Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vitalijos Norkūnaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo K. S. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo K. S. prašymas sušvelninti jam Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2017 m lapkričio 30 d. nuosprendžiu K. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nubaustas laisvės atėmimu 15 metų.

2. Kauno apygardos teisme 2025 m. vasario 5 d. buvo gautas nuteistojo K. S. prašymas, vadovaujantis nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais BK pakeitimais, priimtais 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, taikyti naują BK 61 straipsnio 4 dalies redakciją, ir nuteistajam paskirti minimalią ar bausmės vidurkio nesiekiančią bausmę.

3. Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartimi nuteistojo K. S. prašymas atmestas konstatuojant, jog nagrinėjamu atveju taikyti nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių bausmės skyrimo taisyklių nėra pagrindo, kadangi įstatymo pakeitimai šioje dalyje neturi grįžtamosios galios ir gali būti taikomi tik nagrinėjant baudžiamąją bylą, bet ne vykdant teismo paskirtą bausmę.

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistasis K. S. skunde prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį ir tenkinti jo prašymą; 2) teismo nuožiūra, esant teisiniams pagrindams, sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę; 3) esant įstatymo normų prieštaravimams ar neatitikimui Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Iš teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl BK pakeitimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra išvardijama tik dalis asmenų padėtį lengvinančių BK nuostatų, kurių taikymas numatytas tik iki keičiamo įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas teismuose. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims“. Atsižvelgiant į tai, BK pakeitimai turėtų būti derinami su BK 3 straipsnyje įtvirtintu baudžiamojo įstatymo galiojimo laike principu, numatančiu, kad asmens padėtį lengvinančios BK nuostatos turėtų būti taikomos visiems, taigi ir bausmę atliekantiems ar teistumą turintiems, asmenims.

4.2. Nuteistasis pastebi, kad Konstitucijoje yra įtvirtina, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Nuteistojo manymu, yra pažeidžiamas lygiateisiškumo ir teisingumo principas, Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, bei varžomos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės dėl teisingo teismo, teisingos bausmės paskyrimo ir teisės į bausmės švelninimą, kadangi tuo pačiu metu įstatymų leidėjas priima švelninantį įstatymą, turintį įtakos bausmės dydžiui, BK 61 straipsnyje atsisakoma bausmės vidurio taisyklės, o 2024 m. spalio 15 d. BK pakeitimo įstatymo Nr. XIV-3033 redakcijos 50 straipsnis riboja ir varžo nuteistų asmenų teisę į įstatymą turintį grįžtamąją galią ir švelninantį teisinę padėtį.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo K. S. skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo skundu ir bylos medžiaga, konstatuoja, kad skundžiama Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartis, kuria buvo atmestas nuteistojo prašymas, yra teisėta ir pagrįsta. Teismas atsižvelgė į reikšmingas skundui išspręsti aplinkybes ir tinkamai išaiškino nuteistojo minimus baudžiamojo įstatymo nuostatų pakeitimus.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 362¹ straipsnis nustato įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo tvarką.

7. 2024 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72-2, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5-1, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymu Nr. XIV-2573 buvo pakeista BK 61 straipsnio 4 dalis, joje numatant, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.

8. 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033 buvo pakeistas 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnis, jo 3 dalyje nurodant, kad šio įstatymo 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 19, 22, 23, 26, 27, 37 ir 45 straipsnių (t. y. BK 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 40¹, 54, 61, 62, 65, 66, 75, 92 straipsnių) nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose. Taigi nuteistojo K. S. prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 61 straipsnio 4 dalį kaip jo teisinę padėtį švelninantį įstatymą, jau dėl šios priežasties negali būti tenkinamas, kadangi teisminis procesas yra baigtas.

9. Nuteistasis skunde nurodo, kad minėto 2024 m. spalio 15 d. Nr. XIV-3033 įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti ribojimą atgal taikyti naujai įsigaliojusius BK bendrosios dalies pakeitimus, lengvinančius nuteistųjų teisinę padėtį, pažeidžia konstitucinius teisingumo bei lygiateisiškumo principus, dėl ko yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

10. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, jog ne visi baudžiamojo įstatymo pakeitimai privalo turėti neribotą atgalinį veikimą. Įstatymo taikymas atgal gali būti ribojamas, jeigu tam yra pateisinamos priežastys, tokios kaip teisinis apibrėžtumas, protinga proceso trukmė ar taisyklė, kad teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo (lot. lex non cogit ad impossibilia; pvz., kasacinės nutartys Nr. 2A-7-1/2014; Nr. 2K-7-386-746/2015; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1S-224-1020/2023). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lot. lex benignior retro agit, pvz., 1998 m. kovo 25 d. nutarimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Tačiau įstatymų leidėjas turi diskreciją nuspręsti, kokį konkretų reglamentavimą pasirinkti, įgyvendinant šią taisyklę. Skunde taip pat teigiama, kad įstatymas gali prieštarauti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygybės principui, nes nukrypsta nuo BK 3 straipsnio 2 dalyje suformuluotos bendros taisyklės, kad asmens teisinę padėtį švelninantis įstatymas galioja ir atliekantiems bausmę asmenims. Iš tiesų, įstatymų leidėjas 2024 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. XIV-3033 apribojo jame numatytų BK nuostatų taikymą atgal tam tikrais atvejais. Tačiau minėtame įstatyme yra aiškiai nurodyti konkretūs BK straipsniai, kuriems taikoma ribota grįžtamoji galia, be to, absoliuti dauguma šių BK straipsnių yra susiję su bausmės skyrimo taisyklėmis bei atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. su tais baudžiamosios teisės aspektais, kurie yra aktualūs ir taikomi būtent bylų nagrinėjimo instancine tvarka metu. Todėl aukštesnysis teismas nemato pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, teisėkūros procedūroje atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teismų praktiką (2024 m. spalio 8 d. aiškinamasis raštas Nr. XIVP-4203), pasirinko neaiškų, nenumatomą ar atsitiktiniais motyvais paremtą reguliavimą.

11. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas, ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinėje jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, be kita ko, Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad toks kreipimasis yra privalomas, kai bylą nagrinėjančiam teismui (bet ne kuriam nors iš proceso dalyvių ar dalyviams) kyla abejonių, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai; ir atvirkščiai – teismas negali atidėti, stabdyti bylos nagrinėjimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jei jis neabejoja byloje taikomų įstatymų ar kitų teisės aktų atitiktimi Konstitucijai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-788/2018, Nr. 2K-51-507/2017).

12. Taigi, vien proceso dalyvių išsakyti prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nesant paties teismo įsitikinimo dėl galimo teisės aktų prieštaravimo Konstitucijos nuostatoms, nėra pakankama priežastis stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Todėl aukštesnysis teismas, neįžvelgęs galimo aptarto teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, konstatuoja, kad nėra pagrindo pagal nuteistojo K. S. prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

13. Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat teisingai atkreipė dėmesį, kad net svarstant naujosios BK 61 straipsnio 4 dalies redakcijos taikymą, šio straipsnio nuostatos nuteistojo teisinės padėties nekeistų: K. S. yra nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį straipsnio sankcijoje yra numatyta bausmė iki gyvos galvos, be to, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nustatė ne tik atsakomybę lengvinančią, bet ir sunkinančią aplinkybę, todėl nuteistasis neatitiktų būtinų sąlygų, siekiant taikyti naujas BK 61 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas taisykles.

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą ar tenkinti nuteistojo K. S. skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsniu, 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. S. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.