Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andrutės Kalinauskienės ir Eglės Surgailienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės T. B. ir atsakovo I. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. B. ieškinį atsakovui I. K. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinės kaltei bei su tuo susijusių klausimų išsprendimo, bei atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei bei su tuo susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė bankas ,,Swedbank“, viešoji įstaiga ,,8 kaštonai“, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė T. B. galutinai patikslinusi ieškinio reikalavimus prašė: panaikinti 2011 m. vasario 19 d. Bernardinų bažnyčioje sudarytos I. K. ir T. B. santuokos 2011 m. vasario 23 d. įregistruotos Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, registracijos įrašą Nr. 445 dėl I. K. kaltės; priteisti iš I. K. T. B. naudai 2000,00 Eur neturinei žalai atlyginti; sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su motina T. B.; priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 672,17 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės; priteisti iš I. K. 3322,01 Eur išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečiam sūnui B. K. bei nustatyti atsakovui bendravimo su sūnumi tvarką; I. K. vardu asmeninės nuosavybės teise įregistruotą ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių I. K. ir T. B. nuosavybe bei padalinti turtą natūra priteisiant ieškovei, o atsakovui išmokant kompensaciją, prievolę AB bankui Swedbank modifikuoti ir priteisti vykdyti asmeniškai ieškovei, padalinti santuokos metu įgytus kilnojamuosius daiktus, padalinti prievolę VšĮ „8 kaštonai“ ir nustatyti, jog kiekvienai šaliai tenka po ½ prievolės dalį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

22. Atsakovas I. K. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo pateiktą apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimui į apeliacinį skundą pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:

22.5. Butą priteisiant ieškovei ji atsakovui turėtų išmokėti 68487,33 Eur kompensaciją, byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovė turi galimybes mokėti tokio dydžio kompensaciją.

23. Atsakovas I. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2018-12-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir šioje dalyje tenkinti atsakovo priešieškinį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas savo apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

27. Ieškovė prieš apeliacinės instancijos teismui pradedant nagrinėti apeliacinius skundus į bylą pateikė papildomus įrodymus su prašymu prijungti juos prie bylos. Sprendžiant šį prašymą apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus, kuriuos buvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui išskyrus atvejus kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstais juos atsisakė priimti arba jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

28. Ieškovė prašo prie bylos prijungti nuotrauka iš socialinių tinklų, vaizdo įrašus, šalių susirašinėjimą, Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos pranešimą apie paskirtą susitikimą bei duomenis apie šalių nepilnamečio sūnaus nelankytas pamokas. Iš pateiktų įrodymų datų matyti, jog šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prie bylos prašomi prijungti įrodymai iš esmės tik pagrindžia šalių konfliktiškumą, šalys nesusitaria dėl vaiko gimtadienio šventės, dėl atsakovo patekimo į namus, net savaitinio laiško apie vaiką atsiuntimo laiko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrindo šių įrodymų prijungti prie bylos, nes jie iš esmės pagrindžia tik tas aplinkybes, kurios byloje jau buvo pirmosios instancijos teismo nustatytos ir nėra ginčijamos.

Dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo

31. Tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, teisė bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką yra asmeninio pobūdžio teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena, nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 24 punktas).

33. Remiantis Civilinio kodekso 3.170 straipsnio 1 dalimi tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku, ši pareiga vykdoma vaiko interesais. Jei tėvai nevykdo šios pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikoma sankcija – tėvų valdžios apribojimas (Civilinio kodekso 3.180 straipsnis). Taigi, teismui patvirtinus bendravimo su vaiku tvarką, vaiko tėvai privalės ją vykdyti, todėl tiek ieškovas, siūlydamas patvirtinti bendravimo su vaiku tvarką ar reikšdamas atsikirtimus į atsakovės siūlomą bendravimo su vaiku tvarką, tiek atsakovė, priešieškiniu siūlydama ieškovo bendravimo su vaiku tvarką, turi įvertinti siūlomos bendravimo tvarkos įgyvendinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-969/2016, 46 punktas). Vieno iš tėvų kliudymas skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai bendrauti su vaiku turi būti vertinamas kaip vaiko teisių pažeidimas ir vieno iš tėvų, kuriam kliudoma bendrauti, teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 17 punktas).

34. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismo procesiniai sprendimai ir atitinkamai bendravimo tvarka tėvams ir vaikui turi būti konkreti ir aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444/2014; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad bendravimo su vaiku tvarkos įgyvendinimas (pvz., šalių ir (ar) vaiko liga, šalių užimtumas ar kt.) negali būti susietas su aiškiai neapibrėžtomis sąlygomis, todėl kokios sąlygos laikytinos objektyviomis keisti nustatytą tvarką, turėtų būti aiškiai įvardytos teismo sprendime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016, 44 punktas).

35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną (peticijos Nr. 32250/08).

36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog abi šalys tinkamai vykdo savo pareigas vaiko atžvilgiu, tinkamai jį auklėja ir užtikrina jo poreikių ir interesų patenkinimą. Įvertindamas nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas bendrauja su vaiku kas antrą savaitę nuo pirmadienio iki sekmadienio. Nors ieškovės teigimu tokia bendravimo su vaiku tvarka neatitinka vaiko interesų, vaikas neturi pastovios gyvenamosios vietos, tačiau jokių įrodymų, jog vaikui tokia tvarka nėra priimtina ar netinkama ieškovė į bylą nėra pateikusi. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakovo bendravimo su vaiku tvarką nustatė remdamasis teismo sprendimo dienai galiojusia atsakovo bendravimo su vaiku tvarka, kuri buvo nustatyta byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Tokia tvarka atsakovas su sūnumi bendrauja jau 9 mėnesius. Tiek šalys, tiek nepilnametis vaikas prie tokios bendravimo tvarkos jau yra pripratęs, ne kartą paklaustas su kuriuo iš tėvų vaikas nori gyventi yra nurodęs, kad nori gyventi su abiem. Toks vaiko noras neprieštarauja jo interesams, nes byloje nėra nustatyta, jog kuris iš tėvų netinkamai vykdytų tėvo pareigas, priešingai, nustatyta, jog abu tėvai yra rūpestingi, mylintys ir siekia užtikrinti ne tik būtinuosius, bet ir kitus vaiko poreikius. Įvertindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo metu pakeitus atsakovo bendravimo su vaiku tvarką kaip tik bus sukuriamas nesaugumo jausmas vaikui, nestabilumas, nes jis vėl nebežinos, kada su kuriuo iš tėvų jis bendraus, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai neatitiks geriausių vaiko interesų. Esant nustatytoms aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo palikti nepakeistą ir šioje dalyje ieškovės pateiktą apeliacinį skundą atmesti.

Dėl išlaikymo dydžio priteisimo

37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertindamas nustatytą atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, iš atsakovo vaiko išlaikymą priteisė po 175,00 Eur mokamų periodinių išmokų. Ieškovė su tokia priteista išlaikymo suma nesutinka. Ieškovės teigimu toks priteisto išlaikymo dydis prieštarauja teismų praktikai. Atsakovo teigimu priteistas išlaikymo dydis yra protingas.

38. Civilinio kodekso 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti (Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalis); tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (Civilinio kodekso 3.194, 3.196 straipsniai). Teismo sprendimu išlaikymo prievolė ir jos dydis gali būti nustatomi dviem atvejais: pirma, kai, tėvams nesusitariant, teismas pagal byloje surinktus duomenis nustato priteistino išlaikymo dydį (Civilinio kodekso 3.59 straipsnis, 3.76 straipsnio 1 dalis, 3.194 straipsnis; kt.); antra, kai teismas sprendimu patvirtina šalių gera valia pasirašytą susitarimą dėl vaikų išlaikymo dydžio ir formos (Civilinio kodekso 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.64 straipsnio 2 dalis). Ir vienu, ir kitu atveju teismo sprendimas turi vienodą teisinę galią, t. y. juo nustatyta išlaikymo prievolė yra privaloma ir turi būti vykdoma (Civilinio proceso kodekso 18 straipsnis).

39. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

40. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008).

41. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas priteisiamo išlaikymo vaikui dydį nesilaikė teismų praktikos, nes priteistas išlaikymo dydis nesiekia pusės minimalios mėnesinės algos. Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nei vienoje nagrinėtoje byloje nėra nurodęs, jog yra konkretus dydis, koks turi būti iš abiejų tėvų skiriamas išlaikymas vaikui. Priešingai gausioje Aukščiausiojo Teismo praktikoje išlaikymo klausimu pasisakyta, jog vaikui mokamo išlaikymo dydis pirmiausia priklauso nuo vaiko poreikių, o po to nuo tėvų finansinių galimybių, o minimalios mėnesinės algos kriterijus yra laikomas tik orientaciniu kriterijumi sprendžiant išlaikymo priteisimo klausimus.

42. Pirmosios instancijos teismas išlaikymo dydį nustatė įvertindamas nustatytą vaiko bendravimo su tėvu tvarką, kurios pagrindu vaikas kas antrą savaitę praleidžia tėvo namuose, kuriam taip reikės rūpintis vaiko maitinimu, mokėti komunalinius mokesčius, o iš apeliaciniuose skunduose pateiktų duomenų matyti, jog taip pat reikia rūpintis ir papildomu rūbų, avalynės komplektu. Byloje ginčo dėl nepakankamos arba prastos šalių finansinės padėties nėra. Kaip jau nurodyta, ieškovė savo prieštaravimą priimtai teismo sprendimo daliai dėl išlaikymo priteisimo grindžia tik prieštaravimu teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog išlaikymo vaikui dydis yra apskaičiuojamas pagal vaiko poreikių ir tėvų turtinių galimybių proporciją, todėl ieškovė siekdama, jog būtų priteistas didesnis išlaikymas vaikui, privalėjo įrodyti, jog vaiko poreikiai yra didesni. Tačiau didesnių vaiko poreikių ieškovė neįrodinėjo.

43. Įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; kt.).

44. Ieškovei neįrodžius, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas iš atsakovo priteistinas išlaikymo vaikui dydis yra nepakankamas, kad atsakovui mokant tokį išlaikymą ir ieškovei prisidedant, nebus užtikrinami vaiko poreikiai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, jog priteista išlaikymo suma yra netinkama. Įvertindamas nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, netinkinti apeliacinio skundo šioje dalyje ir teismo sprendimą šioje dalyje palikti nepakeistą.

Dėl buto padalijimo.

45. Ieškovė pateiktu apeliaciniu skundu skundžia teismo sprendimą dėl turto padalijimo tik dalyje, kurioje buvo atmesti jos reikalavimai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ½ ginčo buto priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise, o ½ dalis priklauso šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą dėl ½ buto dalies pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe. Savo reikalavimą grindė tuo, jog butas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas, padidėjo jo vertė, ieškovė asmeniškai labai daug prisidėjo prie turto pagerinimo.

46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, jog iš 2013-02-20 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. DB-674 bei tos pačios dienos, ieškovės vienašalio notariškai patvirtinto pareiškimo akivaizdu, kad ieškovė išreiškė savo valią ir patvirtino žinanti, jog turtas yra įgyjamas iš sutuoktinio jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių piniginių lėšų, gautų dovanojimo būdu bei neturinti materialinių ar kitokio pobūdžio pretenzijų dėl perkamo buto dalies atsakovo asmeninės nuosavybės teise. Bylos medžiaga ir šalių, liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovo mama R. K. atsakovui padovanojo 240 300 Lt - R. K. DNB banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad motina 2012-09-20 atsakovui perveda 20 000 Lt, 2012-10-04 perveda 20 300 Lt automobiliui Subaru įsigyti (pateikta UAB „Autoerdvė“ 2012-09-19d. Išankstinio mokėjimo sąskaita Nr. 2012/09/19/51, kurioje Subaru kaina nurodyta 40 300 Lt); 2013-02-28d. sūnui padovanoja (nurodyta mokėjimo paskirtis) 200 000 Lt, 2014-07-29 pinigų dovanojimo sutartimi aiškiai aptarta dovanojamų 240 300 Lt lėšų nuosavybės forma – asmeninės nuosavybės teise bei paskirtis – 130 000 Lt buto įsigijimui, 70 000 Lt buto remontui, 40 300 Lt automobiliui Subaru įsigyti. Nustatyti duomenys patvirtina, jog ½ dalis atsakovo buvo įsigyta iš asmeninių lėšų ir siekta įgyti asmeninės nuosavybės teise, tokią valią aiškiai išreiškiant ir ieškovei su tuo sutinkant.

47. Ieškovė siekdama, jog ½ dalis buto būtų pripažinta bendrąją jungtine nuosavybe nurodo, jog santuokos metu butas buvo pagerintas iš bendrų lėšų ir asmeninio ieškovės darbo. Apeliacinės instancijos teismas su ieškovės argumentais dėl asmeninio jos darbo nesutinka. Buto įsigijimo ir jo remonto metu šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, todėl normalu jog abu savo darbu, asmeninėmis pastangomis ir žiniomis prisidėjo prie šeimos būsto gerinimo. Ieškovė nurodo, jog yra architektė, todėl visus remonto projektinius brėžinius atliko ji, o taip pat suprojektavo baldus, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog tokių darbų atlikimas yra reikšmingas prisidėjimas prie atsakovo asmeninės nuosavybės pagerinimo. Pati ieškovė savo atliktus darbus įvertino 5000,00 Eur suma (prieš tai savo darbus buvo įvertinusi 2500,00 Eur suma). Byloje nustatyta, jog buto vertė yra 125000,00 Eur akivaizdu, jog ieškovės nurodomas jos asmeninis indėlis į butą 5000,00 Eur vertės nėra esminis atsižvelgiant buto vertę, todėl šių argumentų pagrindu nėra pagrindo teigti, kad ieškovės asmeninio indėlio dėka butas buvo pagerintas iš esmės (CK 3.90 straipsnio 1 dalis).

48. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ne tik ieškovė savo asmeniniu darbu gerino butą, bet ir atsakovas, rinko kaimynų parašus dėl buto remonto, sudarinėjo sutartis su įmonėmis dėl darbų atlikimo, registravo buto remonto pabaigą. Iš šių duomenų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šalys gyvendamos kartu, abi buvo suinteresuotos buto remontu, abi dėjo bendras pastangas tuo tiklsu, todėl nėra pagrindo išvadai, jog išskirtinai ieškovė pagerino atsakovui priklausančią asmenine nuosavybės teise turimą ½ dalį buto. Įvertindamas nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

49. Pateiktu apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašė, jog pripažinus ½ dalį buto bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, tokiu atveju visas butas būtų laikomas bendrąja šalių nuosavybe, prašė priteisti butą ieškovei, o atsakovui išmokant kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas butą priteisė atsakovui, o ieškovei nustatė, mokėtiną kompensaciją – 9 206,02 Eur. Ieškove nesutinka su priteistinos jai kompensacijos dydžiu. Apeliantės nuomone pirmosios instancijos teismas be pagrindo iš turto vertės iš minusavo 37 650,60 Eur. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šią sumą atsakovas turėjo asmeninės nuosavybės teise (asmeninė atsakovo motinos dovana buto remontui), nustatė, jog ši pinigų suma buvo panaudota buto remontui, todėl turi būti išskaičiuota iš buto vertės. Ieškovės teigimu ši suma buvo panaudota bendriems šeimos poreikiams, kelionėms, o buto remontui buvo imta paskola. Jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų ieškovė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra įrodyta, jog atsakovas santuokos metu turėjo asmeninių lėšų, taip pat ir bendrų lėšų iš darbinės veiklos, todėl labiau tikėtina, jog turėtos asmeninės lėšos buvo panaudotos buto remontui, o kelionėms naudotos bendros lėšos, nes šalys santuokos metu dirbo ir iš darbinės veiklos gaudavo pajamas.

50. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė taip pat nurodo, jog jos motina buto remontui buvo perdavusi 8688,60 Eur grynaisiais kaip dovaną ieškovei. Atsakovas neigia šią aplinkybę. Jokių įrodymų pagrindžiančių ieškovės nurodytas aplinkybes ieškovė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas ieškovės motinos pinigų perdavimo faktą sutinka, jog tarp šeimos narių dovanojant lėšas nėra įprasta sudarinėti rašytines dovanojimo sutartis, tačiau esant ginčui, šalis praranda galimybę tokias aplinkybes įrodyti. Byloje kitų duomenų patvirtinančių ieškovės nurodytas aplinkybes nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė, jog jos motina perdavė jai 8688,60 Eur grynaisiais pinigais šalių buto remontui.

51. Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas visas nurodytas aplinkybes dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ½ ginčo buto dalis buvo priteista atsakovui, ieškovei išmokant 9206,02 Eur kompensaciją sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinio skundo reikalavimų jos nurodytų motyvų pagrindu, todėl šioje dalyje teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Dėl uzufrukto nustatymo

52. Ieškovė pateiktu apeliaciniu skundu taip pat pateikė alternatyvų reikalavimą, teismui nepatenkinus jos apeliacinio skundo dalies dėl turto padalijimo išeiti iš reikalavimo ribų ir nustatyti uzufruktą atsakovo butui suteikiantį teisė ieškovei su vaiku toliau gyventi atsakovo bute. Ieškovė nurodė, jog vaikas prie šio buto yra pripratęs, čia yra jo gyvenamoji vieta, todėl tikslinga, nustatyti uzufrukto teisę. Atsakovas su tokiu reikalavimu nesutiko. Trečiasis asmuo AB Swedbank išreiškė prieštaravimus uzufrukto nustatymui, nes butas yra įkeistas bankui siekiant užtikrinti turimos prievolės grąžinimą.

53. Civilinio kodekso 4.141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog uzufruktas, tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Civilinio kodekso 4.147 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais. Nagrinėjamu atveju įstatymas – Civilinio kodekso 3.71 straipsnio 1 dalis, numato galimybę santuokos nutraukimo atveju teismo sprendimu nustatyti uzufruktą į svetimą daiktą, t. y. jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai (analogiška nuostata įtvirtinta ir Civilinio kodekso 3.86 straipsnio 2 dalyje). Kasacinis teismas išaiškinęs, jog spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas privalo išsiaiškinti, ar uzufrukto nustatymas atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz., priteisiant išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas, neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti. Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad, nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali netekti gyvenamosios vietos, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014, ir joje nurodyta kasacinė praktika).

54. Ieškovės pagrindinis motyvas, kodėl nagrinėjamoje byloje reikalinga nustatyti uzufrukto teisę jai su vaiku likti gyventi atsakovo bute, yra tai, kad vaikas prie tos aplinkos yra pripratęs ir jam geriau likti gyventi namuose, kuriuose gyvena nuo gimimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikas su tėvu praleistu kas antrą savaitę, todėl bendravimo su tėvu metu ir toliau gyventų namuose, kuriuose gyvena nuo gimimo, todėl jokio papildomo streso vaikui dėl pasikeitusios gyvenamosios aplinkos neturėtų kilti. Nors šiuo metu ieškovė kartu su vaiku gyvena atsakovo namuose ir kartu su ja yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tačiau kaip nurodyta nustatyta bendravimo su vaiku tvarka užtikrins vaiko galimybę toliau kas antrą savaitę gyventi namuose, kuriuose buvo įpratęs gyventi. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, o taip pat ir į trečiojo asmens AB Swedbank banko prieštaravimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia netenkinti prašymo dėl uzufrukto nustatymo.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

55. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Atsakovas pateikė apeliacinė skundą prašydamas panaikinti šią teismo sprendimo dalį ir vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo. Atsakovas iš esmės pateiktą apeliacinį skundą grindžia tuo, jog ieškovė yra trukdžiusi atsakovui bendrauti su vaiku, taip kenkdama nepilnamečio šalių sūnaus interesams, o taip pat Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovai teikdami išvadą byloje nurodė, jog vaiko interesus labiau atitiktų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu, nes tėvas nėra pažeidęs nustatytos bendravimo tvarkos ir labiau galės užtikrinti vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais.

56. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje bylojeS. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.

57. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. C. v. D. C., bylos Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-41/2010). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių.

58. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog vaikas myli abu savo tėvus, nori gyventi su jais abiem, ieškovė tinkamai įgyvendina motinos valdžią vaiko atžvilgiu, rūpinasi kasdieniais vaiko poreikiais, tinkamu vaiko auklėjimu, priežiūra, užtikrina jo poreikių patenkinimą, sudaro saugias gyvenimo sąlygas. Nors nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta atvejų, kai ieškovė netinkamai įgyvendino motinos valdžią ir neužtikrino vaiko teisės bendrauti su tėvu, tačiau pažymėtina, jog byla teisme nagrinėjama nuo 2015-05-22, tai yra, beveik 4 metus, o nustatyti ieškovės netinkami motinos valdžios naudojimo atvejai yra 2017 m ir 2018 m. Nuo laikinosiomis apsaugos priemonėmis 2018-05-09 nustačius tokią atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, kuri yra nustatyta teismo sprendimu, atsakovas jokių kliūčių dėl bendravimo su vaiku nenurodė. Byloje nenustatyta, jog ieškovė sudarytų nesaugias gyvenimo sąlygas vaikui, vaikas nuo pat šalių faktinio išsiskyrimo gyveno su ieškove, todėl apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo nustatyti vaiko gyvenamosios vietos su atsakovu.

59. Pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. 3K-3-555/2007; 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010; kt.). Civilinio kodekso 3.169 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

60. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl šalių apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61. Apeliacinės instancijos teismas pateiktus apeliacinius skundus byloje atmetė. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai kurios naudai priimamas sprendimas. Abi šalys byloje buvo pateikusios apeliacinius skundus ir atsiliepimus į apeliacinius skundus, kadangi apeliaciniai skundai atmetami, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šalims klausimo.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

šalių apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.