Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Urbonienės ir Vitos Valeckaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 24S193730, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2024 m. gegužės 6 d. pareiškėja pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo atvejo pagrindu. Pildydama klausimyną pareiškėja nurodė, kad 2005 m. dirbo „Belarusbank“ kasos operacijų (grynųjų pinigų) specialiste, 2008–2012 m. – „Belorusneft-Minskavtozapravka“ ekonomiste ir 2012–2021 m. – „RN-Zapad“ departamento vadove.

Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento išvadą, kurioje nurodyta jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi ji 2005 m. dirbo „Belarusbank“, 2008–2012 m. – „Belorusneft-Minskavtozapravka“, 2012–2021 m. – „RNZapad“. Viešųjų šaltinių duomenimis, „Belorusneft-Minskavtozapravka“ nuo 2005 m. priklauso „Belarusneft“, o „RN-Zapad“ yra Rusijos įmonės NK „Rosneft“ dukterinė įmonė Baltarusijoje.

Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą informacija, įvertinęs pareiškėjos individualias aplinkybes bei vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, 2024 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 24S192407 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 24S192759 panaikinti leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 24S192857 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių, kadangi pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat, Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S193730 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 24S193730, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

UTPĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad sprendžiant prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Baltarusijos Respublikos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu.

Teismo įsitikinimu, byloje surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, kadangi Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors pareiškėja nurodo, kad jos ankstesnės darbo vietos nebuvo susijusios su politika ar valstybės veikla, todėl išvados dėl politinio lojalumo yra klaidingos, tačiau teismas su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka. Valstybės saugumo departamentas 2024 m. liepos 10 d. rašte Nr. 18-6423 pateikė vertinimą, kad pareiškėja 2005 m. dirbo „Belarusbank“, 2008–2012 m. – „Belorusneft-Minskavtozapravka“, 2012–2021 m. – „RN-Zapad“. Be kita ko, rašte nurodyta, jog „Belorusneft-Minskavtozapravka“ nuo 2005 m. priklauso „Belarusneft“, o „RN-Zapad“ yra Rusijos įmonės NK „Rosneft“ dukterinė įmonė Baltarusijoje. Teismo vertinimu, toks šių įmonių statusas pagrindžia atsakovo išvadą, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos įmonėse („Belarusbank“ ir naftos chemijos įmonėje „RNZapad“) privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, jog Baltarusijos bankų sektorius yra labai koncentruotas, o valstybiniai bankai tiesiogiai ar netiesiogiai finansuoja arba vykdo veiklą Baltarusijos vyriausybės vardu. Šią išvadą patvirtina ir Valstybės saugumo departamento turima informacija, kuri patvirtinta, kad Baltarusijos valstybės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Vien faktas, kad pareiškėjos ankstesnės darbo vietos galimai nebuvo susijusios su politika ar valstybės veikla, o šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeužima, savaime nereiškia, kad ji ryšių su rėžimui lojaliais asmenimis neturėjo, ar kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir ji nebegali kelti grėsmės. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (pareiškėjos ankstesnis darbas Baltarusijos įmonėse („Belarusbank“ ir naftos chemijos įmonėje „RNZapad“)) Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Byloje taip pat nepaneigta Valstybės saugumo departamento nurodyta valstybės institucijose dirbančių asmenų lojalumo pareiga. Tokia išvada darytina ir atsižvelgus į aktualią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023; 2024 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1139-552/2024; 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024; 2024 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1254-822/2024; 2024 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1300-525/2024).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

Atkreiptinas dėmesys, jog nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartis byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartis byloje Nr. eA-1211-552/2024).

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024). Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, jog Valstybės sienos apsaugos tarnybos disponuojamais duomenimis nustatyta, jog pareiškėja leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu reguliariai vyko į Baltarusiją, kirsdama Lietuvos Respublikos sieną nuo 2 iki 9 kartų per metus, o pareiškėjos sutuoktinio sienų kirtimai sutapdavo su beveik visais pareiškėjos vykimais į Baltarusiją. Teismo vertinimu, toks periodiškas vykimas į Baltarusiją kelia papildomų rizikų, nes užtikrina nuolatinį fizinį buvimą šalyje, kurioje veikia aktyvios žvalgybos ir saugumo tarnybos. Tai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti ar atnaujinti kontaktus su pareiškėja, nes jos judėjimas ir ryšiai gali būti stebimi, analizuojami ir potencialiai išnaudojami. Reguliarūs vizitai į Baltarusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis galėtų būti inicijuotas naudojant įvairias poveikio priemones – nuo subtilių bandymų rinkti informaciją iki tiesioginio spaudimo ar šantažo. Tokie ryšiai, net jei jie užmezgami asmeniui nežinant arba prieš jo valią, gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, nes padidina tikimybę, kad pareiškėja taps Baltarusijos interesų vykdytoja, sąmoningai ar nesąmoningai prisidėdama prie veiksmų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos interesams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, šios aplinkybės tik patvirtina Valstybės saugumo departamento nustatytą pareiškėjos grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėja palaiko tamprius ryšius su Baltarusijoje gyvenančiais asmenimis ir dažnai grįžta į kilmės šalį. Tokios praktikos šiuo klausimu laikosi ir teismų praktikoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1259-492/2024).

Teismas pažymi, kad nors iš Migracijos departamento sprendimo matyti, jog esminis jo pagrindas yra Valstybės saugumo departamento išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjos eitų pareigų Baltarusijos įmonėse, tačiau iš šio sprendimo turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos pareiškėjai išduotos nebuvo, šiuo metu ji turi leidimą laikinai gyventi, išduotą nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d. iki 2024 m. rugpjūčio 23 d. šeimos susijungimo pagrindu. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja Lietuvoje niekada nedirbo. Tačiau kaip teisingai nustatė atsakovas, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja neturi jokių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Svarbu paminėti, jog atsakovas taip pat vertino asmens šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis – Baltarusijos Respublikos pilietis nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. turintis leidimą laikinai gyventi, išduotą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkto pagrindu, t. y. leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Migracijos departamentas duomenų apie Lietuvoje gyvenančius asmens nepilnamečius vaikus neturi. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius, pažymėtina, kad pareiškėjos sutuoktinis, turėdamas aukštą profesinę kvalifikaciją – teisininko bei chemijos mokslų magistro išsilavinimą, įgytą Baltarusijos Respublikos universitetuose, turi realias galimybes dirbti ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir savo kilmės valstybėje – Baltarusijoje. Šios aplinkybės rodo, jog pareiškėjos sutuoktinis yra potencialiai konkurencingas darbo rinkoje tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje, o tai sumažina su gyvenamosios vietos keitimu susijusius suvaržymus. Kaip jau minėta, pareiškėja ir jos sutuoktinis leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu reguliariai kirsdavo Lietuvos Respublikos sieną, vykdami į Baltarusiją. Pareiškėjos sutuoktinio sienos kirtimai sutapo su beveik visais jos vykimais į kilmės valstybę, o tai rodo, kad abu asmenys palaiko nuolatinius ir aktyvius ryšius su Baltarusija. Toks elgesys liudija, jog šeima nėra nutraukusi santykių su kilmės šalimi, o šių ryšių palaikymas vyksta nuosekliai ir periodiškai. Teismo manymu, tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos sutuoktinis yra pasirengęs gyventi ar periodiškai lankytis Baltarusijoje, jei būtų priimtas sprendimas, ribojantis pareiškėjos teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, sprendimas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nesudarytų kliūčių jos sutuoktiniui palaikyti šeiminius santykius kilmės šalyje. Jis galėtų arba persikelti gyventi kartu su pareiškėja į Baltarusiją, arba periodiškai vykti pas ją. Tai užtikrintų teisę į šeimos susijungimą, kaip ją numato tarptautiniai standartai, tačiau tokiu būdu nekiltų papildomų rizikų Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, kurios galėtų būti susijusios su pareiškėjos ir jos šeimos buvimu Lietuvos teritorijoje. Šios aplinkybės taip pat atskleidžia, kad pareiškėjos sutuoktinio profesiniai bei šeiminiai interesai nėra griežtai susiję su gyvenimu Lietuvoje, todėl pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos nepažeistų esminių šeimos interesų, kartu užtikrinant valstybės saugumo interesus.

Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, pareiškėjos skundo argumentai, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik Valstybės saugumo departamento išvada ir nevertino jos situacijos individualiai, yra atmetami kaip nepagrįsti. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas ne tik vadovavosi Valstybės saugumo departamento pateikta išvada, bet ir išsamiai vertino pareiškėjos situaciją, įskaitant jos ryšius su kilmės valstybe, šeimos aplinkybes bei sienų kirtimo dažnumą. Toks vertinimas atitinka individualaus bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo principus. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Baltarusijos pilietis, o šeimos gyvenimo aplinkybės rodo nuolat palaikomus ryšius su Baltarusija. Pareiškėjos vykimai į šią šalį bei sutuoktinio profesiniai ir socialiniai saitai su kilmės valstybe patvirtina, jog šeima nėra atitrūkusi nuo Baltarusijos ir aktyviai palaiko santykius su šia šalimi. Svarbu pažymėti, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji yra integruota į Lietuvos visuomenę arba turi glaudžius asmeninius ar profesinius ryšius su Lietuvos Respublika. Jos socialinė ir ekonominė veikla bei šeimos gyvenimas yra labiau susiję su Baltarusija nei su Lietuva. Dėl to pareiškėjos teiginiai apie interesą likti gyventi Lietuvos Respublikoje laikytini nepagrįstais, nes byloje nėra jokių kitų objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų tokį interesą. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjos situacija nėra tokia, kuri leistų pripažinti jos ryšį su Lietuva kaip pagrindą likti gyventi šioje šalyje. Šeimos gyvenimo tęstinumo galimybė, kaip nustatyta byloje, gali būti užtikrinta ir Baltarusijoje, kurioje pareiškėjos sutuoktinis turi pilietybę, o pati pareiškėja nėra nutraukusi santykių su šia šalimi. Dėl šių priežasčių, teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų.

Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad ji su sutuoktiniu Lietuvą laiko savo nuolatiniais namais ir planavo čia kurti ateitį, teismo vertinimu, negali būti laikomos lemiamu veiksniu sprendžiant jos individualią situaciją. Nors pareiškėja deklaruoja ketinimą likti Lietuvoje ir čia tęsti šeimos gyvenimą, vien tokie subjektyvūs ketinimai nėra pakankami, kai byloje nustatyti objektyvūs faktai rodo grėsmę valstybės saugumui. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos nurodomi ateities planai yra grindžiami tik jos pačios deklaratyviais teiginiais, kurie nėra patvirtinti jokiais papildomais įrodymais, galinčiais pagrįsti tvirtą ir ilgalaikį ryšį su Lietuvos Respublika. Be to, sutuoktinio profesinė veikla, nors ir gali būti vykdoma Lietuvoje, taip pat nėra pakankamas argumentas, kuris paneigtų byloje nustatytas esmines aplinkybes dėl pareiškėjos ir jos šeimos ryšių su Baltarusijos Respublika. Be kita ko, byloje nustatyta, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis reguliariai palaiko ryšius su Baltarusija – tiek asmeniniais, tiek galimai profesiniais pagrindais, kas suponuoja potencialų jų pažeidžiamumą Baltarusijos valdžios ar jos žvalgybos tarnybų įtakai. Atsižvelgiant į tai, jog Valstybės saugumo departamentas pateikė išvadą, kad dėl šių ryšių kyla grėsmė valstybės saugumui, pareiškėjos ateities planai negali eliminuoti šios aplinkybės reikšmės. Valstybės saugumo užtikrinimas yra prioritetinis tikslas, todėl individualūs asmenų interesai negali būti viršesni už visuomenės ir valstybės interesą užkirsti kelią potencialioms grėsmėms. Pareiškėjos ryšiai su Baltarusija, jos sienos kirtimo reguliarumas, sutuoktinio pilietybė ir profesinė veikla, kuri gali būti tęsiama Baltarusijoje, sudaro pagrindą teigti, kad jų bendras šeimos gyvenimas gali būti užtikrintas šioje kilmės šalyje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjos argumentai nėra pakankami, jog būtų galima paneigti nustatytą grėsmę valstybės saugumui ar pateisinti jos buvimo Lietuvoje interesą.

Pastebėtina, kad nors pareiškėja, atsakydama į klausimyno klausimus, pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir Krymą laiko Ukrainos dalimi, šie jos atsakymai savaime nepaneigia grėsmės valstybės saugumui. Ši grėsmė kyla ne dėl pareiškėjos požiūrio į tarptautinę situaciją, o dėl jos darbo su Baltarusijos įmonėmis, tokiomis kaip „Belarusbank“ ir naftos chemijos įmonė „RNZapad“. Toks darbas gali rodyti pareiškėjos ryšius su valstybiniu Baltarusijos režimu, o tai gali padaryti ją potencialiu verbavimo taikiniu. Baltarusijos jėgos struktūros, siekdamos rinkti informaciją ar užtikrinti savo operacijas užsienio valstybėse, gali pasitelkti asmenis, turinčius ryšių su šalimis, kuriose gyvena arba kurios gali būti lengviau pasiekiamos per tokias asmenų struktūras. Pareiškėja, dirbdama minėtose įmonėse, gali tapti taikiniu, nes jos buvimas Lietuvoje, šalia svarbių geopolitinių įvykių ir saugumo iššūkių, suteikia potencialą šiam verbavimui, kas kelia papildomą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, jog tai nėra susiję su pareiškėjos asmenine politine pozicija, tačiau su jos profesiniais ryšiais ir galimybe tapti įrankiu Baltarusijos režimo interesams užsienio valstybėse.

UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Remiantis UTPĮ 130 straipsnio 1 dalimi, draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 2 dalį, užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Nors pareiškėja skunde nurodo, jog ginčijamame sprendime nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, siekdamas nustatyti, ar nėra UTPĮ 130 straipsnyje 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios draudžia išsiųsti užsienietį, tačiau pagal minėto straipsnio 3 dalį, UTPĮ 130 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei. Kaip matyti, šiuo atveju Valstybės saugumo departamentas nurodė, jog pareiškėjos buvimas kelią grėsmę valstybės saugumui bei viešajai tvarkai, todėl nėra pagrindo nustatinėti UTPĮ 130 straipsnyje 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kurios draustų išsiųsti pareiškėją. Kita vertus, byloje nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į jos kilmės (Baltarusijos Respubliką) valstybę, tokių priežasčių skunde taip pat nenurodė ir pareiškėja.

Teismo įsitikinimu, atsižvelgus į tai, jog byloje pateikta kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl grėsmės valstybės saugumui ir nebuvo nustatyta pareiškėjos šeiminių, ekonominių (socialinio pobūdžio) ryšių su Lietuvos Respublika, nėra pagrindo vertinti, jog ginčijamo sprendimo išvada, t. y. išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl pripažintina pagrįsta ir teisėta.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tvarkos, o ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, remiantis teisiniais pagrindais. Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus individualią pareiškėjos situaciją ir atlikus galiojančių teisės aktų analizę, todėl jis yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus – jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, sprendime yra aiškiai nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, aplinkybės, turėjusios įtakos sprendimui, jo motyvai, taip pat administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią instituciją, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo procedūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. rugpjūčio 22 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S193730, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.