Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teismo proceso Nr. 1-06-1-10008-2014-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.10.1; 1.1.12.1; 1.2.14.6.2.1; 1.2.14.7.2.1; 1.2.17.12.2; 2.1.3.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.15.3.3.3; 2.4.6.3.2

2024 m. balandžio 4 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Evaldo Pašilio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. L. ir jo gynėjų advokatų Vaitiekaus Novikevičiaus ir Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę, BK 184 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ir BK 208 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 200 MGL (7 532 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, padarymą, subendrintos apėmimo būdu ir šios bausmės dalis pridėta prie bausmės, paskirtos už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą, M. L. paskiriant laisvės atėmimą 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 4, 5, 8 punktais, M. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir jis įpareigotas: 1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; 2) visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) vienerius metus neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, realaus bausmės vykdymo atveju, į paskirtą bausmę nuspręsta įskaityti M. L. laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. balandžio 1 d., 8.30 val. iki 2015 m. balandžio 1 d., 15.45 val. (vieną dieną), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

AB „L.“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. L. AB „L.“ priteista 709 569 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš M. L. valstybės naudai, kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nuspręsta išieškoti 850 000 Eur.

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas J. J. (J. J.), kuris apeliacine tvarka į Lietuvos apeliacinį teismą nesikreipė (dėl kurio nesikreipta).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. L. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „E.“ (toliau – ir Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), komercijos direktoriumi, nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. laikinai eidamas šios įmonės direktoriaus pareigas, ir J. J. nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. kovo 24 d., būdamas UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir vieninteliu akcininku, veikdami vieninga tyčia kartu su UAB „E.“ direktoriumi, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, M. L., turint teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir vadovaujant visai Bendrovės veiklai, turint savo žinioje UAB „E.“ turtą – pinigus, galint juos valdyti ir jais disponuoti, UAB „E.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), be jokių paskolos grąžinimo užtikrinimo garantijų M. L. 2013 m. gruodžio 12 d. sudarė paskolos sutartį su UAB „A.“ direktoriumi J. J., kurią M. L. patvirtino savo, kaip UAB „E.“ laikinai einančio direktoriaus pareigas, parašu ir Bendrovės antspaudu dėl paskolos iki 3 000 000 Lt, kas atitinka 868 860 Eur, suteikimo UAB „A.“, po ko minėtos sutarties pagrindu UAB „E.“ direktorius, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. vasario 26 d. iš UAB „E.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB bankas“, atliko daugkartinius pervedimus į UAB „A.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Šiaulių bankas“, bendrai 2 200 000 Lt sumai, kas atitinka 637 164 Eur, bei pagal UAB „E.“ 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. KIO000000133 išmokėjo 250 000 Lt, kas atitinka 72 405 Eur, grynaisiais pinigais UAB „A.“ direktoriui J. J., t. y. UAB „A.“ suteikė viso 2 450 000 Lt, kas atitinka 709 569 Eur, paskolą, kuri UAB „E.“ minėtų pinigų negrąžino, tokiu būdu M. L., veikdamas kartu su UAB „E.“ direktoriumi, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, padedant UAB „A.“ direktoriui J. J., užimamų pareigų pagrindu iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „E.“ priklausantį didelės vertės turtą – pinigines lėšas 2 450 000 Lt, kas atitinka 709 569 Eur, ir UAB „E.“ padarė didelę – 2 450 000 Lt, kas atitinka 709 569 Eur, turtinę žalą. Šiais veiksmais M. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat M. L. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2018 m. vasario 21 d., būdamas UAB „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), komercijos direktoriumi bei nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., laikinai eidamas šios įmonės direktoriaus pareigas, veikdamas vieninga išankstine tyčia kartu su UAB „E.“ direktoriumi, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir vadovaudamas visai Bendrovės veiklai, turėdamas savo žinioje UAB „E.“ turtą – pinigus, galėdamas juos valdyti ir jais disponuoti, sąmoningai, žinodamas apie UAB „E.“ sunkią ekonominę padėtį ir nuo 2013 metų rugpjūčio mėnesio nuolat didėjančią skolą AB „L.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), UAB „E.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nevykdydamas įsipareigojimų, 2013 m. gruodžio 12 d. sudarydamas paskolos sutartį su UAB „A.“ direktoriumi J. J., kurios pagrindu UAB „E.“ direktorius, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. vasario 26 d. iš UAB „E.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB bankas“, daugkartiniais pervedimais į UAB „A.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Šiaulių bankas“, pervedus viso 2 200 000 Lt sumą, kas atitinka 637 164 Eur, bei UAB „E.“ direktoriui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, pagal UAB „E.“ 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. KIO000000133 išmokėjus paskolos dalį – 250 000 Lt, kas atitinka 72 405 Eur, grynaisiais pinigais UAB „A.“ direktoriui J. J., t. y. viso UAB „A.“ suteikus 2 450 000 Lt, kas atitinka 709 569 Eur, paskolą, tokiu būdu jis (M. L.), veikdamas kartu su UAB „E.“ direktoriumi, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, iššvaistydamas savo žinioje buvusį svetimą, UAB „E.“ priklausantį didelės vertės turtą, t. y. 2 450 000 Lt, kas atitinka 709 569 Eur, kurie galėjo būti skoloms ir atsiskaitymams padengti, ir, priešingais UAB „E.“ interesams, elgdamasis nesąžiningai, padarė didelę – 2 450 000 Lt, kas atitinka 709 569 Eur, turtinę žalą Bendrovės kreditoriui – AB „L.“. Šiais savo veiksmais M. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 208 straipsnio 2 dalyje.

3. Taip pat M. L. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. kovo 11 d., eidamas UAB „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), komercijos direktoriaus pareigas, ir nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d., laikinai eidamas UAB „E.“ direktoriaus pareigas, einamų pareigų pagrindu atstovaudamas šiai įmonei ir veikdamas jos vardu, būdamas atsakingu už tinkamą Bendrovės veiklos organizavimą ir jo žinioje esantį Bendrovės turtą – UAB „E.“ pinigus, galėdamas juos valdyti ir jais disponuoti, turėdamas tikslą juos pasisavinti, suvokdamas, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi UAB „E.“ priklausantį turtą, iš UAB „E.“ multivaliutinės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „SEB bankas“, nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. per du kartus išgrynino 2 434 224 Lt, kas atitinka 705 000 Eur, bei 2013 m. lapkričio 29 d. pagal UAB „E.“ kasos išlaidų orderį Nr. KIO000000125 iš Bendrovės kasos išėmė 145 000 Eur, nurodydamas pagrindą – tariamą atsiskaitymą su Estijos įmone OU „A.“ Proforma Invoice 20121125/04, tokiu būdu jis nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., užimamų pareigų pagrindu paimdamas pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „E.“ priklausantį turtą, t. y. pinigines lėšas – 850 000 Eur, tuo padarydamas UAB „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), viso 850 000 Eur turtinę žalą. Šiais savo veiksmais M. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Nuteistojo M. L. ir jo gynėjų advokatų Vaitiekaus Novikevičiaus ir Sauliaus Juzukonio apeliaciniame skunde prašoma: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį dėl nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nesant nuteistojo M. L. veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, ir bylą šioje dalyje nutraukti; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį dėl nusikaltimo, numatyto BK 208 straipsnio 2 dalyje, ir bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

4.1. Apeliantai nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalimis, kuriomis nuteistasis M. L. pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, taip pat su jam paskirta bausme, priteistu civilinio ieškinio atlyginimu ir paskirtu turto konfiskavimu. Apeliantų teigimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

4.2. Turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2010, 2K-210/2012, 2K-168/2013, 2K-P-89/2014). Nagrinėjamos bylos duomenys, apeliantų manymu, leidžia spręsti, kad teisę išmokėti pinigines lėšas pagal 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį su UAB „A.“ turėjo išimtinai UAB „E.“ vadovas J. L., bet ne nuteistasis M. L. Nuteistojo veiksmai apsiribojo tik sutarties pasirašymu, jis (M. L.) jokių piniginių lėšų nemokėjo, taigi ir neteisėtų ar nusikalstamų veiksmų (įskaitant BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką) neatliko. Apeliaciniame skunde, be kita ko, remiamasi kasacinio teismo formuojama praktika apie civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo taisykles.

4.3. Apeliantų teigimu, pasirašant paskolos sutartį su UAB „A.“ tyčinių veiksmų siekiant apsunkinti kreditoriaus teisių atkūrimą nebuvo atlikta. Nurodoma, kad vertinant pinigų negrąžinimo pagal sudarytą paskolos sutartį faktą, kuris savaime nedaro veikos nusikalstama, reikšminga tai, jog M. L. nei pavedimais, nei grynaisiais pinigų paskolos gavėjui neišmokėjo, kad UAB „E.“, nuteistasis M. L. ir įmonės vadovas neturėjo galimybės inicijuoti procesų įmonės paskolintų lėšų susigrąžinimui, nes tuo metu dar nebuvo suėjęs paskolos grąžinimo terminas, t. y. dveji metai nuo paskolos dalies suteikimo dienos, taip pat tai, kad 2014 m. gruodžio 17 d. UAB „E.“ buvo iškelta bankroto byla (teismo nutartis įsiteisėjo 2015 m. kovo 10 d.). Apibendrinus apeliaciniame skunde konstatuojama, kad šioje byloje nenustatyta, kokie nuteistojo M. L. veiksmai darė neįmanomą nukentėjusiojo pažeistų turtinių teisių gynimą civilinio proceso tvarka. Taigi, apeliantų vertinimu, ne dėl nuteistojo veiksmų tapo neįmanoma atkurti galimai pažeistas nukentėjusiojo teises civilinio proceso tvarka.

4.4. Apeliaciniame skunde dėstoma, kad nukentėjusioji AB „L.“, inicijuodama teisminius ginčus, licencijos UAB „E.“ panaikinimą, nutraukdama sudarytą elektros energijos balansavimo sutartį, vėliau aktyviai veikdama bankroto procese, teikdama pareiškimus teisėsaugos institucijoms dėl galimai nusikalstamų UAB „E.“ vadovo direktoriaus J. L. veiksmų, užkirto kelią UAB „E.“ atgauti lėšas iš Estijos Respublikos bendrovės OU „A.“, taip pat uždirbti lėšas toliau tęsiant Bendrovės veiklą. UAB „E.“ prašymu Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi (5 t., b. l. 13–15) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo AB „L.“ susilaikyti nuo balansavimo elektros energijos pirkimo pardavimo sutarčių Nr. SUT-476-11 ir 209-12 sustabdymo ir nutraukimo. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas UAB „E.“ prašymu 2014 m. sausio 3 d. nutartimi (5 t., b. 1. 18-19) pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdė Valstybinės kainų ir energetiko kontrolės komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimo „Dėl UAB „E.“ nepriklausomo elektros energijos tiekimo licencijos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo sustabdymo” galiojimą. Apeliaciniame skunde atkreipiamas teismo dėmesys, kad analizuojamu metu bankroto procesas buvo pradėtas ne tik UAB „E.“, bet ir kitiems elektros pardavimo rinkoje veikusiems ūkio subjektams. Šią aplinkybę patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškinimus teikęs buvęs AB „L.“ vadovas V. P. bei bendrovės atstovė G. P. Apeliaciniame skunde pažymima, kad ir dėl pastaruoju metu vykstančių procesų energetikos sektoriuje kaip elektros rinkos liberalizavimo pasekmės dėl išaugusių ir sunkiai prognozuojamų elektros energijos kainų savo veiklą buvo priverstos stabdyti ne viena įmonė.

4.5. Apeliantų manymu, paskolos sutartis, sudaryta tarp UAB „E.“ ir UAB „A.“, nelaikytina akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampančiu, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdančiu, ekonomiškai nepagrįstu ar nelogišku sandoriu, savaime sudarančiu pagrindą kilti baudžiamajai atsakomybei. Kaip teigiama skunde, priešingai – pagal byloje surinktus duomenis nėra pagrindo teigti, kad neva finansinių problemų turėjusiai UAB „E.“ teisių ir pareigų, kylančių iš sutarties, prisiėmimas buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, įmonės funkcionavimui kenkiantis sprendimas. Byloje surinktais duomenimis nėra paneigta versija, jog nuteistasis M. L. aptariamą sutartį sudarė įmonės vadovo J. L. nurodymu, siekiant įmonei gauti papildomų lėšų, ką patvirtina tai, jog sutartyje buvo nustatytos tuo laikotarpiui pakankamai didelės 8 procentų metinės palūkanos.

4.6. Apeliantai skunde nesutinka su 2017 m. gruodžio 4 d. vyriausiosios specialistės Birutės Devliašovienės paaiškinime pateiktu teiginiu, kad pagal papildomai pateiktas PVM sąskaitas faktūras nustatyti, koks buvo UAB „E.“ įsiskolinimas AB „L.“ negalima, nes buhalterinės apskaitos registrai, kaip nurodyta specialisto išvadoje 2016 m. gegužės 16 d. Nr. 5-1/46, tyrimui negauti, nurodydami, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti visi dokumentai, įskaitant buhalterinės apskaitos registrus. Apeliaciniame skunde taip pat remiamasi minėtos specialistės paaiškinimais, kad pažeidimai pervedant ir išmokant pinigus UAB „A.“ nenustatyti, nes, kaip nurodyta specialisto išvadoje, pinigų išmokėjimas ir pervedimas UAB „A.“ yra pagrįstas dokumentais (10 t., b. 1. 169-170).

4.7. Pasisakydami dėl nuteistajam M. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 straipsnio 2 dalyje, padarytos laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., apeliantai pažymi, kad ši veika yra priskirtina nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), tad nuo nusikaltimo padarymo praėjus daugiau nei devyneriems metams yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas nuteistojo M. L. atžvilgiu turėtų būti nutrauktas.

4.8. Apeliacinio skundo autorių teigimu, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad M. L. pasirašė 2013 m. lapkričio 25 d. sutartį dėl elektros energijos pardavimo ir pirkimo, pagal kurią UAB „E.” įsipareigojo per tris darbo dienas pateikti OU „A.“ garantinį depozitą arba nepriklausomą ir neatšaukiamą, išduodamą vos pareikalavus banko garantiją, išduotą tarptautinėje rinkoje pripažinto banko, lygią 850 000 Eur sumai, taip pat nustatęs, kad M. L. kaip atsakingam asmeniui iš UAB „E.“ valiutinės banko sąskaitos 2013 m. lapkričio 29 d. ir 2013 m. gruodžio 6 d. buvo išmokėti iš viso 2 434 224 Lt (705 000 Eur) bei 2013 m. lapkričio 29 d. iš kasos buvo išmokėti 145 000 Eur, nenurodė, kokios nusikalstamos veikos požymius aptariami veiksmai atitinka. Taigi, byloje nebuvo nustatyta, kokiais neteisėtais veiksmais nuteistasis pasisavino galimai jo žinioje buvusias pinigines lėšas, kadangi sutarčių pasirašymas savaime nėra laikytinas nusikaltimu. Apeliantai pakartoja, kad M. L. pats savarankiškai įmonės turtu nedisponavo, neturėjo teisės daryti pavedimus ar išgryninti įmonės lėšas, nes už šiuos veiksmus buvo atsakingas įmonės vadovas J. L.

4.9. Aptariant sandorį su Estijos Respublikos bendrove OU „A.“ apeliaciniame skunde pažymima, kad J. L., nors ir būdamas kasmetinėse atostogose, betarpiškai dalyvavo tiek pasirašant 2013 m. lapkričio 25 d. sutartį dėl elektros energijos pardavimo ir pirkimo, tiek pagal šią sutartį UAB „E.“ sumokant avansą OU „A.“. Būtent J. L. gavo leidimą banke išgryninti atitinkamą sumą pinigų, be to, 145 000 Eur J. L. įnešė į įmonės kasą grynaisiais pinigais savo asmeninėmis lėšomis. Anot apeliantų, avansas Estijos Respublikos bendrovei OU „A.“ buvo sumokėtas tam, kad UAB „E.“ galėtų toliau vykdyti savo veiklą, tačiau AB „L.“, žinodama apie tokios sutarties sudarymą, atliko veiksmus, kad tai neįvyktų (pradedant licencijos galiojimo sustabdymu, balansavimo sutarties nutraukimu bei įtraukiant įmonę į teisminius ginčus). AB „L.“ nesiėmus nurodytų veiksmų nuo 2014 m. sausio 1 d. būtų pradėta vykdyti 2013 m. lapkričio 25 d. sutartis dėl elektros pirkimo-pardavimo.

4.10. Nuteistasis M. L. ir jo gynėjai atkreipia teismo dėmesį, kad byloje pateiktame 2019 m. rugsėjo 19 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apygardos valdybos vyriausiosios specialistės Birutės Devliašovienės paaiškinime nurodoma, jog M. L. iš valiutinės banko sąskaitos, kaip atskaitingam asmeniui, 2013 m. pabaigoje buvo išmokėti 2 434 224 Lt grynaisiais. Pagal tyrimui pateiktą UAB „E.“ sudarytą sąskaitų aktyvumo ataskaitą (apskaitytas banko sąskaitoje esančių pinigų judėjimas: įplaukos ir išlaidos) M. L. iš valiutinės banko sąskaitos pinigai (2 434 224 Lt) Bendrovės kasoje neužpajamuoti (neapskaityti). Tai pažymėta 2016 m. gegužės 16 d. specialisto išvados Nr. 5-1/46 8 priedo pastaboje. Išvadoje taip pat nurodyta, jog tiriamojo laikotarpio (nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d.) apskaitos registrai (apyvartos žiniaraščiai (mėnesiais)), kuriuose butų apskaitytos ūkinės finansinės operacijos su UAB „A.“, J. L., M. L. ir AB „L.“, skolų (debitorių, kreditorių) apskaitos (mėnesiais) registrai (pagal ūkio subjektus, fizinius asmenis), suvestiniai buhalterinės (mėnesiais) apskaitos registrai pagal buhalterines sąskaitas, tyrimui nepateikti, todėl nustatyti, kaip buvo apskaityti įsipareigojimai, nėra galimybės. Tačiau, apeliantų teigimu, visi specialistės nurodyti dokumentai ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti, todėl keltina prielaida, kad ne visi dokumentai buvo pateikti specialistams. Apeliaciniame skunde taip pat aptariamas specialistės teiginys, kad UAB „E.“ balansas 2013 m. gruodžio 12 d. tyrimui nebuvo gautas; pagal tyrimui pateikto UAB „E.“ balanso 2014 m. sausio 1 d. duomenis, Bendrovės finansiniai ūkinės veiklos rodikliai buvo nurodyti prie šio paaiškinimo pridedame priede, lentelėje Nr. 1, kurioje pateiktais duomenimis remiantis buvo apskaičiuoti Bendrovės finansiniai rodikliai. Apeliantų vertinimu, analizuojant minėtus duomenis kyla pagrįstas klausimas, kaip specialistės galėjo įvertinti įmonės galimą nemokumą, neturėdamos visos reikalingos informacijos ir duomenų, apie ką pačios ir nurodė.

4.11. Baudžiamosios teisės priemonės yra kraštutinės priemonės, taikomos tuomet, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apgintos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant grąžinti turtą) civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas. Šioje byloje, anot apeliantų, tokių duomenų nebuvo nustatyta, todėl nuteistojo M. L. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

4.12. Estijos Respublikos bendrovei OU „A.“ avansas sumokėtas turint tikslą toliau vykdyti įmonės veiklą elektros pardavimo rinkoje. Šią aplinkybę, nuteistojo M. L. ir jo gynėjų teigimu, patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek įmonės vadovas J. L., ją taip pat pagrindžia byloje esantis 2014 m. birželio 16 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą. Šiame pranešime nurodyta, kad 2013 m. lapkritį Estijos Respublikos įmonė OU „A.“ deklaravo 2 934 880 Lt (850 000 Eur) tiekimą Bendrovei (t. y. UAB „E.“), tačiau Bendrovė įsigijimų iš Europos Sąjungos nedeklaravo. Tai, apeliantų manymu, patvirtina, kad sandoriai su OU „A.“ buvo deklaruoti, jie buvo realūs. Bylos duomenimis nenustatyta, kad apeliantas M. L. šias pinigines lėšas būtų paėmęs savo reikmėms, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas M. L. kaltę, neatsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, grindė tuo, jog paskutinis asmuo, turėjęs UAB „E.“ priklausiusias pinigines lėšas, buvo M. L. Šiais veiksmais, apeliantų nuomone, buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.

4.13. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo ar iššvaistymo baudžiamosiose byloje (BK 274 ir 275 straipsniai)“ pateiktu išaiškinimu, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, o pasisavinus kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (11 punktas), skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teigia, kad nuteistojo M. L. veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalį, jis (M. L.) šį nusikaltimą baigė paėmęs grynuosius pinigus. Apeliantų nuomone, ši teismo argumentacija yra netiksli, nes teismas apie veikos atitikimą BK 183 straipsnio 2 daliai sprendė vien pagal objektyvųjį veikos požymį – išgrynintų pinigų paėmimą ir perdavimą, o dėl M. L. tyčios argumentų nepateikė, pažymėdamas, kad tolesnis pinigų likimas kvalifikuojant nuteistojo veiksmus neturi įtakos ir gali būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymo motyvas. Atsižvelgus į tai, apeliantų vertinimu, teismas netyrė M. L. psichinio santykio su daroma veika, būtent – ar pinigų išgryninimas ir perdavimas pagal sutartį su Estijos Respublikos bendrove buvo jo tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Taigi, šioje byloje nenustatyta, kad nuteistasis M. L., UAB „E.“ vardu pagal sudarytą sutartį sumokėjęs pinigus Estijos Respublikos bendrovei, juos būtų užvaldęs, turėdamas galimybę toliau pinigais naudotis ar paversti juos savo turtu.

4.14. Apeliaciniame skunde aptariant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, susijusius su nuteistojo M. L. pirmųjų dviejų apklausų metu duotais parodymais, pabrėžiama, kad apeliantas nė vienoje iš apklausų neminėjo, jog buvo atsakingas už įmonės turtą ir finansus ar turėjo teisę vienasmeniškai priimti su Bendrovės valdymu susijusius sprendimus. Kaip nurodė tiek pats nuteistasis M. L., tiek liudytojas V. P., inkriminuojamu laikotarpiu prekybos elektros energija rinkoje buvo susiklosčiusi ypatinga situacija, kuomet padidėjus elektros energijos kainai dauguma nepriklausomų tiekėjų susidūrė su sunkumais, dėl kurių vėliau bankrutavo. Ši situacija reikalavo greitų sprendimų priėmimo, todėl M. L. stengėsi abipusėmis pastangomis rasti Bendrovei tinkamiausią ir geriausią sprendimo būdą – dalyvavo UAB „E.“ veikloje tiek, kiek iš jo buvo reikalaujama.

4.15. Nuteistasis M. L. ir jo gynėjai nesutinka su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio motyvais, susijusiais su nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu antrą kartą duotais parodymais, kuriais skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nusprendė nesivadovauti, nurodydami, kad teismo teiginiuose yra prieštaravimų. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas liudytojos G. P. (galimai suinteresuoto bylos baigtimi asmens atstovės, buvusios AB „L.“ darbuotojos, kurios funkcijos aptariamoje bendrovėje buvo suskaičiuoti, kiek balansavimo tiekėjas perka elektros, kiek parduoda vartotojams, kiek turi būti sumokėta AB „L.“, ir duomenis pateikti vadovybei) parodymams nepagrįstai suteikė ypatingą reikšmę. Anot apeliacinio skundo autorių, teismas sąmoningai nutylėjo faktą, kad, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė pati liudytoja, ji (G. P.) per visą sutarties vykdymo laikotarpį M. L. matė tik 2 kartus. Be to, pagal balansavimo sutartį bendrauti su AB „L.“ atstovais turėjo teisę vadovas J. L. ir M. G., taigi minėtoje sutartyje nuteistasis nebuvo nurodytas. M. L. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad 2013 metais keletą kartų lankėsi AB „L.“: vieną kartą kartu su Bendrovės vadovu J. L., kitą kartą – vežė atiduoti dokumentus. Anot gynėjų, nuteistojo dalyvavimas buvo nulemtas Bendrovėje susiklosčiusios situacijos, kuomet 2013 m. rudenį iš užimamų pareigų pasitraukė M. G.

4.16. Apeliaciniame skunde aptariami skundžiamo nuosprendžio argumentai dėl nuteistojo M. L. ketvirtą kartą ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, taip pat ginčijamas teismo teiginys, kad iš UAB „E.“ direktoriaus J. L. 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 2012-25 matyti, jog M. L. buvo įgaliotas pasirašyti visas su Bendrovės veikla susijusias sutartis ir kitus dokumentus (10 t., b. 1. 27), taigi, anot teismo, akivaizdu, kad nuteistasis turėjo teisę pasirašyti su Bendrovės veikla susijusias sutartis bei kitus dokumentus. Be kita ko, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nurodė, kad iš 2013 m. lapkričio 25 d. sutarties dėl elektros energijos pardavimo ir pirkimo, sudarytos tarp OU „A.“ ir UAB „E.“ (atstovaujamos M. L.), pirmojo priedo matyti, kad M. L. buvo įgaliotas derėtis, vykdyti susirašinėjimą ir pasirašyti sutartis, tiekimo tvarkaraščius ir tiekimo bei gavimo įrankius pristatomai elektrai iš pirkėjo pusės (3 t., b. 1. 192). Ši aplinkybė leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad M. L. turėjo teisę priimti Bendrovei reikšmingus sprendimus, susijusius su elektros tiekimu ir nebuvo tik darbuotojas, vykdantis konkrečius vadovo nurodymus. Nesutikdami su nurodytais Vilniaus apygardos teismo teiginiais, apeliantai teigia, kad minėta sąlyga į sutartį su Estijos Respublikos bendrove buvo įrašyta, kadangi tuo metu Bendrovėje, be M. L. ir J. L., nebuvo kito asmens, galinčio atstovauti UAB „E.“ šiuose teisiniuose santykiuose. Be kita ko, aplinkybė, kad nuteistasis buvo įrašytas kaip įgaliotas asmuo, anot apeliantų, nepatvirtina fakto, kad jis (M. L.) turėjo visų sprendimų, įskaitant UAB „E.“ finansų valdymo, priėmimo teisę. Taigi, daroma išvada, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas perdėtai ypatingą dėmesį skyrė nuteistojo M. L. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis buvo apklausiamas nedalyvaujant gynėjui ir kuomet M. L. buvo pareikštas kitas įtarimas, ir būtent dėl šių priežasčių nuteistojo gynėjai prašė teismo šiais parodymais nesivadovauti.

4.17. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nuteistojo M. L. ir J. J. pozicijos iš esmės sutampa su J. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Kaip nurodė nuteistasis dėl sandorio tarp UAB „E.“ ir UAB „A.“, jo veiksmuose nebuvo tyčios išvaistyti UAB „E.“ turtą ar padaryti turtinės žalos UAB „E.“ kreditoriui AB „L.“. Pasirašydamas paskolos sutartį su UAB „A.“ M. L. teigė siekęs abipusės naudos. Be to, sutarties apeliantas M. L. nevykdė, o už jos nevykdymą sutartyje jokių sankcijų paskolos davėjui (UAB „E.“) numatyta nebuvo.

4.18. Vadovaujantis nuteistojo M. L. parodymais, UAB „E.“ pinigai, kuriais jis disponavo, buvo perduoti Estijos Respublikos įmonės OU „A.“ atstovui. Šį teiginį, apeliantų vertinimu, patvirtina 2014 m. birželio 16 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriame nurodyta, kad 2013 m. lapkričio mėn. OU „A.“ deklaravo 2 934 880 Lt (850 000 Eur) tiekimą Bendrovei, tačiau UAB „E.“ įsigijimų iš Europos Sąjungos nedeklaravo (4 t., b. l. 168–171). Teikiant prašymus dėl teisinės pagalbos teikimo Estijos Respublikos įgaliotoms institucijoms šios aplinkybės nebuvo nei patvirtintos, nei paneigtos. Siekdamas nustatyti objektyvią tiesą byloje, ikiteisminio tyrimo metu M. L. prašė išreikalauti duomenis (medžiagą) iš Estijos Respublikos mokesčių tarnybos apie tai, kas, kokiu laikotarpiu įmonės OU „A.“ vardu deklaravo 2 934 880 Lt (850 000 Eur) tiekimą UAB „E.“, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas, šių aplinkybių, anot apeliantų, nevertino ir teismas.

4.19. Didelių abejonių apeliantams kelia liudytojo J. A. (J. A.), kurio parodymais didžiąja dalimi remiasi pirmosios instancijos teismas, formuluodamas kaltinimus M. L. dėl Bendrovės turto pasisavinimo, parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad minėto liudytojo parodymai prieštaringi, juose daug netikslumų (galimai siekiant išvengti atsakomybės), kuriuos byloje buvo būtina pašalinti. Pirma, apklausiamas liudytojas nurodė, kad vyko steigti OU „A.“, tačiau iš byloje esančių komercinio registro duomenų apie OU „A.“ matyti, kad įmonės veiklos pradžia yra 2008 m. gruodžio 16 d., o ne 2013 metų ruduo. Antra, bylos duomenimis nuo 2008 m. gruodžio 16 d. iki 2009 m. vasario 2 d. OU “A.“ akcininku buvo „I.“ OU, nuo 2009 m. vasario 2 d. iki 2012 m. vasario 1 d. ir nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. sausio 14 d. – M. R., nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. – D. G. (D. G.), kuris tikėtina 2013 m. balandžio 1 d. akcijas perleido liudytojui J. A. Apeliantų teigimu, tikėtina, kad D. G., kuris su liudytoju buvo susitikęs Rygoje ir kelis kartus Taline, yra tas pats asmuo D., apie kurį duodamas parodymus nurodė liudytojas J. A., tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo bandoma nustatyti, kas tai per asmuo ir kaip jis gali būti susijęs su OU „A.“ veikla, taip pat sandoriu su UAB „E.“. Be kita ko, nebuvo apklausiami ir kiti galimai su minėtais asmenimis bei OU “A.“ susiję, registro išraše minimi asmenys G. R. (G. R.) bei A. V. (A. V.). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo bandoma nustatyti ir tai, pas kokį notarą važiavo liudytojas ir jo minimas asmuo D., kokius dokumentus jie pasirašė, kas dalyvavo pasirašant dokumentus, į kokį banką vyko asmenys, kas buvo atsakingas ir tvarkė OU „A.“ buhalteriją, teikė deklaracijas.

4.20. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodydami, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių M. L. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Vertinant visas abejones nuteistojo M. L. naudai, turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o pareikštas civilinis ieškinys – atmetamas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

4.21. Apeliantų manymu, teismas taip pat nevertino įrodymų visumos, jų tarpusavio sąsajų, liudytojų parodymų patikimumo, nesugretino įrodymų tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismas, anot nuteistojo M. L. ir jo gynėjų, keliems iš teisme ištirtų įrodymų (liudytojos G. P. ir J. A. parodymai) nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę, taip pat nepagrįstai nuteistojo M. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, traktavo kaip nenuginčytus ir jais vadovavosi. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nemotyvuotai pasirinko remtis tik tais bylos duomenimis, kurie kaltina M. L., kelia abejonių dėl jų tikrumo, patikimumo ir leistinumo bei nesudaro reikalingos kaltinimui pagrįsti vieningos, logiškos įrodymų grandinės.

4.22. Vilniaus apygardos teismas nagrinėjamoje byloje savo iniciatyva teisiamajame posėdyje apklausė ikiteisminio tyrimo metu neapklaustus liudytojus M. G., R. N., L. S., V. P., tačiau apeliantai nesutinka su teismo vertinimu, kad šių liudytojų parodymai neleidžia daryti išvados, jog M. L. nedalyvavo UAB „E.“ valdyme, nežinojo apie Bendrovės padėtį. Liudytoja L. S., dirbusi UAB „E.“ administratore, nurodė, kad buvo tiesiogiai pavaldi vadovui J. L., kiti asmenys nurodymų jai duoti negalėjo, nuteistasis M. L. buvo atsakingas už pardavimus. Liudytoja patvirtino, kad sprendimus, tarp jų ir dėl įvairių daiktų, priemonių įsigijimo, piniginių lėšų, UAB „E.“ vienasmeniškai priimdavo J. L., tik jis turėjo prieigą prie banko sąskaitos, jo žinioje buvo kodų generatorius. Liudytoja V. P. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad dirbo pardavimų vadybininke, jos tiesioginis vadovas buvo M. L. – pardavimų vadovas, kuris Bendrovei nevadovavo. Jis (M. L.) prižiūrėjo pardavimus, mokė bendrauti su klientais, atlikdavo J. L. paliepimus, veždavo sutartis didiesiems klientams. Anot liudytojos V. P., M. L. tvirtindavo kainas mažiesiems klientams (iki 1000 Lt), o didesnes kainas tvirtindavo J. L. (apie tai liudytoja informuodavo nuteistąjį, kaip savo tiesioginį vadovą). Klausimus dėl darbuotojų atostogų, dėl finansų ir pan. priimdavo tik J. L. Liudytoja patvirtino, kad net J. L. atostogų metu klausimus reikėdavo derinti telefonu ar el. paštu. Skundo autorių vertinimu, nebuvo pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais vien dėl to, kad jie buvo „funkciniai“ įmonės darbuotojai, atsižvelgus į tai, kad šių asmenų parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampantys ir vieni kitiems neprieštarauja. Taigi, nuteisdamas M. L. pirmosios instancijos teismas vertino tik nuteistąjį kaltinančius, bet ne jį teisinančius, įrodymus. Dar daugiau, liudytojas M. G. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad UAB „E.“ steigimu iš pradžių rūpinosi jis su M. L. Po kurio laiko prie jų prisijungė ir J. L., tapęs įmonės vadovu, kadangi buvo vyriausias, turėjo daugiausiai patirties. Šis liudytojas patvirtino, kad Bendrovei betarpiškai vadovavo J. L., priiminėjęs visus su UAB „E.“ valdymu, jos veikla ir finansais susijusius klausimus. Apeliantas M. L. buvo atsakingas už vystymą, jis pats (M. G.) – už prognozavimą, važiuodavo su J. L. į AB „L.“, į banką. Liudytojas M. G. taip pat paaiškino, kad kartais tardavosi trise (jis, J. L. ir M. L.), bet galutinį sprendimą priimdavo J. L. Mokėjimų grafiką su AB „L.“ taip pat derino J. L. Minėtų liudytojų L. S., V. P. ir M. G. paaiškinimai, anot apeliantų, nepaneigti kitais byloje esančiais įrodymais.

4.23. Apeliaciniame skunde ginčijama, kad pažeisdamas nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus teismas nekonkretizavo ir nemotyvavo, kaip pasireiškė nuteistojo M. L. veikimas tiesiogine tyčia, kokiais nuteistojo veiksmais buvo padarytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Tteigiama, kad skundžiamas teismo nuosprendis nenuoseklus, neatitinka kaltinamajame akte nurodytos inkriminuotų nusikalstamų veikų chronologijos ir turinio.

4.24. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje AB „L.“ patirtą žalą, priteisdamas šios bendrovės pareikšto civilinio ieškinio atlyginimą iš nuteistojo M. L., kildina iš M. L. veiksmų, atitinkančių BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nors, apeliantų vertinimu, dėl šios veikos nuteistasis turėjo būti išteisintas.

4.25. BPK 109 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai reglamentuota, jog baudžiamajame procese galima reikalauti tik tokios žalos, kuri yra tiesioginė nusikalstamos veikos pasekmė, t. y. šioje teisės normoje yra įtvirtintas priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir pasekmių, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga. Priežastinis ryšys, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga, taip pat apibrėžtas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.247 straipsnyje. Civilinės atsakomybės taikymui yra būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, už žalą atsakingo asmens kaltę. Ši įrodinėjimo našta tenka ieškovui (BPK 113 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 178 straipsnis). Anot apeliantų, AB „L.“ šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė – reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas nei priežastinio ryšio, nei žalos (nuostolių) aspektu.

4.26. Pareikštame civiliniame ieškinyje AB „L.“ prašė priteisti turtinės žalos, kurią kildina iš UAB „E.“ piniginių prievolių neįvykdymo (taigi, grindžia sutartine atsakomybe), atlyginimą: UAB „E.“ neapmokėjo AB „L.“ sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. sausio mėnesio, išrašytų 2012 m. birželio 15 d. balansavimo elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje, anot apeliacinio skundo autorių, nuteistajam M. L. reiškiami kaltinimai niekaip nėra susiję su aptariamos 2012 m. birželio 15 d. balansavimo elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties bei iš jos kylančių UAB „E.“ piniginių prievolių vykdymu (tarp AB „L.“ civiliniame ieškinyje nurodyto faktinio ir teisinio pagrindo bei M. L. reiškiamų kaltinimų nėra tarpusavio ryšio). Nesant tiesioginio priežastinio ryšio tarp tariamai atliktų veiksmų ir AB „L.“ ieškinyje prašomos priteisti žalos, nėra galimas ir civilinės atsakomybės taikymas, todėl civilinis ieškinys turėjo būti atmestas.

4.27. Anot apeliantų, reikšdama civilinį ieškinį šioje baudžiamojoje byloje AB „L.“ taip pat nepagrindė ir kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – nuostolių (žalos). Apeliantai pažymi, kad beveik analogiškas AB „L.“ reikalavimas (tiek sumos, tiek faktinio ir teisinio pagrindų atžvilgiu) buvo pareikštas ir UAB „E.“ bankroto byloje, nagrinėtoje Vilniaus apygardos teisme (bylos Nr. B2-5867-656/2014). Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „E.“ bankroto bylos metu AB „L.“ reikalavimai nebuvo patenkinti (o jeigu buvo patenkinti – kokia apimtimi). UAB „E.“ bankroto metu Bendrovėje buvo turto ir lėšų, kurios buvo naudojamos kreditorių reikalavimų tenkinimui. Atitinkamai, apeliantų vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad AB „L.“ tariamai patirta žala yra būtent tokio dydžio, kokia yra nurodyta civiliniame ieškinyje, kaltinamajame akte ar nuosprendyje. 2015 m. birželio 25 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo patvirtinti UAB „E.“ kreditorių reikalavimai bendrai 4 021 982,02 Eur sumai, iš kurios 3 733 595,36 Eur sudaro AB „L.“ finansinis reikalavimas (6 t., b. 1. 106), tačiau AB „L.“ civilinis ieškinys (2 t., b. 1. 50) 11 587 206,85 Lt (3 358 610,67 Eur) sumai buvo pareikštas 2014 m. rugsėjo 8 d. ir šio ieškinio dydis nesikeitė iki šiol.

4.28. Šiuo metu UAB „E.“ yra likviduota dėl bankroto ((duomenys neskelbtini) išregistruota iš Juridinių asmenų registro). Bankroto procese nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai yra priskiriami leidžiamiems atskaitymams, mažinantiems apmokestinamąjį pelną. Kitaip tariant, užbaigus UAB „E.“ bankroto procesą, visą nepatenkintą finansinio reikalavimo sumą AB „L.“ priskyrė leidžiamiems atskaitymams, atitinkama suma susimažino apmokestinamą pelną bei tokiu būdu sutaupė proporcingą pelno mokesčio dalį. Taigi, apeliantų vertinimu, nepatenkinto finansinio reikalavimo sumos įtraukimas į leidžiamus atskaitymus davė realią finansinę naudą AB „L.“ (sutaupyto pelno mokesčio forma). Atsižvelgus į tai, šia suma turėtų būti mažinami AB „L.“ turtiniai reikalavimai, tačiau AB „L.“ civiliniame ieškinyje gauta nauda neatspindėta.

4.29. Nuteistojo M. L. ir jo gynėjų manymu, vertinant AB „L.“ pareikštą reikalavimą atlyginti patirtą žalą M. L. pareikštų kaltinimų kontekste, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad pagal BK 208 straipsnio 2 dalį atsakomybė asmeniui tenka už nurodytų veiksmų atlikimą, padarant turtinės žalos kreditoriams. Taigi, vertinant ar nuteistasis savo veiksmais padarė žalos AB „L.“, AB „L.“ reikalavimus reikia vertinti visų UAB „E.“ kreditorių kontekste. UAB „E.“ bankroto byloje buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai bendrai 4 021 982,36 Eur sumai, tad nusprendus, kad BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas buvo padarytas ir jo rezultate buvo padalyta žala kreditoriams, padarytos žalos suma turėtų būti išdalijama proporcingai šių kreditorių skaičiui bei jų reikalavimų sumai. Be to, apeliantų teigimu, tariamai iššvaistytos lėšos galėjo būti panaudotos visų kreditorių reikalavimų patenkinimui CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta tvarka – byloje nėra duomenų, kad laikantis įstatyme imperatyviai įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo visos galimai iššvaistytos lėšos būtų atitekę būtent AB „L.“. Apeliaciniame skunde pažymima, kad šio UAB „E.“ kreditoriaus išskyrimas pažeidžia kitų buvusių Bendrovės kreditorių teises ir interesus bei neatitinka BK 208 straipsnio 2 dalies turinio.

4.30. Anot nuteistojo M. L. ir jo gynėjų, vadovaujantis CK 6.128 straipsnio 3 dalimi, AB „L.“ finansiniai reikalavimai UAB „E.“, kurie sudaro šioje byloje pareikšto civilinio ieškinio faktinį pagrindą, yra pasibaigę ir jokios UAB „E.“ turtinės prievolės AB „L.“ nebeegzistuoja nuo (duomenys neskelbtini), kuomet bankrutavusi UAB „E.“ buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Kadangi šioje baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje prašoma priteisti žalos atlyginimo suma yra kildinama iš nebeegzistuojančios prievolės, nėra ir teisinio pagrindo tokį civilinį ieškinį tenkinti. Apeliantas M. L. neperėmė jokių UAB „E.“ prievolių, todėl prievolės pasibaigimas lemia, kad AB „L.“ negali reikšti nuteistajam jokių iš 2012 m. birželio 15 d. balansavimo elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties kylančių turtinių reikalavimų.

4.31. UAB „E.“ bankroto procese jokie turtiniai reikalavimai apeliantui M. L. nebuvo reiškiami, taigi, apeliantų vertinimu, M. L. jokių turtinių pretenzijų neturėjo nei UAB „E.“ bankroto administratorius, nei kreditorius AB „L.“, nei kiti kreditoriai. Priešingai, AB „L.“ kreditorių susirinkime balsavo už tai, kad būtų kreiptasi į teismą su prašymu priimti sprendimą dėl UAB „E.“ pabaigos ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Tokia UAB „E.“ bankroto proceso eiga bei AB „L.“ elgesys, apeliantų manymu, rodo, kad jokių turtinių reikalavimų nuteistasis M. L. AB „L.“ neturi. Kreditorių susirinkime balsuodama už UAB „E.“ pabaigą AB „L.“ patvirtino bet kokių piniginių prievolių pagal 2012 m. birželio 15 d. balansavimo elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigimą ir tokiu būdu atsisakė bet kokių turtinių pretenzijų UAB „E.“.

4.32. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad, remiantis 2016 m. gegužės 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apygardos skyriaus specialisto išvada Nr. 5-1/46, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie kokius nors UAB „E.“ neįvykdytus įsipareigojimus AB „L.“ pagal 2012 m. birželio 15 d. balansavimo elektros energijos pirkimo- pardavimo sutartį Nr. SUT-209-12 ar įsiskolinimą nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. Atsižvelgus į tai, apeliantai kelia klausimą, kaip ir kokiu būdu buvo nustatyta nuteistojo galimai padaryta žala.

4.33. Užduotyje nurodyta, kad „UAB „E.“ įsiskolinimas AB „L.“ nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2013 m. kovo 6 d. sudaro 11 587 206,85 Lt ir 233 822,62 Lt delspinigių. Pagal tyrimui pateiktus bankų sąskaitų išrašus, UAB „Elektra visiems” per tiriamąjį laikotarpį (nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d iki 2014 m. vasario 28 d.) AB „L.” sumokėjo 605 000 Lt, iš jų: 2013 m. rugpjūčio mėn. – 210 000 Lt, 2013 m. rugsėjo mėn. – 150 000 Lt ir 2013 m. spalio mėn. – 245 000 Lt (5 priedas). Kaip nurodyta banko (SEB bankas) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (LTL) išrašuose – tai skolos dalinis mokėjimas, delspinigiai, garantijos papildymas.

4.34. Apeliantų teigimu, teismas, skundžiamo nuosprendžio motyvuose nurodęs, kad J. J. nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 184 straipsnio 2 dalyje, buvo padaryta žala UAB „E.“, o ne AB „L.“, todėl žalos atlyginimo civiliniam ieškovui priteisti iš J. J. nėra pagrindo, nepagrindė tokio savo sprendimo motyvais ar argumentais (BPK 115 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas).

4.35. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su Vilniaus apygardos teismo sprendimu konfiskuoti iš nuteistojo M. L. 850 000 Eur, kadangi M. L. nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, išteisinus jį vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, nebelieka pagrindo taikyti turto konfiskavimo.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. L. ir jo gynėjai advokatai Saulius Juzukonis ir Vaitiekus Novikevičius prašė jų apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė prašė apeliacinį skundą atmesti, atsižvelgus į nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius baudžiamojo įstatymo pakeitimus, nuteistojo M. L. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuoti atitinkamai pagal BK 184 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 3 dalį. Civilinio ieškovo AB „L.“ atstovas prašė nuteistojo M. L. ir jo gynėjų apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. L., jo gynėjų advokatų Sauliaus Juzukonio ir Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, išnagrinėjusi nuteistojo M. L. ir jo gynėjų advokatų Sauliaus Juzukonio bei Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad M. L. skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendyje buvo pagrįstai pripažintas kaltu pasisavinęs ir iššvaistęs jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „E.“ turtą (pinigines lėšas) ir šiais veiksmais padaręs nurodytai Bendrovei didelę turtinę žalą. Tačiau nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams, kurie (tam tikra apimtimi) lengvina nuteistojo M. L. teisinę padėtį, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi būti perkvalifikuotos, nuteistajam M. L. iš naujo paskiriant ir subendrinant bausmes. Tuo tarpu nustačius, kad, nors M. L. pagrįstai buvo kaltintas padaręs BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, tačiau skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio priėmimo metu dėl šių M. L. pareikštų kaltinimų buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis), nagrinėjama baudžiamoji byla nurodytoje dalyje yra nutraukiama (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 2 punktas), AB „L.“ civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą.

7. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendyje už BK 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų padarymą pripažintas kaltu ir J. J. Tačiau atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis J. J. dėl minėto nuosprendžio apeliacinio skundo nėra padavęs (dėl šio asmens apeliacinis skundas nėra paduotas), teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. L. ir jo gynėjų apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, dėl kurio yra paduotas apeliacinis skundas, t. y. dėl nuteistojo M. L.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-89/2018, Nr. 2K-281-942/2018). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-719/2019, 2K-120-511/2021). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Nacionalinėje teisėje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada yra nustatomos tik tiesioginiais įrodymais.

Dėl UAB „E.“ turto pasisavinimo

9. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių, kurių neginčija nei nuteistasis M. L., nei jo gynėjai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. L., nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. laikinai eidamas UAB „E.“ direktoriaus pareigas, einamų pareigų pagrindu būdamas atsakingu už jo žinioje esantį UAB „E.“ turtą, iš šios Bendrovės multivaliutinės banko sąskaitos nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. per du kartus išgrynino 2 434 224 Lt (705 000 Eur), bei 2013 m. lapkričio 29 d. pagal UAB „E.“ kasos išlaidų orderį Nr. KIO000000125 iš Bendrovės kasos išėmė 145 000 Eur, nurodydamas, kad ši suma reikalinga atsiskaitymui su Estijos Respublikoje registruota OU „A.“ pagal dokumentą „Proforma Invoice 20121125/04“, taigi 2013 m. lapkričio 25 d. su šia bendrove sudarytos sutarties dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo pagrindu. Tačiau apeliantai ginčija, kad nurodytuose veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių, kadangi 2013 m. lapkričio 25 d. sutartis dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo buvo sudaryta siekiant UAB „E.“, kaip nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, veiklos tęstinumo šios Bendrovės nuolatinio direktoriaus (nuteistojo M. L. tėvo) J. L. iniciatyva, kuris betarpiškai dalyvavo aptariamo sandorio sudaryme, kreipėsi į banką dėl leidimo M. L. išgryninti 2 434 224 Lt (705 000 Eur), o 145 000 Eur į įmonės kasą įnešė savo (J. L.) asmeninėmis lėšomis, taip pat betarpiškai dalyvavo nuteistajam sumokant avansą OU “A.“, remiantis 2013 m. lapkričio 25 d. sutartimi dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo.

10. Nuteistojo M. L. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Šio nuteistojo ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti parodymai buvo išsamiai išanalizuoti skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio 68–72 puslapiuose. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu motyvuotu M. L. parodymų vertinimu, leidžiančiu daryti išvadą, jog nuteistasis aktyviai dalyvavo UAB „E.“ valdyme (t. y. ne tik buvęs atsakingu už Bendrovės pardavimų padalinio darbą, kaip UAB „E.“ komercijos direktorius, bet ir dalyvavęs derybose dėl Bendrovės finansavimo, vykdęs elektros tiekėjų paiešką), žinojo apie sunkią UAB „E.“ finansinę padėtį kaltinamajame akte inkriminuotu laikotarpiu ir pradelstą įsipareigojimų didžiausiam Bendrovės kreditoriui AB „L.“ buvimą. Aptarti nuteistojo parodymai skundžiamame nuosprendyje ištirti ir įvertinti tinkamai, t. y. laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, be kita ko, įtvirtintų atskirose BPK 20 straipsnio dalyse.

11. Nors, apeliantų teigimu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai didelis dėmesys buvo suteiktas pirminiams nuteistojo M. L. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-106-693/2016, 2K-73-689/2019, 2K-94-303/2019). Taigi, įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo), nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius įrodymus ir pan.). Be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018). Kaip išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, tais atvejais, kai nacionaliniai teismai susiduria su keliomis prieštaraujančiomis to paties asmens pateiktomis įvykių (tiesos) versijomis, pirmenybės suteikimas ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotiems parodymams savaime nekelia problemų dėl viso proceso teisingumo, kai toks parodymų vertinimas yra argumentuotas ir asmens parodymai buvo duoti laisva valia (EŽTT 2020 m. kovo 5 d. sprendimas byloje Makeyan ir kt. prieš Armėniją, peticijos Nr. 46435/09, EŽTT 2024 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Mehmet Zeki Doğan prieš Turkiją (Nr. 2), peticijos Nr. 3324/19). Taigi, nepaisant to, kad, apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje vadovavosi tik nuteistąjį M. L. kaltinančiais jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, atsižvelgus į tai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti M. L. parodymai neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, šiais parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tiek, kiek jie atitinka byloje surinktus ir įrodymais pripažintus duomenis ir tik tiek, kiek yra reikalinga patikrinti šių įrodymų (įskaitant paties nuteistojo M. L. parodymų) patikimumą. Vien tai, kad pirminėse ikiteisminio tyrimo stadijose nuteistasis M. L. davė parodymus, kuomet jam buvo pareikštas pradinis, nuo kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų besiskiriantis įtarimas, nesudaro pagrindo savaime atmesti šiuos duomenis, kaip netinkamus ar nereikšmingus nagrinėjamai baudžiamajai bylai. Juolab, kad M. L. pareikšti įtarimai baudžiamojo proceso eigoje kito dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų naujai paaiškėjusių aplinkybių, o galimybė tikslinti įtarimus ikiteisminio tyrimo stadijoje yra numatyta BPK 187 straipsnio 2 dalyje.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su lakoniškais apeliacinio skundo teiginiais dėl negalimumo remtis nuteistojo M. L. ikiteisminio tyrimo metu, nedalyvaujant gynėjui, duotais parodymais. Kaip pagrįstai nustatyta skundžiamame nuosprendyje, prieš nuteistajam duodant parodymus 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. birželio 26 d. vykusių apklausų metu, jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją. Ranka padarytu įrašu ant teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo (18 t., b. l. 43) ir įtariamojo apklausos protokole (18 t., b. l. 47) patvirtinęs, kad jam nurodyta teisė buvo išaiškinta, tačiau 2015 m. balandžio 1 d. apklausos metu gynėjo dalyvavimo atsisakęs, vėlesnėse ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose (2015 m. birželio 26 d., 2015 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. gruodžio 20 d.) M. L. išreiškė šį pageidavimą. Teisė į gynybą nuteistajam buvo tinkamai užtikrinta (18 t., b. l. 53–55, 56–60, 75–79). Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. balandžio 1 d. apklausiamas nedalyvaujant gynėjui M. L. parodymus davė laisva valia, be kita ko, būdamas informuotas apie savo, kaip įtariamojo teises, įskaitant teisę tylėti (18 t., b. l. 39–42).

13. Anksčiau nustatytų aplinkybių kontekste papildomai pažymėtina tai, kad nuteistasis M. L. parodymus dėl savo įsitraukimo į UAB „E.“ valdymą apimties ir tokių veiksmų reikšmės, teigdamas, kad sandoriai su Estijos Respublikos įmone (OU “A.“) ir UAB „A.“ (pastarojo sandorio sudarymo teisinė reikšmė bus aptarta vėlesnėse šio nuosprendžio pastraipose, analizuojant nuteistajam inkriminuotas turto iššvaistymo ir skolininko nesąžiningumo nusikalstamas veikas) buvo sudaryti UAB „E.“ vadovo J. L. iniciatyva ir nurodymu, būtent šiam Bendrovės vadovui galutinai suderinus sutarčių sąlygas, pradėjo menkinti tik vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje (18 t., b. l. 75–79), kuomet UAB „E.“ direktoriaus J. L. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas jau buvo nutrauktas šiam asmeniui mirus. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nusprendė nuteistojo M. L. vėlesnius parodymus vertinti itin atidžiai, t. y. kaip galimą bandymą baudžiamąją atsakomybę perkelti ant kito (mirusio) asmens, ir rėmėsi pirminiais šio nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai.

14. Analizuojant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. laikinai direktoriaus pareigas ėjusio nuteistojo M. L. atstovautos UAB „E.“ sudarytų sandorių teisinę reikšmę jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kontekste, atsižvelgtina į objektyviais bylos duomenimis nustatytą UAB „E.“ finansinę padėtį. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 23 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (4.65)-89-671 nustatyta, kad UAB „E.“ veikla 2010-2012 metais, t. y. nuo šios Bendrovės veiklos pradžios, buvo nuostolinga (4 t., b. l. 170–171). UAB „E.“ 2012 metų pelno (nuostolių) ataskaitoje detalizuota, kad 2011 metais įmonės nuostolius sudarė 83 159 Lt, o 2012 metais – 405 664 Lt (8 t., b. l. 129). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. birželio 20 d. nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog UAB „E.“ finansinis pajėgumas vertinamu laikotarpiu buvo pakankamas reguliuojamai veiklai vykdyti, tačiau šios Bendrovės nuosavas kapitalas buvo mažesnis nei pusė įstatinio kapitalo, todėl UAB „E.“, vadovaujantis aptariamo nutarimo priėmimo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3-5 dalių nuostatomis, įpareigota per šešis mėnesius atlikti reikiamus veiksmus, siekiant užtikrinant, kad įmonės nuosavas kapitalas nebūtų mažesnis nei pusė įstatinio kapitalo, ir apie atliktus veiksmus informuoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (1 t., b. l. 82).

15. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad UAB „E.“, būdama nepriklausomu elektros energijos tiekėju, pradėjo nebepirkti elektros energijos pagal nustatytą grafiką ir jos vartotojams buvo tiekiama tik elektros energijos balansavimo energija, gaunama iš AB „L.“, nuo 2013 metų spalio mėn. (5 t., b. l. 39–45, 46–47), nors tiek pats nuteistasis M. L., tiek AB „L.“ Finansų departamento Komercijos skyriaus (vėliau – Elektros energijos apskaitos grupės) vadovė G. P., apklausti teisme, pripažino, jog AB „L.“ nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams pagal elektros energijos balansavimo sutartis tiekiama elektros energija buvo keletą kartų brangesnė už elektros energijos biržoje ir pagal dvišales sutartis užsienio gamintojų (tarpininkų) parduodamą elektrą. Anot M. L., nurodytas sprendimas priimtas UAB „E.“ direktoriui J. L. su AB „L.“ atstovais susitarus, kad AB „L.“ tieks UAB „E.“ elektros energiją pagal balansavimo sutartį ir kurį laiką leis UAB „E.“ apmokėti sąskaitas pagal išgales tam, jog UAB „E.“ galėtų sutaupyti avansą, reikalingą dvišalės sutarties su užsienio elektros energijos tiekėju (Estijos Respublikos įmone OU „A.“) sudarymui. Tačiau šią nuteistojo poziciją paneigia liudytojos G. P. parodymai. Šios liudytojos teigimu, M. L. santykiuose su AB „L.“ pradėjus atstovauti UAB „E.“ interesus, pradėjo kilti problemų dėl tinkamo UAB „E.“ prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo bei sklandžios komunikacijos. Liudytoja G. P. taip pat nurodė, kad būtent M. L. iniciatyva 2013 metų spalio mėn. pabaigoje buvo išreikštas prašymas toleruoti situaciją, kuomet UAB „E.“ kurį laiką neįsigytų elektros energijos biržoje. Tuo tarpu bylos duomenimis būtent tuo metu, kai UAB „E.“ pradėjo tiekti savo vartotojams tik iš AB „L.“ gaunamą elektros energiją, (nuo 2013 m. spalio mėn.), M. L. pradėjo laikinai eiti UAB „E.“ direktoriaus pareigas (nuo 2013 m. spalio 8 d.).

16. Analizuojamu metu, t. y. nuteistajam M. L. nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. laikinai užimant UAB „E.“ direktoriaus pareigas, su Estijos Respublikos įmone OU „A.“ buvo sudaryta 2013 m. lapkričio 25 d. sutartis dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo. Pagal šią sutartį OU „A.“ įsipareigojo parduoti elektros energiją UAB „E.“ nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., o UAB „E.“ įsipareigojo užsakyti ir priimti tiekiamą elektrą energijos pagal sutartą tvarkaraštį ir mokėti pardavėjui atitinkamą sutarties kainą (3 t., b. l. 193–200; 4 t., b. l. 1–3). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais, jog nuteistojo M. L. parodymų dėl sandorio su OU „A.“ sudarymo aplinkybių nenuoseklumas (pavyzdžiui, kuris asmuo ir kokiomis aplinkybėmis sužinojo apie šią bendrovę, kaip potencialų elektros energijos tiekėją, kuris asmuo ir kokiomis aplinkybėmis derėjosi dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ir pan.) neleidžia daryti išvados, kad 2013 m. lapkričio 25 d. sutartis dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo tarp UAB „E.“ (kaip pirkėjos) ir OU „A.“ (kaip pardavėjo) buvo sudaryta J. L. iniciatyva, o M. L. šio sandorio sudaryme atliko tik formalią funkciją (neva tik pasirašė sutartį ir perdavė avansinį 850 000 Eur mokėjimą). Juolab, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, kaip aptarta anksčiau, prisipažino vedęs derybas dėl UAB „E.“ veiklos finansavimo, taip pat ieškojęs elektros energijos tiekėjų (18 t., b. l. 47–50). Pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad būtent šis nuteistasis buvo įgaliotas derėtis, vykdyti susirašinėjimą ir pasirašyti sutartis, tiekimo tvarkaraščius ir tiekimo bei gavimo įrankius pristatomai elektrai iš pirkėjo pusės (3 t., b. l. 192). Apeliacinio skundo argumentas, kad minėta sąlyga į 2013 m. lapkričio 25 d. sutartį dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo (tiksliau – į šios sutarties priedą) buvo įrašyta, atsižvelgus į tai, kad tuo metu UAB „E.“, be M. L. ir J. L., nebuvo kito asmens, galinčio atstovauti įmonę šiuose teisiniuose santykiuose (4.16 pastraipa), tik patvirtina, jog būtent šie asmenys žinojo apie analizuojamo sandorio sudarymo aplinkybes.

17. Tikruosius M. L., kaip UAB „E.“ atstovo, ir OU „A.“ sudaryto sandorio tikslus atskleidžia ne tik 2013 m. lapkričio 25 d. sutarties dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sudarymo aplinkybės, bet ir šio sandorio turinys bei forma. Anot M. L., UAB „E.“ direktorius J. L., turėjęs teisininko išsilavinimą, dar prieš aptariamo sandorio sudarymą peržiūrėjo ne tik 2013 m. lapkričio 25 d. sutarties su OU „A.“ dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sąlygas, bet ir patikrino OU „A.“ atstovo asmens dokumentą, siekdamas įsitikinti jo tapatybe. Nors bylos duomenimis Estijos Respublikoje registruotos OU „A.“ akcininku nuo 2013 m. balandžio 1 d. ir valdybos nariu nuo 2013 m. balandžio 5 d. yra Latvijos Respublikos pilietis J. A. (16 t., b. l. 8–9, 10–12), šiam asmeniui, kaip 2013 m. lapkričio 25 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytam OU „A.“ atstovui, ikiteisminio tyrimo metu pateikus 2013 m. lapkričio 25 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, kvitų bei sąskaitų-faktūrų kopijas, liudytojas J. A. nurodė, kad ant aptariamos sutarties esantis parašas yra suklastotas ir neatitinka jo tikrojo parašo (15 t., b. l. 128–138). Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. vasario 20 d. specialisto išvada Nr. 11-205(18), kurioje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 25 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties lapuose nuo 1 iki 10 ir 12-tame kairės pusės apačios, tos pačios sutarties 11 lape ant Estijos įmonės antspaudo A. OU atspaudų ir 2013 m. lapkričio 25 d. sutarties I priede kairės pusės apačioje ant įmonės OU „A.“ antspaudo atspaudo pasirašė ne J. A. (10 t., b. l. 179–180).

18. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad liudytojo J. A. parodymai yra nepatikimi ir prieštaringi (4.19 pastraipa). Nors sutiktina, kad lyginant šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus parodymus įžvelgtini tam tikri netikslumai, visgi pažymėtina, kad šie netikslumai nėra esminiai nuteistajam M. L. inkriminuotos turto pasisavinimo nusikalstamos veikos kontekste. Liudytojas J. A. baudžiamojo proceso eigoje nuosekliai teigė, kad į jį, tarpininkaujant pažįstamam benamiui E. V. (E. V.), kreipęsis asmuo vardu D. paprašė savo (t. y. liudytojo) vardu Estijos Respublikoje įsteigti statybos įmonę OU „A.“. Įsteigęs OU „A.“ bei inicijavęs veiksmus dėl šios įmonės banko sąskaitos atidarymo liudytojas J. A. nurodė visus su įmonės veikla susijusius dokumentus bei banko kortelę perdavęs asmenims, paprašiusiems įsteigti įmonę. Taigi, liudytojas J. A. nuosekliai patvirtino, kad jis OU „A.“ faktiškai niekuomet nevadovavo ir nedalyvavo šios įmonės valdyme, taip pat nepasirašė jokių su įmonės ūkine veikla susijusių dokumentų. Šių aplinkybių nepaneigia apeliantų teiginiai, kad tam tikros su OU „A.“ įsteigimu susijusios aplinkybės nebuvo tirtos (4.18–4.19 pastraipos), atsižvelgus į tai, kad nustatant įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015, 2K-291-489/2017).

19. Dar daugiau, nepaisant to, kad nuteistasis M. L. ikiteisminio tyrimo metu tikino ne kartą susitikęs su OU „A.“ atstovais bei aptaręs su jais veiklos planus, taip pat prieš sandorio sudarymą patikrinęs internete prieinamą informaciją apie minėtą bendrovę (18 t., b. l. 53–55), kaip matyti iš bylos duomenų, OU „A.“ niekuomet nevykdė jokios su elektros perdavimu susijusios veiklos (16 t., b. l. 8–9, 10–12). Taigi, darytina išvada, kad 2013 m. lapkričio 25 d. sutartis dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo, nuteistojo teigimu, turėjusi užtikrinti UAB „E.“ veiklos tęstinumą (4.12 pastraipa), buvo sudaryta ne su oficialiu OU „A.“ atstovu, o su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Atsižvelgus į tai, kad aptariama Estijos Respublikos įmonė nebuvo susijusi su elektros energijos tiekimo veikla, OU „A.“, kaip potencialaus elektros energijos tiekėjo, nei verslo partneriai, nei UAB „E.“ direktorius J. L. negalėjo nurodyti M. L. Juo labiau, akivaizdu, jog nuteistasis M. L., ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs, kad domėjosi OU „A.“ veikla, ieškodamas viešai prieinamos informacijos internete, žinojo, jog ši bendrovė neturi realių galimybių tiekti elektros energiją UAB „E.“, taigi ir vykdyti 2013 m. lapkričio 25 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties.

20. Pagal aptariamos 2013 m. lapkričio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties 6.4.1 punktą UAB „E.“ įsipareigojo per tris darbo dienas pateikti OU „A.“ garantinį depozitą arba nepriklausomą ir neatšaukiamą, išduodamą vos pareikalavus banko garantiją, išduotą tarptautinėje rinkoje pripažinto banko, lygią 850 000 Eur. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. L. pripažino, kad baimindamasis Bendrovės banko sąskaitų arešto, priėmė sprendimą iš UAB „E.“ banko sąskaitos ir kasos paimti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nurodytas pinigų sumas, kurias grynaisiais teigė sumokėjęs OU „A.“ atstovui, kurio vardo ir pavardės neprisimena (18 t., b. l. 47–50). Tuo tarpu, kaip nurodė Vilniaus apygardos teisme apklausta UAB „E.“ buhalterė R. N., Bendrovės veikloje tokios praktikos, kad sudarius sutartį su elektros energijos tiekėju būtų atsiskaitoma grynaisiais pinigais nebuvo – avansas grynaisiais pinigais pirmą kartą sumokėtas Estijos Respublikos įmonei (OU „A.“). Dar daugiau, nurodyta liudytoja teigė, kad avanso, juolab tokiai didelei sumai, anksčiau neprašė jokie kiti UAB „E.“ tiekėjai. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš teismų praktikos, toks atsiskaitymo būdas – grynaisiais pinigais, versle naudojamas neteisėtai veiklai paslėpti, siekiant pasisavinti pinigus.

21. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

22. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-150-628/2018, 2K-271-719/2019, 2K-59-1073/2024).

23. Apibendrinus nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad žinodamas apie jo laikinai (nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d.) vadovautos Bendrovės nuostolingą veiklą, pradelstą piniginių įsipareigojimų vykdymą kreditoriams bei baimindamasis, kad dėl šių priežasčių UAB „E.“ lėšos gali būti areštuotos, M. L., kurio žinioje jo einamų pareigų pagrindu buvo UAB „E.“ turtas (įskaitant pinigines lėšas), 2013 m. lapkričio 25 d. sudarė tariamąjį sandorį dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo su Estijos Respublikoje registruota OU „A.“. Atsižvelgus į anksčiau (19 pastraipoje) nurodytas aplinkybes nuteistasis neabejotinai žinojo, jog OU „A.“ nevykdo elektros energijos tiekimo veiklos, taigi, neturi realių galimybių UAB „E.“ tiekti elektros bei suprato, jog 2013 m. lapkričio 25 d. sutartimi dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo realūs teisiniai santykiai sukurti nebus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai sudarydamas nurodytą sandorį M. L. suprato, jog pagal šį sandorį UAB „E.“ interesai, tokie kaip tolesnės Bendrovės veiklos užtikrinimas, taip pat nebus tenkinami. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamą 2013 m. lapkričio 25 d. sutartį dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo nuteistasis sudarė tik dėl akių, siekdamas sukurti teisinio pagrindo perleisti UAB „E.“ lėšas tretiesiems asmenims iliuziją, iš tiesų turėdamas tikslą neteisėtai ir neatlygintinai perimti (pasisavinti) Bendrovės lėšas ir paversti jas nuosavu turtu. Skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog nuteistasis M. L. buvo paskutiniu asmeniu, disponavusiu iš jo valdomos UAB „E.“ banko sąskaitos ir Bendrovės kasos paimtomis iš viso 850 000 Eur lėšomis. Aplinkybė, kad J. L., kaip UAB „E.“ nuolatinis direktorius, turėjęs prieigą prie nurodytos Bendrovės banko sąskaitų, kreipėsi į banką dėl leidimo M. L. išgryninti UAB „E.“ banko sąskaitoje laikomas lėšas (4.9 pastraipa), nešalina dėl nurodytų veiksmų kylančios baudžiamosios atsakomybės ir nepaneigia, kad M. L. įgijo galimybę su iš UAB „E.“ banko sąskaitos ir Bendrovės kasos paimtomis iš viso 850 000 Eur lėšomis disponuoti savo nuožiūra. Tai, jog OU „A.“ deklaravo iš UAB „E.“ gavusi 2 934 880 Lt (850 000 Eur) pinigų sumą (4.12, 4.18 pastraipos), taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog nurodytos lėšos buvo panaudotos UAB „E.“ interesais. Išanalizuotos nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad nuteistasis M. L. suprato, jog nurodytais veiksmais UAB „E.“, nuo pat veiklos pradžios susidūrusiai su finansiniais sunkumais ir 2013 m. lapkričio 25 d. sutarties su OU „A.“ sudarymo metu nepajėgusiai tinkamai ir laiku įvykdyti reikšmingos dalies prisiimtų finansinių įsipareigojimų, bus padaryta didelė žala ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nurodyti M. L. veiksmai, atsižvelgus, be kita ko, į jų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), motyvus (perimti savo naudai su dideliais finansiniais sunkumais susidūrusios UAB „E.“ pinigines lėšas), peržengė civilinių teisinių santykių ribas.

24. Nuteistojo M. L. padarytos nusikalstamos veikos metu galiojusioje BK 183 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Tuo tarpu pagal BK 190 straipsnio 1 dalį XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“ įtvirtintose nusikalstamų veikų sudėtyse nurodytas turtas buvo laikytas didelės vertės, kai jo vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija). Atsižvelgus į tai, skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžiu M. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už jo žinioje buvusio didelės vertės – 850 000 Eur, svetimo UAB „E.“ turto pasisavinimą.

25. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, t. y. nuo 2023 m. birželio 1 d., įsigaliojo BK 183 straipsnio bei 190 straipsnio pakeitimai. Aktualios redakcijos BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Tuo tarpu to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Galiojančio BK 190 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šiame skyriuje (XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“) nurodytas turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, o didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Taigi, nuo 2023 m. birželio 1 d. virš 900 MGL dydžio turto vertės pasisavinimo (nagrinėjamu atveju buvo pasisavinta virš 900 MGL, t. y. 850 000 Eur) nusikalstamos veikos sudėtis yra įtvirtinta ne BK 183 straipsnio 2 dalyje, bet BK 183 straipsnio 3 dalyje. Lyginant nusikaltimo padarymo metu galiojusią BK 183 straipsnio 2 dalies redakciją ir šiuo metu galiojančią BK 183 straipsnio 3 dalies redakciją matyti, kad sankcija už aptariamą nusikaltimą sušvelnėjo, atsiradus alternatyviai (baudos) bausmei ir sutrumpėjus maksimaliai terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmei.

26. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189-1, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199-1, 199-2, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224-1, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267-1, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253-2, 256-2, 260-1, 266-1, 267-2, 267-3, 276-4, 282-1 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo (toliau – ir BK pakeitimo įstatymas) 55 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad jeigu asmuo iki 2023 m. gegužės 1 d. padarė nusikalstamą veiką, kuri atitinka BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą šiame įstatyme išdėstytą BK straipsnį, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu palengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. Kadangi procesinio sprendimo priėmimo metu galiojanti BK 183 straipsnio 3 dalies redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925) lengvina nuteistojo teisinę padėtį (švelnina bausmę), M. L. padaryta nusikalstama veika, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi ir paminėto įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, turi būti kvalifikuota ne pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), tačiau pagal šio nuosprendžio priėmimo metu galiojantį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) baudžiamąjį įstatymą.

27. Nepaisant to, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu analizuojama nuteistojo M. L. padaryta nusikalstama veika dėl baudžiamojo įstatymo pakeitimų yra perkvalifikuojama, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nuteistajam turi būti parinkta (šiuo metu – griežčiausia sankcijoje numatyta) bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, ir bausmės paskyrimo argumentų nekartoja. Šios bausmės dydis, dėl tų pačių tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytą nusikaltimą charakterizuojančių aplinkybių, nustatytinas mažesnis nei šios bausmės vidurkis – 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Nustatant bausmių dydžius taip pat vadovaujamasi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principu.

Dėl UAB „E.“ turto iššvaistymo ir skolininko nesąžiningumo

28. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta (apeliantai šios aplinkybės neginčija), kad M. L., nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. laikinai eidamas UAB „E.“ direktoriaus pareigas, turėjo teisę sudaryti su nurodytos įmonės veikla susijusias sutartis ir faktiškai sudarė 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį su UAB „A.“, atstovaujamos direktoriaus J. J., dėl paskolos iki 3 000 000 Lt (t. y. iki 868 860 Eur) suteikimo. Tačiau apeliantai ginčija, kad šiuose veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių, kadangi šiuo teisėtu sandoriu, kuris, šių asmenų teigimu, be kita ko, buvo sudarytas UAB „E.“ nuolatinio direktoriaus J. L. nurodymu, M. L. siekė abipusės naudos tiek jo laikinai vadovaujamai UAB „E.“ (kaip paskolos davėjui, gausiančiam 8 proc. dydžio metines palūkanas), tiek UAB „A.“ (kaip paskolos gavėjui, galėsiančiam pradėti vykdyti verslą – su naftos įrenginių atsarginių dalių prekyba susijusią veiklą). Anot M. L. ir jo gynėjų, nurodytas sandoris nelaikytinas akivaizdžiai su UAB „E.“ interesais nesutampančiu, pelningai šios įmonės veiklai iš esmės trukdančiu, ekonomiškai nepagrįstu ar nelogišku sandoriu. Apeliantai taip pat tvirtina, jog teisę išmokėti pinigines lėšas pagal 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį su UAB „A.“ turėjo išimtinai UAB „E.“ vadovas J. L., tad nuteistasis M. L. jokių piniginių lėšų UAB „A.“ pagal sudarytą paskolos sutartį neišmokėjo – neiššvaistė UAB „E.“ turto.

29. Kaip detalizuota šio nuosprendžio 10–13 pastraipose, nuteistojo M. L. baudžiamojo proceso eigoje duotų parodymų analizė leidžia teigti, kad jis pripažino aktyviai dalyvavęs UAB „E.“ valdyme, t. y. ne tik buvęs atsakingu už Bendrovės pardavimų padalinio darbą, kaip UAB „E.“ komercijos direktorius, bet ir dalyvavęs derybose dėl įmonės finansavimo, vykdęs elektros tiekėjų paiešką, taip pat žinojęs apie sunkią Bendrovės finansinę padėtį kaltinamajame akte inkriminuotu laikotarpiu ir pradelstą įsipareigojimų vykdymą didžiausiam UAB „E.“ kreditoriui AB „L.“. Aplinkybę, jog dar iki kaltinamajame akte inkriminuotų laikotarpių nuteistasis M. L. UAB „E.“ turėjo daugiau įgaliojimų nei įprastas uždarosios akcinės bendrovės komercijos direktorius patvirtina ne tik paties nuteistojo parodymai, bet ir objektyvūs byloje surinkti įrodymai bei liudytojų parodymai. J. L. kasmetinių atostogų metu M. L. būdavo paskiriamas laikinai eiti UAB „E.“ direktoriaus pareigas ne tik kaltinamajame akte inkriminuotu laikotarpiu, bet ir anksčiau: 2013 m. birželio 10–23 d., rugpjūčio 12–18 d., rugsėjo 9–15 d. (10 t., b. l. 28–31). Be to, M. L. dar nuo 2012 m. gruodžio 21 d. buvo UAB „E.“ direktoriaus J. L. įgaliotas pasirašyti visas su Bendrovės veikla susijusias sutartis ir kitus dokumentus (10 t., b. l. 27). Dar daugiau, pirmosios instancijos teisme apklaustas UAB „E.“ buvęs akcininkas ir finansų direktorius M. G. nurodė, kad sprendimus Bendrovės M. L. priimdavo kartu su savo tėvu (J. L.), o jis pats (liudytojas) veikė tik kaip patariamasis balsas. Nors liudytojas M. G. negalėjo nurodyti tikslių M. L. funkcijų UAB „E.“, teigdamas, jog Bendrovėje nebuvo aiškios valdymo struktūros, susirinkimų, taip pat darbuotojų funkcijos aiškiai nebuvo apibrėžtos, tačiau nurodė, kad nuteistasis buvo atsakingas už UAB „E.“ vystymą. Be kita ko, M. G. teigė kalbėdavęsis su M. L. apie Bendrovės finansus ir veiklos perspektyvas.

30. Nuteistojo M. L. ir jo gynėjų apeliaciniame skunde pripažįstama ne tik tai, kad 2013 m. nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams pradėjus susidurti su finansiniais sunkumais dėl elektros energijos rinkos pokyčių, taip pat tų pačių metų rudenį liudytojui M. G. pasitraukus iš nurodytų pareigų, nuteistasis M. L. aktyviai dalyvavo UAB „E.“ veikloje tiek, kiek iš jo to buvo reikalaujama (4.14 pastraipa), tačiau ir tai, kad M. L. dalyvavo su AB „L.“ atstovais vykusiuose susitikimuose (4.15 pastraipa). Apklausta teisiamajame posėdyje AB „L.“ Finansų departamento Komercijos skyriaus (vėliau – Elektros energijos apskaitos grupės) vadovė G. P. patvirtino, kad AB „L.“ santykiuose su UAB „E.“ Bendrovę iš pradžių atstovavo direktorius J. L. Vėliau prie jo prisijungė ir M. L. Susitikimų metu J. L. tylėdavo, o kalbėdavo M. L. Po kurio laiko J. L. nebeskambino, kviečiamas neatvykdavo į susitikimus („buvo „nustumtas į nuošalę“), o komunikaciją UAB „E.“ vardu visiškai perėmė M. L.

31. Apklaustos pirmosios instancijos teisiamuosiuose posėdžiuose UAB „E.“ darbuotojos R. N. (buhalterė), L. S. (referentė, atsakinga už administracines funkcijas) ir V. P. (pardavimų vadybininkė), nurodė, jog, jų žiniomis, UAB „E.“ direktoriumi buvo J. L., priimdavęs su Bendrovės veikla ir finansais susijusius sprendimus, o M. L. UAB „E.“ valdyme nedalyvavo. Atsižvelgus į šiuos liudytojų parodymus (kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste) teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog J. L. ne tik teisiškai užėmė UAB „E.“ direktoriaus pareigas, tačiau ir faktiškai vykdė su Bendrovės valdymu susijusias funkcijas. Tačiau, kaip pagrįstai nustatyta skundžiamame nuosprendyje, liudytojų R. N., L. S. ir V. P. užimamų pareigų specifika (su Bendrovės valdymu, vadovaujančiomis pareigomis nesusijusios buhalterinės, administracinės ir pardavimų funkcijos) lėmė, jog jos su J. L. bendravo įprastinėse Bendrovės veiklos srityse, tad neprivalėjo žinoti UAB „E.“ valdymo bei sprendimų priėmimo specifikos. Tuo tarpu ankstesnėse šio nuosprendžio pastraipose aptarti liudytojų G. P., M. G. ir nuteistojo M. L. parodymai (iš dalies) patvirtina, kad UAB „E.“ aiškios valdymo struktūros ir griežto pasiskirstymo vadovaujančiomis funkcijomis nebuvo, su Bendrovės veikla susijusius sprendimus priimdavo ne tik Bendrovės direktorius J. L., bet ir UAB „E.“ komercijos direktorius M. L., laikinai ne kartą vadovavęs nurodytai Bendrovei ir atstovavęs ją santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

32. Kaip nustatyta anksčiau (14-15 nuosprendžio pastraipos), UAB „E.“ nuo pat savo veiklos pradžios (2010 m.) veikė nuostolingai, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija Bendrovę informavo apie su jos finansine padėtimi susijusius neatitikimus reikalavimams, keliamiems reguliuojamos nepriklausomo elektros energijos tiekėjo veiklos vykdymui bei įpareigojo juos ištaisyti per 6 mėnesius (iki 2013 m. gruodžio 20 d.). Nepaisant to, nuo 2013 m. spalio mėn. UAB „E.“, būdama nepriklausomu elektros energijos tiekėju, pradėjo nebepirkti elektros energijos pagal nustatytą grafiką, jos vartotojams buvo tiekiama tik elektros energijos balansavimo energija, gaunama iš AB „L.“, nors ši pagal elektros energijos balansavimo sutartį tiekiama elektros energija buvo gerokai brangesnė už elektros energijos biržoje ir pagal dvišales sutartis užsienio gamintojų (tarpininkų) parduodamą elektrą. Dar daugiau, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d. pažymoje Nr. O5-457 (5 t., b. l. 39–45) ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. gruodžio 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini) nutarime (5 t., b. l. 46–47) konstatuota, kad 2013 m. spalio 1 d. ir 2013 m. lapkričio 1 d. UAB „E.“ bendrasis finansinio pajėgumo rodiklis buvo 1,29, t. y. mažesnis nei apskaičiuota finansinio pajėgumo rodiklio žemutinė reikšmė elektros energijos tiekimo veiklai (1,49). Pradelstas mokėjimas AB „L.“ ir prašoma garantija pagal balansavimo sutartį sudarė 61 procentą Bendrovės pajamų, gautų 2013 m. sausio-spalio mėnesiais. Atsižvelgus į šias aplinkybes UAB „E.“ Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 m. gruodžio 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini) dar kartą įpareigojo iki 2013 m. gruodžio 20 d. ištaisyti nepašalintus reguliuojamos nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos sąlygų pažeidimus ir pateikti tai pagrindžiančius dokumentus. UAB „E.“ taip pat įspėta, jog neįvykdžius nurodytų įpareigojimų suteikto nepriklausomo elektros energijos tiekimo leidimo (duomenys neskelbtini) galiojimas gali būti sustabdytas. Taigi, apibendrinus nurodytus UAB „E.“ finansinę būklę apibūdinančius duomenis, darytina išvada, kad Bendrovės finansiniai sunkumai buvo ilgalaikiai, o likus trumpam laiko tarpui iki 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutarties su UAB „A.“ sudarymo UAB „E.“ nebuvo įvykdžiusi įpareigojimo turėti atitinkamo dydžio nuosavą kapitalą (t. y. turėtą nuosavą kapitalą padidinti), nevykdė reikšmingos dalies (kreditoriui AB „L.“) prisiimtų piniginių įsipareigojimų. Akivaizdu, kad su UAB „E.“ veikla susijusius sprendimus kartu su Bendrovės direktoriumi J. L. priėmęs, taip pat su juo atstovavęs UAB „E.“ interesus santykiuose su AB „L.“, vėliau – vienasmeniškai perėmęs komunikaciją tarp nurodytų bendrovių, nuteistasis M. L. apie UAB „E.“ finansinius sunkumus ir prisiimtų įsipareigojimų kreditoriams nevykdymą neabejotinai žinojo.

33. Nepaisant anksčiau aptartos UAB „E.“ finansinės būklės, 2013 m. gruodžio 12 d. UAB „E.“ (paskolos davėjas), atstovaujama laikinai direktoriaus pareigas einančio M. L., sudarė paskolos sutartį su UAB „A.“ (paskolos gavėjas), atstovaujamos direktoriaus J. J., dėl paskolos iki 3 000 000 Lt (t. y. iki 868 860 Eur) suteikimo už 8 proc. dydžio metines palūkanas. Paskola, vadovaujantis sutarties nuostatomis, turėjo būti suteikta nenustatyto dydžio dalimis iki 2014 m. kovo 15 d. (1 t., b. l. 107–110). Ikiteisminio tyrimo metu ne kartą nurodęs, jog nurodytos paskolos suteikimo klausimais bendravo su maždaug 10 metų pažįstamu M. L., o UAB „E.“ direktoriaus ir akcininko J. L. nepažinojo, nebuvo su juo bendravęs, nors buvo jį matęs UAB „E.“ biure, taip pat patvirtinęs, kad įsigijo UAB „A.“ tik tuomet, kai M. L. nurodė, jog UAB „E.“ suteiks prašomą paskolą UAB „A.“ apyvartinėms lėšoms suformuoti (19 t., b. l. 16–18, 19–21, 28–29), J. J. šią poziciją, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, pakeitė. Apklausiamas skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo teisiamuosiuose posėdžiuose J. J., kaip ir kitas nuteistasis, jau teigė, kad su M. L. vyko tik pirminiai pokalbiai dėl paskolos suteikimo galimybės, atsižvelgus į tai, kad M. L. sprendimų UAB „E.“ nepriėmė, juos priėmė J. L. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ne tik į analizuojamą kito nuteistojo šioje byloje – J. J., parodymų nenuoseklumą, bet ir į nurodyto asmens parodymų prieštaringumą. Viena vertus, nuteistasis J. J., apklaustas teisme, nurodė, kad su M. L. (dar iki susitikimo su J. L.) derėjosi dėl paskolos sumos bei terminų, kita vertus, nurodė ir tai, kad sutarties detalės, palūkanų dydis, paskolos suteikimo terminas buvo suderinti susitikimo su J. L. metu, o M. L. prieš tai buvo tik patvirtinęs, jog UAB „E.“ suteiks UAB „A.“ prašomą paskolą. Šie nuteistojo J. J. (kaip UAB „A.“, su kuria buvo sudaryta aptariama paskolos sutartis, atstovo) parodymai kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegijai neleidžia sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad nuteistasis M. L. 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį sudarė J. L. nurodymu.

34. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo M. L. bei jo gynėjų apeliacinio skundo argumentais, kad 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutarties tarp UAB „E.“ ir UAB „A.“ sudarymu siekta gauti papildomų lėšų UAB „E.“ veiklai, iš nurodytos sutarties sudarymo uždirbant gan dideles paskolos sutarties sudarymo laikotarpiui 8 proc. dydžio metines palūkanas (4.5 pastraipa). Ikiteisminio tyrimo metu M. L. nurodė, kad kiekvienos paskolos sumą ir priskaičiuotas palūkanas pagal 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį UAB „A.“ turėjo grąžinti vienos įmokos forma suėjus konkrečios paskolos grąžinimo terminui (18 t., b. l. 47–50, 75–79). Kadangi kiekviena paskolos suma, vadovaujantis paskolos sutarties 5.1 punktu, buvo suteikiama dviejų metų terminui, o dėl paskolos grąžinimo grafiko nurodytoje sutartyje susitarta nebuvo, UAB „E.“ anksčiausiai pelną būtų gavusi tik 2015 m. gruodžio 13 d. (pirmosios įmokos (paskolos) iš UAB „E.“ banko sąskaitos pervestos į UAB „A.“ banko sąskaitą jau kitą dieną po sutarties sudarymo – 2013 m. gruodžio 13 d.). Sprendimas nukelti palūkanų už suteiktą paskolą gavimą net dviejų metų terminui, nenumatant jokių prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, įvertinus faktinio paskolų suteikimo dažnį bei paskolų sumas, tuometinės UAB „E.“ veiklos kontekste, kai paskolos davėjai pačiai buvo reikalingos piniginės lėšos, Bendrovė nuo pat savo veiklos pradžios veikė nuostolingai, o paskolos suteikimo momentu turėjo didelių pradelstų finansinių įsipareigojimų ir neatitiko reguliuojamai nepriklausomo elektros tiekėjo veiklai keliamų reikalavimų, laikytinas ne tik ekonomiškai nelogišku, bet ir pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdžiusiu. Atsižvelgus į 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutarties sąlygas, UAB „E.“ vykdytos veiklos pobūdžio ir anksčiau paminėtų aplinkybių kontekste negalėjo tenkinti jokių būtiniausių su kasdiene Bendrovės veikla ir tokios veiklos tęstinumu susijusių poreikių, taigi nesutapo su UAB „E.“ interesais ir netgi jiems prieštaravo.

35. UAB „E.“, atstovaujamos nuteistojo M. L., paskolos sutarties su UAB „A.“ sudarymo tikslus paneigia ir apeliaciniame skunde neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su UAB „A.“ veikla bei nuteistojo J. J. tapimo šios bendrovės akcininku ir vadovu aplinkybės. Kaip minėta, J. J. pripažino, kad UAB „A.“ vadovu ir šios įmonės akcininku jis tapo tik 2013 m. lapkričio mėn. pabaigoje, t. y. tuomet, kai M. L. patvirtino, jog UAB „E.“ suteiks UAB „A.“ paskolą. UAB „E.“ suteiktos paskolos UAB „A.“, kuri jokios realios veiklos nevykdė, didžioji dalis buvo panaudota su J. J. susijusių įmonių interesų tenkinimui, o ne, kaip nurodė nuteistieji, UAB „A.“ siekiant pradėti vykdyti naftos siurblių ir atsarginių detalių prekybos veiklą, kuri būtų galėjusi sudaryti sąlygas šiai įmonei įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus UAB „E.“ (paskolos davėjo) atžvilgiu. Taip pat skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad J. J. ketino parduoti UAB „A.“ dar iki tapdamas šios įmonės akcininku ir direktoriumi, taigi ir iki paskolos sutarties su UAB „E.“ sudarymo, atitinkamai neketino vadovaudamas UAB „A.“ vykdyti realios ūkinės veiklos, grąžinti pasiskolintų lėšų, o praėjus keliems mėnesiams po 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutarties sudarymo perleido turėtas UAB „A.“ akcijas ir pasitraukė iš šios įmonės vadovo pareigų.

36. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. Nr. (duomenys neskelbtini) nutarime konstatuota, kad UAB „E.“ neįvykdė įpareigojimo iki 2013 m. gruodžio 20 d. ištaisyti reguliuojamos nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos sąlygų pažeidimo ir įpareigojimo pateikti ištaisymą pagrindžiančius dokumentus. Šiame dokumente nutarta nuo 2014 m. sausio 6 d. sustabdyti UAB „E.“ nepriklausomo elektros energijos tiekimo licencijos (duomenys neskelbtini) galiojimą. UAB „E.“ įpareigota iki 2014 m. vasario 6 d. pateikti dokumentus, įrodančius, kad nustatyti reguliuojamos nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklos sąlygų pažeidimai buvo ištaisyti. Bendrovė taip pat dar kartą įspėta, jog neįvykdžius nurodytų įpareigojimų, paaiškėjus naujiems reguliuojamos veiklos pažeidimams arba kitoms aplinkybėms, dėl kurių nepriklausomo tiekimo veikla taptų negalima, nepriklausomo elektros energijos tiekimo licencija (duomenys neskelbtini) gali būti panaikinta (5 t., b. l. 52–53). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. vasario 27 d. Nr. (duomenys neskelbtini) nutarimu UAB „E.“ nepriklausomo elektros energijos tiekimo licencijos galiojimas buvo panaikintas, nes Bendrovė neįvykdė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. Nr. (duomenys neskelbtini) nutarime nustatytų pareigų (t. 1, b. l. 84). Kaip paaiškino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apygardos valdybos vyriausioji specialistė Birutė Devliašovienė, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje parengusi 2016 m. gegužės 16 d. specialisto išvadą Nr. 5-1/46 dėl UAB „E.“ ūkinės finansinės veiklos, tyrimui pateikto balanso duomenimis UAB „E.“ 2014 m. sausio 1 d. einamojo likvidumo koeficientas buvo 0,57. Tai reiškia, kad Bendrovė negalėjo trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis padengti trumpalaikius įsipareigojimus, t. y. UAB „E.“ negalėjo atsiskaityti už savo trumpalaikius įsipareigojimus ir rizikavo tapti nemokia. Tyrimui pateikto balanso duomenimis UAB „E.“ 2014 m. sausio 1 d. kritinio likvidumo koeficientas buvo 0,26, taigi, Bendrovės būsena 2014 m. sausio 1 d. buvo nepatenkinama ir UAB „E.“ negebėjo apmokėti trumpalaikių skolų, o bendrasis skolos koeficientas 2014 m. sausio 1 d. buvo 1,84 ir reiškė, kad Bendrovės būklė yra nepatenkinama. Apibendrinus mokumo rodiklių reikšmes, 2014 m. sausio 1 d. UAB „E.“ atitiko nemokios įmonės statusą (10 t., b. l. 171–174). Dar daugiau, UAB „E.“ pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis UAB „E.“ nuostolis nuo 405 664 Lt (2012 metais) išaugo net iki 5 071 665 Lt (2013 metais) (6 t., b. l. 104). Laikinų teisinių priemonių, kuriomis AB „L.“ buvo įpareigota tam tikrą laiką susilaikyti nuo balansavimo elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, o Valstybinės kainų ir energetiko kontrolės komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimo galiojimas tam tikru laikotarpiu buvo sustabdytas (4.4 pastraipa), pritaikymas nepaneigia objektyviais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių dėl sunkios UAB „E.“ finansinės padėties analizuojamu laikotarpiu.

37. Nepaisant nurodytų aplinkybių, t. y., jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tiek prieš 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutarties sudarymą, tiek ir po jo ne kartą įspėjo UAB „E.“ atstovus, jog, nepadidinus nuosavo kapitalo, turima nepriklausomo elektros energijos tiekimo licencija gali būti panaikinta, užkertant kelią UAB „E.“ tęsti veiklą, o UAB „E.“ 2014 m. sausio 1 d. buvo nemoki, iš UAB „E.“ banko sąskaitos nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. vasario 26 d. į UAB „A.“ banko sąskaitą daugkartiniais bankiniais pavedimais, kaip paskola, buvo pervesta 2 200 000 Lt (637 164 Eur) suma (6 t., b. l. 89–99), o 2014 m. sausio 10 d. UAB „E.“ direktorius J. L. 250 000 Lt (72 405 Eur) paskolą UAB „A.“ direktoriui J. J. perdavė grynaisiais pinigais (6 t., b. l. 100).

38. Nors nuteistojo M. L. ir jo gynėjų apeliaciniame skunde teigiama, kad 2016 m. gegužės 16 d. specialisto išvada Nr. 5-1/46 ir ją parengusios specialistės Birutės Devliašovienės vėlesniais paaiškinimais galima abejoti, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu UAB „E.“ darbuotojai (J. L., buhalterė) pateikė visus reikalingus UAB „E.“ finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau galimai ne visi dokumentai (ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų) buvo pateikti specialistams (4.6, 4.10 pastraipos), nėra pagrindo sutikti su šiais deklaratyviais apeliantų teiginiais. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytos specialisto išvados ir specialistės Birutės Devliašovienės paaiškinimų turinį, vertina juos kaip patikimus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Tuo tarpu, kaip aptarta anksčiau nuosprendyje, sunkią UAB „E.“ finansinę būklę analizuojamu laikotarpiu patvirtina ne tik 2016 m. gegužės 16 d. specialisto išvada Nr. 5-1/46 ir ją parengusios specialistės Birutės Devliašovienės paaiškinimai, bet ir kiti byloje ištirti įrodymai.

39. Nuteistajam M. L. inkriminuotos turto iššvaistymo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 184 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas ir tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-234-699/2017, 2K-302-489/2017, 2K-7-648/2019). Tuo tarpu BK 208 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro turto, kuris galėtų būti pateiktas skolai grąžinti, paslėpimas, iššvaistymas, perleidimas tretiesiems asmenims arba pardavimas nepateisinamai pigiai. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai skolininkas vieną iš minėtų veiksmų padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui, ir dėl to padaroma turtinė žala kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213/2006). Tais atvejais, kai kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, taip padarydamas turtinės žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui ir įmonės kreditoriams, kaltininko veika kvalifikuotina kaip nusikalstamų veikų sutaptis pagal atitinkamą BK 184 straipsnio dalį ir 208 straipsnio 2 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-648/2022).

40. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-508-976/2015, 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013, 2K-46-699/2018).

41. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, jog nuteistasis M. L. dalyvavo UAB „E.“ veikloje ne tik kaip komercijos direktorius, bet ir buvo įgaliotas pasirašyti visas su Bendrovės veikla susijusias sutartis ir kitus dokumentus, ne kartą laikinai ėjo UAB „E.“ direktoriaus pareigas, žinojo apie Bendrovės finansinę būklę ir turimus pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, o sprendimus, susijusius su UAB „E.“ valdymu šis nuteistasis priimdavo kartu su savo tėvu, UAB „E.“ direktoriumi J. L. Nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. laikinai eidamas Bendrovės direktoriaus pareigas ir sudarydamas 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį su UAB „A.“, atstovautos direktoriaus J. J., M. L. suprato, kad sukuria teisinį pagrindą ganėtinai ilgam laikui (t. y. dviejų metų terminui nuo kiekvienos faktiškai paskolintos pinigų sumos), UAB „A.“ naudai sumažinti UAB „E.“ lėšas ženklia (iki 3 000 000 Lt) pinigų suma, kuria galėjo būti dengiami pradelsti jo laikinai vadovaujamos Bendrovės įsiskolinimai (įskaitant įsiskolinimus didžiausiam UAB „E.“ kreditoriui – AB „L.“). Dar daugiau, M. L. visiškai neanalizavo ir neįvertino UAB „A.“ veiklos (ši bendrovė iki paskolos gavimo jokios veiklos nevykdė), verslo planų ir galimybės vykdyti pelningą, užtikrinančią paskolos grąžinimą, veiklą, nesirūpino jokiomis tokios didelės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Todėl nėra abejonių, kad paskolos suteikimas, atsižvelgiant į nuostolingą UAB „E.“ veiklą bei sunkią finansinę situaciją nebuvo susijęs su esminių ir būtiniausių Bendrovės veiklos tęstinumą užtikrinančių poreikių tenkinimu, tad laikytinas ekonomiškai nepagrįstu, prieštaraujančiu UAB „E.“ interesams.

42. Turto iššvaistymo nusikalstamai veikai, be kita ko, būdinga tai, kad kaltininkas pirmiausiai duoda neteisėtus patikėto ar esančio jo žinioje turto atžvilgiu potvarkius, kurių pagrindu vėliau yra perduodamas turtas. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008, 2K-7-29-942/2016). Analizuojamų aplinkybių kontekste, nors ir sutiktina su nuteistojo M. L. ir jo gynėjų teiginiais, jog byloje nėra duomenų, kad būtent nuteistasis M. L. išmokėjo pinigų sumas (paskolas) UAB „A.“ pagal 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį, kadangi atlikti pavedimus iš UAB „E.“ banko sąskaitų turėjo teisę tik J. L. (11 t., b. l. 149, 150–151, 153–154, 156–157), akivaizdžiai su UAB „E.“ interesais nesutampančios ir ekonomiškai nepagrįstos 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutarties sudarymas su UAB „A.“ sudarė teisines prielaidas perleisti UAB „E.“ lėšas trečiajam asmeniui – iššvaistyti nurodytos įmonės pinigines lėšas. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios paskolų sumos iš UAB „E.“ banko sąskaitos UAB „A.“ pervestos paskutinę M. L., kaip laikinai UAB „E.“ direktoriaus pareigas einančio asmens, įgaliojimų dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 13 d. (6 t., b. l. 95–96). Taigi, veikdamas vieninga tyčia kartu su UAB „E.“ direktoriumi, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, nuteistasis M. L. išvaistė UAB „E.“ priklausantį turtą – 2 450 000 Lt, kas atitinka 709 569 Eur, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti.

43. Įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo M. L. gynėjai pateikė eilę dokumentų, susijusių su tarp UAB „E.“ ir AB „L.“ kilusių teisinių ginčų vykdant balansavimo elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį sprendimu ir UAB „E.“ bankroto procesu (23 t., b. l. 2–140; 24 t., b. l. 2–97). Šie dokumentai leidžia teigti, kad AB „L.“ aktyviai naudojosi civilinėmis teisinėmis priemonėmis, siekdama apginti savo pažeistus interesus, įskaitant dalyvavimą UAB „E.“ nemokumo procese. Aplinkybę, kad UAB „E.“ nemokumo procese buvo imtasi veiksmų, siekiant patenkinti Bendrovės kreditorių reikalavimus, patvirtino ir Lietuvos apeliaciniame teisme apklaustas UAB „E.“ bankroto administratorius Romualdas Gogelis. Nepaisant šių pastangų, baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai leidžia teigti, kad nei AB „L.“, kaip didžiausias UAB „E.“ kreditorius, nei smulkesni kreditoriai negalėjo efektyviai apginti savo pažeistų turtinių teisių, kadangi UAB „E.“ neturėjo pakankamai turto, kad atlygintų turimus įsiskolinimus visiems savo kreditoriams. Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į perleisto (iššvaistyto) įmonės turto mastą, tiesioginę tyčią M. L. veiksmuose, konstatuotina, kad šie veiksmai iš civilinių teisinių santykių peraugo į baudžiamuosius.

44. Skundžiame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendyje M. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už jo žinioje buvusio didelės vertės svetimo (UAB „E.“) turto – 2 450 000 Lt (709 569 Eur) iššvaistymą. Nuteistojo M. L. padarytos nusikalstamos veikos metu galiojusioje BK 184 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Tuo tarpu pagal BK 190 straipsnio 1 dalį XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“ įtvirtintose nusikalstamų veikų sudėtyse nurodytas turtas buvo laikytas didelės vertės, kai jo vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, t. y. nuo 2023 m. birželio 1 d., įsigaliojo BK 184 straipsnio bei 190 straipsnio pakeitimai. Aktualios redakcijos BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Tuo tarpu to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Galiojančio BK 190 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šiame skyriuje (XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“) nurodytas turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, o didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Taigi, nuo 2023 m. birželio 1 d. virš 900 MGL dydžio turto vertės iššvaistymo (kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju buvo pasisavinta 2 450 000 Lt, atitinkanti 709 569 Eur, kuri šia ribą ženkliai viršija) nusikalstamos veikos sudėtis yra įtvirtinta ne BK 184 straipsnio 2 dalyje, bet BK 184 straipsnio 3 dalyje. Lyginant nusikaltimo padarymo metu galiojusią BK 184 straipsnio 2 dalies redakciją ir šiuo metu galiojančią BK 184 straipsnio 3 dalies redakciją matyti, kad sankcija už aptariamą nusikaltimą sušvelnėjo, atsiradus alternatyviai (baudos) bausmei. Kadangi procesinio sprendimo priėmimo metu galiojanti BK 184 straipsnio 3 dalies redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925) lengvina nuteistojo teisinę padėtį (švelnina bausmę), M. L. padaryta nusikalstama veika, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi ir BK pakeitimo įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, turi būti kvalifikuota ne pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), tačiau pagal šio nuosprendžio priėmimo metu galiojantį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), baudžiamąjį įstatymą.

45. Nepaisant to, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu analizuojama nuteistojo M. L. padaryta nusikalstama veika dėl baudžiamojo įstatymo pakeitimų yra perkvalifikuojama, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam parinktos bausmės rūšies (šiuo metu – griežčiausia sankcijoje numatyta) – terminuoto laisvės atėmimo, paskyrimo argumentais. Šios bausmės dydis, įvertinus tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytą nusikaltimą charakterizuojančias aplinkybes, nustatytina mažesnė nei šios bausmės vidurkis – 1 metai 6 mėnesiai. Nustatant bausmės dydį taip pat vadovaujamasi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principu.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties (BK 208 straipsnio 2 dalis)

46. BPK 3 straipsnyje yra nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Terminai, kuriems suėjus asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nustatyti BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto atskiruose papunkčiuose. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai skaičiuojami nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis), kiekvienu konkrečiu atveju ir dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2–8 dalyse nustatytos terminų skaičiavimo taisyklės (be kita ko, senaties eigos sustojimo ir pradėjimo skaičiuoti iš naujo sąlygos), o 9 dalyje išvardyti nusikaltimai, kuriems apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nėra taikoma.

47. Kaip nustatyta anksčiau, nuteistasis M. L. pagrįstai kaltintas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, kad veikdamas vieninga išankstine tyčia kartu su UAB „E.“ direktoriumi J. L., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas mirus, sąmoningai, žinodamas apie sunkią ekonominę UAB „E.“ padėtį ir nuo 2013 metų rugpjūčio mėn. nuolat didėjančią skolą AB „L.“, sudarydamas 2013 m. gruodžio 12 d. paskolos sutartį su UAB „A.“ direktoriumi J. J., kurios pagrindu UAB „E.“ direktorius J. L. nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2014 m. vasario 26 d. daugkartiniais pavedimais ir pagal kasos išlaidų orderį išmokėjo UAB „A.“ iš viso 2 450 000 LT (709 569 Eur) paskolą, tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės UAB „E.“ turtą, kuris galėjo būti panaudotas skoloms ir atsiskaitymams padengti, priešingai UAB „E.“ interesams, elgdamasis nesąžiningai, padarė Bendrovės kreditoriui AB „L.“ didelę turtinę žalą. Atsižvelgus į nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius baudžiamojo įstatymo (konkrečiu atveju – BK 208 ir 212 straipsnių) pakeitimus, aprašyta nusikalstama veika šio teismo nuosprendžio priėmimo metu atitiktų BK 208 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį, tačiau vadovaujantis BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kaip griežtinantys bausmę, nurodyti BK pakeitimai M. L. atžvilgiu neturi grįžtamosios galios.

48. Nors nuteistasis M. L. buvo pagrįstai kaltintas padaręs BK 208 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) įtvirtintą nusikalstamą veiką, tačiau teisėjų kolegija pritaria nuteistojo ir jo gynėjų apeliacinio skundo argumentams, kad skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio priėmimo metu aptariamos nusikalstamos veikos atžvilgiu buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Veikos padarymo metu galiojusioje BK 208 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo įtvirtinta, kad tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Taigi, kvalifikuotas skolininko nesąžiningumas, vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalimi, buvo priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje įtvirtinta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Kaip matyti iš nuteistajam M. L. pareikštų kaltinimų, nusikalstami veiksmai, atitinkantys BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, baigti 2014 m. vasario 26 d., taigi daugiau nei prieš 8 metus iki skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio priėmimo.

49. Analizuodama apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino taikymą nuteistojo M. L. padarytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 208 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog M. L. nuo 2014 m. vasario 26 d. (tuomet baigta aptariama nusikalstama veika) būtų slėpęsis nuo ikiteisminio tyrimo institucijų ar teismo arba būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų (BK 95 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 95 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. L. inkriminuota UAB „E.“ turto pasisavinimo nusikalstama veika buvo padaryta anksčiau už BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą veiką, kadangi buvo baigta 2013 m. gruodžio 6 d. Tuo tarpu nuteistajam inkriminuotas UAB „E.“ turto iššvaistymas buvo padarytas tais pačiais veiksmais, kaip ir BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta skolininko nesąžiningumo veika, taigi, abi šios nusikalstamos veikos buvo baigtos tuo pačiu metu (2014 m. vasario 26 d.). Taip pat nenustatyta kitų (BK 95 straipsnio 6 dalies 1-4 punktuose įtvirtintų) aplinkybių, dėl kurių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga nuteistojo M. L. padarytos skolininko nesąžiningumo nusikalstamos veikos atžvilgiu būtų sustojusi. Taigi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistojo M. L. padarytos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 208 straipsnio 2 dalyje, atžvilgiu aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, vadovaujantis BK 95 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. vasario 26 d. (nusikalstamos veikos baigtumo momentas) ir laikytinas suėjusiu 2022 m. vasario 26 d.

50. BPK 327 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu, be kita ko, suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalis, kuria M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, yra panaikinama, šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukiant suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bausmių subendrinimo ir bausmės vykdymo atidėjimo

51. Šiame nuosprendyje, atsižvelgus į nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus, nuteistojo M. L. padaryta nusikalstama veika iš BK 183 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikuota į BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), paskiriant jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat M. L. padaryta nusikalstama veika iš BK 184 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikuota į BK 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), paskiriant jam 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie griežčiausios 2 metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už BK 183 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) įtvirtinto nusikaltimo padarymą, nuteistajam M. L. pridedama dalis švelnesnės bausmės, paskirtos už BK 184 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) įtvirtinto nusikaltimo padarymą, nuteistajam paskiriant galutinę subendrintą 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Pridedamos bausmės dalis parinkta atsižvelgus, be kita ko, į M. L. kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), itin didelę iššvaistyto UAB „E.“ turto vertę ir šiai įmonei padarytos žalos mastą, turto iššvaistymo motyvus.

52. Šio nuosprendžio priėmimo metu BK 75 straipsnio nuostatos nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą asmeniui, padariusiam sunkius nusikaltimus. Tokiems nusikaltimams, vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, priskiriami ir M. L. inkriminuoti nusikaltimai, įtvirtinti BK 183 straipsnio 3 dalyje ir BK 184 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 75 straipsnio reguliavimas, jį sistemiškai aiškinant kartu su BK 3 straipsnio 2 dalimi, suponuoja išvadą, jog nuo veikos padarymo iki bylos išnagrinėjimo kelis kartus pasikeitus šios normos redakcijai, turėtų būti taikoma labiausiai nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinanti redakcija. Atsižvelgiant į šios normos specifiką, kuri redakcija labiausiai atitinka BK 3 straipsnio 2 dalies sąlygas, pirmiausia apsprendžia teismo diskrecijai priskiriamas sprendimas – kuriuo atveju bus pasiekti bausmės tikslai: ar be realaus bausmės atlikimo, ar asmeniui atlikus bausmės dalį. Taigi, iki 2015 m. kovo 24 d. (BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo) nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, jei tokios bylos teisminis nagrinėjamas bet kurios instancijos teisme nepasibaigė iki 2020 m. liepos 1 d., gali būti taikoma tiek 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, tiek ir 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija. Tačiau bet kuriuo atveju teismo sprendimas turi būti motyvuotas, nurodant, kuri redakcija ir dėl kokių motyvų taikoma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197-719/2022).

53. Atsižvelgdama į tai, kad 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcijos BK 75 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, buvo įtvirtinta, jog asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas galėjo atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, nustatęs, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, bei laikydamasi draudimo bloginti nuteistojo teisinę padėtį, kuomet nėra paduotas prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundas (BPK 320 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog M. L. paskirtos subendrintos 3 metų laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. L. inkriminuotos BK 183 straipsnio 3 dalyje ir BK 184 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) įtvirtintos nusikalstamos veikos padarytos prieš daugiau kaip 10 metų. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog po šių nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis M. L. būtų iš naujo nusikaltęs ar padaręs naujų administracinių nusižengimų (18 t., b. l. 37).

54. Atsižvelgus į nurodytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendyje išdėstytas kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes, teisėjų kolegija M. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atideda trejų metų terminui, paskirdama šias pareigas: 1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) vienerius metus neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Dėl turto konfiskavimo

55. Skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendyje, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš M. L. valstybės naudai, kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nuspręsta išieškoti 850 000 Eur, kuriuos, kaip jo žinioje buvusį UAB „E.“ turtą, nuteistasis pasisavino. Pagal BK 72 straipsnio nuostatas turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas (2 dalis). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (3 dalis). Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (5 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformuotoje praktikoje yra išaiškinęs, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas (uždraustos veikos rezultatas) konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-138/2014, 2K-497-511/2015, 2K-243-942/2016). Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog M. L. pasisavino jo žinioje buvusias svetimas UAB „E.“ pinigines lėšas – 850 000 Eur, jos nebuvo panaudotos UAB „E.“ reikmėms, taip pat nebuvo ir negali būti grąžintos šiai Bendrovei esant likviduotai dėl bankroto, teisėjų kolegija sprendžia, kad 850 000 Eur atitinkanti pinigų suma iš M. L. buvo konfiskuota pagrįstai.

Dėl civilinio ieškinio

56. Skundžiamame Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendyje pripažinus M. L. kaltu padarius BK 208 straipsnio 2 dalyje (kvalifikuotas skolininko nesąžiningumas) įtvirtintą nusikalstamą veiką ir nustačius, kad šiais nusikalstamais veiksmais nuteistasis civiliniam ieškovui AB „L.“ padarė 2 450 000 Lt (t. y. 709 569 Eur) dydžio turtinę žalą, AB „L.“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš nuteistojo M. L. priteisiant nurodyto dydžio sumą.

57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, kad civilinio ieškinio išsprendimo nutraukiant bylą dėl senaties atveju galioja bendra taisyklė, jog civilinis ieškinys yra paliekamas nenagrinėtas. Kasacinio teismo nutartyse pabrėžiama, kad pagal BPK 109 straipsnį civilinis ieškinys baudžiamajame procese nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Tai reiškia, jog ir žalos atlyginimo klausimas gali būti išspręstas tik iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus baigiamąjį aktą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą, nutrūksta ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (BPK 109–115 straipsniai) (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-304-976/2016, 2K-46-699/2018). Nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties – BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – ir civilinį ieškinį palikus nenagrinėtą, civiliniam ieškovui išlieka teisė reikšti civilinį ieškinį asmeniui, kuriam byla nutraukta, civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-222/2019). Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį, panaikinus ir šioje dalyje nuteistojo M. L. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukus dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino (BPK 303 straipsnio 4 dalis, 327 straipsnio 2 punktas), AB „L.“ civilinis ieškinys nuteistajam M. L., kuriuo prašoma atlyginti 11 587 206,85 Lt (3 355 887,06 Eur) dydžio turtinę žalą (2 t., b. l. 50), yra paliekamas nenagrinėtas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija dėl nuteistojo M. L. ir jo gynėjų apeliacinio skundo argumentų (4.24–4.34 pastraipos), susijusių su AB „L.“ pareikšto civilinio ieškinio tenkinimu, neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189-1, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199-1, 199-2, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224-1, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267-1, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253-2, 256-2, 260-1, 266-1, 267-2, 267-3, 276-4, 282-1 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo M. L. ir jo gynėjų advokatų Vaitiekaus Novikevičiaus ir Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

M. L. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

M. L. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoti į BK 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį, kurioje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos už nusikaltimų, įtvirtintų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo subendrintos apėmimo būdu ir šios bausmės dalis pridėta prie bausmės, paskirtos už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą, M. L. paskiriant laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie griežčiausios 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už BK 183 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) įtvirtinto nusikaltimo padarymą, pridėti dalį švelnesnės bausmės, paskirtos už BK 184 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą, ir paskirti M. L. 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), M. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktais (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) įpareigoti jį: 1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 22) vienerius metus neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria AB „L.“ civilinis ieškinys dėl 11 587 206,85 Lt (3 355 887,06 Eur) dydžio turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš M. L. AB „L.“ naudai priteistas 709 569 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimas. Nurodytą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.