nenagrinėtas; laikinas nuosavybės teisės apribojimas G. J. piniginėms lėšoms 730 eurų sumai paliktas galioti iki civilinių ieškinių atlyginimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. G. J. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2022 m. liepos 7 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausančią kelių transporto priemonę – elektra varomą dviratę transporto priemonę „Beaster Scooter BS50ST“, kurios didžiausioji naudingoji galia 2,4 kW, didžiausias projektinis greitis 80 km/h, ir kuri pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 34 dalį priskiriama motociklų kategorijai, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 57, 62, 124, 127, 128 punktų reikalavimus bei KET 1 priedo IV skyriaus „Nukreipiamieji kelio ženklai“ 413 punktą – nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams, važiavo ne gatvės važiuojamąja dalimi, o pėsčiųjų ir dviračiu taku, kuriuo leidžiama eiti pėstiesiems ir važiuoti dviračiams, ir kuriuo elektra varomos dviratės transporto priemonės, priskirtos motociklų kategorijai, vairuotojams važiuoti draudžiama, nepasirinko saugaus ir leistino važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiuodamas apie 30-35 km/h jį viršijo, nes pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), nesilaikė reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo pėsčiųjų ir dviračių tako krašto, nedavė kelio į pėsčiųjų ir dviračių taką įėjusiam pėsčiajam A. J., atsiradus kliūčiai bei iškilus grėsmė eismo saugumui, nesustabdė transporto priemonės arba nesukeldamas pavojaus jos neapvažiavo palikdamas tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus ir sukėlė pėsčiajam A. J. pavojų jį kliudydamas ir sužalodamas, tai yra, įvyko eismo įvykis, dėl kurio pėsčiajam A. J. padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlę sužalojimai: abipusis apatinio žandikaulio lūžis, muštinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kairėje kaktos pusėje, nosies, rankų, pilvo, abiejų kelių ir blauzdų srityse, odos nubrozdinimai viršutinės lūpos, krūtinės ląstos, dešinės šlaunies srityse, nes dėl abipusio žandikaulio lūžio A. J. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisinti.

2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalyje, nes įrodymus vertino neišsamiai, iškreipė jų turinį, tinkamai neišanalizavo bei tarpusavyje nepalygino visų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, neanalizavo ir nevertino liudytojų parodymų patikimumo bei padarė neteisingas išvadas, kad jo kaltė baudžiamojoje byloje yra įrodyta.

2.2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojų A. ir K. J. parodymais, kaip vieninteliais teisingais, o apelianto parodymus atmetė, nes juos, teismo nuomone, paneigė minėtų liudytojų parodymai. Akcentuoja, kad liudytoja A. J. teigė, jog ji stovėjo (duomenys neskelbtini) gatvėje ir laukė ateinančio sūnaus ir K. J. ir matė, kaip apeliantas partrenkė dviračių taku einantį A. J.. Tačiau jos parodymus paneigia liudytojo V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad jis, išgirdęs cyptelėjimą, pamatė griūnantį paspirtuko vairuotoją. Privažiavęs arčiau pamatė gulintį berniuką ir šalia esančią mergaitę. Tik vėliau pribėgo moteris, tai yra, liudytoja A. J.. Vadinasi, liudytoja A. J. paties įvykio nematė, todėl jos parodymai negali būti laikomi teisingais. Pažymi, kad liudytoja A. J. yra nukentėjusiojo mama, byloje yra pareikštas didelis ieškinys dėl neturtinės žalos, todėl ji yra suinteresuota bylos baigtimi ir šios liudytojos parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis. Tuo tarpu liudytoja K. J. yra A. J. sesuo, todėl ji taip pat suinteresuota bylos baigtimi ir jos parodymai neturėtų būti laikomi patikimais. Taip pat pažymi, kad ši liudytoja nematė paties įvykio, nes teigė, kad nematė apelianto, atvažiuojančio paspirtuku. Nematyti apelianto liudytoja galėjo dėl vienintelės priežasties – pėsčiųjų takelį nuo dviračių tako skyrė aukšti krūmai, pro kuriuos liudytoja nematė, kas dedasi dviračių take. Akcentuoja, kad šių liudytojų parodymų patikrinimo metu nurodytos aplinkybės: susidūrimo vieta, A. J. ir apelianto nukritimo vietos skiriasi, kas verčia abejoti jų parodymų teisingumu. Be to, pirmos instancijos teismas nesiaiškino ir nepašalino šių prieštaravimų, todėl jie turėjo būti traktuojami apelianto naudai.

2.3. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat selektyviai vadovavosi rašytiniais įrodymais. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors tako ženklinimas įvykio metu buvo nevienareikšmis, tačiau takas, kuriame įvyko eismo įvykis, buvo skirtas pėsčiųjų ir dviračių eismui, yra nepagrįsta. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio vietoje esantis takas buvo pažymėtas ženklu 413, šio tako viena dalis buvo skirta pėsčiųjų eismui, o kita dalis – dviračių eismui. Šias dalis skyrė aukštų krūmų juosta. Dviračių eismui skirta tako dalis buvo pažymėta dviračio logotipu, todėl šia tako dalimi važiavo dviračiai ir jiems prilyginamos judumo priemonės. Ekspertizės akte Nr. 11Š-49(23) yra nurodyta, kad pėstiesiems eiti dviračių takais draudžiama. Pasak apelianto, šioje situacijoje pėsčiasis A. J. turėjo eiti pėsčiųjų taku, o kirsti dviračių taką tik tuo metu, kai tai daryti buvo saugu, tačiau pirmos instancijos teismas vadovavosi tik ta ekspertizės akto dalimi, kurioje nurodyta, kad motociklams prilyginamoms transporto priemonėms važiuoti dviračių taku draudžiama.

2.4. Pažymi, kad nė vienu ekspertizės aktu nebuvo nustatytas apelianto vairuoto paspirtuko greitis nei prieš susidūrimą, nei susidūrimo metu, taip pat nebuvo nustatyta susidūrimo vieta. Todėl pirmosios instancijos teismo konstatuoti apelianto padaryti KET 127, 128 punktų pažeidimai, kad jis nepasirinko saugaus ir leistino važiavimo greičio, jog galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiuodamas apie 30-35 km/h greičiu, jį viršijo, nes pro pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), nedavė kelio į pėsčiųjų ir dviračių taką įėjusiam pėsčiajam A. J., atsiradus kliūčiai bei iškilus grėsmei eismo saugumui, nesustabdė transporto priemonės arba nesukeldamas pavojaus jos neapvažiavo palikdamas tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus, konstatuoti nepagrįstai, todėl turi būti pašalinti iš kaltinimo. Taip pat apeliantas teigia, kad važiavo dviračių taku ir nei pėsčiųjų, nei kitų eismo dalyvių jame nebuvo, todėl jis neprivalėjo važiuoti 3-7 km/h greičiu, be to, transporto priemonės vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir jam nereikės staigiai stabdyti ar keisti eismo krypties. Pasak apelianto, tokia taisyklė suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tačiau pirmos instancijos teismas ja nesivadovavo, o tik akcentavo apelianto daromus pažeidimus.

2.5. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas vairavo transporto priemonę „Beaster Scooter BS50ST“, kurios didžiausioji naudingoji galia 2,4 kW, didžiausias projektinis greitis 80 km/h, ir kuri pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 34 dalį priskiriama motociklų kategorijai, todėl negalėjo važiuoti dviračių taku, o turėjo važiuoti gatvės dešiniuoju kraštu. Tačiau apeliantas atkreipia apeliacinės instancijos dėmesį, kad paspirtuką „Beaster Scooter BS50ST“ nusipirko parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jam buvo išaiškinta, jog juo apeliantas gali dalyvauti neviešame eisme. Apeliantui buvo įteikta naudojimosi instrukcija, su kuria jis susipažino. Nei parduotuvėje, nei instrukcijoje nebuvo jokių užuominų, kad apeliantas šią transporto priemonę turi registruoti VĮ Regitra kaip motociklą, todėl jis negalėjo žinoti, kad su šia transporto priemone negali važiuoti dviračių taku. Be to, dėl apelianto svorio ši transporto priemonė turbūt nevažiavo nė 20 km/h greičiu, todėl apeliantas parduotuvei pareiškė pretenziją. Apeliantui buvo liepta susisiekti su pardavėjo atstovu, kuris išaiškino, kad paspirtuko greitį galima padidinti atjungus jungtį prie priekinio rato, ką apeliantas ir padarė. Pažymi, kad įmonės atstovas jos neperspėjo, kad dėl to pasikeis paspirtuko galingumas ir greitis, o taip pat ir transporto priemonės kategorija bei apeliantas ją turės registruoti Regitroje kaip motociklą. Akcentuoja, kad neturi tiek specialių žinių, kad galėtų suprasti, jog apelianto paspirtukas bus priskirtas kitai kategorijai. Pasak apelianto, byloje esantys oficialių institucijų raštai tik patvirtina, kad paspirtukų naudojimas Lietuvoje nėra aiškiai reglamentuotas ir yra painus.

2.6. Dar kartą akcentuoja, kad nei viename eismo ekspertizės akte nėra nustatytas apelianto vairuoto paspirtuko greitis nei prieš susidūrimą, nei susidūrimo metu, taip pat nėra nustatyta tiksli susidūrimo vieta. Eismo įvykių bylose esminę reikšmę turi aplinkybė, ar transporto priemonės vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, o šiuo atveju ekspertizės aktais nustatyta, kad važiuodamas 30-35 km/h greičiu apeliantas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jeigu pėsčiasis į dviračių taką įžengė paspirtukui būnant ne mažesniu kaip 21,6 m atstumu iki pėsčiojo partrenkimo vietos; važiuodamas 25 km/h greičiu apeliantas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, jeigu pėsčiasis į dviračių taką įžengė paspirtukui būnant ne mažesniu kaip 13 m atstumu iki pėsčiojo partrenkimo vietos. Pasak apelianto, byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pastebėjęs A. J. didesniu nei 13 m atstumu, todėl darytina išvada, kad apeliantas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo, nes pėsčiasis į dviračių taką iš už krūmų išbėgo prieš kelis metrus. Jeigu apeliantas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo, tai dėl įvykusio susidūrimo apelianto kaltės nėra. Taigi, tarp apelianto padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių pasekmių nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Pažymi ir tai, kad ekspertizės aktais nustatyta, jog pėsčiojo A. J. veiksmai buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą.

2.7. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiajam A. J. priteisė 3500 eurų neturtinės žalos ir 5 procentų metines palūkanas iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo padarytus pažeidimus ir priteisė aiškiai per didelę sumą. Be to, apeliantas mano, kad tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas atsakovu turėjo įtraukti (duomenys neskelbtini) savivaldybės administraciją, kuri netinkamai prižiūrėjo dviračių ir pėsčiųjų takus skiriančius krūmus ir tai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo G. J. apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. J. ir jo gynėjas advokatas Valdas Kairys prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Linas Vitkus prašė nuteistojo G. J. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis G. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, todėl prašo jį išteisinti. Taip pat nesutinka su nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir sprendimu nepriteisti neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir G. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje

7. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).

9. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

10. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad G. J. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad G. J. kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad buvo vertinti tiek rašytiniai įrodymai (specialisto išvados Nr. G 1084/2022(04), G 1126/2022(04), G 974/2022 (04), PG 1196/2022(04), ekspertizės aktai Nr. 11Š-25(23), 11Š-49(23), 11Š-90(23), 11Š1764(23), įvykio vietos apžiūros, transporto priemonės, daiktų, dokumentų ir kitų objektų apžiūros (vaizdo ir garso įrašų), parodymų patikrinimo vietoje protokolai, tarnybiniai pranešimai, specialisto paaiškinimai, PRĮR išrašo, Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenys, VĮ Regitra, (duomenys neskelbtini) savivaldybės, Lietuvos transporto administracijos, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos raštai), tiek asmenų (nuteistojo G. J., nukentėjusiojo A. J., ekspertės L. L., liudytojų A. J., V. K., K. J., D. L., R. N.) parodymai. Įvertinęs šiuos įrodymus, juos analizuodamas, lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo G. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad priimant skundžiamą nuosprendį, buvo įvertinta byloje esančių įrodymų visuma, nei vienam įrodymui nesuteikiant išskirtinės reikšmės, o nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, savaip interpretuojant byloje esančius įrodymus, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

11. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą ar pažeidimus ir kad dėl būtent šio pažeidimo ar pažeidimų kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi objektyviai BK 281 straipsnio 1 dalis pasireiškia veika (konkrečiais KET pažeidžiančiais veiksmais ar neveikimu), padariniais (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių visumos buvimą. BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dispozicija yra blanketinė, tai yra Kelių eismo taisyklės, kurių pažeidimas gali reikšti ir BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, yra įtvirtintos poįstatyminiame akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje nustatytos veikos yra padaromos dėl neatsargumo, tai yra dėl nusikalstamo pasitikėjimo, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti, ar nusikalstamo nerūpestingumo, – nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-648/2023).

12. Be to, teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008). Toks priežastinio ryšio sampratos traktavimas atspindi vieną iš priežastinio ryšio teorijų – adekvataus priežastinio ryšio teoriją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga. Teismų praktika, Nr. 30, p. 539-630). Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-19/2007, 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017 ir kt.). Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010). Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018).

13. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. J. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nustačius, kad jis skundžiamame nuosprendyje aprašytu laiku ir vietoje, vairuodamas kelių transporto priemonę – elektra valdomą dviratę transporto priemonę „Beaster Scooter BS50ST“, pažeidė KET 9, 57, 62, 124, 127, 128 punktų bei KET 1 priedo IV skyriaus „Nukreipiamieji kelio ženklai“ 413 punkto reikalavimus, tai yra, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams, važiavo ne gatvės važiuojamąja dalimi, o pėsčiųjų ir dviračiu taku, kuriuo leidžiama eiti pėstiesiems ir važiuoti dviračiams, ir kuriuo elektra varomos dviratės transporto priemonės, priskirtos motociklų kategorijai, vairuotojams važiuoti draudžiama, nepasirinko saugaus ir leistino važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiuodamas apie 30-35 km/h jį viršijo, nes pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), nesilaikė reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo pėsčiųjų ir dviračių tako krašto, nedavė kelio į pėsčiųjų ir dviračių taką įėjusiam pėsčiajam A. J., atsiradus kliūčiai bei iškilus grėsmė eismo saugumui, nesustabdė transporto priemonės arba nesukeldamas pavojaus jos neapvažiavo palikdamas tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus ir sukėlė pėsčiajam A. J. pavojų jį kliudydamas bei sužalodamas, tai yra, įvyko eismo įvykis, dėl kurio pėsčiajam A. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

14. KET 9 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. lapkričio 11 d.) numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti; KET 57 punktas numato, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Kai kelyje nėra dviračių tako, pėsčiųjų ir dviračių tako arba dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio, taip pat tais atvejais, kai jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus Taisyklių 106 punkte nurodytus atvejus, taip pat kai reikia apvažiuoti kliūtį, važiuoti tiesiai, kai iš pirmosios eismo juostos leidžiama sukti tik į dešinę. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus; KET 62 punktas numato, kad dviračių taku ar dviračių juosta dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako ar juostos dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių take ar šaligatvyje horizontaliuoju ženklinimu (dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto; KET 124 punktas numato, kad motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojams, vadeliotojams draudžiama važiuoti veja, šaligatviu, pėsčiųjų ir (ar) dviračių taku, dviračių juosta arba užvažiuoti ant jų, išskyrus tuos atvejus, kai užvažiuoti ant šaligatvio krašto leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai, o dviračių takas ar dviračių juosta pažymėti 1.14 horizontaliojo ženklinimo linija. Draudžiama važiuoti transporto priemonėmis skiriamąja juosta, pylimų ar iškasų šlaitais, grioviais, įvažiuoti į kelią ar nuvažiuoti nuo jo ne specialiai tam įrengtose vietose; KET 127 punktas numato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas; KET 128 punktas numato, kad tuo atveju, jei atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams; KET 1 priedo IV skyriaus „Nukreipiamieji kelio ženklai“ 413 punkte numatyta, kad šiuo ženklu leidžiama eiti pėstiesiems ir važiuoti dviračiais. Jeigu dviračio ir pėsčiųjų simboliai kelio ženkle yra ne vienas po kitu, o vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, eismo dalyviai privalo naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta (parodyta kelio ženkle). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistajam G. J. pagrįstai inkriminuoti visi nurodyti KET pažeidimai.

15. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjusiajam A. J. dėl abipusio žandikaulio lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Apie įvykį pranešė liudytojas V. K., Bendrajam pagalbos centrui nurodydamas, kad ant dviračių tako su paspirtuku buvo nutrenktas vaikas (1 t., b. l. 39-42; 2 t., b. l. 159-161). Šie duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju kilo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

16. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir eismo įvykio vietos plane užfiksuota, kad eismo įvykio vietoje yra pėsčiųjų ir dviračių takas, pažymėti kelio ženklu Nr. 413 – „Pėsčiųjų ir dviračių takas“. Arčiau kelio važiuojamosios dalies esantis takas taip pat paženklintas dviračių simboliu KET 1.23, kuris pažymi, kad šis takas yra skirtas dviračių eismui. Dviračių tako plotis – 2,50 m. Nurodyta, kad dviračių taką nuo pėsčiųjų tako skiria 1,4 m pločio krūmai, kurie eismo įvykio metu ribojo matomumą. Eismo įvykio vietos plane elektrinis paspirtukas „Beaster Scooter BS50ST“ užfiksuotas pėsčiųjų bei dviračių take, nuvirtęs ant dešiniojo šono, priekinė jo dalis yra ant žalios vejos, galinė – ant dviračių tako važiuojamosios dalies. Nuo paspirtuko priekinio rato iki įvažiavimo į kiemus yra 4 m. Iš bylos duomenų matyti, kad prieš situacijos susidarymą paspirtuko vairuotojas G. J. važiavo dviračių taku, kryptimi link įvažiavimo į kiemus (žiūrint nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės) (1 t., b. l. 43-53).

17. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė būtent eismo įvykio mechanizmui, priežastiniam ryšiui tarp eismo dalyvių veiksmų ir kilusių padarinių nustatyti. Vertinant, kurio asmens veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, pažymėtina, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados (ekspertizės aktai) – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto ar eksperto, o teismo kompetencija.

Žemesnės instancijos teismas

18. Neginčijamai nustatyta, kad po eismo įvykio eismo elektrinio paspirtuko „Beaster Scooter BS50ST“ padėtis buvo pakeista – nuteistasis G. J. neginčija paspirtuką iš susidūrimo vietos patraukęs. Eismo įvykio vietos plane ir nuotraukose nėra užfiksuota jokių šio elektrinio paspirtuko judėjimą šio eismo įvykio metu apibūdinančių pėdsakų (ratų stabdymo, šoninio slydimo pėdsakų, kelio dangos įbrėžimų ir pan.)), jokių pėsčiojo A. J. partrenkimo vietą apibūdinančių pėdsakų (išsibarsčiusių pėsčiojo daiktų, pėsčiojo padėties iš karto po eismo įvykio ir pan.), taip pat jokių pėsčiojo judėjimą link partrenkimo vietos ar po susidūrimo apibūdinančių pėdsakų. Dėl išvardintų priežasčių ekspertinio tyrimo metodais nebuvo galimybės apskaičiuoti elektrinio paspirtuko „Beaster Scooter BS50ST“ važiavimo greičio iki eismo įvykio kilimo ir pėsčiojo partrenkimo metu, taip pat nustatyti, kurioje vietoje dviračių tako ilgio ir pločio atžvilgiu buvo partrenktas pėsčiasis A. J.. Pagal nukentėjusiojo patirtų daugybinių sužalojimų pobūdį ekspertinio tyrimo metodais nebuvo galimybės nustatyti ir to, kokia kryptimi prieš pat eismo įvykį judėjo pėsčiasis, į kurią kūno sritį (dalį) buvo suduotas pirminis smūgis pėsčiajam A. J., o ant tyrimui pateikto elektrinio paspirtuko nesant sugadinimų, ar pėdsakų, apibūdinančių kontakto su pėsčiuoju vietą, nebuvo galima nustatyti, kuria paspirtuko dalimi buvo suduotas pirminis smūgis nukentėjusiajam pėsčiajam A. J.. 2023 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11Š-1764(23) konstatuota, kad iš gautų duomenų nustatyta tokia šio eismo įvykio eiga: G. J. elektriniu paspirtuku „Beaster Scooter BS50ST“, kuris priskiriamas motociklų kategorijai, važiavo pėsčiųjų ir dviračių taku, paženklintu dviračio simboliu kryptimi, nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, kaip pats nurodė, 30-35 km/h greičiu. Jam artėjant link įvažiavimo į kiemus už pastato, esančio už (duomenys neskelbtini), jam iš kairės iš krūmų įžengė mažametis pėsčiasis A. J.. G. J. kliudė šiuo taku judėjusį (jame buvusį) mažametį pėsčiąjį A. J.. Ekspertizės akte pateikta sąlyginė išvada, kad šioje eismo situacijoje elektrinio paspirtuko „Beaster Scooter BS50ST“, kuris priskiriamas motociklų kategorijai, vairuotojo G. J. veiksmai, – važiavo pėsčiųjų ir dviračių taku, kaip pats nurodė, 30-35 km/h greičiu buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su mažamečio pėsčiojo A. J. partrenkimu, jeigu, tuo momentu, kai pėsčiasis išėjo iš krūmų į vairuotojo matomumo zoną, jis buvo didesniu nei 13 m atstumu. Mažametis pėsčiasis A. J., įžengdamas į pėsčiųjų ir dviračių tako dalį, skirtą dviračių eismui iš už krūmų, sudarė kliūtį šiuo taku prie jo artėjusio elektrinio paspirtuko judėjimui, kas, techniniu požiūriu, turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Neturint galimybės atkurti pėsčiojo A. J. ir G. J. vairuojamo elektrinio paspirtuko „Beaster Scooter BS50ST“ suartėjimo mechanizmo, nėra galimybės nustatyti, kokie ir kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Šioje situacijoje eismo įvykio vietoje esantys krūmai, kurie buvo aukštesni nei 0,5 m ir buvo išsikišę į tako asfaltuotą dalį, ribojo matomumą ir paspirtuko vairuotojui ir mažamečiam pėsčiajam ir tai techniniu požiūriu turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Taip pat nevienareikšmiškai suprantamas pėsčiųjų ir dviračių tako ženklinimas techniniu požiūriu galėjo turėti įtakos eismo įvykio kilimui (3 t., b. l. 167-175). Iš esmės analogiškos išvados pateiktos ir 2023 m. kovo 20 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11Š-49(23) (3 t., b. l. 44-51) bei 2023 m. birželio 1 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11Š-90(23) (3 t., b. l. 107-112). Atsižvelgiant į tokias ekspertizės aktuose nurodytas aplinkybes, nustatant, kas šiuo atveju buvo pagrindinė sąlyga analizuojamam eismo įvykiui kilti, visų pirma, būtina tinkamai nustatyti, kokiai transporto priemonių kategorijai priskiriamas eismo įvykio metu G. J. vairuotas elektrinis paspirtukas „Beaster Scooter BS50ST“ ir, ar ši transporto priemonė turėjo teisę dalyvauti pėsčiųjų ir dviračių tako eisme.

19. Nuteistasis G. J. apeliaciniame skunde teigia, kad paspirtuką „Beaster Scooter BS50ST“ jis nusipirko parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jam buvo išaiškinta, jog juo apeliantas gali dalyvauti neviešame eisme. Apeliantui buvo įteikta naudojimosi instrukcija, su kuria jis susipažino. Nei parduotuvėje, nei instrukcijoje nebuvo jokių užuominų, kad apeliantas šią transporto priemonę jis turi registruoti VĮ Regitra kaip motociklą, todėl tvirtina negalėjęs žinoti, kad su šia transporto priemone negali važiuoti dviračių taku. Be to, dėl apelianto svorio ši transporto priemonė turbūt nevažiavo nė 20 km/h greičiu, todėl apeliantas parduotuvei pareiškė pretenziją. Apeliantui buvo liepta susisiekti su pardavėjo atstovu, kuris išaiškino, kad paspirtuko greitį galima padidinti atjungus jungtį prie priekinio rato, ką apeliantas ir padarė. Apeliaciniame skunde pažymi, kad įmonės atstovas jos neperspėjo, kad dėl to pasikeis paspirtuko galingumas ir greitis, o taip pat ir transporto priemonės kategorija bei apeliantas ją turės registruoti VĮ Regitroje kaip motociklą. Taip pat apeliantas akcentuoja, kad neturi tiek specialių žinių, kad galėtų suprasti, jog jo paspirtukas bus priskirtas kitai kategorijai. Pasak apelianto, byloje esantys oficialių institucijų raštai tik patvirtina, kad paspirtukų naudojimas Lietuvoje nėra aiškiai reglamentuotas ir yra painus.

20. Įvertinusi teisinį reguliavimą ir surinktus bylos duomenis, apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įvykio metu nuteistojo G. J. vairuota transporto priemonė buvo priskiriama motociklų kategorijai ir dėl to su šia transporto priemone važiuoti pėsčiųjų ir dviračių taku buvo draudžiama.

21. Visų pirma, atsakant į apeliacinio skundo argumentus pažymima, kad nagrinėjamo įvykio metu ir šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių su vėlesniais pakeitimais patvirtinimo“ 1 ir 5 punktuose nurodyta, kad šios taisyklės nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą (toliau – ir SEAKĮ), mokėti KET ir jų laikytis. SEAKĮ 2 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad eismo dalyvis – kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis), o šio straipsnio 92 dalyje – kad vairuotojas yra asmuo, vairuojantis transporto priemonę. KET 3.7 punkte nurodyta, kad kelias yra eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas.

22. Esant šiam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju G. J. buvo eismo dalyvis, transporto priemonės vairuotojas, todėl jis privalėjo žinoti SEAKĮ ir KET reikalavimus bei jų laikytis.

23. Taip pat pažymima, kad visų kelių eisme galinčių dalyvauti transporto priemonių apibrėžimai yra nurodyti SEAKĮ 2 straipsnyje, tačiau veikos padarymo metu galiojusioje redakcijoje (galiojanti nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 27 d.) sąvoka „paspirtukas“ apskritai nebuvo naudojama. Nuo 2024 m. sausio 1 d. SEAKĮ 2 straipsnis papildytas sąvoka elektrinė mikrojudumo priemonė, kuria apibrėžiama vienam asmeniui važiuoti skirta elektra varoma transporto priemonė (elektrinis paspirtukas, elektrinė riedlentė, elektrinis balansinis vienratis, riedis ir pan.), kurios didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 1 kW, didžiausiasis projektinis greitis ne didesnis kaip 25 km/h, o sėdimosios vietos, jeigu ji įrengta, atskaitos taško aukštis ne didesnis kaip 540 mm. Pagal nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusią SEAKĮ 17¹ straipsnio 1 dalį, tokios rūšies transporto priemonėms leidžiama važiuoti kelio dalimi, dviračių juostomis, dviračių takais, kelkraščiu ir gyvenamojoje zonoje, tačiau to paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad su į elektrinę mikrojudumo priemonę arba į motorinį dviratį savo konstrukcija panašia transporto priemone, kuri viršija šiame įstatyme nustatytas galios ir greičio technines charakteristikas ir negali būti klasifikuojama kaip elektrinė mikrojudumo priemonė arba motorinis dviratis, leidžiama dalyvauti viešajame eisme, jeigu yra atliktos šios transporto priemonės motorinėms transporto priemonėms privalomos procedūros (atitikties įvertinimas, registracija, privalomoji techninė apžiūra, galioja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas), o šios transporto priemonės vairuotojas vykdo šiame įstatyme motorinės transporto priemonės vairuotojui nustatytus reikalavimus.

24. Šiame kontekste teisėjų kolegija, vadovaudamasi SEAKĮ paskirtimi, numatyta šio įstatymo 1 straipsnyje, pabrėžia, kad nagrinėjamo klausimo aspektu esminis kriterijus yra ne transporto priemonės pavadinimas, o variklio buvimas ir atitinkamai jo galia bei projektinis greitis. Didesnė galia ir didesnis greitis kartu lemia ir papildomus motorinės transporto priemonės eksploatavimo bei saugumo reikalavimus, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas. Priešingu atveju, naujos transporto priemonės (past. – nauju pavadinimu) atsiradimas rinkoje kiekvieną kartą sukeltų naują teisinio reguliavimo spragą teisinės atsakomybės aspektu.

25. Pagal įvykio metu galiojančios SEAKĮ redakcijos 2 straipsnio nuostatas, bendrąja prasme motorinė transporto priemonė apibrėžiama kaip variklį turinti transporto priemonė, skirta žmonėms ir (arba) kroviniams, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai įrangai vežti (36 ir 74 dalys). Atsižvelgiant į tai, kad G. J. įvykio metu vairavo dviratę, turinčią variklį transporto priemonę, ji turi atitikti vienos iš SEAKĮ 2 straipsnyje apibrėžtų dviračių, turinčių variklius, transporto priemonių požymius. Šios transporto priemonės yra skirstomos į motorinius dviračius, mopedus ir motociklus. Šiame straipsnyje motorinis dviratis apibrėžiamas kaip transporto priemonė, kuri turi ne mažiau kaip du ratus ir vidaus degimo variklį ar elektros variklį, kurių didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 1 kW, ir kurios didžiausiasis projektinis greitis ne didesnis kaip 25 km/h (40 dalis); mopedas – kaip dviratė motorinė transporto priemonė, kurios didžiausiasis projektinis greitis ne mažesnis kaip 25 km/h ir ne didesnis kaip 45 km/h ir kurios variklio darbinis tūris ne didesnis kaip 50 cm³ (esant vidaus degimo varikliui), o didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 4 kW (esant elektros varikliui) (33 dalis); motociklas – kaip dviratė motorinė transporto priemonė (su šonine priekaba arba be jos), kurios vidaus degimo variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm³ ir (arba) didžiausiasis projektinis greitis didesnis kaip 45 km/h (34 dalis).

26. Paties apelianto ikiteisminio tyrimo metu pateiktame elektrinio paspirtuko „Beaster Scooter BS50ST“ naudotojo vadove (2 t., b. l. 46) yra nurodyta, kad šioje transporto priemonėje yra sumontuoti 2 po 1200 W galingumo varikliai, o maksimalus greitis – 80 km/h, kas reiškia, jog šios transporto priemonės variklių bendra naudingoji galia daugiau nei dvigubai didesnė kaip motorinio dviračio galima didžiausia galia 1 kW, o didžiausiasis projektinis greitis ženkliai didesnis nei mopedo galimas didžiausias 45 km/h, todėl akivaizdu, kad tiek pagal galios, tiek pagal greičio parametrus aptariama transporto priemonė atitinka ne motorinio dviračio ar mopedo, o motociklo, kaip tai apibrėžta SEAKĮ 2 straipsnio 34 dalyje, sąvoką ir apeliantas, vairuodamas šią transporto priemonę, privalėjo tai žinoti. Dar daugiau, UAB „Krinona“ rašte Nr. 20220808/01 užfiksuota, kad elektrinis paspirtukas „Beaster Scooter BS50ST“ turi greičio ribotuvą ir jo projektinis greitis realiai buvo užprogramuotas iki 25 km/h (t. 2, b. l. 60), tačiau nuteistasis viso proceso metu neginčijo aplinkybės, kad jis pats atjungė buvusį greičio ribotuvą, nes jam „trūko greičio“ bei su šia transporto priemone yra važiavęs maksimaliu greičiu. Aplinkybę, kad elektrinio paspirtuko greičio ribotuvas buvo atjungtas, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – 2022 m. rugsėjo 21 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad greičio ribotuvo jungtis, kuri susideda iš dviejų tarpusavyje susijungiamų laidelių, nėra sujungta (2 t., b. l. 74-78), o specialistas P. N., 2022 m. rugsėjo 21 d. atlikęs elektrinio paspirtuko „Beaster Scooter BS50ST“ apžiūrą, nurodė, kad elektrinio paspirtuko gamyklinė konstrukcija nemodifikuota, tačiau mechaniškai atjungta greičio ribotuvo jungtis. Jokių papildomų įrenginių, didinančių paspirtuko greitį, nėra. Paspirtuko su atjungtu greičio ribotuvu greitis – 80 km/h (be vairuotojo), o su greičio ribotuvu – 20 km/h (be vairuotojo). Greičio ribotuvui atjungti yra reikalingos tik žinios, jokios specialios įrangos ar įgūdžių nereikia (2 t., b. l. 74-76).

27. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, jog G. J., turintis aukštesnįjį išsilavinimą, įsigijęs aptariamą transporto priemonę kartu su jos naudojimo instrukcija lietuvių kalba bei pats atjungęs šios transporto priemonės buvusį greičio ribotuvą, prieš pradėdamas ją eksploatuoti, privalėjo žinoti, jog jo įgyta transporto priemonė pagal jos maksimalų greitį yra priskiriama motorinių transporto priemonių – motociklų kategorijai. Tokią informaciją jis galėjo gauti vien perskaitęs transporto priemonės naudojimo instrukciją, o tai, kad apeliaciniame skunde jis teigia to nesupratęs bei parduotuvės atstovas apie tai jo neįspėjęs, nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nešalina. Juolab, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis sutiko, kad aptariamu laiku ir vietoje dviračių taku jis važiavo netinkama transporto priemone.

28. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas nuosprendyje padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad G. J. vairuota motorinė transporto priemonė yra priskiriama motociklų kategorijai, todėl ją vairuodamas nuteistasis negalėjo naudotis dviračiams (motoriniams dviračiams) skirta infrastruktūra – negalėjo važiuoti dviračiu taku, pėsčiųjų ir dviračių taku ar dviračių juosta. Tokią aplinkybę patvirtina ir VĮ Regitra, Lietuvos transporto administracijos ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2023 m. raštuose pateiktos nurodytų institucijų nuomonės, kad įvertinus elektrinio paspirtuko „Beaster Scooter BS50ST“ techninę informaciją (galingumas 2400 W, išvystomas greitis – 80 km/h), ši transporto priemonė priskiriama motociklų kategorijai bei ja draudžiama važiuoti dviračiu taku, pėsčiųjų ir dviračių taku ar dviračių juosta (2 t., b. l. 164-166; 180-183, 195-197). Pagal KET reikalavimus, šia transporto priemonė nuteistasis turėjo važiuoti dešine (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies puse, kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ir tokiu būdu šis eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šios išvados nekeičia ir nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigalioję jau aptarti SEAKĮ pakeitimai, kuriais šis įstatymas papildytas elektrinių mikrojudumo priemonių sąvoka.

29. Nustatant aplinkybes, kokiu greičiu ir kuria pėsčiųjų ir dviračių tako dalimi eismo įvykio metu važiavo nuteistasis, kuriuo momentu į jo matomumo zoną išėjo nukentėjusysis bei kokių atsargumo priemonių ėmėsi nuteistasis, kad minėtas eismo įvykis neįvyktų, itin svarbūs šiame eismo įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų parodymai bei pareigūnų, bendravusių su šiais asmenimis po įvykio, parodymai, jų sugretinimas tarpusavyje, taip pat jų palyginimas su byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

30. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme G. J. kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad prieš mėnesį įsigytu elektriniu paspirtuku važiavo gal trečią kartą (paspirtuko rida – 415 km (2 t., b. l. 92-95)), buvo atjungęs paspirtuko greičio ribotuvą. Teigė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje važiavo dviračių taku, kuriame nebuvo pėsčiųjų ar kitų žmonių, kurių eismui galėtų trukdyti, be to, nevažiavo maksimaliu greičiu. Kairėje pusėje, palyginus su nukentėjusiu vaiku, augo didoka, apie 2 metrų gyvatvorė, kai staiga iš tų krūmų „puolė“ vaikas. Iki vaiko buvo likę gal 3-5 metrai, pastarajam šaukė bėgti ir periodiškai spaudė stabdžio pedalą, tačiau vaikas neperbėgo dviračių tako, sustingo ir stovėjo viduryje tako bei žiūrėjo į jį, todėl nuteistasis jį partrenkė. Teigė, kad krūmai buvo aukšti, o vaikas buvo žymiai mažesnio ūgio, todėl nebuvo įmanoma jo pastebėti ar nujausti, kad jis išbėgs. Pamatęs vaiką vairo nepasuko ar dar kažkaip kitaip nesielgė, nes suveikė trumpalaikis pasimetimo jausmas. Važiavo apie 30 km/h greičiu, pirma pavara. Prieš įvykį važiavo daugiau dešiniąja dviračių tako dalimi, nors dviračių takas nėra platus. Vaikas stovėjo per vidurį dviračių take ir atsisukęs per dešinę petį į jį spoksojo – jis stovėjo arčiau žalios vejos, o iš gyvatvorės jis jau buvo išbėgęs. Vaikas gal pabėgo 2-3 žingsnelius ir sustojo. Nebandė vaiko apvažiuoti, bet tyčia į jį nesitrenkė. Bandė spausti stabdžių svirtelę, tikėdamasis, kad sustos, o vaikas, supratęs pavojų, žengs žingsnį į priekį ar atgal, bet jis to žingsnio nepadarė. Šaukė vaikui, spaudė stabdį per kelis kartus, o ne vieną kartą, kad vaikas suvoktų, jog yra stabdoma, o jam reikia pasišalinti. Pulsuojančiai spaudė stabdžius. Neapvažiavo vaiko, nes gal ir bijojo pats susižaloti – būsena buvo dviprasmiška, nes yra nepatyręs vairuotojas, o dar buvo pasimetimas. Tikėjosi, kad vaikas pasišalins iš dviračių tako, pamatęs, kad artėja kliūtis. Po įvykio judino savo transporto priemonę, nes norėjo ją patraukti į šoną, kad negulėtų viduryje tako. Nežinojo, kad jos negali patraukti, nes tai pirmas jo eismo įvykis gyvenime.

30.1. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis apie įvykio aplinkybes davė kiek kitokius parodymus. Teigė, kad važiavo sėdėdamas ant paspirtuko. Žmonių nebuvo daug. Šalia dviračių tako yra pėsčiųjų taikas, tai pėstieji juo ir ėjo, o dviračiu taku važiuojančių dviračiais ar paspirtukais nebuvo. Minėtu taku jis važiavo gal apie 30-35 km/h greičiu, įjungęs antrąją pavarą. Nuvažiavus maždaug iki dviračių tako vidurio (imant atstumą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gatvės) jis savo paspirtuku kliudė berniuką. Jis važiavo maždaug dviračio tako viduriu. Berniukas iš minėtų krūmų išlindo staiga. Berniukas išbėgęs iš krūmų sustojo beveik dviračių tako viduryje. Kiek prisimena, vaikas stovėdamas į jį buvo šiek tiek pasisukęs dešiniuoju šonu. Pamatęs vaiką jis pradėjo šaukti: „bėk į šoną“, tikėdamasis, kad jis pasitrauks nuo tako vidurio, tačiau vaikas nejudėjo, todėl pradėjo paspirtuką stabdyti, spausdamas ir atleisdamas ant paspirtuko vairo kairiosios rankenos esančią galinio stabdžio rankenėlę. Likus iki berniuko gal kokiam pusei metro, jis jau stabdžių rankenėlės nebeatleido, laikė ją nuspaudęs. Priekinio stabdžio rankenėlės, kuri yra ant dešinės vairo rankenos, nespaudė. Kai pamatė berniuką, iki jo buvo likęs gal kokių 3-4 metrų atstumas. Pamatęs berniuką, paspirtuko vairo jis nei į kairę, nei į dešinę pusę nesuko, nes bijojo griūti ir nukritęs paspirtukas galėjo iš inercijos judėdamas į priekį vaiką sužaloti. Be to, važiuojant yra pavojinga manevruoti. Nors paspirtuką ir stabdė, tačiau jau buvo per mažas atstumas, jam išvengti smūgio nepavyko ir kairiąja paspirtuko vairo rankena berniuką kliudė. Jam atrodo, kad kliudė berniuko dešinį petį. Neišlaikęs pusiausvyros jis su paspirtuku taip pat griuvo ant dviračių tako. Berniukas iš krūmų išlindo vienas. Jeigu gerai prisimena, tai paspirtuko iš tos vietos kur jis nukrito po smūgio, nepatraukė, tik iš spynelės, esančios ant paspirtuko vairo, ištraukė raktelį. Tuo metu buvo šoko būsenoje, skaudėjo sužalotas kūno vietas, todėl pareigūnams galėjo netiksliai nurodyti įvykio aplinkybes (4 t., b. l. 125-129; 146-149; 152-155; 162-164).

30.2. Pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokolas patvirtina, kad iškart po įvykio G. J. pareigūnams nurodė, kad važiavo paspirtuku ir staiga vaikas iššoko iš krūmų, o jis stabdė. Teigė, kad vaikas išbėgo. Pareigūnams atsakė, kad vaiką kliudė su vairu – rodydamas ranka palietė kairę paspirtuko vairo rankeną (2 t., b. l. 149-153).

30.3. Parodymų patikrinimo vietoje paspirtuko vairuotojas G. J. nurodė, kad prieš susidarant situacijai važiavo apie 1 m atstumu nuo dviračių tako kairiojo krašto. Būdamas 21,9 m atstumu iki įvažiavimo į kiemus, tai yra 21,9-18,4=3,5 m atstumu iki pėsčiojo partrenkimo vietos pamatė jam iš kairės per tarpą tarp krūmų, skiriančių pėsčiųjų ir dviračių taką, išėjusį pėsčiąjį, kuris judėjo skersai dviračių tako ir sustojo. Kliudė 18,4 m atstumu iki įvažiavimo į kiemus stovėjusį pėsčiąjį. Pėsčiasis stovėjo į jį atsisukęs dešiniu šonu (2 t., b. l. 11-20).

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo G. J. proceso metu duotuose parodymuose nustatyti prieštaravimai dėl esminių įvykio aplinkybių – teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad važiavo 30 km/h greičiu ir pirma pavara, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad važiavo 30-35 km/h greičiu ir antra pavara; posėdžio metu teigė, kad važiavo dviračių tako dešiniąja dalimi, o ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad važiavo dviračių tako viduriu; ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nukentėjusįjį pamatė likus iki 5 metrų atstumui, ikiteisminio tyrimo metu – likus iki 4 metrų atstumui, o parodymų patikrinimo vietoje – likus 3,5 m atstumui. Akivaizdu, kad tokiu būdu nuteistasis siekia sumenkinti savo veiksmų nusikalstamą pobūdį bei taip išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prieštaringais jo parodymais nesirėmė. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo G. J. parodymus, jog nukentėjusysis A. J. netikėtai išbėgo į dviračių taką, sustojo tako viduryje ir atsisukęs į jį žiūrėjo, o jis ėmėsi visų priemonių, kad išvengtų susidūrimo, bet dėl labai mažo atstumo, skyrusio vaiką ir jo vairuojamą transporto priemonę, to nepavyko padaryti, paneigia kiti byloje esantys įrodymai.

32. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis A. J. parodė, kad jam 5 metai. Jis ėjo per dviračių taką. Matė mamos mašiną. Norėjo nueiti pas mamą. Ėjo su K.. Jį nutrenkė su paspirtuku. Nuo smūgio nukrito ir buvo užsimerkęs. Kai ėjo su K., jis pirmas ėjo. Moka skaičiuoti iki 5. Kai įėjo į dviračių taką, padarė 4 žingsnius (ir tada jį partrenkė). Prie dviračių tako yra krūmai. Negirdėjo jokio garso (pvz., pypsėjimo, šaukimo, padangų cypimo, prieš tai), kai jį pertrenkė. Nematė, kad tas dėdė (nuteistasis) važiuoja (1 t., b. l. 187-188). Kaip matyti, nukentėjusiojo A. J. parodymai paneigia nuteistojo G. J. nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusysis staiga iššoko iš krūmų (nukentėjusysis teigė, kad ėjo dviračių taku, juo paėjo 4 žingsnius), kad nukentėjusysis stovėjo viduryje dviračių tako ir pasisukęs šonu į jį žiūrėjo (nukentėjusysis teigė, kad nuteistojo iš viso nematė), kad nuteistasis šaukė nukentėjusiajam ir efektyviai stabdė (nukentėjusysis teigė negirdėjęs jokio pypsėjimo, šaukimo ar padangų cypimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, mažamečio nukentėjusiojo parodymai, atsižvelgus į jo amžių, yra pakankamai išsamūs, detalūs ir nuoseklūs, todėl galima jais remtis. Be to, mažamečio nukentėjusiojo parodymus, visų pirma, patvirtina liudytojų A. J., K. J. ir V. K. parodymai.

33. Liudytoja A. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2022 m. liepos 7 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), ji buvo prie automobilio, o vaikas A. J. buvo su jos sese K. J.. Vaikui tada buvo 5 m., o jos sesei – 15 m. Su automobiliu ji buvo sustojusi toje pačioje gatvės pusėje prie namo, kad vaikui su seserimi nereikėtų pereiti per gatvės važiuojamosios dalies. Nuo jos iki tako buvo maždaug metro atstumas, t. y. buvo atstumas per žolyną. Iš jos vietos matėsi jos namų laiptinė ir ji matė, kaip išėjo jos vaikas su jos sese, matė, kaip sūnus perėjo pro gyvatvorę, kuri buvo aukštesnė už jį – gyvatvorė buvo jos ūgio. Žmogaus su paspirtuku nematė, nes jis atsirado labai greitai. Sūnus nebėgo ir nelakstė. Vaikas nestovėjo dviračių take ir nelaukė, kol jį pervažiuos – vaiko ir jos sesers tikslas buvo ateiti iki jos, kadangi liudytoja jų laukė. Vaikas tiesiog ėjo trinkelėmis, o dviračių taku tiesiai jis net nepaėjo, t. y. jis tik išėjo per tarpą, kuris yra su trinkelėmis, pasisuko link jos į kairę pusę ir gal paėjo minimaliai, bet nebuvo taip, jog būtų nuėjęs į tako vidurį ar juo lakstytų. Nebuvo jokio garso, jokio stabdymo, nes atvažiuota buvo labai staigiai ir vaikas buvo kliudytas iš nugaros. Buvo kliudyta sūnaus dešinė pusė, jis vertėsi.

33.1. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. J. davė iš esmės analogiškus parodymus, kad lipdama iš automobilio pamatė, jog vaikai eina link jos. Pirmasis per tarpą tarp krūmų išlindo A. ir pasisukęs į kairę pusę ėjo link jos kairiuoju (žiūrint link (duomenys neskelbtini) gatvės) dviračių tako kraštu. K. ėjo paskui A.. Vaikai, išėję į dviračių taką, galėjo nueiti gal tik apie kokį metrą, o po to pamatė šalia A. paspirtuku važiuojantį vyrą, kuris sūnų kliudė. Jai atrodo, kad A. buvo kliudytas kairiąja paspirtuko rankena. Sūnui buvo suduota į dešinę ranką arba dešinę nugaros pusę, nes jis į paspirtuką buvo pasisukęs nugara. Sūnus tikrai nelakstė, nežaidė ir niekaip netrukdė paspirtuko vairuotojui. Be to, sūnus tikrai staigiai neiššoko iš krūmų prieš pat paspirtuku važiuojantį vyrą. Po įvykio ji vyro klausė, kokiu greičiu paspirtuko vairuotojas važiavo. Vyras atsakė, kad 60 km/h greičiu. Įvykio vietoje buvęs vaikinas dar vyro paklausė, ar jam normalu yra dviračių taku važiuoti tokiu greičiu. Vyras atsakė: „Taip“. Ji mano, kad pagrindinė įvykio priežastis buvo didelis paspirtuko greitis ir juo važiavęs vyras jo net nestabdė. Be to negirdėjo ir jokio garsinio signalą, nes jį išgirdusi tikrai būtų atkreipusi į jį dėmesį (1 t., b. l. 93-97, 98-100).

33.2. Pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokolas patvirtina, kad iškart po įvykio A. J. pareigūnams nurodė, kad vaikas su jos seserimi ėjo su sese dviračių tako kraštu, o ji automobilyje laukė, kada jie ateis pas ją ir žmogus matė iš galo (ji ranka rodo į įvykio vietoje esantį vyrą – V. K.), kokiu greičiu vyras važiavo su paspirtuku ir kaip nutrenkė. Moteris teigė, kad paspirtuko vairuotojas nutrenkė, nestabdė, važiavo (2 t., b. l. 149-153).

33.3. Parodymų patikrinimo vietoje liudytoja A. J. nurodė, kad nukentėjusysis į dviračių taką išėjo paspirtukui iš kairės, per tarp krūmų, skiriančių pėsčiųjų ir dviračių taką, buvusį takelį, esantį 32,5 m atstumu iki įvažiavimo į kiemus ir toliau kairiuoju dviračių tako kraštu judėjo ta pačia kryptimi kaip ir paspirtukas. Paspirtuko vairuotojas pėsčiąjį kliudė 0,6 m atstumu nuo dviračių tako kairiojo važiuojamosios dalies krašto ir 28,4 m atstumu iki įvažiavimo į kiemus, t. y. 32,5-28,4=4,1 m atstumu nuo takelio, iš kurio į dviračių taką įžengė nukentėjusysis. Nukentėjusysis buvo kliudytas iš nugaros (2 t., b. l. 2-10).

34. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytoja K. J. (nepilnametė) taip pat parodė, kad jos sesė A. J. buvo išvažiavusi iki parduotuvės, o ji su A. pasiliko namuose. Kai ji grįžo, A. J. jai parašė, kad leistųsi žemyn ir parveš ją namo. Jie perėjo pėsčiųjų taką. Buvo krūmiukai (ranka rodo jų aukštį). Ir ji, ir A. buvo prie dviračio tako krašto. A. nebėgo. Jis ėjo priekyje jos prie dviračių tako šono, beveik prie krūmų. Ir tas žmogus su paspirtuku užkliudė jį (A.) už „kairio“ peties. Nebuvo jokio signalo. Nematė atvažiuojant. Vyras su paspirtuku sakė, kad jis važiavo „ant 60“ (greičiu). Ji nematė, kad vyras su paspirtuku važiuoja iš galo. Atsimena, kad A. kliudė iš galo, ne iš priekio ar šono. Kai A. kirto krūmus, ji ėjo atsilikusi nuo A. per žingsnį. Jis buvo netoli jos. Vyras su paspirtuku kliudė A. prie dviračių tako šono kairėje pusėje. Nepilnametė liudytoja K. J. taip pat nupiešė įvykio vietos schemą, punktyrine linija pažymėjo kaip ėjo ji su A. (dviračių tako kraštu), pažymėjo susidūrimo vietą (dviračių tako kairėje pusėje), ir vietą, kur po susidūrimo sustojo A. ir vyras su paspirtuku (1 t., b. l. 189-190, 192). Parodymų patikrinimo vietoje liudytoja K. J. nurodė, kad nukentėjusysis į dviračių taką išėjo paspirtukui iš kairės per tarp krūmų, skiriančių pėsčiųjų ir dviračių taką, buvusį takelį ir toliau kairiuoju dviračių tako kraštu judėjo ta pačia kryptimi kaip ir paspirtukas. Nurodė, kad paspirtuko vairuotojas nukentėjusįjį kliudė 5,30 m atstumu nuo takelio, iš kurio į dviračių taką įžengė nukentėjusysis. Taip pat nurodė, kad nukentėjusysis buvo kliudytas iš nugaros (2 t., b. l. 2-10).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų A. J. ir K. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa – abi liudytojos teigė, kad nukentėjusysis ėjo dviračių tako kairiuoju kraštu, iš krūmų neišlindo staiga, o buvo kliudytas einantis, jau paėjus tam tikrą atstumą dviračių tako kraštu, nukentėjusysis buvo kliudytas iš nugaros, prieš susidūrimą nebuvo jokio garsinio signalo ar stabdymo garso. Be to, abi patvirtino, kad pats nuteistasis nurodė važiavęs 60 km/h greičiu. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, abi liudytojos parodymų patikrinimo vietoje taip pat nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kad nukentėjusysis dviračiu taku judėjo kairiuoju tako kraštu, jis buvo kliudytas iš nugaros, taip pat jų nurodytas atstumas nuo takelio, iš kurio į dviračių taką įžengė nukentėjusysis, kuomet jis buvo kliudytas, ženkliai nesiskiria – atitinkamai 4,1 m ir 5,3 m, tuo tarpu nuteistasis parodymų patikrinimo vietoje tvirtino, kad nukentėjusįjį pamatė likus tik 3,5 m atstumui iki partrenkimo, kas reikštų, jog nuteistasis pamatė nukentėjusįjį jau paėjusį tam tikrą atstumą dviračių taku. Apeliaciniame skunde akcentuojamas liudytojų A. J. ir K. J. suinteresuotumas šios bylos baigtimi, kadangi A. J. yra nukentėjusiojo motina, o K. J. – nukentėjusiojo teta (A. J. sesuo), visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo A. J. parodymus patvirtina ne vien šių liudytojų parodymai, bet ir jokiais ryšiais su nukentėjusiuoju bei liudytojomis neturinčio liudytojo V. K. parodymai, pareigūnų parodymai ir rašytiniai įrodymai.

36. Liudytojas V. K. parodė, kad tuo metu jis su paspirtuku važiavo iš darbo prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“. Kitą paspirtuką pastebėjo ties pėsčiųjų perėja, kur yra bulvaras. Jo paspirtukas yra gamyklinis ir jis važiuoja iki 20 km/h, o tas kitas paspirtukas buvo žymiai didesnis, tad šis paspirtukas nesunkiai jį aplenkė. Kitas paspirtukas buvo nutolęs nuo jo 20-30 m, kai įvyko įvykis. Kai tas paspirtukas jį aplenkė nuo pėsčiųjų bulvaro, tai per posūkį kažkiek sulėtėjo, tada kažkiek jį prisivijo, bet paskui jis žaibiškai nutolo ir įvyko įvykis. Prieš įvykį nebuvo įspėjančių riksmų, kad pėsčiasis pasitrauktų ar kitokio signalo, o buvo tik griuvimo garsas. Tada pamatė ant žemės vyrą ir nutrenktą vaiką. Paties susidūrimo momento nematė, nes tik išgirdęs garsą pakėlė akis, bet susidūrimas jau buvo įvykęs. Išgirdo garsą, kurį sukėlė ant asfalto krentantis paspirtukas, kitų garsų negirdėjo. Neprisimena, ar kitas paspirtukas važiavo per šaligatvio vidurį, ar arčiau kažkurios pusės. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vyras važiavo arčiau vidurio, tai tada turbūt geriau prisiminė įvykio aplinkybes.

36.1. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. parodė, kad kitas paspirtukas važiavo ta pačia kryptimi kaip ir jis. Jo važiavo greitis buvo gal apie 20-22 km/h, o minėtas vyras visą laiką tolo nuo jo ir važiavo maždaug dviračių tako viduriu. Maždaug ties (duomenys neskelbtini) išgirdo kažkokį cyptelėjimą ir dejuojančio vyro balsą, bei pamatė, kad paspirtuku važiavęs vyras krenta ant dviračių tako. Jis pagalvojo, kad paspirtuko vairuotojas nugriuvo, o kai privažiavo prie minėto vyro, tai pamatė ir berniuką bei mergaitę. Prie sužaloto berniuko pribėgo moteris, kaip suprato jo mama. Matė, kad ji atbėgo nuo automobilio, stovėjusio (duomenys neskelbtini) prie važiuojamosios dalies krašto, gal kokių 5 metrų atstumu nuo įvykio vietos, žiūrint (duomenys neskelbtini) gatvės kryptimi. Tuo metu, kai paspirtuko vairuotojas griuvo, tarp jų galėjo būti gal apie 15-20 metrų atstumas (1 t., b. l. 122-125, 126-127).

36.2. Pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokolas patvirtina, kad V. K. pareigūnams nurodė, kad jis važiavo iš galo. Jis parodė kryptį, iš kur važiavo ir paaiškino, kad paspirtuko vairuotojas važiavo priekyje jo ta pačia kryptimi. Po to jis parodė, kur jis buvo, kai viskas atsitiko, sakydamas kad buvo kažkur ties sidabriniu automobiliu ir jis nematė, kada, kas išbėgo, tik pamatė, kad jau „susivartė“ ir viskas, o privažiavęs pamatė, kad yra ir vaikas (2 t., b. l. 149-153).

36.3. Liudytojo V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad jis parodė vietą, esančią 28,90 m atstumu nuo dviračių tako pradžios, t. y. nuo įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, krašto ir 1,5 m atstumu nuo kairiojo (žiūrint (duomenys neskelbtini) gatvės kryptimi) tako krašto ir paaiškino, kad maždaug šioje vietoje nugriuvo priekyje jo paspirtuku važiavęs vyras. Po to V. K. parodė vietą, esančią 47,50 m atstumu nuo tako pradžios ir paaiškino, kad jis važiavo maždaug šioje vietoje, kai pamatė nuo paspirtuko ant tako krentantį vyrą (2 t., b. l. 22-27).

36.4. Tokie liudytojo parodymai patvirtina, kad nuteistasis G. J. važiavo akivaizdžiai didesniu greičiu, nei važiavo liudytojas, kurio greitis buvo 20-22 km/h, be to, važiavo pėsčiųjų ir dviračių tako viduriu. Liudytojo parodymai taip pat patvirtina, kad susidūrimo momentą matė liudytojos K. J. ir A. J., kadangi liudytojas nurodė, kad jam privažiavus prie susidūrimo vietos, liudytoja K. J. jau buvo joje, o liudytoja A. J. po susidūrimo pribėgo prie nukentėjusiojo, prieš tai buvo prie automobilio, stovinčio pakankamai nedideliu atstumu nuo eismo įvykio vietos. Dar daugiau, šio liudytojo parodymai paneigia nuteistojo teiginius, kad jis prieš susidūrimą tinkamai stabdė bei šaukė nukentėjusiajam pasitraukti.

37. Nagrinėjamu atveju į įvykio vietą atvykusių pareigūnų parodymai taip pat patvirtina nuteistojo G. J. parodymų prieštaringumą dėl jo važiavimo greičio ir vietos, kurioje jis pamatė nukentėjusįjį.

37.1. Liudytoju apklaustas pareigūnas D. L. parodė, kad atvykęs į įvykio vietą, pamatė ant žolyno sėdintį vaiką su sužalojimais ar nubrozdinimais ir šalia numestą paspirtuką. Kiek prisimena, jo vairuotojas taip pat buvo įvykio vietoje. Ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. L. parodė, kad įvykio vietoje G. J. paaiškino, jog jam važiuojant elektriniu paspirtuku šalia (duomenys neskelbtini) gatvės įrengtu pėsčiųjų ir dviračių taku nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) gatvės, staiga iš tako kairėje pusėje augančių krūmų iššoko berniukas ir sustojo tako viduryje. Jo teigimu, tuo metu iki vaiko buvo likęs apie 10 metrų atstumas. G. J. tvirtino dar spėjęs porą kartų nuspausti paspirtuko stabdžio pedalą ir sulėtinti važiavimo greitį, tačiau išvengti smūgio jam nepavyko ir jis paspirtuko vairu berniuką kliudė. Kažkuris iš įvykio vietoje buvusių asmenys, o kas konkrečiai neprisimena, kažką sakė, jog minėtas asmuo važiavo apie 60 km/h greičiu (1 t., b. l. 136-139);

37.2. Liudytoja apklausta pareigūnė R. N. parodė, kad įvykio vietoje kalbėjo su paspirtuko vairuotoju, kuris sakė, kad kai jis važiavo paspirtuku, berniukas išbėgo pro gyvatvorę, kuri yra tarp dviračių ir pėsčiųjų tako, ir vairuotojas nesugebėjo išvengti susidūrimo bei sustabdyti paspirtuko. Teigė, kad tarnybiniame pranešime viskas nurodyta tiksliau. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad G. J. paprašius paaiškinti, kas nutiko, jis nurodė, kad važiavo įvykio vietoje buvusiu elektriniu paspirtuku šalia (duomenys neskelbtini) gatvės esančiu pėsčiųjų ir dviračių taku nuo (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) gatvės kryptimi. Vyriškio teigimu, jis vaiką pamatė dar jam būnant krūmuose, augančiuose kairėje tako pusėje (žiūrint nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) gatvės) ir ten kažką darant. Likus maždaug 10 metrų, berniukas staiga iššoko iš minėtų krūmų ir sustojo tako viduryje. G. J., tai pamatęs, dar porą kartų spėjo nuspausti paspirtuko stabdį ir sulėtinti važiavimo greitį, tačiau jau buvo likęs per mažas atstumas ir jis berniuką kliudė savo vairuojamu paspirtuku. Įvykio vietoje A. J. tvirtino, kad matė, kaip jos sūnus ėjo per tarpą, esantį tarp krūmų ir paspirtuku važiavęs vyras jos sūnų kliudė jau einantį taku link automobilio. V. K. įvykio vietoje paaiškino, kad matė taku priekyje jo paspirtuku važiuojantį žmogų ir matė, kaip jis griuvo. Kad buvo kliudytas vaikas jis pamatė tik privažiavęs prie jo. Paklausus, kokiu greičiu jis važiavo tuo metu, kai pamatė vaiką, G. J. pasakė, kad apie 80 km/h. Vėliau, kai G. J. apklausė ir rašė jo apklausos protokolą, jis apie šį greitį jai jau nieko nebesakė (1 t., b. l. 130-133). Pareigūnės R. N. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad G. J. teigimu, šis matė, kaip jo kairėje pusėje esančiuose krūmuose buvo mažas berniukas apie 5 metų amžiaus. Jį pastebėjo likus apie 10 metrų iki berniuko. Vyriškio teigimu, šis dar porą kartų spėjo nuspausti stabdį ir sulėtinti važiavimo greitį. Toliau, tęsiant bendravimą, vyriškis nurodė, kad likus keliems metrams iki berniuko, šis staiga įžengė į dviračių taką ir viduryje sustojo. Kaip nurodė G. J., kadangi šis laiku nespėjo sureaguoti, kliudė minėtą berniuką savo vairuojamu paspirtuku, dėl to tiek vyriškis, tiek berniukas nugriuvo ant grindinio. Berniuko mama A. J. paaiškino, kad buvo automobilyje ir laukė, kol jos sūnus su seserimi ateis prie automobilio. Kaip žodžiu paaiškino moteris, ji pastebėjo, kaip jos sūnus praėjo pro esančius krūmus ir ketino eiti į automobilį, kuris stovėjo važiuojamosios kelio dalies pakraštyje, kai staiga vyriškis, važiavęs paspirtuku, kliudė sūnų ir įvyko eismo įvykis. Berniukas dėl savo mažo amžiaus bei patirto šoko nieko paaiškinti nesugebėjo (1 t., b. l. 84-86).

37.3. Minėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad prieš susidūrimą nuteistasis G. J. važiavo ne mažesniu, nei 30-35 km/h greičiu, o nukentėjusįjį pamatė pakankamai dideliu atstumu iki susidūrimo vietos – jį dar esantį krūmuose ir skiriančiuose du dviračių ir pėsčiųjų takus, ir šis atstumas pagal proceso dalyvių parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotus duomenis (2 t., b. l. 2-10, 22-27), yra didesnis nei 13 m (V. K. parodė vietą, kad 47,50 m atstumu pamatė nuo paspirtuko ant tako krentantį vyrą, A. J. nurodė, kad nukentėjusysis į dviračių taką išėjo paspirtukui iš kairės, per tarp krūmų, skiriančių pėsčiųjų ir dviračių taką, buvusį takelį, esantį 32,5 m atstumu iki įvažiavimo į kiemus). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis, pamatęs nukentėjusįjį krūmuose, privalėjo iš karto sumažinti vairuotos transporto priemonės greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties.

38. Aplinkybę, kad susidūrimo metu nuteistojo G. J. vairuoto paspirtuko greitis susidūrimo metu buvo akivaizdžiai viršijantis pėsčiojo judėjimo greitį (3-7 km/h), kuriuo leistina važiuoti pro pat pėsčiąjį, patvirtina rašytiniai įrodymai, kuriuose užfiksuoti tiek nukentėjusiojo, tiek paties nuteistojo įvykio metu patirti daugybiniai sužalojimai, jų atsiradimo pobūdis.

38.1. 2022 m. liepos 7 d. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota, kad apžiūrimas asmuo yra A. J., stebimi daugybiniai odos nubrozdinimai (2 t., b. l. 110-111).

38.2. 2022 m. liepos 29 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1084/2022(04) užfiksuota, kad A. J. nustatyti šie sužalojimai: abipusis apatinio žandikaulio lūžis, muštinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kairėje kaktos pusėje, nosies, rankų, pilvo, abiejų kelių ir blauzdų srityse, odos nubrozdinimai viršutinės lūpos, krūtinės ląstos, dešinės šlaunies srityse. Sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimai gavosi kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, galimai griuviminių traumų metu, užduotyje nurodyto įvykio metu (2 t., b. l. 128-129).

38.3. 2022 m. rugpjūčio 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1126/2022(04) ir 2023 m. kovo 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11Š-25(23) užfiksuota, kad atsižvelgiant į A. J. nustatytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, bei medicininių dokumentų duomenis, tikėtina, kad po kliudymo paspirtuku nukentėjusysis galėjo kelis kartus verstis (2 t., b. l. 134; 3 t., b. l. 52-56).

38.4. 2022 m. liepos 13 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 974/2022(04) užfiksuota, kad G. J. nustatyti sužalojimai: poodinė kraujosruva kairio žasto – alkūnės sąnario – kairio dilbio srityje; odos nubrozdinimai dešinio žasto – dešinės alkūnės sąnario – dešinio dilbio srityje, dešinio kelio sąnario srityje, kairės alkūnės sąnario – kairio dilbio srityje, kairio kelio sąnario – kairės blauzdos srityje. G. J. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku. G. J. nustatyti sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar paviršiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis. G. J. nustatyti sužalojimai padaryti 5 trauminiais poveikiais. G. J. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių su kietais bukais daiktais metu, tiek ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ir/ar paviršius (2 t., b. l. 100-101).

38.5. 2022 m. rugpjūčio 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. PG 1196/2022(04) užfiksuota, kad neatmetama galimybė, kad G. J. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio ir klausime nurodytomis aplinkybėmis, t. y. jam nukritus nuo paspirtuko ir kelis metrus slydus asfaltuota dviračio tako danga į priekį. Neatmetama galimybė, kad G. J. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio ir klausime nurodytomis aplinkybėmis, t. y., po vaiko kliudymo paspirtuku nuvirtus ant dviračių tako ir kelis kartus verčiantis kūlversčiu (2 t., b. l. 106).

39. Dar daugiau, pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė L. L. patvirtino, kad vairuotojas, pamatęs kliūtį, turi nedelsiant ir efektyviai stabdyti, tuo tarpu pats nuteistasis G. J. apklausų metu neginčijo, jog vairuotą transporto priemonę stabdė naudodamas tik vairo kairėje pusėje esančią stabdžio rankenėlę, tuo tarpu stabdžio rankenėlės esančios dešinėje vairo pusėje visai nespaudė, stabdžio rankenėlę paspaudė vos porą kartų, kas sudaro pagrindą išvadai, kad tokiu stabdymo būdu nebuvo maksimaliai efektyviai išnaudota jo vairuotos transporto priemonės stabdžių sistema, kadangi efektyviausias stabdymas yra tuomet, kai blokuojami abu ratai kartu, tai yra naudojant tiek priekinį, tiek galinį stabdžiais, ir šiuo atveju tai nebuvo padaryta.

40. Minėtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis G. J. ne tik važiavo ne gatvės važiuojamąja dalimi, o pėsčiųjų ir dviračiu taku, kuriuo leidžiama eiti pėstiesiems ir važiuoti dviračiams, ir kuriuo elektra varomos dviratės transporto priemonės, priskirtos motociklų kategorijai, vairuotojams važiuoti draudžiama, bet ir, būdamas neįgudęs vairuotojas (neturi teisės vairuoti transporto priemones, paspirtuką įsigijo prieš mažiau nei du mėnesius, jį vairavo vos trečią kartą), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių pėsčiųjų ir dviračių take, esančiame miesto ribose, tankiai apgyvendintoje teritorijoje, šalia daugiabučių namų, esant jo matomumą iš vienos pusės ribojančiai gyvatvorei, kad nebūtų sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams (neišnaudojo visų stabdymo galimybių, jo matomumo zonoje atsiradusiam nukentėjusiajam nedavė jokio garsinio, įspėjamojo ženklo pasitraukti), nepasirinko saugaus ir leistino važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties bei važiuodamas apie 30-35 km/h jį viršijo, kai pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), taip pat nesilaikė reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo pėsčiųjų ir dviračių tako krašto (važiavo tako viduriu) ir nedavė kelio į pėsčiųjų ir dviračių taką įėjusiam pėsčiajam A. J., kuris į jo matomumo zoną įžengė didesniu nei 13 m atstumu, o atsiradus kliūčiai bei iškilus grėsmė eismo saugumui, nesustabdė transporto priemonės arba nesukeldamas pavojaus jos neapvažiavo palikdamas tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus (kaip nurodė, nepasuko vairo, nebandė apvažiuoti, nes bijojo griūti, tikėjosi, kad vaikas pats pasišalins iš dviračių tako) ir taip sukėlė pėsčiajam A. J. pavojų jį kliudydamas ir sužalodamas, tai yra, įvyko eismo įvykis, dėl kurio pėsčiajam A. J. padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlę sužalojimai. Aptarti KET 9, 57, 62, 124, 127, 128 punktų bei KET 1 priedo IV skyriaus „Nukreipiamieji kelio ženklai“ 413 punkto reikalavimų pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir paagrindinė šio įvykio kilimo priežastis, dėsningu (būtinuoju) priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, kadangi, nuteistajam nepažeidus nurodytų KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

41. Apeliaciniame skunde akcentuojama 2023 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11Š-1764(23) užfiksuota aplinkybė dėl nevienareikšmiškai suprantamo pėsčiųjų ir dviračių tako ženklinimo ir šiame akte užfiksuota išvada, kad tai techniniu požiūriu galėjo turėti įtakos eismo įvykio kilimui (3 t., b. l. 167-175). Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė L. L. patvirtino, jog kelio ženklinimas turi būti suprantamas ir patvirtino, kad šiuo atveju pėsčiųjų ir dviračių tako ženklinimas nebuvo tinkamas, tačiau negalėjo pasakyti, ar netinkamas tako ženklinimas šiuo atveju turėjo įtakos eismo įvykio kilimui.

42. Kaip jau minėta, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir eismo įvykio vietos plane užfiksuota, kad eismo įvykio vietoje yra pėsčiųjų ir dviračių takas, pažymėti kelio ženklu Nr. 413 – „Pėsčiųjų ir dviračių takas“. Arčiau kelio važiuojamosios dalies esantis takas taip pat paženklintas dviračių simboliu KET 1.23, kuris pažymi, kad šis takas yra skirtas dviračių eismui ir būtent šiame take, kuris paženklintas tiek kelio ženklu Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“, tiek dviračių simboliu KET 1.23, įvyko analizuojamas eismo įvykis (1 t., b. l. 43-53). 2023 m. balandžio 11 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir aplinkos skyriaus Infrastruktūros poskyrio rašte Nr. (31.7.E)SIF-476 nurodyta, kad kelio ženklas „Pėsčiųjų ir dviračių takas“, užfiksuotas atsiųstoje fotonuotraukoje (eismo įvykio vietoje), buvo labai seniai, duomenų, kada jis buvo įrengtas, neturima. Kelio ženklas, užfiksuotas siunčiamoje fotonuotraukoje, 2022 m. liepos 7 d. (eismo įvykio metu) jau stovėjo. Fotonuotraukoje užfiksuotas kelio ženklas turėtų atitikti KET nurodytą kelio ženklą Nr. 413 (dviračio ir pėsčiųjų kelio ženklai yra vienas po kitu). Raštu pranešama, kad artimiausiu metu kelio ženklai bus pakeisti į šiuo metu galiojančius kelio ženklus Nr. 413 (2 t., b. l. 190-191). Šie duomenys patvirtina, kad eismo įvykio metu pėsčiųjų ir dviračių takas nebuvo paženklintas atnaujintu kelio ženklu Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“, tačiau Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateikta informacija patvirtina, jog atnaujinto kelio ženklo Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“ atvaizdas nuo senojo skiriasi minimaliai (nėra horizontalaus balto brūkšnio), dviračio ir pėsčiųjų simboliai ir jų išdėstymas išliko tokie patys, o kelio ženklo paskirtis ir reikalavimai nepasikeitė. Nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini), buvo įrengtas seno pavyzdžio kelio ženklas Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“, tačiau 2008 m. priimti kelio ženklo Nr. 413 atvaizdo (dizaino) pakeitimai (horizontalus balto brūkšnio atsisakymas) neturi esminės įtakos šio ženklo atpažįstamumui ir suprantamumui, todėl eismo dalyviai (pėstieji ir dviratininkai) turi vadovautis šio kelio ženklo reikalavimais (2 t., b. l. 195-197). Be to, nors takas, kuriame įvyko eismo įvykis, taip pat buvo pažymėtas ir dviračio simboliu (KET 1.23), kuris žymi dviračių juostą, dviračių eismui skirtą tako dalį arba dviračių taką (redakcija, galiojanti veikos padarymo metu), tačiau pagal KET 8 punktą, skiriantis kelio ženklo ir kelio ženklinimo reikalavimams, eismo dalyviai turi vadovautis kelio ženklu. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors tako ženklinimas įvykio metu ir buvo nevienareikšmis, tačiau neginčijamai nustatyta, kad takas, kuriame įvyko eismo įvykis, buvo skirtas pėsčiųjų ir dviračių eismui, ir nuteistasis neturėjo teisės juo važiuoti su transporto priemone, priskiriama motociklų kategorijai, todėl pėsčiųjų ir dviračių tako ženklinimo neaiškumai nebuvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir pasekmėms atsirasti. Juolab, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo apklausos metu nurodė žinojęs, kad tas takas, kuriuo važiavo, buvo pėsčiųjų ir dviračių takas.

43. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat akcentuoja 2023 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11Š-1764(23) užfiksuotą aplinkybę, kad, techniniu požiūriu, nukentėjusiojo veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu – mažametis pėsčiasis A. J., įžengdamas į pėsčiųjų ir dviračių tako dalį, skirtą dviračių eismui iš už krūmų, sudarė kliūtį šiuo taku prie jo artėjusio elektrinio paspirtuko judėjimui (3 t., b. l. 167-175), o ekspertizės akto Nr. 11Š-49(23) aprašomjoje dalyje yra nurodyta, kad pėstiesiems eiti dviračių takais draudžiama (3 t., b. l. 44-51). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal KET priedo „Kelio ženklai“ 4 skyrių, kelio ženklo Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“ gali būti dviejų skirtingų pavyzdžių, tai yra pirmame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas po kitu, ir antrame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu. Šio ženklo paaiškinimo skirtyje nurodyta, kad „Leidžiama eiti pėstiesiems ir važiuoti dviračiais. Jeigu dviračio ir pėsčiųjų simboliai kelio ženkle yra ne vienas po kitu, o vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, eismo dalyviai privalo naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta (parodyta kelio ženkle)“. Iš to seka, kad tik antras kelio ženklas Nr. 413 nustato pareigą pėstiesiems naudotis jiems skirta tako puse, tuo tarpu pirmas kelio ženklas Nr. 413, kuris buvo pėsčiųjų ir dviračių tako dalyje, kuriose ir įvyko eismo įvykis, tokios pareigos pėstiesiems nenustato. Todėl nėra pagrindo su apeliacinio skundo argumentu, kad pėsčiajam A. J. buvo draudžiama eiti šiuo taku, kadangi pėstiesiems draudžiama eiti tik dviračių taku, be to, pėstiesiems nedraudžiama kirsti dviračių taką tuo metu, kai tai daryti saugu (KET 48.5 punktas). Pažymėtina ir tai, kad nei SEAKĮ 15 straipsnyje (akto redakcija galiojusi įvykio metu) „Pėsčiųjų pareigos”, nei KET VI skyriuje (36-48 punktai) „Pėsčiųjų pareigos” nėra išskirta pėsčiųjų elgesio taisyklių būtent pėsčiųjų ir dviračių take, o KET 57 punkte nurodyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Vadinasi, nukentėjusysis A. J., kaip pėsčiasis, atsižvelgiant į tako ženklinimą, turėjo teisę naudotis pėsčiųjų ir dviračių taku, priešingai nei motociklui kategorijai priskiriamą transporto priemonę vairuojantis nuteistasis. Todėl teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors nagrinėjamu nukentėjusiojo veiksmai (įžengimas į pėsčiųjų ir dviračių tako dalį iš už krūmų) turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, tačiau tai nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga bei nukentėjusiojo veiksmai nebuvo dėsningu (būtinuoju) priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis. Be to, byloje esančių įrodymų visuma paneigia nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusysis staiga išbėgo („iššoko“) į pėsčiųjų ir dviračių taką bei sustojo ir stovėjo jo viduryje. Priešingai, įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusysis, iš paskos lydimas liudytojos K. J., į pėsčiųjų ir dviračių taką įėjo, o ne įbėgo, ėjo ne tako viduriu, o laikydamasis kairės pusės. Tas pats pasisakytina ir dėl 2023 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11Š-1764(23) užfiksuotos aplinkybės, kad eismo įvykio vietoje esantys krūmai, kurie buvo aukštesni nei 0,5 m ir buvo išsikišę į tako asfaltuotą dalį, ribojo matomumą ir paspirtuko vairuotojui, ir mažamečiam pėsčiajam bei tai techniniu požiūriu turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei nuteistasis G. J. būtų laikęsis KET 9, 57, 62, 124, 127, 128 punktų bei KET 1 priedo IV skyriaus „Nukreipiamieji kelio ženklai“ 413 punkto reikalavimų bei ėmęsis visų atsargumo priemonių, vien įvykio vietoje augusių krūmų aukštis bei išsikišimas į asfaltuotą tako dalį, nebūtų įtakoję eismo įvykio kilimo bei nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo.

44. Nors pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepasisakė dėl nuteistojo kaltės formos, tačiau pagrįstai nustatė, kad nuteistojo nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo. Sprendžiant dėl G. J. kaltės formos, neabejotina, kad nuteistasis suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padaryti KET pažeidimai gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių padarinių išvengti. Tai rodo, kad G. J. jo kaltė pasireiškė nusikalstamu pasitikėjimu (BK 16 straipsnio 2 dalis). Todėl apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. J., veikdamas neatsargia kaltės forma, kuri pasireiškė nusikalstamu pasitikėjimu, sukėlė eismo įvykį, kuris esant priežastiniam ryšiui, lėmė baudžiamajame įstatyme įtvirtintų padarinių kilimą, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. J. kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam G. J. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir (ar) pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl paskirtos bausmės

46. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį G. J. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

47. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija). Pirmosios instancijos teismas G. J. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, nubaudė laisvės apribojimo bausme 9 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, ir paskyrė įpareigojimus per bausmės atlikimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 4 punktai). Skirdamas bausmę nuteistajam G. J. pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. G. J. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 281 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) dėl neatsargumo (BK 16 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas įvertino G. J. asmenybę, – tai, kad jis nusikalto būdamas neteistas (teistumas išnykęs) (4 t., b. l. 169-172), baustas administracine tvarka, galiojančių nuobaudų neturi (4 t., b. l. 183-188), nedirbantis (4 t., b. l. 191), registruotas Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (4 t., b. l. 193). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei lengvinančių, nei sunkinančių nuteistojo G. J. atsakomybę aplinkybių.

48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo G. J. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą vieną iš švelnesnių bausmių – laisvės apribojimą, jos dydį parenkant mažesnį nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuteistajam G. J. už nusikalstamą veiką paskirta laisvės apribojimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. J. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl G. J. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiajam A. J. priteistos neturtinės žalos dydžio

49. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

50. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi CK 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

51. Šioje byloje nustatyta, kad dėl G. J. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. J. sveikata, todėl ginčo dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nėra. Nukentėjusiojo A. J. atstovas advokatas Modestas Švažas byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė nukentėjusiajam A. J. iš nuteistojo ar materialiai atsakingo asmens dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisti 10000 eurų neturtinės žalos atlyginimą (6 t. b. l. 9-10). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs eismo įvykio metu A. J. padaryto sveikatos sutrikdymo mastą (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir ilgalaikių pasekmių nebuvimą, sužalojimų pobūdį (abipusis apatinio žandikaulio lūžis, muštinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kairėje kaktos pusėje, nosies, rankų, pilvo, abiejų kelių ir blauzdų srityse, odos nubrozdinimai viršutinės lūpos, krūtinės ląstos, dešinės šlaunies srityse), nukentėjusiojo patirtus nepatogumus (buvo taikomas stacionarus gydymas, per dvi savaites jis neteko 7 kg svorio, nes dėl patirtų žandikaulio sužalojimų negalėjo vartoti pilnavertiško maisto, po įvykio vartojo nuskausminamuosius ir raminančius vaistus) ir skausmą, dvasinius išgyvenimus (ilgą laiką bijojo eiti ant pripučiamų batutų, supynių, čiuožynių, dėl didelio išgąsčio bijo naudoti dviratį ar paspirtuką), nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltinamojo kaltę (nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam atsirado dėl netyčinių kaltininko veiksmų, žala padaryta neatsargiais G. J. veiksmais), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, teismų praktiką panašiose bylose, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies ir nustatė, kad nukentėjusiojo patirta neturtinė žala vertintina 3500 eurų dydžio suma, priteisiant ją iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro. Nuteistasis G. J. apeliaciniame skunde prašo sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo padarytus pažeidimus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nėra per didelis.

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013).

53. Pažymėtina, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017, 2K-331-976/2018). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, tai yra kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014, 3K-3-217-690/2018). Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244/2011).

54. Kaip minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja paties nukentėjusiojo A. J. neatsargius veiksmus įvykio metu. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės <...> dėl nukentėjusio asmens veiksmų. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

55. Teisėjų kolegija sutinka, kad paties nukentėjusiojo A. J. neatsargumas eismo įvykio metu turėjo įtakos neturtinei žalai atsirasti. 2023 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11Š-1764(23) užfiksuota, kad mažametis pėsčiasis A. J., įžengdamas į pėsčiųjų ir dviračių tako dalį, skirtą dviračių eismui iš už krūmų, sudarė kliūtį šiuo taku prie jo artėjusio elektrinio paspirtuko judėjimui, kas, techniniu požiūriu, turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (3 t., b. l. 167-175). Visgi, kaip minėta, nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad ne nukentėjusiojo A. J., o nuteistojo G. J. veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė ir vienintelė sąlyga eismo įvykiui kilti, kadangi nukentėjusiojo A. J. veiksmai patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, jei KET reikalavimų nebūtų pažeidęs G. J.. Nors pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam A. J. neturtinę žalą, nenurodė atsižvelgiantis į paties mažamečio nukentėjusiojo veiksmus eismo įvykio metu, jų įtaką kilusioms pasekmėms, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, priteisiamos neturtinės žalos dydį nustatė tinkamai.

56. Teismų praktikoje dėl nesunkių sveikatos sutrikdymų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose pagal BK 281 straipsnio 1 dalį paprastai priteisiama nuo 2000 iki 7000 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200/2010, 2K-232-507/2015, 2K-252-677/2015, 2K-372-942/2015, 2K-95-222/2017, 2K-35-895/2017; 2K-201-895/2020; 2K-132-942/2021; 2K-191-942/2021, 2K-9-976/2022 ir kt.). Analizuojant nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose priimtus teismo sprendimus, matyti, kad tokio pobūdžio bylose, kai eismo įvykio metu asmens sveikata sutrikdoma nesunkiai, teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo yra labai įvairi, priteista neturtinė žala skiriasi net keletu kartų. Pastebėtina, kad didesnės sumos yra priteisiamos tais atvejais, kai nusikaltimo metu yra sužalojama gyvybiškai svarbūs organai – galva ir joje esantys organai (akys, nosis ir kt.), stuburas bei vidaus organai, kai nukentėjęs asmuo itin ilgai gydosi stacionariai, jam atliekama ne viena sudėtinga operacija, po kurių vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai, nukentėjusiajam padaryta didesnė neturtinė žala yra nustatoma tuomet, kai asmeniui yra nustatomas dalinis darbingumo bei dalyvumo lygis, ar dėl sužalojimo išsivystė gretutinės ligos.

57. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjo penkiametis vaikas A. J.. 2022 m. liepos 29 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1084/2022(04) užfiksuota, kad A. J. nustatyti šie sužalojimai: abipusis apatinio žandikaulio lūžis, muštinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kairėje kaktos pusėje, nosies, rankų, pilvo, abiejų kelių ir blauzdų srityse, odos nubrozdinimai viršutinės lūpos, krūtinės ląstos, dešinės šlaunies srityse. A. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl abipusio žandikaulio lūžio jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Remiantis pateiktų dokumentų duomenimis, kiti nustatyti sužalojimai, tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 128-129). Specialisto išvados tiriamojoje dalyje aprašyta VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydymo stacionare ligos istorija Nr. XXII-72237 ir (duomenys neskelbtini) klinikų gydymo stacionare ligos istorija Nr. 2022-0423355. Jose, be kita ko, užfiksuoti duomenys patvirtina, jog A. J. į VšĮ (duomenys neskelbtini) skyrių buvo paguldytas 2022 m. liepos 7 d. 19.40 val., be patirtų sužalojimų vaikui taip pat nustatytas trauminis šokas. 2022 m. liepos 8 d. 11 val. dėl apatinio žandikaulio lūžimo tolimesniam gydymui jis buvo perkeltas į (duomenys neskelbtini) kliniką, kurioje 2022 m. liepos 8 d. nukentėjusiajam atlikta chirurginė žandikaulio operacija bendrinėje nejautroje – antdantinė osteosintezė tiesiu vieliniu apatinio žandikaulio įtvaru, reponuoti lūžgaliai į anatominę padėtį, atstatytas sukandimas. 2022 m. liepos 14 d. tolimesniam ambulatoriniam gydymui nukentėjusysis išrašytas į namus, rekomenduota burnos higiena, žaizdų pertvarstymas, reabilitologo ambulatorinės konsultacijos dėl tolimesnių kineziterapijos procedūrų (po eismo įvykio vaikas sunkiau primina kojomis), po 4 savaičių kreiptis dėl įtvarų šalinimo. Minėti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam A. J. buvo taikytas savaitės laikotarpio stacionarus gydymas, kurio metu atlikta chirurginė operacija, ilgalaikių liekamųjų padarinių sveikatai po šio įvykio nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad eismo įvykio metu ir po jo atsiradusių sužalojimų gydymo metu nukentėjusysis A. J. taip pat patyrė fizinį skausmą, stresą, dvasinius išgyvenimus bei kai kuriuos nepatogumus, susijusius su maitinimosi ir judėjimo apribojimais. Be to, kaip minėta, nustatant padarytą neturtinę žalą, būtina atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens kaltę, o šiuo atveju G. J. padarė neatsargų nusikaltimą, transporto priemonę vairavo būdamas blaivus, jį charakterizuojančius duomenis, turtinę padėtį – laikomas neteistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis, atsižvelgti ir į paties nukentėjusiojo neatsargius veiksmus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. J., nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrins protingo balanso tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Nagrinėjamu atveju priteistas 3500 eurų neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus ir proporcingas, todėl nėra pagrindo dar labiau sumažinti pirmosios instancijos teismo tinkamai ir pagrįstai priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

58. Pasisakydama dėl priteistų penkių procentų procesinių palūkanų, teisėjų kolegija remiasi aktualia teismų praktika, būtent – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2019 m. birželio 6 d. nutartimi, kuri priimta byloje Nr. 2K-P-75-788/2019. Joje nurodyta, kad teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovaudamasis kasacinio teismo praktika bei esant nukentėjusiojo atstovo reikalavimui, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai bei teisėtai priteisė nukentėjusiajam A. J.5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, jų skaičiavimo momentą nustatydamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimo.

59. Tuo tarpu atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl subjekto, iš kurio priteista neturtinė žala, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra baudžiamojoje byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-511/2017, 2K-68-489/2020, 2K-255-976/2024). Kitaip tariant, baudžiamajame procese gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos (pasireiškusios veikimu ar neveikimu), kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-1073/2019, 2K-105-495/2021, 2K-255-976/2024). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentas dėl (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos solidarios civilinės atsakomybės su nuteistuoju (šiuo atveju – su civiliniu atsakovu Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuru) yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad žala nukentėjusiajam buvo padaryta dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų ir šio asmens neteisėtas veikimas su atsiradusia žala siejamas tiesioginiu priežastiniu ryšiu, tuo tarpu valstybės įstaigos atsakomybė sąlygota jos darbuotojų neteisėtais veiksmais ar neveikimu (jei tokie būtų nustatyti) ir tik netiesiogiai galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui, o reikalavimai atlyginti žalą dėl valstybės netinkamo pareigų vykdymo patenka į CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį ir laikytini administracinio teisinio pobūdžio. Panašaus pobūdžio civilinėse bylose Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra ne kartą pasisakiusi, kad tokio pobūdžio ginčuose reikalavimai turi būti išskirti, nes reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo fiziniams asmenims teismingi bendrosios kompetencijos teismui, o reikalavimai dėl žalos atlyginimo Lietuvos valstybei, – administraciniam teismui (bylos Nr. T-42/2017, T-32/2016). Įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo patirtą neturinę žalą solidariai priteisti ir iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos, todėl civilinis ieškinys atsakovo (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos atžvilgiu pagrįstai paliktas nenagrinėtas.

60. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo G. J. apeliacinį skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo G. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Nerijus MasiulisGražvydas PoškusLaisvydas Zederštremas