Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso140 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, ir jam paskirta:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso140 straipsnio 1 dalį – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso140 straipsnio 2 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2021 m. vasario 26 d. prieš V. M., – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso140 straipsnio 2 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2021 m. balandžio 17 d. prieš V. M., – 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso140 straipsnio 2 dalį už nusikalstamą veiką, padarytą 2021 m. rugpjūčio 28 d. prieš V. M., – 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta M. Ž. galutinė subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

į paskirtos bausmės laiką įskaitytas M. Ž. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. vasario 26 d. 19.30 val. iki 2021 m. vasario 28 d. 12.45 val. (dvi paros), taip pat nuo 2021 m. balandžio 17 d. 22.50 val. iki 2021 m. balandžio 19 d. 10.20 val. (dvi paros) bei nuo 2021 m. rugpjūčio 28 d., 22.35 val. iki 2021 m. rugpjūčio 30 d., 17.05 val. (dvi paros), vieną sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai;

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. balandžio 18 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro 2021 m. balandžio 19 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir Telšių apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė - įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. M. ir nesiartinti prie nukentėjusiosios V. M. arčiau kaip 40 m atstumu paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios;

nukentėjusiosios J. P. ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš M. Ž. 44,21 Eur turtinės ir 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios J. P. naudai;

CD laikmenos su garso ir vaizdo įrašais paliktos saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

8. Nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

11. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

12. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas M. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl M. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. Ž. kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) M. Ž., nukentėjusiąsias J. P. ir V. M., liudytojus N. N., S. U., R. G., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek M. Ž. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – M. Ž. teisinančius – įrodymus (paties M. Ž. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, M. Ž. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, ir kad jas padarė būtent M. Ž..

21. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. Ž. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas konfliktų pobūdis, nuteistojo M. Ž. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiųjų V. M. ir J. P. atžvilgiu, patvirtina, kad M. Ž. suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus (V. M. ir J. P.) sveikatą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. sausio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. Ž. išteisinti, nėra pagrindo.

22. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. Ž. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šių nusikalstamų veikų sudėties požymius nagrinėdamas ne tik M. Ž. atliktus neteisėtus veiksmus bei nukentėjusiųjų V. M. ir J. P. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam M. Ž. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam M. Ž. paskirtos bausmės

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

24. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

25. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad paskirdamas nuteistajam M. Ž. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

26. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas M. Ž. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nubaudė artima minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei – laisvės atėmimu 4 mėnesiams, už 2021 m. vasario 26 d. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK140 straipsnio 2 dalyje, nubaudė mažesne už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį bausme – laisvės atėmimu 6 mėnesiams; už 2021 m. balandžio 17 d. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, nubaudė mažesne už šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį bausme – laisvės atėmimu 9 mėnesiams; už 2021 m. rugpjūčio 28 d. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso140 straipsnio 2 dalyje, nubaudė minimalia sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausme – laisvės atėmimu 3 mėnesiams.

27. Skirdamas bausmes nuteistajam M. Ž. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad M. Ž. padarė keturis nesunkius nusikaltimus (BK 140 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), veikė tyčia, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas ne kartą teistas, pirmąją nusikalstamą veiką padarė praėjus tik savaitei, kai buvo paleistas atlikęs bausmę, taigi kaltinamasis nusikalsta ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kurios yra pavojingos visuomenei. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, taip pat įvertino konflikto priežastis ir aplinkybę, kad M. Ž. padaryta nusikalstama veika nėra itin pavojinga, viena iš lengvesnių nusikalstamų veikų, kuri susijusi su žmogaus sveikata (BK 54 straipsnio 1 ir 8 punktai), nukentėjusiosioms buvo sukeltas fizinis skausmas, nežymus sveikatos sutrikdymas nebuvo konstatuotas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra dvi nuteistojo M. Ž. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo M. Ž. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamas veikas paskyrus straipsnio atitinkamų dalių sankcijose numatytas griežčiausias bausmes - laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. Ž. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnę bausmės rūšį nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam M. Ž. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos net griežtesnės laisvės atėmimo bausmės teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas.

28. BK 63 straipsnyje reglamentuojamos bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisyklės. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti (BK 63 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, M. Ž. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės teisingai subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. Ž. už nusikalstamas veikas paskirta subendrinta bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją nėra teisinio pagrindo.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. Ž. už nusikalstamas veikas paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, teisingai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta galutinė bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. sausio 14 d. nuosprendį dėl M. Ž. paskirtos bausmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jos paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

30. Nuteistasis M. Ž. apeliaciniu skundu prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas.

31. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

32. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

33. Skundžiamu nuosprendžiu M. Ž. pripažintas kaltu padaręs keturias tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad M. Ž. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, M. Ž. iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas ne kartą, daugiausiai už nusikaltimus nuosavybei, naują nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai padarė teistumui neišnykus, praėjus savaitei po jo paleidimo iš pataisos įstaigos atlikus laisvės atėmimo bausmę. Iš ankstesnių nuteistojo M. Ž. teistumų matyti, kad jam ne kartą buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – lygtinis paleidimas, tačiau tai M. Ž. teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo įstatymus ir padarė naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus M. Ž. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistąjį ir jo padarytas veikas apibūdinančių bylos duomenų visuma nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad M. Ž. paskirtos bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (neizoliavus jos nuo visuomenės). Todėl nuteistojo M. Ž. prašymas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atmestinas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

34. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2022 m. kovo 7 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašoma priteisti valstybei iš M. Ž. 180 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra už gynėjos advokatės Irmos Bekerės nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

36. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

37. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. sausio 14 d. nuosprendį apskundė nuteistasis M. Ž.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis M. Ž. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartimi nuteistajam M. Ž. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja Irma Bekerė.

38. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis M. Ž. jauno amžiaus, yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tačiau yra darbingas, paties nuteistojo teigimu, jis neoficialiai dirba pagalbinius darbus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą M. Ž. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš M. Ž. valstybės naudai 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.