- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-09
- Bylos Nr.
- e2A-429-613/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Larisa Šimanskienė
- Atsakovas
- S. M.
- Ieškovas
- E. M.
- Trečiasis asmuo
- D. M.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei S. M. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo D. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pateikė ieškinį prašydamas: 1) pripažinti, nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypai – ginčo turtas) jo ir atsakovės bendrąją daline nuosavybe; 2) pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo žemės sklypų, tai yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 3) pripažinti jam nuosavybės teisę į 80/100 dalių pastato-gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini); 4) priteisti jam asmeninės nuosavybės ginčo turtą natūra ir priteisti atsakovei M. iš jo 12 270,00 Eur kompensaciją už jam natūrą atitenkančią atsakovės turto dalį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad nuo 2000 m. iki 2018 m. su atsakove gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą gyvenimą, rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, kartu su atsakove dalyvaudavome įvairiose šeimos šventėse. Nors oficialiai buvo nesusituokę, tačiau gyveno santuokinį gyvenimą apie 18 metų, turėjo bendrus tikslus bei siekius bendro gyvenimo klausimais bei bendro gyvenimo eigoje abiejų asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu įsigijo ir sukūrė bendrą turtą – ginčo turtą. Sklypą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) įgijo tą pačią dieną ir už juos abu sumokėjo virš 500,00 Lt, sklypas esantis (duomenys neskelbtini), dėl atitinkamų priežasčių buvo apiformintas atsakovės mamos vardu, o vėliau pasikeitus aplinkybėms šis žemės sklypas buvo padovanotas atsakovei. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas už 300,00 Lt, o žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas už 800,0 Lt. Nurodė, kad žemės sklypuose leisdavo vasaras, pasistatė konteinerį, kuriame savaitgaliais nakvodavo, tvarkė žemės sklypų aplinką, vienais metais augino bulves, o nuo 2007 m. su atsakove pradėjo kurti planus dėl namo, kaip bendro jų šeimos būsto, kuriame kartu gyvens, statybos. Kartu važinėjosi ir žiūrinėjo namus ir nusprendė, kad statysis rąstinį namą, kurio projektą parengė architektas V. J. ir projektas kainavo 1 013,67 Eur. 2010 m. atsakovei buvo išduotas statybos leidimas ir pradėtos vykdyti statybos žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad namo statybą jis finansavo iš savo lėšų, nes jis dirbo užsienyje ir gaudavo dideles pajamas. Jeigu jo nebūdavo Lietuvoje dėl darbo užsienyje, reikalingas pinigų sumas jis pervesdavo atsakovei į jos banko sąskaitą arba palikdavo grynų pinigų, kuriuos atsakovė perduodavo rangovams. 2018 m. su atsakove išsiskyrė ir buvo susitarę, kad ginčo turtą po jų išsiskyrimo pasilieka ir juo toliau naudojasi ir jį prižiūri kartu, bet nesiveda ten naujų savo antrųjų pusių. Nuo 2021 m. jam tapo žinoma, kad atsakovė susirado kitą vyrą ir šis pradėjo naudotis ginčo turtu, todėl jis pasiūlė atsakovei pasidalinti turtą, kad visas ginčo turtas atitektų vienam iš jų, o kita šalis turėtų sumokėti kompensaciją kitam. Atsakovė atsisakė turtą pasidalinti geruoju. Kadangi namo statybos vyko tik iš jo gaunamų piniginių lėšų, nes atsakovės gaunamos pajamos buvo nedidelės ir ji neturėjo galimybės finansiškai prisidėti prie namo statybos, todėl mano, kad jam priklauso 80 proc. namo dalis. Namo vertė pagal VĮ „Registrų centras“ verčių nustatymą yra 32 800,00 Eur, todėl jis sutinka atsakovei sumokėti 6 560,00 Eur už jai tenkančią 20/100 dalių namo. Nurodo, kad atsakovė faktiškai nesinaudoja ginčo turtu ir jo neprižiūri, todėl prašo ginčo turtą atidalinti ir jam priteisti natūrą, o atsakovei iš jo priteisti kompensaciją. Mano, kad jo siūlomas atidalinimo būdas yra priimtiniausias ir atitinka visų šalių interesus, nes jo pajamos yra pakankamos, kad jis galėtų išmokėti atsakovei piniginę kompensaciją, nes jis dirba Danijoje, o atsakovės pajamos nėra pakankamos, kad atsakovė galėtų jam išmokėti piniginę kompensaciją, jeigu visas turtas atitektų jai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti ir jos naudai priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ji asmeninės nuosavybės teise iš asmeninių lėšų 2003 m. kovo 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 1286 įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o jos mamos vardu pagal 2003 m. kovo 17 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1284 buvo įgytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį jos tėvai jai padovanojo 2009 m. balandžio 2 d. dovanojimo sutartimi Nr. 4445. Taip pat asmeninės nuosavybės teise iš savo asmeninių lėšų 2003 m. liepos 25 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 5759 ji įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o 2005 m. rugsėjo 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 5835, ji įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ji 2004 m. rugpjūčio 19 d. sudarė naujojo vartotojo elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinkle pagal technines sąlygas paslaugos sutartį NV-04-110, kuri sudaryta bei apmokėta jos vardu ir jos asmeninėmis lėšomis. Sudarydama visus sandorius ji aiškiai išreiškė valią juos įgyti asmeninės nuosavybės teise. Ieškovas nebuvo ir negalėjo būti sandorio šalimi. Mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visi žemės sklypai buvo įgyti jos asmeninės nuosavybės teise, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad žemės sklypai buvo įgyti sudarant susitarimą žemės sklypus įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovo pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas, o ieškinyje pateikti teiginiai yra melagingi bei neatitinkantys tikrovės. Ieškovas ieškinyje nurodo, jog jis pastatė pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) tik iš savo asmeninių lėšų, o ji prisidėjo tik gyvenamojo namo priežiūra ir atitinkamai kitais veiksmais, todėl ieškovo nuomone yra pagrindas pripažinti, jog ieškovas įgijo 80/100 dalių gyvenamojo namo, o ji įgijo 20/100 dalių. Mano, kad ieškovo nurodytos aplinkybės jog namo statybai jis pinigus uždirbo Danijoje, o jos uždirbamos piniginės lėšos buvo nedidelės ir ji neturėjo galimybės finansiškai prisidėti prie namo statybos yra nepagrįstos jokiais tinkamais, leistinais ir patikimais įrodymais. Nurodo, kad gyvenamojo namo statybas ji vykdė iš asmeninių lėšų bei jos tėvų suteikta finansine parama. Jos tėtis P. G. 2006 m. liepos 27 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 11104 pardavė paveldėtą butą, už kurį gautus pinigus padovanojo jai, o ji juos panaudojo gyvenamojo namo statybai. Be to, jos tėvas laimėjo loterijoje piniginių lėšų, kurios išgryninęs perdavė jai gyvenamojo namo statyboms. Gyvenamojo namo statytojas buvo ji, ji atitinkamai ir įregistravo nuosavybės teisę į turtą, kas akivaizdžiai įrodo faktą, kad ji gyvenamąją namą statė sau asmeninės nuosavybės teise bei nesiekė sukurti jokios bendrosios dalinės nuosavybės su ieškovu. Kadangi ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimų dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe mano, kad yra atmestinas ir ieškinio reikalavimas dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovė mano, kad yra pagrindas ieškovo reikalavimas yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškovo ieškinį, nes ieškovas ieškiniu siekia įgyti turtą, kurį ji 2003 m., 2009 m. bei įgijo teises 2010 m.
4. Trečiasis asmuo D. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad nuo 1999 m. pabaigos ieškovas pradėjo susitikinėti su atsakove, o nuo 2000 m. pradėjo kartu su atsakove gyventi, todėl ji su ieškovu nuo 2000 m. kartu nebegyveno ir bendro ūkio nebeveda ir bendrų pajamų nebeturėjo. Jai nėra žinoma, kokį turtą ieškovas su atsakove gyvendami kartu sukūrė ir kam iš jų šis turtas priklauso. Patvirtina, kad jai joks ginčo turtas nepriklauso, o kitos ieškinio aplinkybės jai nėra žinomos, todėl prašo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ginčo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovo E. M. ir S. M. nuosavybe, kurioje kiekvienam iš jų atitenka po 1/2 dalį šio nekilnojamojo turto. Atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovo E. M. ir S. M., bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė atsakovei S. M., iš ieškovo E. M., jo nuosavybės teise valdomus: 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/2 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovui E. M. iš atsakovės S. M. priteisė bendrą 28 125,00 Eur dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei S. M. tenkančią ieškovo E. M. turto dalį. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai:
5.1. Pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovės vardu registruoto pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas pagal 2019 m. liepos 18 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pradžia 2010 m., o pabaiga 2019 m. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovė iš esmės patvirtino, kad namas buvo pradėtas statyti 2009 m ir baigtas 2018 m., tik atsakovė įregistravo namo baigtumą 2019 m.
5.2. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, ar tarp ieškovo ir atsakovės, gyvenusių kartu ir nesudariusių santuokos buvo jungtinės veiklos sutartis dėl ginčo turto sukūrimo bendrąja daline nuosavybe.
5.3. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė, nors ir nebuvo sudarę santuokos, tačiau kartu gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį. Sprendė, kad tai, jog ieškovas iki 2011 m. buvo nenutraukęs santuokos su D. M. nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas negyveno kartu su atsakove, nes trečiasis asmuo D. M. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas su ja kartu nebegyveno ir bendro ūkio nebevedė nuo 2000m., nes gyveno su atsakove.
5.4. Vertino ir tai, kad šalys gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai iš esmės patvirtina ir tas faktas, kad ieškovas, kaip patvirtina atsakovės sąskaitos išrašai, ilgą laiką, tai yra nuo 2003 m. iki 2018 m. į atsakovės sąskaitą vesdavo pinigų sumas. Teismo vertinimu atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji tik padėjo ieškovui leisdama pasinaudoti savo asmenine sąskaita atmestinos kaip nepagrįstos. Iš pačios atsakovės paaiškinimų darė išvadą, kad atsakovei buvo žinomos aplinkybės, kad ieškovas yra vedęs bei tai, kad jis turi problemų su antstoliais. Be to, atsakovė teismo posėdžio metu iš esmės pripažino, kad ji su ieškovu gyveno iki 2016 m., bei nurodė, kad vėliau ieškovas pradėjo gyventi su jos geriausia drauge, tačiau teismo vertinimu tai paneigia pačios atsakovės veiksmai, nes atsakovė iki 2017 m. kovo 16 d. vesdavo ieškovo sūnui pinigus, mokėjo kaip pati tvirtina už ieškovo telefono sąskaitas bei kitas ieškovo paslaugas iš ieškovo jai į sąskaitą pervestų piniginių lėšų.
Atsiliepimas
5.5. Atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ieškovas buvo tik jos draugas iš esmės paneigia ir atsakovės mamos duoti paaiškinimai, kuri teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovė mylėjo ieškovą. Liudytoju apklaustas T. V. nurodė, kad atsakovė po išsiskyrimo su ieškovu buvo labai palūžusi ir dėl to labai išgyveno, todėl jis su sutuoktine ją visur vedžiodavosi ir taip per bendrus pažįstamus po kelių metų atsakovė susipažino su dabartiniu draugu. Atsakovės argumentai, kad ieškovas praktiškai visą laiką gyveno ir dirbo užsienyje, teismo vertinimu taip pat nesudarė pagrindo daryti išvados, kad ieškovas ir atsakovė negyveno kartu, nes atsakovė neginčijo ieškovo nurodytų aplinkybių, kad ji ne kartą buvo ir pati nuvykusi pas ieškovą į Daniją ir svečiavosi pas jį, tai, kad ieškovas ne kartą jai siūlė gyventi su juo kartu Danijoje, tačiau ji nesutiko, kad šalys kartu leisdavo šventes, bei, tai, kad kai ieškovas grįždavo į Lietuvą gyveno su ja, jai priklausančiame bute, kurį kaip tvirtino ieškovas taip pat padėjo suremontuoti jis, šias ieškovo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytoja I. R..
5.6. Sprendė, kad šalys vedė bendrą ūkį iš esmės patvirtina ir tos aplinkybės, kad ieškovas pirko automobilius, kurie buvo registruoti atsakovės vardu ir atsakovė jais naudojosi. Liudytoja apklausta ieškovo mama taip pat tvirtino, kad ieškovas su atsakove gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, be to nurodė, kad kai atsakovės sesuo sirgo ir atsakovė slaugė ją, ieškovas padėjo prižiūrėti atsakovės sesers vaiką bei nurodė, kad atsakovė jai atvežė ieškovo asmeninius daiktus ir įrankius iš buto (duomenys neskelbtini) ir šių liudytojos nurodytų aplinkybių atsakovė taip pat neginčijo, kas taip pat patvirtina, kad šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, turėjo bendrų tikslų gyventi kartu. Liudytojas T. V. nurodė, kad ieškovui ir atsakovei išsiskyrus, ieškovas ir toliau rūpinosi atsakove, tai yra rūpinosi automobilio remontu iki ieškovas sužinojo, kad atsakovė turi kitą draugą ir šių aplinkybių atsakovė taip pat neginčijo.
5.7. Tai, kad ginčo turtas buvo registruotas atsakovės vardu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovė iš savo asmeninių lėšų turėjo galimybių įsigyti visą ginčo turtą. Atsakovė posėdžio metu tvirtino, kad ji turėjo savo santaupų, gavo lėšų iš savo tėvų, pati papildomai dirbo, tai yra siuvo rūbus, tačiau į bylą teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Atsakovės pateikti įrodymai, kad ji pardavė akcijas nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovei pakako lėšų ginčo namo statybai.
5.8. Nustatė, kad visas ginčo turtas, atsakovės vardu yra įregistruotas laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 17 d. tai yra kai buvo įgytas pirmas žemės sklypas jos vardu ir 2019 m., kai buvo įregistruota baigta ginčo namo statyba, tai yra iš esmės apima laikotarpį, kada šalys gyveno kartu faktinėje santuokoje.
5.9. Nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovė ginčo laikotarpiu kaip buvo vykdomi ginčo namo statybos darbai, tai yra laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2018 m. dirbo ir gavo pastovias pajamas, tačiau išanalizavus jos gautas pajamas bei atsakovės banko sąskaitų išrašus nustatė, kad atsakovės gaunamos pajamos ginčo laikotarpiu nebuvo labai didelės, tai yra buvo apie 290,00 Eur neatskaičius mokesčių ir tik nuo 2018 m. pakilo virš 420,00 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių. Be to, tiek šalių paaiškinimais, tiek ir rašytiniai įrodymais nustatyta, kad atsakovė turėjo ir nemažų išlaidų, nes turėjo mokėti už butą, turėjo išlaidų savo sūnui, todėl jos gaunamų pajamų akivaizdu, kad nepakako namo statybai.
5.10. Nors atsakovė įrodinėjo, kad prie namo statybos ženkliai prisidėjo jos tėvai bei tai, kad ji turėjo santaupų iš anksčiau. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad atsakovės tėvų turtinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo gera, tačiau tai neįrodo, kad jos tėvai ženkliai prisidėjo prie ginčo namo statybos. Atsakovės mama apklausta kaip liudytoja patvirtino, kad ji su dukra apie namo statybas nieko nekalbėjo, be to atsakovės mama nežino kam dukra iš jų nuolatos imdavo pinigus ir kur juos padėdavo, be to atsakovės mama kelis kartus įvardijo skirtingas sumas kurias jos dukra iš jų buvo paėmusi. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių nenuginčijamų įrodymų, kad jos tėvas jai padovanojo 5 792,40 Eur, kuriuos jis buvo gavęs pardavęs jam priklausantį butą (duomenys neskelbtini) nes teismui nepateikta dovanojimo sutartis. Kaip patvirtina atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai jos tėvas taip pat gavo pinigines lėšas iš buvusio savo darbdavio, tačiau atsakovė teismui pateikė ir rašytinius įrodymus, kad jos tėvas gautas pinigines lėšas dėdavo į banką terminuotus indėlius, o duomenų, kad nuėmus šias pinigines lėšas jos tėvas būtų atidavęs atsakovei byloje nėra.
5.11. Ieškovas teismui nepateikė tikslių duomenų, kokios jo buvo pajamos dirbant užsienyje ginčo laikotarpiu, tačiau vien iš jo atliktų pavedimų į atsakovės sąskaitą, matyti, kad jo pajamos buvo ženkliai didesnės nei atsakovės gaunamos pajamos. Atsakovė nurodo, kad ji visus ieškovo į jos sąskaitą pervestus pinigus išgrynindavo ir juos atiduodavo ieškovui arba vykdydama ieškovo nurodymus pervesdavo ieškovo sūnui K. M., ieškovo mamai, pirko ieškovui bilietus bei mokėjo už ieškovą baudas, bei kitus mokesčius, tačiau iš atsakovės sąskaitų išrašų matyti, kad buvo atsikaitoma iš sąskaitos už statybines medžiagas, mokami mokesčiai už sodo sklypus, mokami mokesčiai už atsakovės butą bei atsakovės mamos buto komunalinius mokesčius, mokama už atsakovės sūnaus mokslą bei atsakovės sūnui vedami pinigai į įkalinimo įstaigą. Atsakovės sąskaitos išrašai iš esmės patvirtina, kad didžioji gautų piniginių lėšų į jos sąskaita buvo gaunama iš ieškovo, nes duomenų, kad atsakovei būtų vestas darbo užmokestis kai atsakovė pradėjo dirbti pas notarę R. K. nėra.
5.12. Nustatė, kad vieną iš ginčo žemės sklypų, tai yra (duomenys neskelbtini), ieškovė yra įgijusi 2009 m. balandžio 2 d. dovanojimo sutarties Nr. 4445 pagrindu iš savo tėvų. Iš 2003 m. kovo 17 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo -pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. NGP-1284, nustatė, kad šį žemės sklypą atsakovės mama J. G. nusipirko iš valstybės už 35,03 Eur (120,96 Lt). Atsakovės mama J. G. apklausta kaip liudytoja taip pat patvirtino, kad ji mokėjo už šį žemės sklypą, o vėliau šį žemės sklypą padovanojo atsakovei, nes dėl pablogėjusios sveikatos ji nebegalėjo rūpinti žemės sklypu. Ieškovas nors ir nurodo, kad abu 2003 m. kovo 17 d. žemės sklypai buvo įsigyti iš jo ir atsakovės bendrų lėšų, o tik registruoti atsakovės ir atsakovės mamos vardu, tačiau nenurodė dėl kokių priežasčių vienas iš ginčo žemės sklypų buvo įregistruotas atsakovės mamos vardu. Įvertinęs tai, kad į bylą nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas ir atsakovė mokėjo 2003 m. kovo 17 d. už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad šis žemės sklypas iš valstybės buvo įgytas atsakovės mamos ir vėliau padovanotas atsakovei, darė išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad yra pagrindas pripažinti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra jo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė, todėl šio ieškinio dalį atmetė kaip neįrodytą.
5.13. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas tiek asmeninėmis lėšomis, tiek ir asmeniniu darbu prisidėjo prie ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pastato – gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) sukūrimo ir tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrą šį ginčo turtą.
5.14. Pažymėjo, tai, kad ieškovas savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), patvirtina teismui pateiktos atsakovės sąskaitų išrašai, iš kurių neginčijamai nustatyta, kad ieškovas atsakovei ginčo laikotarpiu pervedė 87 810,91 Eur sumą, atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad visus nuo sąskaitos nuimtus pinigus ji išgrynino ir perdavė ieškovui, priešingai matyti, kad buvo atliekami įvairūs pavedimai, o kitų įnašų į ieškovės sąskaitą ginčo laikotarpiu praktiškai nebuvo, o jei ir buvo jie nebuvo tokie, kad būtų galima konstatuoti, kad atsakovės pajamos buvo pakankami didelės, atsakovės gaunamas darbo užmokesti ginčo laikotarpiu nebuvo didelis ir ji iš gaunamo darbo užmokesčio negalėjo pastatyti ginčo namo.
5.15. Teismo vertinimu ieškovas nagrinėjamu atveju įrodė, kad jis turėjo pakankamas finansines galimybes prisidėti prie atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo ginčo turto sukūrimo, bet ir tai, kad tarp jo ir atsakovės kaip partnerių buvo susitarimas, savo turtiniu įnašu, lėšomis ar darbu, prisidėjo prie turto sukūrimo ar įsigijimo bei tai, kad jis ir savo darbu prisidėjo prie ginčo turto sukūrimo.
5.16. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad šalys į bylą nepateikė visų rašytinių įrodymų, patvirtinančių kiek buvo išleista ginčo namo statybai, nes dalis namo statybos darbų buvo atliekama be rašytinių sutarčių ir mokama grynais ir nėra išlikusių rašytinių įrodymų, į tai, kad ginčo laikotarpiu ieškovas ne tik gavo pajamas, bet ir turėjo išlaidų, nes gyveno užsienyje ir turėjo tam tikrų išlaidų bei į tai, kad iš bylos rašytinės medžiagos neginčijamai yra nustatyta, kad atsakovė dalį ieškovo jai į sąskaitą pervestų piniginių lėšų pervesdavo ieškovo sūnaus išlaikymui, ieškovo mamos poreikiams, mokėjo už ieškovo bilietus, telefono ir interneto sąskaitas ir kitas išlaidas ir pats ieškovas posėdžio metu patvirtino, kad ginčo laikotarpiu jis padėjo savo mamai suremontuoti sodo stogą bei nupirko tam tikrų baldų, todėl darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas pripažinti, kad ieškovo indėlis į ginčo turtą yra lygus atsakovės įnašui į ginčo turtą, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti, kad jam priklauso 80/100 ginčo pastato atmetė ir nustatė, kad ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis, tai yra kiekvienam po 1/2 dalį priklauso žemės sklypų: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei kiekvienam po 1/2 dalį ginčo namo, esančio (duomenys neskelbtini).
5.17. Įvertinęs tai, kad ginčo namas yra pastatytas ant atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadangi ieškovo reikalavimas toje dalyje buvo atmestas, ginčo namas yra vienbutis, tai yra pritaikytas gyventi vienai šeimai, o tiek ieškovas, tiek atsakovė šiuo metu gyvena atskirai ir turi savo antrąsias puses, jų tarpusavio santykiai yra įtempti, akivaizdu, kad bendraturčiams gyventi viename gyvenamajame name nebūtų racionalu. Be to nustatyta, kad ieškovas šiuo metu faktiškai gyvena Danijoje, kur yra įgijęs nuosavą būstą. Atsižvelgiant į ginčo situaciją, į šalių tarpusavio santykius, bei siekiant visiškai išspręsti šalių ginčą ir užkirsti kelią ginčams ateityje, darė išvadą, kad vienintelis galimas be neproporcingos žalos turtui padalijimo būdas yra jo perdavimas vienam iš bendraturčių natūra, kitam bendraturčiui priteisiant piniginę kompensaciją už jam nuosavybės teise priklausančią turto dalį.
5.18. Pažymėjo, kad nei ieškovas, nei atsakovė neprašė byloje skirti nekilnojamojo turto ekspertizę, siekiant nustatyti ginčo turto vertę. Ieškovas pateikdamas ieškinį nurodė, kad vidutines ginčo žemės sklypų ir ginčo pastato gyvenamojo vertes, tačiau teismui patikrinus viešai prieinamus duomenis apie ginčo turto vidutines rinkos vertes pagal unikalius numerius nustatė, kad: žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė ieškinio pateikimo dienai buvo – 2 950,00 Eur; žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 2 810,00 Eur, o ginčo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nuo 2023 m. sausio 1 d. yra 47 400,00 Eur; žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 2 950,00 Eur ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė ieškinio patekimo dienai, tai yra nuo 2023 m. sausio 1 d. – 2 950,00 Eur.
5.19. Sprendė, kad yra pagrindas atidalinti bendrosios nuosavybės teise bendraturčiams ieškovui ir atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ginčo namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nuo 2023 m. sausio 1 d., žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šį turtą priteisiant atsakovei, o ieškovui išmokant 28 125,00 Eur piniginę kompensaciją (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
5.20. Byloje nustačius, kad šalys laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2018 m. gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį, laikė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento kai šalys nustojo kartu gyventi. Kaip tvirtina ieškovas išsiskyrus su atsakove tarp jų buvo susitarimas, kad jie ir toliau kartu rūpinsis ginčo turtu ir iš pradžių tai ir buvo, tačiau atsakovei susiradus naują draugą tarp šalių kilo ginčas dėl ginčo turto ir tai patvirtina ieškovo ir atsakovės susirašinėjimas el. paštu., todėl laikė, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovė S. M. pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai ir motyvai:
6.1. Nurodo, kad ieškovas būdamas vedęs ir gyvendamas santuokoje su D. M., tuo pačiu metu negalėjo gyventi ir vesti bendrą ūkį su atsakove. Šiuo atveju atsakovė pažymi, kad kaip ir nurodė teisme, t. y. ji su ieškovu bendrauti ir susitikinėti pradėjo tik po to, kai buvo pradėta santuokos nutraukimo procesas. Tai patvirtino ir ieškovo liudytoja I. R., kuri aiškiai teisme nurodė, kad jos pusbrolis (ieškovas) su atsakove bendrauti pradėjo po skyrybų su D. M.. Tačiau šių duomenų teismas nevertino.
6.2. Pažymi, kad ieškovo faktinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Tuo tarpu atsakovės gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, Klaipėdos mieste. Tačiau šių faktinių duomenų, dėl kurių ginčo byloje nebuvo teismas nevertino.
6.3. Pažymi, tai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus, bei nustatinėdamas faktines aplinkybes, padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių ieškovo mokėjimų į atsakovės sąskaitą nuo 2003 m. iki 2009 m. sausio 8 d. Todėl teismo išvada yra neteisėta, bei nepagrįsta.
6.4. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs teismas aplamai nevertino pateiktų rašytinių įrodymų susijusių su žemės sklypų įgijimu, kurie įrodo faktą, kad atsakovė aiškiai išreiškė valią žemės sklypus įgyti asmeninės nuosavybės teise. Tuo labiau, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo pareigą aiškindamas šalių valią turėjo vadovautis teisės aktais, kurie reglamentavo valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo tvarką ir sąlygas.
6.5. Pažymi, kad atsakovei naudotis žemės sklypai buvo skirti sodininkų bendrijos „Aisė“ valdybos nutarimais, o sprendimą dėl valstybinės žemės pardavimo atsakovei priėmė Klaipėdos apskrities viršininkas. Teisė įgyti valstybinę žemę atsakovė įgijo administraciniais aktais, kurių teisėtumo ieškovas neginčijo. Taip pat atsakovas neginčijo ir notarinės formos valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarčių. Todėl esant nurodytiems administraciniams aktams, bei notarinės formos rašytinėms sutartims, kurios pagrindžia, kad nurodytų žemės sklypų įgijėją ir savininkė yra atsakovė. Tuo tarpu ieškovas nebuvo sodininkų bendrijos „Aisė“ narys, jam nebuvo skirtas žemės sklypas, jis neteikė prašymo įgyti nuosavybės teisę į žemės sklypą. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai pripažino ginčo žemės sklypus bendrąja daline nuosavybe.
6.6. Teismas iš esmės vadovavosi abstrakčiais nepatikimais įrodymais, t. y. su ieškovu giminystės ir draugystės santykiais susijusius liudytojų abstrakčiais parodymais, kuriems net nežinomos aplinkybės susijusios su žemės sklypu pirkimo – pardavimo sandorių sudarymu. Tačiau svarbu pažymėti, kad teismas iš esmės neteisėto ir nepagrįsto sprendimo pagrindimui tik formaliai nurodo, kad remiasi liudytojų parodymais, tačiau net sprendime nenurodo, kokiais būtent konkretaus liudytojo nurodytomis aplinkybėmis dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių.
6.7. Teismas teigdamas, kad remiasi liudytojų parodymais, neįvertino, kad liudytoja I. R., kuri yra ieškovo pusseserė bylos nagrinėjimo metu pažymėjo, jog jai ir atsakovei bendraujant „Snieguolė pabrėždavo, kad žemė yra jos”. Tačiau šių ieškovo liudytojos parodymų teismas nenurodė sprendime.
6.8. Pažymi, kad ieškovo atliktų piniginių lėšų pervedimas į atsakovės sąskaitą neįrodo fakto, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas bendrai statyti ginčo statinį. Teismas nevertino fakto, kad nei vieno pavedimo paskirtyje nėra nurodyta mokėjimo paskirtis, kuri būtų susijusį su ginčo statinio statyba. Šiuo atveju būtent ieškovas, kaip mokėjimo pavedimo iniciatorius turėjo pareigą nurodyti mokėjimo paskirtį. Todėl bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad vien faktas, jog ieškovas pervedė pinigines lėšas į atsakovės sąskaitą, įrodo faktą, kad jis taip prisidėjo prie ginčo namo statybos.
6.9. Priešingai nei nusprendė teismas, nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė fakto, kad jis su ieškove gyveno nuo 2000 metų kartu ir vedė bendrą ūkį, tačiau svarbiausia, kad jis neįrodė fakto, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas ginčo turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovas negalėjo turėti jungtinės veiklos teisinių santykių, nes jis buvo susituokęs su D. M. iki 2011 m. liepos 8 d. Todėl ieškovo ieškinys teismo privalėjo būti atmestas.
6.10. Pastebi, kad priešingai nei nurodė teismas, atsakovė buvo ir yra „M.“, bei ji niekada nebuvo sudariusi santuokos su M., bei jos pavardė nebuvo M., bei sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė teismas.
6.11. Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutinka, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl reikalavimas dėl atidalinimo teismo aplamai turėjo būti atmestas.
6.12. Pažymi, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė mokėtinos kompensacijos sumą, bei išėjo už ginčo nagrinėjimo ribų, bei būdamas neobjektyvus ir veikdamas ieškovo interesais padidino turto vertė, nors ieškovas tokių aplinkybių neįrodinėjo. Kaip matyti iš ieškovo ieškinio ir ieškovo pateiktų duomenų ginčo turto vertė yra 41 470 eurų, o 1/2 dalies vertė 20 735 eurų. Todėl net nevertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo priteisti daugiau, nei yra pagal ieškovo teismui pateiktus duomenis dėl turto vertės. Šiuo atveju teismui neteisėtai ir nepagrįstai pripažinus turtą bendrąja daline nuosavybe, kiekvienai šalia po 1/2 dalį, teismas nepagrįstai ir neteisėtai priteisė didesnę kompensaciją, nei yra pagal ieškovo teismui pateikto turto dalies vertę.
Atsiliepimas
7. Ieškovas E. M. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir motyvai:
7.1. Pažymi, kad šioje byloje trečiojo asmens bei liudytojų paaiškinimais įrodyta, kad su sutuoktine D. M. ieškovas faktiškai negyveno nuo 2000 metų. Trečiasis asmuo D. M. teismui pateiktame savo atsiliepime nurodė, kad nuo 1999 m. pabaigos ieškovas pradėjo susitikinėti su atsakove, o nuo 2000 metų pradėjo su ja gyventi. Trečiasis asmuo su ieškovu nuo 2000 metų kartu nebegyveno, bendro ūkio nebevedė ir bendrų pajamų nebeturėjo.
7.2. Nurodo, kad tai, kad atsakovė valdė ieškovo jai pervestas pinigų sumas, ir iš jų mokėjo tiek už savo, tiek už ieškovo, tiek už abiejų šalių ir jiems artimų asmenų (sūnūs, tėvai) poreikius, sodo mokesčius, už ginčo turto statybos darbus ir panašiai, neginčijamai įrodo, kad šalys vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą gyvenimą, rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, turėjo bendrus tikslus bei siekius jų bendro gyvenimo klausimais bei bendro gyvenimo eigoje įsigijo ir sukūrė bendrą ginčo turtą.
7.3. Pažymėtina, kad neginčytinas įrodymas apie bendro šalių gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktą yra pačios atsakovės į bylą pateiktas dokumentas – bendra suvestinė apie ieškovo į atsakovės sąskaitą pervestas sumas, jų paskirstymą ir pervedimus ieškovo šeimos nariams, paties ieškovo išlaidų apmokėjimui bei ieškovo atsakovei pervestų pinigų panaudojimas pirkti automobiliams kurie buvo registruoti atsakovės vardu ir kuriais atsakovė naudojosi.
7.4. Priešingai negu savo apeliaciniame skunde teigia atsakovė, byloje paties ieškovo paaiškinimais bei liudytojų parodymais nustatyta, kad ieškovas ginčo laikotarpiu gyveno Lietuvoje kartu su atsakove. Ieškovas teismo posėdžių metu labai detaliai nurodė aplinkybes, kad jie su atsakove gyveno keliose vietose, pradžioje nuomojosi butus ir gyveno (duomenys neskelbtini), po to šalia atsakovės tėvų buto – adresu (duomenys neskelbtini) (atsakovės tėvų butas buvo (duomenys neskelbtini)), o po to jau persikraustė į butą (duomenys neskelbtini).
7.5. Šalys turėjo santykius ir pradėjo kartu gyventi nuo 2000 metų kaip jau minėta aukščiau byloje įrodyta liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais. Papildomai pažymi, kad žemės sklypai šalių buvo įsigyti 2003 m. ir 2005 m., o pačios atsakovės pateikti į bylą įrodymai (bendra lentelė ir banko sąskaitų išrašai) patvirtina, kad ieškovas darė piniginius pervedimus į atsakovės sąskaitą nuo 2003 m. sausio 1 d.
7.6. Niekuo nepagrįsti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė neturėjo pareigos įrodinėti faktą, kad „visus nuo sąskaitos nuimtus pinigus ji išgrynino ir perdavė ieškovui“ bei šias aplinkybes įrodyti rašytiniais įrodymais. Taip pat, apeliaciniame skunde nurodytos neteisingos bylos aplinkybės, t. y. kad atsakovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad ieškovo pervestos lėšos buvo išgrynintos ir perduotos ieškovui, nes tokių rašytinių įrodymų byloje nėra.
7.7. Pažymi, kad būtent iš ieškovo atsakovei pervestų lėšų, buvo apmokami atitinkami statybos darbai, nes atsakovės pajamos į šią sąskaitą neįplaukdavo. Taip pat, pažymi, kad atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad už visus statybos darbus buvo atsiskaityta tik pavedimais arba grynais pinigais išrašant jų priėmimo kvitus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dalis statybos darbų buvo apmokėta grynais pinigais, neturint jokių apmokėjimo įrodymų ir šią aplinkybę patvirtino abi šalys. Taigi, atsakovė šioje byloje neįrodė, kad visus statybos darbus apmokėjo ji iš savo lėšų.
7.8. Atsakovė bylos eigoje keitė savo parodymus ir nurodydavo skirtingus pajamų šaltinius statyboms finansuoti: tai ji nurodydavo, kad pinigų davė tėvai, tai, kad jai pinigus statyboms jai pervedinėdavo draugai, bendradarbiai ir giminės, tai kad pinigų statyboms davė kažkoks jos draugas. Kadangi rašytinių įrodymų paminėtiems pajamų gavimams atsakovė į bylą nepateikė, tokie prieštaringi atsakovės parodymai vertintini kaip bandymas įrodyti faktiškai neegzistavusias aplinkybes.
7.9. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai prieštarauja vienas kitam, nes atsakovė vienu metu teigia, kad už remontuojamą mamos turtą atsakovė atlikdavo pavedimus, kuriuos konkrečiai įvardija savo skunde, kitu argumentu ji teigia, kad remontuojamam ieškovo mamos turtui apmokėti ji pinigus išgrynindavo.
7.10. Priešingai negu teigia atsakovė, ji į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ginčo namo statybų išlaidos pilnai apmokėjo ji. Ieškovės argumentuose išvardinti rašytiniai įrodymai nepatvirtina ieškovės nurodomų aplinkybių, kad būtent atsakovė pirko medžiagas ir paslaugas ginčo turto statybai.
7.11. Šiuo atveju teismas priešingai negu nurodo atsakovė savo skunde, įvykdė įstatyme numatytą savo pareigą ir nustatė teisingą šioje byloje atidalijamo ginčo turto vertę, t. y. rinkos vertę remdamasis viešų registrų duomenimis ir tokiu būdu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškovui priteisdamas 28 125, 00 Eur dydžio piniginę kompensaciją už atsakovei tenkančią ieškovo turto dalį.
7.12. Pažymi, kad atsakovės parodymai bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, ginčo namo statybos aplinkybių bylos nagrinėjimo pradžioje atsakovė iš viso negalėjo paaiškinti, nes teigė, kad tai buvo seniai ir ji nieko neprisimena. Konkretesnius paaiškinimus byloje atsakovė pateikė tik po to, kai dauguma faktinių aplinkybių jau buvo paaiškinta ieškovo, nors visi ginčo namo statybos dokumentai po šalių skyrybų buvo likę pas ją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
9. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
10. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
11. Apeliantė po apeliacinio skundo priėmimo pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais ji siekia papildyti apeliacinį skundą naujais argumentais, tačiau įstatymas tokios teisės nesuteikia. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323, 338 straipsniai), todėl priimdamas procesinį sprendimą apeliacinės instancijos teismas pateiktais paaiškinimais nesiremia.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo
12. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas ir atsakovė, nors ir nebuvo sudarę santuokos, tačiau kartu gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį. Teismas konstatavo, kad ieškovas tiek asmeninėmis lėšomis, tiek ir asmeniniu darbu prisidėjo prie ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pastato – gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) sukūrimo ir tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrą šį ginčo turtą. Todėl sprendė, kad visas šis ginčo turtas buvo įgytas šalims vedant bendrą ūkį, nors ir nesudarius santuokos, yra pagrindas pripažinti, kad šis visas turtas, kuris yra įregistruotas atsakovės vardu yra bendroji ieškovo ir atsakovės dalinė nuosavybė. Teismas atsižvelgdamas į ginčo situaciją, į šalių tarpusavio santykius, bei siekiant visiškai išspręsti šalių ginčą ir užkirsti kelią ginčams ateityje, darė išvadą, kad vienintelis galimas be neproporcingos žalos turtui padalijimo būdas yra jo perdavimas vienam iš bendraturčių natūra, kitam bendraturčiui priteisiant piniginę kompensaciją už jam nuosavybės teise priklausančią turto dalį.
13. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu iš esmės laikosi pozicijos, kad ieškovas ir atsakovė bendro ūkio nevedė, nes faktinė ieškovo gyvenamoji vieta buvo užsienio valstybėje, o bendrą ūkį jis vedė su D. M., su ieškovu bendrauti ir susitikinėti pradėjo tik po to, kai buvo pradėtas santuokos nutraukimo procesas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
14. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.
15. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
16. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).
17. Apeliantės argumentus, kad ji su ieškovu nevedė bendro ūkio bei su ieškovu pradėjo bendrauti tik po skyrybų su D. M. paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai tiek liudytojų parodymai. Byloje esantis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus ištuokos liudijimas AA Nr. 316471 patvirtina, kad santuoka sudaryta tarp ieškovo E. M. su D. M. nutraukta 2011 m. liepos 8 d. Tačiau faktas, kad ieškovas nutraukė santuoką su D. M. tik 2011 m. liepos 8 d., nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas E. M. ir atsakovė S. M. nevedė bendro ūkio gyvendami kartu. Iš esmės ieškovės ir atsakovo gyvenimo kartu faktą patvirtina ir byloje apklausta D. M. (buvusi ieškovo sutuoktinė), kuri patvirtino faktą, kad su ieškovu nebegyvena nuo 1999 metų, nurodė ir tai, kad žinojo, jog jos sutuoktinis turi kitų moterų. Be kita ko ir liudytoja apklausta I. R. (ieškovo pusseserė) patvirtino, kad ieškovas su atsakove gyveno kartu ir susipažino „(duomenys neskelbtini)“, kur abu dirbo ir kartu kaip faktinė šeima pragyveno apie dvidešimt metų, pažymėjo ir tai, kad ieškovas prisidėjo prie savo darbu prisidėjo prie namo statybos. Liudytojas T. V. nurodė, kad jis pažįsta tiek ieškovą, tiek atsakovę yra šeimos draugas ir juos abu pažįsta apie dvidešimt metų. Be kita ko nurodė, kad ieškovas nenutraukęs santuokos su savo sutuoktine pradėjo gyventi kartu su atsakove ir vedė bendrą ūkį. Iš esmės netgi apklausta atsakovės mama J. G. patvirtino faktą, kad jos dukra draugavo su ieškovu ir jie buvo prieš jų bendravimą, nes ieškovas buvo vedęs, paminėjo ir tai, kad jos dukra mylėjo ieškovą. Liudytoja apklausta B. M. (ieškovo mama) taip pat patvirtino, kad sūnus su atsakove gyveno nuo to laiko, kai E. M. sūnui buvo trys ar keturi metukai.
18. Apeliantė iš esmės tiek pirmosios instancijos teisme tiek apeliaciniame skunde neigia, kad ieškovas prisidėjo prie jai priklausančio nekilnojamojo turto sukūrimo, esančio (duomenys neskelbtini), kaip ir tai, kad ji ir ieškovas gyveno kartu laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2018 m. ir vedė bendrą ūkį bei turėjo susitarimą sukurti bendrą turtą.
19. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
20. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas).
21. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).
22. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
23. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ginčo laikotarpyje dirbo užsienyje. Tačiau apeliantė iš esmės teigia, kad ieškovo faktinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, kadangi jo gyvenamoji vieta yra deklaruota (duomenys neskelbtini), o faktiškai iki 2005 m. gyveno Švedijoje, o vėliau išvyko dirbti į Daniją, kur iš esmės nuolatos ir gyveno ir šiuo metu gyvena. Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės pirmosios instancijos teisme atsakovė neginčijo ieškovo nurodytų aplinkybių, kad ji ne kartą buvo ir pati nuvykusi pas ieškovą į Daniją ir svečiavosi pas jį, tai, kad ieškovas ne kartą jai siūlė gyventi su juo kartu Danijoje, kad šalys kartu leisdavo šventes (tai patvirtina byloje pateiktos fotonuotraukos), bei, tai, kad kai ieškovas grįždavo į Lietuvą gyveno su ja, jai priklausančiame bute, kurį kaip tvirtino ieškovas taip pat padėjo suremontuoti jis, šias ieškovo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytoja I. R.. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė su atsakovu gyveno bendrai nesusituokę nuo 2000 m. iki 2018 m., t. y. pakankamai ilgą laiko tarpą ir turėjo artimus šeiminiams tarpusavio santykius, rūpinosi bendra buitimi, tvarkė ūkį ir gerino gyvenimo sąlygas. Taigi tarp šalių tuo metu tikėtinai buvo artimas ryšis, orientuotas į ateitį, kitokiu būdu negalima paaiškinti, kodėl ieškovas pervedinėjo atsakovei pinigines lėšas, pirko automobilius, dalyvavo kartu šventėse, liudytojų parodymai iš esmės patvirtina faktą, kad ieškovas su atsakove gyvena kartu apie dvidešimt metų. Paminėtina, kad liudytoja apklausta ieškovo mama taip pat tvirtino, kad ieškovas su atsakove gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, be to nurodė, kad kai atsakovės sesuo sirgo ir atsakovė slaugė ją, ieškovas padėjo prižiūrėti atsakovės sesers vaiką bei nurodė, kad atsakovė jai atvežė ieškovo asmeninius daiktus ir įrankius iš buto (duomenys neskelbtini) ir šių liudytojos nurodytų aplinkybių atsakovė taip pat neginčijo, kas taip pat patvirtina, kad šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, turėjo bendrų tikslų gyventi kartu.
24. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad visas ginčo turtas, atsakovės vardu yra įregistruotas laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 17 d., tai yra kai buvo įgytas pirmas žemės sklypas jos vardu ir 2019 m., kai buvo įregistruota baigta ginčo namo statyba, tai apima laikotarpį, šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, taigi tikėtina kartu prisidėjo prie ginčo namo statybos, žemės sklypų pirkimo, komunalinių mokesčių, pirko maisto produktus ar kitas buitines prekes, t. y. rūpinosi bendra buitimi, siekė kurti bendrą ateitį ir šalių gerovę. Remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytu laikotarpiu ginčo šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.
25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad faktą, jog ieškovas savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), patvirtina atsakovės pateikti sąskaitų išrašai, iš kurių neginčijamai nustatyta, kad ieškovas atsakovei ginčo laikotarpiu pervedė 87 810,91 Eur sumą. Apeliantė nesutikdama su tokia pirmosios instancijos išvada, pažymi, kad ieškovo atliktų piniginių lėšų pervedimas į atsakovės sąskaitą neįrodo fakto, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas bendrai statyti ginčo statinį, kadangi ginčo namo statytoja yra atsakovė, o ieškovo pervestos piniginės lėšos buvo išgrynintos ir perduotos ieškovui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kad atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad visus nuo sąskaitos nuimtus pinigus ji išgrynino ir (ar) perdavė ieškovui, priešingai matyti, kad buvo atliekami įvairūs pavedimai, o kitų įnašų į ieškovės sąskaitą ginčo laikotarpiu praktiškai nebuvo, o jei ir buvo jie nebuvo tokie, kad būtų galima konstatuoti, kad atsakovės pajamos buvo pakankami didelės, atsakovės gaunamas darbo užmokesti ginčo laikotarpiu nebuvo didelis ir ji iš gaunamo darbo užmokesčio negalėjo pastatyti ginčo namo. Akcentuotina, kad apeliantė taip pat nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad už visus statybos darbus buvo atsiskaityta tik pavedimais arba grynais pinigais išrašant jų priėmimo kvitus. Pirmosios instancijos teisme nebuvo ginčijama aplinkybė, kad dalis statybos darbų buvo apmokėta grynais pinigais, nesant apmokėjimo įrodymų ir šią aplinkybę patvirtino abi šalys. Todėl apeliantės nurodomos aplinkybės, kad būtent atsakovė statė ginčo namą, t. y. pirko medžiagas ir paslaugas ginčo turto statybai, atmestinos kaip nepagrįstos.
26. Apeliacinės instancijos teismas vertina tai, kad iš esmės ieškovas duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, tiek teikdamas atsikirtimus į atsakovės teiginius ieškovas iš esmės galėjo nurodyti, kas ir kokius tam tikrus statybos darbus atliko prie ginčo namo, įvardino konkrečius atliktus darbus. Nors apeliantė tvirtino, kad būtent ji viskuo rūpinosi, tačiau ji negalėjo teismui nuosekliai paaiškinti ir nurodyti visų namo statybos aplinkybių. Apeliacinio skundo argumentas, tai, kad atsakovės vardu buvo išduotas statybos leidimas, ar, kad atsakovė, o ne ieškovas yra SB „Aisė“ sodininkų narys bei, kad ieškovas neturėjo teisės ir negalėjo būti minėtų ginčo žemės sklypų pirkėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas neprisidėjo prie šio nekilnojamojo turto sukūrimo, nes kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jog už sodo sklypus buvo mokama iš ieškovo atsakovei pervestų piniginių lėšų. Statybos leidimas buvo išduotas atsakovei, nes žemės sklypas, ant kurio pastatytas ginčo namas, buvo registruotas atsakovės vardu ir nebuvo jokio teisinio pagrindo išduoti statybos leidimą ieškovui, kuris nebuvo žemės sklypo savininkas. Kaip ieškovas nurodė, jog jis turėjo skolų ir negalėjo savo vardu registruoti nekilnojamojo turto. Apeliantė iš esmės ir teismo posėdžio metu pripažino, kad gręžinį ir žemės sklypų drenažą savo lėšomis atliko ieškovas ir tai padarė jai nežinant. Atsakovė neginčijo ieškovo teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių, kad jau gyvenant jiems atskirai ji ieškovo prašė, kad ieškovas parodytų jos samdytiems elektrikams kur yra pravedžiota elektra name. Priešingai negu apeliantė nurodo savo apeliaciniame skunde, ji pati bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad gręžinį, nuotekų valymo įrenginį bei lietaus ir drenažo kanalizaciją įrengė savo lėšomis ieškovas ir jeigu ieškovas pageidauja, jis gali juos atsiimti. Nurodytų inžinierinių įrenginių įrengimo ginčo žemės sklypuose atsakovė nenurodė ir teismui pateiktoje „Statybų išlaidų suvestinė“, kurioje ji išdėstė jos atliktų statybos darbų sumas. Taigi, aptartos aplinkybės įrodo, kad inžinieriniai įrenginiai ginčo žemės sklypuose buvo įrengti ieškovo ir už jo lėšas.
27. Nors apeliantė pažymi, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių ieškovo mokėjimų į atsakovės sąskaitą nuo 2003 m. iki 2009 m. sausio 8 d. Tačiau šiuos teiginius paneigia atsakovės pateikta bendra suvestinė apie ieškovo į atsakovės sąskaitą pervestas sumas, jų paskirstymą ir pervedimus ieškovo šeimos nariams, paties ieškovo išlaidų apmokėjimui bei ieškovo atsakovei pervestų pinigų panaudojimas pirkti automobiliams kurie buvo registruoti atsakovės vardu ir kuriais atsakovė naudojosi. Todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
28. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai darė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, kad ieškovo indėlis į ginčo turtą yra lygus atsakovės įnašui į ginčo turtą, todėl pagrįstai nustatė, kad ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis, tai yra kiekvienam po 1/2 dalį priklauso žemės sklypų: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei kiekvienam po 1/2 dalį ginčo namo, esančio (duomenys neskelbtini).
29. Apeliantė pažymi, kad priešingai nei nurodė teismas, atsakovė buvo ir yra „M.“ ir ji niekada nebuvo sudariusi santuokos su M., bei jos pavardė nebuvo M., ką sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė teismas.
30. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas iš tiesų vietoje atsakovės S. M. trečioje ir septintoje rezoliucinės pastraipos dalyse nurodė S. M.. Pažymėtina, kad CPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, kurio ištaisymas nekeičia sprendimo esmės, kadangi tai iš esmės formalius teismo procesinio sprendimo netikslumas ir kurį būtina ištaisyti. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik patikslina sprendimo rezoliucinės pastraipos trečią ir septintą dalį vietoje neteisingai nurodytos atsakovės „S. M.“ šis rašymo apsirikimas ištaisytinas į „S. M.“.
31. Apeliantė taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė mokėtinos kompensacijos sumą, bei išėjo už ginčo nagrinėjimo ribų, būdamas neobjektyvus ir veikdamas ieškovo interesais padidino turto vertę, nors ieškovas tokių aplinkybių neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.
32. Paminėtina, kad ieškovas ginčo turto vertę įrodinėjo remdamasis VĮ „Registrų centras“ vidutine rinkos verte. Ieškinyje be kita ko, nurodė, kad sklypų vertė pagal VĮ „Registrų centras“ apskaičiuotą 2022 m. vidutinę rinkos vertę žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 2 890,00 Eur, žemės sklypo su statiniais, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė – 2 750,00 Eur, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė – 2 890,00 Eur, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė – 2 890,00 Eur. Namo vertė pagal VĮ „Registrų centras“ apskaičiuotą 2022 m. vidutinę rinkos vertę yra 32 800,00 Eur. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo nagrinėjimo ribas nustatęs aktualias ginčo turto vertes, atmestinos. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nei ieškovas, nei atsakovė neprašė byloje skirti nekilnojamojo turto ekspertizę, neteikė papildomų duomenų dėl aktualių ginčo turto vertės apskaičiavimų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ieškovas pateikdamas ieškinį nurodė, vidutines ginčo žemės sklypų ir ginčo gyvenamojo namo vertes, tačiau teismui patikrinus viešai prieinamus duomenis apie ginčo turto vidutines rinkos vertes pagal unikalius numerius nustatė, jog: žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė ieškinio pateikimo dienai buvo – 2 950,00 Eur; žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 2 810,00 Eur, o ginčo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nuo 2023 m. sausio 1 d. yra 47 400,00 Eur; žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 2 950,00 Eur ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė ieškinio patekimo dienai, tai yra nuo 2023 m. sausio 1 d. – 2 950,00 Eur. Akcentuotina, kad nuo ieškinio pateikimo teismui ieškovas buvo nurodęs, kad vadovaujasi būtent VĮ „Registrų centras“ vidutinėmis rinkos vertėmis siekdamas nustatyti nekilnojamojo turto vertę, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant į ieškovo pareikštus reikalavimus, negali būti vertinamas kaip siurprizinis ir (ar) ginčo ribų peržengimas, kadangi atsakovei visos bylos nagrinėjimo metu buvo žinoma, kad ieškovas vadovaujasi būtent VĮ „Registrų centras“ vidutinėmis rinkos vertėmis, todėl teismas pagrįstai nustatė ir įvertino aktualias ginčo žemės sklypų ir ginčo gyvenamojo namo vertes.
33. Apeliantė taip pat pažymi, kad ieškovo ieškinio reikalavimai yra susiję su turtu kurį atsakovė įgijo 2003 m., 2005 m., bei įgijo statytojo teises 2010 m., todėl ieškinio senaties terminai pasibaigė. Šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovo ieškinio reikalavimai nėra susiję su ginčo turto įgijimo pagrindų ginčijimu, t. y. ieškovas neginčijo nei statybos leidimų nei administracinių aktų susijusių su žemės sklypų įsigijimu, todėl apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju vertinant klausimus, susijusius su senaties terminu, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jie vertinami ieškinio reikalavimų, kuriais siekiama ginčo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir jį atidalyti, kontekste. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad tarp šios bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų priešingas, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pritaria išvadai, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento kai šalys nustojo kartu gyventi.
34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaudamasis teismas patenkino ieškovo reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė (atsakovė), nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ar kad jį priimant buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos.
35. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas nuspręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).
36. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jo keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į 30 punkte išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas tik patikslina pirmosios instancijos teismo rezoliucinės sprendimo dalies trečią ir septintą pastraipą vietoje „S. M.“ nurodant „S. M.“.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
39. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
40. Ieškovas E. M. prašo priteisti iš atsakovės 950,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimą. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė jų realumą patvirtinančius įrodymus, iš kurių matyti, kad ieškovas sumokėjo 950,00 Eur už suteiktas advokato paslaugas. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateiktas tinkamai, prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11 punktuose nustatyto dydžio, todėl ieškovo prašymas tenkintinas ir ieškovui priteistina iš atsakovės 950,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 302 straipsnis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies trečioje ir septintoje pastraipoje padarytą rašymo apsirikimą vietoje S. M. nurodyti S. M..
Priteisti ieškovui E. M. iš atsakovės S. M. 950,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.