Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-3310-936/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-12-05
Bylos Nr.: e2A-3310-936/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-10-3-00783-2021-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė, Svetlana Panina
Atsakovas: A. G.
Ieškovas: V. G.

Kategorijos

2.1.5.1.1Bendrasis ieškinio senaties terminas
2.6.9.2Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas
2.6.8.7Sutarčių forma ir galia
2.6.8.9Sutarčių vykdymas
2.6.8.6Sutarties turinys (sutarties sąlygos)
3.1.14.1Ieškinio samprata, jo turinys, elementai (ieškinio dalykas ir pagrindas)
3.1.14.7Ieškinio dalyko arba pagrindo keitimas
3.1.3.2Civilinio proceso šalys ir jų teisės ir pareigos
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-3310-936/2025Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00783-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.1; 2.6.9.2; 2.6.8.7; 2.6.8.9; 2.6.8.6; 3.1.14.1; 3.1.14.7; 3.1.3.2; 3.2.4.11; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Paninos, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal atsakovo A. G. patikslintą priešieškinį ieškovui V. G. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui A. G. dėl nepagrįsto praturtėjimo, prašydamas priteisti iš atsakovo 28 160,34 Eur už 2,37 a žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; 27 022,50 Eur už 2,24 a žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; 17 942,08 Eur už 1,04 a žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Atsakovas A. G. pateikė priešieškinį ieškovui dėl nepagrįsto praturtėjimo, prašydamas priteisti iš ieškovo 43 106,68 Eur sumą, 39 260,13 Eur palūkanas, skaičiuojamas nuo 2005 m. vasario 25 d. iki ieškinio padavimo dienos, 5 proc. metines palūkanas nuo bendros ieškinio sumos, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

3. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai 2024 m. liepos 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-22-588/2024, priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo: 28 160,34 Eur už 2,37 a žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; 27 022,50 Eur už 2,24 a žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; 17 942,08 Eur už 1,04 a žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; 2 947 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas dėl priimto sprendimo pateikė apeliacinį skundą.

4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024, nutarė: 1) panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; 2) panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis atmestas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir bylos dalį pagal priešieškinį bei klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

5. Atsakovas A. G. kreipėsi į teismą su patikslintu priešieškiniu prašydamas priteisti iš ieškovo V. G. 43 106,68 Eur skolą, 10 776,65 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašė grąžinti 481 Eur žyminio mokesčio permoką.

Šalies argumentai

5.1. Patikslintame priešieškinyje nurodė, kad P. G. (atsakovo tėvas), J. G., A. G., ir ieškovas V. G. yra A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), ir V. G., mirusios (duomenys neskelbtini), vaikai. Šie asmenys po savo tėvų mirties tapo pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini) gatvėje, todėl kreipėsi į Palangos miesto valdybą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Palangos miesto apylinkės teismo 1999 m. spalio 19 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad T. K., kuri yra J. G., P. G. ir V. G. senelė, nuo 1939 m. pradžios iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,95 ha žemės Kretingos apskrities Palangos valsčiaus (duomenys neskelbtini) km.

5.2. V. G., A. G., kaip P. G. paveldėtojas, A. G. ir J. G. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikė susitarimą, pagal kurį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui formuojamą 0,3669 ha žemės sklypą sutarė pasidalinti tokiu būdu: A. G. – 0,0917 ha, J. G. – 0,0917 ha, P. G.(paveldėtojas atsakovas A. G.) – 0,0917 ha, V. G. – 0,0918 ha, t. y. iš esmės lygiomis dalimis. 2004 m. gegužės 11 d. pretendentai sudarė kitą susitarimą, kuriuo susitarta, kad žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), atiteks V. G.. 2004 m. gegužės 11 d. susitarimo sudarymo metu buvo sudarytas ir žodinis susitarimas, kad po šių sklypų suformavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo V. G. šiuos du sklypus parduos, gautą sumą padalins į keturias lygias dalis ir sumokės atsakovui, A. G. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir J. G. kompensaciją už jų atsisakytas šias žemės sklypų dalis. Pažymėjo, kad prejudiciniai faktai dėl žodinio susitarimo egzistavimo nustatyti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-928-265/2019 bei Vilniaus apygardos teismo 2024 m lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024.

5.3. Ieškovui nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,1956 ha žemės sklypą, esanti (duomenys neskelbtini), ir 0,1959 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas V. G. 2005 m. sausio 6 d. sutartimis, notarinio registro Nr. 117 ir 113, pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 668 053,00 Lt, o žemės sklypą (duomenys neskelbtini) – 669 078,00 Lt. Ieškovas vykdydamas žodinį susitarimą pervedė atsakovui 191 044,00 Lt, J. G. 186 444,00 Lt ir A. G. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) – 185 444,00 Lt. Klaipėdos apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-928-265/2019 paaiškėjo, kad ieškovas, kitiems pretendentams pervesdamas kompensacijas už jų atsisakytas šių žemės sklypų dalis, pasisavino dalį atsakovui ir kitiems pretendentams priklausančių lėšų, nes už sklypų pardavimą gautą sumą padalino ne lygiomis dalimis. Kiekvienam turėjo būti pervesta po 334 282,75 Lt, tačiau ieškovas atsakovui pervedė tik 191 044,00 Lt, iš kurios 5600 Lt už bendros kapavietės sutvarkymą ir detaliojo plano parengimą, t. y. nepervesta 148 838,75 Lt (43 106,68 Eur), kuriuos atsakovas prašo priteisti.

5.4. Pažymėjo, kad prejudiciniai faktai dėl ieškinio senaties termino nepraleidimo priešieškinio reikalavimui yra nustatyti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024, senaties terminas priešieškiniui pareikšti skaičiuotinas nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d.

5.5. Atsakovas taip pat prašo priteisti 10 776,65 Eur palūkanas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210, 6.240 ir 6.261 straipsniais, paskaičiuotas už 5 metus. Kadangi patikslintu priešieškiniu reikalavimo suma sumažinta, todėl prašoma grąžinti dalį žyminio mokesčio, t. y. 481 Eur.

Atsiliepimas

6. Ieškovas V. G. atsiliepime į atsakovo A. G. patikslintą priešieškinį nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, teigė, kad remiasi ir atsiliepimo į priešieškinį argumentais. Atsakovo pozicija grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Nurodė, kad žemės sklypai realiai parduoti už mažesnę kainą, nei nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyse. Atkuriant teises į nuosavybę buvo suformuoti 4 sklypai, už kurių projektavimą mokėjo ieškovas savo asmeninėmis lėšomis. Vėliau iš suprojektuotų sklypų, du buvo grąžinti kitiems asmenims: vienas sklypas M. Š. ir kitas keliems bendrasavininkiams, kuriems atstovavo M. M. U.. Pirkėjas UAB „Šomis“ pageidavo įsigyti iš karto visus 4 sklypus, nes jie tarpusavyje ribojosi, todėl ieškovas, norėdamas parduoti žemės sklypus ir susigrąžinti lėšas už projektavimą, ėmėsi iniciatyvos organizuoti visų sklypų pardavimą vienam pirkėjui. Tiek M. Š., tiek M. M. U. sutiko grąžinti pinigus už projektavimo darbus, jeigu ieškovas suorganizuos sklypų pardavimą. Derinimo eigoje kilo keblumų, nes vienas iš M, M. U. giminaičių norėjo gauti kuo didesnę sumą grynaisiais pinigais, todėl pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nurodyta jų sklypo mažesnė pardavimo vertė, o skirtumas tarp mokamos ir rodomos kainos perkeltas į ieškovo sklypų kainą, taip padidinant jo sklypų vertę. Panaši situacija buvo ir su M. Š., kuri pareikalavo dalies sklypo kainos grynais pinigais, o pirkėjas atsisakė vykdyti papildomas operacijas, dėl ko pačiam ieškovui, siekiant išsaugoti sandorį, teko gryninti pinigus ir perduoti juos M. Š.. Tokiu būdu galutinė ieškovo gauta suma buvo beveik dvigubai mažesnė, nei nurodyta Privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyse.

6.2. Atsakovo priešieškinio esmė yra ta, kad reikalavimo pagrindas yra pakeičiamas – vietoje buvusio nepagrįsti praturtėjimo pagrindo, šiuo metu atsakovas nurodo, kad reikalauja vykdyti žodinį susitarimą, sudarytą 2004 m. gegužės 11 d. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi grąžino pakartotinai nagrinėti A. G. reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, tačiau pradėjus nagrinėti bylą pakartotinai, pats priešieškinis pakeičiamas nurodant visai kitą reikalavimo pagrindą.

6.3. Kadangi Vilniaus apygardos teismas sugrąžino bylą pakartotiniam nagrinėjimui, o atsakovas pakeitė savo reikalavimą, todėl jis neturi teisės remtis prejudiciniais faktais, kadangi paties atsakovo valia iš esmės keičiamos aplinkybės, kurias būtina aiškintis šioje byloje. Atsakovas reikalauja, kad būtų vykdomas prieš daugiau 20 metų sudarytas žodinis susitarimas. Pažymėjo, kad ieškovas sklypus pardavė 2005 m. sausio 6 d., pinigus pervedė atsakovui 2005 m. vasario 25 d., todėl nuo šios dienos skaičiuotinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kurį atsakovas yra praleidęs. Pagal atsakovo nurodytas aplinkybes, aišku, kad rūpestingas ir apdairus asmuo per protingą terminą (o ne po beveik 20 metų) po lėšų gavimo būtų ėmęs aiškintis, ar gauta suma atitinka susitarimą, juo labiau, kad šiuo klausimu domėtis turėjo visas galimybes, o priežasčių, kas sutrukdė jam tai padaryti A. G. nenurodė ir logiškai nepaaiškino. Pažymėjo, kad šalių santykiai pašlijo tik 2016 metais, tačiau iki tol buvo artimi ir draugiški ir atsakovui nebūtų buvę jokių kliūčių gauti informaciją apie žemės sklypų pardavimo kainas.

6.4. Pažymėjo, kad atsakovas priešieškiniu sumažino reikalavimą dėl palūkanų, bendras reikalavimas sumažintas 35 proc., o ieškovas viso proceso metu teigė, kad toks reikalavimas priteisti daugiau nei už penkis metus palūkanas yra nepagrįstas. Toks atsakovo elgesys vertintinas kaip dalies ieškinio reikalavimų atsisakymas, todėl skirstant bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai priteistina 35 proc. jo bylinėjimosi išlaidų, net jei ir atsakovo reikalavimas būtų patenkintas.

Šalies argumentai

6.5. Ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose taip pat pažymėjo, kad atsakovas neturi teisės reikalauti priteisti sumas kaip nepagrįstą praturtėjimą, kadangi remiasi tuo, kad prie 2005 m. gegužės 11 d. rašytinio susitarimo sudarytas papildomas žodinis susitarimas pasidalinti lygiomis dalimis žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kainą. Jei atsakovo reikalavimą laikytume ne reikalavimu dėl nepagrįsto praturtėjimo, o reikalavimu įvykdyti susitarimą, ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo susitarimo įvykdymo termino pabaigos, o ne nuo 2019 metų, kaip nurodo atsakovas. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties išaiškinimus nepagrįsto praturėjimo instituto taikymas šiuo atveju apskritai negalimas, o senaties terminas reikalavimams turi būti skaičiuojamas nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus turi būti laikoma, kad A. G. senaties terminą praleido, nes nuosavybės teisės į sklypus, už kuriuos nurodo gavęs per mažą kompensaciją, atkurtos 2004 m. birželio 14 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. liepos 9 d. sprendimu tenkino atsakovo A. G. priešieškinį, t. y. priteisė atsakovui iš ieškovo V. G. 43 106,68 Eur kompensaciją, 10 776,65 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. gegužės 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 901 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat grąžino atsakovui 481 Eur žyminio mokesčio.

7.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas argumentus dėl senaties termino taikymo patikslinto priešieškinio reikalavimams, nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024 konstatavo, jog atsakovas pareikšdamas priešieškinį ieškovui nėra praleidęs ieškinio senaties termino, todėl ši aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) šioje byloje ir jos papildomai nebereikia įrodinėti.

7.2. Pažymėta, jog prieš atkuriant žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises, pretendentai 2004 m. gegužės 11 d. žodiniu susitarimu susitarė, kad šie du sklypai po nuosavybės teisių atkūrimo turi būti parduoti, o gautos lėšos padalintos lygiomis dalimis visiems keturiems pretendentams. Šis susitarimas įvykdytas, nes ieškovui buvo atkurtos minėtų dviejų žemės sklypų nuosavybės teisės, ir ieškovas, pardavęs minėtus žemės sklypus, išmokėjo kitiems pretendentams kompensacijas, tačiau patikslintu priešieškiniu atsakovas siekia prisiteisti sumas (kompensaciją) už pilnai neįvykdytą šalių žodinį susitarimą 2004 m. gegužės 11 d., todėl teismo vertinimu atsakovo priešieškinio teisiniams santykiams atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką negalima taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes ieškovo prievolė yra atsiradusi iš šalių žodinio susitarimo. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d., nutartyje, kurioje konstatavo, jog šalių sudarytiems rašytiniam ir žodiniam susitarimui nepagrįsto praturtėjimo institutas šiuo atveju negalėjo būti taikomas.

7.3. Ginčo šalis siejo prievoliniai sutartiniai teisiniai santykiai, nes byloje pareikštu patikslintu priešieškiniu kilęs ginčas yra atsiradęs dėl ne visiškai išmokėtos kompensacijos dydžio bei ne visiškai įvykdyto šalių 2004 m. gegužės 11 d. žodinio susitarimo, kuris ir jo turinys dėl kompensacijos kaip prejudicinis faktas nustatytas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-349-265/2020, todėl šiam ginčui taikytinos prievolinius teisinius santykius reglamentuojančios įstatymo normos.

7.4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žodiniu susitarimu pretendentai susitarė parduoti žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) ir gautus pinigus pasidalinti į keturias lygias dalis tarp pretendentų. Iš 2005 m. sausio 6 d. privačios žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarčių, notarinių registro Nr. 113, 117, matyti, kad ieškovas pardavė žemės sklypus už 1 337 131 Lt sumą (669 078,00 Lt + 668 053,00 Lt), kuri pagal šalių 2004 m. gegužės 11 d. susitarimą turėjo būti lygiomis dalimis pasidalinta visų keturių pretendentų/paveldėtojų, todėl kiekvienam iš jų turėjo atitekti po 334 282,75 Lt. Ieškovas ieškovui pervedė 191 044,00 Lt, iš kurių 185 444,00 Lt sudarė kompensacija už žemės sklypus ir 5 600 Lt už bendros kapavietės sutvarkymą ir detaliojo plano rengimo išlaidas. Kadangi ieškovas kiekvienam pretendentui (tame tarpe ir atsakovui) turėjo pervesti lygiomis dalimis po 334 282,75 Lt kompensaciją, o pervedė tik 185 444,00 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal šalių sudarytą žodinį susitarimą ieškovas atsakovui pervedė ne visą kompensaciją, o tik jos dalį, todėl liko nesumokėta kompensacijos dalis 148 838,75 Lt (43 106,68 Eur). Duomenų, jog minėto dydžio kompensaciją būtų sumokėta, byloje nėra iš šalys tokių duomenų neteikė.

Šalies argumentai

7.5. Ieškovo nurodytas aplinkybes, jog už sprendimo žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis ieškovas gavo dvigubai mažesnes sumas nei nurodytos sutartyse, teismas laikė deklaratyviomis bei nepagrįstomis, kaip siekį išvengti teisinės atsakomybės, nes teismui nepateikta jokių šias aplinkybes dėl realiai parduotų sklypų mažesnių kainų gavimo įrodymų (CPK 178 straipsnis). Be to, byloje nėra duomenų ir tokių ieškovas į bylą neteikė, jog minėtos pirkimo – pardavimo sutartys būtų nuginčytos ar pripažintos negaliojančiomis.

7.6. Ieškovas žodinio susitarimo pagrindu nesumokėjo visos atsakovui priklausančios kompensacijos, t. y. ne visiškai įvykdė sudarytą šalių sandorį, todėl pirmosios instancijos teismas laikė, jog atsakovas įgijo teisinį pagrindą reikalauti iš ieškovo likusios nesumokėtos skolos (kompensacijos), susidariusios priešieškinyje nurodyto 2004 m. gegužės 11 d. žodinio susitarimo pagrindu, o ieškovas turi pareigą susidariusį įsiskolinimą apmokėti. Todėl patikslinto priešieškinio reikalavimas priteisti iš ieškovo atsakovui 43 106,68 Eur nesumokėtą kompensaciją, tenkintas. Atsakovui priteista iš ieškovo 10 776,65 Eur dydžio palūkanos ((43 106,68 Eur x 5 proc.): 365 d. x 1825 d. (365 d. x 5 m.)), skaičiuotinos už penkerius metus nuo prievolės įvykdyti piniginę prievolę dienos, t. y. nuo 2005 m. vasario 25 d. (CK 1.125 straipsnio 10 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis), taip pat 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos.

Žemesnės instancijos teismas

7.7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo atstovavimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, jos pagrįstos ir protingo dydžio, įvertinus bylos sudėtingumą, trukmę, atliktus procesinius veiksmus bei jų mastą, todėl teismas jų mažinti neturi pagrindo. Nors ieškovo atstovas prašė sumažinti atstovavimo išlaidas 35 proc., nes atsakovas patikslintu priešieškinio reikalavimu tokiu procentu sumažino priešieškinio reikalavimus, tačiau teismas pažymėjo, kad didinti ar sumažinti ieškinio ar priešieškinio reikalavimus yra šalies procesinė teisė, o šiuo nagrinėjamu atveju atsakovas sumažino, o ne padidino priešieškinio reikalavimus, tačiau ši aplinkybė nesudaro mažinti atsakovo patirtų atstovavimo išlaidų ieškovo prašoma procentine išraiška, nes šiuo atveju atliktų procesinių veiksmų mastas nesumažėjo, o priešieškinio reikalavimų tikslinimą sąlygojo Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje nustatytos aplinkybės.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8. Ieškovas V. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį atmesti; 2) nepanaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo – perskirstyti bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiant atsakovo reikalavimų atsisakymą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmestas jo reikalavimas taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje neatliko vertinimo, kada atsakovas turėjo sužinoti apie jo galimai pažeistas teises, ir nuo tokio vertinimo nebuvo atleistas pirmosios instancijos teismas, juolab, kad šį klausimą ieškovas kėlė viso proceso metu. Bylos grąžinimas pakartotinai nagrinėti savaime nereiškia ieškinio pagrįstumo ir neeliminuoja pirmosios instancijos teismo pareigos pasisakyti dėl ieškovo atsikirtimų, įskaitant ir tų, kuriais prašoma taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties kontekste nevertino tos aplinkybės, kad atsakovas patikslino savo ieškinio reikalavimus ir galiausiai pirmosios instancijos teismas pats taikė nebe nepagrįsto praturtėjimo institutą, o prievolių teisės normas.

8.2. Ieškovas ginčo sklypus ((duomenys neskelbtini)) pardavė 2005 m. sausio 6 d., o pinigus atsakovui pervedė 2005 m. vasario 25 d. Jei prievolės pasidalinti gauta sklypų kaina įvykdymo terminas ir nebuvo nustatytas, 2005 m. vasario 25 d. yra reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo diena ir nuo jos skaičiuotinas bendrasis ieškinio senaties terminas, tačiau atsakovas savo reikalavimą pareiškė tik 2025 m. vasario 6 d., praleidęs ieškinio senaties terminą. Apdairus asmuo per protingą terminą (po lėšų gavimo) būtų ėmęs aiškintis, ar gauta suma atitinka susitarimą, juo labiau, kad šiuo klausimu domėtis turėjo visas galimybes, o priežasčių, kas sutrukdė tai padaryti atsakovas nenurodė ir logiškai nepaaiškino.

8.3. Pakartotinai išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, liko neaišku, kokiu pagrindu atsakovas prašė priteisti iš ieškovo pinigines lėšas – nepagrįsto praturtėjimo ar remdamasis prievolių teisės normomis. Atsakovas 2023 m. gegužės 6 d. pareiškė ieškovui reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuris pirmosios instancijos teismo buvo atmestas, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi grąžino atsakovo reikalavimą pakartotiniam nagrinėjimui pirmosios instancijos teismui. Atsakovas 2025 m. vasario 6 d. pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame apie nepagrįstą praturtėjimą nebepasisakoma, o ieškovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame gynėsi nuo naujo reikalavimo, kaip pareikšto remiantis 2004 m. gegužės 11 d. žodiniu susitarimu. 2025 m. birželio 9 d. pasisakydama dėl ieškinio teisinio pagrindo atsakovo atstovė pasisakė, kad ieškinio pagrindas yra nepagrįstas praturtėjimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas atsakovo reikalavimui iš tiesų netaikomas, tačiau taikomos prievolių teisės normos, remiantis 2004 m. gegužės 11 d. žodiniu susitarimu. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimu ne tik taikė kitą teisinį pagrindą, tačiau ir rėmėsi faktiniu pagrindu, kurio atsakovas nebuvo nurodęs. Tokiu būdu buvo peržengti byloje pareikšti reikalavimai ir pažeistas CPK 265 str. 2 d. numatytas draudimas.

8.4. Teigia, kad pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos žemės sklypų (duomenys neskelbtini), kainos buvo nurodytos didesnės, nei realiai gauta. Atkreipė dėmesį, kad sudėtinga gauti įrodymus po 20 metų nuo aplinkybių atsiradimo. Ieškovas pateikė ir teismas prie bylos prijungė duomenis apie 2004 metų žemės sklypų pardavimo kainas, iš kurių matyti, kad už sklypus (duomenys neskelbtini) nurodytos kainos negalėjo būti mokamos, nes 1 337 131 Lt pardavimo kainos atveju vieno žemės sklypo aro kaina viršytų 35 000 Lt, tačiau, kaip matyti, žemės sklypų aro kaina buvo keletą kartų mažesnė.

8.5. Kasacinio teismo praktikoje pareikštų reikalavimų sumažinimas ir (ar) atsisakymas savo esme prilyginamas bylos dalies, dėl kurios reikalavimai sumažinti (ar jų atsisakyta), išsprendimui kitos šalies naudai, nes jai neteks atsakyti pagal tuos reikalavimus, kurių ji atsisakė. Vienai šaliai pareiškus didelės sumos reikalavimą, nuo kurio gindamasi kita šalis patyrė bylinėjimosi išlaidų, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu kitos šalies naudai, išskyrus atvejus, kai pirminio dydžio reikalavimo pareiškimą lėmė jos elgesys. Atsakovo procesinis elgesys nebuvo tinkamas – pradinis reikalavimas pareikštas aiškiai praleidus senaties dėl palūkanų skaičiavimo terminą, vėliau nesumažintas net ir ieškovui nurodžius, kad jis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir dėl palūkanų. Reikalavimas pareikštas 2023 m. gegužės 6 d., o sumažintas tik 2025 m. vasario 6 d., t. y., po daugiau kaip 2 metų, per kuriuos laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos visai pradinio ieškinio sumai. Pažymėjo, kad teismo motyvai, jog sumažinus reikalavimus, nesumažėjo procesinių veiksmų skaičius, nėra priskiriami CPK ir teismų praktikoje suformuluotoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms.

Atsiliepimas

9. Atsakovas A. G. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

9.1. Atsakovas apeliaciniu skundu pakartotinai prašo taikyti ieškinio senaties terminą, nors šis klausimas jau išspręstas įsiteisėjusiu ir galiojančiu prejudiciniu sprendimu, t. y. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024 bei kasacinio teismo nutartimi šioje byloje, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2025 m. sausio 6 d nutartimi. Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatyta, kad ieškinio senaties terminas dėl priešieškinio reikalavimo skaičiuotinas nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d. ieškovas pateikė kasacinį skundą, ginčydamas ieškinio senaties termino skaičiavimą priešieškinio reikalavimams, tačiau kasacinį skundą buvo atsisakyta priimti.

9.2. Pažymėjo, kad ieškovas už žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), gavo beveik dvigubai didesnę pinigų sumą nei buvo nurodęs kitiems pretendentams/paveldėtojams, ir pasisavino dalį atsakovui priklausančių lėšų, atsakovui A. G. tai tapo žinoma tik Klaipėdos apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-928-265/2019, kai buvo išreikalautos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys ir V. G. banko sąskaitos išrašai, t. y. ne anksčiau kaip nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d., todėl atsakovas nėra praleidęs senaties termino.

9.3. Atkreipė dėmesį, kad patikslintu priešieškiniu pareikšti atsakovo reikalavimai nebuvo niekaip peržengti ir pirmosios instancijos teismas nepriteisė atsakovui daugiau nei jis prašė. Atsakovas savo reikalavimą grindė nepagrįsto praturtėjimo institutu, nes buvo įsitikinęs, kad 43 106,68 Eur lėšų pasisavinimas, šių lėšų gavimą nuslepiant nuo atsakovo, laikytinas ne 2004 m. gegužės 11 d. žodinio susitarimo nevykdymu (prievolių teisės pažeidimas), o, atsižvelgiant į turto pasisavinimą ir sukčiavimą šiuo konkrečiu atveju naudotą ieškovo, nepagrįstu praturtėjimu. Ieškovas ne šiaip neįvykdė šalių sudaryto žodinio susitarimo, tačiau aktyviais veiksmais klaidino atsakovą ir nuo jo nuslėpė tikrąją už parduotus žemės sklypus gautą kainą, ir tokios apgaulės būdu atsakovui priklausančią turto pardavimo kainos dalį pasisavino ir vėliau iššvaistė savo poreikiams. Atsakovo manymu, jo pažeistos teisės šiuo atveju turėjo būti ginamos taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, tačiau teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, įvertinęs šalių nurodytas faktines aplinkybes, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausęs proceso šalis ir liudytojus, nusprendė, kad atsakovo reikalavimas yra pagrįstas ir šiuo konkrečiu atveju taikytinos prievolės teisės normos, tinkamai išsprendė bylą ir pagrįstai tenkino priešieškinio reikalavimus, todėl negalima laikyti, jog teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus.

9.4. Ieškovas, teigdamas, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartis jis negavo visos sutartyse nurodytos sumos, nepateikė jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ieškovas į bylą neteikė, jog minėtos pirkimo — pardavimo sutartys būtų nuginčytos ar pripažintos negaliojančiomis. Ieškovas teigė, kad jo nurodomas aplinkybes dėl pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos kainos neatitikimo gali paliudyti liudytoja, kurią jis prašė teismo iškviesti liudyti, tačiau teismui tenkinus šį prašymą ieškovas šios liudytojos neatsivedė ir neprašė jos atvesdinti, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad tokia liudytoja bei jo nurodoma kita moteris apskritai egzistuoja. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad buvo projektuojami 4 žemės sklypai, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, nors duomenys apie detaliuosius planus ir žemės sklypų projektavimus yra saugomi valstybiniame archyve ir jei tokios aplinkybės iš tiesų būtų buvusios, jas būtų galima įrodyti. Ieškovas nepateikė ginčo žemės sklypų pirkėjo UAB „Šomis“ patvirtinimo apie ieškovo nurodomas aplinkybes dėl netikros žemės sklypų kainos nurodymo sutartyje, dalies kainos sumokėjimo grynaisiais ir kitų jo nurodomų tariamai buvusių sandorio sudarymo aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas šiuo aspektu.

9.5. Pažymėjo, kad atsakovas šioje byloje niekada nereiškė ieškinio reikalavimo dalies atsisakymo CPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas bylos dėl to nenutraukė. Atsakovas tik pasinaudojo savarankiška teise sumažinti ieškinio reikalavimo sumą, atsižvelgiant į byloje ieškovo pareikštą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, tačiau ieškinio sumos sumažinimas nėra tapatus ieškinio (jo dalies) atsisakymui ieškovo naudai.

9.6. Kadangi ieškovas turi teisę, bet ne pareigą reikalauti taikyti ieškinio senaties terminą, atsakovas pareikšdamas priešieškinį nežinojo ir negalėjo žinoti, ar byloje ieškovas pasinaudos savo teise ir pareikš prašymą taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų, todėl teisėtai ir sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas procesu pareiškė reikalavimą dėl palūkanų už visą laikotarpį nuo sutarties sudarymo. O atsakovo elgesys, kai ieškovui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų, atsakovas sąžiningai pats sumažina reikalavimą ir tokiu būdu neapkrauna teismo reikalavimais, kurie negalės būti tenkinami, rodo atsakovo sąžiningą elgesį. Atsakovas neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, nevilkino bylos, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, aktyviai naudojosi mediacijos pagalba ir siekė bylą baigti taikiai, kai tuo tarpu pats ieškovas vilkino bylos nagrinėjimą, prašė iškviesti ir apklausti liudytojus, dėl ko bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, bet vėliau šių liudytojų į teismą taip ir neatsivedė ir kitais aktyviais veiksmais vilkino bylos nagrinėjimą, dėl ko didėjo bylinėjimosi išlaidos.

9.7. Bylos nagrinėjimo metu esminis ginčas vyko dėl pagrindinio reikalavimo, o reikalavimas dėl palūkanų priteisimo buvo tik išvestinis reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pasinaudojo CPK suteikiama teise sumažinti ieškinio reikalavimus ir tai padarė nepiktnaudžiaudamas procesu ir jo nevilkindamas, į tai, kad viso proceso metu nenustatyta jokio atsakovo nesąžiningo elgesio, sumažinti iš ieškovo priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimo, kuriuo atsakovo patikslintas priešieškinis patenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų (ne)peržengimo pirmosios instancijos teisme

13. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik taikė kitą teisinį pagrindą, tačiau ir rėmėsi faktiniu pagrindu, kurio atsakovas nebuvo nurodęs, t. y. atsakovas tvirtino, kad ieškovas nepagrįstai praturtėjo atsakovo sąskaita, o ne tai, kad iki galo neįvykdė 2004 m. gegužės 11 d. žodinio susitarimo.

14. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Būtent asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis). Bylos nagrinėjimo ribas taip pat apibrėžia atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-823/2024 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

15. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis).

16. Priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022, 17 punktas; 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-1075/2022, 56 punktas).

17. Kita vertus, nors CPK nenustatytas reikalavimas, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą, tačiau faktai juridinę reikšmę įgauna tik tuo atveju, jei būtent su jais materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčo teisinį santykį, sieja juridinių faktų atsiradimą, t. y. šalis siejančių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą. Vadinasi, ieškovas, ieškinyje nurodydamas esminius faktus, pasirinkdamas taikytiną jo teisių gynimo būdą, turi atsižvelgti ir į atitinkamas materialiosios teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016 16 punktą; 2021 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-1075/2021 22 punktą). CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 25 punktas). Teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą) nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, įskaitant ieškovo pasirinktą teisių gynimo būdą, taip peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020, 21 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023, 40 punktas).

18. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259/2021 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

19. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tik tuomet, kai, laikantis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės taisyklių, yra konstatuojamos įrodinėjimo dalyką byloje sudarančios faktinės aplinkybės. CPK įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 25 punktas).

20. CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 26 punktas).

21. Nagrinėjamo ginčo atveju, atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 43 106,68 Eur kompensaciją, kuri, atsakovo nuomone, yra įgyta nepagrįstai praturtėjus ieškovo sąskaita, tačiau tuo pačiu nurodoma, kad ieškovas netinkamai įvykdė 2004 m. gegužės 11 d. žodinį susitarimą dėl kompensacijos sumokėjimo už pretendentų atsisakytas žemės sklypų dalis bei pasisavino atsakovui priklausančią dalį piniginių lėšų, kurios gautos pardavus žemės sklypus. Iš ko galima daryti išvadą, kad atsakovas patikslintu priešieškiniu nurodė skirtingus teisinį – nepagrįstas praturtėjimas – ir faktinį – sutarties netinkamas įvykdymas – pagrindus.

22. Pažymėtina, kad bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021 20 punktą). Sutarties netinkamo įvykdymo atveju, atsakovas, ginčo atveju, turėjo įrodyti, kad buvo sudaryta atitinkama sutartis, kokius įsipareigojimus ieškovas prisiėmė, ir aplinkybę, kad sutartis netinkamai įvykdyta, o atsakovas atsikirsdamas į tokius argumentus – kad sutartį įvykdė tinkamai.

23. Pažymėtina, kad ieškovas atsiliepime į atsakovo patikslintą priešieškinį aiškiai suprato, kad reikalavimas kildinamas iš 2004 m. gegužės 11 d. žodinio susitarimo, atitinkamai pateikė savo atsikirtimus šiuo faktiniu ieškinio pagrindu. Taip pat, be argumentų taikyti ieškinio senaties terminą, teigė, kad nors ir žemės sklypų, adresu (duomenys neskelbtini), notarinėse pirkimo – pardavimo sutartyse nurodė sklypų kainą, tačiau žemės sklypai realiai parduoti už mažesnę kainą, nei nurodyta sutartyse. Bylą nagrinėjant teismo posėdžio metu atsakovo atstovė teigė, kad reiškiamas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, tačiau iš esmės faktinį priešieškinio pagrindą toliau grindė 2004 m. gegužės 11 d. žodiniu susitarimu, t. y. kad ieškovas pardavė už didesnę kainą žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), o pervedė atsakovui tik dalį gautų piniginių lėšų, kurios turėjo priklausyti atsakovui. Nors atsakovas nesuformulavo priešieškinio teisinio pagrindo – priteisti likusią kompensacijos dalį pagal sutartį, tačiau nurodė tarp šalių egzistavus sutartinius teisinius santykius. Todėl pirmosios instancijos teismas, vykdydamas pareigą nustatyti tinkamą ginčo teisinių santykių kvalifikaciją, būtent patikrino šį atsakovo nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, bei priėmė skundžiamą sprendimą, pritaikydamas faktiniam ieškinio pagrindui taikytiną teisinį reguliavimą, t. y. prievolinius teisinius santykius, o ne nepagrįstą praturtėjimą, reglamentuojančias įstatymo normas.

24. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčui taikytinos prievolinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Apeliantas neteigia, kad priimtas sprendimas buvo jam siurprizinis, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovas teikė atsikirtimus, atsižvelgdamas, kad reikalavimas kildinamas iš 2004 m. gegužės 11 d. žodinio susitarimo, taip pat į tai, kad pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024 konstatavo, jog šalių sudarytiems rašytiniam ir žodiniam susitarimui nepagrįsto praturtėjimo institutas šiuo atveju negalėjo būti taikomas, kad pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes, kuriomis atsakovas rėmėsi patikslintame ieškinyje, nebuvo remtasi tokiais faktais ir įrodymais, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėti, įvertinti atsakovo atsikirtimai, nėra pagrindo ir apeliacinės instancijos teismui daryti išvados, kad priimtas skundžiamas sprendimas galėjo būti apeliantui siurprizinis.

25. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius kvalifikavęs kaip sutartinius, galėjo savarankiškai nustatyti šiuo teisiniu pagrindu pareikšto reikalavimo tenkinimo sąlygas (sutarties sudarymo, įsipareigojimų apimtį ir neįvykdymo faktą), dėl kurių buvimo argumentai iš esmės buvo pateikti tiek patikslintame priešieškinyje, tiek ir atsiliepime į patikslintą priešieškinį, be to, tam tikra prasme (teisės taikymo aspektu) buvo nagrinėti ir Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024.

26. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisiškai kvalifikuodamas faktines aplinkybes, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, kurias nustatė patikslintas priešieškinis ir atsakovo atsikirtimai į jį.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

27. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024 nutartimi konstatavo, jog atsakovas pareikšdamas priešieškinį ieškovui nėra praleidęs ieškinio senaties termino, todėl ši aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) šioje byloje ir jos papildomai nebereikia įrodinėti. Apeliantas nesutikdamas su tokiu argumentu teigia, kad bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pagal atsakovo priešieškinį, pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl ieškovo argumentų (atsakovas turėjo (galėjo) žinoti apie savo teisės pažeidimą) pagrįstumo.

28. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

29. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama antrą kartą, nes Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024 panaikino Plungės apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria priešieškinis atmestas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir bylos dalį pagal priešieškinį bei klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, šiuo atveju yra būtina vadovautis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais išaiškinimais, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą.

30. Vertinant apelianto argumentus pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024, nagrinėdamas ginčą pirmą kartą, spręsdamas, kad atsakovas nepraleido ieškinio senaties termino, kuris skaičiuotinas nuo 2019 m. rugpjūčio 7 d., priešieškiniui pareikšti, nurodė: 1) pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovo teiginiais dėl buvusių ieškovo gerų santykių su atsakovu ir bendravimo, tačiau nei geri tarpusavio santykiai, nei buvęs bendravimas savaime nepatvirtina fakto, kad ieškovas supažindino atsakovą su sandorių, kurių šalimi pastarasis nebuvo, tekstu, taip pat pateikė duomenis apie realiai gautus mokėjimus. Kilus ginčui, šios aplinkybės turi būti patvirtinamos papildoma bylos medžiaga, tačiau ieškovas tokių aplinkybių neįrodė; 2) atsakovas realiai tik 2019 m. rugpjūčio 7 d. iš banko sąskaitos išrašų sužinojo, kad ieškovas už žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), gavo bendrą 1 337 131 Lt sumą, ir, įvertinęs ieškovo atsakovui sumokėtą kompensacijos už jam tekusius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), dydį, galėjo suvokti, jog galimai ieškovas pervedė tik dalį atsakovui priklausiusios sumokėti kompensacijos ir, galimai, atsakovui liko nepervesta dalis kompensacijos (skaičiuojant nuo minėtos sumos), t. y. 148 838,75 Lt (43 106,68 Eur). Aplinkybę, jog atsakovui, tikėtina, nebuvo žinoma tikroji žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu ieškovo realiai gauta pinigų suma, netiesiogiai patvirtina ir ieškovo elgesys Klaipėdos apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-349-265/2020, kai ieškovas vengė į bylą pateikti duomenis apie į savo banko sąskaitą už žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą gautą pinigų sumą.

31. Pažymėtina, kad ieškovas teikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuriame, be kita ko, reiškė argumentus, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai vertino ieškinio senaties termino taikymo klausimą priešieškinio pareiškimui, akcentavo, kad teismas netaikė protingo ir apdairaus asmens kriterijaus, kada atsakovas turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 6 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškovo kasacinį skundą, kaip nepagrindžiantį, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui.

32. Atsižvelgiant į 30 ir 31 punktuose nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių naujų argumentų, kodėl turėtų būti taikoma ieškinio senatis, rėmėsi tuo pačiu argumentu, kuris apeliacinės instancijos teismo buvo įvertintas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2420-1097/2024.

33. Kadangi ieškovas prašymą dėl ieškinio senaties taikymo grindžia tais pačiais argumentais, dėl kurių pasisakyta byloje priimtu teismo procesiniu sprendimu ir kuriuo konstatuota, kad bendrasis 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) ieškinio senaties terminas priešieškiniui pareikšti šioje byloje nepraleistas, todėl pirmosios instancijos teismas byloje šiuo klausimu padarė pagrįstas išvadas.

Dėl įrodymų vertinimo

34. Apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo argumentus, kad jis už žemės sklypus gavo mažiau nei nurodyta sutartyse, pirmosios instancijos teismas neįvertino pateikto įrodymo apie 2004 metų žemės sklypų pardavimo kainas.

35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 23 punktas).

36. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

37. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).

38. Ginčo atveju nustatyta, kad 2005 m. sausio 6 d. privačios žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartimis, notarinių registro Nr. 113, 117, ieškovas pardavė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 669 078 Lt, o žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 668 053 Lt. Šios notariškai patvirtintos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys nenuginčytos ar pripažintos negaliojančiomis, ieškovas tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2004 metų žemės sklypų pardavimo kainų duomenys, nepaneigia notariškai patvirtintų ir nenuginčytų sutarčių duomenų, t. y. už kokią kainą ieškovas pardavė žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovo argumentai yra deklaratyvūs, jo gynybinė pozicija. Tokius argumentus pagrindžia ir ieškovo elgesys, kai Klaipėdos apygardos teismui nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-349-265/2020 ieškovas vengė į bylą pateikti duomenis apie į savo banko sąskaitą už žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą gautą pinigų sumą. Klaipėdos apygardos teismui 2019 m. liepos 16 d. teismo posėdžio metu tenkinus atsakovo prašymą dėl ieškovo banko sąskaitos išreikalavimo, ieškovas Klaipėdos apygardos teismui pateikė savo sąskaitos išrašą, kuriame buvo uždengti duomenys apie gautas lėšas už sklypų pardavimą, ir prašė atšaukti reikalavimą SEB bankui pateikti visą sąskaitos išrašą. Toks ieškovo elgesys bandant nuslėpti duomenis, būtent leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tokias pinigų sumas, kurios buvo nurodytos sutartyse, ieškovas ir gavo.

39. Kadangi apeliantas kitų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo nepateikė, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, detaliau dėl pirmosios instancijos padarytų išvadų, kad apeliantas neįrodė, kad 2004 m. gegužės 11 d. žodinio susitarimą įvykdė tinkamai, nepasisako joms pritardamas.

40. Paminėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, paraiškos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

41. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

42. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šioje normoje nedetalizuota, ar bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos atsižvelgiant į pradinį ar į patikslintą ieškovo reikalavimą.

43. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių tikslas yra užtikrinti šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018, 36 punktas). Taigi, kertinis principas, kuriuo paremtos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, yra tas, kad pralaimėjęs moka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).

44. Nagrinėjamu atveju patikslintas priešieškinis patenkintas visiškai, todėl atsakovo bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš pralaimėjusios šalies, o ieškovo jam nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Būtent galutinis bylos išsprendimo rezultatas turi reikšmę dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 93 straipsnio 2 dalį, nurodyta, kad ieškinio reikalavimai, kurių atsisakė pats ieškovas ir kurie nebuvo nagrinėti teismo, nelaikytini galutiniais, todėl negali būti laikomi teismo atmestais, todėl bylinėjimosi išlaidos skaičiuojamos nuo galutinių ieškinio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2012).

45. CPK 42 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumažino pareikštus reikalavimus, atsižvelgdamas į ieškovo prašymą taikyti reikalavimui dėl palūkanų priteisimo ieškinio senatį, tačiau dėl priešieškinio sumos pasikeitimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atliktų procesinių veiksmų mastas nepasikeitė, taigi negalima daryti išvados, kad tai įtakojo šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

46. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir apeliantui nepareiškus kitų argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, o apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

Dėl bylos baigties

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, todėl tenkindamas patikslintą priešieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

48. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

50. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestas, iš jo priteistinas atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 1 000 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš apelianto V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Svetlana PaninaUrmila ValiukienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė