Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-14799-1161/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-10-20
Bylos Nr.: eI2-14799-1161/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03607-2025-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas: K. S.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

8.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI2-14799-1161/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03607-2025-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2.; 8.7.; 10.2.; 55.1.3 (S)

REGIONŲADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 20 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės – Biekšės, Eglės Kiaurakytės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. (K. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (kurį vėliau tikslino) ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 25S102431, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas pažymėjimas apie Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą (toliau – Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas Nr. 2); 3) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 25S153640, kuriuo pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d. (toliau – Sprendimas Nr. 3); 4) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 9 d. raštą, kuriuo buvo atmesta pareiškėjos 2025 m. gegužės 20 d. administracinė pretenzija (toliau – ir Raštas); 5) įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pažymėjimą apie pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius.

Pareiškėja skunde nurodo, kad 2003 m. balandžio 7 d. jos motinai, N. I., buvo išduotas pažymėjimas apie teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą (duomenys neskelbtini). Šiame dokumente yra aiškiai nurodyta: „Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, asmeniui, turinčiam šį pažymėjimą, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugoma neribotam laikui. Šis asmuo kartu su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be vizos, gyventi joje ir išvykti iš jos. Šiam asmeniui ir jo šeimos nariams Lietuvos Respublikos įstatymas dėl imigracijos netaikomas“.

Pareiškėja teigia, kad jos giminaičiams pilietybė buvo suteikta analogišku pagrindu, o tai įrodo, kad atsisakymas ją suteikti pareiškėjai panašioje situacijoje pažeidžia lygybės prieš įstatymą principą ir yra teisinės diskriminacijos pavyzdys. Pareiškėja pabrėžia, kad pareiškėjos giminaičiams išduoti pažymėjimai dėl pilietybės išsaugojimo patvirtina, kad pareiškėjos prosenelio K. D. (g. 1919) pilietybės priklausomybės teisinis vertinimas buvo atliekamas nuosekliai, ir tai nebuvo vieno darbuotojo padaryta atsitiktinė klaida. Sprendimus priėmė skirtingi Migracijos departamento pareigūnai įvairiais metais, remdamiesi tais pačiais dokumentais daugiau kaip per dvidešimt metų laikotarpį. Todėl atsisakymas pripažinti pareiškėjos teisę į pilietybę bei anksčiau išduoto pažymėjimo (duomenys neskelbtini) panaikinimas tiesiogiai prieštarauja ankstesniems valstybės institucijų priimtiems teisės aktams. Akcentuoja, kad jai pažymėjimas nebuvo išduotas per klaidą ar kaip išimtis, o kaip teisinio vertinimo pareiškėjos kilmės pagrindu rezultatas, grindžiamas ryšiu su asmeniu, kuris turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 metų.

Pareiškėja paaiškina, kad gavus 2015 m. pažymėjimą dėl pilietybės išsaugojimo (duomenys neskelbtini), jai buvo išduota viza, o vėliau – leidimas laikinai gyventi 5 metams Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2020 m. birželio 3 d. Gyvendama Lietuvoje 5 metus, pareiškėja puikiai integravosi į visuomenę, mokėsi lietuvių kalbos ir kasdien ją vartojo. Daugiau nei ketverius metus yra harmoninguose santykiuose su Lietuvos Respublikos piliečiu D. K., su kuriuo 2025 m. rugsėjį planavo susituokti ir kurti šeimą. Keletą metų dirbo (duomenys neskelbtini), kur įgijo gerą reputaciją kaip darbuotoja, kolegė ir žmogus. Taip pat aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje – sukūrė projektą (duomenys neskelbtini), kuris teikė džiaugsmo ne tik vilniečiams, bet ir kitų miestų gyventojams. Dėl savo veiklos dalyvavo (duomenys neskelbtini) laidoje, kur dalinosi patirtimi apie gyvenimą ir darbą Lietuvoje. Būtent dėl to 2024 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui suteikti jai nuolatinį leidimą gyventi. Teigia, kad po tiek metų panaikintas pilietybės pažymėjimas pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio stabilumo principus. Draudimas atvykti į šalį penkeriems metams negrįžtamai griauna pareiškėjos gyvenimą, santykius, ilgalaikius planus ir pažeidžia jos teisę į privatų ir šeimos gyvenimą.

Atsakovas Migracijos departamentas su pateiktu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas nurodo, kad yra priėmęs: 1) 2025-04-28 sprendimą Nr. 25S102431, kuriuo pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 2015-07-31 sprendimą K. S. (pavardė iki santuokos – I.), gim. (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini) išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą (toliau – ir sprendimas išduoti pažymėjimą) netekusiu galios, kadangi sprendimas išduoti pažymėjimą buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą (toliau – ir PĮ) ir kitus norminius teisės aktus, ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir PĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punktą, pripažino pareiškėjai 2015-08-04 išduotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas) kaip neteisėtai išduotą; 2) 2025-06-15 sprendimą Nr. 25S138631, kuriuo nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes: asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, asmuo per nustatytą terminą nepateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu; 3) 2025-07-04 sprendimą Nr. 25S153640, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui; 4) 2025-07-09 raštą Nr. 25SD13539, kuriuo nusprendė atmesti skundą dėl Migracijos departamento 2025-04-28 sprendimo Nr. 25S102431 panaikinimo, kadangi skundas nepagrįstas.

Migracijos departamentas paaiškina, kad ginčijamu Sprendimu Nr.1 buvo nustatyta, kad pateiktų dokumentų, patvirtinančių asmens teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, įrodomoji reikšmė nėra pakankama, kadangi nebuvo pateikta jokių dokumentų, nurodytų PĮ 38 straipsnio 4-5 dalyse, kurie patvirtintų, kad prosenelis K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ar tai, kad prosenelio tėvai (vienas iš prosenelio tėvų) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, iki kol proseneliui sukako 17 metų, t. y. iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime Nr.1 pripažino, kad anksčiau pateiktų dokumentų įrodomoji reikšmė nėra pakankama, kadangi sprendimas išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą buvo priimtas remiantis faktais, kad pareiškėjos prosenelio K. D. abu tėvai M. ir A. D. nuo 1919-08-17 iki bent 1935-04-17 gyveno(duomenys neskelbtini) tuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) jiems gimė 6 vaikai; M. ir A. D. 1921 m. buvo įrašyti rinkėjų į (duomenys neskelbtini) Respublikos Seimą ir S. A. (duomenys neskelbtini) rinkėjų sąraše, bei tai, kad K. D. ir jo tėvas M. D. 1942-05-27 gyveno (duomenys neskelbtini) tačiau nesant jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis, ar jo tėvai iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, bei nėra (nepateikti) tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis (pareiškėjos prosenelio tėvai /ar vienas iš prosenelio tėvų) atitiktų abi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civ. b. Nr. e3K3-1-969/2018 (toliau - Nutartis) nurodytas sąlygas (pirmosios neatitinka pareiškėjos prosenelio tėvai, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jie 192007-12 Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais; antrosios - pareiškėjos prosenelis, (duomenys neskelbtini) tapęs pilnamečiu, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis turėjo gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, nes (duomenys neskelbtini) buvusiame(duomenys neskelbtini) tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940-08-03, bei nustatė, kad dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėja gali būti laikoma asmeniu turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepakanka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų ir Migracijos departamento tiesiogiai iš Lietuvos centrinio archyvo gautų duomenų nepakanka, kad būtų galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėja atitinka PĮ 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, konstatuotina, kad pareiškėja nėra laikoma asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o jai 2015-08-04 išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas kaip neteisėtai išduotas. Migracijos departamento 2025-07-09 raštu Nr. 25SD13539 pareiškėjos skundas dėl Migracijos departamento 2025-04-28 sprendimo Nr. 25S102431 panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas. Migracijos departamentas 2025-06-15 sprendimu Nr. 25S138631 (t.y. Sprendimu Nr. 2) nusprendė pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, asmuo per nustatytą terminą nepateikė prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Nurodo, kad pareiškėja pildydama klausimyną nurodė, kad 2016-2019 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Dirbdama (duomenys neskelbtini), pareiškėja privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėja Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui. Užsienietės atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbo santykiais. Dirbdama (duomenys neskelbtini) ir užimdama (duomenys neskelbtini), ji turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs(duomenys neskelbtini) bei palaiko jos valdžią. Nustatytos aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu realią tikimybę, kad pareiškėjos ryšiai su buvusiose darbovietėse ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais (duomenys neskelbtini) režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) gali aktualizuotis, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo tam tikras laiko tarpas.

Teigia, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad ji gimusi ne Lietuvoje, nuo 2020-03-06 iki 2025-03-06 turėjo leidimą laikinai gyventi, šiuo metu vykdo individualią veiklą. Šeiminius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis turi su motina, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos socialinių, šeiminių ir ekonominių ryšių Lietuvoje pobūdis ir buvimo Lietuvoje laikotarpis neatsveria grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei svarbos.

Pabrėžia, kad pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su savo kilmės valstybe, Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis ji, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje, reguliariai važinėjo ir važinėja į (duomenys neskelbtini). Tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas(duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus t. y. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, asmuo gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas

Nurodo, kad Migracijos departamentas 2025-03-07 gavo VSD išvadą Nr. 18-2709, kurioje yra konstatuota, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Viešųjų šaltinių duomenimis, (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) , kurie yra pavaldūs (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, dirbdamas (duomenys neskelbtini), asmuo privalėjo būti lojalus(duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Migracijos departamentas 2025-07-02 gavo VSD raštą Nr. 18-7482, kuriame nurodyta, kad atsižvelgdamas į 2025-03-07 rašte Nr. 18-2709 išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir prašo įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, kad jos giminaičiams suteikta pilietybė analogišku pagrindu, įrodo, kad pažeidžiamas lygybės prieš įstatymą principas ir yra teisinės diskriminacijos pavyzdys. Nurodo, kad pareiškėjai nebuvo suteikta pilietybė, o išduotas lietuvių kilmės pažymėjimas ir jai pateikus prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, buvo atliekamas prašymo nagrinėjimas iš naujo. Būtent šio nagrinėjimo metu ir nustatyta, kad pateiktų dokumentų, patvirtinančių asmens teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, įrodomoji reikšmė nėra pakankama. Pareiškėja ir teikdama skundą nepateikėte jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 - 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad jos prosenelis K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ar tai, kad prosenelio tėvai (vienas iš prosenelio tėvų) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, iki kol proseneliui sukako 17 metų, t. y. iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini).

Atkreipia dėmesį į (duomenys neskelbtini) krašte susiklosčiusią padėtį, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1- 969/2018 konstatavo, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirmoji, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pagal Nutartyje nustatytą antrąją sąlygą, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Iš ko seka, kad turi būti nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos, o ne viena iš jų. Visų pirma, pareiškėjos prosenelis K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini) , tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini), tačiau nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis turėjo gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, nes (duomenys neskelbtini) buvusiame (duomenys neskelbtini) tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo prijungtas prie Lietuvos tik (duomenys neskelbtini). Antra, nėra dokumentų, patvirtinančių, jog prosenelio tėvai 1920-07-12 Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Šių aplinkybių visuma leido padaryti pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad pagal šiuo metu galiojančią teismų praktiką, kuri paminėta pirmiau, nei pareiškėjos prosenelis, nei prosenelio tėvai neatitinka Nutarties pirmosios sąlygos - nėra dokumentų, kad tiek prosenelis, tiek ir jo tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, iš Migracijos departamentui pateiktų dokumentų matyti, kad K. D. abu tėvai (M. ir A. D.) kaip (duomenys neskelbtini) gyventojai įrašyti rinkėjų į (duomenys neskelbtini) Respublikos Seimą ir (duomenys neskelbtini) 1921 m. sąraše, t. y. jie 1921 m. buvo (duomenys neskelbtini) piliečiai. Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjos prosenelis būdamas pilnametis taip pat turėjo Lietuvos pilietybę.

Atsakydamas į pareiškėjos skundo ir papildomų paaiškinimų argumentus, kad jos giminaičiams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius pažymėjimus buvo išduoti analogišku pagrindu, Migracijos departamentas nurodo, kad kiekvienas atvejis yra nagrinėjamas individualiai. Pažymi, kad daugeliui iš jų Migracijos departamento sprendimai buvo priimti iki pirmiau paminėtos Nutarties.

Migracijos departamentas mano, kad priėmė pagrįstus ir motyvuotus sprendimus ir raštą, o pareiškėja juose nurodytų išvadų nepaneigė nei teikdama patikslintą skundą, nei papildomus įrodymus. Vien kitiems jos giminaičiams išduoti dokumentai nėra pagrindas naikinti ginčijamus sprendimus, t. y. nepaneigiant Migracijos departamento sprendimuose ir rašte nustatytų motyvų ir padarytų išvadų.

Migracijos departamentas nurodo, kad buvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjos individualią situaciją, tačiau net ir skunde nurodytos aplinkybės (gyvena Lietuvoje 5 metus, puikiai integravosi į visuomenę, mokosi lietuvių kalbos ir kasdien ją vartoja, yra harmoninguose santykiuose su Lietuvos Respublikos piliečiu, dirbo (duomenys neskelbtini) ir kt.) nepaneigia galimos grėsmės valstybės saugumui, neįrodo, kad pareiškėja atitinka sąlygas, kurios numatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) nustatytu pagrindu. Priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas atliko individualų užsienietės situacijos vertinimą ir vadovavosi kompetentingos institucijos - VSD - išvada dėl pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui.

Migracijos departamentas pabrėžia, kad įvertino ir pareiškėjos atsakymus į kitus klausimyno klausimus, ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuva, t. y. pareiškėja yra gimusi (duomenys neskelbtini), nuo 2020-03-06 iki 2025-03-06 turėjo leidimą laikinai gyventi, nuo 2020-03-25 yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Nustatyta, kad gyvenamąją vietą Lietuvoje yra deklaravusi pareiškėjos motina N. I., gim. (duomenys neskelbtini), kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nurodė, kad yra išsituokusi, Migracijos departamentas duomenų apie pareiškėjos vaikus neturi. Pareiškėja nuo 2020-06-02 iki 2022-05-27 ir nuo 2023-07-26 iki 2024-11-30 dirbo Lietuvos įmonėse, nuo 2023-06-01 iki šiol Lietuvoje vykdo individualią veiklą. Tačiau pareiškėjos socialinių, šeiminių ir ekonominių ryšių Lietuvoje pobūdis ir buvimo Lietuvoje laikotarpis neatsveria grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei svarbos. Pareiškėjos skunde paminėtos aplinkybės taip pat nenusveria jos galimos grėsmės valstybės saugumui.

Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Departamentas nurodo, kad pareiškėjai nustatytas 60 mėnesių (5 metus) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Pažymi, kad draudimas atvykti nustatytas tik į Lietuvą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pareiškėja savo skunde nurodžiusi turinti harmoningus santykius su Lietuvos respublikos piliečiu, tačiau pažymėtina, kad šeimos narių sąvoka yra apibrėžiama Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte - šeimos nariai - sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Pareiškėjos skunde nurodomas asmuo nepatenka į minėtos sąvokos apibrėžimą, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ar net keisti Migracijos departamento sprendimo.

Akcentuoja, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinta, kad nepateikti dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjos pateiktą prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika - šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, niekaip nepaneigia ir nenusveria jos galimos grėsmės valstybės saugumui, ir nepagrindžia jos atitikimo Įstatyme numatytam pagrindui (turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo) dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nuomone, skundžiami sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

VSD nurodo, kad vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2025 m. kovo 7 d. raštu Nr. 18-2709 Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimo metu nustatė, kad pareiškėja 2016–2019 m. dirbo (duomenys neskelbtini) rajonų (duomenys neskelbtini), kurie yra (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad VSD taip pat vertino pareiškėjos socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva, kiek tai susiję su užsienietės gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui. Pareiškėjai nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2021 m. kovo 5 d. buvo išduota viza. Pareiškėja, kreipdamasi dėl minėtos vizos išdavimo, prašyme nurodė, kad pagrindinis kelionės į Lietuvą tikslas – šeimos ar draugų lankymas. Atliekant pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, taip pat nustatyta, kad pareiškėja gimusi ne Lietuvoje, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi nuo 2020 m. kovo 6 d. VSD turimais duomenimis, pareiškėja Lietuvoje dirba nuo 2020 m., šiuo metu vykdo individualią veiklą.

VSD teigia, kad kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. žvalgybos (duomenys neskelbtini) tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. VSD pažymi, kad sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįsti MD Sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie (duomenys neskelbtini) valdžios ir jos institucijų veiklą ir pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1970-575/2024, 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024, 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Atkreipia dėmesį, kad susiformavusioje LVAT praktikoje (pvz., 2024 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1345-1188/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024, 2024 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023 ir kt.), nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje, yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, įmonėse, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Todėl, vertinant pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nėra jokio pagrindo paneigti jos lojalumo(duomenys neskelbtini) valdžiai, ypač įvertinus jos eitas pareigas, kurių metu ji turėjo galimybę susipažinti su tokia informacija, su kuria susipažinti turi teisę tik (duomenys neskelbtini) valdžiai lojalūs ir patikimi asmenys.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostatą „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“, yra konstatavęs, jog ši nuostata suponuoja kiekvieno lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teisę atvykti į Lietuvą ir joje apsigyventi, kuri nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais (žr. 2019 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. KT3-N1/2019). LVAT yra nurodęs, kad tai, jog asmuo yra lietuvių kilmės, savaime nesuteikia asmeniui teisės gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir tai, be kita ko, nesumažina grėsmės valstybės saugumui svarbos (pvz. 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024, 2025 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2045-492/2025). Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju būtent ir buvo nustatyta, kad yra pagrindas apriboti pareiškėjos, kuri nors ir būtų lietuvių kilmės asmuo, galimybę apsigyventi Lietuvoje dėl to, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

Motyvuojamoji dalis

Nurodo, kad UTPĮ 133 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Ši UTPĮ nuostata yra imperatyvi, todėl nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamos, kad pareiškėjos, kaip užsienio šalies pilietės, teisė laisvai judėti būtų apribota, uždraudžiant jai atvykti į Lietuvą. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Akcentuoja, kad pareiškėja iki šiol periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini) net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje pradžios. LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad Rusijos ar Baltarusijos piliečių dažnas vykimas į Rusiją ar Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su jais kontaktus (pvz., LVAT 2025 m. gegužės 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025, 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.).

VSD nuomone, ginčijamų Migracijos departamento sprendimų naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo Nr.1, Sprendimo Nr.2, Sprendimo Nr.3 bei Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pareiškėjos pažymėjimą apie pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024-12-02 gavo pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi (turiu teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba esu lietuvių kilmės asmuo).

Migracijos departamentas 2025-04-28 sprendimu Nr. 25S102431 pripažino neteisėtai priimtą Migracijos departamento 2015-07-31 sprendimą K. S. (pavardė iki santuokos – I.), gim. (duomenys neskelbtini) Respublikoje, (duomenys neskelbtini) išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą netekusiu galios, kadangi sprendimas išduoti pažymėjimą buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir kitus norminius teisės aktus. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime Nr.1 pripažino, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų įrodomoji reikšmė nėra pakankama, kadangi sprendimas išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą buvo priimtas remiantis faktais, kad pareiškėjos prosenelio K. D. abu tėvai M. ir A. D. nuo 1919-08- 17 iki bent 1935-04-17 gyveno tuo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu (duomenys neskelbtini) jiems gimė 6 vaikai; M. ir A. D. 1921 m. buvo įrašyti rinkėjų į (duomenys neskelbtini) Respublikos Seimą ir S. A. (duomenys neskelbtini rinkėjų sąraše), bei tai, kad K. D. ir jo tėvas M. D. 1942-05-27 gyveno (duomenys neskelbtini) tačiau nesant jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis, ar jo tėvai iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, bei nėra (nepateikti) tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis (pareiškėjos prosenelio tėvai /ar vienas iš prosenelio tėvų) atitiktų abi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civ. b. Nr. e3K3-1-969/2018 nurodytas sąlygas (pirmosios neatitinka pareiškėjos prosenelio tėvai, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jie 1920-07-12 Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais; antrosios - pareiškėjos prosenelis, 1936-08-17 tapęs pilnamečiu, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis turėjo gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, nes (duomenys neskelbtini) buvusiame (duomenys neskelbtini) tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940-08-03, bei nustatė, kad dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėja gali būti laikoma asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepakanka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų ir Migracijos departamento tiesiogiai iš Lietuvos centrinio archyvo gautų duomenų nepakanka, kad būtų galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėja atitinka PĮ 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėja nėra laikoma asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o jai 2015-08-04 išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas kaip neteisėtai išduotas. Pareiškėjos skundas dėl Sprendimo Nr. 1 Migracijos departamento 2025-07-09 raštu Nr. 25SD13539 atmestas kaip nepagrįstas.

Migracijos departamentas 2025-06-15 sprendimu Nr. 25S138631 nusprendė pareiškėjai neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, asmuo per nustatytą terminą nepateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Migracijos departamento 2025-07-04 sprendimu Nr. 25S153640 pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d.

Migracijos departamentui 2025-03-07 pateikta VSD išvada Nr. 18-2709, kurioje yra konstatuota, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Išvadoje nurodyta, kad viešųjų šaltinių duomenimis (duomenys neskelbtini), kurie yra pavaldūs (duomenys neskelbtini) VSD vertinimu, dirbdamas (duomenys neskelbtini), asmuo privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) Respublikai ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Migracijos departamentas 2025-07-02 gavo VSD raštą Nr. 18-7482, kuriame nurodyta, kad atsižvelgdamas į 2025-03-07 rašte Nr. 18-2709 išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad asmens (pareiškėjos) gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir prašo įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.

Pareiškėja, nesutikdama su Departamento Sprendimais Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 bei Raštu, kreipėsi į teismą.

Vertindamas Sprendimo Nr. 1 teisėtumą, teismas pirmiausia pažymi, kad pagal PĮ 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis). Nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal PĮ 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis). Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra PĮ 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalis). Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą (4 dalis).

Pagal PĮ 12 straipsnio 1 dalį, asmenų, turinčių teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda šią teisę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, lietuvių kilmės asmenų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis PĮ 12 straipsnio 4 dalimi, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu jis neteisėtai išduotas (3 punktas).

Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą Nr. 1 grindė tuo, kad pareiškėja nepateikė duomenų, dokumentų, patvirtinančių jos prosenelio K. D. (K. D.), gim. (duomenys neskelbtini) iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę; taip pat nepateikė duomenų, dokumentų, patvirtinančių jos prosenelio tėvai (vienas iš jo tėvų) -proproseneliai iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, iki kol proseneliui K. D. sukako 17 metų, t. y. iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau – ir LAT) 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civ. b. Nr. e3K-3-1-969/2018 išaiškino, kad remiantis PĮ 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis). Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Minėtoje nutartyje, LAT konstatavo, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-148-822/2020).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjos prosenelio K. D. abu tėvai M. ir A. D. nuo 1919-08-17 iki bent 1935-04-17 gyveno (duomenys neskelbtini) tuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) jiems gimė 6 vaikai; M. ir A. D. 1921 m. buvo įrašyti rinkėjų į (duomenys neskelbtini) Respublikos Seimą ir (duomenys neskelbtini) rinkėjų sąraše, bei tai, kad K. D. ir jo tėvas M. D. 1942-05-27 gyveno (duomenys neskelbtini) tačiau nėra jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis, ar jo tėvai iki kol pareiškėjos prosenelis tapo pilnamečiu (duomenys neskelbtini) , turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, bei nėra (nepateikti) tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelis (pareiškėjos prosenelio tėvai /ar vienas iš prosenelio tėvų) atitiktų abi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civ. b. Nr. e3K3-1-969/2018 nurodytas sąlygas (pirmosios neatitinka pareiškėjos prosenelio tėvai, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jie 1920-07-12 Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais; antrosios - pareiškėjos prosenelis, (duomenys neskelbtini) tapęs pilnamečiu, nes nėra dokumentų, patvirtinančių, jog jis turėjo gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu, nes (duomenys neskelbtini) buvusiame (duomenys neskelbtini) nuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940-08-03, ir pareiškėja tokių įrodymų nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui kartu su skundu, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime Nr. 1 tinkamai taikė PĮ nuostatas ir pagrįstai vadovavosi aptartais LAT išaiškinimais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą Nr.1.

Teismas papildomai pažymi, kad atmestini pareiškėjos argumentai, susiję su jos giminaičiams išduotais teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybė patvirtinančiais dokumentais, nes kiekvieno asmens atžvilgiu sprendimai priimami individualiai įvertinus būtent su tuo asmeniu susijusias faktines aplinkybes ir įrodymus, o kitų asmenų situacijos vertinimas išeina iš šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyko ribų.

Teismas taip pat pabrėžia, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas asmens teises. Taigi, teismo vertinimu, viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra ta, jog asmuo teises turi būti įgijęs teisėtai ir pagal galiojančius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentui pagrįstai nustačius (ir tai tinkamai motyvavus savo Sprendime Nr.1), kad pareiškėjai 2015-08-04 išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas neteisėtai, Departamentas turėjo pagrindą ir pareigą jį panaikinti.

Pripažinus, kad Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas, tais pačiais argumentais konstatuotinas ir ginčijamo Rašto, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumas.

Ginčijamą Sprendimą Nr. 2 Migracijos departamentas grindė tuo, kad su pareiškėjos prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi ir kartu su prašymu išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o papildomai prašomi leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą pagrindžiantys dokumentai pateikti nebuvo, todėl nėra pagrindo išduoti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėja 2016–2019 m. dirbo (duomenys neskelbtini) Dirbdama, (duomenys neskelbtini) pareiškėja privalėjo būti lojali (duomenys neskelbtini) Respublikai ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pirmiausia teismas pažymi, kad pareiškėja 2024 m. gruodžio 12 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau, kaip jau minėta šiame teismo sprendime, tokią pareiškėjos teisę patvirtinantis dokumentas pagrįstai panaikintas kaip neteisėtai išduotas. Kitų pagrindų išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėja Departamentui nenurodė. Todėl teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl kitų UTPĮ numatytų pagrindų gauti leidimą nuolat gyventi buvimo nagrinėjamu atveju.

Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėja yra gimusi, (duomenys neskelbtini) 2020-03-06 iki 2025-03-06 turėjo leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 1 p.4, nuo 2020-03-25 yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Nustatyta, kad gyvenamąją vietą Lietuvoje yra deklaravusi pareiškėjos motina N. I., gim. (duomenys neskelbtini), kuri yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėja prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nurodė, kad yra išsituokusi, Migracijos departamentas duomenų apie pareiškėjos vaikus neturi. Pareiškėja nuo 2020-06-02 iki 2022-05-27 ir nuo 2023-07-26 iki 2024-11-30 dirbo Lietuvos įmonėse, nuo 2023-06-01 iki šiol Lietuvoje vykdo individualią veiklą.

Departamentas savo Sprendimą Nr. 2, be kita ko, grindė ir VSD išvadoje dėl pareiškėjos pateikta informacija (kurią paneigiančių įrodymų pareiškėja nepateikė) apie pareiškėjos galimai keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Teismas sutinka su VSD, kad sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįsti ginčijami Migracijos departamento sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie (duomenys neskelbtini) valdžios ir jos institucijų veiklą ir pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1970-575/2024, 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024, 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje LVAT praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1066-629/2024; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-983-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1345-1188/2024; ir kt.). Tuo pačiu pažymėtina, kad grėsmių valstybės saugumui pašalinimas tokiomis priemonėmis, kaip pavyzdžiui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišdavimas / panaikinimas, yra prevencinį elementą turinti priemonė bei siekiamo tikslo aspektu yra proporcinga (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023).

VSD akcentavo, kad pareiškėja iki šiol periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini) net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje pradžios. Šios aplinkybės pareiškėja taip pat nepaneigė. LVAT praktikoje yra išaiškinta, kad Rusijos ar Baltarusijos piliečių dažnas vykimas į Rusiją ar Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su jais kontaktus (pvz., LVAT 2025 m. gegužės 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025, 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.).

UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Taigi Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju turėjo teisę vadovautis Įstatymo suteiktus įgaliojimus turinčio subjekto (VSD) pateikta išvada.

Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; pagal 13 punktą - išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei per šio Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti; pagal 14 punktą - išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Departamento Sprendimas Nr. 2 yra teisėtas ir pagrįstas. Tokios išvados pagrįstumui, teismo vertinimu, įtakos nedaro pareiškėjos santykiai su Lietuvos Respublikos piliečiu ar veikla, kuria pareiškėja užsiima Lietuvoje.

Vertindamas Sprendimo Nr.3 teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pažymi, kad pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.

Atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju nustatytas faktines aplinkybes (be kita ko, VSD išvadą dėl pareiškėjos, kurioje išdėstytų teiginių pareiškėja nepaneigė), teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. liepos 4 d. iki 2030 m. liepos 3 d., t. y. 5 metų laikotarpiui. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir tai, kad draudimas atvykti taikomas tik Lietuvos Respublikos atžvilgiu, teismas daro išvadą, kad toks Migracijos departamento sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, proporcingu, tinkamai motyvuotu, priimtu išsamiai išanalizavus pareiškėjos individualią situaciją.

Teismas ginčijamus Sprendimus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 bei Raštą įvertino ir atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo reikalavimams aspektu.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijami sprendimai ir Raštas yra pakankamai argumentuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Teismas daro išvadą, jog ginčijami sprendimai ir Raštas atitinka ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat proporcingumo, protingumo bei gero administravimo principus. Sprendimus ir Raštą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Be to, ginčijami sprendimai yra proporcingi, o taikytos priemonės yra atitinkančios siekį išvengti grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Sprendimuose neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, sprendimų ir Rašto motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijami sprendimai ir Raštas paliekami nepakeisti.

Netenkinus pagrindinių pareiškėjos skundo reikalavimų dėl sprendimų ir Rašto panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą atkurti pažymėjimą apie pilietybės išsaugojimą ir su tuo susijusias teises bei teisinius padarinius, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos K. S. (K. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Indrė Pukanasytė-BiekšėEglė KiaurakytėIndrė Žvaigždinienė