Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L. ir A. P. (toliau – apeliantai) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

R. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir R. L. paskirta galutinė 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 13 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, į R. L. paskirtą bausmę įskaitytas jam taikytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. vasario 8 d. 15.05 val. iki 2023 m. vasario 10 d. 12.25 val.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio nuteistojo sulaikymo, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį.

A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausmė.

A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 30 (trisdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir A. P. paskirta galutinė 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 13 dalimi, į A. P. paskirtą bausmę įskaitytas jam taikytas laikino sulaikymo laikas nuo 2023 m. vasario 8 d. 12.50 val. iki 2023 m. vasario 9 d. 14.31 val.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio nuteistojo sulaikymo, vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį.

Nukentėjusiojo S. L. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos padarymo tenkintas pilnai ir iš R. L. S. L. naudai priteisti 200 Eur.

Nukentėjusiojo S. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos padarymo tenkintas pilnai ir iš R. L. bei A. P. solidariai S. L. naudai priteisti 220 Eur.

Laikinas nuosavybės apribojimas R. L. piniginėms lėšoms – 83,87 Eur, perduotoms saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus Turto valdymo poskyrį, esantį Birželio 23-iosios g. 16, Vilniuje, pagal kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus šios piniginės lėšos nukreiptinos į nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio atlyginimą.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai atmesti .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. L. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. sausio 21 d., apie 07.35 val., iš UAB „B.“ pavėžėjo S. L. automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini), salono viduje esančios daiktadėžės atvirai pagrobė 200 Eur grynųjų pinigų.

Taip pat R. L. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. vasario 8 d., apie 15.15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė bespalvį plastikinį užspaudžiamą maišelį, kuriame buvo 1,261 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurioje tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio) kiekis 0,6 %, bei 39 vnt. bespalvių plastikinių užspaudžiamų maišelių, kuriuose buvo 65,036 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurioje 0,5 % tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), 9 vnt. juodos spalvos plastikinių užspaudžiamų maišelių, kuriuose buvo 0,053 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 12 vnt. juodos spalvos plastikinių užspaudžiamų maišelių, kuriuose buvo 0,064 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, 14 vnt. bespalvių plastikinių, užlydytų maišelių, kuriuose buvo 11,645 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurioje 0,5 % tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), 14 vnt. juodos spalvos plastikinių užspaudžiamų maišelių, kuriuose buvo 11,665 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurioje yra 0,7 % tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio), iš viso neteisėtai laikė 89,607 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys), bei 0,117 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

A. P. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. sausio 21 d., apie 07.35 val., (duomenys neskelbtini), tyčia dujiniu balionėliu papurškė S. L. į veidą dujas ir sukėlė S. L. fizinį skausmą.

Taip pat A. P. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. vasario 8 d., apie 13.35 val., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, (duomenys neskelbtini), neteisėtai disponavo (striukės kišenėje laikė) bespalvį plastikinį užspaudžiamą maišelį, kuriame buvo 1,487 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), kurioje tetrahidrokanabinolio (delta-9-tetrahidrokanabinolio) kiekis 0,6 %.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistų R. L. bei A. P. apeliaciniai skundai atmestini.

10. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

Dėl nuteistojo R. L. apeliacinio skundo.

11. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis R. L. iš esmės neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl prašo pakeisti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Dėl paskirtos bausmės.

12. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme numatytos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra, bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

13. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu R. L. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje. Įstatymų leidėjas už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatė alternatyvias bausmių rūšis – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki ketverių metų, už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą taip pat numatė alternatyvias bausmių rūšis – baudą, areštą, laisvės atėmimą iki dvejų metų.

15. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, atsižvelgė į tai, kad R. L. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje), o kita – nesunkių nusikaltimų kategorijai (nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje). Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog nustatyta viena R. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, – tai, kad jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo R. L. asmenybę charakterizuojančius duomenis – nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad R. L. praeityje teistas (b. t. 3, b. l. 119-129), teistumas neišnykęs ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas. Apeliantą neigiamai charakterizuoja ir jo per trejus metus padaryti administraciniai nusižengimai (b. t. 3, b. l. 109-113). Atsižvelgdamas į nurodytas nuteistąjį bei padarytas nusikalstamas veikas charakterizuojančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 178 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą skyrė įstatymų sankcijose numatytas griežčiausias bausmes – laisvės atėmimus, jų dydžius nustatant artimus šių straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiams.

16. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad ji yra per griežta, galėtų būti švelninama, tačiau teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą, su tokia nuteistojo pozicija nesutinka. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems laisvės atėmimo bausmių skyrimo motyvams, pažymi, kad bausme yra siekiama tiek nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tiek ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo, paveikti nusikaltimą padariusį asmenį, kad jis daugiau nenusikalstų. Todėl atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė, pažeidžia teisingumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012, 2K- 276-1073/2020).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės ir apelianto teistumai akivaizdžiai rodo, jog ankstesniais nuosprendžiais taikytos bausmės pakankamos teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, nuo pasirinkto nusikalstamo elgesio modelio bei nusikalstamų veikų darymo neatgrasė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apibendrinant R. L. charakterizuojančių duomenų visumą, įvertinus jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, R. L. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą tinkamiausios bausmių rūšys, kuriomis galima pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, yra laisvės atėmimai. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. L. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, artimos inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiams – už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, 2 metų laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrintos nuteistajam palankesniu būdu, jas iš dalies sudedant ir jam paskirta galutinė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Tokios trukmės bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis, nėra laikytina per griežta ir ribojančia R. L. labiau nei tai yra būtina, jos trukmė nepažeidžia proporcingumo principo, o paskiriant švelnesnę bausmę nebūtų įgyvendinamas teisingumo principas.

19. Pažymėtina, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų ir panašiai). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-54-677/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-49-495/2022, 2K-28-628/2023, 2K-207-628/2023 ir kt.).

20. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors R. L. nurodė, jog savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, tačiau R. L. nesutiko su jam inkriminuotų pagrobtų pinigų kiekiu, teigdamas, kad iš nukentėjusiojo pagrobė tik 40 Eur, nors byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad R. L. pagrobė visą kaltinime nurodytą svetimą turtą. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo R. L. dalinio kaltės pripažinimo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje.

22. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, jog R. L. atžvilgiu baudžiamoji byla galėjo būti išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą ir jam skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu, tačiau tai nebuvo atlikta dėl kaltinime nurodyto veikos kvalifikavimo, kuris nulėmė veikos sunkumą. Sutikti su šiuo nuteistojo apeliacinio skundu argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

24. Iš aptarto teisinio reguliavimo, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo baudžiamąją bylą išnagrinėti sutrumpinto įrodymų tvarka. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėto straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik tuomet, kai asmuo visiškai pripažįsta savo kaltę, o nagrinėjamu atveju nuteistasis R. L. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pripažino tik iš dalies, prisipažino visiškai tik dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir dėl to gailėjosi, teisiamųjų posėdžių metu buvo atliekamos nukentėjusiojo, liudytojų apklausos, tiriami kiti rašytiniai įrodymai. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo BPK 273 straipsnio nuostatomis ir neatliko byloje sutrumpinto įrodymų tyrimo. Esant paminėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

25. Apibendrindama aptartas teisines ir faktines baudžiamosios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto skundo argumentai nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Individualizuojant bausmę buvo įvertintos visos, tiek su apelianto asmenybe, jo elgesiu, tiek su padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ir pavojingumu susijusios aplinkybės. Nuteistajam paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka BK 54 straipsnyje įtvirtintus bausmės skyrimo pagrindus bei neprieštarauja nei teisingumo, nei proporcingumo principams ir nelaikytina per griežta. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo.

26. Bausmės vykdymo atidėjimas reglamentuojamas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Taigi, vadovaujantis komentuojamu įstatymu teismui sprendžiant dėl asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo yra svarbūs du kriterijai: kokios rūšies nusikaltimas yra padarytas ir kokio dydžio bausmė yra paskirta, taip pat, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-654/2023). Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018).

27. Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, 2K-244-976/2021, 2K-18-697/2023, Nr. 2K-45-654/2023).

28. Atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą akivaizdu, kad R. L. formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas atitinka, t. y. skundžiamu nuosprendžiu R. L. už vieną apysunkį ir vieną nesunkų tyčinius nusikaltimus paskirta subendrinta ne didesnė kaip ketverių metų bausmė. Tačiau šioje nutartyje nurodytos, taip pat skundžiamame nuosprendyje aptartos R. L. padarytų nusikaltimų apibūdinančios aplinkybės, nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat aptarti R. L. charakterizuojantys duomenys leidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad šiuo atveju akivaizdžiai nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).

29. Apelianto R. L. akcentuojamos aplinkybės, kad jis yra labai jauno amžiaus, išlaiko (duomenys neskelbtini) vaiką, prižiūri (duomenys neskelbtini) mamą, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra, o kitų asmenų, galinčių ją prižiūrėti, nėra, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, negali būti vertinamos kaip išimtinės, sudarančios pagrindą teismui pasitikėti nuteistuoju. Iš baudžiamosios bylos medžiagos duomenų matyti, kad apeliantui ne kartą buvo taikytas laisvės atėmimas, taip pat ir ilgalaikis, taip pat ne kartą taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau tai nesulaikė R. L. nuo nusikalstamo elgesio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, jog šiuo atveju paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas taip pakeistų R. L. elgesį, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, R. L. atidėjus bausmės vykdymą, nuteistasis nepajus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, darant nusikalstamas veikas, jam gali būti sušvelninta baudžiamoji atsakomybė.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo A. P. apeliacinio skundo.

31. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jį išteisinti, nepadarius šios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

Dėl įrodymų vertinimo ir A. P. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo A. P. kaltės konstatavimui dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, duomenų pakanka. Įvertindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta skundžiamą nuosprendį teisėtu ir pagrįstu bei pažymi, jog apeliaciniame skunde dėstomi argumentai pagrindo daryti priešingą išvadą nesuteikia.

33. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, pripažindamas A. P. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrįstai ir objektyviai vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. paties nuteistojo A. P. parodymus, nuteistojo R. L. parodymus, nukentėjusiojo S. L. parodymus, liudytojos E. S. parodymus, S. L. protokolą – pareiškimą, stebėjimo kamerų įrašus ir kitus rašytinius įrodymus bei nurodė, kad A. P. nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o jo kaltė, padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, abejonių nekelia. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

35. A. P. parodymai dėl byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių iš esmės buvo nuoseklūs, nuteistasis tvirtino, kad prieš nukentėjusįjį dujinį balionėlį panaudojo todėl, kad šis neleido iš automobilio išlipti jo merginai E. S., tačiau apeliantas abejoja, ar nukentėjusiajam galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Šiuo atveju svarbu paminėti, jog A. P. buvo nuteistas dėl to, kad nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, todėl šiuo atveju svarbu yra patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl BK 140 straipsnio 1 dalies padarinių atsiradimo, t. y. fizinio skausmo sukėlimo. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingą pojūtį, kančią. Pažymėtina ir tai, jog teismų praktikoje pasisakyta, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020).

36. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, remdamasis byloje surinktų ir tinkamai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju A. P. dujiniu balionėliu papurškęs S. L. į veidą, sukėlė šiam fizinį skausmą. Aplinkybę, kad nuteistasis tyčia dujiniu balionėliu papurškė S. L. į veidą ir taip jam sukėlė fizinį skausmą, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai: nukentėjusiojo S. L. parodymai (jog dujos prieš jį buvo panaudotos todėl, kad jis neleido merginai išlipti iš automobilio. A. P. purškiamos dujos jam kliuvo į veidą, kuris buvo apdegintas, jis juto fizinį skausmą, tačiau į ekspertus nesikreipė, nes kitą dieną skausmas praėjo ir ant veido nieko nesimatė), nuteistojo R. L. parodymai (jog A. P. bandė tuo metu ginti savo panelę, nes vairuotojas neleido jai išeiti), liudytojos E. S. parodymai (jog A. P. papurškė dujų vairuotojui, kad šis ją paleistų), S. L. protokole – pareiškime užfiksuoti duomenys, stebėjimo kameros įrašai (kuriuose užfiksuotas gatvėje sustojęs nukentėjusiojo vairuojamas automobilis „VW Passat“, iš jo išlipę asmenys ir jų veiksmai. Išlipęs vaikinas Nr. 1 nubėga į automobilio galą arčiau dešinės pusės, paskui vaikiną Nr. 1 nueina ir vairuotojas. 07:33:59 val., vairuotojas pribėga prie automobilio dešinės pusės galinių durelių ir neleidžia išlipti merginai, kuri sėdi automobilyje ant galinių sėdynių, tuo metu prie vairuotojo pribėga vaikinas Nr. 2, kuris bando padėti išlipti merginai. 07:34:02 val., vaikinas Nr. 1, ištiesia ranką ir nukreipia į vairuotoją, tuo metu vairuotojas savo rankomis susiima už veido ir šiek tiek pasitraukia (galimai vaikinas Nr. 1 papurškė ašarinių dujų), tuo tarpu iš automobilio išlipa mergina), nukentėjusiojo pranešimas policijos pareigūnams apie šį įvykį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, patvirtinančią, jog nukentėjęs asmuo dėl A. P. veiksmų jautė fizinį skausmą. O tai teismui leidžia daryti išvadą, kad S. L. fizinis skausmas, atitinkantis minėtą teismų praktikos aiškinimą, buvo sukeltas.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik nuteistojo atliktus neteisėtus veiksmus bei S. L. patirtą fizinį skausmą, bet ir vertindamas visą susidariusią situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

38. Apibendrinant išsakytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – šioje dalyje A. P. išteisinti, nėra pagrindo.

Dėl A. P. paskirtos bausmės.

39. Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo priimti procesinį sprendimą dalyje, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

40. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ši A. P. padaryta tyčinė nusikalstama veika priskiriama nesunkų nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog nustatyta viena A. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nuteistasis šią nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei šią nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo A. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis – nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad A. P. praeityje teistas (b. t. 3, b. l. 138-143), teistumas neišnykęs ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas. Apeliantą neigiamai charakterizuoja ir jo per trejus metus padaryti administraciniai nusižengimai (b. t. 3, b. l. 131-137). Atsižvelgdamas į nurodytas nuteistąjį bei padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė įstatymų sankcijoje numatytą su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusią bausmę – areštą, jos dydį nustatant didesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis – 60 parų. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41, 48 ir 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, A. P. paskirtos bausmės pagrindo keisti nėra. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirtas skundžiamu nuosprendžiu bausmes pagrįstai subendrino apėmimo būdu ir jam paskyrė galutinę 60 parų arešto bausmę. Teismo nustatytos galutinės subendrintos bausmės dydis proporcingas nuteistojo padarytų veikų, asmenybės pavojingumui, todėl teigti, jog galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta ar pažeidžiančia teisingumo bei proporcingumo principus, nėra jokio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio.

41. Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

42. Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. L. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (b. t. 1, b. l. 95). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas visiškai S. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiam padaryta neturtinė žala buvo padaryta abiejų nuteistųjų atskirais nusikalstamais veiksmais, dėl kurių nukentėjusysis S. L. patyrė fizinio pobūdžio žalą, todėl neturtinės žalos atlyginimą nusprendė išieškoti solidariai iš R. L. bei A. P..

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

43. Vilniaus apygardos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. vasario 5 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 137,50 Eur už A. P. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir 2024 m. vasario 5 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 137,50 Eur už R. L. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

44. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Nors šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų R. L. ir A. P. apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi atmetami, tačiau būtinybė skirti nuteistiesiems gynėjus kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjų dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistųjų valios. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. L. ir A. P. turtinės padėtys nėra geros, skundžiamu nuosprendžiu jiems paskirtos realios (arešto ir laisvės atėmimo) bausmės, tenkintas civilinis ieškinys, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistųjų šiuo atveju neatitiktų ir proporcingumo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų R. L. bei A. P. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 137,50 Eur iš nuteistojo A. P. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų 137,50 Eur iš nuteistojo R. L. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.